Dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo

Nr. DOK-1118

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00752-2023-6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Šulco,

susipažinusi su 2025 m. kovo 18 d. paduotu pareiškėjo S. C. (S. C.) kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo

n u s t a t ė :

Pareiškėjas padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo UAB „PAYRNET“ bankroto byloje.

Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartimi paskyrė buvusiam bendrovės vadovui pareiškėjui S. C. 5000 Eur baudą už įpareigojimų per Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartyje nustatytą terminą nevykdymą. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 24 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartimi paskirtos baudos panaikinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartį bei išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti jam paskirtą teismo 2024 m. rugsėjo 27 d. nutartimi baudą.

Pareiškėjo kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnį, reglamentuojantį juridinio asmens valdymo organų pareigas iškėlus įmonei bankroto bylą. Šiuo metu nėra suvienodintos ir prie įmonių valdymo skaitmenizacijos priderintos teismų praktikos aiškinant minėtą normą. Minėtos normos problema kyla dėl dokumentų perdavimo nemokumo administratoriui būdo ir formos. Apeliacinis teismas rėmėsi teismų praktika, numatančia pareigą perduoti popierinius dokumentus atspausdintus, sunumeruotus ir įrištus, tačiau nagrinėjamu atveju visi įmonės dokumentai buvo kuriami ir saugomi skaitmenine forma. Todėl teismo reikalavimas prieš perduodant dokumentus atspausdinti, įrišti ir sunumeruoti yra nepraktiškas ir sunkiai įgyvendinamas dėl didelio dokumentų kiekio. Teismas, konstatuodamas, kad dokumentai ir informacija perduoti netinkamai, nenurodė, kokį jų perdavimo būdą ir formą laiko tinkamu. Kasacinis teismas turėtų išaiškinti, kokios garantijos yra taikomos asmeniui, kuris traukiamas atsakomybėn remiantis JANĮ 57 straipsniu, be kita ko, ar taikoma nekaltumo prezumpcija, ar abejonės yra aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, kaip paskirstoma įrodinėjimo pareiga, ar galimas plečiamasis atsakomybę nustatančios teisės normos aiškinimas (lot. nulla poena sine lege stricta).

2. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ir teisės doktrinoje suformuluoti JANĮ 57 straipsnyje numatytos baudos skyrimo tikslai, taip pat universalus teisės principas, kad negalima reikalauti to, kas yra neįmanoma, lemia tai, kad bauda buvusiam vadovui gali būti skiriama tik nustačius, jog jis faktiškai turi savo žinioje dokumentus, tačiau jų neperduoda. Buvusiam vadovui neturint dokumentų, nėra galimybės ir įpareigoti jį tuos dokumentus pateikti, jam negali būti skiriama bauda už jų neperdavimą, nes neįmanoma perduoti dokumentų, kurių pats neturi. Pareiškėjas perdavė visus jo žinioje buvusius dokumentus, todėl teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika dėl universalaus teisės principo taikymo, todėl nepagrįstai pripažino pareiškėjo pareigą atlikti veiksmus, kurių jis negali atlikti (perduoti dokumentų, kurių fiziškai neturi) ir už tai pritaikė kriminalinei prilyginama atsakomybę.

3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė taikyti atsakomybę vadovui ne tik už dokumentų neperdavimą, bet ir jų nesurinkimą ar negavimą iš trečiųjų asmenų. Teismas taikydamas atsakomybę už įstatyme nenumatytos pareigos pažeidimą, pažeidė principą „nulla poena sine lege“ ir iš esmės išplėtė JANĮ 57 straipsnio 3 dalyje nustatytą vadovo atsakomybę.

4. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl JANĮ 57 straipsnyje numatytos atsakomybės taikymo (ar buvęs vadovas tinkamai įvykdė pareigą „perduoti“ dokumentus ir informaciją) prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartyje padarytai išvadai. Minimoje nutartyje teismas pripažino, kad vadovo pasirinktas bendrovės dokumentų/informacijos perdavimo būdas yra tinkamas JANĮ 57 straipsnio prasme, todėl baudos pareiškėjui neskyrė. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, turi res judicata galią, joje nustatyti šalims privalomi prejudiciniai faktai, kad 2023 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas tinkamai įvykdė pareigą perduoti dokumentus. Tačiau kasacine tvarka skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta priešinga išvada, kad bendrovės vadovas netinkamai atliko dokumentų perdavimo pareigą.

5. Atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 24 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl baudos panaikinimo, pateikė tik S. C. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad buvusio vadovo dokumentų perdavimo modelis yra ydingas ir nelaikytinas tinkamu JANĮ 57 straipsnio prasme, iš esmės nustatė naują pažeidimą, kurio nebuvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Dėl to daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neleistinai pablogino atskirąjį skundą pateikusio pareiškėjo padėtį ir pažeidė CPK 313 straipsnio normą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis.

Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti Jungtinės Karalystės piliečiu S. C. (gimusiam (duomenys neskelbtini) 56 (penkiasdešimt šešių) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2025 m. kovo 17 d.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė

Irmantas Šulcas