Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir susijusių su darbo teisiniais santykiais išmokų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-545/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.10; 14.4; 14.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Vitienės individualios įmonės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovui A. Vitienės individualiai įmonei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir susijusių su darbo teisiniais santykiais išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl teisės normų, reglamentuojančių vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui sumokėjimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo pripažinto neteisėtu atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė teismo prašė pripažinti atsakovo A. Vitienės individualios įmonės 2008 m. vasario 12 d. sprendimą dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu ir priteisti ieškovei DK 140 straipsnio 2 dalyje nustatytą dviejų vidutinių mėnesio darbo užmokesčių (1600 Lt) išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2009 m. vasario 26 d. (13 674,32 Lt), darbo sutartį laikyti nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo.

Laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2008 m. vasario 12 d. ieškovė dirbo atsakovo A. Vitienės individualioje įmonėje pardavėja – floriste, 2008 m. vasario 12 d. atleista iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, vengdamas mokėti ieškovei priklausančias kompensacijas, apkaltino ją pažeidus darbo drausmę, tačiau net ir reikalaujant valstybinės darbo inspekcijos darbuotojams, nepateikė dokumentų apie jai skirtas drausmines nuobaudas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad A. Vitienės individuali įmonė 2007 m. gruodžio 20 d. ieškovei skyrė pastabą už 2007 m. spalio 11-21 d. neteisingai pildytą kasos operacijų žurnalą. Ieškovė su šia drausmine nuobauda supažindinta ir jos neskundė. 2008 m. sausio 6 d. ir 2008 m. sausio 20 d. ieškovė nerūpestingai atliko savo darbo pareigas, netausojo įmonės turto, dėl to parduotuvėje, esančioje Utenoje, Bažnyčios g. 8, per daug palaistytos gėlės prarado prekinę išvaizdą, taip pat surišo netinkamos kokybės puokštę, kurią vėliau pirkėja sugrąžino, o įmonė patyrė nuostolių. 2008 m. sausio 31 d. ieškovė netinkamai aptarnavo ir šiurkščiai elgėsi su pirkėja, tai patvirtino liudytojos L. K. ir V. A. Teismas padarė išvadą, kad dėl nurodytų aplinkybių ieškovė 2008 m. vasario 12 d. atsakovo įsakymu iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu atleista teisėtai ir pagrįstai. Teismas atmetė ieškovės atstovo paaiškinimą, kad 2008 m. vasario 12 d. įsakymas atleisti ieškovę iš darbo priimtas atgaline data, faktiškai ją atleidus iš darbo 2008 m. vasario 25 d., kaip neįtikinamą, prieštaraujantį bylos įrodymams.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškovės D. G. apeliacinis skundas tenkintas ir nuspręsta Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti: pripažinti A. Vitienės individualios įmonės 2008 m. vasario 12 d. įsakymą dėl darbo sutarties su D. G. nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą neteisėtu ir laikyti, kad D. G. 2007 m. gegužės 2 d. su A. Vitienės individualia įmone sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo 2010 m. gegužės 19 d.; priteisti iš A. Vitienės individualios įmonės 15 754,76 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 1 106,44 Lt išeitinės išmokos ir 36,08 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo D. G., taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad tiek ieškovė D. G., tiek ir įmonės savininkė A. Vitienė turi ribotą darbingumą, dėl to Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnio nuostatos neturi viršenybės prieš darbo įstatymų nuostatas. DK 234 straipsnyje nustatyta, jog darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą – visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais ar nuostatais (DK 227 straipsnio 1 dalis, 229-232 straipsniai). Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai). Darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas darbo drausmės pažeidimo atveju yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).

Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai jis nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos ir anksčiau paskirta nuobauda yra galiojanti. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo drausminės nuobaudos taikymo tvarkos teisėtumo, turi tikrinti ankstesnių šiam darbuotojui paskirtų drausminių nuobaudų teisėtumą ir pagrįstumą. Ši teismo pareiga egzistuoja ir tuo atveju, jeigu ieškovas nėra pareiškęs atskiro reikalavimo. Ieškovė nuo 2007 m. gegužės 2 d. buvo priimta dirbti pardavėjos-floristės pareigose A. Vitienės individualioje įmonėje ir supažindinta su pardavėjo-floristo pareiginiais nuostatais. 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu už 2007 metų spalio 11-21 dienomis neteisingai pildytą kasos operacijų žurnalą ieškovei paskirta drausminė nuobauda – pastaba, su kuria ieškovė nesutiko. Iš ieškovės pareiginių nuostatų turinio matyti, kad ji privalėjo žinoti buhalterinės ir kasos dokumentų įforminimo reikalavimus bei mokėti juos pildyti. Be to, kasos knygos instrukcijoje išsamiai nurodomas šios knygos pildymas, todėl ieškovė turėjo galimybę teisingai užpildyti įmonės dokumentus.

Pagal DK 241 straipsnio 1 dalį drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Byloje nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 3 d. – 2007 m. lapkričio 24 d. laikotarpiu ieškovė, o 2007 m. spalio 27 d. – 2007 m. gruodžio 19 d. laikotarpiu įmonės savininkė A. Vitienė sirgo. Ieškovė paaiškino, kad ją kasdien į darbo vietą įleisdavo įmonės savininkė, nes raktų nuo patalpų A. Vitienė jai nepatikėdavo, to nepaneigė A. Vitienė. Iš kasos knygoje esančių įrašų apie priimtas lėšas matyti, kad lėšos, gautos už prekes iš pardavėjos-floristės, buvo surenkamos kasdien ir jų gavimą savininkė tvirtino savo parašu, todėl teismas konstatavo, kad, nors įmonės savininkė sirgo, ji kasdien lankėsi parduotuvėje ir turėjo galimybę drausminę nuobaudą skirti ieškovei laiku, per įstatyme nustatytą vieno mėnesio nuo darbo drausmės pažeidimo padarymo dienos terminą. Kadangi drausminė nuobauda (pastaba) ieškovei skirta praleidus vieno mėnesio terminą, tai ši nuobauda paskirta neteisėtai. Ieškovės atleidimą iš darbo atsakovė grindė ieškovės nerūpestingai atliktomis pareigomis, t. y. kad 2008 m. sausio 6 d. ir sausio 20 d. dėl dalies gėlių prekinės išvaizdos praradimo, jų perlaistymo ir taip padarytos žalos atsakovei. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad 2008 m. sausio 8-15 d. ieškovė sirgo, dėl to nepaneigti ieškovės teiginiai, jog nurodytu metu parduotuvėje dirbo savininkė ir pati laistė gėles. Valstybinė darbo inspekcija 2008 m. sausio 4 d. ir sausio 7 d. atliko kontrolinius matavimus ir nustatė 8,2-9,5 laipsnius oro temperatūros, neatmestina, kad žema oro temperatūra turėjo neigiamos įtakos gėlėms. Įmonės savininkė nurodė, kad gėlės 2008 m. sausio 5-6 d. apšalo dėl ieškovės kaltės, nes ji nešildė parduotuvės, tačiau, kaip nurodė teismas, ieškovė neatsakinga už patalpose esančių krosnių kūrenimą. Dėl šiurkštaus ieškovės elgesio su pirkėja teismas nurodė, kad, nesant neginčijamų įrodymų apie netinkamą pirkėjo aptarnavimą, taip pat pirkėjos skundo (ji tik grąžino gėles), teigti, kad pirkėja netinkamai buvo aptarnauta, nėra pagrindo.

