Civilinė byla Nr. 3K-3-562/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
20.3.3, 27.3.1.7
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Euroreklama“, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Valstiečių laikraštis“ ieškinį atsakovui UAB „Euroreklama“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, ir atsakovo UAB „Euroreklama“ priešieškinį ieškovui UAB „Valstiečių laikraštis“ dėl be pagrindo įsigytų piniginių lėšų grąžinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl galimybių privačiu šalių susitarimu suteikti nuolaidas politinei reklamai.
Ieškovas nurodė, kad 2008 m. balandžio 3 d. su atsakovu UAB „ Euroreklama“ sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo laikraštyje spausdinti reklamą pagal atsakovo pateiktą medžiagą, o pastarasis įsipareigojo užsakyti reklamos skelbimų ir reklaminių straipsnių už 150 000 Lt su 18 proc. PVM. Pagal šią Sutartį ieškovas įsipareigojo suteikti 50 proc. nuolaidą atsakovui. Užsakymai nuo 2008 m. spalio mėnesio buvo pateikiami elektroniniu paštu. Elektroniniu paštu taip pat buvo derinami užsakytų straipsnių ar reklaminių skelbimų maketai. Ieškovas paaiškino, kad dėl dalies sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma sudaro 43 464,60 Lt, pritaikė atsakovui nuolaidą. Kitai daliai nuolaida nebuvo taikoma, nes ieškovas atsakovą sutarties vykdymo metu informavo, kad 50 proc. nuolaida nebus taikoma politinei reklamai. Iš viso ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 79 643,39 Lt skolos, 950,46 Lt delspinigių ir procesinių palūkanų.
Atsakovas pateikė teismui priešieškinį dėl be pagrindo ieškovo įgytų lėšų grąžinimo, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 33 644,72 Lt permoką ir procesines palūkanas. Procesiniuose dokumentuose jis tvirtino, jog ieškovas nevykdė pagal sutartį prisiimto įsipareigojimo taikyti 50 proc. nuolaidą nuo sutarties vykdymo metu galiojančių ieškovo nustatytų reklamos įkainių; nurodė, kad pagal sutartį ieškovas faktiškai atliko tik du užsakymus. Užsakytos reklamos kaina, pritaikius 50 proc. nuolaidą, yra 6355,28 Lt. Reklamos kaina yra nurodyta šalių suderintuose ir parašais patvirtintuose 2008 m. rugpjūčio 5 d. ir 2008 m. rugpjūčio 19 d. dienos užsakymuose. Dėl kitų reikalavimų apmokėti atsakovas tvirtino siuntęs ieškovui ne reklamos užsakymus, o reklaminių straipsnių maketus, kurie nebuvo specialiai rengti spausdinti laikraštyje „Valstiečių laikraštis“. Atsakovas per klaidą ieškovui sumokėjo 40 000 Lt, permokėdamas ieškovui 33 644,72 Lt, todėl pastarasis šią sumą privalo grąžinti kaip be pagrindo įgytas lėšas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, atsakovo priešieškinį atmetė; priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 30 687,85 Lt skolos bei procesinių palūkanų. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jis pateikė tik du reklamos užsakymus. Teismas sprendė, jog atsakovas užsakinėjo reklamos spausdinimą ne tik raštu. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad reklaminių straipsnių maketai, kuriuos atsakovas elektroniniu būdu siuntė ieškovui, nebuvo specialiai rengti spausdinti laikraštyje „Valstiečių laikraštis“, pripažindamas, kad atsakovas užsakė reklamą, kurią ieškovas išspausdino. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad nuolaidos atsakovui taikymas prieštarautų Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymui, ir dėl to padarė išvadą, kad ieškovas turėjo suteikti atsakovui 50 proc. nuolaidą nuo Sutarties vykdymo metu ieškovo nustatytų reklamos įkainių. Įrodymų, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl sutarties pakeitimo ir šalys dėl jos susitarė, byloje nėra. Teismas, atsižvelgęs į faktą, kad atsakovas po šio bylos inicijavimo sumokėjo ieškovui 40 000 Lt priteisė ieškovui 30 687,85 Lt ir 6 proc. palūkanų už priteistą sumą, kaip neįrodytą atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl 950,46 Lt delspinigių priteisimo. Dėl atsakovo priešieškinio teismas konstatavo, jog atsakovas užsakė reklamą, kurią ieškovas išspausdino laikraščiuose „Valstiečių laikraštis“, o atsakovas neįrodė aplinkybės, jog per klaidą ieškovui sumokėjo 40 000 Lt, juolab, kad pinigai buvo pervesti tik Vilniaus apygardos teismui 2008 m. lapkričio 26 d. priėmus teismo įsakymą. Priešieškinio reikalavimus dėl 33 644,72 Lt kaip be pagrindo įgytų lėšų ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme priteisimo teismas atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą 2010 m. liepos 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeitė ir iš atsakovo priteisė 79 643 Lt bei procesines palūkanas. Teisėjų kolegija nurodė, kad bylai aktualiu laikotarpiu – tiek sudarant Sutartį, tiek ir jos vykdymo metu politinės reklamos skelbimo visuomenės informavimo priemonėse tvarką bei sąlygas reglamentavo Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymas. Sutarties sudarymo metu galiojusios įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalis skelbė, kad viešosios informacijos rengėjai ir platintojai politinę reklamą gali teikti tik pagal visiems politinės kampanijos dalyviams vienodus įkainius bei sąlygas, kurie ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų ar referendumo turi būti pateikti žurnalistų etikos inspektoriui. Šis įkainius nedelsdamas skelbia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje, ir įkainiai bei sąlygos gali būti pakeisti tik žurnalistų etikos inspektoriaus sutikimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija iš esmės sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad politinė reklama negali būti visiškai tapatinama su bet kuria kita reklama ir jai taikomos tos pačios taisyklės (arba sąlygos, dėl kurių šalys yra susitarusios), kaip ir bet kuriai kitai reklamai, nepatenkančiai į politinės reklamos kategoriją. Kolegija akcentavo, kad šalys negalėjo susitarti dėl kitokių politinės reklamos skelbimo ir jos apmokėjimo sąlygų, nei jas imperatyviai nustato teisės aktai. Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir (ar) taikymo. Dėl to, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas privalėjo suteikti atsakovui 50 proc. nuolaidą nuo Sutarties vykdymo metu ieškovo nustatytų reklamos įkainių, esančiomis faktinėmis aplinkybėmis teisiškai nepagrįsta. Susitarimas dėl 50 proc. individualios nuolaidos taikymo už užsakomą politinę reklamą tik vienam politinės reklamos rengėjui (atsakovui) akivaizdžiai būtų niekinis, ir tą teismas gali konstatuoti ex officio. Be to, atsakovo užsakomą politinę reklamą lėmė jo vėliau, nei sutartis su apeliantu, su trečiuoju asmeniu Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga 2008 m. liepos 29 d. sudaryta sutartis. Taigi nėra prielaidų tvirtinti, kad su apeliantu 2008 m. balandžio 3 d. pasiekto susitarimo tikslas (sutarties dalykas) būtent ir buvo politinės reklamos spausdinimo būtinybė, toks poreikis atsirado tik atsakovui 2008 m. liepos 29 d. sudarius sutartį su tam tikra politine organizacija. Dėl to apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovo naudai visą 79 643,39 Lt skolos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis yra imperatyvi. Šioje normoje jokių draudimų politinei reklamai taikyti nuolaidą neįtvirtinta, taip pat nėra draudžiama sudaryti dėl to sandorių. Politinės reklamos nuolaidos taikymas yra galimas, tačiau dėl to būtina informuoti žurnalistų etikos inspektorių ir nuolaidą taikyti visiems politinės kampanijos dalyviams. Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies pažeidimas nedaro sandorio niekiniu, o yra pagrindas taikyti administracinę atsakomybę už šios normos pažeidimą. Be to teismas netinkamai motyvavo nutartį, nes tik nurodė, kad nuostata dėl nuolaidos yra akivaizdžiai niekinė ir teismas tai gali konstatuoti ex officio, tačiau motyvuojamojoje ir rezoliucinėje nutarties dalyse teismas niekur nenurodė, kad nuostata naikinama ex officio.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reguliuojančias įrodinėjimo procesą, nesiaiškino bylai svarbių aplinkybių. Byloje nebuvo nustatinėjama, kokie įkainiai buvo taikomi kitiems politinės kampanijos dalyviams, nors galima situacija, kad nuolaida buvo taikyta visiems dalyviams ir, net pritaikius nuolaidą atsakovui, visiems užsakovams buvo sudarytos vienodos sąlygos. Be to, teismas netinkamai vertindamas įrodymus netinkamai nustatė šalių sutarties dalyką, t. y. padarė išvadą, kad sutarties dalykas neapima politinės reklamos. Sutartis buvo sudaryta politinei reklamai spausdinti, todėl tokiai reklamai turėjo būti taikoma nuolaida, kurią pagrįstai taikė pirmosios instancijos teismas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo pareikštą kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai.
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.
Dėl sutarties šalių laisvės nusistatyti politinės reklamos kainą
Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda) ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).
