Civilinė byla Nr. 3K-3-435/2013
Proceso Nr. 2-05-3-13121-2010-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11; 71
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rodena“, tretiesiems asmenims I. P., A. P. ir D. P. dėl jungtinės veiklos sutarties, žemės nuomos sutarties nutraukimo ir nuosavybės dalių nustatymo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ priešieškinį ieškovui S. P., tretiesiems asmenims I. P., A. P. ir D. P. dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo, civilinės atsakomybės taikymo ir nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė: 1) nutraukti 2003 m. gegužės 2 d. Jungtinės veiklos sutartį dėl ieškovo, paliekant šią sutartį galioti tarp likusių sutarties šalių; 2) nutraukti 2004 m. liepos 17 d. Žemės sklypo nuomos sutartį dėl ieškovo, paliekant šią sutartį galioti tarp likusių šios sutarties šalių; 3) nustatyti, kad ieškovui, kaip 2003 m. gegužės 2 d. Jungtinės veiklos sutarties partneriui, priklauso 1/3 dalis bendro turto: 1) inžinerinių tinklų – nuotekų tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) inžinerinių tinklų – vandentiekio tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) inžinerinių tinklų – nuotekų tinklų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 7) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 8) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 9) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 10) gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
2003 m. gegužės 2 d. ieškovas, trečiasis asmuo A. P. ir atsakovas UAB „Rodena“ sudarė Jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią buvo susitarta S. P. ir A. P. priklausantį (po ½ dalį) 20,2247 ha žemės sklypą suskaidyti į sklypus, įrengti juose infrastruktūrą, inžinerinius tinklus ir parduoti gyvenamiesiems namams statyti bei suskaidytuose sklypuose pastatyti gyvenamuosius namus ir juos parduoti (Sutarties 1.2.1, 1.2.2 punktai). Atsakovas buvo paskirtas atsakingu asmeniu už Jungtinės veiklos sutarties tinkamą vykdymą ir vadovavimą vykdomai jungtinei veiklai. Jungtinės veiklos sutarties vykdymui 2004 m. liepos 17 d. buvo sudaryta šio žemės sklypo nuomos sutartis, kuri pagal 2009 m. balandžio 15 d. priedą Nr. 2 pasibaigė 2011 m. balandžio 15 d. Žemės sklypas buvo padalytas į: 133 žemės sklypus, kurių pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija; 13 žemės sklypų, kurių pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – infrastruktūros teritorija; 2 žemės sklypus, kurių pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio.
Ieškovo teigimu, atsakovas nuo Jungtinės veiklos sutarties pradžios ją pažeidinėjo (nesirūpino reikiamų statybinių dokumentų gavimu, ieškovas turėjo rūpintis kai kurių darbų atlikimu ir finansavimu), neteikė iš jungtinės veiklos gautų pajamų ir turėtų išlaidų apskaitos (Sutarties 2.2.7 punktas), nesitarė dėl didesnių kaip 10 000 Lt išlaidų (Sutarties 3.1.1 punktas), o nuo 2009 m. pradžios nustojo vykdyti sutartį (neatliekami jokie statybos darbai), kas iš esmės pažeidžia Jungtinės veiklos sutartį, ir ne dėl nuo ieškovo priklausančių priežasčių negali būti pasiekti jos tikslai, o ieškovas negauna to, ko tikėjosi ją sudarydamas. 2009 m. rugsėjo 8 d. ieškovas raštu informavo atsakovą, kad sustabdomas Jungtinės veiklos sutarties vykdymas dėl atsakovo vykdomų pažeidimų. Nutraukus Jungtinės veiklos sutartį, būtina nustatyti jos metu sukurto bendro turto (rezultato) dalis, nes Jungtinės veiklos sutartimi susitarta, kad tik įnašai išlieka partnerio nuosavybe (Sutarties 2.3 punktas). Kadangi Jungtinės veiklos sutartyje nenustatytas konkretus kiekvieno iš partnerių įnašo dydis, tai laikytina, kad visų partnerių įnašai lygūs ir visiems priklauso po 1/3 dalį sukurto turto.
Atsakovas UAB „Rodena“ priešieškiniu prašė: 1) pripažinti ieškovą S. P. iš esmės pažeidusiu Jungtinės veiklos sutartį; 2) nutraukti Jungtinės veiklos sutartį dėl atsakovo dėl esminio S. P. sutarties pažeidimo, paliekant šią sutartį galioti tarp A. P. ir S. P.; 3) taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti iš S. P. atsakovui 8 014 131,76 Lt nuostolių atlyginimą.
Atsakovas nurodė, kad, vykdant Jungtinės veiklos sutartį, 52 sklypai buvo parduoti (12 žemės sklypų su namais), gautos lėšos pasidalytos kaip numatyta sutartyje. Nuo 2005 m. rugsėjo 6 d. ieškovas, turėdamas A. P. ir D. P. įgaliojimą, vykdydamas Jungtinės veiklos sutartį, pardavinėjo jam ir bendraturčiui A. P. priklausančius sklypus (be gyvenamųjų namų). Ieškovas nuolat lankėsi pas atsakovą, dalyvavo vykdant Jungtinės veiklos sutartį, visi dokumentai jam buvo prieinami, paprašius pateikiami. Kilus abejonių dėl ieškovo tinkamo Jungtinės veiklos sutarties vykdymo (įtariant galimą jo neatsiskaitymą su Jungtinės veiklos sutarties šalimis, nesuteikiant informacijos apie Jungtinės veiklos sutarties, suteikto įgaliojimo vykdymą), 2009 m. balandžio 20 d. A. P. ir D. P. įgaliojimą panaikino. Nuo to laiko ieškovas ėmė nebendrauti su Jungtinės veiklos sutarties šalimis ir jos nevykdyti – neėmė pranešimų, tik kai kuriuos pavyko įteikti per antstolį, nenurodydavo savo dalies žemės sklypų kainos, atsisakė atvykti sudaryti pirkimo–pardavimo sutarčių. Taip ieškovas, nebendradarbiaudamas ir atsisakydamas vykdyti Jungtinės veiklos sutartį, iš esmės ją pažeidė, nes atsakovas negauna to, ko tikėjosi iš Jungtinės veiklos sutarties, t. y. neparduoda žemės sklypų ir negauna ne tik numatyto pelno, bet ir negali atsiimti investuotų lėšų (13 291 198,03 Lt), todėl ji nutrauktina. Atsakovo 8 014 131,76 Lt nuostolius sudaro: 1) negautos pajamos – 5 485 410 Lt, kurias atsakovas gautų, jeigu būtų vykdoma sutartis, nes pagal sutartį ieškovui priklauso 2700 Lt už arą, o visa, kas viršija šią sumą, yra atsakovo pelnas (Jungtinės veiklos sutarties 4.3.2, 4.3.3 punktai). Taigi šiuos nuostolius sudaro skirtumas tarp ieškovui pagal Jungtinės veiklos sutartį priklausančios sumos 2700 Lt už arą ir sumos, už kurią rinkoje gali būti parduoti žemės sklypai; 2) ieškovo gauta nauda iš neteisėtų veiksmų – 1 387 962 Lt, kurią sudaro turimų žemės sklypų vieno aro kainos padidėjimas nuo 250 Lt (Jungtinės veiklos sutarties preambulė) iki 2700 Lt už arą (būtų iki aro rinkos vertės, bet dėl tos dalies prašoma priteisti atsakovo negautas pajamas), nes žemės sklypų kaina padidėjo dėl atsakovo padarytų investicijų (3 741 258,91 Lt) į žemės sklypų infrastruktūrą; 3) išlaidos, turėtos pagerinant ieškovo žemės sklypus – 1 140 759,76 Lt, nes investicijos į infrastruktūrą yra neatskiriamai susijusios su žemės sklypais, o pačios investicijos įtrauktos į atsakovo balansą, tačiau kaip atskira prekė jos negali būti parduotos. Nutraukus Jungtinės veiklos sutartį, atsakovui šios investicijos tampa nebereikalingos, nėra galimybės jų panaudoti.
Atsakovo teigimu, įsipareigojimai pagal Jungtinės veiklos sutartį buvo vykdomi, investuota 13 291 198,03 Lt, sklypai suskaidyti, pakeista paskirtis, parengti parduoti ir buvo pardavinėjami (dalis parduota), pastatyta dalis gyvenamųjų namų, tačiau, prasidėjus ekonomikos krizei, esant dar neparduotų gyvenamųjų namų, atsakovas nestatė kituose sklypuose namų. Taip ieškovo argumentai, kad nebuvo vykdoma sutartis, yra nepagrįsti.
Atsakovo teigimu, nepagrįstas ieškovo reikalavimas nustatyti, kad ieškovui S. P., kaip Jungtinės veiklos sutarties partneriui, priklauso 1/3 dalį bendro turto, nes sutarties 2.3 punkte nustatyta, kad kiekvienos šalies įsipareigojimams vykdyti skirtas turtas, lėšos, žinios, patirtis yra tos šalies nuosavybė ir netampa bendrąja daline sutarties šalių nuosavybe, t. y. atsakovo investuotos lėšos į inžinerinius tinklus, gyvenamuosius namus (pasikeitė tik turto forma –lėšos paverstos kitu turtu) negali būti pripažįstamos bendrąja sutarties šalių nuosavybe.
II. Pirmosios instancijos sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu bylos dalį dėl ieškovo S. P. reikalavimo nutraukti 2004 m. liepos 17 d. žemės sklypo nuomos sutartį nutraukė, o kitą ieškinio dalį atmetė; priešieškinį patenkino iš dalies: pripažino ieškovą S. P. iš esmės pažeidusiu 2003 m. gegužės 2 d. Jungtinės veiklos sutartį ir ją nutraukė dėl UAB „Rodena“, paliekant ją galioti tarp A. P. ir S. P.; priteisė iš ieškovo S. P. atsakovui 5 485 410 Lt negautų pajamų, 801 Lt bylinėjimosi išlaidų, 36 196,40 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Jungtinės veiklos sutarties šalys susitarė ne sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, o veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui pasiekti, t. y. padidinti 20,2247 ha žemės sklypo vertę ir jį pardavus pasidalyti pelną. Tokia sutartis neprieštarauja jungtinės veiklos sutarties paskirčiai ir tikslams, nes įstatymų leidžiama šalims laisvai nusistatyti sutarties sąlygas (įskaitant ir tai, kad bendroji dalinė nuosavybė nebus kuriama), kuo šalys ir pasinaudojo (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, 6.971 straipsnio 1 dalis, 6.976 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas atmetė ieškovo reikalavimą nustatyti, kad jam, kaip Jungtinės veiklos sutarties partneriui, priklauso 1/3 dalis bendro turto. Pažymėjo, kad atsakovo lėšos įneštos į sukurtą turtą tik tam, kad būtų padidinta žemės vertė ir ji būtų brangiau parduota, o šių lėšų formos pasikeitimas (inžineriniai tinklai, gyvenamieji namai) nepakeičia jų paskirties ir tikslo bei atitinka Sutarties 2.3 punkte nustatytą susitarimą, kad įdėtos lėšos netampa bendrąja daline sutarties šalių nuosavybe.
Įvertinęs šalių argumentus bei į bylą pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad ne atsakovas, o ieškovas padarė esminių Jungtinės veiklos sutarties pažeidimų, todėl yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnio 2 dalis, Jungtinės veiklos sutarties 6.2 punktas). Teismas nurodė, kad atsakovas 5 485 410 Lt nuostolių dydžiui pagrįsti pateikė rašytinius įrodymus (UAB „Inreal“ turto vertės nustatymo pažymas, negautų pajamų apskaičiavimo pažymą), o ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus. Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodomi nesutikimai su nuostolių skaičiavimu, nepateikiant jokių įrodymų, laikytini nepagrįstais, nes, atsižvelgiant į ginčo specifiką ir ribotą realių nuostolių skaičiavimo galimybę, teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovo pateiktais įrodymais ir nevertinti žalos (nuostolių), remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe (CK 6.249 straipsnio 3 dalis). Dėl to teismas atsakovui iš ieškovo priteisė 5 485 410 Lt negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų ieškovo neteisėtų veiksmų.
Teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimus kaip nuostolius priteisti ieškovo gautą naudą (pelną) iš neteisėtų veiksmų – 1 387 962 Lt, ir išlaidas, turėtas pagerinant ieškovo žemės sklypus – 1 140 759,76 Lt, nurodė, kad Jungtinės veiklos sutartimi šalys susitarė, jog kiekvienos šalies turėtos išlaidos, susijusios su šioje sutartyje numatytų darbų atlikimu, iš gauto pelno nebus kompensuojamos (Sutarties 4.2 punktas). Dėl to išlaidos, turėtos pagerinant žemės sklypus (išleistos infrastruktūrai plėtoti) nepriteistos. Atsakovui priteisiant nuostolius (negautas pajamas – 5 485 410 Lt), iš esmės priteisiamas numatytas pagal Jungtinės veiklos sutartį gautinas pelnas, todėl, priteisus atsakovui dar ir kitus prašomus nuostolius, atsakovas gautų ir Jungtinės veiklos sutartyje numatytą pelną, ir papildomas lėšas, kurios joje nenumatytos, t. y. atsidurtų geresnėje padėtyje nei tinkamai įvykdžius Jungtinės veiklos sutartį (gavus numatytą pelną), o tai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir šalių susitarimo (sutarties esmės) (CK 1.5 straipsnis).
Kadangi 2004 m. liepos 17 d. Žemės sklypo nuomos sutartis yra terminuota ir 2011 m. balandžio 15 d. pasibaigusi, tai teismas bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikino iš dalies: 1) panaikino sprendimo dalį, kuria palikta galioti 2003 m. gegužės 2 d. Jungtinės veiklos sutartis tarp S. P. ir A. P.; 2) panaikino sprendimo dalį, kuria iš ieškovo S. P. priteista 5 485 410 Lt, 801 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Rodena“ bei 36 196,40 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; 3) kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Dėl Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas Sutartį dėl atsakovo, nepagrįstai paliko ją galioti tarp S. P. ir A. P., nes visi partneriai (ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo) sutinka su Jungtinės veiklos sutarties nutraukimu, o, atsakovui pasitraukus iš jungtinės veiklos, sutartis apskritai iš esmės nebegali būti toliau vykdoma, siekiant sutarties tikslų (žemės sklypų infrastruktūros gerinimo, gyvenamųjų namų statybos ir pardavimo). Iš bylos duomenų akivaizdu, kad UAB „Rodena“ ir A. P. yra nepatenkinti ir kaltina S. P. netinkamu Jungtinės veiklos sutarties nuostatų vykdymu, A. P. panaikino S. P. įgaliojimą, kuris buvo išduotas Jungtinės veiklos sutarties vykdymui, kas neabejotinai patvirtina šių asmenų priešpriešą ir A. P. ketinimus nedalyvauti sutartiniuose santykiuose su S. P.. Nors dalyvaujantys byloje asmenys sprendimo dalies, kuria palikta galioti Jungtinės veiklos sutartis tarp A. P. ir ieškovo tiesiogiai neskundė, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš S. P. ieškinio reikalavimų bei apeliacinio skundo matyti, kad jis reikalauja palikti galioti Jungtinės veiklos sutartį UAB „Rodena“ ir A. P., t. y. kitiems partneriams be jo, taigi, akivaizdu, kad jis nesutinka su tolesne bendra jungtine veikla kartu su A. P.. Teisėjų kolegijos nuomone, Jungtinės veiklos sutartis nutrauktina ir nėra pagrindo palikti ją galiojančią dėl kurių nors partnerių, faktiškai ji yra pasibaigusi.
Dėl Jungtinės veiklos sutarties pažeidimų ir jų esmingumo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo tik ieškovo kaltę dėl sutarties pažeidimo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad net ir neatmetant kai kurių galimų nesutarimų tarp partnerių vykdant Jungtinės veiklos sutartį iki 2009 m., galinčių kilti vykdant trims partneriams tokio didelio masto ilgalaikį projektą, teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas būtų įrodęs esminius atsakovo įvykdytus pažeidimus, be to, net ir nustačius ieškovo nurodomus pažeidimus (atsakovo nesirūpinimas reikiamų statybinių dokumentų gavimu, netinkamas sutarties finansavimas, neteikimas iš jungtinės veiklos gautų pajamų ir turėtų išlaidų apskaitų, nesitarimas dėl didesnių kaip 10 000 Lt išlaidų, statybos darbų nevykdymas nuo 2009 m. pradžios ir pan.), jie negalėtų būti pripažinti esminiais, atitinkančiais CK 6.217 straipsnyje numatytas aplinkybes.
Atsakovas S. P. netinkamą Jungtinės veiklos sutarties nuostatų vykdymą grindžia pastarojo atsisakymais parduoti žemės sklypus, derinti jų kainas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsisakymas (vengimas) parduoti, nepagrįstas atsisakymas derinti sklypų kainas užkerta galimybę kitiems partneriams siekti esminio galutinio sutarties tikslo – parduoti žemės sklypus. Nors tai susiję tik su keletu žemės sklypų, tačiau tokie veiksmai neleidžia atsakovui gauti to, ko buvo tikimasi iš sutarties, ir teikia pagrindą nepasitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, o jos nevykdymas iš ieškovo pusės, jei atsakovas ir toliau investuotų į žemės sklypus, galbūt lemtų tik dar didesnius atsakovo nuostolius.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 1/3 dalį atsakovo UAB „Rodena“ turto. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio reikalavimo netenkino.
Kadangi šalys Jungtinės veiklos sutartimi (2.2, 2.3, 4.2, 4.3 punktai) susitarė, kad tai, ką jos įneša į bendrą jungtinę veiklą, netampa bendrąja daline nuosavybe, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad šis turtas, atsakovui transformavus (investavus) šias lėšas į nekilnojamojo turto (inžinerinių tinklų, gyvenamųjų namų) sukūrimą, būtų laikomas jungtinės veiklos rezultatu ir turėtų būti dalijamas partneriams lygiomis dalimis, juolab kad pelnas lygiomis dalimis nėra dalijamas ir realizavus tokį turtą kartu su žemės sklypais. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Jungtinės veiklos sutarties nuostatų matyti, kad jos galutinis tikslas buvo sukurti patrauklesnį ir vertingesnį pardavimo objektą, o dalijamas tarp partnerių ne jų įneštas į objektą nekilnojamasis turtas ar lėšos, bet iš objekto pardavimo gautos pajamos.
Dėl UAB „Rodena“ negautų pajamų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis UAB „Rodena“ pateiktose žemės sklypų vertės nustatymo pažymose nurodytomis žemės sklypų vertėmis ir atsakovo pateikta apskaičiavimo lentele, atsakovui negautas pajamas priteisė tik atskaičiavęs S. P. priklausančią pelno dalį (2700 Lt už vieną arą), tačiau į A. P. priklausančią pelno dalį neatsižvelgė. Teisėjų kolegija, atmesdama ieškovo argumentą, kad atsakovo pateiktos turto vertinimo pažymos nelaikytinos tinkamais įrodymais ir jose užfiksuoti duomenys nereikšmingi, pažymėjo, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme nereikalavo, jog atsakovas pateiktų turto vertinimo ataskaitas, o priešingų, šį jo teiginį patvirtinančių įrodymų turto vertinimo ataskaitų pavidalu neteikė.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad tai, jog ieškovas, nepripažindamas atsakovo teisės reikalauti atlyginti negautas pajamas, neteikė konkrečių įrodymų dėl negautų pajamų galimo dydžio, neatleidžia teismo nuo pareigos įvertinti byloje esančių įrodymų visetą (CPK 185 straipsnis) ir nesuteikia teisės daryti išvadas iš esmės tik pagal vieną, nors galbūt ir reikšmingą įrodymą, kai kiti bylos duomenys leidžia abejoti jo patikimumu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovui negautas pajamas, neįvertino galimų realių sąnaudų. Dėl to ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Dėl UAB „Rodena“ reikalavimo priteisti žemės sklypų pagerinimo išlaidas. Teisėjų kolegija pripažino, kad Jungtinės veiklos ir Nuomos sutartys buvo glaudžiai susijusios, šalys Nuomos sutartį sudarė kaip lydimąją Jungtinės veiklos sutartį, todėl Nuomos sutartis vertintina kaip Jungtinės veiklos sutarties sudėtinė dalis. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Nuomos sutartyje neaptartas nuomininko išlaidų, turėtų žemės sklypų pagerinimo darbams atlikti, atlyginimo klausimas, kad, be kitų infrastruktūros tvarkymo darbų, atsakovas atliko ir darbus, pagal kuriuos nuosavybės teisę į inžinerinius tinklus įgijo pats, o Jungtinės veiklos sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad šalių išlaidos, susijusios su šioje sutartyje numatytų darbų (kurie iš esmės tapatūs Nuomos sutartyje numatytiems) atlikimu, iš gauto pelno nebus kompensuojamos, konstatavo, kad, išsprendus negautų pajamų priteisimo klausimą, nėra pagrindo priteisti ir turėtas žemės sklypų pagerinimo išlaidas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo:
1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį, kuria ieškinio reikalavimai atmesti, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti;
2) panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį, kuria nutraukta 2003 m. gegužės 2 d. Jungtinės veiklos sutartis, ir priimti naują sprendimą – atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimą pripažinti, kad ieškovas iš esmės pažeidė Jungtinės veiklos sutartį ir dėl to nutraukti Jungtinės veiklos sutartį;
3) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį, kuria 2003 m. gegužės 2 d. Jungtinės veiklos sutartis nutraukta dėl trečiojo asmens A. P.;
4) panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį, kuria byla dėl atsakovo UAB „Rodena“ reikalavimo priteisti negautas pajamas (5 485 410 Lt) grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ir priimti naują sprendimą – atmesti atsakovo UAB „Rodena“ priešieškinio reikalavimą priteisti negautas pajamas;
5) priteisti iš atsakovo UAB „Rodena“ bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl netinkamo jungtinės veiklos sutartį bei esminį sutarties pažeidimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, vertinant atsakovo veiksmus. Ieškovo teigimu, jis įrodinėjo iš esmės dvi grupes atsakovo atliktų jo pareigų pažeidimų, kurių abi Jungtinės veiklos sutarties atveju turi esminę reikšmę: atsakovo pareigos įnešti savo įnašą į jungtinę veiklą (rūpintis darbų atlikimu ir juos finansuoti) netinkamas vykdymas (sutarties 2.2.2, 2.2.8 punktai)); atsakovo, kaip Jungtinės veiklos sutarties vadovaujančiojo partnerio, pareigų netinkamas vykdymas (pareigos teikti informaciją apie sutarties vykdymą, iš jungtinės veiklos gautų pajamų ir išlaidų apskaitą kitiems jungtinės veiklos dalyviams, tartis su jais dėl jungtinės veiklos sutarties vykdymo (sutarties 2.2.7, 3.1 punktai)). Kadangi teismai netinkamai apibrėžė, kokie buvo atsakovo įsipareigojimai pagal sudarytą Sutartį, tai padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo pažeidimai negalėjo būti esminiai. Ši išvada tiesiogiai prieštarauja Jungtinės veiklos sutarties sąlygų (1.1, 2.2.2–2.2.6 punktai) esmei, nes paneigia tokios sutarties sudarymo prasmę. Teismai neįvertino, kad atsakovas ėmėsi statyti namus tik 19 iš 133 sklypų; paskutiniai statybos leidimai ginčo teritorijoje buvo išduoti 2006 m.; atsakovas neskyrė net ir šių darbų atlikimui viso finansavimo. Atsakovui trūkstant lėšų, iki 2009 metų ieškovas teikė paskolas atsakovui darbų atlikimui (iš viso 2 395 047,15 Lt) bei įkeitė ieškovui priklausančius žemės sklypus, užtikrinant atsakovo įsipareigojimus bankui. Nors terminas atsakovui grąžinti didelę ieškovo suteiktų paskolų dalį (apytikriai 1,2 mln. Lt) suėjo 2008 m. gruodžio 31 d., atsakovas paskolų ieškovui laiku negrąžino, o 2009 m. birželio 12 d. raštu bei 2009 m. liepos 29 d. raštu pareiškė apie vienašalį skolos įskaitymą su neva atsakovui iš ieškovo pagal Jungtinės veiklos sutartį priklausančiomis sumomis, apskaičiuotomis nuo pat sutarties vykdymo pradžios.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės teismas netinkamai aiškino atsakovo pareigos vadovauti jungtinei veiklai bei atsiskaityti prieš kitus partnerius pažeidimo reikšmę, nes tinkamai neįvertino jungtinės veiklos sutarties esmės bei partnerių tarpusavio įsipareigojimų, kylančių iš jungtinės veiklos sutarties, pobūdžio. Vykdant jungtinės veiklos sutartį itin svarbus asmenų kooperavimasis ir tarpusavio pasitikėjimas. Teisės doktrinoje pabrėžiama, kad šalių tarpusavio artimas, asmeninis, ypatingo pasitikėjimo ir dažniausiai ilgalaikių santykių pobūdis lemia partnerystės sutarties kvalifikaciją pasitikėjimo (fiduciarine) sutartimi. Fiduciarinės pareigos tarp partnerių atsiranda tiek horizontaliai partnerių tarpusavio santykiuose (jas lemia partnerystė per se), tiek ir vertikaliai (valdymo procese dalyvaujantiems partneriams, kurie yra ne tik verslo bendraturčiai, bet ir valdytojai). Atsakovas buvo būtent vadovaujantysis Jungtinės veiklos sutarties partneris, todėl jam teko ne tik bendroji pareiga rūpintis sutarties tinkamu įgyvendinimu, bet ir pareiga bendradarbiauti su kitais partneriais bei specifinė pareiga jiems atsiskaityti už atliktus veiksmus, atliekant vadovaujančiojo partnerio funkcijas (Jungtinės veiklos sutarties 2.2.7, 2.2.8, 2.2.9, 3.1.1, 3.1.2 punktai, CK 6.973 straipsnis). Fiduciarinis sutarties pobūdis draudžia asmeniui ir veikti taip, kad kiltų interesų konfliktas, o interesų konflikto situacija šiame ginče neabejotinai egzistavo – atsakovas ir trečiasis asmuo A. P. yra itin artimai susiję. Atsakovas ir trečiasis asmuo A. P. veikė bendrai ir derino savo veiksmus dėl ieškovo; trečiasis asmuo pats net nepasirašė Jungtinės veiklos sutarties, t. y. sutartyje yra ne jo parašas.
Atsakovo, kaip vadovaujančiojo partnerio, pareigą teikti kitiems partneriams informaciją, numatytą CK 6.973 straipsnyje, šalys detalizavo Jungtinės veiklos sutarties 2.2.7, 2.2.8, 2.2.9, 3.1.1, 3.1.2 punktuose. Kasatoriaus teigimu, 2009 metais jis net kelis kartus kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti jam pajamų ir išlaidų apskaitą už visą Jungtinės veiklos sutarties vykdymo laikotarpį bei partnerių suderintų sąmatų nuorašus, tačiau tokia informacija jam nebuvo pateikta. Dar labiau ieškovo pasitikėjimą atsakovu sumažino gauta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atsakovo veiklos tyrimo 2007 m. lapkričio 30 d. specialisto išvada, kurioje buvo konstatuoti atsakovo padaryti teisės aktų pažeidimai vykdant Jungtinės veiklos sutartį, t. y. kad atsakovas buhalterinę apskaitą tvarkė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus; statybos darbus pagal Jungtinės veiklos sutartį vykdė neturėdamas statybos leidimų; į apskaitą įtraukė suklastotus išlaidų, susijusių su jungtinės veiklos vykdymu, dokumentus, nepagrįstai didinančius jo veiklos sąnaudas.
Kasatoriaus teigimu, vertinant, ar buvo esminis sutarties pažeidimas, privalu atsižvelgti į sutarties esmę, jos pobūdį, pvz., veikimas esant interesų konfliktui fiduciarinės sutarties atveju kvalifikuotinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Be to, atsakovas padarė nemažai sistemingų Jungtinės veiklos sutarties pažeidimų, t. y. tai nebuvo vienkartinio pobūdžio nereikšmingi pažeidimai.
2. Dėl netinkamo jungtinės veiklos sutartį bei esminį sutarties pažeidimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, vertinant ieškovo veiksmus. Kasatoriaus teigimu, nors esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, apeliacinės instancijos teismas nutartimi vertino tik du iš jų (ir juos įvertino netinkamai).
2.1. Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai įvertino CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus. Kasatorius pažymėjo, kad Jungtinės veiklos sutarties vykdymas iki to momento, kai kilo šalių ginčas, truko jau šešerius metus, sutarties terminas Sutartyje nebuvo apibrėžtas, todėl negalima daryti išvados, jog, ieškovui 2009 m. rugsėjo 8 d. pranešus atsakovui apie savo prievolių sustabdymą iki bus išspręsti tarp šalių kilę ginčai, atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi. Ieškovo teigimu, jo atsisakymas suderinti žemės sklypų kainas, juos parduoti, yra susijęs tik su 7 iš 148 sklypų, todėl tai nesudaro pagrindo manyti, jog sutartis nebus vykdoma ir kitų žemės sklypų pardavimo atvejais.
2.2. Ieškovo teigimu, atsakovas neįrodė ir teismas nevertino CK 6.217 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodyto kriterijaus. Jungtinės veiklos sutarties 3.1.2 punkte nustatyta, kad atsakovas turi tartis dėl žemės sklypų su (be) gyvenamųjų namų pardavimo; šalys įsipareigojo pritarti pačiam pelningiausiam pardavimo pasiūlymui. Tai reiškia, kad jeigu pasiūlymas nėra pelningiausias, šalis neturi jokios pareigos jam pritarti. Ieškovo teigimu, jo elgesys, kai jis nepritarė vieno iš žemės sklypų pardavimui bei nederino septynių žemės sklypų kainų, negali būti laikomas atitinkančiu CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą pagrindą.
2.3. Ieškovo teigimu, atsakovas neįrodė ir teismas nevertino CK 6.217 straipsnio 2 dalyje 3 punkte nurodyto kriterijaus (ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo). Ieškovas atsisakė derinti tik septynių žemės sklypų kainas ir tai padarė nei tyčia, nei dėl didelio neatsargumo, bet atsiradus situacijai, nesuderinamai su sutarties vykdymu, kurią lėmė trečiasis asmuo ir atsakovas. Trečiajam asmeniui panaikinus įgaliojimą ir netrukus inicijavus žemės sklypų atsidalijimo procesą teisme, buvo pažeistas ir bendro šalių veikimo bei tarpusavio pasitikėjimo principas. Kadangi atsakovas atliko daug Jungtinės veiklos sutarties pažeidimų dar iki ieškovo atsisakymo, šių pažeidimų sistemiškumas ir ilgalaikiškumas patvirtina, kad, esant tokio pobūdžio juridiniams faktams, ieškovo taikytas savigynos būdas (prievolių vykdymo sustabdymas) atitiko protingumo ir sąžiningumo kriterijus, t. y. nebuvo atliktas savigynos ribų peržengimas.
2.4. Ieškovo teigimu, teismas nevertino, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Akivaizdu, kad ieškovas patirtų labai didelių nuostolių, ir tai rodo atsakovo reikalaujama žalos atlyginimo suma. Be to, sutarties nutraukimas yra ultima ratio priemonė ir šiuo aspektu teismai net nesvarstė, ar tokia priemonė buvo būtina, ar atsakovas negalėjo pasinaudoti kitais teisių gynimo būdais, kurie padėtų išspręsti bent jau tuo metu kilusią situaciją (pvz., kreiptis į teismą dėl įpareigojimo duoti sutikimą arba parduoti sklypus).
3. Dėl Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo bendrais šalių veiksmais. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad visi partneriai sutinka su Jungtinės veiklos sutarties nutraukimu, kad Jungtinės veiklos sutartis faktiškai pasibaigusi, turėjo spręsti klausimą, ar nėra pagrindo šią situaciją teisiškai kvalifikuoti kaip Jungtinės veiklos sutarties pasibaigimą bendru visų partnerių sutarimu arba dėl partnerių bendros kaltės.
4. Dėl nutarties dalies, kuria spręstas klausimas dėl nuosavybės teisės į 1/3 dalį bendro turto. Kadangi Jungtinės veiklos sutartyje kiekvieno iš partnerių įnašo dydis nebuvo konkrečiai nustatytas, tai, remiantis CK 6.970 straipsnio 2 dalimi, turi būti laikoma, jog kiekvieno iš partnerių įnašo dydis yra lygus kiekvieno iš kitų partnerių įnašui ir sudaro 1/3 dalį bendro partnerių įnašo į jungtinę veiklą. Jungtinės veiklos sutarties 2.3 punktu buvo susitarta tik dėl įnašų, t. y. nustatyta, kad kiekvieno iš partnerių įnašai išlieka atitinkamo partnerio nuosavybe ir kiti partneriai į šį įnašą neįgyja nuosavybės teisių. Tačiau nė vienoje Jungtinės veiklos sutarties nuostatoje nėra nustatytas teisinis reguliavimas, taikomas jungtinės veiklos rezultatui, todėl dėl Jungtinės veiklos sutarties vykdymo pagrindu sukurto rezultato (bendro turto) turi būti taikomas įstatyme įtvirtintas reguliavimas (CK 6.971 straipsnio 1 dalis), lemiantis, jog bendras turtas partneriams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovo teigimu, tiek sprendime, tiek nutartyje buvo neatskirtos dvi teisine prasme skirtingos sąvokos, t. y. „įnašas į jungtinę veiklą“ ir „jungtinės veiklos rezultatas“. Nutraukus Jungtinės veiklos sutartį ir nepatvirtinus nuosavybės teisės į dalį bendro turto, paneigiamas bendro rezultato sukūrimas, nes atsakovui yra paliekamas visas bendras turtas, kuris buvo sukurtas iš esmės visų šalių įnašų pagrindu, o ieškovui paliekami suvaržyti ir naudojimo perspektyvų netekę žemės sklypai, kurių pardavimas be turto, esančio ant jų, objektyviai yra sunkiai įmanomas. Be to, šalims vykdant Jungtinės veiklos sutartį, buvo nutiestos ir teritorijų planavimo dokumentuose numatytos inžinerinės komunikacijos, esančios bendro turto dalimi, todėl, nesuteikus ieškovui teisės į dalį šių komunikacijų nuosavybės, jis netenka galimybės naudotis žemės sklypais pagal numatytą jų paskirtį.
5. Dėl CPK 345 straipsnio 1, 2 dalies normų aiškinimo ir taikymo nutarties daliai dėl negautų pajamų¸ kurioje byla grąžinta pirmosios instancijos teismui neatsakius į argumentą dėl tokio reikalavimo negalimumo pagal CK 6.980 straipsnio 2 dalį. CK 6.980 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad partneris, nutraukęs sutartį, turi atlyginti kitiems partneriams dėl sutarties nutraukimo padarytus tiesioginius nuostolius. Taigi Civilinis kodeksas nesuteikia galimybės jungtinės veiklos sutarties nutraukimo atveju reikalauti atlyginti netiesioginius nuostolius.
6. Dėl proceso teisės normų pažeidimų:
6.1. Ieškovo teigimu, pažeistos proceso teisės normos, įpareigojančios teismą motyvuoti sprendimą, nes apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino ieškovo apeliacinio skundo argumento, kad CK 6.980 straipsnis neleidžia reikalauti atlyginti netiesioginius nuostolius jungtinės veiklos sutarties nutraukimo atveju. Be to, nutartyje nebuvo argumentuotai įvertinti ieškovo teikti įrodymai ir argumentai dėl atsakovo, kaip Jungtinės veiklos sutartį pažeidusios šalies, ir jo pažeidimų esmingumo.
6.2. Pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ir apeliacinio skundo ribas bei nuspręsti dėl trečiųjų asmenų, nepareiškusių savarankiško reikalavimo byloje, teisių ir pareigų: nutartyje nuspręsta dėl Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo trečiajam asmeniui, nors šis tokio reikalavimo nereiškė, kaip, beje, ir ginčo šalys.
6.3. Pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai). Ieškovo teigimu, tam tikri įrodymai nebuvo tirti ir vertinti.
Trečiasis asmuo I. P. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovas praleido CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą kasaciniam skundui dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalies grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui pateikti, todėl dėl šios dalies kasacinis skundas negali būti nagrinėjamas.
2. Atsakovo teigimu, ieškovas neturi teisės reikalauti pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/3 dalį UAB „Rodena“ priklausančio turto, nes Jungtinės veiklos sutarties 2.3 punktu šalys aiškiai susitarė, kad partneriai nesukurs bendrosios dalinės nuosavybės. Tai, kad šalis sieja jungtinės veiklos teisiniai santykiai, nereiškia, jog visas tokios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių sukurtas ar įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir jog šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Atsakovo teigimu, galutinis Sutarties tikslas buvo sukurti patrauklesnį ir vertingesnį pardavimo objektą, o dalijamas tarp partnerių ne jų įneštas į objektą nekilnojamasis turtas ar lėšos, bet iš objekto pardavimo gautos pajamos. Ieškovo nesąžiningumą dėl reikalavimo priteisti jam 1/3 dalį UAB „Rodena“ turto pagrindžia ir tai, kad, ieškovo teigimu, jam turi būti sugrąžintos paskolos, kurias suteikė partneriui UAB „Rodena“, tačiau kartu S. P. siekia įgyti ir UAB „Rodena“ pastatytus inžinerinius tinklus bei gyvenamuosius namus (t. y. gauti dvigubą naudą ir taip nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita), į kurių statybą yra investuotos ne tik S. P. suteiktos paskolos, bet ir UAB „Rodena“ lėšos, iš viso daugiau kaip 13 mln. Lt.
3. Atsakovo teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas, nuspręsdamas dėl Jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo dėl visų trijų partnerių, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų. Teisėjų kolegijos išvada, kad Sutartis yra faktiškai pasibaigusi, nutrauktina ir nėra pagrindo palikti ją galiojančią dėl kurių nors partnerių, iš esmės atitinka CK 6.978 straipsnio 1 dalies 4 punkto išvardytą jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo pagrindą.
4. Teismai teisingai ir pagristai taikė esminio sutarties pažeidimo vertinimo kriterijus (CK 6.217 straipsnio 2 dalis) ir nutraukė Jungtinės veiklos sutartį dėl esminių ieškovo sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimų, kurių jis nepaneigė, be to, neįrodė jokių atsakovo Jungtinės veiklos sutarties vykdymo pažeidimų. Ieškovas remiasi išimtinai tik faktinėmis aplinkybėmis ir faktų analize dėl atskirų pažeidimų vertinimo. Atsakovo teigimu, žemesnės instancijos teismai vertino visus CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išplėtotus esminio pažeidimo kvalifikavimo kriterijus.
Vienintelis ir esminis ieškovo interesas, kylantis iš Jungtinės veiklos sutarties, yra tas, kad žemės sklypų vertė už vieną arą nebūtų mažesnė nei sutartyje numatyta maksimali S. P. galima nauda pardavus sklypus – 2700 Lt už vieną arą, o esminės pareigos susijusios su sąlygų parduoti žemės sklypus sudarymu, todėl griežtas sutarties sąlygų laikymasis, esant vieninteliam ieškovo įsipareigojimui, turi esminę reikšmę atsakovui. Be to, atsakovas, vykdydamas sutartį, investavo dideles pinigų sumas, kurių dėl ieškovo neteisėtų veiksmų negali ir negalės atgauti.
Atsakovo teigimu, byloje yra įrodyta, kad jis tinkamai vykdė Jungtinės veiklos sutartį.
5. Atsakovo vertinimu, ieškovas, teigdamas, kad Lietuvos apeliacinis teismas turėjo vertinti, ar nėra pagrindo sutartį laikyti pasibaigusia dėl bendros partnerių kaltės, pripažįsta savo kaltę (CPK 187 straipsnis). Atsakovo teigimu, ieškovas painioja skirtingas teisines situacijas, kai jungtinės veiklos sutartis pasibaigia dėl visų partnerių bendrų, tuo pačiu metu daromų pažeidimų bei nesant intereso toliau tęsti santykius ir kai jungtinės veiklos sutartis pasibaigia dėl to, kad vienam iš partnerių pažeidus sutartį, kitiems partneriams tolesnis sutarties galiojimas yra netikslingas ir neduoda siekto rezultato.
6. Ieškovas savo kasaciniame skunde nurodo, kad teismai tariamai nevertino jo pateiktų įrodymų, nemotyvavo sprendimų. Tačiau, atsakovo teigimu, dalis ieškovo naujų įrodymų buvo teikti Lietuvos apeliaciniam teismui jau po apeliacinių skundų ir atsiliepimų pateikimo, be to, ieškovas tik kartu su kasaciniu skundu pateikė 2013 m. sausio 4 d. specialisto išvadą. Ieškovo įrodymai, susiję su ikiteisminiais tyrimais, yra pateikti kaip tariamai nustatantys pažeidimus, nors vėliau tuose pačiuose ikiteisminiuose tyrimuose buvo paneigti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas.
Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl jungtinės veiklos sutarties vykdymo, jos pabaigos. Byloje sprendžiamas ginčas, ar jungtinės veiklos sutarties šalys tinkamai vykdė sutartį, ar šalys ją iš esmės pažeidė, sprendžiamas klausimas dėl civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą.
Dėl kasacinio skundo padavimo termino
Atsiliepime į kasacinį skundą keliamas kasatoriaus kasacinio skundo priėmimo klausimas teigiant, kad kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalies grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra paduotas praleidus CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą.
CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras trijų mėnesių apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo apskundimo kasacine tvarka terminas. Tačiau kasacinis skundas, paduotas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais (bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme), paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo (CPK 345 straipsnio 1 dalis). Ieškovas kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties padavė 2013 m. vasario 20 d. Kasatorius kasaciniu skundu skundė ne tik apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria dalis bylos perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bet ir nutarties dalį, kuria ieškinio reikalavimai atmesti, taip pat kuria nutraukta Jungtinės veiklos sutartis.
CPK nereglamentuota, koks kasacinio skundo padavimo terminas taikomas tais atvejais, kai kasaciniu skundu skundžiama tiek apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, tiek ir procesinio sprendimo dalis, kuria byla išspręsta iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad suinteresuotiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos veiksmingai naudotis įstatymo suteikta teise kreiptis į kasacinį teismą. Tais atvejais, kai kasatorius kasaciniu skundu skundžia tiek apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kurios apskundimui taikytinas vieno mėnesio apskundimo terminas, tiek ir dalį, kurios apskundimui taikytinas trijų mėnesių terminas, o skundžiamos teismo procesinio sprendimo dalys yra glaudžiai susijusios, būtų neracionalu reikalauti iš kasatoriaus paduoti du atskirus kasacinius skundus. Be to, esant abejonių proceso teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad sudarytų sąlygas asmeniui pasinaudoti procesine teise, o ne ją suvaržytų, todėl vienu kasaciniu skundu skundžiant glaudžiai susijusias apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis taikomas ilgesnis kasacinio skundo padavimo terminas. Teisėjų kolegijos vertinimu, S. P. kasacinis skundas paduotas laikantis CPK 345 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir nepraleidus termino jam paduoti (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Dėl jungtinės veiklos sutarties esmės
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. IĮ J. D. turgus,,Marmantas”, bylos Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. Ž. P., bylos Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-392/2009).
Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai).
Bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Pažymėtina, kad komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu. Šiandienėje doktrinoje esminis partnerystės santykių elementas – partnerių įsipareigojimas atsisakyti savo trumpalaikių interesų ir suteikti prioritetą ne asmeninei, bet visos partnerių grupės gerovei; partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo.
Dėl nuosavybės teisės į jungtinės veiklos partnerio įnašą santykio su nuosavybės teise į jungtinės veiklos metu sukurtą rezultatą
Kasatoriaus teigimu, nutraukus Jungtinės veiklos sutartį ir nepatvirtinus nuosavybės teisės į dalį bendro turto, paneigiamas bendro rezultato sukūrimas, nes atsakovui yra paliekamas visas bendras turtas, kuris buvo sukurtas iš esmės visų šalių įnašų pagrindu.
CK 6.970 straipsnyje nustatyta, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, o įnašai laikomi lygiais, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis (CK 6.976 straipsnio 1 dalis). Taigi partnerių įnašų proporcijos, įnešto turto nuosavybė, pelno paskirstymas reglamentuojamas įstatymu, jei šalys nesusitaria kitaip. Šios teisės normos nepaneigia jungtinės veiklos sutarties šalių laisvės susitarti dėl įnašų ir veiklos rezultato nuosavybės teisės.
Kasatoriaus teigimu, nė vienoje Jungtinės veiklos sutarties nuostatoje nėra nustatyto teisinio reguliavimo, taikomo jungtinės veiklos rezultatui, todėl Jungtinės veiklos sutarties vykdymo pagrindu sukurtam rezultatui (bendram turtui) turi būti taikomas įstatyme nustatytas reguliavimas (CK 6.971 straipsnio 1 dalis) – bendras turtas partneriams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką sutarties sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Miaras“ v. A.D. IĮ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartį, priimą civilinėje byloje UAB,,Creditum Vilnius“ v. AB,,Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; kt.). Pagal sisteminio sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis) bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą, sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Jungtinės veiklos sutarties 2.3 punktu šalys susitarė, kad kiekvienos šalies įsipareigojimams vykdyti skirtas turtas, lėšos, žinios, patirtis yra tos šalies nuosavybė ir netampa bendrąja daline sutarties šalių nuosavybe. Šalys taip pat susitarė, kaip bus dalijamas iš bendros veiklos gautas pelnas (Sutarties 4.3 punktas). Remiantis šiomis nuostatomis ir šalių sudarytos sutarties turiniu, akivaizdu, kad šalys aiškiai susitarė, kad tai, ką jos įneša į bendrą jungtinę veiklą, netampa bendrąja daline nuosavybe. Nors sutartyje nėra nuostatų, kurios tiesiogiai aptartų jungtinės veiklos rezultate sukurto turto nuosavybės klausimus, tačiau neatitiktų sisteminio sutarties aiškinimo principo aiškinimas, pagal kurį atsakovo įneštas turtas (lėšos), nors ir yra asmeninė nuosavybė, tačiau, jas transformavus į jungtinės veiklos rezultatą (nekilnojamojo turto (inžinerinių tinklų, gyvenamųjų namų) sukūrimą), šis rezultatas jau būtų laikomas bendrąja daline nuosavybe. Iš Jungtinės veiklos sutarties sąlygų visumos matyti, kad sutarties sudarymo tikslas – sukurti patrauklesnį ir vertingesnį pardavimo objektą, jį parduoti, o dalijamas tarp partnerių ne jų įneštas į objektą nekilnojamasis turtas, lėšos ar jungtinės veiklos rezultate sukurtas turtas, bet iš bendros veiklos gautas pelnas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Jungtinės veiklos sutarties 2.3 punkto nuostatas visos sutarties kontekste, padarė pagrįstą išvadą, kad šalys neperdavė ir neketino perduoti turto ar kitų įnašų į bendrąją dalinę nuosavybę ar dalytis iš jungtinės veiklos gauto pelno lygiomis dalimis, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/3 dalį UAB „Rodena“ turto yra nepagrįstas.
Dėl jungtinės veiklos sutarties pažeidimo kvalifikavimo esminiu
Byloje kilo ginčas, kuri iš šalių laikytina iš esmės pažeidusia Jungtinės veiklos sutartį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo ieškovo kaltę, o, vertindami atsakovo veiksmus, vykdant sutartį, konstatavo, kad, net ir nustačius ieškovo nurodomus pažeidimus, jie negalėtų būti pripažinti esminiais, atitinkančiais CK 6.217 straipsnyje numatytas aplinkybes.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Pagal šalių tarpusavio teisių ir pareigų pobūdį jungtinės veiklos sutarties šalių teisės ir pareigos nėra tiesiogiai priešpriešinės kitų dalyvių pareigoms (t. y. vienos šalies teisė neatitinka kitos šalies pareigos, ir vice versa), tačiau visos partnerystės sutarties šalys turi ir teisių, ir pareigų, šalių teisės ir pareigos skirtos bendram tikslui. Bendrų tikslų siekiama bendrais veiksmais (sutarties dalykas – bendra veikla).
Byloje nustatyta, kad Jungtinės veiklos sutartimi šalys nustatė du tikslus: 1) kasatoriui S. P. ir trečiajam asmeniui A. P. lygiomis dalimis priklausančiame 20,2247 ha žemės sklype paruošti sklypus juos suskaidant, įrengiant juose inžinerinius tinklus bei aplinkos infrastruktūrą ir juos parduoti dalimis gyvenamiesiems namams statyti (sutarties 1.2.1 punktas); 2) suskaidytuose sklypuose pastatyti gyvenamuosius namus bei juos parduoti (sutarties 1.2.2 punktas). Jos vykdymo procese nemaža dalis galutinio tikslo – parduoti visus sklypus (sutarties 7.1 punktas) – buvo pasiekta, parduodant 52 sklypus. Jungtinės veiklos sutarties 2.1 punktu kasatorius įsipareigojo suteikti sklypus darbų atlikimui, teikti konsultacijas, pagal atskirą susitarimą investuoti į darbų atlikimą lėšas, jei atsakovas jų pritrūksta darbams atlikti. Atsakovas sutartimi įsipareigojo investuoti į darbų atlikimą ir organizuoti darbus (sutarties 2.2 punktas).
Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai. Esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju – teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų padarinių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad nebuvo esminio sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos 3K-P-346/2004).
Byloje nustatyta, kad, 2003 m. gegužės 2 d. sudarius Jungtinės veiklos sutartį, iki 2009 metų ji buvo vykdoma sklandžiai. Atsakovas kasatoriaus netinkamą Jungtinės veiklos sutarties nuostatų vykdymą grindė jo atsisakymu parduoti žemės sklypus, derinti jų kainas. Kasatorius šių aplinkybių faktiškai neneigė, savo elgesį motyvavo Jungtinės veiklos sutarties vykdymo sustabdymu dėl atsakovo veiksmų. Pažymėtina, kad savitas jungtinės veiklos pobūdis lemia sutarties šalių ribotas galimybes tarpusavio ginčams spręsti pasinaudoti teisinėmis gynybos priemonėmis išimtinai savo asmeniniais interesais, pavyzdžiui, ribota sutarties šalies teise į prievolės sustabdymą. Tokie kasatoriaus veiksmai, atsižvelgiant į ilgametę šalių praktiką tartis dėl parduodamų objektų kainos, laikytini Jungtinės veiklos sutarties pažeidimu. Tačiau sprendžiant, ar šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu sutarties pažeidimu, turi būti atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių visumą, kad Jungtinės veiklos sutartis buvo ilgalaikė, kasatorius aktyviai dalyvavo vykdant sutartį, ilgą laiką nuosekliai veikė Jungtinės veiklos sutarties dalyvių naudai (jo vardu išduotas statybos leidimas infrastruktūros darbams, įrengė apšvietimo elektros tinklus, finansavo ir sudarė rangos sutartis dėl šaligatvių dangos, namo įrengimo, atsakovui teikė paskolas), konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog tokie kasatoriaus veiksmai neleido atsakovui gauti to, ko buvo tikimasi iš sutarties, ir atsakovas negalėjo tikėtis, kad sutartis bus vykdoma ateityje. Pažymėtina ir tai, kad iš sutarties šalių elgesio matyti, jog griežtas jos sąlygų laikymasis neturėjo esminės reikšmės, nes, remiantis sutartimi, kasatorius turėdavo pritarti pelningiausiam pardavimo pasiūlymui (Sutarties 3.1.2 punktas), kai tuo tarpu atsakovas prašydavo kasatoriaus ne pritarti pasiūlymui, o nurodyti sklypo pardavimo kainą. Nors kasatoriaus prievolių vykdymo sustabdymas ir atliktas tyčia, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jo atsisakymas parduoti žemės sklypus, derinti jų kainas nebuvo nemotyvuotas ir buvo grindžiamas nurodomu paties atsakovo prievolių pažeidimu. Tai sudaro pagrindą manyti, kad, išsprendus nesutarimus arba pašalinus galimas atsisakymo derinti kainą priežastis, egzistuotų galimybė toliau vykdyti sutartį, o, atsižvelgiant į ilgalaikį sutarties pobūdį, nesutarimų pašalinimas įmanomas naudojantis kitomis teisinėmis gynybos priemonėmis, nebūtinai sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo. Be to, nutraukus sutartį ją pažeidęs kasatorius patirtų labai didelių nuostolių, ką patvirtina šioje byloje pareikšto priešieškinio dydis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors kasatoriaus elgesys sustabdant savo prievolių pagal sutartį vykdymą kvalifikuotinas kaip sutarties pažeidimas, atsižvelgdama į ilgalaikį sėkmingą sutarties vykdymą ir į didelės dalies sklypų pardavimą, į ankstesnį kasatoriaus elgesį, šis pažeidimas nesudarė pagrindo teigti, kad nukentėjusioji šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, todėl bylą nagrinėję teismai kasatoriaus atliktą sutarties pažeidimą nepagrįstai pripažino esminiu ir taip pažeidė sutarties nutraukimą dėl esminio pažeidimo reglamentuojančias teisės normas.
Kasatoriaus teigimu, atsakovas, nevykdydamas pareigos finansuoti, vykdyti darbus, vadovauti bei atsiskaityti kitiems partneriams, iš esmės pažeidė Jungtinės veiklos sutartį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Jungtinės veiklos sutarties vykdymo eigą, praktiką, įvykdymo apimtį, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmai (pareigos teikti informaciją apie sutarties vykdymą, iš jungtinės veiklos gautų pajamų ir išlaidų apskaitą kitiems jungtinės veiklos dalyviams, tartis su jais dėl Jungtinės veiklos sutarties vykdymo pažeidimai) negali būti pripažinti esminiais, atitinkančiais CK 6.217 straipsnyje nustatytus kriterijus.
Kadangi partnerystės sutarties pagrindu asmenų veikla vykdoma ne kiekvieno jų savarankiškai, bet sujungiant bendrus išteklius, kooperuojant sutarties šalių jėgas, vykdant jungtinės veiklos sutartį, ypač svarbus šalių bendradarbiavimas. Bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei įvykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad abi šalys stokojo bendradarbiavimo, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad kažkuri iš šalių Jungtinės veiklos sutartį pažeidė iš esmės.
Dėl jungtinės veiklos sutarties pabaigos
Nagrinėjamoje byloje tiek kasatorius, tiek atsakovas pareiškė reikalavimą nutraukti Jungtinės veiklos sutartį dėl jų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino Jungtinės veiklos sutartį pasibaigusia dėl visų sutarties šalių.
CK 6.978 straipsnis reguliuoja jungtinės veiklos sutarties pabaigos santykius; pagal bendrąsias įstatymų aiškinimo taisykles, šio straipsnio normos turi būti aiškinamos kitų jungtinės veiklos instituto nuostatų ir CK normų kontekste. Lemiamą reikšmę partnerystei turi kiekvieno partnerio vaidmuo, laikoma, kad partnerių santykiai yra asmeniniai, artimi, grindžiami tarpusavio pasitikėjimu. Jungtinės veiklos sutartis reikalauja iš sutarties šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo. Į tai turi būti atsižvelgiama aiškinant šios sutarties pasibaigimo pagrindus. CK 6.978 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartis baigiasi vienam iš partnerių atsisakius toliau būti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties dalyviu, išskyrus atvejus, kai jungtinės veiklos sutartis galioja ir be šio partnerio. Teisėjų kolegijos nuomone, šis jungtinės veiklos sutarties pabaigos pagrindas gali būti taikomas ir tada, kai dalyvauti jungtinėje veikloje atsisako daugiau nei vienas arba net ir visi partneriai. Toks atsisakymas gali būti išreikštas tiesiogiai arba numanomas iš faktinio šalių elgesio.
Byloje nustatyta, kad Jungtinės veiklos sutarties šalių nesutarimai dėl sutarties vykdymo kilo 2009 metais, pareikštu ieškiniu ir priešieškiniu šalys prašė pripažinti kitą šalį pažeidus sutartį iš esmės, abi šalys prašė nutraukti sutartį, byloje konstatuotas abiejų šalių nebendradarbiavimas. Dėl Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo iš esmės sutiko ir trečiasis partneris A. P., palaikęs priešieškiniu atsakovo reikštus reikalavimus. Be to, trečiojo asmens elgesys, pareiškiant ieškinį dėl sklypų atidalijimo, taip pat netiesiogiai išreiškia jo valią nebetęsti Jungtinės veiklos sutarties. Taigi nė viena sutarties šalis nebeturi intereso dėl tokios sutarties egzistavimo ir vykdymo. Šiuo atveju visos sutarties šalys nuosekliai siekia užbaigti Jungtinės veiklos sutartį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad dėl to, jog Jungtinės veiklos sutartis turi būti nutraukta, byloje faktiškai nėra ginčo, nes to reikalauja (pritaria) visi Jungtinės veiklos sutarties partneriai.
Kasatoriaus teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nuspręsta dėl Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo trečiajam asmeniui, nors šis tokio reikalavimo nereiškė, kaip ir ginčo šalys. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus dėl trečiojo asmens valios nebetęsti Jungtinės veiklos sutarties, sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad kasatorius neturi teisinio suinteresuotumo dėl Jungtinės veiklos negaliojimo ar galiojimo kitų partnerių atžvilgiu, ypač kai pats ieškiniu siekė nutraukti sutartį, ir vertina, kad kasatorius gina ne savo teises, nes pats trečiasis asmuo sutarties nutraukimo dėl jo neskundė.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylos šalių ginčą dėl Jungtinės veiklos sutarties pabaigos, todėl ši nutarties dalis paliktina galioti, iš dalies patikslinus bei papildžius jos motyvus.
Konstatavus, kad Jungtinės veiklos sutartis pasibaigė dėl visų sutarties šalių, o ne nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, nėra pagrindo spręsti vienos iš šalių civilinės atsakomybės klausimo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias esminį sutarties pažeidimą, civilinę atsakomybę, tai teikia pagrindą panaikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl negautų pajamų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir dėl šios dalies byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, ir atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovo 5 485 410 Lt negautų pajamų atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Tenkinus kasacinį skundą iš dalies, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Patenkinta kasacinio skundo reikalavimų suma sudaro 82 procentus. Taigi, atitinkamai proporcingai paskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartimi kasatoriui buvo atidėtas 42 990 Lt žyminio mokesčio mokėjimas iki kasacinio teismo galutinio procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į patenkintų kasacinio skundo reikalavimų dalį, iš kasatoriaus priteistina 7738,20 Lt, o iš atsakovo – 35 251,80 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Šalys pateikė įrodymus, kad kasaciniame teisme kasatorius patyrė 23 775,02 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą, atsakovas – 7532,25 Lt. Šalių sumokėtos advokatams ir prašomos priteisti išlaidos už kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.12 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, vadovaudamasi Rekomendacijų 11 punktu, konstatuoja, kad už kasacinio skundo ir atsiliepimo surašymą galėtų būti kompensuota po 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų kasacinio skundo reikalavimų dalį, iš atsakovo kasatoriui priteistina 3200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Kasaciniame teisme patirta 118,96 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurių dydis patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. rugsėjo 17 d. pažyma (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į patenkintų kasacinio skundo reikalavimų dalį, iš kasatoriaus priteistina 21,41 Lt, o iš atsakovo – 97,55 Lt išlaidų, susijusių su procesiniu dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas, pakeitęs esant ankstesnei proceso stadijai priimtą sprendimą ar nutartį, turi atitinkamai pakeisti ir ankstesnį bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas turi būti pakeistas atsižvelgiant į tai, kaip jos turėtų būti paskirstomos, jei, esant ankstesnei stadijai, būtų buvęs priimtas toks procesinis sprendimas, kokį priėmė kasacinis teismas.
Pirmosios instancijos teisme ieškovui buvo atidėtas 16 100 Lt, o atsakovui – 20 000 Lt žyminio mokesčio mokėjimas. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmojoje instancijoje, yra 96,40 Lt. Atsižvelgiant į bendrąją bylos baigtį (ieškovo ieškinys ir atsakovo priešieškinis atmesti), valstybei iš kasatoriaus priteistina 16 100 Lt žyminio mokesčio ir 48,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o iš atsakovo – 20 000 Lt žyminio mokesčio ir 48,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Apeliacinės instancijos teisme ieškovui buvo atidėtas 30 000 Lt, o atsakovui – 15 408 Lt žyminio mokesčio mokėjimas. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1400 Lt atstovavimo išlaidų. Atsižvelgiant į bendrąją bylos baigtį, valstybei iš kasatoriaus priteistina 30 000 Lt žyminio mokesčio, iš atsakovo – 15 408 Lt žyminio mokesčio.
Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybei iš kasatoriaus priteistina 53 907,81 Lt, iš atsakovo – 70 805,55 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovo kasatoriui priteistina 3200 Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalis dėl 5 485 410 Lt negautų pajamų, 801 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo S. P. atsakovui UAB „Rodena“, 36 196,40 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovo S. P. valstybei ir ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsakovo UAB „Rodena“ priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovo S. P. 5 485 410 Lt negautų pajamų atmesti.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Rodena“ (j. a. k. 134491023) ieškovui S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3200 (tris tūkstančius du šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti kasacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 53 907,81 Lt (penkiasdešimt tris tūkstančius devynis šimtus septynis litus 81 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš atsakovo UAB „Rodena“ (j. a. k. 134491023) 70 805,55 Lt (septyniasdešimt tūkstančių aštuonis šimtus penkis litus 55 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Rimvydas Norkus
Dalia Vasarienė