Teismas konstatavo, kad ieškovė iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą atleista nepagrįstai. Nors ieškovė nurodė, kad iš darbo ji atleista ne 2008 m. vasario 12 d., o vėliau, tačiau jos pasirašytas įsakymas, nurodant 2008 m. vasario 12 d. datą ir VSDFV Utenos skyriuje 2008 m. vasario 13 d. gautas pranešimas apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą, patvirtina, kad ieškovė iš darbo buvo atleista 2008 m. vasario 12 d. Atsižvelgęs į ieškinyje išdėstytą prašymą, aplinkybę, kad ieškovę grąžinus į darbą jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas darė išvadą, jog ieškovė negali būti grąžinama į darbą. Teismas taikė ieškinyje prašomą DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat priteisė 36,08 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo (DK 300 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. Vitienės individuali įmonė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 5 d. sprendimą. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas taikė didesnę atsakomybę atsakovui (darbdaviui), nei tai nustatyta įstatymuose. CPK 413 straipsnyje nustatyta, kad darbo byla turi būti išnagrinėta per maksimalų šešiasdešimties dienų terminą. Pagal DK 297 straipsnio 1 ir 4 dalis darbuotojas gali kreiptis į teismą dėl, jo manymu, neteisėto atleidimo iš darbo per vieną mėnesį; jei teismas sprendimu pripažįsta neteisėtu atleidimą iš darbo, darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismo sprendimas įsiteisėja po trisdešimties dienų, jei nėra apskųstas apeliacine tvarka (CPK 307 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal įstatymą nuo darbuotojo neteisėto atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal įstatymą gali praeiti maksimalus keturių mėnesių laikotarpis. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimas užtrunka ilgiau, darbdavys išlieka atsakingas už priverstinės pravaikštos laiką ir turi mokėti kompensaciją, nors ilgesnis bylos nagrinėjimo laikotarpis ir pavėluotas teismo sprendimo priėmimas bei įsiteisėjimas nepriklauso nuo darbdavio valios. Ilgesni bylos nagrinėjimo terminai, kai teismas įstatyme nustatytu dviejų mėnesių terminu nepriima sprendimo arba priimtas sprendimas yra apskundžiamas apeliacine, vėliau ir kasacine tvarka, taip pat kai aukštesnės instancijos teismo panaikinamas teismo sprendimas, kuris dėl to neįsigalioja, – visa tai yra nuo darbdavio nepriklausančios priežastys. Atsakomybė už per ilgą bylos nagrinėjimą teisme negali būti perkeliama darbdaviui, nes jis nėra atsakingas už valstybės institucijų darbą ir neprivalo mokėti darbuotojui už priverstinę pravaikštą per ilgesnį, nei įstatyme nustatyta, laiką. Daroma išvada, kad darbdavio atsakomybė už priverstinės pravaikštos laiką negali būti ilgesnė kaip keturi mėnesiai. Pagal bylos aplinkybes darbuotojas atleistas iš darbo 2008 m. vasario 12 d., Utenos rajono apylinkės teismo sprendimas priimtas 2009 m. kovo 5 d., tačiau aukštesnės instancijos Panevėžio apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2010 m. gegužės 19 d. Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, teismas negalėjo iš jo priteisti už vienuolika mėnesių, viršijančių įstatymų nuostatas dėl darbdavio atsakomybės už priverstinės pravaikštos laiką.

2. Panevėžio apygardos teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, kad įstatyme nenustatyta, jog, skiriant drausminę nuobaudą darbuotojui, būtų svarbi ta aplinkybė, kad darbdavys yra išvykęs ar serga. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad, be ieškovės, įmonėje dirbo tik viena darbuotoja (įmonės savininkė), kuriai susirgus nebuvo jokio kito asmens, galinčio skirti drausminę nuobaudą. Taip teismas pažeidė darbo teisės subjektų lygybės principą (DK 2 straipsnio 1 dalis). DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija darbuotojui, kad vieno mėnesio terminas drausminės nuobaudos jam paskyrimui nebus skaičiuojamas (bus sustabdomas) tokio darbuotojo laikinojo nedarbingumo dėl ligos metu, turėtų būti taikoma ir darbdaviui, kai darbdavys ir darbuotojas yra vienintelis ir tas pats asmuo, ypač atsižvelgiant į smulkiojo verslo specifiką. Be to, Panevėžio apygardos teismas sprendime padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovę grąžinus į darbą jai bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos, tačiau faktiškai ji negali būti grąžinta į darbą dėl to, kad įmonė nebevykdo veiklos. DK 297 straipsnio 4 dalis reglamentuoja santykius tarp veikiančių subjektų ir netaikytinas, kai darbdavys nutraukia veiklą. Įmonės atsakomybė prieš darbuotoją negali būti ilgesnė, nei tokios įmonės veiklos laikas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje V. S. v. Lietuvos kariuomenė byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2010 m. liepos 10 d. nutartyje D. J. v. AB,,ORLEN Lietuva“ byloje Nr. 3K-3-341 numatyta gairė teismams siekti, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (kasatorius) nėra didelė įmonė, jos pelnas per visą gyvavimo laikotarpį nesiekia skundžiamu teismo sprendimu priteistos sumos. Įmonės savininkė A. Vitienė gyvena iš valstybės jai skiriamos pašalpos asmeniui su negalia, taip pat išlaiko du vaikus su negalia. Skundžiamam teismo sprendimui įvykdyti gali neužtekti nei įmonės, nei jos savininkės asmeninio turto, dėl to išieškojimas būtų nukreiptas į A. Vitienei mokamą pašalpą, gaunamą už neįgalumą arba į vienintelį jos gyvenamąjį būstą, tačiau tai neatitiktų socialinio teisingumo. Savo padariniais skundžiamas teismo sprendimas, kaip teigiama kasaciniame skunde, atitinka kriminalinės bausmės padarinius.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė D. G. prašo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia neteisėtai atleistam iš darbo darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Bylos dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjimo operatyvumas priklauso ne tik nuo teismo, bet ir nuo byloje dalyvaujančių asmenų, tuo tarpu teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, siekia bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laikotarpį. Atsakovas ir jo atstovas vilkino bylos nagrinėjimą, nesiekė, kad byla būtų išnagrinėta per trumpiausią laiką. 2008 m. birželio 5 d., 2009 m. liepos 1 d., 2009 m. birželio 3 d., 2009 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžiai atidėti atsakovės atstovo prašymu. CPK 413 straipsnyje nustatyta, kad pasirengimas darbo bylai nagrinėti turi trukti ne ilgiau kaip 30 dienų, o bylos nagrinėjimas – ne ilgiau kaip 30 dienų, taigi įstatyme nustatyti bylos išnagrinėjimo terminai, o pagal DK 297 straipsnio 1, 4 dalis kompensavimas už priverstinės pravaikštos laiką tiesiogiai priklauso nuo šalių aktyvaus dalyvavimo procese, civilinio proceso kooperacijos, rungimosi principų įgyvendinimo. Kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką yra neteisėto darbo sutarties nutraukimo (atleidimo iš darbo) padarinys. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad įmonė nebevykdo veiklos, įmonės pelnas per visą jos veiklos laikotarpį nedidelis ir kad įmonės savininkė bei jos vaikai yra su negalia, nesudaro pagrindo atsakovo, kaip darbdavio, atleisti nuo išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, mokėjimo ir atsakomybės už ankstesnius darbdavio sprendimus. VĮ Registrų centro duomenimis, A. Vitienės individuali įmonė yra veikianti, nebankrutuojanti, nelikviduojama.

2. DK 241 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Nurodytas terminas, jo eiga nėra saistomi darbdavio ligos – ši aplinkybė nepripažinta įstatyme kaip turinti reikšmės nurodyto termino skaičiavimui. Byloje nustatyta, kad atsakovas praleido terminą drausminei nuobaudai skirti. Negalima sutikti, kad įmonėje, be ieškovės, dirbo tik įmonės savininkė, nes iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, jog įmonėje tuo metu dirbo buhalterė-kasininkė L. K., kuri galėjo pavaduoti darbdavį jo ligos metu. Nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime galėjo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos kasaciniame skunde nurodytose bylose, nes šiose bylose nustatytos iš esmės skirtingos, nei nagrinėjamoje byloje, aplinkybės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl drausminės nuobaudos darbuotojui paskyrimo tvarkos ir termino

Byloje nustatyta, kad atsakovo 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu už 2007 m. spalio 11-21 d. neteisingai pildytą kasos operacijų žurnalą ieškovei paskirta drausminė nuobauda – pastaba; 2008 m. vasario 12 d. įsakymu ieškovė nuo 2008 m. vasario 12 d. atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos. Bylą išnagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo sprendime konstatuotas ieškovės neteisėto atleidimo iš darbo faktas, nustačius, kad darbuotoja (ieškovė) nepagrįstai atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes šioje teisės normoje įtvirtintas atleidimas iš darbo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas darbo drausmės pažeidimo atveju yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Pagal bylos faktinius duomenis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog ieškovė netinkamai vykdė savo pareigas. Be to, ankstesnė drausminė nuobauda (pastaba) ieškovei paskirta praleidus vieno mėnesio terminą (DK 141 straipsnio 1 dalis), kurio darbdavys privalo laikytis skirdamas drausminę nuobaudą ir kuris skaičiuojamas nuo darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo dienos. Vien dėl to, nesilaikius DK nustatytos tvarkos skiriant ankstesnę drausminę nuobaudą, kurios skyrimas negali būti laikomas teisėtu, darbdavys neturėjo teisės skirti drausminės nuobaudos – darbuotojo atleidimo iš darbo – DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

Esant ginčui dėl darbo drausmės pažeidimo, už kurį skirta drausminė nuobauda, pareiga įrodyti darbo drausmės pažeidimo faktą tenka darbdaviui (CPK 178 straipsnis). Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į faktą, kad, be ieškovės, įmonėje dirbo tik viena darbuotoja (įmonės savininkė), kuriai susirgus nebuvo jokio kito asmens, galinčio skirti drausminę nuobaudą (pastabą), ir dėl to praleistas vieno mėnesio terminas paskirti šią drausminę nuobaudą ir taip teismas pažeidė darbo teisės subjektų lygybės principą (DK 2 straipsnio 1 dalis). DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija darbuotojui, kad vieno mėnesio terminas drausminės nuobaudos jam paskyrimui nebus skaičiuojamas (bus sustabdomas) tokio darbuotojo laikinojo nedarbingumo dėl ligos metu, turėtų būti taikoma ir darbdaviui, kai darbdavys ir darbuotojas yra vienintelis ir tas pats asmuo, ypač atsižvelgiant į smulkiojo verslo specifiką. Teisėjų kolegija negali sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais, nes įstatyme darbdaviui atstovaujančio asmens liga nėra priežastis, dėl kurios termino skirti drausminę nuobaudą eiga būtų sustabdoma (DK 241 straipsnis). Kasaciniame skunde nepagrindžiama, kad įmonės vadovo liga galėjo kuriuo nors būdu sutrukdyti jam perduoti įgaliojimus kitam asmeniui. Pagal faktines bylos aplinkybes yra nustatyta, kad ir ligos laikotarpiu įmonės vadovė (savininkė) lankėsi įmonės patalpose ir prižiūrėjo jose atliekamą prekybą gėlėmis.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui iš darbdavio priteisimo už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas iš darbo neteisėtu, įsiteisėjimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis)

Darbuotojas, nesutinkantis su jo atleidimu iš darbo (darbo sutarties nutraukimu), kreipdamasis į teismą dėl tokio darbo ginčo išnagrinėjimo, ieškinyje, be kita ko, turėtų išdėstyti reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat reikalavimą taikyti jo pasirinktą DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalyje nustatytą pažeistų darbo teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 12 d. nutartis P. L. v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“ byloje Nr. 3K-3-366/2004; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt. byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis R. U. v. Šiaulių universitetas byloje Nr. 3K-3-545/2008; kt.). Byloje pareikštame ieškinyje ieškovė pasirinko DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, pagal kurį, teismo sprendimu pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, darbuotojui yra priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdas, skirtas kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo.

Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už visų darbdavio veiksmų padarinius atsakingas yra pats darbdavys pagal įstatymą. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius (atsakovas) neteisėtai atleido ieškovę, taip pat nustatyta, kad ieškovės pažeistos teisės turi būti ginamos DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu, pagal kurį apskaičiuotinas ir priteistinas priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, išeitinės išmokos dydis.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi tai, kad aptariama DK 297 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma atsižvelgiant į šios teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje F. B., G. R. v. UAB,,Neo ranga“ byloje Nr. 3K-3-365/2010 konstatavo, kad DK įtvirtinti principai atlieka keletą svarbių funkcijų: pirma, jie yra taikomi darbo santykiams reglamentuoti, juos aiškinti, taikyti; antra, užpildyti darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų spragas; trečia, šalinti kolizijas. DK 2 straipsnyje įtvirtintų teisės principų taikymas aiškinant kitas darbo teisės normas yra grindžiamas DK 10 straipsniu, kuriame nustatyta, kad siekiant užtikrinti kodekso vientisumą ir jo dalių suderinamumą DK normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į DK sistemą ir struktūrą. DK norma turi būti aiškinama sistemiškai su visomis kitomis DK normomis. Aiškinant darbo teisės normas reikia užtikrinti, kad aiškinamų normų turinys ne tik neprieštarautų principams, bet ir atitiktų jų prasmę, nes principai yra darbo teisinių santykių reglamentavimo kertinės dalys.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis A. R. v. AB,,Vakarų skirstomieji tinklai“ byloje Nr. 3K-7-296/2005).