Šioje byloje nagrinėjamos sutarties sudarymo ir vykdymo metu galiojusios Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir platintojai politinę reklamą gali teikti tik pagal visiems politinės kampanijos dalyviams vienodus įkainius bei sąlygas, kurie ne vėliau kaip likus 45 dienoms iki rinkimų ar referendumo turi būti pateikti žurnalistų etikos inspektoriui. Šis įkainius nedelsdamas skelbia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje, ir įkainiai bei sąlygos gali būti pakeisti tik žurnalistų etikos inspektoriaus sutikimu. Ši nuostata suformuluota įsakmiai ir nėra nustatytų jos laikymosi išimčių. Nuostatos tikslai siejami su skaidriu ir lygiateisiu politinių jėgų konkuravimu, kuris yra svarbus demokratiškai formuojant valstybinės valdžios subjektų sąrašą. Tai reiškia, kad įstatymo nuostatai keliami viešąjį suinteresuotumą turintys tikslai, kurių užtikrinimu yra pateisinamas šalių valios laisvai susitarti dėl politinės reklamos ribojimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal savo tikslus, įsakmumą, alternatyvių elgesio galimybių ribojimą ši įstatymo nuostata laikytina imperatyviąja.
Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalyje neįtvirtinta konkrečių politinės reklamos kainų ar jų nustatymo metodikų, išskyrus vieną imperatyvųjį kriterijų – kaina turi būti vienoda visiems politinės kampanijos dalyviams. Tai reiškia, kad kainos gali būti sudaromos įvairiai, gali būti taikomos nuolaidos, tačiau svarbu, kad galutinė mokėtina už paslaugas suma (kaina) visiems politinės kampanijos dalyviams būtų vienoda. Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas ir kainos susižinojimo būdas: žurnalistų etikos inspektorius politinės reklamos įkainius nedelsdamas skelbia Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje, ir įkainiai bei sąlygos gali būti pakeisti tik žurnalistų etikos inspektoriaus sutikimu. Jei reklamos paslaugų teikėjas visiems taiko vienodus kainų dydžius, bet Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje paskelbta tikrovės neatitinkanti kaina, tai laikytina, kad sutartis suderinama su imperatyviosiomis teisės normomis, o teisinių padarinių dėl klaidinančios informacijos gali kilti jau nebe sutarčių teisės, bet viešosios teisės pagrindu.
Nagrinėjamu atveju šalių sutartis numatė bendras kainas, nedetalizuojant, už kokios rūšies reklamą jos taikytinos. Šalims pradėjus bendradarbiauti dėl politinės reklamos skelbimo, savaime tokia bendra sutarties sąlyga dėl reklamos kainos netapo niekine dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis) – ji galioja. Tačiau, kai užsakoma politinė reklama, kainos sąlygą pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintus sutarties aiškinimo principus reikia aiškinti ir taikyti suderinamai su imperatyviąją Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalies nuostata dėl politinės reklamos kainų vienodumo visiems užsakovams. Išaiškinus sutartį suderinamai su imperatyviosiomis įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog sutarties kaina yra dvejopa: viena kaina taikoma bendrajai reklamai, kita kaina – politinei reklamai. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kokias kainas ieškovas taikė visiems politinės reklamos dalyviams ir pagal tai padaryti išvadą, ar buvo pažeista Politinių partijų ir politinių kampanijų bei finansavimo kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, ginanti politinės reklamos narių lygiateisiškumą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo parengtoje ir pasirašytoje Viešosios informacijos rengėjo ir platintojo įkainių ir kitų sąlygų deklaravimo anketoje nurodyta, jog agentūroms taikoma nuolaida numatyta sutartyje. Tai reiškia, kad kasatoriaus pozicija pagrįsta, nes, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nuolaidų taikymas politinei reklamai galimas, tačiau svarbu, kad jos būtų taikomos vienodai ir vienodo dydžio visiems politinės reklamos dalyviams, t.y. jog galutinė reklamos kaina nesiskirtų atskiriems užsakovams.
Šių argumentų kontekste teisėjų kolegija sutinka ir su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reguliuojančias įrodinėjimo procesą, nes nesiaiškino bylai svarbių aplinkybių (CPK 183 straipsnis). Byloje nebuvo nustatinėjama, kokie įkainiai buvo taikomi kitiems politinės kampanijos dalyviams, nors galima situacija, kad nuolaida buvo taikyta visiems dalyviams ir, net pritaikius nuolaidą atsakovui, visiems užsakovams buvo sudarytos vienodos reklamos sąlygos. Tai, kad politinei reklamai netaikoma nuolaida ir kad ji nebuvo taikoma visiems užsakovams, turi įrodyti pats ieškovas, nes jis reikalauja didesnės sumos, nei apskaičiuotina pagal sutarties sąlygą dėl nuolaidos taikymo. Šių bylai svarbių faktinių aplinkybių negalima nustatyti kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl byla grąžintina pakartotinai nagrinėti apeliacine tvarka.
Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės nuostatas, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir priėjo prie neteisingų išvadų, todėl kasacinis skundas tenkintinas, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Sigitas Gurevičius
Algis Norkūnas
Juozas Šerkšnas
