Dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties

Baudžiamoji byla Nr. 2K-135-489/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-32576-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.15.5; 1.2.17.8.1; 2.1.2.11; 2.1.6.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Arvydo Daugėlos ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorėms Jolitai Kančauskienei, Vidai Ramanauskienei,

išteisintajam D. S., jo gynėjui advokatui Rolandui Džervui,

išteisintojo juridinio asmens UAB „P. G.“ atstovei, gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

civilinės ieškovės Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. M. W. A.“ (toliau – „B. A.“) atstovei advokatei Ingai Lukauskienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendžiu: D. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 195 straipsnio 1 dalį ir 204 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių; UAB „P. G.“ išteisinta pagal BK 195 straipsnio 1 dalį ir 204 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

Civilinės ieškovės Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės J. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, išteisintojo ir jo gynėjo, išteisintojo juridinio asmens atstovės, civilinės ieškovės atstovės paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme:

1.1. D. S. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „P. G.“, į. k. (duomenys neskelbtini), direktorius netinkamai vykdė savo pareigas ir nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2016 m. rugsėjo 8 d., kai policijos pareigūnai atliko kratas, į įmonės tinklalapį (duomenys neskelbtini) leido įkelti skelbimus apie parduodamas prekes, o parduotuvėse, esančiose adresu: (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), taip pat sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), pažeisdamas 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo Nr. IX-1181 (toliau - ir Dizaino Įstatymas) 36 straipsnio nuostatas, neturėdamas teisėto prekių ženklo savininko leidimo, leido pateikti realizuoti ir sandėliuoti prekes, pažymėtas svetimu prekių ženklu ir kurių dizainas panaudotas neturint teisėto savininko leidimo, t. y., neturėdamas Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“ (toliau – ir gamintojas) leidimo, pasinaudojo svetimu prekių ženklu ir pateikė realizuoti: automobilių ratlankius (184 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu prekių ženklu ir Europos Bendrijos dizainų registre registruotais dizainais Nr. 000825609-0002, 000660618-0002, 001658154-0002, 002591453-0001, 001621541-0001, 002156554-0004, 002251314-0005, 002156554-0006, 002205740-0005; automobilių ratlankių apdailos detales (297 vnt.) ir lipdukus (88 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „BMW“, registravimo Nr. 014015143; lipdukus (145 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „M“, registravimo Nr. 004319844. Nurodytų prekių apipavidalinimas (žymėjimas, pakuotės, prekių ženklai ir kitos detalės) neatitinka teisėto gamintojo originalioms prekėms keliamų reikalavimų. Tokiu būdu pateiktos realizuoti prekės, pažymėtos svetimais prekių ženklais, padarant teisėtam prekių ženklo ir užregistruoto dizaino savininkui bendrą 191 839,65 Eur turtinę žalą.

1.2. UAB „P. G.“ buvo kaltinama tuo, kad atstovaujama direktoriaus D. S., kuris turėjo teisę atstovauti, priimti sprendimus UAB „P. G.“ vardu, kontroliuoti įmonės veiklą, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2016 m. rugsėjo 8 d., kai policijos pareigūnai atliko kratas, į įmonės tinklalapį (duomenys neskelbtini) įkėlė skelbimus apie parduodamas prekes, o parduotuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), taip pat sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), pažeisdama 2000 m. spalio 10 d. Prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Dizaino įstatymo 36 straipsnio nuostatas, neturėdama teisėto prekių ženklo savininko leidimo, pateikė realizuoti prekes, pažymėtas svetimu prekių ženklu ir kurių dizainas panaudotas neturint teisėto savininko leidimo, t. y., neturėdama Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“ leidimo, pasinaudojo svetimu prekių ženklu ir pateikė realizuoti: automobilių ratlankius (184 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu prekių ženklu ir Europos Bendrijos dizainų registre registruotais dizainais Nr. 000825609-0002, 000660618-0002, 001658154-0002, 002591453-0001, 001621541-0001, 002156554-0004, 002251314-0005, 002156554-0006, 002205740-0005; automobilių ratlankių apdailos detales (297 vnt.), pažymėtas gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „BMW“, registravimo Nr. 014015143; lipdukus (88 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „BMW“, registravimo Nr. 014015143; lipdukus (145 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „M“, registravimo Nr. 004319844. Nurodytų prekių apipavidalinimas (žymėjimas, pakuotės, prekių ženklai ir kitos detalės) neatitinka teisėto gamintojo originalioms prekėms keliamų reikalavimų. Tokiu būdu pateiktos realizuoti prekės, pažymėtos svetimais prekių ženklais, padarant teisėtam prekių ženklo ir užregistruoto dizaino savininkui bendrą 191 839,65 Eur turtinę žalą.

2. Prokurorės prašymu apeliacine tvarka baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal pakeistus kaltinimus:

2.1. D. S. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „P. G.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), direktorius netinkamai vykdė savo pareigas ir nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2016 m. rugsėjo 8 d., kai policijos pareigūnai atliko kratas, į įmonės tinklalapį (duomenys neskelbtini) leido įkelti skelbimus apie parduodamas prekes, o parduotuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), taip pat sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), pažeisdamas 2000 m. spalio 10 d. Prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Dizaino įstatymo 36 straipsnio ir Reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, neturėdamas teisėto prekių ženklo ir registruoto dizaino savininko leidimo, leido realizuoti, pateikti realizuoti ir sandėliuoti didelį kiekį prekių, pažymėtų svetimu prekių ženklu ir kurių dizainas panaudotas neturint teisėto savininko leidimo, t. y., neturėdamas Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“ leidimo, pasinaudojo svetimu prekių ženklu ir 2016 m. gegužės 17 d. apie 15.00 val. parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), už 600 Eur leido realizuoti 4 vnt. automobilio ratlankių, pažymėtų gamintojui priklausančiu prekių ženklu ir Europos Bendrijos dizainų registre registruotu dizainu Nr. 02156554-0006; automobilių ratlankių apdailos detales,,BMW“ (4 vnt.), pažymėtas gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „BMW“, registravimo Nr. 014015143; lipdukus (4 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „M“, registravimo Nr. 004319844, taip pat pateikė realizuoti automobilių ratlankius (184 vnt.), pažeidžiančius gamintojui priklausančius Europos Bendrijos dizainų registre registruotus dizainus Nr. 000825609-0002, 000660618-0002, 001658154-0002, 002591453-0001, 001621541-0001, 002156554-0004, 002251314-0005, 002156554-0006, 002205740-0005; automobilių ratlankių apdailos detales (297 vnt.), pažymėtas gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „BMW“, registravimo Nr. 014015143; lipdukus (88 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „BMW“, registravimo Nr. 014015143; lipdukus (145 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „M“, registravimo Nr. 004319844. Nurodytų prekių apipavidalinimas (žymėjimas, pakuotės, prekių ženklai ir kitos detalės) neatitinka teisėto gamintojo originalioms prekėms keliamų reikalavimų. Tokiu būdu realizavo ir pateikė realizuoti didelį kiekį prekių, pažymėtų svetimu prekių ženklu, padarydamas teisėtam prekių ženklo ir užregistruoto dizaino savininkui didelę bendros 191 839,65 Eur vertės turtinę žalą.

2.2. UAB „P. G.“ buvo kaltinama tuo, kad atstovaujama direktoriaus D. S., kuris turėjo teisę atstovauti, priimti sprendimus UAB „P. G.“ vardu ir kontroliuoti įmonės veiklą, nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2016 m. rugsėjo 8 d., kai policijos pareigūnai atliko kratas, į įmonės tinklalapį (duomenys neskelbtini) įkėlė skelbimus apie parduodamas prekes, o parduotuvėse, esančiose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), taip pat sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), pažeisdama 2000 m. spalio 10 d. Prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Dizaino įstatymo 36 straipsnio ir Reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, neturėdama teisėto prekių ženklo ir registruoto dizaino savininko leidimo, realizavo, pateikė realizuoti didelį prekių, pažymėtų svetimu prekių ženklu ir kurių dizainas panaudotas neturint teisėto savininko leidimo, kiekį, t. y., neturėdama Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“ leidimo, pasinaudojo svetimu prekių ženklu ir 2016 m. gegužės 17 d. apie 15.00 val. parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), už 600 Eur realizavo 4 vnt. automobilio ratlankių, pažymėtų gamintojui priklausančiu prekių ženklu bei Europos Bendrijos dizainų registre registruotu dizainu Nr. 002156554-0006; automobilių ratlankių apdailos detales „BMW“ (4 vnt.), pažymėtas gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „BMW“, registravimo Nr. 014015143; lipdukus (4 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „M“, registravimo Nr. 004319844; taip pat pateikė realizuoti automobilių ratlankius (184 vnt.), pažeidžiančius gamintojui priklausantį Europos Bendrijos dizainų registre registruotą dizainą Nr. 000825609-0002, 000660618-0002, 001658154-0002, 002591453-0001, 001621541-0001, 002156554-0004, 002251314-0005, 002156554-0006, 002205740-0005; automobilių ratlankių apdailos detales (297 vnt.), pažymėtas gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „BMW“, registravimo Nr. 014015143; lipdukus (88 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „BMW“, registravimo Nr. 014015143; lipdukus (145 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu Europos Bendrijos registruotu prekių ženklu „M“, registravimo Nr. 004319844. Nurodytų prekių apipavidalinimas (žymėjimas, pakuotės, prekių ženklai ir kitos detalės) neatitinka teisėto gamintojo originalioms prekėms keliamų reikalavimų. Tokiu būdu realizavo ir pateikė realizuoti didelį kiekį prekių, pažymėtų svetimu prekių ženklu, padarydama teisėtam prekių ženklo ir užregistruoto dizaino savininkui didelę bendros 191 839,65 Eur vertės turtinę žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs išteisintųjų D. S. ir UAB „P. G.“ baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog D. S. ir jo atstovaujama UAB „P. G.“, neturėdami teisėto prekės ženklo ir registruoto dizaino savininko Vokietijos įmonės „B. A.“ leidimo, realizavo ir pateikė realizuoti didelį kiekį prekių (automobilio ratlankius, jų apdailos detales ir lipdukus), pažymėtų svetimu prekės ženklu ir kurių dizainas panaudotas neturint teisėto savininko leidimo, padarant teisėtam prekės ženklo ir užregistruoto dizaino savininkui Vokietijos įmonei „B. A.“ didelę 191 839,65 Eur vertės turtinę žalą ir taip padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 204 straipsnio 1 dalyje.

4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad, byloje nėra įrodyta, jog D. S. ir UAB „P. G.“, neturėdami teisėto registruoto dizaino savininko Vokietijos įmonės „B. A.“ leidimo, pateikė realizuoti ir realizavo didelį kiekį automobilio ratlankių, pažeidžiančių Vokietijos įmonei „B. A.“ priklausančius Europos Bendrijos dizainų registre registruotus dizainus Nr. 000825609-0002, 000660618-0002, 001658154-0002, 002591453-0001, 001621541-0001, 002156554-0004, 002251314-0005, 002156554-0006, 002205740-0005. todėl pirmosios instancijos teismas D. S. ir UAB „P. G.“ pagrįstai išteisino ir pagal BK 195 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinio skundo argumentai

5. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. Rėksnys prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismo sprendime neatsižvelgta į išteisintojo D. S. parodymų patikimumą. Teismas patikėjo išteisintojo keliama versija dėl jo nekaltumo, visiškai neatsižvelgdamas į duomenis, pagrindžiančius jo kaltę. Teismų praktikoje nurodoma, kad teismas, vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį ir sąsają su kitais bylos duomenimis, turi atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio santykį su baudžiamosios bylos dalyku ir teikiamos informacijos svarbą baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens interesams. Šioje baudžiamojoje byloje D. S. buvo kaltinamasis, jo veiksmai buvo vertinami baudžiamosios atsakomybės aspektu, todėl jo baudžiamojo proceso metu duoti parodymai turėjo būti vertinami atidžiau ir kritiškiau, buvo privalu imtis papildomų veiksmų, nustatant jo parodymų įrodomąją reikšmę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė ir galutinį sprendimą priėmė išimtinai išteisintojo parodymų pagrindu, iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir tai suponavo netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

5.2. D. S. ir UAB „P. G.“ veiksmų neteisėtumą patvirtino ne tik liudytojų A. S., M. N. ir E. S. parodymai, tačiau ir kiti apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai nepatikimais ir abejones keliančiais pripažinti kratų metu rasti daiktiniai įrodymai, teismo nevertintos ir specialistų išvadose nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios D. S. ir UAB „P. G.“ kaltę. Iš skundžiamos nutarties visiškai neaišku, kokiais objektyviais duomenimis remdamasis apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo liudytojų A. S., M. N. ir E. S. parodymais. Vien aplinkybė, jog minėti liudytojai dirbo civilinei ieškovei Vokietijos Federacinės Respublikos įmonei „B. A.“ atstovaujančioje advokatų profesinėje bendrijoje (duomenys neskelbtini), nelemia jų parodymų nepatikimumo, šiuos parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Nors, teismo vertinimu, tarp liudytojų parodymų apie nupirktų automobilių ratlankių apžiūrėjimo advokatų kontoroje aplinkybes yra tam tikrų neesminių prieštaravimų, vien tai, kad proceso dalyviai tam tikras aplinkybes nurodė nevienodai, nesuteikia pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog tokiais parodymais negalima vadovautis. Liudytojų parodymai dėl visų esminių aplinkybių sutampa, o tam tikrų prieštaravimų buvimas savaime nereiškia jų nepatikimumo. Tam, kad būtų galima daryti išvadą dėl liudytojų parodymų nepatikimumo, juos privalu sugretinti su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Pažymėtina, kad liudytojų A. S., M. N. ir E. S. nurodytas aplinkybes, kad 2016 m. gegužės 17 d. iš UAB „P. G.“ už 600 Eur buvo įsigyti 4 vnt. automobilio ratlankių, patvirtina byloje esanti kvito kopija, civilinės ieškovės atstovo byloje pateikti susirašinėjimai, įskaitant ir susirašinėjimus tarp tariamo pirkėjo „T. M.“ ir pardavėjo „(duomenys neskelbtini)“. Liudytojų nurodytas aplinkybes apie neteisėtus D. S. ir UAB „P. G.“ veiksmus pagrindžia tiek UAB „P. G.“ atliktų kratų metu gauti duomenys, tiek specialisto išvados.

5.3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrindė, kokiais objektyviais duomenimis remdamasis laiko nepatikimais daiktinius įrodymus – 2018 m. balandžio 23 d. poėmio metu iš civilinės ieškovės atstovo paimtus 4 vnt. automobilio ratlankių, 4 vnt. automobilių ratlankių apdailos detalių ir 4 vnt. lipdukų – bei UAB „P. G.“ sandėlių teritorijoje stovinčio mikroautobuso „Iveco Daily“ apžiūros metu paimtus daiktus (automobilių ratlankių apdailos detales ir lipdukus). Apsiribota išimtinai deklaratyvaus turinio formuluotėmis, skelbiančiomis šių įrodymų neatitiktį sąsajumo ir leistinumo reikalavimams. Akcentuotina, jog byloje daiktiniai įrodymai gauti, taikant Baudžiamojo proceso kodekse (toliau - ir BPK) nurodytas procesines prievartos priemones, nepažeidžiant nustatytos jų atlikimo tvarkos. 2016 m. rugsėjo 8 d., vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, buvo atliktos kratos UAB „P. G.“ buveinėje, sandėliavimo patalpose, parduotuvėse, servise. Apžiūrint UAB „P. G.“ sandėlių teritorijoje stovintį mikroautobusą „Iveco Daily“, jame buvo rastos popierinės dėžės, kuriose buvo įvairių automobilių gamintojų logotipais pažymėtos automobilių ratlankių apdailos detalės ir lipdukai su automobilių gamintojų logotipais. Apžiūros metu atrinktas ir paimtas didelis kiekis ratlankių apdailos detalių ir lipdukų, kurie, neturint leidimo, buvo pažymėti suklastotais svetimais prekių ženklais „BMW“ arba „M“.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kratos protokoluose ir apžiūros protokole nėra tiksliai pažymėta, jog UAB „P. G.“ patalpose ir iš UAB „P. G.“ sandėlių teritorijoje stovinčio mikroautobuso „Iveco Daily“ paimti tyrimui reikšmingi daiktai – automobilių ratlankiai ir jų apdailos detalės – buvo supakuoti ir užantspauduoti. To, kaip pažymėjo teismas, nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai, dalyvavę atliekant kratas UAB „P. G.“ patalpose ir mikroautobuso apžiūroje. Tačiau BPK 149 straipsnio 7 dalyje nustatytas reikalavimas, kad paimti daiktai ir dokumentai kratos ar poėmio vietoje turi būti supakuojami ir užantspauduojami, nėra suformuluotas imperatyviai, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia diskreciją kratą atliekantiems pareigūnams veikti savo nuožiūra, vadovautis protingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principais. Prieš taikant šią procesinę prievartos priemonę ne visada gali būti iš anksto įmanoma tiek įvertinti tikslų priemonių poreikį rastiems objektams tinkamai supakuoti, tiek numatyti tam reikalingas laiko sąnaudas. Be to, pagal teismų praktiką nustatytos duomenų gavimo tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymai. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Tuo atveju, kai nustatoma, kad tokie pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir nepažeidė kaltinamojo teisių, duomenys pripažįstami įrodymais, kuriais gali būti grindžiamas nuosprendis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-320/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-320/2011">2K-320/2011</a>). Šiuo atveju BPK 149 straipsnio 7 dalies reikalavimų nesilaikymas iš esmės nesuvaržė įstatymo garantuotų kaltinamojo teisių ir nesudaro kliūčių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl teismo įvardyto trūkumo kratos metu rasti objektai pagal BPK 20 straipsnio taisykles negali būti pripažinti įrodymais.

5.5. Nepagrįstais laikytini ir teismo argumentai dėl daiktinių įrodymų – 4 vnt. automobilio ratlankių, 4 vnt. automobilių ratlankių apdailos detalių ir 4 vnt. lipdukų, kurie civilinės ieškovės atstovo buvo įsigyti 2016 m. gegužės 17 d. iš UAB „P. G.“, patikimumo. Teismo vertinimu, civilinės ieškovės atstovai – advokatų profesinės bendrijos (duomenys neskelbtini) kontoroje dirbantys teisininkai, kurie nagrinėjamu atveju buvo suinteresuoti bylos baigtimi, pakankamai ilgą laikotarpį disponavo minėtais reikšmingais daiktiniais įrodymais, todėl teismas abejoja jų patikimumu. Tačiau tokie teismo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir paneigiami byloje surinktais duomenimis, dėl kurių teismas nutartyje nepasisakė (nevertino ne tik liudytojų civilinės ieškovės atstovų parodymų, bet ir juos patvirtinančių ekspertizės metu nustatytų aplinkybių). Prekių įsigijimo iš UAB „P. G.“ faktą patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir pateikta kvito kopija, susirašinėjimai, kuriuose aptariamos šių prekių įsigijimo aplinkybės. Prielaidas, kad civilinės ieškovės atstovų tyrimui pateiktos prekės yra įgytos ne iš UAB „P. G.“, paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 31 d. ekspertizės akto Nr. 11-834 (18) išvados, pagal kurias tirti pateiktos 2018 m. balandžio 23 d. teismo posėdžio metu iš civilinės ieškovės atstovo paimtos ratlankių apdailos detalės (4 vnt.) ir 17 iš 299 vnt. iš UAB „P. G.“ paimtų ratlankių apdailos detalių yra vienodos. Šios ratlankių apdailos detalės buvo gaminamos naudojant tą patį įrankį (presavimo puansoną). Taip pat pažymėtina, kad ekspertizės akto išvada patvirtina, kad ant kratos metu UAB „P. G.“ patalpose rastų dėžių ir ant iš civilinės ieškovės atstovo 2018 m. balandžio 23 d. teismo posėdžio metu paimtų 4 dėžių, kuriose buvo kontrolinio pirkimo metu įsigyti 4 automobilio ratlankiai, yra tokie patys lipdukai su analogiškais brūkšniniais kodais bei kita informacija. Taigi objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad civilinės ieškovės atstovų iš UAB „P. G.“ įgyti objektai ir „P. G.“ patalpose paimti objektai sutampa, ir leidžia atmesti bet kokias teismo prielaidas dėl iš civilinės ieškovės atstovų paimtų daiktinių įrodymų galimo nepatikimumo.

5.6. Konstatuodamas, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad mikroautobuse „Iveco Daily“ rastos „BMW“ ir „M“ prekių ženklais pažymėtos detalės ir lipdukai buvo ten padėti ir laikomi su D. S. žinia ir buvo realizuojami kartu su įmonėje realizuojamais automobilių ratlankiais, teismas nesusiejo į visumą įrodymų, sudarančių vientisą grandinę. Teismas neatsižvelgė į 2019 m. sausio 31 d. ekspertizės akto Nr. 11-834 (18) išvadas, patvirtinančias, kad mikroautobuse rasti lipdukai tinka atitinkamų modelių ratlankiams ir dangteliams, paimtiems kratos metu iš UAB „P. G.“ patalpų, ir kad išteisintieji, atiduodami prekes pirkėjams (civilinės ieškovės atstovams), naudojo būtent tokius dangtelius, kurie buvo rasti įmonės teritorijoje stovinčiame mikroautobuse (ratlankių apdailos detalės buvo gaminamos naudojant tą patį įrankį).

5.7. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta išlyga ir tai lėmė netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad UAB „P. G.“ ir jos vadovas be dizaino savininko leidimo vykdė prekybą Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“ registruotų dizaino registre automobilių ratlankių kopijomis, t. y. nesilaikė Dizaino įstatymo 36 straipsnio nuostatų, taip pažeisdami įregistruoto dizaino savininko išimtinę teisę į dizainą. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia išlygos taikymo galimybę ir patvirtina, kad UAB „P. G.“ ir jos vadovas vykdė prekybą Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“ registruotų dizaino registre automobilių ratlankių kopijomis ne sudėtinio gaminio taisymo tikslais, siekiant atkurti jo pirminę išvaizdą. Tariamo pirkėjo „(duomenys neskelbtini)“ ir pardavėjo „(duomenys neskelbtini)“ susirašinėjimo ištrauka patvirtina, kad automobilio ratlankis pirkėjui buvo parduotas ne siekiant sutaisyti sudėtinį gaminį – automobilį, o su estetika susijusiais tikslais, norint pakeisti tariamai pirkėjo žmonos subraižytą vieną ratlankį. Iš susirašinėjimo taip pat matyti, kad pardavėjas nurodė, jog parduodama tik komplektais po 4 vnt. Ratlankio subraižymas netrukdo normaliam automobilio veikimui ir tai nėra trūkumas, sukeliantis problemų įprastai naudotis automobiliu. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad kartu su ratlankiais pirkėjui buvo parduotos ir jų apdailos detalės su suklastotu „B.“ prekių ženklu, kurios nėra automobilio normaliam naudojimui būtina dalis, jos automobiliui suteikia tik estetinį vaizdą, taigi automobilio remontui nėra naudojamos.

5.8. Abiejų instancijų teismai, nurodydami, kad UAB „P. G.“ vykdant prekybą pirkėjams buvo aiškinama, jog parduodami automobilių ratlankiai nėra originalūs ir jais prekiaujama automobilių taisymo tikslais, vadovavosi išimtinai tik išteisintojo D. S. parodymais. Pažymėtina, kad UAB „P. G.“ parduotuvėje dirbę liudytojai R. P., N. G., V. T. T. nepatvirtino, jog jiems buvo nurodyta aiškinti klientams, kad automobilių ratlankiai yra parduodami tik taisymo tikslais ir nėra originalūs. Jokių įrodymų, patvirtinančių tokius teiginius, D. S. nepateikė. Tuo tarpu liudytojai M. N. ir A. S. patvirtino, kad jokios informacijos iš pardavėjos (UAB „P. G.“) apie leistiną ar neleistiną ratlankių naudojimą jie negavo, visas bendravimas vyko tik elektroniniu paštu, telefonu nebendravo. Taigi D. S. paaiškinimai apie tai, kad jo įmonė įspėdavo pirkėjus, jog ratlankiai turi būti naudojami tik taisymo tikslais, laikytini niekuo nepagrįsta jo gynybine pozicija. Paminėtina ir tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2017 m. gruodžio 20 d. sprendime Acacia Sri prieš Pneusgarda Sri ir Audi AG, Acacia Sri ir Rolando D'Amato prieš Dr. Tng. h.c.F. Porsche AG išaiškinta, jog „<...> gamintojas ar pardavėjas turi nepardavinėti tokių dalių, jei žino arba, kaip matyti iš visų svarbių aplinkybių, pagrįstai gali žinoti, kad ši dalis nebus naudojama Reglamento Nr. 6/2002 110 straipsnio 1 dalyje nurodytomis sąlygomis“. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tiek pats išteisintasis D. S., tiek liudytojai patvirtino, kad ratlankiai buvo pardavinėjami ir po 1, ir po 2 ar 4 vnt., akivaizdu, kad šis reikalavimas buvo pažeistas. Taigi, atsižvelgiant į įvardytų aplinkybių visumą, skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai pripažino, kad išteisintieji gali remtis 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisymo išlyga ir jų veiksmai nelaikytini pažeidžiančiais dizaino savininko teises. Toks nepagrįstas teismo vertinimas sudarė sąlygas netinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ir baudžiamojo įstatymo taikymo

7. Prašydamas perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kasatorius nurodo, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų: pernelyg didelę įrodomąją reikšmę suteikė išteisintojo D. S. parodymams, kuriuos, atsižvelgiant į jo procesinės padėties ypatumus, turėjo vertinti kritiškiau; be pagrindo suabejojo nuosekliais liudytojų A. S., M. N. ir E. S. parodymais, kuriuos patvirtina rašytiniai byloje surinkti įrodymai; nepagrįstai nepripažino patikimais civilinės ieškovės atstovo pateiktų ir kratų metu paimtų daiktinių įrodymų; byloje surinktų įrodymų nesusiejo į visumą ir dėl to padarė neteisingas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

8. Atsakant į tokio pobūdžio argumentus, visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

9. Taigi prokuroro kasacinio skundo teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, prašoma, atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, atskirus įrodymus, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl šio teismo nustatytų bylos aplinkybių, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius prokuroro kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

10. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 2 dalyje (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalyje (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtinta išskirtinė teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

11. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, ne tik atliko įrodymų tyrimą, bet ir iš naujo vertino visus bylos duomenis surinktus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Šis teismas dar kartą apklausė išteisintąjį D. S. ir juridinio asmens UAB „P. G.“ atstovę, šių apklausų rezultatus įvertino, taip pat analizavo liudytojų UAB „P. G.“ darbuotojų R. P., N. G., V. S., V. T. T., ikiteisminio tyrimo pareigūnų J. B., M. B. (M. B.) ir kasaciniame skunde nurodytų liudytojų A. S., M. N. ir E. S. parodymus, civilinės ieškovės atstovo pateiktus keturių ratlankių įsigijimą iš UAB „P. G.“ patvirtinančius duomenis (kasos aparato kvitą ir civilinės ieškovės atstovo, apsimetusio pirkėju T. M., susirašinėjimą elektroniniu paštu su „P. G.“ parduotuvės Vilniuje darbuotoju), pirmosios instancijos teismo iniciatyva atliktos 2019 m. sausio 31 d. ekspertizės akte Nr. 11-834 (18) nurodytus specialiuosius duomenis, kratų metu UAB „P. G.“ patalpose rastus ir civilinės ieškovės atstovo pateiktus daiktinius įrodymus. Šie bylos duomenys kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje aptarti, sugretinti bei pasisakyta dėl jų įrodomosios reikšmės nustatant įrodytomis pripažintas aplinkybes.

12. Išvados dėl byloje įrodytomis pripažintų aplinkybių nutartyje padarytos išnagrinėjus tiek prokuroro kritikuojamus išteisintojo D. S. parodymus, tiek D. S. ir jo vadovaujamą UAB „P. G.“ kaltinančius bylos duomenis, kratos rezultatus, nesuteikiant jokiam įrodymų šaltiniui prioriteto ir atkreipiant dėmesį į atskirų bylos duomenų gavimo byloje aplinkybes. Kodėl D. S. kaltei pagrįsti nepakankami liudytojų A. S., M. N. ir E. S. parodymai ir suabejota civilinės ieškovės atstovo beveik po dvejų metų pateiktu išpakuotu ratlankių pirkiniu, šių daiktinių įrodymų patikimumu, nurodyta nutarties 28, 34 punktuose.

13. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas liudytojų A. S., M. N. ir E. S. parodymus kruopščiai lygino ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais byloje surinktais įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas A. S. nurodė, kad apžiūrėdamas M. N. iš UAB „P. G.“ parduotuvės Vilniuje įsigytus ratlankius vienoje iš dėžių jis rado 4 vnt. automobilio ratlankių apdailos detalių, pažymėtų „B.“ prekių ženklu, ir 4 vnt. „M“ prekių ženklu pažymėtų lipdukų, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokių liudytojo parodymų nepatvirtina jokie kiti BPK numatyta tvarka byloje surinkti duomenys. Tiek UAB „P. G.“ vadovas D. S., tiek ir kiti įmonės darbuotojai kategoriškai neigė, kad įmonė, be automobilių ratlankių, prekiavo dar ir svetimais prekių ženklais pažymėtomis jų apdailos detalėmis ir lipdukais. Civilinės ieškovės atstovo pateiktame UAB „P. G.“ parduotuvės Vilniuje išduotame fiskaliniame kasos aparato kvite nenurodyta, kad pirkėjas kartu su keturiais automobilio ratlankiais įsigijo ir jų apdailos detales su lipdukais. Iš parduotuvės darbuotojo susirašinėjimo su pirkėju apsimetusiu asmeniu – A. S. matyti, kad jam nebuvo siūloma įsigyti automobilių ratlankių apdailos detalių ar lipdukų, pažymėtų svetimais prekių ženklais. Be to, atlikus kratas UAB „P. G.“ buveinėje, sandėliavimo patalpose, parduotuvėse ir servise rasti tik automobilių ratlankiai, jokių svetimais prekių ženklais pažymėtų jų apdailos detalių ar lipdukų nerasta.

14. Prokuroras kasaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, kad nepakanka objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad mikroautobuse „Iveco Daily“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) rastos automobilių ratlankių apdailos detalės ir lipdukai su automobilių gamintojų logotipais, tarp jų ir „BMW“ ir „M“ prekių ženklais pažymėtos detalės ir lipdukai, buvo ten laikomi su D. S. žinia ir buvo realizuojami kartu su įmonėje parduodamais automobilių ratlankiais, tačiau, be civilinės ieškovės pateiktų į bylą 2016 m. gegužės 16 d. pirkinio rezultatų, kitų duomenų, paneigiančių pirmiau minėtą apeliacinės instancijos teismo išvadą, nėra pateikta. Teismas tinkamai, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, remdamasis surinktais bylos duomenimis, o ne prielaidomis motyvavo, kad byloje nepaneigta išteisintojo D. S. versija ir nepakanka duomenų išvadai, kad mikroautobuse rastos automobilių ratlankių apdailos detalės ir lipdukai su automobilių gamintojų logotipais priklauso būtent UAB „P. G.“ ir šie aksesuarai skirti realizuoti rinkoje.

15. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad „BMW“ ir „M“ prekių ženklais pažymėtos ratlankių apdailos detalės ir lipdukai, kurie buvo rasti ir paimti apžiūrėjus UAB „P. G.“ sandėlių teritorijoje (duomenys neskelbtini), stovintį mikroautobusą „Iveco Daily“, t. y. daiktiniai įrodymai buvo gauti baudžiamojo proceso įstatyme nustatytu, taigi teisėtu būdu. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos Pirmojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu nutarta atlikti kratą UAB „P. G.“ minėtuose sandėliuose. Kratos teisėtumas BPK 160¹ straipsnio 1 dalies tvarka, per tris dienas nuo nutarimo priėmimo, buvo patvirtintas motyvuota Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016 m. rugsėjo 12 d. priimta nutartimi (t. 1. b. l. 146-147), kurioje patvirtintas ir automobilių ratlankių apdailos detalių ir lipdukų paėmimo iš sandėlio teritorijoje stovinčio mikroautobuso teisėtumas. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog minėti daiktiniai įrodymai buvo rasti ir paimti nesant dėl šio veiksmo priimtos motyvuotos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties. Taip pat neteisinga ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šie įrodymai laikytini nepatikimais vien todėl, kad kratos vietoje jie nebuvo tinkamai supakuoti ir užantspauduoti. BPK 149 straipsnio 7 dalies nuoroda, kad paimti daiktai kratos vietoje turi būti, kaip įmanoma, supakuojami ir užantspauduojami, nėra imperatyvi. Šio reikalavimo nesilaikymas ar galimybių nebuvimas vietoje supakuoti ir užantspauduoti paimamus daiktus savaime nereiškia, kad tokie daiktai negali būti laikomi įrodymais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-382/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-382/2014">2K-382/2014</a>). Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, kratos metu atliktos apžiūros protokole buvo nurodyti paimtų daiktų – automobilių ratlankių apdailos detalių ir lipdukų, pažymėtų svetimais prekių ženklais, – individualūs požymiai.

16. Minėta, kad kasacine tvarka nuosprendis ar nutartis gali būti naikinami ar keičiami ne dėl bet kokių, bet tik dėl esminių BPK pažeidimų. Esminiai pažeidimai yra tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju pirmiau aptarti skundžiamos nutarties trūkumai, apeliacinės instancijos teismui vertinant dalį kratos metu surinktų duomenų kaip neleistinus, nelaikytini esminiais BPK 20 straipsnio pažeidimais, nes net ir pripažinęs, kad pirmiau nurodyti daiktiniai įrodymai buvo gauti neleistinu būdu, apeliacinės instancijos teismas vis tiek juos įvertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste.

17. Pagal BK 204 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo didelį prekių kiekį ar pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo svetimu paslaugų ženklu ir dėl to padarė didelę žalą. Netinkamą šio baudžiamojo įstatymo taikymą kasatorius iš esmės sieja su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

18. Nagrinėjamos bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos įmonei „B. M. W. A.“ priklauso Europos Sąjungos (anksčiau – Europos Bendrijos) prekių ženklai: „M“ (figūrinis) (reg. Nr. 004319844) ir „BMW“ (žodinis) (reg. Nr. 014015143), tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ant visų UAB „P. G.“ priklausančių 188 vienetų ratlankių „BMW“ ir „M“ prekių ženklų nebuvo rasta; šiais svetimais prekių ženklais pažymėti ratlankiai nebuvo pateikti realizuoti į rinką, taip pat nebuvo nustatyta, kad UAB „P. G.“, vadovaujamas D. S., pateikė atskirai į rinką realizuoti automobilių ratlankių apdailos detales (297 vnt.) ir lipdukus (88 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu prekių ženklu „BMW“, bei lipdukus (145 vnt.), pažymėtus gamintojui priklausančiu prekių ženklu „M“. Taigi po bylos duomenų įvertinimo apeliacinės instancijos teisme buvo prieita išvada, kad bylos duomenų visumos nepakanka prokuroro UAB „P. G.“ ir D. S. pakeisto kaltinimo pagal BK 204 straipsnio 1 dalį nurodytoms visoms objektyviosioms nusikaltimo aplinkybėms patvirtinti. Nenustatyta, jog didelis kiekis UAB „P. G.“ priklausančių ratlankių, pažymėtų „B. A.“ priklausančiais prekių ženklais (logotipais) būtų siūlomi pateikti į rinką ar būtų į ją pateikti, kad D. S. ir juridinis asmuo UAB „P. G.“, neturėdami teisėto prekių ženklo savininko leidimo, realizavo ir pateikė realizuoti didelį kiekį prekių, pažymėtų svetimu prekių ženklu. Minėta, kad tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas priėjo įvertinęs bylos įrodymų visumą ir nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad apeliacinio bylos proceso metu atliktas įrodymų vertinimas iš esmės pažeidžia BPK 20 straipsnio nuostatas.

19. BK 195 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pažeidė išimtines patento savininko ar dizaino savininko teises arba juridinio asmens teisę į juridinio asmens pavadinimą. Šioje kaltinimo dalyje, kuri, beje, tiek D. S., tiek juridiniam asmeniui – UAB „P. G.“ painiai ir suveltai suformuluota, nes aprašyta ne atskirai, o kažkodėl iš sutapties su kitu kaltinimu pagal BK 204 straipsnio 1 dalį, perpinant šių dviejų visiškai skirtingų veikų, požymius, išteisintieji buvo kaltinami tuo, kad pažeidė dizaino savininko teises.

20. Kaltinime išdėstyta nusikalstama veika siejama su Dizaino įstatymo 36 straipsnio ir Reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl bendrijos dizaino 19 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimais, t. y. kad išteisintieji, neturėdami registruoto dizaino savininko leidimo, leido realizuoti ir pateikė realizuoti didelį kiekį prekių, kurių dizainas panaudotas neturint teisėto savininko leidimo, o būtent neturėdama Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“ leidimo UAB „P. G.“ ir jos vadovas į tinklalapį (duomenys neskelbtini) leido įkelti skelbimus apie parduodamus automobilių ratlankius, leido realizuoti 4 vnt. automobilio ratlankių, pažeidžiančių gamintojui priklausantį Europos Bendrijos dizainų registre registruotą dizainą Nr. 002156554-0006, taip pat pateikė realizuoti automobilių ratlankius (184 vnt.), pažeidžiančius gamintojui priklausančius kitus Europos Bendrijos dizainų registre registruotus dizainus, ir taip padarė didelę bendros 191 839,65 Eur vertės turtinę žalą.

21. Netinkamą BK 195 straipsnio 1 dalies taikymą kasatorius sieja su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta išlyga. Toks kasatoriaus argumentas nepagrįstas.

22. Kolegija sprendžia, kad teismai šiuo atveju tinkamai vadovavosi skunde nurodyta ESTT praktika ir priimtuose sprendimuose pateikė išsamius motyvus, kodėl esant konkrečioms nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms minėta taisymo išlyga turi būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į apeliaciniame skunde išdėstytus ir kasaciniame skunde iš esmės pakartotus argumentus, kuriais ginčijamas taisymo išlygos taikymas.

23. Byloje nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 8 d. kratų metu iš UAB „P. G.“ paimti 184 vnt. ir 2018 m. balandžio 23 d. poėmio metu iš civilinės ieškovės įmonės „B. A.“ atstovo paimti 4 vnt. automobilių ratlankių yra Vokietijos Federacinės Respublikos įmonėje „B. A.“ gaminamų automobilių ratlankių kopijos, nurodyta, kad UAB „P. G.“ savo klientams suteikdavo informaciją apie tai, kad įmonės parduodami ratlankiai pagaminti Kinijoje ir nėra originalūs „B. A.“ gaminiai, taip pat kad šie ratlankiai skirti naudoti taisant sudėtinį gaminį – automobilį, siekiant atkurti jo pirminę išvaizdą. Jokiais ratlankių gamintojų ženklais patys ratlankiai ar jų pakuotės nebuvo žymimi, parduodamų ratlankių kaina buvo žymiai mažesnė nei originalių ratlankių, jie nebuvo skirti tam, kad suteiktų automobiliui individualumo ar kaip nors patobulintų jo išvaizdą, palyginti su pirmine. Nei kasatoriaus nurodytų liudytojų R. P., N. G., V. T. T. parodymų turinys, nei civilinio ieškovo atstovų dirbtinai sukurto ir atitinkamai pagal civilinio ieškovo interesus sumodeliuoto kontrolinio 4 vnt. automobilio ratlankių pirkimo rezultatai neatspindi aplinkybių, kad vartojimo grandinės pabaigoje esantiems vartotojams visais atvejais nebuvo pateikiama reikiama informacija.

24. Kolegija, atmesdama kasacinio skundo argumentus ir aiškindama BK 195 straipsnio nuostatų taikymą, mato būtinumą pažymėti, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-409/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-409/2011">2K-409/2011</a>, 2K-P-267/2011).

25. Pagal Dizaino įstatymo, kuris nustato ir pramoninio dizaino teisinę apsaugą, 47 straipsnio 1 dalies nuostatas dizaino savininkas ar jo teisių perėmėjas įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti: 1) pripažinti teises; 2) įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala; 4) atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas; 5) taikyti kitus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus teisių gynimo būdus. Šio įstatymo 48 straipsnis nurodo, kad turtinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja būtent Civilinis kodeksas ir Dizaino įstatymas. Taigi pažeidus dizaino savininko teises, dėl tokio pobūdžio teisių į intelektinę nuosavybę pažeidimo gynimo, pirmiausiai susiklosto civiliniai teisiniai santykiai. Baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), pagal BK 195 straipsnį turėtų kilti tik tuo atveju, kai dizaino savininkas negali apginti savo pažeistų teisių civilinėmis teisinėmis priemonėmis, taip pat kai faktinės aplinkybės (pažeidimo mastas, piktybiškumas, padaryta žala ir pan.) rodo didelį pažeidimo pavojingumo laipsnį.

26. Baudžiamosios teisės normos šiam savo esme civiliniam ginčui spręsti neturėtų būti taikomos ir dėl to, kad BK 195 straipsnyje nustatyti baudžiamosios atsakomybės už dizaino savininko teisių pažeidimus tikslai nėra kompensaciniai, jie pirmiausia skirti ne teisių į intelektinę nuosavybę pažeidimu padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, o baudžiamojo įstatymo nustatytai sankcijai už šią pavojingą veiką pritaikyti. Netgi prokurorės pateiktame apeliaciniame skunde nurodyta teigiama ES valstybių teismų praktika, kuria siūloma remtis nagrinėjamoje byloje dėl dizaino savininko išimtinių teisių gynimo (Danijos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas, Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimas byloje BMW v Round and Metal ir kt.), suformuota išimtinai civilinėse, o ne baudžiamosiose bylose.

27. Šiuo atveju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje juridinio asmens ir jo vadovo baudžiamasis persekiojimas vyko nesant didelio masto dizaino savininko teisių pažeidimui – tik dėl 4 vnt. realizuotų ir 184 vnt. pateiktų prekybai sudėtinio gaminio sudedamųjų dalių – automobilio ratlankių. Byloje pareikštas ir pirmosios instancijos teismo paliktas nenagrinėtas civilinės ieškovės įmonės „B. A.“ atstovo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos, kildinamos iš civilinės ieškovės negautų pajamų, o neturtinė žala motyvuojama civilinės ieškovės reputacijos pablogėjimu ir dizaino vertės sumenkinimu. Taigi byloje nustatytas tarp dviejų juridinių asmenų, t. y. D. S. ir jo atstovaujamos UAB „P. G.“ bei Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“, kilęs ginčas dėl pastarosios teisių į dizainą, įtvirtintų Dizaino įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje, ir Reglamento (EB) Nr. 6/2002, pažeidimo, kurį išsprendus pirmiausiai siekiama būtent kompensacinių tikslų, turėtų būti spręstinas prioritetą teikiant civilinės teisės nustatytoms tokių ginčų sprendimo priemonėms.

28. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, atsižvelgiant į paduoto kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar kasatoriaus nurodytų esminių BPK nuostatų pažeidimų, dėl kurių reikėtų apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl proceso išlaidų

29. Civilinės ieškovės Vokietijos Federacinės Respublikos įmonės „B. A.“ atstovė advokatė I. Lukauskienė 2020 m. birželio 8 d. pateikė prašymą dėl 1500 Eur dydžio civilinės ieškovės patirtų atstovavimo kasacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo ir šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Šią išlaidų sumą prašoma priteisti iš D. S. ir UAB „P. G.“.

30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti civilinės ieškovės turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinės ieškovės atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos taikomos ir kasacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-452/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-452/2009">2K-452/2009</a>, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016 ir kt.).

31. Šioje byloje D. S. ir UAB „P. G.“ nėra pripažinti kaltais. Kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajame Teisme byla nagrinėjama pagal prokuroro kasacinį skundą, jis atmetamas, taigi civilinės ieškovės atstovės prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo BPK VIII skyriaus nustatyta tvarka negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Arvydas Daugėla

Tomas Šeškauskas