Dėl neteisėto praturtėjimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-521/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 121.8; 123.6; 123.8 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Vilkaviškio autoklubas“, S. D. ir R. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. Č. ir uždarosios akcinės bendrovės „Švaresta“ ieškinį atsakovams S. D. ir R. D. bei uždarajai akcinei bendrovei „Vilkaviškio autoklubas“ dėl neteisėto praturtėjimo priteisimo; tretieji asmenys byloje Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Marijampolės apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja).

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, nustatančių bylos nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo.

2000 m. lapkričio 17 d. ieškovė M. Č. ir Marijampolės apskrities viršininko administracija sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį dėl 5,8539 ha ploto žemės sklypo 2,9270 ha nuomos; kitą sklypo dalį (2,9269 ha) nuo 2001 m. kovo 19 d. iki 2006 m. gruodžio 19 d. nuomojosi ieškovas UAB „Švaresta“. 2004 m. gruodį ieškovė M. Č. pardavė dalį bendrame nuomojamame sklype esančių pastatų ir kitų statinių atsakovams, kurie, įgiję pastatus, faktiškai naudojosi valstybine žeme tiek po pačiais pastatais, tiek ir prie jų, kiek tai buvo reikalinga pastatų eksploatacijai pagal paskirtį. Ieškovų teigimu, nuo statinių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento naujaisiais žemės naudotojais tapo atsakovai, todėl iki valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo su naujuoju statinių savininku, pastatų savininkai (atsakovai) už naudojimąsi valstybine žeme turėjo mokėti nustatytą žemės mokestį, tačiau Marijampolės apskrities viršininko administracijos reikalavimu dėl detaliojo plano sprendinių rengimo ir tvirtinimo pradinė nuomos sutartis dėl valstybinio žemės sklypo nuomos nebuvo pakeista ir žemės nuomos mokestis buvo skaičiuojamas ieškovams. Konkrečios ir tikslios naudotinų žemės plotų ribos prie kiekvieno pastato buvo nustatytos 2007 m. birželio 29 d. patvirtinant teritorijos detalųjį planą, pagal kurio sprendinius po atsakovų S. ir R. D. įgytais statiniais ir prie jų buvo suformuotas 6000 kv. m ploto sklypas, po atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“ – 2483 kv. m ploto sklypas. Ginčo laikotarpiu žemės vieno kvadratinio metro nuomos kaina ieškovams buvo – 0,28685 Lt, iš kurių ieškovei M. Č. teko 29270/58539, o ieškovui UAB „Švaresta“ – 29269/58539 dalys. Dėl to ieškovai, remdamiesi šiais sprendiniais, paskaičiavo jiems iš atsakovų kompensuotinas valstybinės žemės nuompinigių sumas kaip šių neteisėtą praturtėjimą sutaupymo būdu ieškovų sąskaita, nes, jų teigimu, atsakovai ieškovų sąskaita sutaupė savo turtą, nes kelerius metus neteisėtai nemokamai naudojasi valstybine žeme, už kurią ieškovams buvo skaičiuojamas žemės nuomos mokestis. Ieškovai prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų S. D. ir R. D. ieškovei M. Č. 2551,23 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005–2007 metus, taip pat 126,69 Lt delspinigių už pavėluotą žemės nuomos mokesčio mokėjimą, ieškovui UAB „Švaresta“ 1721,07 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio už 2005 m.–2006 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius bei už 2005–2006 m., taip pat 96,81 Lt delspinigių už pavėluotą mokesčio mokėjimą; iš atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“ priteisti ieškovei M. Č. 1055,78 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005–2007 m., taip pat 52,44 Lt delspinigių už pavėluotą mokesčio mokėjimą, ieškovui UAB „Švaresta“ – 712,24 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005 m.–2006 m. lapkričio-gruodžio mėnesius bei už 2005–2006 m., taip pat 40,06 Lt delspinigių už pavėluotą mokesčio mokėjimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė solidariai iš atsakovų S. D. ir R. D. ieškovei M. Č. 2551,23 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005–2007 m., ieškovui UAB „Švaresta“ – 1721,07 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005 m.–2006 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius bei už 2005–2006 m., iš atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“ ieškovei M. Č. – 1055,78 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005–2007 m., ieškovui UAB „Švaresta“ – 712,24 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalį už 2005 m.–2006 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius bei už 2005–2006 m., kitus ieškinio reikalavimus atmetė, paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad atsakovai pagal statinių pirkimo–pardavimo sutartis nuosavybės teise įsigydami iš ieškovės M. Č. statinį – kiemo aikštelę, taip pat įgijo teisę naudotis ta žemės sklypo dalimi, kurią ta aikštelė užėmė ir kuri buvo būtina aikštelei naudoti pagal paskirtį tokiomis pat sąlygomis kaip ir ieškovė, t. y. nuomos sąlygomis. Kadangi Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už naudojimąsi valstybine žeme mokamas nuomos mokestis, tai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisė naudotis valstybine žeme neatskiriamai susijusi su pareiga mokėti žemės nuomos mokestį, kurį nustato savivaldybės, vadovaudamosi teisės aktais (Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius“ 1.4. punktas). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiga mokėti žemės nuomos mokestį nei pasirašant statinių pirkimo–pardavimo sutartį, nei vėliau nebuvo aptarta, pažymėjo, jog tai nepanaikino pareigos mokėti žemės nuomos mokestį, kuris nustatytas teisės aktuose. Juolab kad atsakovas UAB „Vilkaviškio autoklubas“, pasirašydamas sutartį, patvirtino, jog sutarties sąlygos jam aiškios ir su jomis sutiko. Teismas nurodė, kad statinių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas savaime nepanaikino ir nepakeitė ieškovų ir valstybės sudarytų nuomos sutarčių ir jos liko galioti, susiklostė situacija, kai žemės nuomos mokestis ir toliau buvo skaičiuojamas ieškovams, kurį jie privalėjo mokėti, o atsakovai, nors ir būdami faktiniai valstybinės žemės naudotojai, jokio nuomos mokesčio nemokėjo. Dėl to atsakovai nepagrįstai sutaupė nemokėdami nuomos mokesčio, o ieškovai patyrė nuostolių, mokėdami nuomos mokestį už žemę, kuria jie nesinaudojo. Ir nors ieškovai nebuvo sumokėję didelės dalies priklausančio mokėti nuomos mokesčio, todėl realiai nuostolių nebuvo patyrę, tačiau prievolė mokėti nuomos mokestį ieškovams buvo nustatyta, prievolės įvykdymo terminas suėjęs, šios prievolės ieškovai neginčijo, todėl teismas pripažino, kad ieškovai vis tiek būtų patyrę nuostolių. Dėl to teismas pripažino, kad ieškovai patyrė nuostolių, kurių dydis lygus atsakovo nepagrįstam praturtėjimui.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“ apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo atsakovai S. D. ir R. D., 2010 m. birželio 30 d. sprendimu jį iš dalies tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“ priteista ieškovui UAB „Švaresta“ 712,24 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio dalis už 2005 m.–2006 m. lapkričio ir gruodžio mėn., bei už 2005-2006 m. ir bylinėjimosi išlaidos ir jas perskirstė ginčo šalims; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantų nesiejo privalomas procesinis bendrininkavimas, apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas UAB „Vilkaviškio autoklubas“, o atsakovai S. ir R. D. prisidėjo prie jo, peržiūrėjo ir pasisakė tik dėl tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinti ieškovų reikalavimai dėl atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“. Kolegija nustatė, kad atsakovas UAB „Vilkaviškio autoklubas“ 2004 m. gruodžio 28 d. sutartimi nupirko iš ieškovės M. Č. ant nuomojamo valstybinės žemės sklypo stovėjusių statinių dalį, sutartyje buvo nurodyta, jog pirkėjui išaiškintas CK 6.394 straipsnio turinys ir žemės nuomotojas sutiko, kad naujasis statinių savininkas turėtų teisę naudotis žemės sklypo dalimi, proporcinga užimamų pastatų plotui, nuomojant ar įsigyjant privačia nuosavybe Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kolegija pažymėjo, kad nors sutartyje išreikštas žemės nuomotojo sutikimas dėl statinių perleidimo, tačiau sutartyje nebuvo tiksliai nurodyta, į kokią konkrečią žemės sklypo dalį statinių pirkėjas perėmė pardavėjos teises tokiomis pat sąlygomis naudotis žeme, todėl, nesant konkretaus pastatų pirkėjo ir pardavėjos susitarimo dėl teisių perėmimo į tikslią nuomojamo žemės sklypo dalį, pardavėjai, kaip statinių dalies nuomojamame žemės sklype savininkei ir žemės sklypo naudotojai, teko pareiga iki žemės nuomos sutarties patikslinimo vykdyti žemės nuomos sutartyje nustatytą nuomininko pareigą mokėti nuomos mokestį valstybei. Tačiau kolegija taip pat pabrėžė būtinybę šiam ginčui taikyti CK 6.394 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta statinių pirkėjo teisė naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kokias turėjo statinių pardavėjas, taigi ir pareiga atlyginti statinių pardavėjui turtinius praradimus, atsirandančius dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo valstybei per laikotarpį nuo statinių pardavimo iki nuomos sutarties patikslinimo. Dėl to kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės M.