Civilinė byla Nr. 3K-3-81/2012
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-07952-2011-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
7.5; 8.4; 9.3 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos, Utenos alaus darbininkų sąjungos bei AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos ir Utenos alaus darbininkų sąjungos jungtinės atstovybės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Švyturys–Utenos alus“ ieškinį atsakovams AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijai, Utenos alaus darbininkų sąjungai, AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos ir Utenos alaus darbininkų sąjungos jungtinei atstovybei dėl neterminuoto streiko pripažinimo neteisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas paskelbto streiko teisėtumo įvertinimo, įmonėje galiojant kolektyvinei sutarčiai, klausimas.
Ieškovas UAB „Švyturys–Utenos alus“ prašė pripažinti neteisėtais 2011 m. birželio 15 d. paskelbtą streiką ir 2011 m. birželio 9-10 d. UAB „Švyturys-Utenos alus“ darbuotojų susirinkimo balsavimo rezultatus dėl pritarimo skelbti streiką ieškovo gamybiniame padalinyje. Jis nurodė, kad 2008 m. spalio 20 d. su atsakovais pasirašė kolektyvinę sutartį. 2011 m. kovo 21 d. jis gavo atsakovų reikalavimą indeksuoti 1–7 lygio darbuotojų bazinius atlyginimus 12,4 proc., t. y. 7,2 proc. už 2008 metus, įvertinus tarpinį atlyginimo pakėlimą, 3,4 proc. už 2009 metus, 1,8 proc. už 2010 metus. Ieškovas atsisakė tai padaryti, nes 2008 metais vyko atskiros derybos dėl atlyginimų, jose jis įsipareigojo išsaugoti darbo vietas ir savo įsipareigojimą įvykdė; 2009 metais buvo priimti atskiri susitarimai ir įsipareigojimai – kintamųjų dalių peržiūrėjimas, metinių veiklos vertinimo principų įtraukimas, kuriuos suderėjus, atlyginimo peržiūros klausimas buvo užbaigtas; dėl atlyginimų peržiūrėjimo 2011 metų laikotarpiu šalys buvo susitikusios du kartus, ieškovas pateikė informaciją apie darbo užmokesčio dydžio mažėjimą rinkoje. Ieškovas nurodė, kad 2011 m. birželio 9-10 d. slaptas darbuotojų balsavimas dėl streiko paskelbimo Utenos ir Klaipėdos padaliniuose vyko su pažeidimais. 2011 m. birželio 15 d. jis gavo atsakovų sprendimą skelbti neterminuotą streiką ieškovo gamybiniame padalinyje nuo 2011 m. birželio 23 d. Ieškovo teigimu, kolektyvinė sutartis yra vykdoma, nes jo darbuotojų atlyginimai yra didesni už vidutinius rinkoje, mokamos premijos, nemažinama darbo vietų ir atlyginimų, bazinių atlyginimų, nedidinama administracijos atlyginimų. Kolektyvinė sutartis numato išskirtinai palankias darbo ir apmokėjimo sąlygas darbuotojams, palyginus su kitomis įmonėmis. Anot ieškovo, atsakovai nuo pat pradžių nebuvo nusiteikę geranoriškai spręsti ginčą ir buvo nusprendę skelbti streiką. Ieškovo teigimu, įstatymų nustatyta tvarka nekonstatuota, kad jis netinkamai vykdo kolektyvinę sutartį.
Byloje nustatyta, kad ieškovo įmonėje Utenos alaus darbininkų sąjungos ir AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos susitarimo bei 2007 m. gruodžio 18 d. protokolo pagrindu veikia AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos ir Utenos alaus darbininkų sąjungos jungtinė atstovybė, sukurta kolektyvinei sutarčiai ieškovo įmonėje parengti bei kolektyvinės sutarties įsipareigojimų vykdymui kontroliuoti. Kolektyvinė sutartis sudaryta 2008 m. spalio 20 d. Joje susitarta, kad darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos bei pasiūlos darbo rinkoje (5.1 punktas), darbo apmokėjimas vykdomas pagal Darbo apmokėjimo nuostatus, kurie yra kolektyvinės sutarties priedas Nr. 4 (5.4 punktas). Darbo apmokėjimo nuostatai taip pat reglamentuoja darbo užmokesčio mokėjimo ir peržiūrėjimo sąlygas bei tvarką. Juose fiksuoti darbo apmokėjimo sistemos principai – vidinis teisingumas, išorinis konkurencingumas, atsižvelgimas į įmonės finansines galimybes, verslo strategiją, technologijas, produktyvumą, taip pat darbuotojų motyvavimas, efektyvus įmonės finansinių resursų panaudojimas (1.4.1–1.4.5 punktai), nustatyti veiksniai, turintys įtakos individualiam atlygiui (1.5.1–1.5.10 punktai). Darbo apmokėjimo nuostatų 3.1 punkte nurodyta, kad, siekiant užtikrinti darbo apmokėjimo sistemos principų įgyvendinimą, atlyginimai peržiūrimi vieną kartą per metus; derybos dėl atlyginimų peržiūrėjimo pradedamos vasario mėnesio pirmą savaitę, o nauji atlyginimai nustatomi nuo balandžio 1 d., išskyrus atvejį, numatytą 3.6 punkte; atlyginimai peržiūrimi, siekiant užtikrinti: darbuotojams mokamų atlyginimų išorinį konkurencingumą (3.1.1 punktas), atlyginimų diferencijavimą (3.1.2 punktas), bendrovės tikslų įgyvendinimą per darbuotojų motyvaciją (3.1.3 punktas). Pagal nuostatų 3.3 punktą, peržiūrint atlyginimus, taip pat atsižvelgiama į: makroekonominės situacijos pokyčius (3.3.1 punktas), bendrovės ūkinės–finansinės veiklos rezultatus (3.3.2 punktas), konkretaus darbuotojo praėjusių metų darbo ir veiklos rezultatus pagal bendrovėje galiojančią Veiklos vertinimo sistemą bei atsižvelgiant į bendrovės atlygio politiką (3.3.3 punktas), atlyginimų peržiūros metu atlyginimai keliami ne mažiau kaip vidutinės metinės infliacijos dydis (šaltinis – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės), atsižvelgiant į šalies vidutinio atlyginimo augimą, o jeigu buvo atliekamas tarpinis atlyginimų peržiūrėjimas (pagal 3.6 punktą), tai metinio atlyginimų peržiūrėjimo metu iš vidutinės metinės infliacijos dydžio atimamas tarpinio peržiūrėjimo dydis (3.3.4 punktas). Ieškovo darbuotojų konferencijos 2009 m. kovo 25 d. nutarimu kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto galiojimas sustabdytas vieneriems metams, t. y. iki 2010 m. balandžio 1 d. Ieškovas ir atsakovai 2010 m. gegužės 11 d. protokolu Nr. 04 sutarė, kad atlyginimų peržiūra už 2009 metus laikoma užbaigta.
Jungtinė profesinių sąjungų atstovybė 2011 m. kovo 21 d. kreipėsi į ieškovą, nurodydama, kad jis nevykdo kolektyvinės sutarties 3.1 punkto, Darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto, ir reikalaudamas indeksuoti (padidinti) 1–7 lygio bazinius atlyginimus 12,4 proc., t. y. 7,2 proc. už 2008 metus, įvertinus tarpinį atlyginimo pakėlimą, 3,4 proc. už 2009 metus ir 1,8 proc. už 2010 metus. Ieškovas 2011 m. balandžio 4 d. raštu nurodė, kad darbo užmokesčio peržiūrėjimas neplanuojamas, nes įmonės 1–7 lygio darbuotojų vidutinis atlyginimas 2010 metais buvo 3298 Lt, t. y. 36,4 proc. didesnis nei vidutinis atlyginimas visoje Lietuvoje, 2008-2009 metais buvo išsaugotos darbo vietos, tokie patys atlyginimai, be to, įmonės rodikliai buvo blogesni nei 2009 metais. Jungtinė profesinių sąjungų atstovybė 2011 m. balandžio 15 d. raštu nurodė ieškovui, kad jos reikalavimas pagrįstas, nes 2009 metais 1–7 lygio darbuotojų skaičius įmonėje sumažėjo nuo 345 iki 307, jų vidutinis atlyginimas sumažėjo 20 Lt, nors vidutinis įmonės darbuotojų atlyginimas padidėjo 450 Lt, o administracijos – 1300 Lt. Ieškovas 2011 m. balandžio 22 d. raštu nurodė, kad darbo užmokesčio dydžiams turi įtakos šalies ekonomika, darbo rinka bei įmonės vidiniai rezultatai, todėl sprendžiant iškeltą reikalavimą reikia vadovautis ir kolektyvinės sutarties 3.3.1–3.3.3 punktais. Jungtinė profesinių sąjungų atstovybė 2011 m. balandžio 28 d. raštu pareikalavo ieškovo sudaryti taikinimo komisiją, motyvuodama tuo, kad jis atsisakė indeksuoti atlyginimus, nepateikė jokių konkrečių argumentų, šalys bendro sprendimo nepriėmė. Taikinimo komisijos posėdžiai vyko 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 31 d., juose buvo nagrinėjamas jungtinės profesinių sąjungų atstovybės ieškovui pateiktas reikalavimas laikytis kolektyvinės sutarties nuostatų dėl atlyginimų peržiūrėjimo ir indeksuoti atlyginimus. Iš pradžių ieškovas siūlė padidinti darbo užmokestį 0,5 proc., vėliau – 1,8 proc. (2010 metų vidutinės infliacijos dydžiu), išpirkti sveikatos draudimą darbuotojams. Jungtinės profesinių sąjungų atstovybės atstovai pateikė pasiūlymą darbo užmokestį padidinti 7,3 proc. Šalys nutarė, kad bendro sprendimo nagrinėtu klausimu nepriimta. Jungtinė profesinių sąjungų atstovybė informavo ieškovą, kad 2011 m. birželio 8–9 d. rengiamas slaptas balsavimas dėl streiko paskelbimo įmonės gamybos ir logistikos padaliniuose. Jis įvyko 2011 m. birželio 9–10 d. Atsakovų AB „Švyturys“ profesinės sąjungos 2011 m. birželio 4 d. konferencijos ir Utenos alaus darbininkų sąjungos valdybos 2011 m. birželio 14 d. nutarimų pagrindu bei 2011 m. birželio 14 d. sprendimu nutarta skelbti streiką ieškovo gamybiniame padalinyje, iškeliant reikalavimus 12,4 proc. indeksuoti atlyginimus 1–7 lygių darbuotojams; šis sprendimas bei nutarimai ieškovui įteikti nepažeidžiant DK 77 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino. Paskelbta streiko data – 2011 m. birželio 23 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad darbdavio pareiga peržiūrėti atlyginimus bei šio klausimo sprendimo terminas įtvirtinti kolektyvinės sutarties 5.2, 5.4 punktuose, darbo apmokėjimo nuostatų 1.1, 1.2.2, 3.1, 3.3.4, 3.4, 3.5, 3.6, 3.7 punktuose; darbdavio pareiga atlyginimų peržiūros metu kelti atlyginimus ne mažiau kaip vidutinis metinės infliacijos dydis, atsižvelgiant į šalies vidutinio atlyginimo augimą, įtvirtinta darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4, 3.4 punktuose. Šalys kolektyvinėje sutartyje taip pat susitarė, kad nurodytai pareigai vykdyti turi įtakos ir kiti rodikliai, į kuriuos privalu atsižvelgti (darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.1–3.3.3 punktai), tačiau teismas šių sąlygų nevertino kaip turinčių įtakos darbdavio pareigai peržiūrėti atlyginimus nevykdyti. Šalims nesutariant, kilęs ginčas perduotas DK nustatyta tvarka sudarytai Taikinimo komisijai, o šiai ginčo neišsprendus, atsakovai turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka skelbti streiką (DK 69, 70, 76, 77 straipsniai). Vertindamas šalių pateiktus motyvus nepasiekus susitarimo dėl kolektyvinės sutarties, teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas už praėjusius ginčo metus išmokėjo 200 mln. Lt dividendų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai turėjo teisę skelbti streiką (DK 62, 77 straipsniai). Įvertinęs byloje nustatytas apinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė UAB „Švyturys–Utenos alus“ jungtinės profesinių sąjungų atstovybės parengtos Darbuotojų slapto balsavimo organizavimo tvarkos, kuria buvo vadovaujamasi vykdant darbuotojų balsavimą dėl streiko paskelbimo, pažeidimų.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo UAB „Švyturys–Utenos alus“ apeliacinį skundą, 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą panaikino, pripažino neteisėtais 2011 m. birželio 15 d. AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos ir Utenos alaus darbininkų sąjungos jungtinės atstovybės paskelbtą streiką UAB „Švyturys–Utenos alus“ gamybiniame padalinyje, taip pat 2011 m. birželio 9 d. ir 2011 m. birželio 10 d. UAB „Švyturys–Utenos alus“ darbuotojų susirinkimo balsavimo rezultatus dėl pritarimo skelbti streiką UAB „Švyturys–Utenos alus“ gamybiniame padalinyje.
Teisėjų kolegija nustatė, kad 2009 m. kovo 25 d. įvyko darbuotojų konferencija dėl kolektyvinės sutarties pakeitimų, joje dalyvavo 58 iš išrinktų 60 delegatų, į konferenciją neatvyko profesinės sąjungos atstovai. Konferencija balsų dauguma (už pakeitimą balsavo 54, susilaikė 3 delegatai, nepritariančių nebuvo) pritarė 2008 m. spalio 20 d. kolektyvinės sutarties priedo Nr. 4 (darbo apmokėjimo nuostatų) 3.3.4 punkto pakeitimui – papildyti jį sakiniu „šis 3.3.4 punktas įsigalioja ir pradedamas taikyti tik nuo 2010 m. balandžio 1 d.“; 2009 m. kovo 25 d. atitinkamai papildytas UAB „Švyturys–Utenos alus“ kolektyvinės sutarties tekstas. Teisėjų kolegija nurodė, kad profesinės sąjungos teisės ir pareigos darbo teisiniuose santykiuose yra įgytos iš atstovaujamojo, tačiau atstovavimo teisiniuose santykiuose yra galimas ir atstovo atsisakymas. Daugumai darbuotojų tiesiogiai susitarus su darbdaviu dėl darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto įsigaliojimo nuo 2010 m. balandžio 1 d., profesinė sąjunga neteko teisės, atstovaudama darbuotojams, reikalauti iš darbdavio susitarti dėl to, dėl ko šie susitarė patys. Kolektyvinės sutarties pakeitimui pritarė dauguma ieškovės įmonės darbuotojų, t. y. buvo išreikšta daugumos valia pakeisti kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punktą, tačiau tai negali lemti išvados, kad šie darbuotojai atsisakė galimybės toliau ginti savo teises, atstovaujami profesinės sąjungos. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad darbuotojų konferencijos 2009 m. kovo 25 d. nutarimu kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto galiojimas sustabdytas vieneriems metams, t. y. iki 2010 m. balandžio 1 d. Taigi pagal darbo apmokėjimo nuostatų 3.3 punktą ieškovas 2008 ir 2009 metais neturėjo pareigos padidinti atlyginimų. Atsakovai nereiškė reikalavimo 2009 m. kovo 25 d. darbuotojų konferenciją pripažinti neteisėta. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad ieškovas atlyginimų darbuotojams nemažino – 2010 metų IV ketvirčio 1–7 lygio darbuotojų vidutinis atlyginimas buvo 3298,30 Lt, t. y. 55 proc. didesnis už vidutinį, jiems išmokėtos premijos, nors įmonės rezultatai nuo 2008 metų vis blogėjo, taip pat kitos išmokos (materialinės pašalpos, atostogų priedai ir kt.). Ieškovas pasiūlė atsakovams išpirkti sveikatos draudimą darbuotojams (250 000 Lt – 400 000 Lt per metus) arba atlyginimus už 2010 metus padidinti 1,8 proc. Atsakovai su tuo nesutiko. Teisėjų kolegija iš DK normų, kolektyvinės sutarties, darbo apmokėjimo nuostatų analizės ir nustatytų aplinkybių padarė išvadą, kad šalių derybos dėl atlyginimų peržiūrėjimo įvyko (2011 m. sausio 25 d., 2011 m. vasario 23 d. susitikimo protokolai, 2011 m. balandžio 15 d. susitikimas su profesinėmis sąjungomis, 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 31 d. taikinimo komisijos posėdžių protokolai), o atsakovams neįrodžius kolektyvinės sutarties pažeidimo konstatavo, kad kolektyvinės sutarties yra laikomasi.
Teisėjų kolegija nurodė, kad šalių ginčas kilo ir dėl kolektyvinės sutarties aiškinimo. Šalių derybų dėl kolektyvinės sutarties 2008 m. liepos 15 d. protokole yra įrašyta, kad „darbdavys sutinka į kolektyvinę sutartį įrašyti, kad atlygio peržiūrėjimo metu atlyginimus kelti ne mažiau vidutinės metinės infliacijos, o apie konkrečius dydžius tartis atskirai“, 2008 m. liepos 31 d. protokole nurodyta, kad „darbdavys sutinka į kolektyvinę sutartį įrašyti, kad atlygio peržiūrėjimo metu atlyginimus kelti ne mažiau vidutinės metinės infliacijos, atsižvelgiant į šalies vidutinio atlyginimo augimą“. Pagal kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo nuostatų 3.1 punktą, siekiant užtikrinti darbo apmokėjimo sistemos principų įgyvendinimą, atlyginimai yra peržiūrimi vieną kartą per metus; 3.3 punkte yra aiškiai suformuluota, kad peržiūrint atlyginimus analizuojama įvairių veiksnių visuma: makroekonominės situacijos pokyčiai (vidutinės metinės infliacijos lygis, bendras vartotojų kainų indeksas, vidutinio atlyginimo šalyje augimas, situacija darbo rinkoje); bendrovės ūkinės–finansinės veiklos rezultatai; konkretaus darbuotojo praėjusių metų darbo ir veiklos rezultatai pagal bendrovėje galiojančią Veiklos vertinimo sistemą bei atsižvelgiant į bendrovės atlygio politiką (3.3.1–3.3.3 punktai); 3.3.4 punkte nustatyta, kad atlyginimų peržiūros metu atlyginimai keliami ne mažiau kaip vidutinės metinės infliacijos dydis, atsižvelgiant į šalies vidutinio atlyginimo augimą. Darbo apmokėjimo nuostatų sąlygas, vadovaudamasi CK nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teisėjų kolegija aiškino sistemiškai, atsižvelgdama į jų tarpusavio ryšį, o ne atskirai tik 3.3.4 punktą, taip pat įvertindama šalių elgesį po sutarties pasirašymo (2010 m. gegužės 11 d. šalių susitarimas, kad atlyginimų peržiūra už 2009 metus dėl atlyginimo didinimo yra baigta, patvirtina, jog šalys atlyginimų peržiūrą siejo ne tik su infliacija, bet ir su kitomis darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.1–3.3.3 punktuose nustatytomis sąlygomis). Ieškovo įmonės rezultatai nuo 2008 metų blogėjo, bendras vidaus produktas (BVP) mažėjo, vartotojų kainų indeksas (VKI) krito, šalies nedarbo lygis didėjo, šalies vidutinis atlyginimas smarkiai krito, nors ieškovas atlyginimų darbuotojams nemažino. Įvertinusi šias aplinkybes ir darbo apmokėjimo nuostatus, teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentą, kad ieškovas besąlygiškai įsipareigojo atlyginimų peržiūrėjimo metu atlyginimus kelti ne mažiau kaip vidutinės metinės infliacijos dydis. Be to, 2009 m. kovo 25 d. konferencijoje darbuotojai ir ieškovas susitarė, kad darbo apmokėjimo nuostatų 3.4.4 punktas įsigalios ir bus taikomas nuo 2010 m. balandžio 1 d., t. y. atlyginimai už 2008 ir 2009 metus didinami nebus, už 2010 metus ieškovas 2011 metais derybų metu sutiko su atsakovų reikalavimu ir pasiūlė pakelti atlyginimus 1,8 proc., todėl nėra pagrindo teigti, kad kolektyvinė sutartis nevykdoma. DK 78 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas kolektyvinės sutarties galiojimo metu skelbti streiką, jeigu šios sutarties laikomasi. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatavo, kad profesinės sąjungos 2011 m. birželio 15 d. paskelbtas streikas yra neteisėtas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacija, Utenos alaus darbininkų sąjunga ir AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos bei Utenos alaus darbininkų sąjungos jungtinė atstovybė prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Iš DK 48 straipsnio 1 dalies, 60 straipsnio, 63 straipsnio 1 dalies ir 66 straipsnio 1 dalies nuostatų darytina išvada, kad darbuotojų kolektyvas negali savarankiškai dalyvauti kolektyvinėse derybose, t. y. derėtis dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ar pakeitimo, nustatyti kolektyvinės sutarties turinį, kontroliuoti jos vykdymą. Apibrėžiant darbuotojų atstovus kolektyvinėse derybose atsižvelgtina į Tarptautinės darbo organizacijos (toliau tekste – TDO) konvenciją Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“, kurioje darbuotojų atstovai išskirti į dvi kategorijas – profesines sąjungas (darbuotojų organizacijas) ir renkamus darbuotojų atstovus; 5 straipsnyje nustatyta, kad išrinkti darbuotojų atstovai neturi būti panaudojami profesinių sąjungų arba jų atstovų pozicijoms silpninti. TDO konvencijos Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ 3 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad prireikus turi būti imamasi priemonių garantuoti, jog darbuotojų atstovų dalyvavimas nebūtų panaudojamas suinteresuotų darbuotojų organizacijų pozicijoms susilpninti. TDO rekomendacijos Nr. 91 „Dėl kolektyvinių derybų“ 2 straipsnyje nurodyta, kad kolektyvinė sutartis yra susitarimas tarp darbdavio, grupės darbdavių ar darbdavių organizacijos ir vienos ar kelių darbuotojų organizacijų. TDO Asociacijų laisvės komitetas teigia, kad ši rekomendacija pabrėžia darbuotojų organizacijų, kaip kolektyvinės sutarties šalių, vaidmenį kolektyvinėse derybose. Darbuotojų išrinkti įgaliotiniai gali sudaryti kolektyvinę sutartį tik tuo atveju, kai nėra atitinkamos profesinės sąjungos; priešingu atveju, komiteto nuomone, galimas TDO konvencijoje Nr. 154 nustatytos valstybių pareigos skatinti kolektyvines derybas pažeidimas. Komitetas taip pat yra konstatavęs, kad tiesioginės derybos tarp darbdavio ir darbuotojų kolektyvo, aplenkiant profesines sąjungas, kenkia darbuotojų organizacijų ir darbdavių kolektyvinių derybų skatinimo principui. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Europos socialinės chartijos 6 straipsnio 2 dalyje. Aptarti tarptautiniai teisės aktai pripažįsta tik kolektyvines derybas su profesinėmis sąjungomis (darbuotojų organizacijomis) arba renkamais darbuotojų atstovais (darbo tarybomis), bet ne tiesiogiai su darbuotojų kolektyvu. Įgyvendinant tarptautinius teisės aktus DK 19 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvoje darbuotojų atstovais gali būti tik profesinė sąjunga arba atskirais atvejais renkami darbuotojų atstovai – darbo taryba, bet ne darbuotojų konferencija. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbuotojai gali tiesiogiai susitarti su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties, pasirašytos darbdavio ir profesinės sąjungos, pakeitimo, prieštarauja ne tik nurodytoms teisės normoms, bet ir DK 64 straipsnio nuostatai, kad įmonės kolektyvinės sutarties pakeitimo ar pildymo tvarka nustatoma įmonės kolektyvinėje sutartyje (UAB „Švyturys–Utenos alus“ kolektyvinės sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad sutartis keičiama darbdavio ir profsąjungos raštišku susitarimu). Be to, 162 ieškovo įmonės darbuotojų (iš 301) pritarimas streikui dėl darbo užmokesčio rodo, kad 2009 m. kovo 25 d. darbuotojų konferencijoje tikroji darbuotojų valia dėl kolektyvinėje sutartyje nustatytų darbo apmokėjimo nuostatų pakeitimo nebuvo išreikšta.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino atstovavimą kolektyviniuose darbo santykiuose su atstovavimu civiliniuose teisiniuose santykiuose. Atstovavimo kolektyviniuose darbo santykiuose pagrindai nustatomi ne sudaromoje sutartyje, o įstatymuose ar įmonės, įstaigos ar organizacijos dokumentuose, be to, teisės ir pareigos atsiranda ne tik atstovaujamiesiems, bet ir atstovams. Skiriasi ir atstovavimo objektas – ypatingi profesinių sąjungų įgaliojimai derėtis dėl kolektyvinių sutarčių ir jas sudaryti, vesti kolektyvinius darbo ginčus. Darbo teisėje atstovas privalo įvykdyti tai, ką įsipareigojo atstovaujamajam, tačiau gali daryti ir tai, ko jam nedraudžia įstatymai, kolektyvinės sutartys ir kiti susitarimai. Tokį atstovavimą lemia tai, kad darbuotojai ar darbuotojų kolektyvas, būdami savarankiški darbo teisės subjektai, turi teisių, kurių be profesinės sąjungos visiškai negalėtų įgyvendinti, arba kurias gali įgyvendinti tik su profesinių sąjungų pagalba, pvz., teisę į streiką. Taigi profesinių sąjungų, veikiančių Konstitucijos normų pagrindu, įgaliojimų ribas nustato ne tik darbuotojai, bet ir teisės aktų nuostatos, todėl darbuotojų kolektyvui nesuteikta teisės atsisakyti profesinės sąjungos atstovavimo esant kolektyviniams darbo santykiams – šis atstovavimas atsiranda teisės aktų pagrindu be atskiro darbuotojų valios išreiškimo.
3. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad Darbo apmokėjimo nuostatų 3.1 punkte nurodyta, jog derybos dėl atlyginimų peržiūrėjimo pradedamos vasario mėnesio pirmą savaitę, o nauji atlyginimai nustatomi nuo balandžio 1 d., t. y. atlyginimų peržiūrėjimo metu naujas darbo užmokestis nustatomas ne pagal iš anksto nustatytą formulę ar konkrečius dydžius, o derybų, kurių metu šalys įgyja teisę kelti savo reikalavimus dėl darbo užmokesčio dydžio, būdu. Jei šalys derybų metu nesusitaria dėl iškeltų reikalavimų, tai pagal DK 67 straipsnio 2 dalį ir 68 straipsnį kyla ginčas ne dėl teisės, o dėl darbuotojų ir darbdavio ekonominių interesų. Kadangi nei valstybės valdymo institucijos, nei teismas negali pasakyti, kieno – darbuotojų ar darbdavio – ekonominis interesas yra svarbesnis ir turi būti tenkinamas, tai DK nustatyta, kad toks ginčas sprendžiamas kolektyvinių ginčų tvarka. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad kasatorių reikalavimai dėl darbo užmokesčio dydžio yra per dideli, o ieškovo pasiūlytas 1,8 proc. darbo užmokesčio padidinimas yra pakankamas, peržengė teismui suteiktas kompetencijos ribas ir pažeidė laisvų kolektyvinių derybų principą, t. y. pasakydamas, kad kasatorių reikalavimas padidinti darbo užmokestį yra nepagrįstas ar per didelis, teismas savo sprendimu nustatė, kokio dydžio atlyginimą ieškovo įmonėje turi uždirbti darbuotojai. Pagal analogiją remiantis kasacinio teismo išaiškinimu, kad teismas neturi įgaliojimų vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010), darytina išvada, jog teismas neturi kompetencijos vertinti darbuotojų keliamų reikalavimų dėl darbo užmokesčio tikslingumo ir pagrįstumo; tai turi spręsti pačios derybų šalys. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas kitų Lietuvos įmonių rezultatus bei teigdamas, kad ieškovas yra sudaręs palankias darbo apmokėjimo sąlygas palyginus su kitais panašią veiklą vykdančiais darbdaviais, nevertino pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad jis išsimokėjo 200 mln. Lt dividendų ir kad jo pelningumas yra tris kartus didesnis nei vidutinis Lietuvos įmonių pelningumas. Taip teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
4. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles, nustatė, kad vien tik derybų dėl darbo užmokesčio faktas, o ne susitarimas dėl darbo užmokesčio dydžio yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad kolektyvinės sutarties laikomasi. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad 2008 m. liepos 15 d. ir 2008 m. liepos 31 d. protokolų bei darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto negalima vertinti atskirai nuo kitų kolektyvinės sutarties nuostatų dėl darbo užmokesčio, tačiau iš šių dokumentų padarė netinkamas išvadas. Darbo apmokėjimo nuostatų lingvistinė konstrukcija reiškia, kad darbo užmokestis didinamas ne mažiau nei vidutinė metinė infliacija, bet atsižvelgus į kitas ieškovo nurodytas sąlygas gali būti didinamas ir daugiau, o konkretūs dydžiai nustatomi derybose. Tokį sutarties aiškinimą patvirtina ir ieškovo veiksmai bandant sustabdyti kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto galiojimą.
5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad derybomis šalių nepasiektas bendras susitarimas dėl atlyginimų nedaro kolektyvinės sutarties negaliojančios ir nereiškia jos pažeidimo ar nesilaikymo. Ieškovas, dalyvaudamas derybose dėl atlyginimų peržiūros ir kolektyvinio ginčo taikinimo procedūrose, savo veiksmais pripažino, kad kasatoriai turi teisę kiekvienais metais derėtis dėl atlyginimų dydžio (tai pripažino ir abiejų instancijų teismai), o nesusitarus – pradėti kolektyvinį ginčą, kurio galimas padarinys yra streikas. Šalių ginčą dėl to, kiek turi būti didinamas atlyginimas arba koks – darbuotojų ar darbdavio – ekonominis interesas turi būti tenkinamas ar susitarimas pasiektas, gali išspręsti tik šalys per ekonominius svertus (šiuo atveju darbuotojai – naudodamiesi teise į streiką).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Švyturys–Utenos alus“ prašo kasacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodomi tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs bylos aplinkybes, nustatė, kad šalis saistanti kolektyvinė sutartis yra vykdoma. Tai yra fakto klausimas, kuris kasaciniame teisme nenagrinėtinas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 78 straipsnio 3 dalį kolektyvinės sutarties vykdymo laikotarpiu streikuoti draudžiama, todėl visi kiti kasacinio skundo argumentai dėl streiko teisėtumo atmestini. Kasatorių teigimu, ieškovas pažeidė kolektyvinę sutartį nepadidinęs darbuotojų atlyginimų jų prašytu dydžiu, tačiau pagal darbo apmokėjimo nuostatų 3.1 punktą atlyginimų peržiūrėjimas yra derybų objektas; šiuo atveju derybos baigėsi esamos padėties išsaugojimu, nes šalys nesusitarė dėl atlyginimų peržiūrėjimo. Taigi ieškovas negalėjo pažeisti to, ko derybomis nebuvo nustatyta. Derybose šalims nesusitarus kitaip, lieka galioti esamos kolektyvinės sutarties nuostatos, kurios yra vykdomos, todėl streikuoti draudžiama. Šalys, sudarydamos tokią kolektyvinę sutartį, prisiėmė riziką, kad derybomis dėl atlyginimų peržiūrėjimo gali būti ir nepasiektas vienoks ar kitoks rezultatas; tai nedaro kolektyvinės sutarties negaliojančios ir nereiškia jos pažeidimo ar nesilaikymo. Darbdavys sudaryta kolektyvine sutartimi neįsipareigojo tenkinti visų naujų profesinių sąjungų ar jų jungtinės atstovybės reikalavimų. Jeigu naujų reikalavimų iškėlimas kolektyvinės sutarties galiojimo metu reikštų profesinių sąjungų teisę skelbti streiką, būtų visiškai paneigtas darbo teisinių santykių stabilumo principas.
2. Darbo apmokėjimo nuostatai turi būti aiškinami sistemiškai, atsižvelgiant į atskirų nuostatų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai išaiškino darbo apmokėjimo nuostatų 3 punktą, įvertino jame nustatytų sąlygų visetą. Kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo nuostatuose nurodyta daug kriterijų dėl atlyginimų peržiūrėjimo (ne tik vidutinės metinės infliacijos dydis), į kuriuos atsižvelgiant atlyginimai turėjo būti ne didinami, bet mažinami (įmonės veiklos rezultatai blogėjo, šalyje augo nedarbas), tuo tarpu darbuotojams buvo išmokėtos metinės premijos už 2010 metus, jų atlyginimai nesumažinti. Tai reiškia, kad ieškovui pareigos kelti atlyginimus pagal kolektyvinę sutartį neatsirado. Jeigu visos darbo apmokėjimo nuostatų 3.1.1–3.3.3 punktuose nustatytos aplinkybės, lemiančios atlyginimų peržiūrą, būtų įvykdytos, ieškovui būtų atsiradusi pareiga pakelti darbo užmokestį vidutiniu metinės infliacijos dydžiu (2010 metais vidutinė metinė infliacija buvo 1,3 proc.), tačiau to nebuvo. Nepaisant to, derybose taikinimo komisijoje ieškovas pasiūlė pakelti atlyginimus 1,8 proc., tačiau kasatoriai šio pasiūlymo nepriėmė. Be to, kasatorių reikalavimo pakelti darbo užmokestį nepagrįstumą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punktas dėl vidutinės metinės infliacijos, kaip vieno iš atlyginimų peržiūrėjimo kriterijų, įsigaliojo tik nuo 2010 m. balandžio 1 d.
3. Kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto pakeitimo galiojimas bei jį patvirtinusios 2009 m. kovo 25 d. darbuotojų konferencijos įvykis yra fakto klausimas, todėl nėra teisinio pagrindo jį analizuoti kasacine tvarka. Be to, nė viena iš šalių neginčijo darbuotojų konferencijos teisėtumo.
4. 2009 m. kovo 25 d. darbuotojų konferencijoje patvirtintas kolektyvinės sutarties pakeitimas yra galiojantis dar ir dėl to, kad, išsiskyrus darbuotojų kolektyvo (pritariančio pakeitimui) ir kasatorių, kaip darbuotojų atstovų (nepritariančių pakeitimui), valiai, prioritetas turi būti teikiamas darbuotojų sprendimui. Teiginys, kad, profesinei sąjungai nepritarus darbuotojų kolektyvo nuomonei, toks pakeitimas būtų laikomas negaliojančiu, nepagrįstai suabsoliutintų profesinių sąjungų vaidmenį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad profesinių sąjungų, kaip darbuotojų atstovų, įgaliojimai nėra absoliutūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autrolis“ v. Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-15/2011). Juolab kad DK 2 straipsnio 10 punkte, kuriame įtvirtintas kolektyvinių derybų laisvės principas, nurodyta, jog juo siekiama suderinti darbuotojų (o ne jų atstovų) interesus su darbdavių ir valstybės interesais. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad, darbuotojų valiai suteikus prioritetą, būtų pažeistos profesinių sąjungų teisės. Profesinės sąjungos gali nustatyta tvarka ginčyti aptariamą kolektyvinės sutarties pakeitimą, tačiau tokio ieškinio nepareikšta. Kasaciniame teisme toks reikalavimas nebegali būti reiškiamas.
5. Ieškovo akcininkams išmokėtos dividendų sumos nesusijusios su kasatorių paskelbto streiko teisėtumu. Kolektyvinės sutarties nuostatos atlyginimų peržiūrėjimo nesieja su dividendų suma, be to, akcininkų sprendimu paskelbti dividendai (ne už vienerius, kaip teigia kasatoriai, bet už trejus metus) yra įmonės įsipareigojimas akcininkams, todėl ši suma yra įmonės akcininkų, bet ne įmonės lėšos; ieškovas neturėjo jokios laisvės nuspręsti nemokėti dividendų akcininkams ir šiomis lėšomis pakelti darbo užmokestį darbuotojams.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės streikuoti apribojimų
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbuotojų teisė streikuoti yra pamatinė darbuotojų ir jų organizacijų teisė, suteikianti jiems galimybes ginti savo ekonominius ir socialinius interesus, tačiau ši teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti – jos apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Toks įstatymas yra Darbo kodeksas, kurio X skyriaus „Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“ 76–85 straipsniuose tiesiogiai reglamentuojami streikas, jo teisinis pagrindas ir skelbimas, streikų apribojimai, vadovavimas streikui ir jo eiga, streiko teisėtumas ir kiti su teise streikuoti susiję teisiniai santykiai. Kita vertus, DK X skyriaus normos nustato derybų, taikinimo ir kitų priemonių bei būdų, kuriais pirmiausia turi būti sprendžiamas kolektyvinis darbo ginčas, sistemą, o streikas, kaip ultima ratio, galimas tik išnaudojus kitas priemones. Pagrindiniai tarptautiniai dokumentai, deklaruojantys teisę į streiką, yra Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas (8 straipsnio d punktas) ir Europos socialinė chartija (taip pat Pataisytoji Europos socialinė chartija) (6 straipsnio 4 punktas). Šiuose dokumentuose tiesiogiai įtvirtinama darbuotojų teisė streikuoti. Europos socialinėje chartijoje laikomasi principo, kad kolektyviniai veiksmai yra galimi tik esant interesų konfliktams, bet net ir tuo atveju teisė streikuoti nėra absoliuti, nes valstybės gali nustatyti šios teisės įgyvendinimo ribas. Europos Sąjungoje teisė streikuoti yra įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (28 straipsnis), kuri po Lisabonos sutarties įsigaliojimo turi valstybėms narėms privalomą teisinę galią. Šioje chartijoje tik įtvirtinama tokia darbuotojų teisė, tačiau, kaip ir kitos tarptautinės sutartys, jos nedetalizuoja. Atsižvelgiant į kompetencijų pasidalijimą tarp Europos Sąjungos ir valstybių narių, streikų teisinį reguliavimą paliekama savarankiškai nusistatyti jų nacionalinėse teisinėse sistemose, tačiau valstybės savo nusistatytu teisiniu reguliavimu negali šios teisės paneigti ar ją netinkamai modifikuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas v. Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga; bylos Nr. 3K-3-141/2008; 2011 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Autrolis“ v. Kauno troleibusų vairuotojų profesinė sąjunga, bylos Nr. 3K-3-15/2011). Taigi tarptautiniuose dokumentuose pripažįstami teisės streikuoti apribojimai, nustatyti nacionalinių teisės sistemų, jeigu šie apribojimai yra pagrįsti ir nepaneigia teisės streikuoti esmės. TDO Asociacijų laisvės komitetas laikosi nuomonės, kad sąlygos, kurios turi būti nustatytos įstatymų tam, jog streikas būtų pripažintas teisėtu, turi būti protingos ir iš esmės neapriboti profesinėms sąjungoms prieinamų veikimo būdų.
Konstatuotina, kad teisė streikuoti, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi tam tikras ribas ir negali būti įgyvendinama savavališkai, t. y. turi būti laikomasi įstatyme nustatytų jos įgyvendinimo sąlygų. Sprendžiant streiko teisėtumo klausimą, visų pirma taikytinos kolektyvinius darbo santykius reglamentuojančios teisės normos, nustatančios streiko teisėtumo sąlygas, jo apribojimus.
Šioje byloje nustatyta, kad kasatorius AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos bei Utenos alaus darbininkų sąjungos jungtinė atstovybė priėmė sprendimą skelbti streiką UAB „Švyturys–Utenos alus“ gamybiniame padalinyje tuo metu, kai įmonėje galiojo šalių pasirašyta kolektyvinė sutartis; kasatoriaus iškelti reikalavimai susiję su kolektyvinės sutarties nuostatų vykdymu. DK 78 straipsnio, įtvirtinančio streikų apribojimus, 3 dalyje nustatyta, kad kolektyvinės sutarties galiojimo metu draudžiama skelbti streiką, jeigu šios sutarties laikomasi. Ši teisės norma – imperatyvioji. Tai reiškia, kad, byloje nustačius, jog streikas paskelbtas kolektyvinės sutarties galiojimo metu, streiko teisėtumo klausimas spręstinas, be kita ko, įvertinus tai, ar kolektyvinės sutarties buvo laikomasi. Nagrinėjamoje byloje šis klausimas analizuotinas keliais aspektais. Pirma, kasaciniame skunde keliamas šalių sudarytos kolektyvinės sutarties priedo darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto galiojimo klausimas; tai reiškia, kad būtina nustatyti kolektyvinės sutarties turinį ginčo laikotarpiu. Antra, kyla ir kolektyvinės sutarties aiškinimo klausimų, nes šalys skirtingai aiškina pirmiau nurodytą darbo apmokėjimo nuostatų punktą. Trečia, išsiaiškinus kolektyvinės sutarties turinį ir jos nuostatų tikrąją reikšmę, būtina nustatyti, ar ji buvo tinkamai vykdoma. Visi trys nurodyti klausimai susiję su teisės normų aiškinimu ir taikymu, tai yra kasacijos dalykas, ir kasacinio teismo teisėjų kolegija jais pasisako nagrinėjamoje byloje.
Dėl darbuotojų konferencijos kompetencijos susitarti su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties nuostatų pakeitimo
Byloje nustatyta, kad 2009 m. kovo 25 d. UAB „Švyturys–Utenos alus“ darbuotojų konferencija balsų dauguma pritarė 2008 m. spalio 20 d. kolektyvinės sutarties priedo Nr. 4 (darbo apmokėjimo nuostatų) 3.3.4 punkto pakeitimui – papildyti jį sakiniu „šis 3.3.4 punktas įsigalioja ir pradedamas taikyti tik nuo 2010 m. balandžio 1 d.“; 2009 m. kovo 25 d. atitinkamai pakeistas ir papildytas UAB „Švyturys–Utenos alus“ kolektyvinės sutarties tekstas. Kasaciniu skundu kasatoriai ginčija šio kolektyvinės sutarties pakeitimo teisėtumą, teigdami, kad darbuotojų konferencija nėra subjektas, pagal įstatymą galintis atstovauti darbuotojams sudarant ar keičiant kolektyvinę sutartį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo kasacinio skundo argumentu sutinka.
Susitarimas dėl kolektyvinės sutarties sudarymo yra kolektyvinių derybų metu pasiektas rezultatas. DK 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonės kolektyvinės sutarties šalys yra darbuotojų kolektyvas ir darbdavys, kuriems, sudarant šią sutartį, atstovauja įmonėje veikianti profesinė sąjunga ir įmonės vadovas arba įgalioti administracijos pareigūnai. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu įmonėje veikia kelios profesinės sąjungos, įmonės kolektyvinę sutartį sudaro jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir darbdavys. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir darbuotojų teisių atstovavimas neperduotas atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, kolektyvinė sutartis gali būti sudaroma tarp darbdavio ir darbo tarybos. Taigi šioje teisės normoje aiškiai įvardyta, kad įgaliojimus derėtis dėl kolektyvinės sutarties sudarymo ir ją sudaryti turi ne darbuotojų kolektyvas, bet jam, kaip kolektyvinės sutarties šaliai, atstovaujanti profesinė sąjunga (jos nesant – darbuotojų taryba). Jau po to, kai kolektyvinės sutarties projektas suderintas darbdavio ir profesinės sąjungos, jis privalomai teikiamas svarstyti darbuotojų susirinkimui arba konferencijai, kolektyvinė sutartis pasirašoma tik po darbuotojų kolektyvo pritarimo (DK 62 straipsnis). Toks reglamentavimas aiškiai parodo, kad, nors kolektyvinės sutarties šalis yra darbuotojų kolektyvas, tačiau jis neturi teisės tiesiogiai derėtis su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties sąlygų, nes tai yra profesinės sąjungos (arba darbo tarybos), kaip darbuotojų interesus ginančio subjekto, prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina ir kitų DK straipsnių nuostatos bei tarptautinių organizacijų praktika. Kolektyvinių derybų vedimas ir kolektyvinių sutarčių sudarymas yra viena socialinės partnerystės įgyvendinimo formų (DK 43 straipsnio 3 punktas). DK 41 straipsnyje nustatyta, kad socialinės partnerystės šalimis – socialiniais partneriais – laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos. Kokie subjektai laikomi darbuotojų atstovais, nustatyta DK 19 straipsnyje – tai profesinės sąjungos, o šių nesant – darbo tarybos. Šie darbuotojų kolektyvinio atstovavimo subjektai turi įstatyme jiems suteiktas iš dalies savarankiškas teises ir pareigas, būtinas darbuotojų atstovavimo funkcijai įgyvendinti (pvz., dalyvauti kolektyvinėse derybose ir pasirinkti jų būdus bei formas, suformuluoti kolektyvinius reikalavimus ir pan.), jų apimtis ir įgyvendinimo sąlygos reglamentuoti DK normų. DK 18 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad atstovavimą esant kolektyviniams darbo santykiams reglamentuoja šis Kodeksas, o atstovavimą esant individualiems darbo santykiams – Civilinis kodeksas, jeigu toks reglamentavimas neprieštarauja šiam Kodeksui. Dėl to atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams darbo teisėje negali būti tapatinamas su atstovavimu civiliniuose santykiuose ir atitinkamai – atstovavimui esant kolektyviniams darbo santykiams tiesiogiai netaikytinos atstovavimą reglamentuojančios CK normos. Pažymėtina ir tai, kad pagal DK 18 straipsnio 2 dalį atstovavimas esant kolektyviniams darbo santykiams, remiantis galiojančiais darbo įstatymais, atsiranda be atskiro darbuotojo valios išreiškimo, jeigu toks subjektas ar asmuo atstovauja darbuotojų daugumos valiai; tokio atstovavimo metu prisimti bendri įsipareigojimai yra privalomi visiems darbuotojams, patenkantiems į tokių įsipareigojimų veikimo sritį, nors atskirai ir nesuteikusiems specialių įgaliojimų kolektyvinio atstovavimo subjektui. TDO dokumentuose taip pat pabrėžiama, kad kolektyvinių derybų šalys yra darbdaviai arba jų organizacijos ir darbuotojų organizacijos atstovai (darbuotojai gali dalyvauti kolektyvinėse derybose, kai nėra darbuotojų organizacijų). TDO konvencijos Nr. 135 „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“ 5 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai toje pačioje įmonėje yra ir profesinių sąjungų atstovų, ir renkamų atstovų, imamasi atitinkamų priemonių, jeigu to reikia, kad išrinkti atstovai nebūtų panaudojami atitinkamų profesinių sąjungų arba jų atstovų pozicijoms silpninti. TDO konvencijos Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ 3 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodoma, kad prireikus turi būti imamasi priemonių, garantuojančių, jog darbuotojų atstovai nebūtų panaudojami darbuotojų organizacijų padėčiai silpninti. TDO Asociacijų laisvės komitetas pabrėžia, kad tiesioginės įmonės ir jos darbuotojų derybos, aplenkiant egzistuojančias darbuotojų atstovų organizacijas, tam tikrais atvejais gali būti žalingos darbdavių ir darbuotojų organizacijų derybų rėmimo ir skatinimo principui. Pabrėžiama, kad tiesioginis susitarimas, pasirašytas darbdavio ir į profesines sąjungas nesusibūrusių darbuotojų, kai profesinė sąjunga įmonėje egzistuoja, neskatina kolektyvinių derybų pagal TDO konvencijos Nr. 98 „Dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo“ 4 straipsnį.
Apibendrinant pirmiau išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad DK II dalies, reglamentuojančios kolektyvinius darbo santykius, normos, nustatančios profesinių sąjungų, kaip darbuotojų atstovų kolektyviniuose darbo santykiuose, išskirtinius įgalinimus dalyvauti kolektyvinėse derybose dėl kolektyvinių sutarčių sudarymo atitinka tarptautinių dokumentų nuostatas ir aiškintinos būtent taip, kad darbuotojų kolektyvas neturi teisės tiesiogiai, eliminuodamas jam atstovaujančią profesinę sąjungą, susitarti dėl kolektyvinės sutarties pakeitimo. Šioje byloje teismai netinkamai aiškino pirmiau nurodytas normas, todėl jų išvada, kad 2009 m. kovo 25 d. UAB „Švyturys–Utenos alus“ darbuotojų konferencijos sprendimu buvo pakeistas kolektyvinės sutarties priedo – darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punktas, nustatant, jog šis punktas įsigalios tik nuo 2010 m. balandžio 1 d., yra nepagrįsta. Darbuotojų konferencija neturėjo kompetencijos keisti kolektyvinės sutarties nuostatų, todėl darbuotojų konferencijos 2009 m. kovo 25 d. sprendimas neturėjo ir negalėjo turėti įtakos darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto galiojimui.
Tokia išvada išplaukia ne tik iš pirmiau nurodytų DK normų aiškinimo, bet ir iš DK 64 straipsnio, kuriame nustatyta, kad įmonės kolektyvinės sutarties pakeitimo ar papildymo tvarka nustatoma įmonės kolektyvinėje sutartyje. Šalių sudarytos kolektyvinės sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad sutartis keičiama darbdavio ir profsąjungos raštišku susitarimu. Iš šios sutarties sąlygos akivaizdu, kad kolektyvinės sutarties pakeitimai galėjo būti daromi tik profesinės sąjungos ir darbdavio susitarimu, bet ne darbdaviui tiesiogiai susitarus su darbuotojų kolektyvo atstovais – darbuotojų konferencijos sprendimu.
Dėl kolektyvinės sutarties nuostatų aiškinimo
Byloje kilo šalių ginčas dėl kolektyvinės sutarties priedo darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto turinio aiškinimo. Darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkte nustatyta: „Atlyginimų peržiūros metu atlyginimai keliami ne mažiau vidutinės metinės infliacijos dydžio (šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės), atsižvelgiant į šalies vidutinio atlyginimo augimą. Jei buvo atliekamas tarpinis atlyginimų peržiūrėjimas (pagal 3.6 p.), tai metinio atlyginimų peržiūrėjimo metu iš vidutinės metinės infliacijos dydžio atimamas tarpinio peržiūrėjimo dydis“. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punkto sąlyga nereiškia darbdavio įsipareigojimo kasmet pakelti atlyginimus ne mažesniu kaip infliacijos dydžiu, netinkamai aiškino šią sutarties sąlygą. Jų teigimu, darbo apmokėjimo nuostatų lingvistinė konstrukcija reiškia, kad darbo užmokestis didinamas ne mažiau kaip vidutinė metinė infliacija, bet atsižvelgus į kitas ieškovo nurodytas sąlygas gali būti didinamas ir daugiau, o konkretūs dydžiai nustatomi derybose. Toks aiškinimas pripažintinas nepagrįstu.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad, DK nesant įtvirtintų specialiųjų sutarčių aiškinimo taisyklių darbo teisiniuose santykiuose, taikytinos sutarčių aiškinimą reglamentuojančios CK normos (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 9 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr. 3K-3-235/2010), ir, aiškindamas šalių sudarytos kolektyvinės sutarties turinį, pagrįstai vadovavosi CK 6.193 straipsniu bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punktą aiškino ne izoliuotai, bet atsižvelgdamas į visų sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki ir po sutarties sudarymo, remdamasis bendraisiais CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisės principais, ir savo išvadas išsamiai argumentavo teismo sprendime. Toks aiškinimas pripažintinas pagrįstu, atitinkančiu įstatymo reikalavimus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nemato pagrindo konstatuoti sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimų.
Darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punktas yra sudėtinė šalių sudarytos kolektyvinės sutarties priedo 3 dalies, pavadintos Atlyginimų peržiūrėjimo tvarka, dalis. Joje įtvirtintas darbdavio įsipareigojimas peržiūrėti atlyginimus vieną kartą per metus, nustatant derybų dėl atlyginimų peržiūrėjimo laikotarpį ir naujų atlyginimų mokėjimo pradžios momentą, nurodyti atlyginimų peržiūrėjimo tikslai (3.1.1–3.1.3 punktai), kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama peržiūrint atlyginimus (3.3.1–3.3.4 punktai), darbdavio prievolė 1–7 lygių darbuotojų atlyginimų konkrečius dydžius suderinti su profesine sąjunga (3.4 punktas), informacijos pateikimo pareiga (3.5 punktas) ir kt. Be to, Darbo apmokėjimo nuostatų 1 dalyje įtvirtintos bendro pobūdžio nuostatos, susijusios su įmonės darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos įdiegimu ir taikymu, tarp jų darbo apmokėjimo sistemos principai (1.4 punktas) bei veiksniai, turintys įtakos individualiam atlygiui (1.5 punktas). Įmonės kolektyvinė sutartis bei jos priedas – darbo apmokėjimo nuostatai – yra vientisi ir nuoseklūs dokumentai, juos sudariusių šalių tikroji valia išreikšta ir įtvirtinta būtent tokios struktūros susitarime, todėl aiškinant šalių valią privalu atsižvelgti į visas šalių sutarties nuostatas, siekiant nenukrypti nuo tikrosios šalių joms suteiktos prasmės. Aiškinant vieną ar kitą sutarties sąlygą izoliuotai, remiantis vien pažodiniu (lingvistiniu) teksto prasmės atskleidimu, gali būti nukrypstama nuo tikrosios prasmės bei paneigiamos kitos susijusios sąlygos, kurias šalys laikė ne mažiau svarbiomis ir įtraukė į sutartį. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punktas aiškintinas analizuojant visas darbo apmokėjimo nuostatų sąlygas ir pagrįstai atsižvelgė į tai, kad, be 3.3.4 punkte įtvirtinto kriterijaus, kituose punktuose taip pat nurodyti veiksniai, kurie turi įtakos vertinant, ar yra pagrindas pakelti darbuotojų atlyginimus, ir nustatant konkrečius atlyginimų dydžius. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas įsipareigojo padidinti darbuotojų atlyginimus tik įvertinęs darbo apmokėjimo nuostatuose įtvirtintų kriterijų – vidutinio atlyginimo šalyje augimo, teigiamų įmonės ūkinės–finansinės veiklos rezultatų, konkretaus darbuotojo praėjusių metų darbo ir veiklos rezultatų bei teigiamos situacijos darbo rinkoje – visetą. Šią išvadą teismas padarė ne tik sistemiškai aiškindamas kolektyvinės sutarties priedo sąlygas, bet ir atsižvelgdamas į šalių elgesį, vykdant kolektyvinę sutartį, taip pat įvertinęs tai, jog darbdavys nesutiktų ir neįsipareigotų kelti darbuotojams atlyginimų, jeigu įmonės ūkinės–finansinės veiklos rezultatai, bendra valstybės makroekonominė situacija blogėtų, mažėtų vidutinis darbo užmokestis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo aiškinimu ir konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo kolektyvinės sutarties aiškinimo nesudaro pagrindo teigti priešingai. Taigi, išaiškinus šalių sudarytos kolektyvinės sutarties darbo apmokėjimo nuostatus, byloje nustatyta, kad ieškovas neprisiėmė besąlygiško įsipareigojimo kiekvienais metais pakelti darbuotojams atlyginimus ne mažesniu kaip infliacijos dydžiu.
Dėl kolektyvinės sutarties vykdymo
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, konstatuotina, kad šalys kolektyvine sutartimi (darbo apmokėjimo nuostatų 3 dalis) susitarė kiekvienais metais peržiūrėti darbuotojų atlyginimus ir nustatė principus, veiksnius bei kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl atlyginimų padidinimo pagrindo buvimo bei nustatant konkrečius jų dydžius. Akivaizdu, kad priimant sprendimus, susijusius su atlyginimų didinimu, svarbu realiai įvertinti ekonominę–socialinę ne tik įmonės, bet ir visos valstybės bei konkrečios ūkio šakos padėtį, socialinės taikos išsaugojimo galimybes. Remiantis apeliacinės instancijos teismo pateiktu ir kasacinio teismo pagrįstu pripažintu šalių kolektyvinės sutarties nuostatų, susijusių su atlyginimų peržiūrėjimu, aiškinimu, darytina išvada, kad sutartyje neįtvirtinta šalių laisvas derybas varžančių konkrečiais dydžiais apibrėžtų įpareigojimų, tačiau nustatyti tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs kriterijai, kurie turi būti šalių įvertinti prieš priimant sprendimą dėl darbuotojų atlyginimų. Tiesioginė ir darbo apmokėjimo nuostatų 3 dalyje aiškiai įvardyta darbdavio pareiga – kiekvienais metais, laikantis sutartyje nurodytų terminų, peržiūrėti darbuotojų atlyginimus, t. y. nustatytu laiku pradėti šalių derybas ir jas vesti sąžiningai. Taigi sprendžiant, ar šalių sudaryta kolektyvinė sutartis buvo vykdoma tinkamai, šiuo atveju vertintina, ar šalys derėjosi dėl darbuotojų atlyginimų peržiūrėjimo ir ar derybos vyko sąžiningai.
Derybos – tai šalių interesų gynimo būdas, abipusių kompromisų (nuolaidų) būdu siekiant surasti abiem šalims priimtiną sprendimą. Kita vertus, šalys, pradėdamos derėtis, turi suvokti, kad bendras sprendimas gali būti ir nepriimtas, nepaisant sąžiningų pastangų susitarti, t. y. vien ta aplinkybė, kad šalys derybose nepriėmė abi šalis tenkinančio sprendimo, savaime nereiškia nesąžiningų derybų. DK 40 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad socialinė partnerystė, be kitų, grindžiama laisvų kolektyvinių derybų, savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus, šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams principais. Sąžiningų derybų principas įtvirtintas ir DK 48 straipsnyje, reglamentuojančiame kolektyvines derybas. Kolektyvinių derybų sąžiningumo principas reiškia stengimąsi pasiekti susitarimą, dorą ir konstruktyvų elgesį vedant derybas, nepateisinamo derybų vilkinimo vengimą ir abipusį prisiimtų įsipareigojimų gerbimą, sąžiningai atsižvelgiant į derybų rezultatus. DK 48 straipsnio 3 dalyje numatytas sąžiningumo principas įtvirtintas vadovaujantis TDO konvencijos Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ nuostatomis. TDO Asociacijų laisvės komitetas, atkreipdamas dėmesį į svarbą, kurią jis skiria pareigai dalyvauti derybose gera valia, yra nustatęs šiuos principus: 1) svarbu, kad darbdaviai ir profesinės sąjungos derybose dėtų visas pastangas, jog būtų pasiektas susitarimas, be to, realios ir konstruktyvios derybos yra būtinas komponentas sukurti ir palaikyti šalių abipusio pasitikėjimo ryšį; 2) derybose turi būti vengiama bet kokių nepagrįstų delsimų; 3) susitarimai turėtų susaistyti šalis.
Nurodytų sąžiningumo kolektyvinėse derybose vertinimo kriterijų kontekste sprendžiant, ar ieškovas sąžiningai vykdė savo pareigą kiekvienais metais peržiūrėti darbuotojų atlyginimus ir derantis su profesine sąjunga atsižvelgti į visas šalių sutartyje nustatytas svarbias aplinkybes (veiksnius ir kriterijus), pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad darbdavys savo pareigos nepažeidė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog kolektyvinė sutartis buvo nevykdoma ar vykdoma netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ieškovo pastangas išsaugoti esamą darbuotojų finansinę padėtį nepaisant bendro socialinio–ekonominio nuosmukio valstybėje (ieškovas nesumažino darbuotojams atlyginimų, kurie yra gerokai didesni už šalies vidurkį, mokėjo premijas, kitokio pobūdžio pinigines išmokas – skirtas paramai šeimoms, atostogų priedams ir pan., skyrė papildomų lėšų darbuotojų darbo sąlygoms pagerinti), taip pat tai, kad ieškovas derybose su kasatoriais siūlė išpirkti darbuotojams sveikatos draudimą (tai sudarytų apie 250 000–400 000 Lt per metus) arba 1,8 proc. (t. y. 2010 metų infliacijos dydžiu) pakelti atlyginimus už 2010 metus, tačiau kasatoriai, nors patys prieš tai kėlė tokius reikalavimus už 2010 metus, su tuo nesutiko. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šalių derybų eigą fiksuojančiais dokumentais (2011 m. sausio 25 d., 2011 m. vasario 23 d. susirinkimų protokolais, 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 31 d. taikinimo komisijos posėdžių protokolais), iš kurių matyti, kad darbdavys bendradarbiavo su profesinėmis sąjungomis sprendžiant darbuotojų darbo užmokesčio peržiūrėjimo klausimus: nevengė ir nevilkino derybų, teikė informaciją apie ekonominius šalies bei darbo rinkos rodiklius, padėtį įmonėje, tarėsi dėl premijų darbuotojams, siūlė padidinti jiems darbo užmokestį iš pradžių 0,5 proc., vėliau 1,8 proc. ir pan. Bylos duomenimis, 2009 m. gegužės 8 d. buvo surašytas taikinimo komisijos posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad šalys derėjosi dėl atlyginimų peržiūrėjimo už 2008 metus ir profesinės sąjungos pasiūlė išlaikyti darbo vietas vienerių metų laikotarpiu, tuomet nekels ginčo, darbdavys dėl šio pasiūlymo tarėsi ir siūlė savo sąlygas, tačiau šalims nepavyko susitarti; 2010 m. gegužės 1 d. protokolu Nr. 4 šalys sulygo, kad, susitarus dėl atitinkamų klausimų, atlyginimų peržiūra už 2009 metus laikoma užbaigta. Nepaisant to, kad darbdavys derėjosi dėl atlyginimų peržiūrėjimo už 2008 ir 2009 metus, ir priimtų sprendimų, jungtinė profesinių sąjungų atstovybė 2011 m. birželio 15 d. nusprendė skelbti streiką, iškeldama reikalavimus padidinti atlyginimus 7,2 proc. už 2008 metus, 3,4 proc. už 2009 metus, 1,8 proc. už 2010 metus, iš viso – 12,4 proc. Minėta, kad darbdavys sutiko pakelti atlyginimus 1,8 proc. už 2010 metus, tačiau kasatorių tai netenkino.
Tokiomis aplinkybėmis kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog buvo nevykdomos šalių sudarytos kolektyvinės sutarties nuostatos, nes darbdavys nepažeidė prisiimto įsipareigojimo kiekvienais metais peržiūrėti darbuotojų atlyginimus ir sąžiningai dalyvauti derybose šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kolektyvinės sutarties yra laikomasi. Pažymėtina, kad kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, jog kasatorių reikalavimai dėl darbo užmokesčio dydžio yra per dideli, o ieškovo pasiūlytas 1,8 proc. darbo užmokesčio padidinimas pakankamas, peržengė teismui suteiktas kompetencijos ribas ir pažeidė laisvų kolektyvinių derybų principą. Taip teigdami kasatoriai netinkamai interpretuoja apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį. Iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas nevertino šalių viena kitai teiktų pasiūlymų bei reikalavimų padidinti darbo užmokestį konkrečiu dydžiu pagrįstumo, tik nurodė, kad darbdavio pateiktas pasiūlymas (padidinti darbo užmokestį 1,8 proc.) atitiko profesinių sąjungų iškeltus reikalavimus už 2010 metus, ir, remdamasis šia bei kitomis bylos aplinkybėmis, konstatavo, jog šalių derybos, nors ir nepasiekusios abiem šalims priimtino rezultato, įvyko.
Kasacinio skundo argumentai dėl kolektyvinės sutarties pažeidimo grindžiami netinkamu kolektyvinės sutarties nuostatų aiškinimu, t. y. teigimu, kad darbo apmokėjimo nuostatų 3.3.4 punktu darbdavys įsipareigojo kasmet pakelti atlyginimus ne mažesniu kaip infliacijos dydžiu. Apeliacinės instancijos teismui tinkamai išaiškinus šalių sudarytos kolektyvinės sutarties sąlygas ir nustačius, kad joje neįtvirtinta darbdavio besąlygiškos pareigos kiekvienais metais padidinti darbuotojų atlyginimus, taip pat nekonstatavus nesąžiningo ieškovo elgesio derantis dėl atlyginimų peržiūrėjimo, nėra pagrindo išvadai dėl kolektyvinės sutarties pažeidimo. Nenustačiusi kolektyvinės sutarties pažeidimo ir vadovaudamasi DK 78 straipsnio 3 dalimi, draudžiančia skelbti streiką kolektyvinės sutarties galiojimo metu, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad kasatorių paskelbtas streikas pripažintinas pažeidžiančiu įstatymo nustatytus apribojimus ir dėl to neteisėtas. Pažymėtina, kad kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad tokioje situacijoje, kai nepasiektas derybų rezultatas, streikas yra vienintelis profesinių sąjungų teisinis svertas. DK yra nustatyti ir kiti darbuotojų kolektyvinių teisių gynimo būdai – kolektyvinių darbo ginčų nagrinėjimas darbo arbitraže, trečiųjų teisme arba, vienos iš kolektyvinio darbo ginčo šalių reikalavimu, pasitelkiant tarpininką (DK 71 straipsnis). Kiti kasacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai, dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu bei pagrįstu. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė profesinių sąjungų įgalinimus kolektyvinėse derybose nustatančias DK normas ir netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias atstovavimą, šioje byloje nekeičia teismo priimto sprendimo esmės, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, tik iš dalies kitais motyvais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 41,63 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus kasacinio skundo netenkinti, šių išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinas iš kasatorių – AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos ir Utenos alaus darbininkų sąjungos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo AB „Švyturys“ profesinės sąjungos organizacijos (juridinio asmens kodas 141955488) 20,81 Lt (dvidešimt litų 81 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovo Utenos alaus darbininkų sąjungos (juridinio asmens kodas 283866260) 20,81 Lt (dvidešimt litų 81 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
