Administracinė byla Nr. I2-2606-426/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00137-2022-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės, Gitanos Butrimaitės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimo panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas I. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 22), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 21S51418, kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); 2) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar teisės akto norma neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad 2019 m. sausio 1 d. pareiškėjas su uždarąja akcine bendrove (toliau –UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu jis buvo įdarbintas įmonėje dažytoju-tinkuotoju. Aiškina, kad gyvendamas ir dirbdamas Lietuvoje nepadarė jokių teisės pažeidimų, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, todėl nesupranta, dėl kokių priežasčių Departamentas jam panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje už įmonės, kurioje dirba, vadovo padarytą administracinį nusižengimą.
Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas, kai asmuo turi atsakyti už kito asmens padarytus teisės pažeidimus, šiuo atveju – jo turėto leidimo gyventi panaikinimas, negali būti laikomas teisėtu reguliavimu, todėl daro išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas, kadangi jis baudžiamas už Bendrovės vadovo atitinkamus veiksmus. Be to, mano, kad toks teisinis reguliavimas apskritai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui, kadangi kiekvienas asmuo turėtų atsakyti tik už savo veiksmus ir jų sukeliamas pasekmes.
Pareiškėjas prašo šią bylą sustabdyti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui.
Atsakovas Departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 33–35) paaiškina, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 25 d. tuo pagrindu, jog dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išnagrinėjęs prašymą ir kartu pateiktus dokumentus Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7514169, išduotą 2020 m. birželio 15 d. ir galiojantį iki 2022 m. birželio 14 d.
Nurodo, kad Departamentas nustatė, jog A. D., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“). Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje jam paskirta administracinė nuobauda, t. y. 1 000 Eur bauda, kuri buvo sumokėta 2021 m. gegužės 12 d. Pareiškėjo darbdavio vadovą patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, priėmė ginčijamą Sprendimą.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas Sprendimu nėra baudžiamas už Bendrovės direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą, kadangi administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai – skirtingi teisiniai santykiai, reguliuojami skirtingų teisės normų, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Be to, ginčijamas Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui, pasak atsakovo, tai nereiškia, kad jis galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog minėtą administracinį nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad jam negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Aplinkybė, jog leidimas laikinai gyventi buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Departamentas atsiliepime aiškina, kad sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam šis leidimas išduodamas.
Departamentas akcentuoja, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė.
konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 21S51418, kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui I. V. panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 25 d., tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, pateikė Departamentui prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tai patvirtinančius dokumentus (b. l. 7–9, 37–40).
Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. balandžio 3 d. priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Departamentas 2020 m. birželio 15 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT7514169, galiojantį iki 2022 m. birželio 14 d.
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. D. nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimus, nustatytus Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, t. y. už nelegalų darbą, paskirta 1 000 Eur bauda. Bylos duomenys patvirtina, jog bauda sumokėta 2021 m. gegužės 12 d. (b. l. 36).
Migracijos departamentas, nustatęs, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius yra baustas už nelegalų darbą, 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 23–25).
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Nustatyta, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, be kita ko, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nelegalaus darbo sąvoka, t. y. nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyti to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimai (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus.
Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).
ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra nustatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta atsakomybė dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNTM5NC0xMDYyLzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-5394-1062/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-5394-1062/2019">eA-5394-1062/2019</a>, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNTM0My02MjQvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-5343-624/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-5343-624/2019">eA-5343-624/2019</a> ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra nurodęs, kad Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju – leidimo laikinai gyventi panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį įmonės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais, kaip šis, atvejais būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą, t. y. direktorių) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas yra įmonės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzgwOS00MTUvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3809-415/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3809-415/2020">eA-3809-415/2020</a>, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDQyNy05NjgvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4427-968/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4427-968/2020">eA-4427-968/2020</a>).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. balandžio 15 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui A. D. pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda, t. y. jis nubaustas už nelegalų darbą. Paskirta bauda sumokėta 2021 m. gegužės 12 d.
Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jis nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų ir neprivalo atsakyti už įmonės, kurioje dirba, vadovo padarytus administracinius nusižengimus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjas nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ1MC02MjQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2450-624/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2450-624/2021">eA-2450-624/2021</a>; kt.).
Taigi šiuo aspektu nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad tai, jog darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjo išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų, aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne; Įstatyme nėra nustatyta jokių šių reikalavimų netaikymo išimčių, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2021 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ1MC02MjQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2450-624/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2450-624/2021">eA-2450-624/2021</a>).
Akcentuotina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečių teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDg4MC02NjIvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4880-662/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4880-662/2017">eA-4880-662/2017</a>; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS00OTI2LTY2Mi8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-4926-662/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-4926-662/2017">A-4926-662/2017</a>; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtNDEwMy01NzUvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-4103-575/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-4103-575/2020">eA-4103-575/2020</a>). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikinti iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjQ1MC02MjQvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2450-624/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2450-624/2021">eA-2450-624/2021</a>).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas, nustatęs, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo nubaustas pagal ANT 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, jog nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (2021 m. gegužės 12 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Taip pat konstatuotina, kad Departamento Sprendimas atitinka jo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo redakcijos nuostatas. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, matyti, kokias teisines pasekmes jis sukelia pareiškėjui, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia.
Todėl apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra jokio pagrindo, tad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas skunde taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą išsprendimui administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, jog pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yNzc0LTEwNjIvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2774-1062/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2774-1062/2020">A-2774-1062/2020</a>; kt.). Įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytinų teisės aktų turinį ir pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Skundą atmetus pareiškėjui nepriteistinos ir jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė
Gitana Butrimaitė
Rūta Miliuvienė