Aptariama kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Kita vertus, kompensacijos dydis taip pat turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui.

Toks aptariamos teisės normos aiškinimas grindžiamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija darbo santykių srityje dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga), pagal kurią pirmas ir pats svarbiausias šio straipsnio reikalavimas yra tas, kad bet koks valdžios institucijų vykdomas teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas turi būti teisėtas. Byloje Cazacu prieš Moldovą dėl išeitinės kompensacijos darbuotojui nesumokėjimo Teismas pabrėžė, kad remiantis Moldovos teise visi darbdaviai privalėjo mokėti išeitines kompensacijas darbuotojams (pagal įstatymą darbdavys neturėjo diskrecijos neatsidėti lėšų atitinkamoms išmokoms). Vidaus teismai, grįsdami savo sprendimus, nenurodė jokios teisinės nuostatos ar kitų aplinkybių, leidžiančių bendrosios taisyklės išimtį, ir apsiribojo fakto, kad darbdavys nepakluso privalomai teisinei nuostatai, nustatymu (Cazacu v. Moldova, no. 40117/02, 23 October 2007, par. 46). Nors Teismas šioje byloje ir pripažino, kad nacionalinių teismų atsisakymas tenkinti darbuotojo reikalavimus buvo neteisėtas, atsižvelgiant į Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio tikslus, tačiau Teismo sprendime pateikti samprotavimai leidžia suponuoti išvadą, kad nacionalinės darbo teisės imperatyvaus pobūdžio normų taikymas nebūtinai turi būti kategoriškas, jei esama kitų svarbių teisinių pagrindų ar aplinkybių, pateisinančių šį poreikį, t. y. jei dėl nacionalinės teisės taikymo ir aiškinimo būtų išvengta kuriai nors iš šalių tenkančios pernelyg didelės naštos, jei būtų nustatyta teisinga interesų pusiausvyra nuosavybės apsaugos kontekste.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje D. L. V. UAB,,Fleming baldai“ byloje Nr. 3K-3-82/2008 konstatuota, kad darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik išvardytus teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis D. L. v. UAB,,Fleming baldai“ byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis P. M. v. UAB,,Swiss logistic“ byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis F. B., G. R. v. UAB,,Neo ranga“ byloje Nr. 3K-3-365/2010).

Byloje sprendžiant, ar priteistinas ieškovei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį dydis nėra per didelis, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir ar nesukelia pernelyg sunkių turtinių padarinių. Pagal bylos įrodymų duomenis apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai, kad šalių darbo sutartis, pagal kurią kas mėnesį mokamas darbo užmokestis lygus Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei mėnesio algai, sudaryta 2007 m. gegužės 2 d., ieškovė neteisėtai atleista iš darbo 2008 m. vasario 12 d., apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažintas neteisėtu ieškovės atleidimas iš darbo, įsiteisėjo 2010 m. gegužės 19 d. Apeliacinės instancijos teismas apskaičiavo ir priteisė ieškovei nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos 15 754,76 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, kad atsakovas yra nedidelė įmonė, užsiimanti gėlių prekyba, kuri per 2007 m. patyrė 3639 Lt nuostolių (pagal byloje pateiktą įmonės metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2007 m. laikotarpį), taip pat kad individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonės savininkės turto, į kurį, nesant pakankamai individualios įmonės turto, gali būti nukreipiamas priteistų sumų išieškojimas, įmonės savininkės turtinė padėtis, darbuotojo dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykis laikytinos aplinkybėmis nagrinėjamoje byloje, dėl kurių mažintina priteista darbuotojos (ieškovės) naudai vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laiką. Priteistina suma už priverstinę pravaikštą mažintina vienu trečdaliu iki 10 503,17 Lt, tai pripažintina pakankama pagal atsakovo individualios įmonės ir jos savininkės padėtį kompensacija ieškovei už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentas mažinti vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį dėl per ilgos bylos proceso trukmės nagrinėjamoje byloje nelaikytinas pagrįstu. Bylos nagrinėjimo operatyvumas priklauso nuo teismo ir nuo byloje dalyvaujančių asmenų. Teismas, bendradarbiaudamas su byloje dalyvaujančiais asmenimis turi siekti bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laikotarpį. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta dalyvaujančių byloje asmenų pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, laiku pateikti teismui argumentus ir įrodymus. Šios pareigos tinkamas įgyvendinimas yra svarbi kiek įmanoma trumpesnio bylos nagrinėjimo sąlyga. Bylos duomenimis, 2008 m. birželio 5 d., 2009 m. liepos 1 d., 2009 m. birželio 3 d., 2009 m. rugsėjo 17 d. teismo posėdžiai atidėti atsakovės atstovo prašymais, ir tai buvo viena iš priežasčių, nulėmusių ilgesnę proceso byloje trukmę, viršijusią CPK 413 straipsnyje nustatytus pasirengimo bylą nagrinėti ir jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme terminus. Proceso trukmė neabejotinai pailgėjo bylos šalims apskundus byloje priimtus teismų procesinius sprendimus apeliacine, vėliau ir kasacine tvarka. Dėl to pripažintinas teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad atsakovo procesinių teisių įgyvendinimas bylos nagrinėjimo metu nedarė įtakos bylos proceso trukmei.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje priimto ir kasacine tvarka apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat advokato atstovavimo, kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeistina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys). Sumažinus apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą (nuo 15 754,76 Lt iki 10 503,17 Lt), palikus nepakeistas kitas šio sprendimo dalis dėl pripažinimo neteisėtu atleidimo iš darbo, išeitinės išmokos (1106,44 Lt) priteisimo ir 36,08 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo įvykdymo, bei įvertinus tenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų dalį, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Kadangi įsiteisėjus teismo sprendimui visiškai tenkintas (100 proc.) ieškinio pagrindinis reikalavimas dėl pripažinimo atleidimo iš darbo neteisėtu ir iš dalies tenkinus (68,86 proc.) ieškinio išvestinius reikalavimus priteista ieškovei dėl jos neteisėto atleidimo iš darbo bendra suma (16 861,20 Lt) sumažinta iki 11 609,61 Lt, tai įvertinus visiškai ir iš dalies tenkintų reikalavimų dalį darytina išvada, kad ieškovės atmestų reikalavimų dalies procentinė išraiška sudaro 15,57 proc. ((100 proc. - 68,86 proc.)/2), t. y. tenkinta 84,43 proc. visų reikalavimų. Atsižvelgiant į apskaičiuotą procentinę proporciją, paskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Iš atsakovės ieškovei pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patvirtintų mokėjimo dokumentais, priteistina suma sumažintina iki 2162,46 Lt (84,43 proc. nuo visų ieškovės 3300 Lt advokato atstovavimo išlaidų (2786,19 Lt), iš šios sumos atimant atsakovės patirtų 3500 Lt advokato atstovavimo išlaidų sumos 15,57 proc. dalį - 544,95 Lt, taip pat atsakovės sumokėto 506 Lt žyminio mokesčio už paduotą kasacinį skundą 15,57 proc. dalį – 78,78 Lt). Lygiai taip pat proporcingai tenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei: liko neapmokėta bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose 505,84 Lt žyminio mokesčio ir 31,88 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, bei 45,78 Lt Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išlaidų, turėtų dėl procesinių dokumentų byloje siuntimo, t. y. iš viso 583,50 Lt, iš kurių 492,65 Lt (84,43 proc.) priteistini iš atsakovės. Kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tai iš jos likusi bylinėjimosi išlaidų dalis valstybei nepriteistina (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir dėl advokato atstovavimo bei kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, išdėstant rezoliucinę dalį taip:

Priteisti iš atsakovės A. Vitienės individualios įmonės ieškovei D. G. 10 503,17 Lt (dešimt tūkstančių penkis šimtus tris litus 17 ct) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Priteisti iš atsakovės A. Vitienės individualios įmonės ieškovei D. G. 2162,46 Lt (du tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt du litus 46 ct) ir valstybei 492,65 Lt (keturis šimtus devyniasdešimt du litus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Antanas Simniškis