Č. ieškinį šiam atsakovui, nes jis, įgijęs statinius, įgijo ir teises tokiomis pat sąlygomis, kokias turėjo statinių pardavėja, naudotis žemės sklypu, todėl, statinių pardavėjai nurodant pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, atsakovas nepagrįstai praturtėjo statinių pardavėjos sąskaita (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo UAB „Švaresta“ reikalavimas atsakovui UAB „Vilkaviškio autoklubas“, nurodė, kad šis atsakovas nebuvo įsigijęs iš ieškovo UAB „Švaresta“ jokių statinių, taigi tarp šių ginčo šalių nesusiklostė CK 6.394 straipsnio 3 dalyje nustatyti teisiniai santykiai. Atsakovas UAB „Vilkaviškio autoklubas“, įsigijęs statinius iš ieškovės M. Č., pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį įgijo teisę naudotis atitinkama idealiąja žemės sklypo dalimi, kuria naudojosi būtent M.Č., o ne kitas nuomininkas – ieškovas UAB „Švaresta“. Dėl to kolegija sprendė, kad ieškovo UAB „Švaresta“ naudojama idealioji žemės sklypo dalis po ieškovės M.Č. priklausiusių statinių pardavimo atsakovui UAB „Vilkaviškio autoklubas“ nepakito, ieškovo UAB „Švaresta“ teisių apimtis į išnuomotą žemės sklypo idealiąją dalį nesumažėjo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovo UAB „Švaresta“ reikalavimus atsakovui UAB „Vilkaviškio autoklubas“.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovai UAB „Vilkaviškio autoklubas“, S. D. ir R. D. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.394 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgė į tai, kad 2004 m. gruodžio 28 d. statinių pirkimo–pardavimo sutartyse nenurodyta statinių įgijėjų pareigos mokėti žemės nuomos mokestį. Be to, pasikeitus pastatų savininkams, naudojamų valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio paskirčiai nuomos sutartis su ieškovais nebuvo nutraukta, vadinasi, ši sutartis nebent galėjo būti tikslinama tik išsprendus parduoto pastato ir kitų bendrame sklype esančių pastatų eksploatavimui reikalingų žemės sklypo dalių klausimą pagal teisės aktus, parengus detaliuosius planus dėl žemės sklypų, reikalingų statiniams eksploatuoti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino to, kad pagal CK 6.3 straipsnį tam, kad prievolė galiotų, turi būti aiškus ir apibrėžtas prievolės dalykas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nesant duomenų apie konkretų žemės sklypo, kuriuo naudojosi kasatoriai kaip pastatų savininkai, plotą, nebuvo galima nustatyti, kokio dydžio žemės mokestis turėjo būti mokamas, taip pat kasatorių nepagrįsto praturtėjimo dydžio. Juolab kad pagal CK 6.242 straipsnį nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti reikalingos tam tikros sąlygos, o teismai kasatorių prievolę mokėti žemės nuomos mokestį kildino iš CK 6.394 straipsnio 3 dalies ir 2004 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarčių.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 309 straipsnio 1 dalį, Nors atsakovai S. ir R. D. nepateikė apeliacinio skundo, tačiau jie prisidėjo prie atsakovo UAB „Vilkaviškio autoklubas“, prašė panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir dėl šių atsakovų.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Marijampolės apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikos, tinkamai taikė CK 6.394 straipsnio 3 dalį, padarė teisingas išvadas, kad, kasatoriams įgijus nuosavybėn statinius, jiems nurodyto straipsnio pagrindu perėjo šiems pastatams reikalingo žemės sklypo ploto naudojimo teisė tokiomis pat sąlygomis, kaip turėjo nekilnojamojo daikto pardavėjas. Juolab kad Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 2007 m. birželio 29 d. sprendimu patvirtino žemės sklypų, kuriuose stovėjo kasatorių statiniai, detalųjį planą, todėl šių duomenų pakako siekiant nustatyti kasatorių naudotų žemės sklypų plotą ir apskaičiuoti žemės nuomos mokestį. Pagal įstatymą ieškovei nebuvo nustatyta pareigos mokėti žemės nuomos mokestį už kasatorių naudojamus žemės sklypus, todėl kasatoriams kilo prievolė atlyginti ieškovei nuostolius, atsiradusius dėl nepagrįsto praturtėjimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo padarinių esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui

Asmens teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą neatskiriama nuo asmens teisės į tinkamą teisminį procesą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su bylos nagrinėjimu teisme, t. y. teisminio proceso santykius, turi nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas efektyvus asmens pažeistų teisių ir laisvių gynimas. Vienu iš teisės į tinkamą teisinį procesą aspektų – teismo sprendimo apskundimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, akcentuojama asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) aiškinama atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, juolab kad įstatyme turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. O. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-599/2008).

Europos Žmogaus Teisių Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tada, jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Guerin v. France, judgment of 23 July 198, Reports 1998-v., p. 1867, § 37; kt.). Tuo pačiu šio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad procesinių asmens teisių suvaržymas atitinka teisėtumo reikalavimą, jeigu jis yra atliktas teisės aktuose nustatyta tvarka.

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinio proceso santykius, turi tam tikrą diskrecijos teisę nustatyti apskundimo terminus bei pagrindus, taip pat apskundimo tvarką bei formą. Apeliacinis procesas gali prasidėti tik šalies arba kito dalyvaujančio byloje asmens, dėl kurio priimtas nepalankus teismo sprendimas, iniciatyva padavus apeliacinį skundą. Apskųsti teismo sprendimus yra šalių teisė, o ne pareiga.

CPK 309 straipsnyje nustatyta, kad byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, turi ne tik teisę savarankiškai paduoti apeliacinį skundą, bet ir, paduodami rašytinį pareiškimą, prisidėti prie jau paduoto byloje dalyvaujančio asmens skundo. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo reiškia byloje dalyvaujančio asmens pritarimą apeliaciniame skunde reiškiamiems apelianto reikalavimams. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo negalima reikšti reikalavimų ir apskųsto sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, prie kurio prisidedama. Tokios nuostatos yra imperatyviai įtvirtintos CPK 309 straipsnio 1 dalyje. Byloje dalyvaujantis asmuo, norėdamas nurodyti kitus ginčijamo teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindus bei pareikšti naujus reikalavimus, turi kreiptis su apeliaciniu skundu. Taigi, prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas yra tiesiogiai priklausomas nuo apeliacinio skundo, prie kurio prisidedama. Tokią išvadą leidžia daryti ir CPK 309 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, kai atsisakoma priimti apeliacinį skundą, pareiškimas dėl prisidėjimo laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Tai reiškia, kad prisidėjimas prie apeliacinio skundo nesukelia savarankiškų teisinių padarinių.

Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai, esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, apeliacinį skundą padavė tik vienas iš bendrininkų, o kiti prie šio skundo prisidėjo, todėl kilo problema dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo įtakos tokį pareiškimą pateikusių asmenų teisėms ir pareigoms.

CPK 43 straipsnyje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Įstatymais grindžiamas (privalomas) bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis (pvz., solidariosios ar subsidiariosios prievolės atveju). Neprivalomas (fakultatyvusis) bendrininkavimas leidžiamas, jeigu reikalavimai sujungiami į vieną ieškinį, yra vienarūšiai, pagrįsti ta pačia teisine ir faktine medžiaga. Iš esmės tai keli savarankiški procesai, kai yra tas pats ieškovas ir skirtingi atsakovai, arba keli ieškovai ir vienas ar keli atsakovai. Toks kelių procesų sujungimas į vieną visų pirma reiškia proceso koncentruotumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje aktualus neprivalomo bendrininkavimo sąlygų vertinimas. Ieškinys, pareiškiamas kelių ieškovų ir keliems atsakovams, atitinka neprivalomo bendrininkavimo procesines sąlygas, jeigu kiekvienas iš reikalavimų atskirai gali būti atskiro ieškinio dalykas, tačiau jų sąsajumas grindžiamas reikalavimų arba įsipareigojimų pobūdžio bei medžiagos fakto ir teisės klausimais tapatumu. Šioje byloje tiek ieškovus, tiek atsakovus vienija reikalavimų pobūdžio bei jų pagrindo tapatumas, tačiau kiekvieno ieškovo reikalavimai galėjo būti pareikšti kiekvienam iš atsakovų atskirose bylose. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad procesinio bendrininkavimo taisyklių pagal CPK 43 straipsnio prasmę laikymasis pareiškiant ieškinį savaime nereiškia, kad vieno iš bendrininkų reikalavimų pagrįstumo pripažinimas reiškia visų bendrininkų reikalavimų pagrįstumą. Civilinio proceso tikslas – ginti pažeistas ar ginčijamas materialines subjektines asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 2 straipsnis), todėl materialinės subjektinės asmenų teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimas individualizuojamas ir ginamas kiekvieno procesinio bendrininko atžvilgiu priimant sprendimą. Atitinkamai šios nuostatos, kaip atskleidžiančios neprivalomo procesinio bendrininkavimo turinį, taikomos ir apeliaciniame procese. Esant keliems bendrininkams, neprivalomo procesinio bendrininkavimo atveju vieno bendrininko apeliacija neturi įtakos kito bendrininko teisėms, todėl kitas bendrininkas, manydamas, kad dėl jo priimtas teismo sprendimas jam yra nepalankus, savo teises gali ginti tik paduodamas apeliacinį skundą. Prisidėdamas prie vieno iš bendrininkų apeliacinio skundo, jis tik išreiškia pritarimą pastarojo skunde išdėstytai pozicijai.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra akivaizdus neprivalomo procesinio bendrininkavimo faktas, todėl visi bylos atsakovai, manydami, jog dėl jų buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas, teisę į apeliaciją galėjo įgyvendinti paduodami apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatoriai S. ir R. D. savarankiško apeliacinio skundo nepateikė, t. y. nepareiškė savarankiškų reikalavimų ir apskųsto teismo sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų, todėl nevertino dėl šių atsakovų priimto teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliacinis procesas vyksta atsižvelgiant į apeliacinio proceso nagrinėjimo ribas, kurios nustatytos CPK 320 straipsnio 1 dalyje. Esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, teismo sprendimas yra individualizuojamas kiekvienam bendrininkui, todėl ir apeliaciniame procese kiekvienas iš bendrininkų, nesant pavedimo, veikia savo vardu (CPK 44 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant neprivalomam procesiniam bendrininkavimui, kai apeliacinį skundą padavė tik vienas iš atsakovų, o kiti prie šio skundo prisidėjo, apeliacine tvarka pagrįstai buvo patikrintas tik tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai dėl skundą padavusio atsakovo, teisėtumas ir pagrįstumas. Tai yra pagrindas pripažinti, kad dėl kitų kasatorių teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo peržiūrėtas.

Minėta, kad nagrinėjamoje byloje yra kilusi konkrečios asmens teisės kreiptis apeliacine tvarka į aukštesnės instancijos teismą, kaip sudėtinės konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą, tinkamo įgyvendinimo problema. Apeliacinis skundas yra išorinė apeliacijos forma, t. y. byloje dalyvaujančio asmens ar jo atstovo surašytas ir per įstatymo nustatytą terminą įteiktas dokumentas, kuriame išdėstytas prašymas peržiūrėti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį bei teisiniai ir faktiniai tokio prašymo motyvai. Apeliacinis skundas yra procesinis dokumentas, todėl jo turinys turi atitikti ne tik bendruosius (CPK 111 straipsnis), bet ir specialiuosius šiam dokumentui nustatytus reikalavimus (CPK 306 straipsnis). CPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo sprendžia pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą, ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo pateikimo teismui. Jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306, 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente (CPK 115 straipsnio 4 dalis). Praktikoje yra galimos situacijos, kai byloje dalyvaujantys asmenys teikiamame procesiniame dokumente suformuluoja neaiškius reikalavimus ar neatskleidžia pateikiamo dokumento teisinės reikšmės. Tokiu atveju teisėjas, spręsdamas dokumento priėmimo klausimą, turi teisiškai kvalifikuoti procesinius santykius, įvertinti, kokių tikslų siekia procesinį dokumentą teikiantis asmuo, ir pasinaudoti procesinių dokumentų trūkumų pašalinimo institutu (CPK 115 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kasatorių teismui pateiktas procesinis dokumentas tiek forma, tiek turiniu atitiko prisidėjimą prie apeliacinio skundo (CPK 309 straipsnio 1 dalis), todėl teismas, priimdamas šį procesinį dokumentą, neturėjo pagrindo remtis CPK 115 straipsnio nuostatomis.

Dėl kasacijos ribojimo

CPK 346 straipsnyje apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kasacinio proceso funkcijos esmė – įsiteisėjusių teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo kontrolės forma. Pagrindinis ir pirminis įstatyme nurodytas pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka nustatytas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, jeigu jis turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Kiti du bylų peržiūrėjimo atvejai, nustatyti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose, yra išvestiniai iš CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo, nes, aiškinant Lietuvos teismų padarytus vienokius ar kitokius nukrypimus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ar suradus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nevienodos praktikos atvejų, iš esmės turi būti pagrįsti teismų padarytu materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimu.

Kasacija yra išimtinė pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų patikrinimo forma. Civilinio proceso kodekse reglamentuojama kasacija yra ribota. Kasacijos ribojimais iš esmės pabrėžiamas kasacinio proceso išimtinumas siekiant užtikrinti teisės aiškinimo ir taikymo vienodumą taip, kad nebūtų neteisėtų sprendimų. Kasacijos ribojimai nustatyti CPK 341 straipsnyje, pagal kurį kasacija negalima dviem atvejais: 1) dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka; 2) turtiniuose ginčuose, jeigu ginčijama suma yra mažesnė kaip penki tūkstančiai litų (šis apribojimas netaikomas CPK 341 straipsnio 2 punkte nustatytų kategorijų bylose). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad dalis kasacijos negalimumo pagrindų yra absoliutūs (CPK 341 straipsnis), o dėl kitų egzistavimo kiekvienoje konkrečioje byloje sprendžia teisėjų kolegija (CPK 346 straipsnis). CPK 341 straipsnio 1 punkte nurodytas vienas iš absoliučių kasacijos negalimumo pagrindų – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad ši teisės norma taikytina ir dėl savarankiškus reikalavimus sudarančių pirmosios instancijos teismo sprendimų dalių, dėl kurių nebuvo paduotas apeliacinis skundas ir kurie nebuvo peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. V., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2007 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-165/2007; 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. E. A. v. T. M., bylos Nr. 3K-3-164/2008; 2009 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Z. v. R. Z., bylos Nr. 3K-3-59/2009).

Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kad du kasatoriai nepadavė apeliacinio skundo dėl priimto apeliacinės instancijos teismo sprendimo, o tik prisidėjo prie kito atsakovo apeliacinio skundo. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs neprivalomo procesinio bendrininkavimo faktą, neperžiūrėjo apeliacine tvarka sprendimo dalies dėl apeliacinio skundo nepadavusių asmenų, apie tai nurodydamas sprendime. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog nebuvo apeliacinio proceso dėl kasatorių S. D. ir R. D., reiškia, kad kasacija negalima dėl šių kasatorių, todėl pripažįsta egzistuojant CPK 341 straipsnio 1 punkte nustatytą kasacijos negalimumo pagrindą. Konstatavus kasacijos negalimumo faktą dėl nurodytų kasatorių, kasacija tampa negalima ir dėl kito kasatoriaus, nes esant išimtinai turtiniam ginčui, ginčijama suma yra mažesnė kaip penki tūkstančiai litų (CPK 341 straipsnio 2 punktas).

CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame bylų procesą kasaciniame teisme, tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuotas, taikomi CPK 1-300 straipsniai tiek, kiek jie neprieštarauja nurodyto skyriaus nuostatoms. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu ji nenagrinėtina teisme. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl nustatytų kasacijos ribojimų nėra galimybės peržiūrėti kasacine tvarka apeliacinės instancijos teismo sprendimo, kasacinė byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nenagrinėtina, todėl kasacinis procesas byloje nutrauktinas (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 92,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš kasatorių į valstybės biudžetą priteistinos šios išlaidos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį procesą nutraukti.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės UAB „Vilkaviškio autoklubas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) 30,77 Lt (trisdešimt litų 77 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovės S. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 30,77 Lt (trisdešimt litų 77 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovo R. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 30,77 Lt (trisdešimt litų 77 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Česlovas Jokūbauskas

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys