Civilinė byla Nr. 3K-3-80/2012
Teisminio proceso Nr. 2-53-3-00849-2010-7
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. V. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. J. ieškinį atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyriui, Alytaus miesto savivaldybės administracijai, UAB „Alytaus prekyba“ dėl žemės nuomos sutarties dalies, statybos leidimo ir akto pripažinimo negaliojančiais, žemės sklypų suformavimo ir nuosavybės atkūrimo; tretieji asmenys – VĮ Registrų centro Alytaus filialas, UAB „Skirnuva“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Ginčo esmė
Ieškovas 1992 m. padavė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į jo senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini), grąžinant ją natūra. 1994 m. jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės, suteikiant neatlygintinai natūra 1152 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), individualiai statybai. Dėl kitos žemės dalies buvo nuspręsta kompensuoti kitais įstatyme nustatytais būdais, nes pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą grąžintinos natūra žemės kiekis miestuose buvo ribojamas. 2002 m. pasikeitus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau tekste – ir Įstatymas), buvo nustatyta galimybė atkurti nuosavybės teises į visą mieste iki nacionalizacijos turėtą žemę natūra. Ieškovas 2003 m. pateikė žemėtvarkos institucijai prašymą, kuriuo atsisakė kompensacijos už negrąžintą žemę (duomenys neskelbtini) ir prašė ją grąžinti natūra. Ieškovui buvo suformuoti ir grąžinti natūra keli žemės sklypai, o ginčijamą žemę atsisakyta grąžinti natūra motyvuojant tuo, kad ji nėra laisva, nes išnuomota atsakovui UAB „Alytaus prekyba“, kurioje jis įrengė automobilių stovėjimo aikštelę, skirtą prekybos centrui „Jotvingis“ aptarnauti. Ieškovas teigia, kad ta aplinkybė, jog žemė išnuomota atsakovui, nėra kliūtis atkurti jam nuosavybės teises į ją natūra, nes žemė nepriskirta visuomenės poreikiams, o naudojama komerciniams tikslams, joje esantys statiniai (automobilių stovėjimo aikštelės) yra laikini ir neįregistruoti viešame registre, todėl ji laikytina laisva.
Ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2002 m. birželio 26 d. nuomos sutarties Nr. 11/2002-2471 dalį dėl 4204 kv. m ploto žemės sklypo (pažymėto plane taškais (duomenys neskelbtini); esančio (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu 2002 m. rugsėjo 23 d. Alytaus miesto savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą Nr. 2002-36T, kuriuo KB „Alytaus prekyba“ buvo leista įrengti 63 vietų automobilių stovėjimo aikštelę; 3) pripažinti negaliojančiu Alytaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugsėjo 30 d. patvirtintą 63 automobilių parkavimo aikštelės (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkama naudoti aktą; 4) įpareigoti Alytaus miesto savivaldybę suformuoti savarankišką žemės sklypą, pažymėtą plane raide A ir taškais (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini) ir parengti šį sklypą nuosavybės teisių atkūrimui; 5) įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją per vieną mėnesį nuo žemės sklypo suformavimo ir jo naudojimo sąlygų nustatymo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. V. J. į šį žemės sklypą; 6) įpareigoti Alytaus miesto savivaldybę panaikinti laikinai įrengtą 584 kv. m ploto automobilių parkavimo aikštelę (duomenys neskelbtini); 7) įpareigoti Alytaus miesto savivaldybę suformuoti savarankišką žemės sklypą, pažymėtą plane raide B ir taškais (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), ir parengti šį sklypą nuosavybės teisių atkūrimui; 8) įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją per vieną mėnesį nuo žemės sklypo suformavimo ir jo naudojimo sąlygų nustatymo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. V. J. į žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 1994 m. lapkričio 30 d. ieškovui natūra suteiktas 1152 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) individualiai statybai. Kompensacijos už likusią negrąžintą žemės dalį jam nebuvo paskirta. Alytaus apskrities viršininko administracija pasiūlė ieškovui už žemę, kuri yra valstybės išperkama ir negali būti grąžinta natūra, kitus nuosavybės atkūrimo būdus. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas, ar 1992 m., kai ieškovas padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, ginčo žemė buvo laisva (neužstatyta). Teismas nustatė, kad Alytaus miesto taryba 1997 m. gegužės 29 d. sprendimu patvirtino teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių detalaus suplanavimo projekto sprendinius. Teritorijos planavimo dokumente nurodytas ir formuojamas prekybos centro „Jotvingis“ žemės sklypas (apie 7600 kv. m). Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) nuo 2002 m. birželio 26 d. iki 2007 m. birželio 26 d. priklausė kooperatinei bendrovei „Alytaus prekyba“ leidimo vykdyti statybos darbus pagrindu. 2003 m. rugsėjo 25 d. priėmimo komisija konstatavo, kad automobilių stovėjimo aikštelė prie prekybos centro „Jotvingis“ (duomenys neskelbtini), pastatyta teisėtai (turint statybos leidimą ir pagal projektą). Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1982 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 213 patvirtintas bendrasis miesto planas (duomenys neskelbtini) gatvės praplėtimui. Planavimo dokumentai ir nuotraukos patvirtina, kad ginčijamoje teritorijoje yra statiniai, aikštelės. Teismas, nustatęs, kad ginčo žemėje yra statinių, konstatavo ir visuomenės poreikio, kaip pagrindo, paneigiančio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra buvimą. Teismas pažymėjo, kad pagal aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ prie kiekvieno statinio, tarp jų ir parduotuvės, privalu numatyti automobilių statymo skaičių. 1982 m. pastatytas prekybos centras „Jotvingis“ skirtas visuomenės nariams aptarnauti, todėl ginčo žemės sklypas, kuriame 2003 m. įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, skirtas ne komerciniams tikslams, bet visuomenės poreikiams. Atsakovui UAB „Alytaus prekyba“ išnuomotas žemės sklypas automobilių parkavimo aikštelei įrengti bus nuomojamas iki šio sklypo dalies prireiks visuomenės reikmėms, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvės antrajai eilei tiesti. Teismas konstatavo, kad ginčo žemė priskirtina valstybės išperkamai, todėl negali būti grąžinta ieškovui natūra.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad 2002 m. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, ieškovui atsirado galimybė atkurti nuosavybės teises į didesnį kaip 20 arų žemės sklypą Alytaus mieste natūra. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2002 m. balandžio 2 d. įstatymo redakcija) 5 straipsnio 2 dalį piliečiai gali atkurti nuosavybės teises į visą miesto žemę natūra, jeigu ji pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Šia teise ieškovas pasinaudojo 2002 m. spalio 3 d., pateikęs prašymą grąžinti jam ginčo žemę natūra. Tačiau tuo metu jau buvo priimti ginčijami administraciniai aktai, kuriais ši ieškovo teisė buvo apribota, t. y. statybos leidimas, kuriuo leista įrengti automobilių parkavimo aikštelę prie „Jotvingio“ parduotuvės (duomenys neskelbtini); automobilių parkavimo aikštelės pripažinimo tinkama naudoti aktas; terminuota valstybinės žemės nuomos sutartis, kuria atsakovui UAB „Alytaus prekyba“ penkeriems metams išnuomotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini); Alytaus miesto savivaldybės tarybos 1997 m. gegužės 29 d. sprendimu patvirtintas degalinės „Statoil“ detalusis planas, į kurį patenka pastatytas ir veikiantis Verslo centras; Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 266 patvirtinta pirmiau nurodyto detaliojo plano korektūra, į kurią patenka atsakovui UAB „Alytaus prekyba“ išnuomotas 1,1950 ha žemės sklypas, ir jame nustatyta sąlyga, kad 4204 kv. m ploto žemės sklypo dalis, į kurios dalį nuosavybės teises pretenduoja atkurti ieškovas, bus atsakovui nuomojama iki šios žemės prireiks visuomenės reikmėms, t. y. 4204 kv. m ploto žemės sklypui buvo išreikštas visuomenės poreikis. Šiam sklypui visuomenės poreikis atsirado pradėjus įgyvendinti miesto bendrojo plano sprendinius dėl (duomenys neskelbtini) gatvės antrosios juostos statybos, tai patvirtina vykdomi (duomenys neskelbtini) gatvės platinimo darbai. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą žemė išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų ir sklypų, naudojamų bendroms gyventojų reikmėms; o pagal šio straipsnio 1 punktą – jeigu užimta savivaldybės kelių. Ieškovo norima susigrąžinti natūra žemė yra užimta statinių (automobilių parkavimo aikštelių) ir didžioji jos dalis patenka į teritorijų planavimo dokumentais suplanuotą teritoriją ((duomenys neskelbtini) gatvės techninis projektas, savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 266 patvirtintas detalusis planas). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu yra požymių, kad žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nepatvirtintas, žemės grąžinimas natūra negalimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, nustatytas Įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, nors ieškovo pateiktame plane raidėmis A ir B pažymėta teritorija ne visiškai patenka į (duomenys neskelbtini) gatvės išplėtimo ribas (raudonąsias linijas), tačiau akivaizdu, kad detaliai nesuplanuota teritorija gali būti panaudota šaligatvių, pėsčiųjų ar dviračių takams, transporto priemonių aptarnavimui ir jų stovėjimo vietoms įrengti, kurių visuomenės poreikis, atsižvelgiant į sklype esančių pastatų pobūdį, yra akivaizdus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai sprendė, kad ginčo žemė priskirtina valstybės išperkamai. Teismas neteisingai dvi atskiras ginčo žemės teritorijas sujungė į vieną. Kasatorius prašo atkurti nuosavybės teises natūra į du gretimus sklypus: 1) 4204 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro „Jotvingis“ (plane pažymėtas raide A ir taškais (duomenys neskelbtini), kuriuo nuomos sutarties pagrindu (šiuo metu nuomos sutartis baigėsi ir nepratęsta) naudojasi atsakovas UAB „Alytaus prekyba“, jame įrengęs automobilių stovėjimo aikštelę; 2) 584 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (plane pažymėtas raide B ir taškais (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi trečiasis asmuo UAB „Skirnuva“, jame be statybos leidimo įrengęs trinkelėmis grįstą dangą automobiliams statyti. Šie sklypai buvo suteikti naudotis laikinai – iki (duomenys neskelbtini) gatvės praplėtimo. Tačiau šis terminas jau baigėsi, nes vyksta gatvės rekonstrukcija, todėl, kasatoriaus nuomone, nėra jokio galiojančio detaliojo plano ar sprendinio, kuris ginčo teritoriją suteiktų kokiems nors statiniams ar priskirtų ją visuomenės poreikiams. Ginčo žemė neužimta jokių teisėtų įregistruotų statinių (nė viena automobilių stovėjimo aikštelė neįteisinta kaip statinys), taip pat ji nepatenka į būsimos praplėstos gatvės ribas, todėl tiek teisės, tiek fakto pagrindu ji laikytina laisva ir grąžintina kasatoriui natūra. Kasatoriaus nuomone, detaliuoju planu suprojektuoti komercinei veiklai sklypai pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 dalį nepriskirtini valstybės išperkamai žemei. Ginčo žemėje įrengtos laikinos automobilių stovėjimo aikštelės yra skirtos atsakovo UAB „Alytaus prekyba“ veiklai vykdyti. Kasatoriaus nuomone, šio komercinio subjekto interesai negali būti prilyginami visuomenės poreikiui ir interesui. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad nepakanka nurodyti, jog žemė yra priskirta visuomenės poreikiams, konkretus sklypas ar žemės teritorija turi būti tiesiogiai skirta visuomenės poreikiui tenkinti. Nė viename iš detaliojo plano tvirtinimo sprendinių tiesiogiai nenurodyta, kad ginčo žemė skiriama visuomenės poreikiams. Dėl to nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nors ginčo žemės sklypas ne visiškai patenka į (duomenys neskelbtini) gatvės išplėtimo ribas, tačiau akivaizdu, jog detaliai nesuplanuota teritorija, atsižvelgiant į joje esančių pastatų visuomeninį pobūdį, gali būti panaudota visuomenės poreikiams. Atsižvelgiant į ginčo žemės komercinę paskirtį, nebuvimą jokių detaliųjų planų, pagal kuriuos ji būtų skirta konkrečiam visuomenės poreikiui ar net konkrečiam subjektui, darytina išvada, kad ji nėra valstybės išperkama, nėra užimta ir priskirta statiniams, todėl nėra jokių teisinių kliūčių atkurti nuosavybės teises į ją natūra.
2. Dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nepagrįsto ribojimo. Kasatorius nurodo, kad teismas turėjo vadovautis CK 1.2, 1.3, 1.5, 1.8, 1.80, 4.93, 4.95, 4.98, 1.137, 1.138, straipsnių nuostatomis dėl nuosavybės neliečiamumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių bei kitų principų taikymo; CK taikymo, kai yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų; sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų; civilinių teisių įgyvendinimo taisyklių ir šių teisių gynimo būdų. Teisė į nuosavybės atkūrimą yra fundamentinė ir prigimtinė. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės neteisėtai nurodė, kad ginčijami administraciniai aktai (statybos leidimas, pripažinimo tinkamu naudoti aktas, terminuota valstybinės žemės nuomos sutartis, detalusis planas) yra teisinė kliūtis atkurti nuosavybės teises natūra; neturėjo tuo vadovautis, nes nuosavybės teisių atkūrimas, išreikštas kasatoriaus 1992 m. sausio 16 d. prašyme, yra prioritetinis prieš administracinius aktus, konstatuojant, kad jais pažeidžiama kasatoriaus teisė į nuosavybės atkūrimą. Lietuvos valstybė prisiėmė įsipareigojimą atkurti nuosavybės teises ir turi jį vykdyti besąlygiškai.
Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovai Alytaus miesto savivaldybės administracija ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus žemėtvarkos skyrius prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Juose nurodoma, kad kasatorius suabsoliutina savo pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises teisinę galią, teigdamas, jog po to jokia valstybės institucija neturėjo teisės atlikti jokių veiksmų toje teritorijoje, kurioje iki nacionalizacijos buvo jo seneliui priklausiusi žemė. Kai 1992 m. sausio 16 d. kasatorius padavė prašymą atkurti nuosavybės teises, pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą Alytaus mieste natūra buvo galima atkurti nuosavybės teises į ne didesnį kaip 20 arų žemės sklypą. Iki galiojo ši Įstatymo nuostata, valstybėje vyko žemės planavimo, infrastruktūros, pramonės, prekybos ir kita plėtra. Savivaldybės tarybos 1997 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 691 ir 2001 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 266 buvo patvirtintas miesto teritorijos detalusis planas, į kurio dalyje nurodytą žemę pretenduoja atkurti nuosavybės teises kasatorius. Nuo 2002 m. spalio 3 d. pasikeitus įstatymui, kasatorius pateikė prašymą, kuriuo atsisakė kompensacijos ir prašė atkurti nuosavybės teises natūra į visą jo seneliui priklausančią žemę Alytuje. Tačiau pageidaujama sugrąžinti žemė jau buvo suplanuota pirmiau nurodytu detaliuoju planavimo dokumentu, kurio kasatorius neginčijo ir jis yra galiojantis. Taigi kasatoriaus pateiktame brėžinyje raidėmis A ir B pažymėta žemė nėra laisva: dalis žemės, kurioje yra automobilių stovėjimo aikštelė, priskirta atsakovui UAB „Alytaus prekyba“ priklausančio prekybos centro „Jotvingis“ pastatui eksploatuoti, kita žemės dalis patenka į miesto infrastruktūros objektą ((duomenys neskelbtini) gatvės antros eilės raudonąsias linijas), todėl pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 punktą į tokią žemę negali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad Įstatymo 12 straipsnio 3 punktas netaikomas komercinės paskirties pastatams. Tokios nuostatos šioje teisės normoje nėra.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Alytaus prekyba“ prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad ginčo žemės sklypu jis naudojasi nuo 1984 m., jame teisėtai ir savo lėšomis nutiesė komunalinius–inžinerinius tinklus, šilumines trasas ir kt., 1990 m. pastatė prekybos centrą „Jotvingis“ ir įrengė automobilių stovėjimo aikštelę, nes kitaip prekybos centras negalėtų funkcionuoti, tenkinti Alytaus miesto gyventojų poreikių. Įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nenustatyta, kad, skiriant žemės sklypą prie komercinės paskirties objektų, būtų daromos kokios nors išimtys ir toks sklypas nelaikytinas reikalingu visuomenės poreikiams tenkinti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, kad piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ne visada turi būti atkurtos tik turėtoje vietoje ir tik natūra. Kasatorius nuosavybės teises gali įgyvendinti pasinaudodamas teise gauti analogišką žemės sklypą kitoje vietoje arba kompensuojant jo vertę vertybiniais popieriais.
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą, aiškinimo ir taikymo
Nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka nustatyta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Taigi, pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą natūra turėtoje vietoje žemė grąžinama, jei ji nėra užstatyta (išskyrus atvejus, kai užstatyta pretendentui priklausančiais statiniais) ir nėra priskirta valstybės išperkamai žemei kitais pagrindais, išvardytais 12 straipsnyje. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybės išperkamai žemei priskiriama žemė, užimta valstybės ir savivaldybės kelių; pagal 3 punktą – žemė, kuri yra iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose užimta, be kita ko, pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatoriaus pageidaujamų atgauti natūra žemės sklypų dalis (tiek sklypo, kasatoriaus pateiktame plane pažymėto „A“, tiek sklypo, pažymėto „B“) pagal (duomenys neskelbtini) II eilės įrengimo projektą patenka į teritorijos, reikalingos gatvės platinimui, ribas. Kasatoriaus manymu, natūra negali būti grąžinama tik ta žemės dalis, kuri reikalinga važiuojamajai gatvės daliai tiesti, o žemės dalis, kurios tiesiogiai neužima važiuojamoji dalis, nors ir patenkanti į gatvės raudonąsias linijas, gali būti grąžinama savininkui.
Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnį kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme (3 dalis); gatvė – kelias ar jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamosios vietovės teritorijoje, paprastai turintis pavadinimą (2 dalis). Taigi, gatvė yra tam tikra kelio rūšis, kuriai, kaip ir kitiems keliams, be važiuojamosios dalies, priskirtini ir kiti būtini kelio elementai. Kelių įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad keliai projektuojami, tiesiami, statomi, rekonstruojami ir prižiūrimi vadovaujantis įstatymais, kitais teisės aktais bei normatyviniais statybos reglamentais.
Planuojant miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemas, taikomas aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“. Jo III skyriaus 4 skirsnio, apibrėžiančio gatvių pagrindinius techninius parametrus, 4.2 punkte nustatyta, kad bendruoju atveju gatvės juosta tarp raudonųjų linijų yra skirta įrengti važiuojamąją dalį ir kitus gatvės elementus (šaligatvius, pėsčiųjų ir dviratininkų takus); inžinerinius tinklus; transporto priemonių aptarnavimo pastatus, stovėjimo vietas; taršos slopinimo įrangą; želdinius. Toks reglamentavimas rodo, kad visa gatvės juosta tarp raudonųjų linijų skirta įvairioms su susisiekimu susijusioms reikmėms tenkinti (susisiekimui motorinėmis ir kitomis transporto priemonėmis, krovinių pervežimui, pėsčiųjų eismui, oro taršai ir triukšmo lygiui mažinti ir kt.) ir lemia išvadą, kad būtent raudonosiomis linijomis apribotas gatvės plotas atitinka kelio sampratą pagal Kelių įstatymą. Tai reiškia, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnį visuomenės poreikiams būtinai ir todėl valstybės išperkamai žemei priskiriama visa žemė, esanti tarp gatvės raudonųjų linijų. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė kasatoriaus reikalavimų dalį, kuria jis siekė, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra į sklypų dalis, pagal projektą patenkančias į plečiamos gatvės teritoriją.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas. Jeigu inžineriniai tinklai žemės sklypu nutiesti kituose sklypuose esantiems objektams ar objektams, kurie bus statomi tame sklype, aptarnauti, dažniausiai tokį žemės sklypą galima naudoti pagal paskirtį (nustačius atitinkamus nuosavybės teisės suvaržymus ar servitutus), todėl sklypas negali būti laikomas užstatytu ir negrąžinamu (neatkuriama nuosavybės teisė) buvusiems savininkams ar teisėtiems jų turto paveldėtojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-64/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje GNSB,,Rotušės a. 9a“ ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-431/2006). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad nurodyta teismų praktikoje suformuluota taisyklė, ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju apie tai, užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatytų statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Č. M. v. UAB „Lankava“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2011).
Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad sklype „A“ yra atsakovui UAB „Alytaus prekyba“ priklausanti asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė. Šio fakto neginčija ir kasatorius. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai taip pat padarė vieningą išvadą, kad aikštelė pastatyta teisėtai: atlikus teritorijos, į kurią patenka aikštelė, detaliojo plano korektūrą, gavus statybos leidimą, atitinkamų institucijų pripažinta tinkama naudoti. Kasatorius ginčija statybos leidimą bei pripažinimo tinkamu naudoti aktą, nurodydamas, kad šie administraciniai aktai negalėjo būti priimti, nes, jam 1992 m. padavus prašymą atkurti nuosavybės teises, žemė, į kurią jis pretenduoja, negalėjo būti laikoma laisva. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu galiojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 5 straipsnyje nuosavybės teisių atkūrimas natūra į miesto žemę buvo ribojamas, nustatant, kad nuosavybės teisės miestuose gali būti atkurtos suteikiant tik ne didesnį kaip 0,2 ha ploto žemės sklypą. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 4 punktą kita dalis miesto žemės, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, o 16 straipsnyje nustatyti išpirkimo būdai. Įstatymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo ne kartą keičiamas, tačiau nuostata dėl nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo natūra apribojimo nepasikeitė. Ši nuostata išliko ir 1997 m. liepos 1 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. 2002 m. balandžio 2 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832, kuriuo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis buvo pakeista, panaikinant pirmiau galiojusioje įstatymo redakcijoje buvusius apribojimus, Konstitucinio Teismo pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai, ir nustatant galimybę atkurti nuosavybės teises į visą miesto žemę natūra, jeigu ši žemė pagal įstatymo 12 straipsnį nepriskirtina valstybės išperkamai žemei.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad iki 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832 įsigaliojimo (2002 m. balandžio 19 d.) miestų teritorijoje esanti žemė, kuri pagal tuometį reglamentavimą negalėjo būti grąžinta natūra pretendentams, buvo įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą (Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 12 straipsnio 4 punktas), ir galėjo būti naudojama kitoms reikmėms, taip pat ir suteikiama kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. ir kt. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-489/2011). Dėl to nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar žemė laisva ir gali būti grąžinta natūra pretendentui, ar ji priskirtina valstybės išperkamai žemei ir todėl už šią žemę turi būti atlyginama kitais būdais, reikia vertinti pagal padėtį, buvusią 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo įsigaliojimo metu, o ne pagal padėtį, buvusią pirminio prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu. Byloje nustatyta, kad teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvės tęsinio ir geležinkelio pylimo detaliojo plano korektūra, kuria buvo suplanuota automobilių stovėjimo aikštelės statyba, patvirtinta Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 266, statybos leidimas išduotas 2002 m. rugsėjo 29 d. Nagrinėjamu atveju kartu su šiais faktais turi būti vertinamos ir kitos reikšmingos aplinkybės, būtent kokiam tikslui atsakovui UAB „Alytaus prekyba“ pirmiau nurodytu detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas. Byloje nustatyta, kad šis atsakovas jo naudojamame žemės sklype nuosavybės teise turi pastatą. Minėta, pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 punktą valstybės išperkamai žemei priskiriama žemė, kuri yra iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, kokio dydžio žemės sklypas pastatų eksploatavimui reikalingas realiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2011). Bylą nagrinėję teismai vertino, ar visas detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas reikalingas atsakovo pastatui eksploatuoti; nustatė, kad šiame pastate veikia prekybos centras „Jotvingis“ ir įrengta automobilių stovėjimo aikštelė naudojama į prekybos centrą atvykstančių pirkėjų automobiliams statyti. Aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr.61 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ nustatytas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius prie įvairios paskirties, taip pat ir prekybinės, pastatų. Prie prekybos centro „Jotvingis“ įrengtų automobilių stovėjimų vietų skaičius šios normos neviršija, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog prekybos centrui eksploatuoti suformuotas žemės sklypas yra per didelis ir jo dalis šiam tikslui nereikalinga. Kasatorius nurodo, kad žemės sklypai, suplanuoti komercinei veiklai, nepriskirtini valstybės išperkamai žemei. Ši išvada teisinga tuo atveju, jeigu suplanuotoje teritorijoje nėra statinių. Tokių statinių esant, jų eksploatavimui būtinas žemės sklypas yra valstybės išperkamas ir pretendentui natūra negrąžinamas. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad sklype „A“ esanti žemė užimta statiniui eksploatuoti reikalingo žemės sklypo, pagrįstai atmesti kasatoriaus reikalavimai, susiję su nuosavybės teisių į šį žemės sklypą atkūrimu natūra.
Byloje nustatyta, kad sklype „B“ taip pat įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių šios aikštelės statybos teisėtumą. Minėta, kad, sprendžiant dėl žemės pripažinimo užstatyta, svarbus ne tik faktinis (yra sklype statinių ar ne), bet ir teisinis kriterijus. Kasacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėję teismai dėl žemės sklype „B“ įrengtos aikštelės statybos teisėtumo nepasisakė ir dėl aikštele užimtos žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei motyvų nenurodė, pagrįstas. Dėl to skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl reikalavimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu natūra į žemės sklypą, plane pažymėtą „B“, naikintina ir šie reikalavimai perduotini apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šioje kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad sklypo „B“ dalis, patenkanti į platinamos (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų ribas, priskirtina prie valstybės išperkamos žemės. Dėl to nagrinėjant bylą iš naujo svarstytina, ar likusi žemės sklypo dalis iš viso pakankama atskiram žemės sklypui suformuoti.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, priimdama 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, pripažino, kad asmenų teisės į nacionalizuotą ar kitaip suvisuomenintą Lietuvos piliečių turtą turi būti atkuriamos. 1997 m. liepos 1 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje įvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra prioritetas prieš kitus šio turto kompensavimo būdus – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ne kartą pažymėta, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas neįtvirtina absoliučios restitucijos. Nuosavybės teisės atkuriamos atsižvelgiant į įstatyme nustatytus ribojimus, kurie iš esmės yra nulemti tos aplinkybės, kad per ilgą laiką, praėjusį nuo turto nusavinimo iki nuosavybės teisių į jį atkūrimą numatančio įstatymo įsigaliojimo, jau susiformavo tam tikri žemėnaudos santykiai, įsikišimas į kuriuos nebūtų pateisinamas, nes taip būtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Dėl šių pokyčių, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos valstybės realias galimybes neįmanoma atkurti visų okupacinės valdžios pažeistų nuosavybės teisių visiškai grąžinant natūra visą išlikusį nekilnojamąjį turtą (taip pat ir žemę). Tokie ribojimai pretendentui kompensuojami garantuojant teisingą atlygį įstatyme numatytais būdais. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai). Taigi tai, kad Įstatyme yra nustatytas žemės išpirkimas, savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo, todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus pozicija, jog tik grąžinus žemę natūra bus užtikrintas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas ir tinkamai apgintos savininko teisės.
Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, kad reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat pripažino, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis ir ad hoc priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (vėliau pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu). Kaip 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, specialaus teisinio reguliavimo poreikį lėmė masinis prievartinis nuosavybės teisių pažeidimo pobūdis bei tai, kad buvo apsispręsta dėl dalinės restitucijos, dėl ko nebuvo galimas nuosavybės teisių gynimas pagal tuo metu galiojusias civilinės teisės normas. Dėl to nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vadovaujantis visų pirma specialiojo – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – įstatymo nuostatomis.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, neatitinkantys kasacijos esmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 93,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, tai nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti tiek nurodytų bylinėjimosi išlaidų, tiek ginčo šalių išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovo reikalavimai įpareigoti Alytaus miesto savivaldybę panaikinti laikinai įrengtą 584 kv. m automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini); įpareigoti Alytaus miesto savivaldybę suformuoti savarankišką žemės sklypą, pažymėtą plane raide B ir taškais (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), ir parengti šį sklypą nuosavybės teisių atkūrimui; įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją per vieną mėnesį nuo žemės sklypo suformavimo ir jo naudojimo sąlygų nustatymo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. V. J. į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir perduoti bylą dėl šių reikalavimų iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis
