Civilinė byla Nr. 3K-3-594/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.1; 28.1; 35.4; 56
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. M. ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 24 000 Lt kaip neperduotų jai už parduotą žemės sklypą ir 27 147 Lt negautų pajamų už žemės sklypo pardavimą pernelyg maža kaina. Savo reikalavimą ji grindė, nurodydama, kad jos brolis (atsakovas) turėjo įgaliojimą parduoti jai priklausančią žemės sklypo dalį, tačiau, atstovaudamas ieškovei, jai jokios informacijos neteikė, vengė bendrauti. Atsakovas 2007 m. vasario 21 d. visą žemės sklypą, įskaitant ir ieškovės dalį, pardavė už 120 000 Lt, nors sklypo vertė buvo daug didesnė, ir su ja neatsiskaitė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei liudytojų parodymus, konstatavo, kad atsakovas už ieškovei priklausančios sklypo dalies pardavimą gautus pinigus ieškovei perdavė; pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, įrodančių ginčo žemės sklypo vertę; nurodė, kad atsakovas buvo sklypo bendraturtis ir parduodamas jį rūpinosi tiek savo, tiek kitų bendraturčių interesais, todėl atmetė ieškovės argumentus dėl bonus pater familias principo neatitikties jo veiksmams. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, kad VĮ Registrų centro nurodytas žemės sklypo vertinimas gali neatitikti realios rinkos kainos.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 16 d. sprendimu Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl 24 000 Lt priteisimo, panaikino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 24 000 Lt už parduotą žemės sklypą. Kolegija pažymėjo, kad pagrindinė įgalioto asmens pareiga yra ginti įgaliotojo teises ir teisėtus jo interesus. Esminis atstovavimo santykių požymis yra jų fiduciarinis pobūdis, t. y. šie santykiai grindžiami sutarties šalių abipusiu pasitikėjimu, atstovo lojalumu atstovaujamajam ir kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu. Šioje byloje atsakovas neįrodė, kad jis tinkamai įvykdė pavedimą ir nepažeidė CK 2.150 straipsnio, reglamentuojančio atstovo pareigą atsiskaityti, nuostatų. Atsakovas, veikęs pagal įgaliojimą ieškovės vardu, privalėjo pateikti atstovaujamajai ataskaitą apie savo veiklą vykdant pavedimą pagal įgaliojimą, t.y. neginčijamus įrodymus, kad jai perdavė pinigus, kurie buvo gauti vykdant pavedimą. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad artimi šalių santykiai buvo pagrindas atsakovui nepateikti rašytinių įrodymų apie tinkamą savo prievolės įvykdymą ieškovei, yra neparemtas įstatymu. Šiuo atveju šalių konkliudentiniai veiksmai privalo būti derinami su įprastai tokiais atvejais atliekamais šalių veiksmais, kurie įvykdomi ir tarp artimųjų giminaičių, tačiau įrodomi rašytiniais įrodymais. Atsakovas, veikdamas ieškovės vardu ir pardavęs žemės sklypą, privalėjo jai pateikti pirkimo-pardavimo sutartį bei pervesti gautus pinigus į jos sąskaitą banke ar paimti pakvitavimą, ar pateikti ataskaitą ieškovei apie savo veiklą; perduoti gautus pinigus, apie tai pažymint ataskaitoje. Tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Byloje nėra ginčo tarp šio įvykdyto sandorio šalių, todėl teismas padarė išvadą, kad parduoto žemės sklypo pirkėjas atsiskaitė su pardavėjais, t. y. ieškovės dalį perdavė atsakovui iki pirmiau nurodytos sutarties sudarymo. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti 27 147 Lt kaip negautas pajamas, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė sutartinės atsakomybės atsiradimo pagrindų: neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju netinkamo sutarties įvykdymo, atsiradusios žalos, jos dydžio ir priežastinio ryšio.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. nutartį ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad tik rašytiniais įrodymais turi būti įrodinėjamas pareigos pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti už viską, ką gavo vykdydamas pavedimą, įvykdymas. Nei CK 2.150 straipsnyje, nei teismų praktikoje nenustatyta, kad ataskaita turi būti rašytinės formos.
2. Klaipėdos apygardos teismo nuomone pinigų perdavimo ieškovei faktas turi būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais. Pagal CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktą reikalavimo įrodinėti aplinkybes rašytiniais įrodymais teismas gali netaikyti, kai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šią įstatymo nuostatą tinkamai taikė pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių ir liudytojų tarpusavio santykius, pažymėdamas, kad atsakovo veiksmai nereikalaujant pakvitavimo apie gautus pinigus iš ieškovės paaiškinamas giminyste ir pasitikėjimu.
3. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovas turėjo įrodyti į ieškovės vyro sąskaitą įneštų pinigų kilmę, neteisėtai perkėlė atsakovui pareigą įrodyti ieškovės pateiktą atsikirtimą, t.y. teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pažeidė rungimosi principą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti ir savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Kasatoriaus motyvacijoje dėl pinigų buvimo ieškovės vyro sąskaitoje neatsižvelgta į įrodymų pareigos aiškinimą pagal teleologijos principą. Įrodinėjamos turi būti tos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas reikalavimas ar atsikirtimas, t.y. pinigų perdavimas ieškovei, o ne jos vyrui ar apskritai pinigų buvimas sutuoktinio sąskaitoje.
2. Kasatorius skundo argumentais siekia, kad kasacinis teismas iš naujo įvertintų įrodymus, nors jų vertinimo klausimai kasaciniame teisme gali būti sprendžiami tik teisės aiškinimo aspektu.
3. Giminystės ryšys neatleidžia šalių nuo įrodinėjimo pareigos ir negali lemti skirtingos įrodinėjimo naštos šalims.
k o n s t a t u o j a :
Dėl atstovo atsiskaitymo santykio su pakvitavimu
CK 2.150 straipsnyje nustatyta atstovo prievolė atsiskaityti atstovaujamajam. Prievolė atsiskaityti apima dvi pareigas – pirma, pateikti ataskaitą už savo veiklą (informacinė pareiga), antra, atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą (turto perdavimo pareiga). Ši teisės norma nereglamentuoja ataskaitos apie savo veiklą formos, nereikalauja jos rašytinės formos. Atstovaujamajam atsiskaitoma už tai, ką atstovas vykdydamas pavedimą gauna iš atstovaujamojo arba trečiųjų asmenų. Tai gali būti daiktai, pinigai ar kita. Atsiskaitymas atstovaujamajam yra prievolė ir turi būti vykdoma pagal prievolėms keliamus reikalavimus. Atstovo ir atstovaujamojo santykiuose dėl atsiskaitymo atstovaujamasis turi reikalavimo teisę ir yra kreditorius, o atstovui tenka pareiga, todėl jis yra skolininkas.
Pagal CK 6.65 straipsnį kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. Ši nuostata – dispozityvioji, nes šalims leidžiama susitarti kitaip. Jeigu kreditorius atsisako duoti pakvitavimą, tai skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą iki jam bus išduotas dokumentas, patvirtinantis prievolės įvykdymą.
Pakvitavimas gali būti išduotas ir patvirtinti prievolės atsiskaityti įvykdymą. Atstovo atsiskaitymas atstovaujamajam yra panašus į pakvitavimą veiksmas, nes juo pateikiama informacija apie prievolės įvykdymą. Tačiau šis (pakvitavimo ir atsiskaitymo pateikimo) išorinis panašumas neturėtų klaidinti, nes tai – skirtingi veiksmai. Pirma, pakvitavimas išduodamas ne skolininko, bet kreditoriaus, ir juo patvirtinama apie prievolės įvykdymą. Atstovo atsiskaitymas, skirtingai nei pakvitavimas, yra atliekamas skolininko (atstovo atstovavimo santykiuose). Antra, pareiga pateikti prievolės vykdymo patvirtinimą (pakvitavimą) neapima pareigos perduoti turtą, o pareiga atsiskaityti tokią pareigą (perduoti turtą) apima, nes reikalaujama perduoti viską, kas gauta vykdant pavedimą. Trečia, ataskaita ir pakvitavimas turi skirtingą paskirtį. Pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti. Kitos pakvitavimo funkcijos yra antraeilės. Pavyzdžiui, pakvitavimas atlieka ir informacinę funkciją, nes juo skolininkas informuojamas apie tai, kad kreditorius gavo prievolės įvykdymą, tačiau informacinė pakvitavimo funkcija mažiau svarbi. Atsiskaitymo atstovaujamajam pagrindinės funkcijos yra informacinė, t.y. jos paskirtis informuoti atstovaujamąjį apie jo naudai atstovo atliktus veiksmus, ir turto perdavimo. Tuo tarpu įrodomoji ataskaitos pateikimo reikšmė, skirtingai nei pakvitavimo, yra tik antraeilė. Taigi abiem veiksmams būdingos tiek informacinė, tiek įrodomoji funkcijos, tačiau pakvitavimo atveju vyrauja įrodomoji, kai tuo tarpu ataskaitos pateikimo atveju – informacinė ir turto perdavimo. Kadangi šie veiksmai (pakvitavimas ir ataskaitos pateikimas) pagal savo turinį ir funkcijas nėra konkuruojantys tarpusavyje, bet veikiau papildantys vienas kitą, tai civiliniuose santykiuose įmanoma jų (pakvitavimo ir ataskaitos pateikimo) sąveika tokiu būdu, kad pakvitavimas gali būti išduodamas patvirtinti prievolės pateikti ataskaitą įvykdymą.
Nagrinėjamos bylos kontekste kyla šių veiksmų (pakvitavimo ir atsiskaitymo pateikimo) formos klausimas. CK 6.65 straipsnio formuluotė bei pakvitavimo paskirtis lemia, kad jei išduodamas pakvitavimas, jis turi būti rašytinis. Ataskaitai pateikti CK tokio reikalavimo nenustatyta. Dėl to darytina išvada, kad reikalavimo privalomai prievolės įvykdymą patvirtinti rašytine forma nėra. Tai taikoma tiek visai atstovo pareigai atsiskaityti, tiek ir konkrečiam pareigos atsiskaityti elementui – pareigai perduoti turtą atstovaujamajam, įskaitant pinigus. Nei prievolių teisės bendrosiose nuostatose, nei CK 6.929 straipsnyje, specialiai reglamentuojančiame atsiskaitymų teisinius santykius, nenustatyta, kad piniginis atsiskaitymas turi būti įforminamas ar patvirtinamas raštu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymai, reglamentuojantys atstovavimo santykius ir atsiskaitymą tarp atstovo ir atstovaujamojo, nereikalauja rašytinės atsiskaitymo formos; taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 2.150 straipsnį, reikalaudamas rašytinio patvirtinimo apie atsiskaitymo patvirtinimą.
Dėl CK 1.93 straipsnio taikymo ribojant liudytojų parodymų naudojimą
CK 1.93 straipsnyje yra nustatytas ribojimas remtis liudytojų parodymais sandorio įvykdymo faktui įrodyti. Jis taikomas tada, kai nesilaikoma įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos sandorio įvykdymo faktui patvirtinti. Atsiskaitymui tarp atstovo ir atstovaujamojo už tai, kas yra gauta vykdant pavedimą, neprivalu laikytis rašytinės formos, todėl CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribojimas netaikomas. Pripažįstant, kad atstovo ir atstovaujamojo santykiuose atsiskaitymo sandoris neprivalėjo būti įformintas raštu, netenka prasmės kasacinio skundo argumentas dėl CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkto pažeidimo, nes draudimo išimtis (šiuo atveju – draudimo naudoti liudytojų parodymus) gali būti taikoma tik tada, kai toks draudimas apskritai egzistuoja.
Dėl CPK 178 straipsnio pažeidimo
CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Jeigu ieškovas pateikia tvirtinimą, kuriuo atsikerta į atsakovo argumentus, tai ieškovas privalo įrodinėti tvirtinamą aplinkybę.
Byloje įrodyta, kad ieškovės sutuoktinis kitą dieną po nurodomos pinigų perdavimo ieškovei dienos įmokėjo į banką 24 000 Lt. Šios įmokos faktas nustatytas. Įmokėta 24 000 Lt suma yra artima 25 000 Lt sumai, t.y. pagal atsiskaitymą reikalaujamai sumai. Beveik sutampa atsiskaitymo ir mokėjimo datos. Šios aplinkybės yra netiesioginiai įrodymai, galintys patvirtinti atsiskaitymo faktą. Ar jie susiję su atsiskaitymu, kurį vykdė atstovas (atsakovas), gali būti paneigta įrodžius, kad tai yra ne pagal atsiskaitymą gauti pinigai, o kitokios kilmės lėšos. Tačiau net ir paneigus į banką įmokėtų pinigų kilmę kaip gautų iš atstovo, tai savaime nereikštų, kad atsiskaitymas tarp atstovo ir atstovaujamojo neįvyko, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar atsiskaitymas buvo, šios įmokos faktu nesivadovavo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad galimas CPK 178 straipsnio pažeidimas, įrodinėjant bankui įmokėtų pinigų kilmę, teisingam bylos išsprendimui neturi reikšmės, ir dėl jo išsamiau nepasisako.
Proceso ar materialiosios teisės pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ar nutartį kasacine tvarka, jei dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas liudytojų parodymų naudojimą apribojo pažeisdamas CK 1.93 straipsnį, todėl buvo padarytos klaidingos išvados ir priimtas nepagrįstas bei neteisėtas sprendimas. Kasatorius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), konstatuoja, kad tinkamas materialiosios teisės normų taikymas ir teisingas bylos išsprendimas gali būti pasiektas nenagrinėjant bylos pakartotinai, bet panaikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas tenkinti kasacinį skundą, panaikinant apeliacinės instancijos teismo nutartį iš dalies ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Visiškai atmetus ieškovės ieškinį išnyksta pagrindas priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, priteisimo iš atsakovo naikintina. Kadangi kasacinis skundas visiškai patenkintas, tai priteisiamos atsakovo patirtos žyminio mokesčio kasaciniame teisme išlaidos – 720 Lt. Įrodymų, patvirtinančių kitas atsakovo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, byloje nėra. Išlaidoms, patirtoms dėl procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme, padengti valstybei iš atsakovės priteistina 42,50 Lt (CPK 88, 93 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalis ir priteista iš atsakovo A. K. ieškovei Ž. M. 24 000 Lt, panaikinti. Palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą.
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 16 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Priteisti atsakovui A. K. iš ieškovės Ž. M. 720 (septynis šimtus dvidešimt) Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą.
Priteisti valstybei iš ieškovės Ž. M. 42,50 (keturiasdešimt du litus ir 50 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
