Dėl antstolio veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-83/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-18378-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 95.2; 129.17; 129.18; 129.19.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. G. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys – antstolis R. B., L. Ž.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių iš varžytynių parduodamo turto įkainojimą, skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymą, asmens procesines teises ir jų įgyvendinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

2009 m. spalio 1 d. pareiškėja pateikė Kauno miesto apylinkės teismui skundą, prašydama pripažinti suinteresuoto asmens antstolio R. B. (toliau – antstolis) paskelbtas pirmąsias pareiškėjos turto varžytynes neteisėtomis. Ji nurodė, kad 2008 m. liepos 31 d. Turto arešto aktu antstolis areštavo jai priklausantį turtą – 1/3 dalį 0,1835 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nurodydamas, jog turto arešto pagrindas yra Kauno miesto apylinkės teismo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-580-713; 2009 m. rugsėjo 8 d. antstolis raštu informavo pareiškėją, kad 2009 m. spalio 12 d. pirmiau nurodyta turto dalis bus parduodama varžytynėse, pradinė turto kaina – 31 200 Lt. Pareiškėja nesutinka su jai priklausančios turto dalies pardavimu iš varžytynių ir jos įkainojimu. VĮ Registrų centro duomenimis, pirmiau nurodyto viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 163 000 Lt, tai, pareiškėjos teigimu, reiškia, kad atitinkamai jai priklausančios žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė yra 54 333 Lt. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pirmosiose varžytynėse pradinė parduodamo turto kaina turi būti lygi 80 proc. jo rinkos kainos, pradinė parduodamos žemės sklypo dalies kaina turėjo būti ne mažesnė kaip 43 466 Lt (54 333 x 80 proc. = 43 466,40 Lt). 2008 m. rugsėjo 30 d. Preliminarioje išvadoje dėl turto vertės viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė nurodyta dar didesnė – 280 000 Lt. Pareiškėjos teigimu, pardavus jai priklausančią žemės sklypo dalį už antstolio pasiūlytą kainą – 31 200 Lt, nebus grąžinta visa skola (35 500 Lt) ir negalės būti sumokėtos vykdymo išlaidos (4171,13 Lt). Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypas priklauso trims bendraturčiams – jai, A. V. J. ir L. J. – lygiomis dalimis, t. y. po 1/3 dalį; konkrečių žemės sklypo dalių bendraturčiai nepasidaliję ir nenustatę, sklype stovi namas, tačiau antstolis nesilaikė CPK 667 straipsnio reikalavimų ir nepasiūlė išieškotojui ar bendrosios nuosavybės dalyviams nustatyti pareiškėjos turto dalies.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad antstolio R. B. kontoroje 2008 m. birželio 10 d. buvo gautas Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. išduotas vykdomasis raštas 30 000 Lt skolai ir 5 proc. metinėms palūkanoms iš pareiškėjos (skolininkės) L. Ž. (išieškotojos) naudai išieškoti; 2009 m. birželio 11 d. antstolio patvarkymu nurodytas vykdomasis raštas priimtas vykdyti. Pareiškėjai neįvykdžius sprendimo per raginime nustatytą terminą, buvo pradėta priverstinio vykdymo procedūra. Antstolis 2008 m. liepos 31 d. turto arešto aktu areštavo pareiškėjai priklausančią 1/3 dalį 0,1835 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad areštuoto turto vertė – 39 000 Lt, ir apie tai informavo pareiškėją. Ši 2008 m. rugpjūčio 14 d. pateikė antstoliui prieštaravimą dėl areštuoto turto įkainojimo; antstolis nustatė pareiškėjai iki 2008 m. gruodžio 16 d. terminą sumokėti 500 Lt į antstolio depozitinę sąskaitą ekspertui už turto vertinimą apmokėti; pareiškėja nurodytos sumos nesumokėjo, pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti jai priklausančios turto dalies arešto aktą. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 5 d. nutartimi skundą atmetė ir nurodė, kad antstolis siūlė pareiškėjai atlikti turto vertinimą, tačiau ji nesumokėjo antstolio nustatytos sumos, skirtos eksperto paslaugoms apmokėti; pareiškėja neturi kito turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas; nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių antstolio taikyto turto arešto nepagrįstumą, todėl nėra pagrindo naikinti 2008 m. liepos 31 d. turto arešto akto; ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Antstolis 2009 m. rugsėjo 8 d. paskelbė, kad pareiškėjos areštuoto turto pirmosios varžytynės įvyks 2009 m. spalio 12 d. 11 val. 30 min. ir apie tai informavo išieškotoją ir pareiškėją.

Teismas, spręsdamas pareiškėjos reikalavimo dalį pripažinti antstolio paskelbtas pirmąsias varžytynes neteisėtomis, nes antstolis nustatė per mažą parduodamo turto kainą, nustatė, kad, pareiškėjai nesutinkant su antstolio nustatyta kaina, jai buvo pasiūlyta atlikti ekspertizę turto vertei nustatyti, kaip tai įtvirtinta CPK 682 straipsnio 3 dalyje, t. y. pareiškėjai 2008 m. rugsėjo 14 d. pateikus antstoliui prieštaravimą dėl areštuoto turto įkainojimo, antstolis nustatė jai iki 2008 m. gruodžio 16 d. terminą sumokėti į depozitinę sąskaitą 500 Lt ekspertui už turto vertinimą apmokėti. Pareiškėja nurodytos sumokėjo nesumokėjo, todėl turtas pagal CPK 682 straipsnio 3 dalį liko įkainotas turto arešto akte antstolio nurodyta verte – 39 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog 2009 m. vasario 18 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išduotame išraše nurodyta, kad viso žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė yra 163 000 Lt, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjai priklausančios šio žemės sklypo dalies vertė yra 54 333 Lt, nes ji turi būti įvertinta atskirai; teismo nuomone, sudarant tiesioginį komercinį sandorį dėl sklypo dalies, kurioje yra kitiems asmenims priklausančių statinių, kaina dėl šiai sklypo daliai nustatytų naudojimo ir valdymo suvaržymų labai sumažėtų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 punktas). Įsiteisėjusioje Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartyje konstatuota, kad nėra pagrindo panaikinti turto arešto aktą dėl to, jog neteisingai apskaičiuota turto vertė. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad turto arešto aktas atitinka CPK 718 straipsnio reikalavimus, todėl šiuo pagrindu paskelbtos varžytynės negali būti pripažįstamos neteisėtomis.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų, kad areštuota žemės sklypo dalis apskritai negali būti parduodama iš varžytynių, nes neatidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės, teismas nurodė, kad 0,1835 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso trims bendraturčiams: pareiškėjai, A. V. J. ir L. J., nuosavybės teisės dalys bendrame turte yra nustatytos, kiekvienam bendraturčiui priklauso po 1/3 žemės sklypo dalį; antstolis areštavo tik pareiškėjai priklausančią žemės sklypo dalį ir tik dėl jos pradėjo vykdyti priverstinio pardavimo iš varžytynių procedūrą. Dėl to teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, kad antstolis paskelbė neatidalytos iš bendrosios nuosavybės turto dalies pardavimą iš varžytynių.

