Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-446/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.3; 16.7; 16.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Mažeikių nafta“ (dabar – AB „ORLEN Lietuva“) ir atsakovų I. D. (I. D.), J. G., B. J., L. J., O. S. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Mažeikių nafta“ ieškinį atsakovams I. D. (I. D.), J. G., B. J., L. J., O. S. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo darbdavio ir darbuotojų ginčas dėl visiškos materialinės atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą.

Ieškovas AB,,Mažeikių nafta“ (dabar – AB „ORLEN Lietuva“) prašė priteisti iš atsakovų solidariai 717 311,47 Lt turtinei žalai atlyginti.

Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d. atsakovai dirbo pagal darbo sutartis AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale: I. D. ėjo direktoriaus pareigas (nuo 1999 m. balandžio 12 d. iki 1999 m. lapkričio 15 d.), O. S. – vyriausiojo finansininko, L. J. – vyriausiojo finansininko padėjėjo investicinei veiklai (nuo 1971 m. birželio 25 d. iki 2000 m. balandžio 25 d.), J. G. – buhalterio (nuo 1993 m. balandžio 19 d. iki 2000 m. balandžio 19 d.), B. J. (buvo – T.) – kasininko (nuo 1979 m. spalio 10 d. iki 2000 m. balandžio 19 d.). 2000 m. balandžio 1 d. gavęs anoniminį skundą dėl Biržų filiale nesąžiningai vykdomos ūkinės-komercinės veiklos, ieškovas atliko patikrinimą ir kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų nustatyti neteisėtas finansines operacijas atlikę filialo darbuotojai bei atlyginta bendrovei padaryta žala. Pradėjus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03, ieškovas pareiškė 717 311,47 Lt civilinį ieškinį. 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo atsakovėms O. S., J. G. buvo nutrauktas, nesurinkus baudžiamojo proceso nustatytais terminais pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę; dėl suėjusių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų už aplaidumą finansinėje, komercinėje, ūkinėje veikloje I. D., O. S., L. J., J. G., B. J. (T.) ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Priėmus nurodytus procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje, ieškovui buvo pasiūlyta kreiptis dėl žalos atlyginimo į teismą civilinio proceso tvarka.

Ieškovas nurodė, kad vykdant ikiteisminį tyrimą nustatyta, jog laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale buvo klastojami buhalteriniai dokumentai, darbuotojų parašai, pajamuojamos nepirktos ir negautos prekės bei paslaugos, jos nurašomos, sumokama už negautas prekes ir dėl to bendrovei padaryta 717 311,47 Lt turtinė žala. Filiale nurodytus buhalterinius dokumentus tvarkė atsakovės O. S., L. J., J. G., B. J. (T.), kurios, būdamos atsakingos už tinkamą buhalterinę apskaitą, pažeisdamos Buhalterinės apskaitos įstatymų reikalavimus, fiksavo neįvykusias finansines operacijas pagal neturinčius juridinės galios apskaitos dokumentus. B. J. (T.), neturėdama tam įgaliojimų, paimdavo iš parduotuvių PVM sąskaitas–faktūras, pasirašydavo, kad gavo prekes, tačiau jų į filialą nepristatydavo, dokumentus įmonei pateikdavo be parašo. Pagal nurodytus dokumentus buvo surašomi fiktyvūs prekių pajamavimo ir nurašymo aktai. L. J., būdama atsakinga už sutarčių ir finansinių dokumentų kortelių pildymo kontrolę, atliko šį darbą aplaidžiai ir nerūpestingai, nes materialinės vertybės buvo pajamuojamos aplenkiant sandėlį, surašant sandėlio pajamų orderius, kurie nebuvo pateikiami pasirašyti materialiai atsakingiems asmenims, juos surašydavo ir pasirašydavo J. G. Negautų prekių fiktyvūs dokumentai ir nurašymo aktai buvo kaupiami buhalterinėse bylose, už kurių vedimą buvo atsakingos atsakovės O. S., L. J., J. G., B. J. (T.). Biržų filialo direktorius I. D., būdamas atsakingas už filialo darbo organizavimą, darbo rezultatus, tinkamą apskaitos vedimą, turto apsaugą, neužtikrino bendrovėje galiojančių lokalinių teisės aktų nuostatų vykdymo ir tinkamos finansinės buhalterinės veiklos kontrolės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio: priteisė AB „Mažeikių nafta“ iš I. D. – 128 396 Lt, O. S. – 152 988 Lt, L. J. – 152 988 Lt, J. G. – 71 731 Lt, B. J. – 71 731 Lt žalai atlyginti; kitą ieškinio dalį atmetė.

Dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį teismas nurodė, kad sutinka su atsakovų argumentais, jog ieškovas yra praleidęs galiojusio DĮK 242 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą žalai iš darbuotojų išieškoti. Kartu teismas nurodė, kad byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių: jis aktyviai siekė nustatyti žalos padarymo aplinkybes, tikslų žalos dydį, kaltus asmenis, inicijavo ikiteisminį tyrimą, pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje; kai 2006 m. gruodžio 6 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir pasiūlyta ieškovui dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka, jis 2007 m. sausio 15 d. pateikė ieškinį. Teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, įgyvendino savo teises rūpestingai ir nuosekliai, todėl yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Teismas nurodė, kad iš baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03 esančių 2000 m. spalio 30 d. AB „Mažeikių nafta“ dokumentinės revizijos akto, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apskrities Revizijų skyriaus 2003 m. gegužės 30 d. specialisto išvados matyti, jog laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d. AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialas sumokėjo 24 įmonėms 717 311,47 Lt už prekes ir paslaugas, kurių negavo, ir dėl to patyrė turtinę žalą. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad atsakovai laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d. klastojo materialinių vertybių buhalterinės apskaitos dokumentus, materialiai atsakingų asmenų parašus PVM sąskaitose–faktūrose, pajamavo faktiškai nepirktas ir negautas prekes bei paslaugas, vėliau jas nurašė, pervedė pinigus už negautas prekes bei paslaugas tariamai sandorius sudariusioms 24 įmonėms ir taip padarė ieškovui 717 311,47 Lt turtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad kai sprendžiama dėl visiškos materialinės atsakomybės, darbuotojų kaltė preziumuojama (DĮK 142 straipsnio 2 dalis, 145 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriaus I. D. 1999 m. balandžio 16 d. įsakyme Nr. 59 „Dėl sutarčių ir finansinių dokumentų kortelių įvedimo filiale“ buvo nurodyta, kad nuo 1999 m. balandžio 16 d. prekių, paslaugų ar darbų apmokėjimas vykdomas tik prie pateikto apmokėti dokumento esant pridėtai nustatyta tvarka užpildytai finansinio dokumento kortelei, kurią rengia apmokėjimą inicijuojantis filialo darbuotojas ir pateikia dokumentą apmokėti filialo vyriausiajam finansininkui; šio įsakymo vykdymo kontrolė buvo pavesta vyriausiajai finansininkei O. S.; aprūpinti darbuotojus nurodytais dokumentais, registruoti jų išdavimą, kontroliuoti vedimą buvo pavesta vyriausiojo finansininko pavaduotojai investicinei veiklai L. J. Teismas priėjo prie išvados, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina neteisėtą atsakovų veiką:

atsakovė L. J., nors pagal pareigas buvo atsakinga už finansinio dokumento kortelių užpildymo kontrolę, šį darbą atliko aplaidžiai ir nerūpestingai, nes ne tik nekontroliavo, ar tinkamai užpildomos finansinio dokumento kortelės, bet ir, pažeisdama Įsakymo 3 punkto reikalavimus, neturėdama tam teisės, pati užpildydavo korteles ir taip sudarydavo galimybę bei pagrindą tolesnėms neteisėtoms buhalterinėms operacijoms atlikti; tariamai gautos prekės buvo užpajamuotos, fiktyvūs pajamų orderiai patvirtinti J. G., vėliau jos parengtais aktais prekės nurašytos; dėl atsakovės L. J. tinkamai nevykdytos kontrolės buvo nepagrįstai sumokėta už dalį nereikalingų ir investiciniame plane nenurodytų prekių ir paslaugų; tai, kad atsakovė tinkamai neatliko tiesioginių pareigų arba atliko netinkamai, sudarė sąlygas žalai atsirasti;

atsakovė J. G., dirbdama buhaltere, vykdydama prekių ir materialinių vertybių, atsiskaitymų su tiekėjais ir užsakovais apskaitą, būdama atsakinga už buhalterinėje apskaitoje įforminamas materialinių vertybių operacijas, tvarkydama medžiagų, atsarginių dalių ir kitų materialinių vertybių gavimo ir panaudojimo apskaitą, surašydama sunaudotų materialinių vertybių nurašymo aktus, netinkamai atliko jai pavestas pareigas: pajamuodama prekes, įrašydavo neteisingus duomenis apie gautas prekes, kurios įmonei nebuvo reikalingos, keitė prekių pavadinimus į kitus nei buvo nurodyti pardavėjų PVM sąskaitose–faktūrose; atsakovė užpajamavo tariamai gautas prekes, tačiau prekės materialiai atsakingiems asmenims nebuvo perduotos, sandėlyje neužpajamuotos; atsakovė tinkamai neatliko pareiginiuose nuostatuose nustatytos pareigos tikrinti, ar teisingai nurašomos materialinės vertybės, nes faktiškai negautos prekės pagal neturinčius juridinės galios dokumentus buvo nepagrįstai įrašomos į prekių nurašymo aktus;

atsakovė B. J. (T.) pasirašė tam tikrų įmonių PVM sąskaitas–faktūras, kad gavo už jose nurodytas sumas prekes, tačiau, atlikus materialinių vertybių patikrinimą, nustatyta, jog ieškovas dalies nurodytų prekių negavęs; PVM sąskaitos–faktūros prilygintinos vienkartiniams dokumentams (DĮK 145 straipsnio 2 punktas), todėl atsakovė privalėjo perduoti ieškovui visas pagal nurodytus dokumentus gautas prekes, iki perdavimo užtikrinti saugumą, to nepadarius jai atsirado visiška materialinė atsakomybė (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 29 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dola“ v. J. B., A. B., bylos Nr. 3K-3-28/2005; 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ v. S. Č., bylos Nr. 3K-3-75/2006); nors atsakovė nevykdė buhalterinės apskaitos darbų kontrolės, sutarčių su paslaugų tiekėjais sudarymo ir jų kontrolės, materialinių vertybių apskaitos ir kontrolės, tačiau savo parašais patvirtindama, kad gauna prekes atsiskaitytinai, kad perduotų ieškovui, ir nepatikrindama, ar realiai dokumentuose nurodytos prekės įmonėje gautos, elgėsi aplaidžiai, sudarė sąlygas tretiesiems asmenims klastoti dokumentus, pasisavinti pinigus ir (ar) ieškovo turtą, todėl yra visiškai materialiai atsakinga už ieškovo patirtą 104 044,06 Lt turtinę žalą ir pagal DK 145 straipsnio 3 punktą;

atsakovė O. S., dirbdama filialo vyriausiąja buhaltere ir turėdama antrojo parašo teisę atsiskaitomiesiems dokumentams pasirašyti, būdama atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, tvarkydama bankinius dokumentus, nurodydama, į kokias buhalterines sąskaitas (registrus) turi būti įrašomos sumokėtos tiekėjams pinigų sumos, kartu formuodama bankinių dokumentų registrus bei tvarkydama filialui suteiktų paslaugų registrą, netinkamai vykdė Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo bei pareiginių nuostatų reikalavimus, nevykdė filialo direktoriaus 1999 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 59 jai pavestos kontrolės, taip savo veiksmais (neveikimu) sudarydama sąlygas žalai atsirasti;

atsakovas I. D., eidamas AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriaus pareigas, buvo atsakingas už filialo darbo organizavimą, darbo rezultatus, teisingą apskaitos tvarkymą (kartu su vyriausiuoju finansininku), turto apsaugą; dėl mokėjimo už prekes ir paslaugas, kurios faktiškai nebuvo gautos, nuo 1999 m. balandžio 12 d. iki 1999 m. lapkričio 15 d. ieškovo įmonei padaryta 625 067 Lt turtinės žalos; atsakovas, kaip filialo administracijos vadovas, kurį su ieškovo bendrove siejo pavedimo teisiniai santykiai, pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu, aplaidžiai atliko savo pareigas, tai sudarė sąlygas klastoti buhalteriniams dokumentams ir mokėti už filialui nereikalingas arba neperduotas ir nesuteiktas prekes bei paslaugas; atsakovas, neigdamas savo kaltę, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie įrodytų jo kaltės dėl žalos atsiradimo nebuvimą, patvirtintų civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos sąlygas.

Teismas sprendė, kad nurodytose atsakovų veikose yra jų padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 321¹ straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių: šioje teisės normoje nurodyto nusikaltimo objektyvieji požymiai yra nerūpestingi paskirto, įgalioto valdyti įmonę ar atsakingo už atskiras įmonės veiklos sritis asmens veiksmai, kuriais įmonei, valstybei ar asmeniui padaroma didelė žala; 2006 m. gruodžio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03, be kita ko, konstatuota, kad, nors nenustatyta, kas klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, surašė neatitinkančius tikrovės mokėjimo dokumentus ir jų pagrindu neteisėtai pervedinėjo kitiems ūkio subjektams ieškovo pinigus už negautas prekes ar nesuteiktas paslaugas, tačiau atsakingi filialo darbuotojai O. S., L. J., J. G., B. T. (dabar – J.) ir I. D. netinkamai vykdė jiems pavestas pareigas, susijusias su įmonės finansine veikla, dėl nerūpestingumo, t. y. dirbo aplaidžiai, dėl to įmonei, kurios akcininkė yra ir valstybė, buvo padaryta 717 311 Lt turtinė žala, kuri vertintina kaip didelė. Teismas nurodė, kad, tiriant baudžiamąją bylą, buvo konstatuoti atsakovų padaryti tiek objektyviosios, tiek ir subjektyviosios nusikaltimo sudėties, nurodytos 1964 m. BK 321¹ straipsnyje, požymiai; šios aplinkybės konstatuotos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose: 2006 m. gruodžio 6 d. prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03 pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o dėl kitų atsakovų nepradėjus ikiteisminio tyrimo, nes suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal nurodytą straipsnį terminai (1961 m. BK 49 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat ekspertų ir specialistų išvadomis, esančiomis ikiteisminio tyrimo medžiagoje baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-06. Ieškovas byloje esančių įrodymų visuma įrodė ir nė vienas atsakovas neginčijo nustatytos 717 311,47 Lt tiesioginės tikrosios žalos, atsiradusios dėl nepagrįstų mokėjimų už paslaugas ir prekes, materialinių vertybių nurašymo, jų neperdavimo ieškovui pagal vienkartinį įgaliojimą ir kitų sprendime aptartų neteisėtų veiksmų (DĮK 146¹ straipsnis). Pagal nurodytus dokumentus neteisėtai gavusios ieškovo pinigus įmonės yra nutraukusios veiklą, išregistruotos iš įmonių rejestro, todėl ieškovas šias lėšas yra praradęs. Byloje nustatyta, kad 1998 m. gruodžio 1 d.–1999 m. spalio 30 d. laikotarpiu, kuriuo ieškovui padaryta 717 311 Lt žala, atsakovai buvo AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo darbuotojai; kai atsakovas I. D. 1999 m. balandžio 12 d.–1999 m. lapkričio 15 d. ėjo filialo direktoriaus pareigas buvo padaryta 625 067 Lt žala. Teismas sprendė, kad yra teisiškai reikšmingas atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovui padarytos žalos priežastinis ryšys. Pagal žalos padarymo metu galiojusio DĮK 145 straipsnio 2 punktą darbuotojas atsako už visą dėl jo kaltės įmonei padarytą žalą, kai turtą ar kitas vertybes darbuotojas yra gavęs atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus, o pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą – kai žala padaroma veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais numatytų veikų požymių. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos visos sąlygos visiškai atsakovų materialinei atsakomybei pagal DK 145 straipsnio 2, 3 punktus taikyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašo priteisti žalą iš atsakovų solidariai, tačiau DĮK normose nenustatyta solidariosios atsakomybės, su atsakovais nesudaryta sutarčių dėl solidariosios materialinės atsakomybės taikymo. Teismas nurodė, kad, nustatydamas kiekvieno atsakovo individualią atsakomybę, atsižvelgia į kiekvieno atsakovo kaltės formą, laipsnį, vaidmenį dėl žalos padarymo, suteiktų įgaliojimų ribas, darbo laikotarpį, konkrečias bylos aplinkybes (DĮK 147 straipsnis, 257 str. 5 dalis), ir paskirstė atsakomybę taip: nuo 717 311,47 Lt žalos sumos po 10 proc. arba po 71 731 Lt – iš atsakovių J. G. ir B. J., po 26,66 proc. arba po 152 988 Lt – iš atsakovių O. S. ir L. J., 26,66 proc. arba 128 396 Lt – iš atsakovo I. D. (nuo jo darbo laikotarpiu padarytos 625 067 Lt žalos sumos atskaičius iš atsakovių J. G. ir B. J. priteistą žalą).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 9 d. nutartimi patenkino dalį atsakovų apeliacinių skundų ir Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui AB,,Mažeikių nafta“ priteista iš atsakovų I. D. – 128 396 Lt, L. J. – 152 988 Lt, J. G. – 71 731 Lt, B. J. – 71 731 Lt žalai atlyginti, pakeitė: sumažino iš nurodytų atsakovų priteistą ieškovui žalos atlyginimą ir priteisė: iš I. D. – 60 000 Lt, L. J. – 80 000 Lt, J. G. – 30 000 Lt, B. J. – 30 000 Lt; atitinkamai pakeitė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog, gavęs anoniminį pranešimą apie bendrovės lėšų Biržų filiale grobstymą, ieškovas nedelsdamas kreipėsi į teisėsaugos institucijas, bendradarbiavo su prokuratūra, laikėsi tam tikrų veiksmų atlikimo terminų, domėjosi baudžiamosios bylos tyrimo eiga, buvo aktyvus, rūpestingas, atidus ir pagrįstai tikėjosi, kad baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys bus patenkintas; dėl ilgai užsitęsusio baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo ieškovas nėra kaltas; kai 2006 m. gruodžio 6 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, ieškovas nedelsdamas pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių ir šį atnaujino. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovė O. S., iš kurios pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista ieškovui 152 988 Lt žalai atlyginti, nepadavė apeliacinio skundo, todėl ši sprendimo dalis neperžiūrima apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog darbuotojo visiškai materialinei atsakomybei pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą atsirasti nebūtina konstatuoti, jog yra nusikaltimo sudėtis; pakanka nustatyti tik tam tikrus nusikaltimo sudėties elementus; nereikalaujama, kad darbuotojas už savo veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, būtų nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; teisės doktrinoje taip pat pripažįstama, kad visiška darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda ir tais atvejais, kai baudžiamoji byla nekeliama ar nutraukiama dėl senaties termino pasibaigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. J. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-478/2005). Teisėjų kolegija nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju yra visos įstatymo nustatytos sąlygos taikyti atsakovams materialinę atsakomybę.

Pagal AB „Mažeikių nafta“ įstatų (toliau – Įstatai), AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo nuostatų (toliau – Nuostatai) 7 skirsnį filialo direktorius yra atsakingas už filialo darbo organizavimą ir darbo rezultatus, teisingą apskaitos tvarkymą (kartu su vyriausiuoju finansininku), turto apsaugą ir kt.; atsakomybė už bendrovei padarytus nuostolius jam taikoma esant kaltei DĮK nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sprendė, kad, įvertinus lokalinių teisės aktų nustatytas filialo direktoriaus funkcijas, susijusias su filialui patikėto bendrovės turto ir lėšų išsaugojimu bei naudojimu, jo atsakomybę, yra pagrindas pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovą I. D. ir ieškovo bendrovę siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad filialo vadovas privalėjo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais. Byloje nustatyta, kad laikotarpiu, kai atsakovas I. D. ėjo AB,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriaus pareigas (1999 m. balandžio 12 d.–1999 m. lapkričio 15 d.), buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo nuostatas, filialo direktoriaus išleistus įsakymus ir dėl to ieškovo bendrovei buvo padaryta žala, t. y. bendrovė mokėjo už prekes ir paslaugas, kurios filialui nebuvo suteiktos. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, konstatavo, kad atsakovas – filialo direktorius neužtikrino galiojančių lokalinių teisės aktų nuostatų vykdymo ir kontrolės, aplaidžiai ėjo pareigas, tai sudarė sąlygas žalai atsirasti. Nors akivaizdu, kad filialo direktorius netvarkė ir neturėjo tvarkyti buhalterinės apskaitos, šį darbą atliko kiti kompetentingi darbuotojai, tai neatleidžia filialo vadovo nuo lokaliniais teisės aktais nustatytos pareigos kontroliuoti ir užtikrinti teisės aktų reikalavimus atitinkantį buhalterinės apskaitos tvarkymą. Aplinkybė, kad filiale buvo reguliariai atliekami finansinės veiklos auditai, nėra pakankamas pagrindas atleisti atsakovą, kaip filialo vadovą, nuo atsakomybės.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovė L. J., būdama atsakinga už sutarčių ir finansinio dokumento kortelių užpildymo kontrolę, atliko šį darbą aplaidžiai ir nerūpestingai – ne tik nekontroliavo, kaip vykdomas įsakymas ar pildomos finansinio dokumento kortelės, bet ir, neturėdama tam teisės, užpildydavo korteles ir taip sudarė galimybę bei pagrindą tolesnėms neteisėtoms buhalterinėms operacijoms atlikti ir lėšoms pervesti. Pagal vyriausiojo finansininko pavaduotojo investicinei veiklai pareiginių nuostatų 4, 6, 9 punktus L. J. privalėjo kontroliuoti įmonės lėšų panaudojimą pagal paskirtį, tikrinti vertybių nurašymo teisingumą, vykdyti investicinės veiklos kontrolę. Teisėjų kolegija konstatavo, kad L. J. nekontroliavo lėšų panaudojimo pagal paskirtį, aplaidžiai vykdė investicinės veiklos kontrolę, dėl ko buvo mokama už tariamai įgytas prekes, dėl to, jog atsakovė neatliko tiesioginių savo pareigų, sudarytos sąlygos žalai atsirasti.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2003 m. gegužės 30 d. išvadose nurodyta, jog buhalterė J. G., pajamuodama prekes, t. y. surašydama sandėlio pajamų orderius ir įrašydama prekes į registrus,,Medžiagų apyvartos žiniaraštis pagal materialiai atsakingus asmenis“, įrašydavo kitus prekių pavadinimus, negu buvo nurodyti pardavėjų PVM sąskaitose–faktūrose, arba keitė dalį prekių pavadinimų; pajamavo prekes be dokumentų, pagal neturinčius juridinės galios dokumentus pajamavo negautas prekes, kurios vėliau buvo nurašomos; taip pat nustatyta, kad materialinės vertybės įmonėje buvo pajamuojamos materialiai atsakingiems asmenims aplenkiant sandėlį, surašant sandėlio pajamų orderius, kurie nebuvo pateikiami pasirašyti materialiai atsakingiems asmenims; sandėlio pajamų orderius surašydavo ir juos pasirašydavo pati J. G.; atsakovė, užpajamuodama prekes materialiai atsakingiems asmenims ir įrašydama į įmonės apskaitos registrus, duomenis apie iš devyniolikos tiekėjų gautas prekes įrašė be dokumentų, t. y. užpajamavo negautas prekes arba tokias prekes, kurios nenurodytos tiekėjų PVM sąskaitose–faktūrose, arba pakeitė dalies prekių pavadinimus, vėliau nepagrįstai įrašė į prekių nurašymo aktus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė aplaidžiai vykdė buhalterio pareiginiuose nuostatuose jai nustatytas pareigas, neteisingai tvarkė jai patikėtą filiale gaunamų prekių apskaitą.

Kolegija taip pat nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė B. J. (T.), dirbama kasininke, netinkamai vykdė jai pareiginiuose nuostatuose nustatytas funkcijas: neturėdama įgaliojimų, savavališkai veikdama įmonės filialo vardu, iš tam tikrų įmonių gavo pagal PVM sąskaitas–faktūras įvairių medžiagų, šiuose dokumentuose pasirašė, kad gavo juose nurodytas prekes, tačiau nustatyta, jog dalis prekių filiale negauta. Pagal tokias fiktyvias PVM sąskaitas–faktūras buvo surašomi prekių pajamavimo ir nurašymo aktai, finansinio dokumento kortelės, kiti buhalterinės apskaitos dokumentai. Prekės pagal nurodytas PVM sąskaitas–faktūras gautos galiojant DĮK 145 straipsnio 2 punktui, pagal kurį darbuotojai atsako už visą dėl jų kaltės įmonei padarytą žalą, kai turtą ir kitas materialines vertybes yra gavę atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus; PVM sąskaitos–faktūros prilyginamos kitiems vienkartiniams dokumentams pagal DĮK 145 straipsnio 2 punktą, net kai nėra specialiai surašyto įgaliojimo vertybėms gauti, taigi yra pagrindas taikyti atsakovei visišką materialinę atsakomybę.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra įrodytos atsakovų materialinės atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad 1961 m. BK 321¹ straipsnyje buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už aplaidumą finansinėje, komercinėje, ūkinėje ar profesinėje veikloje, tačiau patraukti atsakovus I. D. ir O. S., L. J., J. G., B. T. (dabar – J.) baudžiamojon atsakomybėn sutrukdė procesinės kliūtys, t. y. suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal nurodytą straipsnį senaties terminai (1964 m. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu teisėjų kolegija konstatavo, kad 2006 m. gruodžio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03 nurodytas atsakovų veiksmų vertinimas yra pakankamas pripažinti, jog jų veiksmuose yra baudžiamaisiais įstatymais baudžiamos veikos, t. y. 1961 m. BK 321¹ straipsnyje nurodyto nusikaltimo, požymių, todėl yra pagrindas reikalauti iš atsakovų visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovams visišką materialinę atsakomybę pagal DĮK 145 straipsnio 2, 3 punktus, tinkamai kvalifikavo ginčo santykius, taip pat pagrįstai nustatė bendrąją dalinę atsakovų atsakomybę pagal DĮK 147 straipsnio 1 dalį. Kartu teisėjų kolegija konstatavo, kad, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė DĮK 147 straipsnio 2 dalies nuostatų, suteikiančių teismui diskrecijos teisę mažinti iš darbuotojo priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į kaltės laipsnį, konkrečias aplinkybes, materialinę darbuotojų padėtį. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas I. D. dėl sveikatos būklės yra iš dalies darbingas, serga keliomis ligomis, gauna nedideles pajamas, neturi nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, todėl yra pagrindas sumažinti iš jo priteistinos žalos dydį iki 60 000 Lt; atsakovė J. G. yra pensinio amžiaus, gauna senatvės pensiją, neturi nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto, todėl iš jos priteistas žalos atlyginimas mažintinas iki 30 000 Lt; atsakovė B. J. gauna senatvės pensiją, jai paskirta 50 proc. valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, neturi nuosavybės teise registruotų nekilnojamųjų daiktų, todėl iš jos priteistinos žalos dydis mažintinas iki 30 000 Lt; atsakovė L. J. gauna nedidelį darbo užmokestį, turi nuosavybės teise butą Biržų rajone, registruotų transporto priemonių savo vardu neturi, nuomojasi butą Vilniuje, todėl iš jos priteistinos žalos dydis mažintinas iki 80 000 Lt.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai, pareiškimai apie prisidėjimą prie kasacinių skundų

Kasaciniu skundu ieškovas AB „Mažeikių nafta“ (AB „ORLEN Lietuva“) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d. nutarties dalį, kuria sumažintas iš atsakovų priteistas žalos atlyginimas, taip pat priteistos iš ieškovo atsakovams ir valstybei bylinėjimosi išlaidos, ir palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas pirmosios instancijos priteistą iš atsakovų žalos dydį dar kartą, be to, savo iniciatyva, pažeidė DĮK 147 straipsnio 2 dalį. Teismas, esmingai mažindamas iš atsakovų priteistinos žalos dydį, rėmėsi pablogėjusia atsakovų sveikata ir jų turtine padėtimi bylos nagrinėjimo metu, tačiau neieškojo ieškovo ir atsakovų interesų pusiausvyros, neatsižvelgė į viešąjį interesą. Be to, atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie pagrįstų aplinkybes, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas sumažino iš jų priteistinos žalos dydį.

2. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš ieškovo atsakovams ir valstybei bylinėjimosi išlaidas, pažeidė CPK 93 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju iš ieškovo bylinėjimosi išlaidos galėtų būti priteistos tuo atveju, jeigu dalis ieškinio reikalavimų būtų atmesta dėl jų nepagrįstumo. Byloje nebuvo ginčo dėl 24 fiktyvių komercinių sandorių įforminimo ir įrašymo į ieškovo įmonės buhalterinę apskaitą bei dėl to ieškovui padarytos 717 311,47 Lt žalos, iš atsakovų priteistinos žalos dydis sumažintas ne dėl to, kad ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl teismas neteisėtai nustatė ieškovui prievolę kompensuoti atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjamu atveju teismo įpareigojimas, kad ieškovas atlygintų bylinėjimosi išlaidas atsakovams ir valstybei, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), nes dėl pagrįsto ieškinio ieškovas patirs neigiamų padarinių.

Atsakovas I. D. atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad yra pagrindas sumažinti iš atsakovo priteistiną ieškovui žalos atlyginimą, nepažeidė DĮK 147 straipsnio 2 dalies (DK 257 straipsnio 5 dalies) nuostatų. Kita vertus, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, teismas turėjo sumažinti atlygintinos žalos dydį dar daugiau, t. y. iki atsakovo gaunamų metinių pajamų dydžio.

2. Apeliacinės instancijos, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nepažeidė CPK 93 straipsnio nuostatų, nes nurodytas išlaidas paskirstė proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Atsakovė B. J. atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė DĮK 147 straipsnio 2 dalį ir pagrįstai sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą iš atsakovės žalos atlyginimą nuo 71 731 Lt iki 30 000 Lt.

Atsakovės J. G. pateiktą atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio reikalavimų.

Kasaciniu skundu atsakovas I. D. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškinį dėl jo atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, be pagrindo atnaujino ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą, tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teismai pripažino svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis ieškovo aktyvų elgesį ikiteisminio tyrimo metu. Dėl atsakovo ikiteisminis tyrimas nebuvo vykdomas. Teismai, pripažindami, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir atnaujindami šį terminą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų centras, kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005, suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-38/2008, išdėstytais išaiškinimais, nes nurodyta nutartis priimta byloje, kurios aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje ieškinys buvo pareikštas generalinio prokuroro, ginančio viešąjį, t. y. valstybės, o ne privataus kapitalo įmonės interesą; be to, nurodytoje byloje nebuvo sprendžiamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB Tauro bankas v. AB,,Vilniaus vingis”, bylos Nr. 3K-3-1123/2002, kasacinio teismo konstatuota, kad netinkamas savo teisės įgyvendinimas nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą; pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas tik su svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam kreditoriui sutrukdė ginti savo pažeistą teisę, ir neturėtų būti siejamas su skolininko suvokimu, ar kreditoriaus delsimas duoda pagrindą tikėtis, kad kreditorius atsisako savo reikalavimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o jo kreipimasis į prokuratūrą dėl bendrovės lėšų pasisavinimo ir iššvaistymo, bendradarbiavimas su ikiteisminio tyrimo organais, ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimas negali būti pripažįstami svarbiomis ieškinio senaties termino reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti praleidimo priežastimis, nes tai neatitinka įvardytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktų teisės išaiškinimų.

2. Teismai nepagrįstai nurodė, kad ieškovą ir atsakovą – įmonės filialo direktorių – siejo pavedimo, t. y. civiliniai, o ne darbo teisiniai santykiai, ir dėl to nepagrįstai sprendė dėl įmonės filialo direktoriaus atsakomybės, atsižvelgdami į įmonės vadovo civilinės atsakomybės įmonei specifiką. Atsakovą, kaip įmonės filialo direktorių, ir įmonę siejo tik darbo teisiniai santykiai. Tik generalinio direktoriaus santykiai su įmone atitinka civilinius, konkrečiai – pavedimo teisinius santykius. Atsakovo, kaip ir bet kurio įmonės skyriaus, padalinio vadovo, santykiai su įmone negali būti vertinami kaip pasitikėjimo (fiduciariniai), nes jis, kaip ir kiti nurodyti asmenys, atlieka darbo sutartimi sulygtas darbo funkcijas bei yra pavaldus ir atskaitingas įmonės vadovui, šiuo atveju – generaliniam direktoriui, ir būtent šio, o ne akcininkų yra kontroliuojamas. Be to, AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo nuostatų 7.3 punkte filialo direktoriaus atsakomybė buvo nustatyta tik pagal DĮK ir tik esant kaltei. Nepagrįstas atsakovo civilinės atsakomybės kildinimas iš pavedimo, tarpusavio pasitikėjimu pagrįstų santykių, nevertinant atsakovo veiksmų išimtinai pagal darbo teisės normas, lėmė neteisėtą teismų išvadą, kad atsakovas aplaidžiai ėjo savo pareigas, neužtikrino galiojančių teisės aktų nuostatų vykdymo ir kontrolės.

3. Teismai neteisingai aiškino ir taikė DĮK 142 straipsnį, 145 straipsnio 3 punktą, 147 straipsnį. Pagal Nuostatų 4.3 punktą filialo vyr. finansininką skiria ir atleidžia valdyba generalinio direktoriaus teikimu. Nuostatų 6.1 punkte buvo nustatyta, kad filialo finansinės–ūkinės veiklos kontrolę vykdo bedrovės auditorius, atlikdamas visos bendrovės buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, arba filialo veiklai patikrinti bendrovės generalinio direktoriaus arba valdybos paskirti darbuotojai ar ekspertai. Pagal Nuostatų 7.2 punktą filialo darbuotojai atsako už jiems filialo direktoriaus priskirtas darbo sritis. Visiems atsakovams šioje byloje buvo pagal teisės aktų reikalavimus priskirtos tam tikros darbo sritys, už kurias šie ir buvo atsakingi. Už AB „Mažeikių nafta“ ūkinę–finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą ir jos kontrolę visoje įmonėje, visos įmonės veiklos organizavimą, pavaldinių, tarp jų ir atsakovo – įmonės filialo direktoriaus, vyriausiosios finansininkės, kurios vadovaujama buhalterija yra savarankiškas struktūrinis padalinys, taip pat šio struktūrinio padalinio darbo kontrolę buvo atsakingas tik įmonės generalinis direktorius (Nuostatų 6.1, 6.3 punktai). Ieškovo įmonėje buvo organizuota savarankiška finansinius reikalus ir buhalterinę apskaitą tvarkanti tarnyba, ši tarnyba turėjo struktūrinį padalinį Biržų filiale, šiam padaliniui vadovavo vyriausiasis finansininkas, kuris ir privalėjo užtikrinti finansinių dokumentų ir buhalterinių įrašų, tarp jų ir ieškovo nurodytų fiktyvių operacijų bei atsiskaitymo už jas, teisingumą. Būtent ieškovo centrinė finansinė tarnyba ir šios vyriausioji finansininkė turėjo kontroliuoti visų įmonės struktūrinių padalinių, tarp jų ir Biržų filialo finansinės tarnybos darbą. Be to, atsakovo darbo Biržų filiale metu ieškovas AB „Mažeikių nafta“ kiekvieną mėnesį darydavo auditą, taigi ieškovas turėjo žinoti apie filialo finansinę veiklą, taip pat ir apie ginčo finansines operacijas.

4. Teismai, priteisdami ieškovui žalos atlyginimą iš atsakovo – įmonės filialo direktoriaus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo logikos dėsniais, teisingumo, protingumo principais. Atsakovas dirbo ieškovo įmonėje nuo 1999 m. balandžio 12 d. iki 1999 m. lapkričio 15 d., taigi neišdirbo iki ataskaitinių metų pabaigos, kai teisės aktų nustatyta tvarka atliekami buhalterinės veiklos patikrinimai, ir neturėjo jokios informacijos apie atsakingų įmonės darbuotojų galbūt neteisėtus veiksmus. Pats atsakovas neturėjo teisės atlikti filialo buhalterinės ir finansinės–ūkinės veiklos patikrinimo ir (ar) kontrolės, nes tai – įmonės generalinio direktoriaus arba valdybos kompetencija (Nuostatų 6.1 punktas). Ieškovo įmonėje už Biržų filialo buhalterinę apskaitą ir finansinę–ūkinę veiklą buvo atsakingi teisės aktų nustatyta tvarka paskirti darbuotojai, kuriuos pagal Įstatuose nustatytą tvarką kontroliavo generalinis direktorius ir atitinkami centriniai įmonės padaliniai. Atsakovas neturi specialių finansų, buhalterinių žinių, nėra šių sričių specialistas.

5. Teismai be pagrindo netaikė 1964 m. CK 483 straipsnio 2 dalies, pagal kurią padaręs žalą asmuo atleidžiamas nuo jos atlyginimo, jeigu įrodo, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės. Byloje nustatyta, kad ieškinyje nurodyta žala atsirado dėl neteisėtų ir nusikalstamų nežinomų asmenų veiksmų (dokumentų klastojimo, apgaulės, kt.), bet ne dėl atsakovo kaltės. Dėl to, net darant prielaidą, kad atsakovo veiksmai tam tikra dalimi lėmė žalos atsiradimą, jis turėtų būti atleistas nuo žalos atlyginimo vien 1964 m. CK 483 straipsnio 2 dalies pagrindu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką dokumentus suklastoję ir buhalterinę apskaitą apgaulingai ar aplaidžiai tvarkę asmenys privalo kiekvienas atsakyti už savo kaltus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“). Įmonės filialo vadovo atsakomybė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, aplaidumą komercinėje, ūkinėje, finansinėje ar profesinėje veikloje atsirastų tik tada, jeigu filiale būtų atskira atitinkama tarnyba ir šios tarnybos darbas nebūtų reglamentuotas ir organizuotas pagal teisės aktų reikalavimus. Atsakovas neturėjo jokių galimybių patikrinti visų PVM sąskaitų–faktūrų, prekių pajamavimo, nurašymo, kitų operacijų teisingumo, be to, tam įmonėje buvo įsteigtos nurodytos savarankiškos tarnybos. Atsakovo, kaip filialo direktoriaus, kontrolė reiškėsi tuo, kad jis užtikrino, jog filiale būtų lokaliniais teisės aktais reglamentuota finansų struktūrinio padalinio veikla, o šio padalinio veikla turėjo būti tikrinama kiekvienų metų pirmą ketvirtį atliekant praėjusių finansinių metų auditą.

6. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo veiksmuose žalos atsiradimo metu buvo 1961 m. BK 321¹ straipsnyje nurodytos veikos požymių. Teismai nenurodė, kokie konkretūs atsakovo veiksmai atitinka nurodyto baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, nenustatė visų būtinų nusikaltimo sudėties elementų (nusikaltimo objekto, subjekto, objektyviosios, subjektyviosios pusės), neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, pagal kurią dokumentus suklastoję ir buhalterinę apskaitą apgaulingai ar aplaidžiai tvarkę asmenys privalo kiekvienas atsakyti už savo kaltus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“). Teismai neįvertino, ar ieškovas atliko veiksmus, vertintinus kaip uždraustus baudžiamojo įstatymo, ar jis turėjo objektyvią galimybę suprasti savo veiksmų neteisėtumą ir žinoti bei užkirsti kelią nenustatytų asmenų daromiems finansiniams nusikaltimams. Atsakovas neturi specialių buhalterinių žinių, be to, jis neturėjo teisės vykdyti filialo buhalterinės, finansinės ir ūkinės veiklos kontrolės – tokią teisę (ir pareigą) turėjo tik įmonės generalinis direktorius. Ginčo pavedimuose esantys atsakovo, kaip įmonės filialo direktoriaus, parašai suklastoti, todėl jis nieko nežinojo ir negalėjo žinoti apie kitų darbuotojų neteisėtus veiksmus.

7. Darant prielaidą, kad atsakovui pagrįstai taikyta atsakomybė už ieškovui padarytą žalą, teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, DĮK 147 straipsnio 1, 2 dalis, DK 257 straipsnio nuostatas dėl žalos dydžio nustatymo atsižvelgiant į kaltės laipsnį, atsakomybės rūšį, ribas. Tai lėmė, kad iš atsakovo priteistas nepagrįstai didelis, atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visetą, žalos dydis. Atsakovas turi tik 50 proc. darbingumo, dirba UAB „Biržų šilumos tinklai“, gauna nedidelį atlyginimą, 812 Lt invalidumo pensiją, nuolat turi širdies kraujagyslių ligų ir diabeto gydymo didelių išlaidų, neturi vertingesnio asmeninio turto, kurį pardavęs galėtų gautus pinigus skirti žalai atlyginti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, teismai turėjo sumažinti iš atsakovo priteistino žalos atlyginimo dydį iki jo metinių pajamų dydžio.

8. Teismai peržengė ieškinio ribas. Ieškovas prašė taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę. Teismai, konstatavę, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo solidariajai atsakomybei taikyti, savo iniciatyva, nepaisydami ieškinio pagrindo ir dalyko, taikė atsakovams dalinę atsakomybę, nors ieškovas to neprašė. Dėl to, kad ieškovas reikalavo taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę, o ši ginčo atveju negali būti taikoma, ieškinys turėjo būti atmestas vien dėl šios aplinkybės.

Atsiliepime į atsakovo I. D. kasacinį skundą ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Pripažindami ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujindami praleistą terminą, teismai atsižvelgė į ieškinio senaties instituto esmę, paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 2 dalis).

2. Teismai teisėtai nusprendė, kad pagal byloje surinktus ir ištirtus duomenis yra visos sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Ieškovo įmonės Biržų filialo direktorius yra ūkio subjekto aukščiausias valdymo organas ir kompetencijos, ir atsakomybės prasme. Atsakovas filialo direktoriumi paskirtas AB „Mažeikų nafta“ valdybos nutarimu, taigi jo teisinis statusas reglamentuojamas Akcinių bendrovių įstatymo ir CK, taip pat darbo įstatymų ir lokalinių bendrovės teisės aktų. Visuose nurodytuose norminiuose teisiniuose dokumentuose buvo nustatyta filialo direktoriaus asmeninė atsakomybė už dėl netinkamo vadovavimo ūkio subjektui padarytą žalą. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant civilinę bylą surinktais duomenimis nustatyta, kad atsakovas, kaip ieškovo įmonės filialo direktorius, visiškai nevykdė jam nustatytų pareigų, susijusių su filialo finansinės veiklos, materialinių vertybių apskaitos ir nurašymo kontrole. Dėl to jam turi būti taikomos ne tik darbo įstatymų normos, bet ir civilinė atsakomybė.

3. Teismai atsižvelgė į kiekvieno atsakovo kaltės formą, laipsnį, turėtų įgaliojimų ribas, darbo laikotarpį, kitas reikšmingas aplinkybes ir teisingai nustatė atsakovams atsakomybės dalis procentais, skirdami atsakovui 26,66 proc.

Kasaciniu skundu atsakovė L. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį dėl jos atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, dėl to be pagrindo atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Be to, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimo ir šio termino atnaujinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje AB Tauro bankas v. AB,,Vilniaus vingis”, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų centras, kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005).

2. Teismai, taikydami atsakovei visišką materialinę atsakomybę, neteisingai aiškino ir taikė DĮK 145 straipsnio 3 punktą. Visiška materialinė atsakomybė pagal nurodytą teisės normą taikoma tada, kai žala nustatyta tardymo ar teismo organų, priėmusių baudžiamojo proceso tvarka procesinį sprendimą (nutarimą, nuosprendį, nutartį), t. y. kai tam tikru procesiniu sprendimu nustatyti nusikaltimo požymiai ir padaryta žala. Nagrinėjamu atveju teismai rėmėsi baudžiamosios bylos, kurioje tyrimas buvo atliekamas ne dėl atsakovės veiksmų ar neveikimo, bet dėl kitų AB „Mažeikių nafta“ darbuotojų (O. S., J. G., D. J.) neteisėto lėšų pervedimo įvairioms įmonėms, prisidengiant tariamais prekių ir paslaugų pirkimais. Kai dėl atsakovės nebuvo atliktas tyrimas baudžiamojo proceso tvarka, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jos veiksmuose yra 1961 m. BK 321¹ straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių. Nors žalos atsiradimo metu galiojusiame DĮK 145 straipsnio 3 punkte nebuvo nurodyta, kaip turėtų būti konstatuoti darbuotojų, kaltų dėl įmonei atsiradusios žalos, nusikalstami veiksmai, tačiau bet kokiu atveju veiksmai, įvardijami nusikalstamais, gali būti nustatyti tik baudžiamojo proceso tvarka. Tokią išvadą patvirtina ir galiojančiame DK 255 straipsnio 2 punkte įtvirtinta teisės norma, pagal kurią darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jeigu žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. J. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-478/2005, pateiktu išaiškinimu, nes jis suformuluotas byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje dėl darbuotojo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jam buvo pareikštas kaltinimas, nustatyti nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau baudžiamoji byla nutraukta dėl senaties pasibaigimo; nagrinėjamoje byloje dėl atsakovės ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, jau buvo suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Kadangi dėl atsakovės nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra baudžiamojo proceso tvarka priimto procesinio sprendimo, kuriame būtų konstatuota atsakovės veikos atitiktis tam tikro nusikaltimo požymiams, tai teismai nepagrįstai taikė DĮK 145 straipsnio 3 punktą.

3. DĮK 142 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad darbuotojai, kurie kalti dėl įmonei padarytos žalos, materialiai atsako tik tuo atveju, kai padaryta tiesioginė tikra žala. Nagrinėjamu atveju tiesioginė tikra žala AB „Mažeikių nafta“ padaryta nenustatytų asmenų, kurie klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus ir atsakingų asmenų parašus, todėl teismai nepagrįstai taikė atsakovei visišką materialinę atsakomybę, nes ji neatliko jokių veikų, turinčių baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių, kurios būtų tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su ieškovui atsiradusia žala.

4. Bylą nagrinėję teismai peržengė ieškinio ribas, nes savo iniciatyva, nesant ieškovo prašymo, pakeitė atsakomybės rūšį iš solidariosios į dalinę ir ieškinio teisinį pagrindą iš CK 6.6 straipsnio į DĮK 145 straipsnio 2, 3 dalis. Teismai nepagrįstai rėmėsi CPK 414 straipsnio nuostatomis dėl aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose, nes pagal CPK 410 straipsnio 2 dalį šio Kodekso XX skyriaus teisės normos, nustatančios darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, tarp jų ir teismo vaidmenį nagrinėjant darbo ginčus, netaikomos nagrinėjant ginčus dėl žalos atlyginimo. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. A. M., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009).

5. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas iš atsakovės priteistinos žalos dydį iki 80 000 Lt, netinkamai taikė DĮK 147 straipsnio 2 dalį. Teismas nenustatė atsakovės kaltės laipsnio procentine išraiška, nenurodė tai pagrindžiančių bylos aplinkybių. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad atsakovė nepasirašė nė vieno iš mokestinių dokumentų, kurių pagrindu buvo neteisėtai pervedamos bendrovės filialo lėšos, nė vieno fiktyvaus prekių pajamavimo ar nurašymo akto, dėl kurių įmonei padaryta žala, be to, ji nebuvo atsakinga už materialinių vertybių apskaitą, įsigijimą, apmokėjimą, sandėliavimą. Finansinių dokumentų kortelės, kurių dalis užpildyta atsakovės, nėra finansiniai dokumentai, kurių pagrindu atliekami mokėjimai. Be to, atsakovė, pildydama nurodytas korteles tam tikrų įmonių darbams ar paslaugoms apmokėti, nežinojo ir negalėjo žinoti, ar bus vykdomas apmokėjimas, dėl to sprendė vyr. finansininkė O. S.

Atsiliepime į atsakovės L. J. kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai nepažeidė ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų. Pripažindami ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis, teismai atsižvelgė į ieškinio senaties instituto esmę, paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 2 dalis).

2. Teismai nustatė visas būtinas sąlygas taikyti atsakovei visišką materialinę atsakomybę. Pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytas žalos ieškovui atsiradimo priežastis ir aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadą, kad didžiausią įtaką žalai atsirasti turėjo tai, kad vyriausiojo finansininko pavaduotojas investicinei veiklai nevykdė pareiginių nuostatų, pasirašinėjo fiktyvias korteles, kurios Biržų filiale buvo įvestos buhalterinei finansinei veiklai kontroliuoti ir stiprinti. Teismai ištyrė žalos padarymo aplinkybes, priežastis, nustatė neteisėtų atsakovų veiksmų ir ieškovui padarytos žalos ryšį, įvertino kiekvieno iš atsakovų kaltę ir pagal tai paskirstė atsakovams pareigą atlyginti ieškovui padarytą žalą.

Kasaciniu skundu atsakovė B. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d. nutartį, priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškinį dėl atsakovės atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, dėl to be pagrindo atnaujino ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimo ir šio termino atnaujinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje AB Tauro bankas v. AB,,Vilniaus vingis”, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų centras, kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005). Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodė svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl, atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį, teismai turėjo atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo, pasibaigus ieškinio senačiai.

2. Teismai neteisingai aiškino ir taikė DĮK 145 straipsnio 3 punktą. Visiška materialinė atsakomybė nurodytu pagrindu taikoma tada, kai nusikaltimo požymiai ir padaryta žala nustatyti baudžiamojo proceso tvarka prokuroro ar teismo priimtu procesiniu sprendimu (nutarimu, nuosprendžiu, nutartimi). Nagrinėjamu atveju dėl atsakovės ikiteisminis tyrimas net nebuvo pradėtas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams, nėra baudžiamojo proceso tvarka priimto procesinio sprendimo, kuriame būtų nustatyta atsakovės veikos atitiktis 1961 m. BK 321¹ straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymiams, todėl teismai neturėjo pagrindo taikyti visišką materialinę atsakomybę pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą. Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. J. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-478/2005, pateiktais išaiškinimais, nes šie suformuluoti skirtingoms negu nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

3. DĮK 145 straipsnio 3 punktui taikyti neteisėti darbuotojo veiksmai (neveikimas), kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių, turi būti susiję su atsiradusia žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Nagrinėjamu atveju tiesioginė tikra žala ieškovui padaryta nenustatytų trečiųjų asmenų, bet ne tiesioginiais ieškovės veiksmais. Teismai nepagrįstai taikė atsakovei visišką materialinę atsakomybę nurodytu pagrindu, remdamiesi tuo, kad atsakovė, realiai neįsitikinusi ir nepatikrinusi, ar gautos prekės, sudarė sąlygas tretiesiems asmenims klastoti dokumentus. Sąlygų žalai atsirasti sudarymas nėra pagrindas taikyti visišką materialinę atsakomybę pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą.

4. Teismai, priteisdami iš atsakovės žalos atlyginimą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. L. L., A. K., bylos Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Marijampolės rajono vyriausiasis prokuroras v. A. D., bylos Nr. 3K-3-153/2004, pateiktais išaiškinimais, kad kai žala padaroma kelių darbuotojų kaltais veiksmais, atlygintinos žalos dydis kiekvienam iš jų nustatomas atsižvelgiant į kaltės laipsnį, materialinės atsakomybės rūšį ir ribas. Teismai nenustatė, kokia žalos dalis atsirado dėl kiekvieno iš atsakovų veiksmų (neveikimo), jų nekonkretizavo.

5. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas iš atsakovės priteistinos žalos dydį iki 30 000 Lt, netinkamai taikė DĮK 147 straipsnio 2 dalį. Sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio sumažinimo, labai svarbu įvertinti darbuotojo veiksmų ir atsiradusios žalos tiek faktinį, tiek teisinį priežastinį ryšį. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas iš atsakovės priteistinos žalos dydį, neatsižvelgė į jos veiksmų ir ieškovui padarytos žalos priežastinį ryšį, kaltės laipsnį, vertino tik atsakovės dabartinę turtinę padėtį. Nei atsakovės pareiginėje instrukcijoje, nei kituose lokaliniuose aktuose nebuvo nustatyta jos pareigos vežti PVM sąskaitas–faktūras iš įmonių, tiekusių prekes ir paslaugas, tačiau ji, vykdama į banką kaip bendrovės kasininkė, geranoriškai vykdė kitų padalinių vadovų žodinius pavedimus užsukti į jų nurodytą įmonę ir atvežti PVM sąskaitas–faktūras. Akivaizdu, kad, paimdama sąskaitas–faktūras iš ūkio subjekto, tiekiančio ieškovo įmonei prekes ir teikiančio paslaugas, atsakovė turėdavo pasirašyti. Prekių atsiėmimo tvarka buvo nustatyta ūkio subjektų žodiniais susitarimais ir susiklosčiusi nuo seno. Atsakovė neturėjo pareigos tikrinti, ar yra gautos prekės, suteiktos paslaugos, dėl kurių ji paimdavo sąskaitas–faktūras. Tai – atsakingų buhalterijos darbuotojų, bet ne kasininkės pareiga. Tarp atsakovės veiksmų, paimant iš atitinkamų ūkio subjektų sąskaitas–faktūras, ir atsiradusios žalos, buhalterijos darbuotojams apmokant pagal šias sąskaitas–faktūras už prekes ir paslaugas, neįsitikinus, ar jos realiai gautos, nėra tiesioginio priežastinio ryšio.

6. Pažeisdami CPK 410 straipsnio 2 dalį, pagal kurią civilinio proceso teisės normos, nustatančios aktyvų teismo vaidmenį nagrinėjant darbo ginčus (CPK 414 straipsnis), netaikomos nagrinėjant ginčus dėl žalos atlyginimo, teismai savo iniciatyva, nesant ieškovo reikalavimo, pakeitė atsakomybės rūšį iš solidariosios į dalinę, ieškinio teisinį pagrindą iš CK 6.6 straipsnio į DĮK 145 straipsnio 2, 3 dalis. Tai turėjo įtakos neteisėtam sprendimui priimti.

Kasaciniu skundu atsakovė J. G. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d. nutartį, priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškinį dėl atsakovės atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, dėl to be pagrindo atnaujino ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimo ir šio termino atnaujinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje AB Tauro bankas v. AB,,Vilniaus vingis”, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. v. G. M., L. M., VĮ Registrų centras, kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005). Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodė svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl, atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, teismai turėjo atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

2. Teismai pažeidė Konstitucijos 31 straipsnyje, DĮK 142 straipsnyje, 145 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisės normas, tai lėmė neteisėtų sprendimo ir nutarties priėmimą. Visiška materialinė atsakomybė pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą taikoma tada, kai nusikaltimo požymiai ir padaryta žala nustatyti baudžiamojo proceso tvarka prokuroro ar teismo priimtu procesiniu sprendimu (nutarimu, nuosprendžiu, nutartimi). Tokią išvadą patvirtina ir galiojančiame DK 255 straipsnio 2 punkte įtvirtinta teisės norma. Be to, pagal Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Dėl atsakovės pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, be to, jau suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas, taigi dėl atsakovės nėra baudžiamojo proceso tvarka priimto procesinio sprendimo. Tai reiškia, kad teismai neteisėtai pripažino atsakovės veiksmus nusikalstamais ir be pagrindo taikė DĮK 145 straipsnio 3 punktą. Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. J. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-478/2005, pateiktais išaiškinimais, nes šie suformuluoti skirtingoms negu nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

3. DĮK 145 straipsnio 3 punktui taikyti neteisėti darbuotojo veiksmai (neveikimas), kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių, turi būti susiję su atsiradusia žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Nagrinėjamu atveju tiesioginė tikroji žala ieškovui padaryta nenustatytų trečiųjų asmenų, bet ne dėl to, kad atsakovė netinkamai atliko savo pareigas. Iš DĮK 145 straipsnio 3 punkto nuostatų nėra pagrindo daryti išvadą, kad visiška materialinė atsakomybė nurodytu pagrindu gali būti taikoma ne už tikrosios žalos padarymą, o už sąlygų žalai atsirasti sudarymą.

4. Teismai pažeidė CPK 410 straipsnio 2 dalį ir, be pagrindo remdamiesi CPK 414 straipsnio nuostatomis dėl aktyvaus teismo vaidmens darbo bylose, savo iniciatyva pakeitė atsakomybės rūšį iš solidariosios į dalinę, ieškinio teisinį pagrindą iš CK 6.6 straipsnio į DĮK 145 straipsnio 2, 3 dalis. Dėl to, kad ieškinyje pareikštas solidariai visiems atsakovams, o solidarioji atsakomybė nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, vien dėl šios priežasties teismai turėjo atmesti ieškinį.

5. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas iš atsakovės priteistinos žalos dydį iki 30 000 Lt, netinkamai taikė DĮK 147 straipsnį. Teismas nustatė nepagrįstą ir neproporcingą, atsižvelgiant į atsakovės nurodytų aplinkybių visumą, atlygintinos žalos dydį, pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Byloje nustatyta, kad atsakovė nepasirašė nė vieno iš mokestinių dokumentų, kurių pagrindu buvo neteisėtai pervedamos ieškovo bendrovės filialo lėšos, nė vieno fiktyvaus prekių pajamavimo ar nurašymo akto. Atsakovė dirbo tik techninį dokumentų pildymo kompiuteriu pagal materialiai atsakingų asmenų pateiktus dokumentus darbą, užpildytus dokumentus atiduodavo materialiai atsakingiems asmenims, taigi savo veiksmais (neveikimu) nepadarė ieškovo įmonei jokios žalos, taip pat nesudarė sąlygų žalai atsirasti. Teismas neatsižvelgė į kaltės laipsnį, neišreiškė jo procentais, nenurodė tai pagrindžiančių bylos aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. L. L., A. K., bylos Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Marijampolės rajono vyriausiasis prokuroras v. A. D., bylos Nr. 3K-3-153/2004).

Atsakovas I. D. pareiškimuose dėl prisidėjimo prie atsakovių L. J., J. G., B. J. kasacinių skundų nurodo, kad sutinka su bendraatsakių kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, ir prašo jų kasacinius skundus tenkinti.

Atsakovė J. G. pareiškime dėl prisidėjimo prie atsakovų L. J. ir I. D. kasacinių skundų nurodo, kad sutinka su bendraatsakių kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, ir prašo juos tenkinti.

Atsakovė B. J. pareiškimuose dėl prisidėjimo prie atsakovų L. J., I. D., taip pat J. G. kasacinių skundų nurodo, kad sutinka su bendraatsakių kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, ir prašo juos tenkinti.

Atsakovė O. S. pateikė pareiškimus dėl prisidėjimo prie atsakovų L. J. ir I. D. kasacinių skundų, kuriuose nurodo, kad sutinka su bendraatsakių kasaciniais skundais ir prašo juos tenkinti.

Atsakovė J. G. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovės B. J. kasacinio skundo, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pateiktą procesinį dokumentą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį įstatymo nustatytų reikalavimų.

Ieškovas AB „ORLEN Lietuva“ pateikė atsiliepimus į atsakovių B. J. ir J. G. kasacinius skundus, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2009 m. spalio 14 d. nutartimis pateiktus procesinius dokumentus atsisakė priimti kaip neatitinkančius CPK 351 straipsnio reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, akcinės bendrovės filialo vadovo atsakomybę bendrovei, darbuotojų visišką materialinę atsakomybę, aiškinimas ir taikymas šioje konkrečioje byloje nustatytoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nagrinėja kasacinę bylą pagal ieškovo ir keturių atsakovų kasaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl kasacijos atsakovės O. S. atžvilgiu

Atsakovė O. S. pateikė pareiškimus dėl prisidėjimo prie atsakovų I. D. ir L. J. kasacinių skundų, kuriuose nurodo, kad sutinka su bendraatsakių kasaciniais skundais ir prašo juos tenkinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo byloje dalyvaujantis asmuo išreiškia savo sutikimą su kito byloje dalyvaujančio asmens paduotu kasaciniu skundu. Pažymėtina tai, kad prisidedantis prie kito byloje dalyvaujančio asmens kasacinio skundo asmuo neturi teisės pateikti nei savarankiškų apskųsto sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų, nei savarankiškų reikalavimų, t. y. tokių reikalavimų ir juos pagrindžiančių argumentų, kurie nenurodyti kasaciniame skunde, prie kurio prisidedama (CPK 348 straipsnio 1 dalis). Byloje dalyvaujantis asmuo, nesutikdamas su byloje priimtu teismo sprendimu (nutartimi), savo argumentus dėl teismo sprendimo (nutarties) teisėtumo gali išdėstyti pats paduodamas kasacinį skundą (CPK 342–347 straipsniai).

Teisinė prisidėjimo prie kasacinio skundo reikšmė yra ta, kad byloje dalyvaujantis asmuo, prisidėjęs prie kito byloje dalyvaujančio asmens paduoto kasacinio skundo ir savarankiškai neinicijavęs kasacinio proceso, laikomas išreiškusiu savo nesutikimą su kasacine tvarka apskųstu teismo sprendimu ar nutartimi, ir tai kasaciniam teismui yra pagrindas tikrinti apskųstą teismo sprendimą ar nutartį ir prie kasacinio skundo prisidėjusio byloje dalyvaujančio asmens atžvilgiu.

Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad CPK 341 straipsnio 1 punkte įtvirtintas vienas iš absoliučių kasacijos draudimo pagrindų – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Nurodytas draudimas galioja ir dėl sprendimo (nutarties) dalies, dėl kurios nebuvo paduota apeliacinio skundo ir kuri nebuvo peržiūrėta apeliacinės instancijos teismo ex officio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje A. D., P. E. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-152/2005; 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje V. P. A., J. E. A. v. T. M., R. M., bylos Nr. 3K-3-164/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Atkirtos ranga“ v. UAB „Belvilis“, bylos Nr. 3K-3-36/2009; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriais, patenkinus dalį ieškinio, iš atsakovų priteistos ieškovui atitinkamo dydžio sumos žalai atlyginti, padavė atsakovai I. D., L. J., J. G. ir B. J., prašydami peržiūrėti apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimą kiekvienas dėl savo dalies. Atsakovė O. S. nepadavė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš jos priteistas ieškovui žalos atlyginimas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė viešojo intereso ar absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kurie būtų pagrindas peržiūrėti nurodytą dalį ex officio. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad šios sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žalos priteisimo iš atsakovės O. S. neperžiūrėta apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl to, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui priteistas žalos atlyginimas iš atsakovės O. S., neperžiūrėta apeliacine tvarka, kasacija dėl šios sprendimo dalies negalima (CPK 341 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina ir tai, kad atsakovų I. D. ir L. J. kasaciniuose skunduose, prie kurių nurodė prisidedanti atsakovė O. S., prašoma peržiūrėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis tik dėl konkrečiai jiems pareikštų reikalavimų atlyginti žalą. Dėl to, kad nurodytų atsakovų kasaciniai skundai paduoti ne dėl viso teismo sprendimo (nutarties), bet tik tam tikrų jo (jos) dalių peržiūrėjimo kasacine tvarka, o, minėta, pareiškime dėl prisidėjimo prie kito byloje dalyvaujančio asmens kasacinio skundo negali būti keliama savarankiškų apskųsto teismo sprendimo peržiūrėjimo pagrindų ir savarankiškų reikalavimų (CPK 348 straipsnio 1 dalis), pagal atsakovės O. S. pateiktus pareiškimus dėl prisidėjimo prie įvardytų atsakovų kasacinių skundų nebūtų pagrindo peržiūrėti kasacine tvarka teismo sprendimo dalį dėl iš jos priteistos žalos ir tuo atveju, jeigu ši sprendimo dalis būtų patikrinta apeliacine tvarka.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų

Visų keturių atsakovų kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai, pripažindami, jog ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių, ir atnaujindami šį terminą, pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, taip pat nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje M. Z. v. G. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005; 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje D. P. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos ir kt., bylos Nr. 3K-3-200/2006; 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje E. J. v. A. K., AB „Grigiškės“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis šios konkrečios bylos aplinkybėmis dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, patikrina, ar bylą nagrinėję teismai nepažeidė ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis ir ar yra pagrindas atnaujinti terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnio 3–4 dalys). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje AB Tauro bankas v. AB,,Vilniaus vingis”, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; 2006 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje R. J. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-502; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovas praleido DĮK 242 straipsnio 2 dalyje nustatytą vienerių metų terminą reikalavimams dėl darbuotojų padarytos žalos atlyginimo pareikšti, tačiau, ištyrę šio termino praleidimo aplinkybes, įvertinę ieškovo elgesį, be kita ko, ir atidumo, rūpestingumo dėl savo teisių aspektu, vienodai sprendė, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Teismai nustatė, kad ieškovas aktyviai siekė nustatyti žalos padarymo aplinkybes, kaltus asmenis, tikslų žalos dydį, inicijavo ikiteisminį tyrimą, pareiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje; kai buvo priimtas 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir pasiūlyta dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka, operatyviai, t. y. 2007 m. sausio 15 d., pateikė ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tais atvejais, jeigu asmuo, veikdamas protingai ir sąžiningai, aktyviais teisėtais veiksmais per visą laikotarpį iki bylos iškėlimo siekė ginti savo pažeistas teises, negalima pripažinti, jog tai suteikė atsakovui teisę tikėtis, kad ieškovas apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė pažeista, taip pat negalima pripažinti, jog, kai yra nustatytos pirmiau nurodytos aplinkybės, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo atitiktų ieškinio senaties instituto paskirtį. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje R. B. v. UAB „BNA Ergo“, bylos Nr. 3K-3-331/2002; 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje AB Tauro bankas v. AB,,Vilniaus vingis”, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai išsamiai ištyrė šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos aplinkybes, dėl kurių ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, ir motyvuotai pagrindė, kodėl pripažįsta termino paleidimo priežastis svarbiomis. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, įgyvendino savo teises rūpestingai ir nuosekliai. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais šios konkrečios bylos faktais, konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytų teisės išaiškinimų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.

Dėl ieškinio ribų peržengimo

Visų atsakovų kasaciniuose skunduose teigiama, kad dėl to, jog ieškovas prašė taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę, teismai, taikydami dalinę atsakomybę, peržengė ieškinio ribas.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinyje nurodyti ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas, t. y. ieškovo suformuluotas materialusis teisinis reikalavimas atsakovui (atsakovams) ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas reiškia tai, kad teismas, išskyrus šio Kodekso nustatytus atvejus, negali priteisti asmeniui to, ko šis neprašė, patenkinti (ar atmesti) ieškinį kitu, negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovų solidariai žalos atlyginimą, nurodydamas žalos padarymo aplinkybes, pagrindžiančias šį reikalavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinus įstatymus, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusius teisinius argumentus, tačiau šios aplinkybės yra ne fakto, o teisės klausimai, ir spręstini teismo. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-7/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-567/2008; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą solidariai pagal CK 6.6 straipsnio nuostatas, yra šio reikalavimo pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Tai yra teisės taikymas, kurį atlieka teismas savo nuožiūra pagal konstatuotas aplinkybes. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, įvertinę ieškinio pagrindu nurodytas faktines aplinkybes, tinkamai jas teisiškai kvalifikavo pagal žalos atsiradimo metu galiojusias darbo teisės normas ir, konstatavę, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę, teisėtai sprendė dėl atsakovų – buvusių ieškovo darbuotojų – dalinės atsakomybės pagal DĮK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl nurodytų motyvų kasacinių skundų argumentai dėl ieškinio ribų peržengimo nagrinėjamu atveju, taip pat specialiųjų civilinio proceso normų, reglamentuojančių aktyvų teismo vaidmenį darbo bylose, pažeidimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Kasatorių teiginys, kad teismai, konstatavę, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę, turėjo atmesti ieškinį vien dėl šios priežasties, yra visiškai teisiškai nepagrįstas.

Dėl akcinės bendrovės filialo vadovo atsakomybės už akcinei bendrovei padarytą žalą

Atsakovo I. Dološickio kasaciniame skunde teigiama, kad teismai neteisingai nustatė jo kaip bendrovės filialo vadovo teisinį statusą ir dėl to neteisėtai taikė jam civilinę atsakomybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl juridinio asmens filialo vadovo teisinio statuso yra nurodyta, jog pagal CK 2.53 straipsnį juridinio asmens filialas atlieka visas arba dalį juridinio asmens funkcijų; filialas, kaip ir juridinis asmuo, turi savo valdymo organus (CK 2.54 straipsnio 1 dalies 4 punktas); filialui taikomos CK antrosios knygos II dalies normos, kiek jos neprieštarauja filialo esmei (CK 2.55 straipsnio 1 dalis); CK 2.81 straipsnyje nustatyta, kad juridinis asmuo įgyja teises ir pareigas per savo organus. Kasacinio teismo konstatuota, kad filialo veiksmai sukuria teisinius padarinius jį įsteigusiam juridiniam asmeniui, taigi filialo valdymo organo veiksmai sukuria teises ir pareigas juridiniam asmeniui, dėl to filialo valdymo organo – filialo vadovo – teisinis statusas yra toks pats, kaip ir juridinio asmens valdymo organo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje V. P. v. AB „Stumbras“, bylos Nr. 3K-3-563/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje R. D. v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-3-332/2007).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl juridinio asmens vadovo teisinio statuso, akcentavo tam tikrą vadovo ir bendrovės santykių dualizmą: „vidiniuose“ santykiuose, t. y. organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, priimdamas, atleisdamas, skatindamas, bausdamas darbuotojus, vadovas vertintinas kaip darbo teisinių santykių subjektas, o „išoriniuose“, t. y. veikdamas bendrovės vardu santykiuose su kitais asmenimis, – kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas (ir atstovas). Išplėstinė teisėjų kolegija, įgyvendindama kasacinio teismo kompetenciją – formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką ir siekdama suvienodinti teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybės aspektu, išaiškino, kad kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, tai jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus, o ne materialinė atsakomybė pagal Darbo kodeksą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Optimalūs finansai“ v. G. P., bylos Nr. 3K-7-444/2009). Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas.

Nagrinėjamu atveju atsakovui – buvusiam ieškovo bendrovės filialo vadovui – pareikštas reikalavimas dėl žalos netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose atlyginimo. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįsta atsakovo kasacinio skundo argumentų dalį, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo taikyti jam civilinę atsakomybę. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nurodė, jog atsakovui, kaip filialo vadovui, taikytina civilinė atsakomybė, tačiau iš esmės nustatinėjo, tyrė ir vertino bylos aplinkybes dėl atsakovo veiksmų (neveikimo), reikšmingas materialinei atsakomybei pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą taikyti. Dėl to vien tai, kad teismai neteisingai nurodė atsakovui kaip filialo vadovui taikytinos atsakomybės už netinkamą pareigų vykdymą „vidiniuose“ santykiuose rūšį, savaime nėra pagrindas daryti išvadą, jog teismų sprendimas priteisti iš šio atsakovo žalos atlyginimą bendrovei yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis ieškovui žalą sukėlusių neteisėtų finansinių ir ūkinių operacijų filiale, kuriam vadovavo atsakovas, aplinkybėmis, patikrina, ar nėra pagrindo teisiškai kvalifikuoti nustatytų aplinkybių kaip pagrindo taikyti nurodytam atsakovui materialinę atsakomybę pagal darbo įstatymus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl materialinės atsakomybės taikymo sąlygų

Teisėjų kolegija pažymi, kad materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška atsakomybės rūšis. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.

Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami darbdavio ir buvusių darbuotojų ginčą dėl AB,,Mažeikių nafta“ Biržų filiale nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d. bendrovei padarytos žalos atlyginimo, teisėtai vadovavosi 1972 m. DĮK normomis, reglamentavusiomis darbuotojų materialinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2003 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. L. L., A. K., bylos Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustačius nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojas traukiamas drausminėn, administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška atsakomybės rūšis.

Pažymėtina, kad materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra visos įstatymo nustatytos sąlygos taikyti atsakovams materialinę atsakomybę: ieškovui padaryta reali žala – nuostoliai dėl neteisėtai ir nepagrįstai panaudotų lėšų, sumokėtų už negautas prekes bei nesuteiktas paslaugas; neteisėti atsakovų veiksmai – aplaidžiai ir nerūpestingai vykdytos darbo pareigos; neteisėtų atsakovų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos priežastinis ryšys; atsakovų kaltė dėl neteisėto lėšų panaudojimo ieškovui padarytos žalos; žalos padarymo metu ieškovą ir atsakovus siejo darbo santykiai; žalos atsiradimas susijęs su atsakovų darbo veikla. Esminis šalių ginčas kilo dėl taikytinos materialinės atsakomybės rūšies, t. y. dėl darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės už darbdavio patirtą žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad visiška materialinė atsakomybė darbuotojams taikoma tik įstatyme nurodytais atvejais (DĮK 143 straipsnio 2 dalis, 145 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėjo prie vienodų išvadų, kad yra DĮK 145 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodyti pagrindai taikyti atsakovams visišką materialinę atsakomybę.

Dėl visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą

Visų atsakovų kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė DĮK 145 straipsnio 3 punkte nurodytą visiškos materialinės atsakomybės pagrindą.

DĮK 145 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad darbuotojai materialiai atsako už visą dėl jų kaltės įmonei padarytą žalą, kai žala padaryta darbuotojo veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad lingvistinė nurodytos normos analizė leidžia daryti išvadą, jog darbuotojo visiškai materialinei atsakomybei DĮK 145 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu atsirasti nebūtina konstatuoti, kad yra nusikaltimo sudėtis, o pakanka konstatuoti tik tam tikrus nusikaltimo sudėties elementus; be to, nereikalaujama, kad darbuotojas už savo veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, būtų nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad teisės doktrinoje pripažįstama, jog visiška darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda ir tais atvejais, kai baudžiamoji byla nekeliama ar nutraukiama dėl senaties termino pasibaigimo (Darbo įstatymų kodekso komentaras. Vilnius. 1988, p. 234–235) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. J. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-478/2005).

Atsakovų kasacinių skundų argumentai, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo vadovavosi nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytais DĮK 145 straipsnio 3 punkto išaiškinimais, nes jie suformuluoti byloje, kurios aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. J. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-478/2005, pateiktomis DĮK 145 straipsnio 3 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, kurios yra bendro pobūdžio, ir taikė šias atsižvelgdami į nagrinėjamos konkrečios ginčo situacijos aplinkybes.

Dėl to, kad visiška materialinė atsakomybė DĮK 145 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu taikoma, jeigu nustatoma darbuotojo veiksmuose tam tikrų baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių, be to, nepriklausomai nuo to, buvo dėl konkretaus darbuotojo inicijuotas baudžiamasis persekiojimas (ikiteisminis tyrimas) ar ne, buvo konkrečiam darbuotojui taikoma baudžiamoji atsakomybė ar ne, teisėjų kolegija atmeta atsakovų kasacinių skundų argumentus, jog visiška materialinė atsakomybė aptariamu pagrindu taikoma tik tada, kai nustatyti visi būtini nusikaltimo sudėties elementai, be to, kai nusikaltimo požymiai ir padaryta žala konstatuoti baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka. Dėl nurodytų motyvų atmetami kaip teisiškai nepagrįsti ir atsakovės L. J. kasacinio skundo argumentai, kad visiška materialinė atsakomybė pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą jai negali būti taikoma, nes dėl jos veikos nebuvo pradėtas baudžiamasis tyrimas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad kasatoriai savo pozicijai, jog darbuotojų veiksmai, turintys nusikalstamos veikos požymių, gali būti nustatyti tik baudžiamojo proceso tvarka, pagrįsti be teisinio pagrindo remiasi galiojančio DK 255 straipsnio 2 punkto nuostata, pagal kurią darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jeigu žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju dėl darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sprendžiama pagal darbo teisės normas, galiojusias žalos darbdaviui padarymo ir atsiradimo metu, t. y. pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą, todėl nėra teisinio pagrindo remtis teisės norma, įsigaliojusia tik 2003 m. sausio 1 d., t. y. DK 255 straipsnio 2 punktu, nes darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios (DK 12 straipsnis). Pažymėtina, kad visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą sąlygos iš esmės skiriasi nuo nustatytų DK 255 straipsnio 2 punkte: pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą visiška materialinė atsakomybė taikoma už darbuotojo veiksmais, turinčiais baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių, o pagal DK 255 straipsnio 2 punktą – už nusikalstama veika padarytą žalą, todėl įstatymų leidėjo ir nustatyta, kad nusikalstama veika turi būti konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Atsakovo I. D. kasacinio skundo argumentai, kad teismai turėjo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią dokumentus suklastoję ir buhalterinę apskaitą apgaulingai ar aplaidžiai tvarkę asmenys privalo kiekvienas atsakyti už savo kaltus veiksmus, atmetami. Pirma, kaip kasacinio teismo suformuota praktika atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą nurodyta, kad teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės taikymo išaiškinimus, esančius kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose pateikti išaiškinimai yra metodinė medžiaga, o ne teisės aiškinimo ir taikymo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje R. S. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-374/2008). Antra, kasatoriaus nurodytoje metodinėje medžiagoje pateikti baudžiamosios teisės normų, reglamentuojančių baudžiamąją atsakomybę už apgaulingai ir aplaidžiai tvarkytą buhalterinę apskaitą, išaiškinimai, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl materialinės atsakomybės pagal darbo teisę. Pažymėtina ir tai, kad nurodytame Senato nutarime pateikti išaiškinimai dėl 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio BK normų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus finansų sistemai, kurios nuo iki tol galiojusių 1961 m. BK normų skiriasi veikų sudėtimis, sudėčių požymiais. Nagrinėjamoje byloje spręsta dėl 1961 m. BK nurodyto nusikaltimo požymių atsakovų veiksmuose buvimo.

Nagrinėjamu atveju teismai konstatavo visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą pagrindą remdamiesi tuo, kad atsakovų veikoje, dėl kurios ieškovui padaryta žala, buvo jos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 321¹ straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių. Šioje baudžiamosios teisės normoje, reglamentavusioje baudžiamąją atsakomybę už aplaidumą komercinėje, ūkinėje, finansinėje ar profesinėje veikloje, nurodyto nusikaltimo objektyvieji požymiai – paskirto ar įgalioto valdyti įmonę ar atsakingo už atskiras jos veiklos sritis asmens veiksmai, netinkamai atliekant pavestą darbą dėl nerūpestingumo, dėl kurių įmonei, valstybei ar asmeniui padaryta didelė žala; subjektyvieji požymiai – kaltė neatsargumo forma (neatsargumo rūšis – nusikalstamas nerūpestingumas, kuris suprantamas kaip asmens pareigos elgtis atidžiai, rūpestingai atliekant tam tikrą darbą pažeidimas).

Dėl kasatorių argumentų, kad teismai nepagrįstai nurodė, jog jų veiksmuose yra nusikaltimo sudėties požymių, nes vykdant tyrimą baudžiamojoje byloje nenustatyta konkrečių asmenų, kurie klastojo dokumentus ir padarė ieškovui žalą, teisėjų kolegija pažymi, kad 2006 m. gruodžio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03, be kita ko, nurodyta, jog nors nenustatyta, kas klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, surašė neatitinkančius tikrovės mokėjimo dokumentus ir jų pagrindu neteisėtai pervedinėjo kitiems ūkio subjektams ieškovo pinigus už negautas prekes ar nesuteiktas paslaugas, tačiau atsakingi filialo darbuotojai O. S., L. J., J. G., B. T. (dabar – J.) ir I. D. dėl nerūpestingumo netinkamai atliko jiems pavestas pareigas, susijusias su įmonės finansine veikla, t. y. dirbo aplaidžiai, dėl to ieškovo įmonei buvo padaryta 717 311 Lt turtinė žala, kuri vertintina kaip didelė.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šią civilinę bylą nagrinėję teismai įvertino kiekvieno iš atsakovų, kurie buvo atsakingi už tam tikrų pareigų, susijusių su įmonės komercine, finansine, ūkine veikla, atlikimą, veiksmus (neveikimą) ir priėjo prie išvados, kad jie dėl nerūpestingumo netinkamai atliko jiems pavestas darbo pareigas. Teismai taip pat nustatė, kad dėl nurodytų neteisėtų atsakovų veiksmų (neveikimo) ieškovui buvo padaryta didelė, t. y. 717 311,47 Lt, žala, taigi konstatavo didelę žalą, taip pat priežastinį neteisėtos atsakovų veikos bei ieškovo patirtos didelės žalos ryšį. Atsakovai neginčijo pagal dokumentinės revizijos, valstybės kontrolės atlikto patikrinimo, teismo ekspertizės aktus, kitus bylos duomenis nustatyto žalos dydžio (DĮK 1461 straipsnis).

Atsakovo I. D. kasacinio skundo argumentai, kad ieškovo įmonės Biržų filialo, kaip įmonės struktūrinio padalinio, finansinės, ūkinės veiklos kontrolę vykdė įmonės centrinė finansinė tarnyba, šios vyriausioji finansininkė, kiekvieną mėnesį filiale buvo atliekamas auditas, todėl jis neturi atsakyti už dėl filiale atliktų neteisėtų finansinių operacijų ieškovui atsiradusią žalą, juolab kad neturėjo specialių buhalterinių žinių neteisėtoms finansinėms operacijoms nustatyti, be to, neišdirbo visų ataskaitinių metų, kai teisės aktų nustatyta tvarka atliekami buhalterinės veiklos patikrinimai, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti. Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad pagal AB „Mažeikių nafta“ įstatų 4.5 punktą filialų komercinei, ūkinei veiklai vadovauja filialo direktorius, o pagal AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo nuostatų 7.1 punktą direktorius atsako, be kita ko, už filialo darbo organizavimą, darbo rezultatus, taip pat teisingą apskaitos tvarkymą (kartu su vyriausiuoju finansininku). Taigi atsakovas, kaip filialo vadovas, turi atsakyti už tai, kad jo vadovavimo laikotarpiu filiale buvo atliekamos neteisėtos finansinės operacijos, neteisėtai mokant už prekes ir paslaugas, kurios filialui apskritai nebuvo reikalingos arba kurios nebuvo gautos ir suteiktos, nes šie faktai reiškia, jog atsakovas netinkamai, aplaidžiai ėjo savo kaip įmonės filialo vadovo pareigas. Dėl atsakovo argumentų, kad nenustatyta jo kaltės dėl ieškovo įmonei atsiradusios žalos, pažymėtina, jog byloje nustatytos aplinkybės, kad šio atsakovo vadovavimo laikotarpiu filiale buvo klastojami finansiniai dokumentai, patvirtina, jog vadovas nerūpestingai ėjo pareigas (nebuvo dėmesingas, atidus), o tai reiškia šio atsakovo kaltę neatsargumo forma. Dėl atsakovo argumentų, kad fiktyviuose pavedimuose esantys jo kaip filialo direktoriaus parašai yra suklastoti, todėl jis nieko nežinojo ir negalėjo žinoti apie neteisėtus kitų darbuotojų veiksmus, pažymėtina tai, jog nurodyti faktai dėl įmonės filialo direktoriaus parašų finansiniuose dokumentuose suklastojimo kaip tik patvirtina, kad atsakovas aplaidžiai, nerūpestingai atliko savo kaip vadovo pareigas, jeigu buvo galimybių klastoti net jo parašus.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjant civilinę bylą surinktais duomenimis, ištirta ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje medžiaga, sprendžia, kad teismai padarė teisėtą išvadą, jog atsakovų, dirbusių ieškovo įmonės filiale, tarp jų ir atsakovo I. D., ėjusio filialo vadovo pareigas, veikoje yra tiek objektyviosios, tiek ir subjektyviosios nusikaltimo, nurodyto 1961 m. BK 321¹ straipsnyje, sudėties požymių, todėl yra DĮK 145 straipsnio 3 punkte nustatytas pagrindas taikyti jiems visišką materialinę atsakomybę.

Dėl žalos, padarytos kelių darbuotojų kaltais veiksmais, atlyginimo

Atsakovų kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai, nustatydami iš jų priteistinos žalos dydį, pažeidė DĮK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal DĮK 147 straipsnio 1 dalį dėl kelių darbuotojų kaltės padarytos atlygintinos žalos dydis kiekvienam iš jų nustatomas atsižvelgiant į kaltės laipsnį, materialinės atsakomybės rūšį ir ribas. Kai žala padaryta kelių darbuotojų, visų pirma būtina nustatyti, kokia dalis žalos atsirado dėl kiekvieno iš jų kaltų veiksmų (neveikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ v. L. L., A. K., bylos Nr. 3K-3-280/2003; 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-153/2004).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nustatymas, kokią konkrečią žalos, atsiradusios dėl kelių darbuotojų kaltės, dalį turi atlyginti kiekvienas iš jų, yra fakto klausimas, kuris nenustatinėjamas iš naujo kasaciniame teisme; kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimą – ar teismai, nustatydami kiekvieno iš atsakovų atlygintinos žalos dydį, nepažeidė įstatyme nurodytų žalos, padarytos kelių darbuotojų, nustatymo kriterijų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovui, t. y. darbdaviui, žala padaryta penkių atsakovų, t. y. darbuotojų, kuriems taikytina visiška materialinė atsakomybė DĮK 145 straipsnio 3 punkto pagrindu. Dėl to teismai turėjo nustatyti konkretaus darbuotojo padarytos žalos dalį, kurią jis turi atlyginti visiškai (DĮK 147 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo atsakomybės dalis nustatoma atsižvelgiant į jo pareigas, įgaliojimų apimtį, vykdytų darbo funkcijų svarbą, atliktų veiksmų (neveikimo) įtaką žalai atsirasti, pažeidimo pobūdį (žala atsirado dėl konkretaus darbuotojo neveikimo, tam tikrų pareigų neatlikimo, dėl netiesioginių veiksmų ar dėl aktyvių veiksmų, tiesiogiai lėmusių nuostolius ir pan.), darbo trukmę, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno iš atsakovų individualios atsakomybės, vertino kiekvienam iš jų suteiktų įgaliojimų, vykdant pavestas darbo funkcijas, ribas, darbo laikotarpį, taip pat kiekvieno iš atsakovų kaltės laipsnį, kitas su konkrečiu atsakovu susijusias žalos padarymo aplinkybes ir, atsižvelgęs į tai, jog visiems atsakovams yra pagrindas taikyti visišką materialinę atsakomybę, nustatė kiekvieno iš atsakovų atsakomybės dalis: teismas sprendė, kad atsakovės J. G. ir B. J. turi atlyginti po 10 proc., O. S., L. J. – po 26,66 proc. nuo visos 717 311,47 Lt žalos sumos, o I. D., atsižvelgiant į tai, jog vadovavo filialui ne visą laikotarpį, per kurį buvo padaryta žala, – 26,66 proc. nuo 625 067 Lt žalos jo darbo laikotarpiu sumos. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai patvirtina, kad, peržiūrėdamas apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, atsižvelgė į nurodytus žalos, padarytos kelių darbuotojų, dydžio nustatymo kriterijus ir pripažino teisėtomis bei pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovams nustatytų atsakomybės dalių.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, reikšmingomis kiekvieno iš atsakovų, t. y. darbuotojų, netinkamai atlikusių darbo pareigas, atlygintinos žalos dydžiui nustatyti, konstatuoja, kad atsakovų kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai nepatvirtina, jog teismai pažeidė DĮK 147 straipsnio 1 dalį.

Dėl atlygintinos žalos dydžio sumažinimo

Ieškovo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DĮK 147 straipsnio 2 dalį, nes, nesant atsakovų prašymo, sumažino, be to, esmingai, ieškovui atlygintinos žalos dydį. Tuo tarpu atsakovai kasaciniuose skunduose, taip pat remdamiesi nurodytos teisės normos pažeidimu, teigia, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas dėl kiekvieno iš jų aplinkybes, teismas nepakankamai sumažino iš jų priteistiną atlygintinos žalos dydį.

DĮK 147 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad teismas gali, atsižvelgdamas į kaltės laipsnį, konkrečias aplinkybes ir materialinę darbuotojo padėtį, sumažinti atlygintinos žalos dydį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal DĮK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas teismui suteikta diskrecijos teisė mažinti iš darbuotojo priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. J. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-478/2005). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vienas iš darbdaviui atlygintinos žalos dydžio mažinimo kriterijų yra sunki darbuotojo turtinė padėtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2004 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje J. D. IĮ v. D. Z., bylos Nr. 3K-3- 327/2004; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatymas, kokia dalimi, kokia konkrečia suma yra pagrindas sumažinti kiekvieno iš žalą padariusių darbuotojų atlygintinos žalos dydį, yra fakto klausimas, kuris nesprendžiamas kasaciniame teisme. Teisės klausimas – atlygintinos žalos dydžio sumažinimo kriterijų taikymas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje kasacinėje byloje ieškovas, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas be pakankamo pagrindo esmingai sumažino iš atsakovų priteistinos žalos dydį, o atsakovai, teigdami, jog teismas turėjo dar labiau sumažinti iš jų priteistinas atlygintinos žalos sumas, iš esmės remiasi vien netinkamai, jų nuomone, įvertintomis konkrečiomis bylos aplinkybėmis, t. y. kelia fakto kausimus, kurie, minėta, nesprendžiami iš naujo kasaciniame teisme. Tiek ieškovo, tiek atsakovo kasaciniuose skunduose nėra teisinių argumentų, kad apeliacinės instancijos, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, reikšmingomis kiekvieno iš atsakovų atlygintinos žalos dydžiui sumažinti, neteisėtai pasinaudojo įstatymo suteikta diskrecijos teise ir neteisėtai taikė atlygintinos žalos dydžio sumažinimo kriterijus. Konkrečios žalos sumažinimo ribos – teismo diskrecija. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ji naudota neprotingai. Dėl nurodytų motyvų nėra teisinio pagrindo pakeisti apeliacinės instancijos nustatytą iš atsakovų priteistiną atlygintinos žalos dydį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai dalis ieškinio reikalavimų nepatenkinta ne dėl jų teisinio ar faktinio nepagrįstumo

Ieškovo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisęs iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas atsakovams ir valstybei, netinkamai taikė CPK 93 straipsnio nuostatas nagrinėjamu atveju, nes dalis ieškinio reikalavimų nepatenkinta ne dėl jų nepagrįstumo, o dėl to, jog teismas sumažino iš atsakovų priteistinos žalos dydį, atsižvelgęs į jų turtinę padėtį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas įrodė reikalavimų dėl 717 311,47 Lt žalos atlyginimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat su atsakovams paskirstytos atsakomybės dalimis, tačiau iš jų priteistinos ieškovui atlygintinos žalos dydį esmingai sumažino atsižvelgęs į kiekvieno iš atsakovų sunkią turtinę padėtį, kitas su konkrečiu atsakovu susijusias reikšmingas aplinkybes. Kai dalis ieškinio reikalavimų liko nepatenkinta dėl nurodytos priežasties, priteisimas iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų, apskaičiuotų pagal sumą, kuria atlygintina žala sumažinta dėl sunkios atsakovų turtinės padėties, kitų konkrečiam atsakovui reikšmingų aplinkybių, neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija pakeičia apeliacinės instancijos teismo nutartį, panaikindama jos dalį, kuria iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos atsakovams (I. D., L. J., J. G., B. J. – atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atsakovei J. G. – žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidos) ir valstybei (5108 Lt žyminio mokesčio už apeliacinius skundus, nuo kurio dalies mokėjimo atsakovai buvo atleisti, ir 69 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu). Nurodytos bylinėjimosi išlaidos lieka neatlygintinos.

Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

Tiek ieškovo kasacinis skundas dėl ginčo esmės, t. y. iš atsakovų priteistinos žalos dydžio, tiek atsakovų kasaciniai skundai atmesti, todėl ginčo šalių turėtos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos joms neatlyginamos.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 5 d. pažymą dėl ieškovo ir atsakovų inicijuoto kasacinio proceso patirta 452 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Išnagrinėjus kasacinę bylą ir atmetus tiek ieškovo, tiek atsakovų kasacinius skundus, nurodytos išlaidos priteistinos iš jų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno iš jų po 90,40 Lt, į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria iš ieškovo AB,,Mažeikių nafta“ priteista atsakovams: I. D. – 3457 Lt (trys tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt septyni litai), L. J. – 4742 Lt (keturi tūkstančiai septyni šimtai keturiasdešimt du litai) išlaidų už advokato pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, J. G. – 765 Lt (septyni šimtai šešiasdešimt penki litai) išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, B. J. – 275 Lt (du šimtai septyniasdešimt penki litai) išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme; valstybės naudai – 5108 Lt (penki tūkstančiai vienas šimtas aštuoni litai) žyminio mokesčio už apeliacinius skundus; atsakovei J. G. – 1270 Lt (vienas tūkstantis du šimtai septyniasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AB „Orlen Lietuva“ (juridinio asmens kodas 166451720) 90,40 Lt (devyniasdešimt litų 40 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovų I. D. (a. k. duomenys neskelbtini), L. J. (a. k. duomenys neskelbtini), J. G. (a. k. duomenys neskelbtini), B. J. (a. k. duomenys neskelbtini) po 90,40 (po devyniasdešimt litų 40 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas