Nr. DOK-888
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00396-2023-1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2025 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Šulco,
susipažinusi su 2025 m. kovo 5 d. paduotu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Enefit kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo
n u s t a t ė :
Ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl skolos, delspinigių, sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo. Byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimas ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovei iš atsakovės 12 094,16 Eur skolos ir 1523,86 Eur delspinigių, o reikalavimą dėl sutarties nutraukimo mokesčio atmesti.
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo tenkinti.
Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Bylą nagrinėję teismai nenagrinėjo ieškovo argumentų dėl precedentų turinio pagrįstumo, todėl pažeidė pareigą įvertinti kitoje byloje suformuluotą precedento argumentavimo įtikinamumą. Kasacinio teismo praktika bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija leidžia teigti, kad teismai, spręsdami dėl precedentų taikymo, turi įvertinti ne tik tai, ar nagrinėjamoje byloje bei byloje, kurioje suformuotas precedentas, sutampa ratio decidendi, bet ir paties precedento įtikinamumą, t. y. jo pagrįstumą. Kasacinio teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a>, kuria rėmėsi bylą nagrinėję teismai, pateikti aiškinimai parodo, kad buvo padarytos grubios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, t. y. kasaciniam teismui atsisakius kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, akivaizdžiai buvo nukrypta nuo Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės nuostatų, ESTT praktikos.
2.Teismai taikė neteisėtas ir nesuderintas su ES teisės aktais nacionalinės teisės nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a> suformuota Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – EEĮ) 47 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo taisyklė, tačiau teismo taikytos nacionalinės teisės normos nesuderinamos su ES teisės normomis. Sąvokos „sutarties nutraukimo mokestis“ bei „tiekėjo pakeitimo mokestis“, įtvirtintos 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (toliau – Direktyva) 2 straipsnio 16 punkte ir 17 punkte bei 12 straipsnio 2 dalyje, yra sietinos išimtinai su elektros energijos tiekėjų vartotojams taikomais mokesčiais dėl tiekėjo pakeitimo per se, bet ne su tokiais mokėjimais, kurie elektros energijos tiekimo sandorio šalių yra iš anksto aptariami ir įtvirtinami ilgalaikėje fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo sutartyje tam, kad būtų teisingai ir sąžiningai atlyginami tiekėjo realiai patiriami ekonominiai nuostoliai, jei vartotojas vienašališkai atsisako vykdyti tokia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir sutartį nutraukia iki jos galiojimo termino pabaigos. Tai patvirtina naujosios 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2024/1711, kuria dėl Sąjungos elektros energijos rinkos modelio tobulinimo iš dalies keičiamos direktyvos (ES) 2018/2001 ir (ES) 2019/944 (Direktyva 2024/1711), nuostatos. Direktyva papildyta 18a straipsniu, kuriuo įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad tiekėjai būtų įdiegę ir įgyvendintų tinkamas apsidraudimo strategijas, skirtas rizikai apriboti ir imtųsi visų pagrįstų priemonių tiekimo sutrikimo rizikai mažinti; patikslina, kad elektros energijos tiekėjo taikomas apsidraudimo strategijos gali apimti naudojimąsi tam tinkamomis priemonėmis, pvz., išankstiniais sandoriais.
3. Teismai nepagrįstai bei neteisėtai taikė neteisėtas ES teisės aktų nuostatas. Net ir atsižvelgiant į kasacinio teismo išvadą, kad tiek Direktyvos, tiek EEĮ nuostatos neva draudžia galimybę nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams reikalauti iš anksto aptartų nuostolių atlyginimo, bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti, jog toks išaiškinimas per se kelia klausimą dėl pačios Direktyvos legitimumo. Teismams vertinant, kad Direktyva suteikia galimybę uždrausti nepriklausomiems elektros tiekėjams reikalauti ir iš anksto susitarti dėl minimalių patirtų nuostolių atlyginimo, turi būti įvertinama, ar tokios nuostatos suderinamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) numatytomis teisėmis ir laisvėmis.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktika, skunde nurodomais argumentais nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Kasaciniame skunde ieškovė taip pat prašo teismo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pateikiant šiuos klausimus:
1) Ar terminai „sutarties nutraukimo mokestis“ bei „tiekėjo pakeitimo mokestis“, įtvirtinti Direktyvos 2 straipsnio 16 ir 17 dalyse, apima ir iš anksto šalių sutartyje numatytus realiai elektros energijos tiekėjo patirtus minimalius nuostolius, skirtus kompensuoti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo, ar tik baudines netesybas (angl. punitive penalties), kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius arba iš viso nėra pagrįstos jokiais tiekėjo patirtais finansiniais nuostoliais?
2) Ar aptartos Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 288 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad šios Direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos atveju – EEĮ 47 straipsnis, CK 6.71, 6.245 straipsnių nuostatos)?
3) Ar Chartijos 17 straipsnyje numatyta teisė į nuosavybę apima ir draudimą nustatyti reguliavimą, kuriuo panaikinamos verslo subjekto galimybės atgauti realiai patirtų nuostolių atlyginimą?
4) Jei atsakymai į abu pirmiau nurodytus klausimus yra teigiami, tuomet, ar 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, 2 straipsnio 16 dalis, 17 dalis, 12 straipsnis, yra galiojantys bei suderinami su Chartijos 17 straipsnyje numatyta teise į nuosavybe?
CPK 3 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.
Vadovaujantis SESV 267 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).
Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tokio teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti.
Pagal ESTT praktikoje suformuluotą bendrąją taisyklę, iškilus klausimui dėl ES teisės aiškinimo, galiojimo teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti apskundžiamas, pastarasis privalo kreiptis prejudicinio sprendimo, tačiau ESTT suformulavo ir išimtis, kurioms esant neskundžiamus sprendimus priimantys teismai neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo. Taisyklė dėl privalomojo kreipimosi į ESTT prejudicinio sprendimo netaikoma, kai: 1) iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, t. y. jeigu, nepriklausomai nuo atsakymo į šį klausimą, šis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 10 punktas); 2) dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą tokioje pačioje byloje (ESTT 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa en Schaake, 28/62) arba ESTT jau nagrinėjo tą patį teisės aspektą ir pateikė atsakymą, netgi jei svarstyti klausimai nėra visai identiški (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 13, 14 punktai); 3) tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 16 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgyLTM4MS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-182-381/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-182-381/2024">e3K-3-182-381/2024</a>, 91 punktas).
Be to, kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjk1LTQyMS8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-295-421/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-295-421/2021">e3K-3-295-421/2021</a>, 58, 59 punktai).
Ieškovė prašymą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a> suformuotų precedentų neįtikinamumu, kurį, jos nuomone, nulėmė tai, kad kasacinis teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į ESTT, kai apskritai galimas Direktyvos nuostatų prieštaravimas pačiai ES teisei, todėl šios bylos neįmanoma teisingai išnagrinėti nesikreipus į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Prašydama priteisti sutarties nutraukimo mokestį, ieškovė byloje kelia klausimą dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies taikymo bei aiškinimo, kuris susijęs su nepriklausomų elektros energijos tiekėjų galimybe labai mažoms ir mažoms įmonėms taikyti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokestį.
Ieškovės prašymas kreiptis į ESTT buvo sprendžiamas ir pirmosios instancijos teisme. Ieškovė prašyme teigė, kad byloje kilęs klausimas susijęs su nepriklausomų elektros energijos tiekėjo galimybe labai mažoms ir mažoms įmonėms taikyti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokestį. ES teisės aktai nustato, kad valstybės narės gali nustatyti vartotojo teisę laisvai ir neatlygintinai keisti elektros energijos tiekėją, Lietuvos Respublikos teisės aktai numatė, kad tik nuo 2023 m. birželio 1 d. sudarytoms sutartims yra taikomas draudimas iš anksto susitarti dėl netesybų, bet nenumato tiekėjo teisės reikalauti dėl sutarties nutraukimo kilusių nuostolių atlyginimo. Lietuvos Respublikos institucija (Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) skirtingais laikotarpiais skirtingai vertino teisės aktų turinį. Ieškovės nuomone, ES teisės nuostatų aiškinimas yra visiškai neaiškus, todėl prašė teismą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo užduodant nurodytus klausimus. Atsiliepime į prašymą atsakovė UAB „Peko“ nurodė, kad byloje nėra poreikio kreiptis į ESTT, nes ieškovės suformuluoti klausimai arba neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, arba susijęs ne su konkrečios ES teisės normos taikymu ir aiškinimu, o procedūriniu direktyvos perkėlimo aspektu. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. balandžio 10 d. nutartimi prašymo netenkino, nurodydamas, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į ESTT.
Minėta, kad nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo ES teisės aiškinimo byloje nekyla pagrįstų abejonių. Ieškovė prašyme nenurodė argumentų, kurie pagrįstų poreikį kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje. Ieškovės įvardytas teismo precedentų neįtikinamumas nėra pakankamas pagrindas tokį prašymą tenkinti. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės prašyme iš esmės keliami tie patys klausimai (1 ir 2 klausimai), kurie buvo nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAzLTQyMS8yMDI0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-203-421/2024')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-203-421/2024">e3K-3-203-421/2024</a> prašant kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje yra konstatuota, kad Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16, 17 dalyse reglamentuotų sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjų pakeitimo mokesčio sąvokų aiškinimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo. Be to, įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės ir neperkelti Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatų į nacionalinę teisę. Taigi ginčo šalių teisinius santykius reglamentuoja speciali EEĮ 47 straipsnio 3 dalies norma, todėl spręsta, kad byloje nekilo klausimų dėl ES teisės normų taikymo. Analogiški klausimai keliami ir nagrinėjamoje byloje ir prašyme kreiptis prejudicinio sprendimo nurodomais teiginiais nepagrindžiama, kad nacionaliniai teismai negali savarankiškai atsakyti į byloje keliamus klausimus ir išspręsti ginčo byloje. Kitais ieškovės prašyme kreiptis prejudicinio sprendimo klausimais (3, 4 klausimai) taip pat nepagrindžiamas poreikis kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje. Taigi nagrinėjamoje byloje nekyla klausimų dėl ES teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą.
Atrankos kolegija, įvertinusi ieškovės prašymo kreiptis į ESTT argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ieškovės nurodomais klausimais.
Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).
Atsisakius priimti kasacinį skundą, advokatų kontorai Sorainen ir partneriai grąžintinas už ieškovę sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Gražinti advokatų kontorai Sorainen ir partneriai (j. a. k. 9400025) 6009 (šešių tūkstančių devynių) Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2025 m. kovo 5 d. akcinės bendrovės SEB banko mokėjimo nurodymu Nr. 149950.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Irmantas Šulcas