Teismas netenkino pareiškėjos prašymo atidėti teismo posėdį iki pareiškėja susiras jos interesams atstovausiantį advokatą ir pažymėjo, kad pareiškėja su skundu dėl antstolio veiksmų kreipėsi dar 2009 m. spalio 1 d., jos prašymu teismo posėdžiai buvo ne kartą atidėti, pareiškėja nepagrindė, kodėl per ilgą laikotarpį negalėjo sudaryti atstovavimo sutarties, t. y. proceso trukmė ir pareiškėjos elgesys sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėja vilkina procesą, netinkamai įgyvendina savo pareigą sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir teisiniu jų įvertinimu; pažymėjo, kad teisingumo, protingumo principai įpareigoja asmenis aktyviai įgyvendinti savo teises, rūpintis greitu ir koncentruotu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis), t. y. domėtis proceso eiga, todėl sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dar kartą atidėti bylos nagrinėjimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja I. G. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 13 d. ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad antstolis tinkamai nustatė iš varžytynių parduodamo kasatorei priklausančio turto kainą, netinkamai aiškino ir taikė CPK 681 straipsnio nuostatas; nepaskyrę ekspertizės turto rinkos kainai nustatyti, pažeidė CPK 179 straipsnio 2 dalies, 212 straipsnio 1 dalies normas; neužtikrino nepilnamečio vaiko interesų. Tinkamos areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas kasacinio teismo praktikoje yra vertinamas kaip esminė varžytynių teisėtumo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. R. v. R. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2006; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. E. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-218/2009; kt.). Pagrindas konstatuoti CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra iš esmės mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad turto įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina sudaro pagrindą pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007). Kasatorės teigimu, byloje pateikti VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 163 000 Lt, tai reiškia, jog kasatorei priklausančios žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė yra 54 333 Lt (163 000/3? 54 333 Lt). Antstolis neatsižvelgė į šiuos duomenis ir įvertino parduodamą turto dalį 23 133 Lt mažesne kaina; bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nenustatė, kad kainų skirtumas yra beveik 50 proc., t. y. esminis, dėl kurio laikytina, jog antstolio nustatyta kaina yra netinkama. Kasatorės nuomone, teismai privalėjo savo iniciatyva spręsti klausimą, ar tinkamai buvo nustatyta kasatorei priklausančio turto vertė, kilus abejonių, paskirti ekspertizę (CPK 179 straipsnio 2 dalis, 212 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-448/2006), tačiau to nepadarė, taip apribojo kasatorės teisę į nešališką ir išsamų bylos išnagrinėjimą. Be to, pardavus turtą antstolio nustatyta kaina, kasatorė vis tiek liktų skolinga, tai, jos nuomone, reiškia, kad galėtų skirti mažesnio dydžio išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui, taip būtų pažeisti jo interesai.

2. Kasatorės teigimu, jai priklausanti 1/3 žemės sklypo dalis negali būti varžytynių dalykas tol, kol ji neatidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės arba kol bendraturčiai nesusitarė dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-448/2006).

3. Kasatorės įsitikinimu, teismai netinkamai taikė šalių lygiateisiškumo ir teismo proceso rungimosi principus (CPK 12, 17 straipsniai), taip pažeidė kasatorės procesines teises. Nors kasatorė pareiškė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kad ji galėtų susirasti advokatą, nes pati neturi teisinio išsilavinimo, tačiau teismas tokio prašymo netenkino, taip ji prarado galimybę daryti lygiavertę įtaką bylos eigai, palyginti su antstoliu, kuris turi teisinį išsilavinimą ir ne vienerius metus darbo praktikos teisės srityje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą antstolis R. B. prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatorė jau antrą kartą skundžia antstolio veiksmus dėl jai priklausančios 1/3 dalies turto įkainojimo. Antstolis, vadovaudamasis CPK 682 straipsnio 3 dalimi, išsiuntė kasatorei siūlymą sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą 500 Lt, reikalingus eksperto paslaugoms apmokėti, tačiau ji šios sumos nesumokėjo. Antstolio teigimu, kasatorė nei raštu, nei žodžiu neinformavo jo apie savo blogą finansinę padėtį, dėl kurios negalėtų sumokėti už eksperto paslaugas. Kasatorei priklausančią žemės sklypo dalį antstolis įkainojo, remdamasis 2008 m. birželio 11 d. VĮ Registrų centro išrašu. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 5 d. nutartimi kasatorės skundą atmetė; ši nutartis yra įsiteisėjusi. Antstolio nuomone, kreipdamasi į teismą ir pateikdama iš naujo skundą dėl to paties antstolio veiksmo, dėl kurio jau pasisakė teismas įsiteisėjusioje nutartyje, kasatorė nesąžiningai naudojasi savo teisėmis ir sąmoningai vilkina išieškojimo procedūrą (CPK 95 straipsnis). Antstolio nuomone, šiuo atveju vaiko teisės nepažeidžiamos, nes išieškojimas nėra nukreiptas į paskutinį gyvenamąjį būstą.

2. Antstolio įsitikinimu, CPK 667 straipsnio norma taikoma tik tada, jeigu skolininkui fiziniam asmeniui priklausanti turto, kuris yra bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalis nenustatyta. Šiuo atveju kasatorei priklausanti turto dalis nustatyta, t. y. 1/3 dalis 0,1835 ha žemės sklypo, dar po 1/3 dalį priklauso kitiems dviem fiziniams asmenims. Dėl to, antstolio nuomone, galima išieškoti iš kasatorei priklausančios turto dalies.

3. Antstolio nuomone, teismas neapribojo kasatorės teisės į nešališką ir išsamų bylos išnagrinėjimą, nes ji nuo 2008 m. nuolat vilkino išieškojimo procesą: skundė antstolio veiksmus, neatvykdavo į teismo posėdžius. Kasatorės argumentas, kad jai nebuvo suteikta galimybės susirasti jos interesams ginti advokato, nepagrįstas, nes ji turėjo daug laiko šiai teisei įgyvendinti, tačiau tuo nepasinaudojo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl parduodamo iš varžytynių turto įvertinimo

Teismo sprendimo vykdymo stadijoje įgyvendinamos sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas, teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Dėl to antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti, tačiau kartu turi nepažeisti ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo redakcija) 3 straipsnio 1 dalis). Šie proporcingumo ir interesų derinimo principai taikytini, atliekant visus vykdymo veiksmus, taip pat ir įkainojant areštuotą turtą pagal CPK 681 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009).

CPK 681 straipsnyje nustatytose areštuoto skolininko turto įkainojimo taisyklėse reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kainai. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 2 straipsnio 12, 13 dalių nuostatas rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių bei interesų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija, o teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. ir kt. v. antstolė B. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; kt.).

Proporcingumo ir interesų derinimo principų laikymąsi turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina ir galimybė išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti. Be to, skolininkui ir išieškotojui suteikta teisė prieštarauti antstolio atliktam įkainojimui. CPK 681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Skolininkas ar išieškotojas, prieštaraujantys dėl antstolio nustatytos turto vertės, turi prieš skiriant ekspertizę įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas ekspertams ir ekspertinėms įstaigoms apmokėti (CPK 682 straipsnio 3 dalis).

Byloje teismų nustatyta, kad kasatorė pateikė antstoliui prieštaravimą dėl jo atlikto areštuoto turto įkainojimo, abstrakčiai nurodydama, kad turto vidutinė rinkos vertė pasikeitusi (žr. vykdomąją bylą, b. l. 63). Antstolis, vadovaudamasi CPK 682 straipsnio 3 dalimi, pasiūlė kasatorei iki 2008 m. gruodžio 16 d. sumokėti į antstolio depozitinę sąskaitą 500 Lt, reikalingus ekspertui už turto vertinimą sumokėti (žr. vykdomąją bylą, b. l. 64). Kasatorė nurodytos sumos nesumokėjo, neprašė antstolio atleisti nuo šios sumokėjimo ar skirti ekspertizę turto vertei nustatyti. Tokiu atveju, kai prieštaravimus dėl antstolio nustatytos turto vertės pareiškęs skolininkas ar išieškotojas nesumoka antstolio nustatytos sumos už ekspertinį turto vertinimą, antstolis savo iniciatyva gali skirti ekspertizę turto vertei nustatyti (CPK 682 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad antstolis savarankiškai sprendžia dėl ekspertizės reikalingumo. Įstatymo įtvirtinta, kad antstolis privalo skirti ekspertizę, jeigu jam kyla abejonių dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Aiškinant aptartas nuostatas sistemiškai, darytina išvada, kad jei asmens pateikti prieštaravimai kelia antstoliui abejonių dėl atlikto turto įvertinimo, jis turėtų skirti ekspertizę, nors prieštaravimus pateikęs asmuo nesumoka nustatytos sumos ekspertizei atlikti. Abejonių dėl atlikto turto įvertinimo teisingumo galėtų kelti kitokią turto vertę pagrindžiantys argumentai, juos patvirtinantys įrodymai.

Byloje teismų nustatyta, kad, įvertindamas ginčo turtą, antstolis rėmėsi Nekilnojamojo turto registro 2008 m. birželio 11 d. duomenimis apie šio turto vertę. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese tiek išieškotojui, tiek skolininkui keliama pareiga būti aktyviems ir patiems domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą (CPK 396 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. ir kt. v. antstolė D. M., bylos Nr. 3K-3-379/2005; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. S. v. S. M. turistinė įmonė,,Vilnis“, bylos Nr. 3K-7-1/2007; 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. v. antstolis D. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-79/2007; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolė A. R. Ž. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-397/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorė, tiek pateikdama nemotyvuotą prieštaravimą dėl antstolio nustatytos ginčo turto rinkos vertės, tiek nesumokėdama už ekspertizės atlikimą ir nesiekdama išspręsti šio klausimo, nevykdė bendradarbiavimo pareigos; šiuo atveju antstolis, neturėdamas abejonių dėl turto rinkos vertės ir, kasatorei nesumokėjus už ekspertizės atlikimą, neskirdamas ekspertizės savo iniciatyva, tinkamai naudojosi jam suteikta diskrecijos teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje antstolė A. R. Ž. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-397/2010).

Dėl antstolio veiksmų, vykdant išieškojimą iš bendrosios nuosavybės pagal asmenines prievoles

Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu objektu bei juo disponuoti (CK4.72 straipsnio 1 dalis). Antstoliui nustačius, kad kito skolininko turto nėra ar jo neužtenka, kad būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, antstolis priima sprendimą nukreipti išieškojimą į skolininko turtą, bendrą su kitais asmenimis (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Jeigu skolininko fizinio asmens dalis bendrojoje nuosavybėje nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti skolininko turto dalį (CPK 667 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad daikto savininkas turi teisę savo nuožiūra daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti (CK 4.20 straipsnis), tiek daiktas, tiek ir teisė į jį gali būti pirkimo-pardavimo sutarties objektu (CK 6.306 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija nesutinka su kasatorės argumentu, kad jai priklausanti 1/3 dalis žemės sklypo negali būti varžytynių dalykas, kol ji neatidalyta iš bendrosios dalinės nuosavybės, arba kol bendraturčiai nesusitarė dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos. Kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, kasatorei priklausanti bendrosios nuosavybės dalis yra aiškiai nustatyta, t. y. 1/3 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,1835 ha, esančio (duomenys neskelbtini); dar po 1/3 dalį priklauso kitiems dviem fiziniams asmenims. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką varžytynių dalykas gali būti ne tik suformuota ir individualiai apibrėžta daikto dalis (šiuo atveju – žemės sklypo dalis), bet ir teisė į jį (idealioji dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. T. v. antstolė D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-448/2006; 2007 n, gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. B. W. B. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-542/2007). Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai sprendė, jog kasatorės nuosavybės teisės dalis gali būti varžytynių dalykas, taip pažeidė proceso teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos šiais klausimais.

Minėta, kad tais atvejais, kai skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, priverstinio vykdymo metu naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį nenustatoma. Tačiau šia nuostata nėra apribojama bendraturčių teisė bendru susitarimu nustatyti naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką (CK 4.81 straipsnio 1 dalis), nesusitarus – įgyvendinti šią teisę teismine tvarka (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Nustatyti naudojimosi tvarką visų pirma turi būti suinteresuotas skolininkas, nes, tą padarius, atsiranda galimybė jam priklausančią turto dalį realizuoti už aukštesnę kainą. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad kasatorė, siekdama pasinaudoti galimybe jai priklausančią ginčo turto dalį parduoti už aukštesnę kainą, turi teisę tartis su bendrosios nuosavybės dalyviais dėl naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo arba kreiptis dėl šios teisės įgyvendinimo į teismą. Šios teisės (nustatyti naudojimosi tvarką) įgyvendinimas neturėtų būti priskiriamas išieškotojui ir antstoliui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. W. B. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-542/2007). Nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką gali būti suinteresuoti ir kiti bendraturčiai, siekdami, kad išieškojimas būtų nukreipiamas tik į konkrečią skolininkui priklausančią dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kai išieškoma iš skolininko – bendrosios nuosavybės dalyvio, siekiant užtikrinti kitų bendraturčių interesus, antstolis turi suteikti jiems informacijos apie atliekamus vykdymo veiksmus, kurie jiems sukelia arba gali sukelti teisinių padarinių, šiuo atveju – apie vykdomą išieškojimą iš bendro turto (CPK 633 straipsnio 2 dalis, 667 straipsnio 1 dalis).

Dėl kasatorės teisės į tinkamą procesą

Kasatorės įsitikinimu, teismai, nesuteikdami jai galimybės pasinaudoti atstovo paslaugomis, pažeidė šalių rungimosi (CPK 12 straipsnis), lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principus ir taip neužtikrino kasatorės teisės į tinkamą procesą.

Civilinio proceso principų laikymasis yra pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi principai reikalauja, kad būtų užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas, kiekviena šalis būtų išklausyta, teismas motyvuotų savo sprendimą (CPK 12, 17, 270 straipsniai). Teismas turi siekti operatyvios bylos eigos, kad procesas nebūtų vilkinamas (CPK 7 straipsnis), bendradarbiauti su byloje dalyvaujančiais asmenimis, imtis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Dalyvaujantiems byloje asmenimis keliamas sąžiningo elgesio reikalavimas, kuris įgyvendinamas rūpinantis greitu bylos išnagrinėjimu, teikiant teismui įrodymus, nepiktnaudžiaujant suteiktomis procesinėmis teisėmis, ir pan. (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

Iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų ir kitų bylos dokumentų matyti, kad kasatorės prašymu bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo ne kartą atidėtas, kasatorė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ji visą laikotarpį nuo skundo teismui pateikimo (2009 m. spalio 1 d.) iki bylos išnagrinėjimo iš esmės (2010 m. balandžio 29 d.) negalėjo sudaryti atstovavimo sutarties. Remiantis CPK 156, 246 straipsnių nuostatomis, teismo posėdis gali būti atidedamas tik esant svarbioms priežastims. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, spręsdamas dėl teismo posėdžio atidėjimo priežasties svarbos, kartu turi įvertinti, ar, patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. D. V. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-109/2009). Atsižvelgiant į kasatorės elgesį proceso metu, bylos nagrinėjimo trukmę, darytina išvada, kad pareiškėja netinkamai įgyvendina savo pareigas sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, vilkina bylos nagrinėjimą, todėl jos prašymas dar kartą atidėti teismo posėdį, kad ji galėtų sudaryti sutartį su advokatu, pagrįstai netenkintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir jai buvo suteikta galimybė teikti įrodymus ir paaiškinimus, t. y. užtikrinti rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12, 17 straipsniai), teismų procesiniai sprendimai motyvuoti (CPK 270 straipsnis), juos kasatorė turėjo galimybę skųsti ir šia galimybe pasinaudojo, dėl to darytina išvada, jog kasatorės teisė į tinkamą teismo procesą nepažeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasacinio skundo teisiniai argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 58,30 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos I. G. valstybei 58,30 Lt (penkiasdešimt aštuonis litus 30 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas