Dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir gatvės komiteto pažymos pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-434/2013

Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00992-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 34.3; 34.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalies peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei V. V., trečiajam asmeniui Druskininkų savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarui J. P. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pripažinimo negaliojančiu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir gatvės komiteto pažymos pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl paveldėjimo teisinių santykių: įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo, nustatant juridinę reikšmę turintį – palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, faktą bei ieškinio senaties termino pradžią, taip pat ieškinio senatį bei paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimą reglamentuojančių teisės normų taikymo.

1993 m. kovo 27 d. mirė palikėja I. M. Jos įpėdiniais pagal įstatymą buvo ieškovas (palikėjos sutuoktinis), atsakovė (palikėjos nepilnametė dukra) bei palikėjos tėvai. Po palikėjos mirties liko paveldėtinas turtas: (duomenys neskelbtini). Sulaukusi pilnametystės, atsakovė per tris mėnesius kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo. Atsakovei 2003 m. rugsėjo 26 d. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Savo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą atsakovė įregistravo 2003 m. spalio 10 d.

Ieškovas paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu prašė teismo: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas po sutuoktinės mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti savo ir atsakovės (tuo metu – nepilnametės) vardu; pripažinti negaliojančia 2003 m. rugpjūčio 4 d. Druskininkų gatvės komiteto pažymą Nr. 7; pripažinti negaliojančiu 2003 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, išduotą atsakovei Druskininkų savivaldybės notarų biuro notaro J. P., registro Nr. (duomenys neskelbtini); atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas nustatys, kad ieškovas šį terminą praleido.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Druskininkų miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, jog jis išreiškė valią priimti palikimą ir naudotis juo kaip savu. Aplinkybę, kad ieškovas po žmonos mirties ir toliau kurį laiką gyveno paveldėtiname name, ten liko jo daiktai, teismas vertino kaip neįrodančią ieškovo valios naudotis turtu kaip savu.

Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas priėmė labai nedidelės vertės daiktus, dėl kurių perdavimo tarp įpėdinių ginčas nekilo, sprendė, jog šių daiktų priėmimas negali būti pripažįstamas palikimo priėmimu. Nors ieškovas nurodė, kad priėmė paveldėtą turtą jį valdydamas, laikė save savininku nuo 1993 m. kovo 27 d. (palikimo atsiradimo dienos), tačiau nepateikė teismui nė vieno jo išlaidas turtui išlaikyti, pagerinti ar prižiūrėti patvirtinančio dokumento. Be to, teismas atsižvelgė ir į kitas reikšmingas aplinkybes: kad ieškovas dėl savo galbūt pažeistos teisės gynimo kreipėsi tik tada, kai santykiai su dukterimi tapo įtemti; teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis palikimo siekia ne savo, o vaikaičių interesais; ieškovas nesidomėjo ir nežinojo, kad žemė po paveldėtinu namu yra privatizuota uošvės ir jo dukters vardu, nesidomėjo paveldėtino turto registracija. Ieškovas taip pat nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad jis priėmė ir valdė po žmonos mirties likusį automobilį. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, vadovaudamasis 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatytas specialus šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos terminas palikimui priimti, teismas konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog ieškovas nevaldė paveldėtino turto kaip savo ir nepriėmė palikimo pradėdamas faktiškai valdyti turtą.

Teismas nurodė, kad konstatavus, jog ieškovas po sutuoktinės mirties jos palikimo nepriėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas ir atsakovė yra bendraturčiai, nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Pažymėjo, kad toks teisinių santykių kvalifikavimas yra teisinis pagrindas pripažinti, jog ginčas yra kilęs tarp asmenų, pretenduojančių į palikimą (CK 5.8 straipsnis), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Teismas nustatė, kad ieškovas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo kreipėsi praėjus net devyneriems metams po to, kai atsakovė įregistravo paveldėtą turtą savo vardu. Kadangi atsakovės nuosavybės teisės buvo įregistruotos viešame registre, tai ieškovas, būdamas rūpestingas ir atidus, turėjo galimybę apie jos teisių įregistravimą sužinoti anksčiau. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip objektyviai sutrukdžiusios ieškovui laiku sužinoti ir laiku kreiptis dėl jo dukteriai išduoto paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo. Teismas pripažino, kad, sprendžiant dėl protingos viešųjų interesų, užtikrinančių realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuojančių teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą, pusiausvyros, netikslinga ieškovui atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes taip apginamos nepilnamečio vaiko turtinės teisės į palikimą, kurios šioje byloje laikytinos prioritetinėmis. Ieškovo elgesį po sutuoktinės mirties savo nepilnametės dukters atžvilgiu teismas vertino kaip nesąžiningą ir nerūpestingą, nes ieškovas, turėdamas pareigą rūpintis nepilnametės dukters interesais ir turtu, jos teisių negynė, dukters palikimo jos vardu nepriėmė, nei kreipdamasis į notarą, nei pradėdamas turtą faktiškai valdyti. Vadovaudamasis bendruoju principu, kad teisė iš neteisės neatsiranda (ex in juria non oritur jus), teismas priėjo prie išvados, jog nepilnamečio atstovo neveikimas vaiko vardu negali jam pačiam sukurti nuosavybės teisių į turtą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nepripažino, kad ieškovas ieškinio senaties terminą dėl paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto atsakovei, nuginčijimo praleido dėl svarbių priežasčių, ir, vadovaudamasis CK 5.8 straipsniu, konstatavo, jog ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2003 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą atmestinas suėjus ieškinio senačiai.

Teismas, vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog Septintasis gatvių komitetas 2003 metais neegzistavo, kai buvo išduota ginčijama pažyma, kuria gatvės komiteto pirmininkė E. A. patvirtino, kad I. M. iki mirties gyveno adresu: (duomenys neskelbtini), o po jos mirties palikimą priėmė atsakovė, gyvenanti (duomenys neskelbtini). Teismas šią pažymą pripažino atitinkančia reikalavimus ir galinčia būti įrodymu, t. y. savivaldybės darinio išduotu dokumentu apie tai, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba apsigyveno palikėjo buvusioje gyvenamojoje vietoje per šešis mėnesius po palikimo atsiradimo. Teismas atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą, kad nepilnamečio įpėdinio teisę kreiptis į notarinę kontorą dėl paveldėjimo privalo įgyvendinti jo globėjas (rūpintojas) kaip atstovas pagal įstatymą, tačiau, globėjui (rūpintojui) šių veiksmų neatlikus, nepilnamečio teisėti interesai neturėtų būti pažeidžiami ir įstatymo nustatyta tvarka turėtų būti ginami, priklausomai nuo paveldėjimo proceso eigos, stadijos, trukmės nuo palikimo atsiradimo, paveldimo turto teisinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių. Teismas konstatavo, kad nepilnametės įpėdinės – atsakovės atstovas pagal įstatymą – ieškovas neįgyvendino jos teisių į paveldimą turtą, o atsakovė faktiškai nuo palikimo atsiradimo naudojosi paveldimu turtu, ir pripažino, jog palikimą ji priėmė faktiškai pradėjusi turtą valdyti. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pažymėjo, kad paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu šį skundą patenkino iš dalies, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą pakeitė; panaikino sprendimo dalis, kuriomis buvo atmesti ieškovo reikalavimai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po I. M. mirties priėmė atsiradusį palikimą, ir pripažinti negaliojančiu 2003 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl šių dalių priėmė naują sprendimą – ieškovo reikalavimus patenkino; nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas po sutuoktinės I. M. mirties priėmė atsiradusį palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti; pripažino negaliojančiu 2003 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, išduotą atsakovei Druskininkų savivaldybės notarų biuro notaro J. P., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); panaikino sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po I. M. mirties atsiradusį palikimą priėmė nepilnametės atsakovės vardu, dėl šios dalies bylą nutraukė; sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti iš dalies negaliojančia Druskininkų gatvės komiteto 2003 m. rugpjūčio 4 d. pažymą Nr. 7, paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas prašė teismo nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad po sutuoktinės I. M. mirties jis priėmė atsiradusį palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti; 2) kad po I. M. mirties jis priėmė atsiradusį palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti tuo metu nepilnametės dukters – atsakovės vardu. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo reikalavimą nustatyti antrąjį juridinę reikšmę turintį faktą, kai jam nustatyti nebuvo teisinio pagrindo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas (1964 m. CK 573 straipsnį, 2000 m. CK 5.51 straipsnį) ir pažeidė civilinio proceso teisės normas (CPK 444 straipsnį, 445 straipsnį), šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė palikimo priėmimo, pradėjus jį faktiškai valdyti, fakto, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams; pažymėjo, kad atsakovė palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametė. Nors atsakovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad ieškovas ja nesirūpino ir po motinos mirties kartu negyveno, byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovui buvo apribota tėvo valdžia, jis nesirūpino dukra, jos neišlaikė, su ja negyveno paveldimame name, o kartu nesirūpino paveldimu turtu. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės parodymai yra nenuoseklūs, o liudytojų, patvirtinusių, jog po žmonos mirties ieškovas gyveno (duomenys neskelbtini), rūpinosi paveldėtu turtu, parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, nes šie nėra paneigti byloje jokiais objektyviais įrodymais.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas palikimo nepriėmė, t. y. nepradėjo jo faktiškai valdyti, rūpintis paveldimu turtu kaip savo. Teismo išvada, kad ieškovas turėjo pareigą sumokėti už suvartotą elektrą, teisėjų kolegijos vertinimu, tik patvirtina tą aplinkybę, jog ieškovas po sutuoktinės mirties gyveno paveldimoje namo dalyje ir ja naudojosi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo daiktų (papuošalų ir kt.) vertės, bet konstatavo, kad I. M. asmeninius daiktus (dokumentus, papuošalus) priėmė ieškovas. Teisėjų kolegija, remdamasi ieškovo parodymais, iš dalies atsakovės parodymais, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais bei įvertinusi šalių artimus giminystės ryšius, sprendė, kad ginčo šalys – tiek ieškovas, tiek atsakovė priėmė palikimą po I. M. mirties – ieškovas priėmė savo palikimo dalį faktiškai jį valdydamas (naudojosi gyvenamojo namo dalimi, esančio (duomenys neskelbtini), jį tvarkė, remontavo, statė ūkinį pastatą, malkinę, priestatą, disponavo namų apyvokos daiktais, automobiliu, asmeniniais sutuoktinės daiktais – papuošalais, dokumentais), o atsakovė priėmė palikimą, paduodama pareiškimą notarui.

Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog ieškovas po sutuoktinės mirties nepilnametės atsakovės vardu priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, ieškovui nesukels jokių teisinių padarinių, ir konstatavo, jog palikimo atsiradimo metu ieškovas nepriėmė palikimo nepilnametės atsakovės vardu. Šiuo metu atsakovė yra pilnametė ir pati įstatymų nustatytais būdais gina savo teises, todėl nebuvo teisinio pagrindo nustatinėti tokį juridinę reikšmę turintį faktą.

Teisėjų kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ieškinio senaties pradžios, todėl netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias senaties termino taikymą, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Teisėjų kolegija ieškovo reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė palikimą pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti, vertino kaip pareiškimą, jog ieškovas tokiu būdu įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą, konstatavo, kad nustačius faktą, jog ieškovas palikimą priėmė, ginčas tarp šalių kvalifikuotinas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Nustačiusi, kad ieškovas netrukdomai realiai galėjo naudotis paveldimu turtu, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog apie savo teisių pažeidimą ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti 2011 m. vasario mėnesį, viešoje erdvėje pasirodžius skelbimui apie gyvenamojo namo pardavimą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir gatvės komiteto pažymą, be pagrindo taikė CK 5.8 straipsnyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas yra nepraleistas.

Teisėjų kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog tiek ieškovas, tiek atsakovė palikimo atsiradimo metu buvo pirmosios eilės įpėdiniai, reiškia, kad ieškovas, priėmęs palikimą, pradėdamas jį valdyti, paveldėjo įstatyme nustatytą, jam priklausančią palikimo dalį kartu su kita palikėjos pirmosios eilės įpėdine – atsakove, kurios paveldėjimo teisėms įforminti buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. 2003 m. rugsėjo 26 d. atsakovei išduotame paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ji paveldėjo visą paveldimą turtą (taip pat ir ieškovui priklausančią palikimo dalį). Atsižvelgiant į tai, kad pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punktą palikėjo sutuoktinis ir vaikai turėjo teisę turtą ir turtines teises paveldėti lygiomis dalimis, paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas į visą palikėjo turtą tik vienam įpėdiniui, pažeidžia šio straipsnio reikalavimus, nes šį palikimą ieškovas yra priėmęs, pradėdamas jį faktiškai valdyti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir patenkinti ieškovo reikalavimai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po sutuoktinės I. M. mirties priėmė atsiradusį palikimą, pripažinti negaliojančiu 2003 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl šios dalies palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą, kuriuo šie reikalavimai buvo atmesti.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Dėl nepilnamečio turtinių teisių apsaugos paveldėjimo teisiniuose santykiuose

Palikimo atsiradimo momentu įpėdiniui esant nepilnamečiam, ypač svarbu tinkamai įvertinti jo atstovo pagal įstatymą, pergyvenusio sutuoktinio, elgesį priimant palikimą. Ieškovas buvo galimas paveldėtojas, be to, turėjo veikti kaip atsakovės atstovas pagal įstatymą. Ieškovas neįgyvendino atsakovės teisių į paveldimą turtą, todėl, nepilnamečiam įpėdiniui faktiškai nuo palikimo atsiradimo naudojantis paveldimu turtu, laikytina, kad palikimą jis priėmė faktiškai pradėjęs turtą valdyti. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepilnamečio turtinių teisių apsaugos aspektas buvo aptartas ir įvertintas visapusiškai bei išsamiai, konstatuojant, kad turi būti ginamos nepilnamečio vaiko turtinės teisės į palikimą, kurios šioje byloje laikytinos prioritetinėmis. Apeliacinės instancijos teismo sprendime šiuo klausimu nepasisakyta.

Dėl įrodymų vertinimo, nustatant sąlygas, reikalingas juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai į valdyti, fakto nustatymo, vadovavosi tomis pačiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, tačiau priėjo prie skirtingų išvadų, nes skirtingai vertino įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Visos prielaidos dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų egzistavimo turėjo būti vertinamos atsakovės, o ne ieškovo naudai, nes pats ieškovas sukūrė situaciją, kai nuo palikimo atsiradimo momento praėjus daugiau kaip aštuoniolikai metų reikia spręsti šį ginčą. Be to, būtina įvertinti aplinkybę, kad atsakovė palikimo atsiradimo momentu buvo mažametė, todėl jai įrodinėti aplinkybes, buvusias per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo momento, daug sunkiau nei ieškovui.

Ieškovas, teigdamas, kad jis palikimą priėmė faktiškai pradėjęs jį valdyti ir visada save laikė palikimo savininku, nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, jog jis turėjo kokių nors išlaidų, skirtų palikimą sudarančio turto išlaikymui, pagerinimui ir pan. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad turtu rūpinosi atsakovės seneliai (mokėjo už malkas, pastatų privalomojo draudimo įmokas) ir pateikė tai pagrindžiančius rašytinius įrodymus. Tačiau nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas įvertino nurodydamas, kad faktas, jog dalis namo priklausė palikėjos tėvams, neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad tai įrodo, jog įmokos buvo skirtos paveldimo turto išlaikymui.

1964 m. CK 574 straipsnyje (2000 m. CK 5.14 straipsnis) nustatyta speciali įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų paveldėjimo pagal įstatymą tvarka. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, gyvenusiems kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus, nepaisant to, kurios eilės įpėdiniai pagal įstatymą jie yra ir kokia jų paveldima dalis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika, nurodė, kad ieškovas priėmė labai nedidelės vertės daiktus, dėl kurių perdavimo tarp įpėdinių ginčo nekilo (nuotraukos, diplomas, papuošalai), bei pripažino, kad šių daiktų priėmimas negali būti pripažįstamas palikimo priėmimu.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovas dėl savo galbūt pažeistos teisės gynimo kreipėsi tik tada, kai santykiai su atsakove tapo įtempti, ieškovas, pasak jo paties, palikimo siekia ne savo, o vaikaičių interesais, kad ieškovas nesidomėjo ir nežinojo, jog žemė po paveldėtinu namu yra privatizuota atsakovės ir jos senelės vardu, nesidomėjo pavedėto turto registracija, rodo, kad jis paveldimu turtu kaip savo nesirūpino. Apeliacinės instancijos teismas nevertino buvusio atsakovės sutuoktinio V. V. paaiškinimų apie tai, kad ieškovas į palikimą sudarantį nekilnojamąjį turtą atvykdavo tik tada, kai jis su atsakove jame lankydavosi, taigi nevertino įrodymų viseto, o pateikė tik kai kurių įrodymų analizę. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas po palikimo atsiradimo momento naudojosi automobiliu, o tai esą įrodo, kad jis palikimą priėmė pradėjęs faktiškai jį valdyti, nors iš tikrųjų pirmosios instancijos teismas savo sprendime yra konstatavęs priešingai, t. y. kad ieškovo teiginys, jog jis po sutuoktinės mirties priėmė ir valdė likusį automobilį, nepagrįstas jokiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad palikimo priėmimo fakto nustatymui nėra reikšminga aplinkybė, jog gavusi paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atsakovė ir jos senelė išpirko namų valdos žemės sklypą, yra nepagrįsta ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos pagal faktines aplinkybes panašaus pobūdžio bylose.

Dėl ieškinio senaties termino ir jo pradžios momento

Vertinant apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, pažymėtina, kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, 2012 m. vasario 1 d. pareiškime dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo) buvo nenuoseklus nurodydamas, kada jis sužinojo apie tariamą jo subjektinės teisės pažeidimą. Ieškovas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo kreipėsi praėjus devyneriems metams nuo atsakovės nuosavybės teisių į paveldėtą turtą įregistravimo, nors turėjo apie tai sužinoti anksčiau. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas, turėdamas pareigą savo teises ir pareigas įgyvendinti sąžiningai, per protingą laiką, buvo nerūpestingas ir savo, kaip įpėdinio, teisių tinkamai neįgyvendino, todėl turi prisiimti dėl jo nerūpestingumo kilusius padarinius. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pirmenybę teikė teisinių santykių stabilumo, pusiausvyros ir nepilnamečio vaiko apsaugos aspektams. Ilgą laiko tarpą praleisto ieškinio senaties termino padarinių, t. y. ieškinio atmetimo, taikymas yra svarbus siekiant užtikrinti nusistovėjusių paveldėto turto nuosavybės teisinių santykių stabilumą, juolab kad šis turtas atsakovės nuo 2003 m. buvo pagerintas, jame 2007 m. įvestas vandentiekis, taip pat 2005 m. iš valstybės įsigytas žemės sklypas, esantis po pavedėta namų valda.

Dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo

Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatyme nenustatyta terminų, per kuriuos palikimą priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas. Analogiškos taisyklės nustatytos 1964 m. CK 598, 599 straipsniuose. Nustačius kasaciniame skunde išdėstytų aplinkybių ir teisinių argumentų pagrįstumą, darytina išvada, kad atsakovei 2003 m. rugsėjo 26 d. išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, registro Nr. (duomenys neskelbtini), yra teisėtas ir atitinka įstatymo reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir nurodo tokius esminius nesutikimo su atsakovės kasaciniu skundu argumentus:

Dėl nepilnamečio turtinių teisių apsaugos paveldėjimo teisiniuose santykiuose ir paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo

Ieškovas įstatyme numatytu būdu – faktiškai pradėdamas valdyti po palikėjos mirties likusį turtą – įgyvendino tiek savo kaip įpėdinio teises ir turtinius interesus, tiek užtikrino tuo metu nepilnametės atsakovės turtinius interesus. Ieškovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neginčijo atsakovės teisės (galimybės) paveldėti turtą po jos motinos mirties. Nė vienam iš įstatyme išvardytų alternatyvių palikimo priėmimo būdų nei dabar, nei palikimo atsiradimo metu nesuteikta prioritetinės reikšmės. Atsakovė, sulaukusi pilnametystės, dėl palikimo priėmimo papildomai kreipėsi į notarų biurą. Ieškovas po atsakovės kreipimosi į notarą nebuvo pašauktas paveldėti, nes atsakovė pareiškime dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo kito įpėdinio nenurodė, taigi pasielgė nesąžiningai ir neteisėtai. Vadovaujantis bendruoju teisės principu, kad teisė iš neteisės neatsiranda, ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas negali būti laikomas teisėtu.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, jog būtų galima nustatyti, kad jis per įstatyme nustatytą terminą priėmė palikimą po sutuoktinės mirties, pradėdamas faktiškai paveldimą turtą valdyti, yra teisinga ir pagrįsta teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovas po sutuoktinės mirties priėmė tik menkaverčius daiktus, o šių daiktų faktinis valdymas, atsižvelgiant į suformuotą praktiką, negali būti vertinamas kaip palikimo priėmimas, pradėjus jį faktiškai valdyti. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą, bei nenukrypdamas nuo šių teisės normų taikymo praktikos, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, iš dalies pačios atsakovės parodymai, ieškovo paaiškinimai apie aplinkybes, susijusias su ieškovo atliktais veiksmais, rūpinantis po I. M. mirties likusiu nekilnojamuoju turtu, bei ieškovo teismui pateikti ir vėliau apžiūrėti sutuoktinės asmeniniai daiktai patvirtina, jog ieškovas po I. M. mirties priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino įrodymų visetą, o ne kiekvieną įrodymą atskirai.

Dėl ieškinio senaties

Ieškovo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė palikimą, pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti, vertintinas kaip pareiškimas, jog tokiu būdu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Dėl nurodytos priežasties šalių ginčas apeliacinės instancijos teismo teisingai kvalifikuotas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomas bendrasis CK nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Taip pat pagrįstai konstatuota, kad ieškovas nepraleido senaties termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus jį valdyti, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo sutuoktinė (kasatorės motina) mirė 1993 m. kovo 27 d., į teismą su ieškiniu ieškovas kreipėsi 2011 m. rugsėjo 2 d. Sistemiškai aiškinant 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 ir 4 dalis, 38 straipsnį, konstatuotina, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos, galiojusios palikimo atsiradimo metu, taip pat 2000 m. CK 1.5 straipsnis, kuriame reglamentuojamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas. Pažymėtina, kad alternatyvus palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, būdas įtvirtintas abiejų pirmiau nurodytų Civilinių kodeksų teisės normose: 1964 m. CK 587 straipsnyje; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus (2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M., M. M. v. E. P., B. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-10/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-10/2012">3K-3-10/2012</a>).

Teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus jį valdyti, išaiškinimai bei jų taikymo taisyklės pateiktos kasacinio teismo nutartyse. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. (teisių perėmėja – A. O.) v. G. O., J. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-210/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-210/2008">3K-3-210/2008</a>). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. W. pareiškimą dėl juridinių faktų nustatymo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2011">3K-3-381/2011</a>). Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. P. ir kt. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-403/2011">3K-3-403/2011</a>). Teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Išvadą, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, galima padaryti tik išanalizavus ir įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą – atsakovo aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus. Vertinimui gali turėti įtakos asmens aiškinimai ar veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes teismas gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus dėl nenuoseklumo – kaip prieštaraujančius vėlesniems aiškinimams ar veiksmams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-586/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-586/2007">3K-3-586/2007</a>).

Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį ir 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalį įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą, nes palikimo priėmimas iš dalies, su sąlyga ar išlygomis įstatymo nuostatų yra draudžiamas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, svarbu atsižvelgti į turto, sudarančio palikimą, pobūdį. Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G., L. N. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-392/2001). Spręsdamas klausimą, ar įpėdinis, paėmęs tam tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, teismas turi vertinti konkrečias nagrinėjamos situacijos aplinkybes, konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesį po šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. ir kt. pareiškimą dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04Ni8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-86/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-86/2007">3K-3-86/2007</a>). Aplinkybė, kad vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio mėn. 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. N. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-241/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-241/2007">3K-3-241/2007</a>).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametė. Palikimo priėmimas – tai vienašalis sandoris, todėl teisiškai reikšmingos yra įstatymų nuostatos, reglamentuojančios sandorių sudarymą, o šiuo konkrečiu atveju – sandorių sudarymą nepilnamečių vardu. Pagal 1964 m. CK 13 straipsnio 1 dalį už nepilnamečius iki penkiolikos metų amžiaus sandorius jų vardu sudarinėja tėvai, įtėviai arba globėjai. Iš esmės tokia pat nuostata įtvirtinta ir 2000 m. CK 2.7 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, jog už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog šioje byloje ieškovas prašė nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus: po sutuoktinės I. M. mirties jis priėmė atsiradusį palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti; po I. M. mirties jis priėmė atsiradusį palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti tuo metu nepilnametės dukters – kasatorės vardu. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog šie faktai yra tiesiogiai susiję, ir nustačius, kad ieškovas po sutuoktinės I. M. mirties priėmė atsiradusį palikimą, pradėdamas turtą faktiškai valdyti, pripažintinas ir antrojo fakto (palikimo priėmimo nepilnametės dukters vardu) egzistavimas, nes, kaip buvo nustatyta byloje, V. M. po sutuoktinės mirties pagal įstatymą buvo vienintelis savo nepilnametės dukters V. M. (V.) globėjas. Prie tokios išvados prieinama sistemiškai aiškinant pirmiau nurodytas teisės normas (1964 m. CK 13 straipsnio 1 dalis, 2000 m. 2.7 straipsnio 1 dalis), tėvų teises, pareigas ir atsakomybę vaikų atžvilgiu reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 489 straipsnis; 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso, galiojusio iki 2001 m. birželio 30 d., III skyriaus „Šeima“ IX skirsnis „Tėvų teisės ir pareigos vaikų auklėjimo srityje“, X skirsnis „Alimentinės tėvų pareigos“; 2000 m. CK 2.7 straipsnio 4 dalis, 2.14 straipsnis, trečiosios knygos IV dalies „Vaikų ir tėvų tarpusavio teisės“ XI skyriaus „Tėvų teisės ir pareigos vaikams“ I skirsnis, III skirsnis, XII skyrius „Turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos“) bei vadovaujantis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovui nebuvo apribotos tėvystės teisės, jis kartu su atsakove gyveno palikėjos name.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė aplinkybes, kad ieškovas naudojosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi, jį tvarkė, remontavo, statė ūkinį pastatą, malkinę, priestatą, disponavo namų apyvokos daiktais, automobiliu, asmeniniais sutuoktinės daiktais – papuošalais, dokumentais, bei sprendime nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, fakto, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Remdamasis ieškovo parodymais, iš dalies kasatorės parodymais, rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais bei įvertinęs šalių artimus giminystės ryšius, pagrįstai sprendė, kad ginčo šalys (tiek ieškovas, tiek kasatorė) priėmė palikimą po I. M. mirties. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad kasacinis teismas įrodymų nerenka ir teismų nustatytų aplinkybių kitaip nevertina tuo atveju, jeigu nepažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes prielaidas dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų egzistavimo vertino ieškovo naudai, neatsižvelgęs į aplinkybę, kad kasatorė palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametė. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorė, sprendime pažymėjo aplinkybę, kad kasatorė palikimo atsiradimo metu buvo nepilnametė, ir argumentuotai pasisakė, jog teiginių apie ieškovo nesirūpinimą, negyvenimą kartu po palikėjos mirties kasatorė nepagrindė, byloje nėra jokių duomenų apie ieškovo, kaip tėvo, valdžios apribojimą, nesirūpinimą dukterimi, išlaikymo pareigos nevykdymą, negyvenimą kartu paveldimame name, nesirūpinimą paveldimu turtu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis) ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovas priėmė savo palikimo dalį faktiškai pradėjęs ją valdyti, o kasatorė priėmė palikimą, paduodama pareiškimą notarui; konstatuoja, kad nustačius faktą, jog palikimą, atsiradusį po I. M. mirties, priėmė ieškovas, pradėjęs faktiškai jį valdyti, taip pat nustatytinas su šiuo faktu susijęs faktas – kad ieškovas tokiu pat būdu priėmė palikimą ir palikimo atsiradimo metu nepilnametės kasatorės vardu, t. y. veikdamas kaip dukters atstovas pagal įstatymą jos vardu sudarė vienašalį palikimo priėmimo sandorį, kartu įgyvendino ir įstatyme nustatytą pareigą tėvams ginti nepilnamečių vaikų teises ir interesus (1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso, galiojusio iki 2001 m. birželio 30 d., 65 straipsnio 2 dalis; 2000 m CK 3.159 straipsnio 3 dalis). Siekiant ištaisyti šią klaidą, keistina apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad ieškovas po I. M. mirties atsiradusį palikimą priėmė nepilnametės V. M. (V.) vardu, panaikinimo ir šios bylos dalies nutraukimo.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad, kasatorei sulaukus pilnametystės, 2003 m. rugsėjo 26 d., jai buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Juo įforminama nuosavybės teisė į paveldėtą turtą (1964 m. CK 598 straipsnis, 599 straipsnis; 2000 m. CK 5.66 straipsnis, 5.67 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama priimant palikimą ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą, ar yra įregistravęs nurodytą vienašalį sandorį viešajame registre. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. M., M. M. v. E. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-468/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-468/2009">3K-7-468/2009</a>). Įstatyme (1964 m. CK, 2000 m. CK) nenustatyta termino, per kurį galima kreiptis dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Tačiau tam, kad teises į paveldėtą turtą įpėdinis galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), gali prašyti notaro išduoti dokumentą (paveldėjimo teisės liudijimą), kuris patvirtintų jo teisių į palikimą įgijimą (1964 m. CK 598 straipsnis, 2000 m. CK 5.66 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai aiškindamas CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktą, CK 5.50 straipsnio 3 dalį, 5.66 straipsnio 1 dalį, kurios atitinka 1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalį, 598 straipsnio 1 dalį, yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai paveldimas nekilnojamasis ar kitas registruotinas turtas, įpėdinis, priėmęs palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, negali visa apimtimi įgyvendinti paveldėto turto savininko teisių, kartu ir teisės disponuoti nuosavybės objektu, o paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas tokiu atveju yra galimas tik tada, kai teismas nustato palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. F. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-285/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-285/2011">3K-3-285/2011</a>). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas ir kasatorė palikimo atsiradimo metu buvo pirmosios eilės įpėdiniai, t. y. lygiaverčiai paveldėtojai 1964 m. CK 573 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Byloje esantiems įrodymams, kuriuos tyrė ir vertino apeliacinės instancijos teismas, patvirtinant, jog ieškovas tiek savo, tiek kasatorės vardu priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti, kartu konstatuotina, kad paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas į palikėjos turtą tik vienam įpėdiniui (kasatorei), t. y. įforminus kasatorės nuosavybės teisę ne tik į jai priklausančią paveldėto turto dalį, bet ir į ieškovo paveldėto turto dalį, pažeidžia pirmiau nurodytą teisės normą. Kaip jau minėta, įstatyme nenustatyta termino, per kurį ieškovas ar atsakovė, konstatavus jų, kaip lygiaverčių įpėdinių pagal įstatymą palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, faktą, gali, bet neprivalo prašyti notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimus į jiems pagal įstatymą priklausančias ir priimtas palikimą sudarančio turto dalis. Kasatorė šią teisę jau įgyvendino, kaip patvirtina bylos medžiaga ir teismų nustatytos aplinkybės, turėdama tikslą paveldėtą turtą parduoti. Ieškovas teisės kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į jam tenkančią palikimo dalį nėra įgyvendinęs. Tam, kad šia teise ieškovas galėtų nekliudomai pasinaudoti, būtina pripažinti negaliojančia kasatorei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria patvirtinta kasatorės nuosavybės teisė į ieškovui priklausančią paveldėto turto dalį. Dėl nurodytų priežasčių keistina apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu.

Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų (CK 1.125 straipsnio 1, 2 dalies, 5.8 straipsnio) aiškinimo ir taikymo

Kasatorė nurodo, kad ieškovas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo kreipėsi praėjus devyneriems metams nuo atsakovės nuosavybės teisių į paveldėtą turtą įregistravimo, todėl, siekiant užtikrinti paveldėto turto nuosavybės teisinių santykių stabilumą, taikytini ilgą laiką praleisto ieškinio senaties termino padariniai (ieškinio atmetimas). Teisėjų kolegija šį kasatorės argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ginčams dėl paveldėto turto, priklausomai nuo to, kokie materialiniai santykiai yra susiklostę tarp įpėdinių, taikytini dvejopi ieškinio senaties terminai. Ginčas dėl palikimo tarp įpėdinių, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių paveldėjimo pagrindu atsiradusias teises ir taip įgijusių nuosavybės teises į palikimą, kvalifikuotinas kaip bendraturčių ginčas dėl to turto; tokio ginčo šalys pagal teisinį statusą yra nuosavybės teisinių santykių subjektai (CK 4.47 straipsnio 2 punktas), kurių teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas, kai palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą ginčija asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į palikimą, tačiau dar nėra įgyvendinę paveldėjimo teisės ir negali to padaryti, nenuginčiję palikimo priėmusio asmens teisių į palikimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K., A. P. v. P. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-560/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-560/2009">3K-3-560/2009</a>). Ieškovas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis tiek savo, tiek kasatorės vardu priėmė palikimą pradėjęs paveldimą turtą faktiškai valdyti. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad toks ieškovo reikalavimas laikytinas pareiškimu apie nuosavybės teisės į paveldėtą turtą įgijimą nurodytu (pradėjus turtą faktiškai valdyti) būdu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, ieškovo reikalavimus patenkinus, t. y. nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovas palikimą tiek savo, tiek kasatorės vardu priėmė pradėjęs paveldimą turtą faktiškai valdyti, šalių ginčas kvalifikuotinas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomas bendrasis, t. y. dešimties metų, ieškinio senaties terminas (2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas turėjo ir galėjo sužinoti 2011 m. vasario mėnesį, kai viešoje erdvėje pasirodė skelbimas apie paveldėto turto – gyvenamojo namo pardavimą, ir nustatė, kad bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimams pareikšti nepraleistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia ir iš naujo byloje nustatytų aplinkybių nevertina, o teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymą, pažeidimų, apeliacinės instancijos teismui nustatant ieškinio senaties eigos pradžią, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aktualiomis byloje kilusiai teisinei situacijai spręsti teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečių vaikų sandorių sudarymą per atstovus pagal įstatymą bei tėvų teises ir pareigas vaikų atžvilgiu, ir nepagrįstai pripažino paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu, todėl atitinkama dalis skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo keistina (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kadangi kasatorės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, tai, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytą proporcingumo principą, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) reikalavimų daliai, iš naujo paskirstytinos byloje šalių ir teismų turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Pirmosios instancijos teismui ieškovas reiškė tris pagrindinius reikalavimus, kurie pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti. Apeliacinės instancijos teismas patenkino dalį ieškovo reikalavimo (1) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, visiškai patenkino reikalavimą (2) pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti reikalavimą (3) pripažinti negaliojančia Druskininkų gatvės komiteto pažymą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau konstatavo, jog, esant patenkintiems pagrindiniams ieškovo reikalavimams, visos bylinėjimosi išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovės. Kadangi kasacinės instancijos teisme visiškai tenkintinas ieškovo reikalavimas (1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat tenkintina dalis reikalavimo (2) pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą, laikytina, kad tenkintina 50 proc. ieškovo pareikštų reikalavimų. Atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme: iš kasatorės ieškovui priteistos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 2545 Lt (žyminis mokestis – 1545 Lt, išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 1000 Lt) sumažintinos iki 1272,50 Lt; kasatorei iš ieškovo priteistos atstovavimo išlaidos – 900 Lt padidintinos iki 1350 Lt (2700 Lt (kasatorės pirmosios instancijos teisme turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti) x 50 proc.); atlikus įskaitymą iš ieškovo kasatorei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 77,50 Lt; iš kasatorės valstybei priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, – 49,16 Lt sumažintinos iki 24,58 Lt, likusi dalis šių išlaidų – 24,58 Lt priteistina valstybei iš ieškovo.

Už paduotą kasacinį skundą kasatorė sumokėjo 681 Lt žyminio mokesčio. Proporcingai patenkintų ir atmestų kasacinio skundo reikalavimų daliai, t. y. 25 proc., kasatorei iš ieškovo priteistina žyminio mokesčio dalis – 170,25 Lt.

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 36,94 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, patenkinus dalį kasacinio skundo reikalavimų priteistinas: iš kasatorės – 27,70 Lt, iš ieškovo – 9,23 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2003 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, išduotas V. V. (M.), a.k. (duomenys neskelbtini) Druskininkų savivaldybės notarų biuro notaro J. P., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); nutraukta byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad ieškovas V. M. po I. M. mirties atsiradusį palikimą priėmė nepilnametės V. M. (V.) vardu; paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir keičiamą sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo atmesti ieškovo V. M. reikalavimai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po I. M. mirties savo ir V. V. (M.) vardu priėmė atsiradusį palikimą, ir pripažinti negaliojančiu 2003 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), dėl šių dalių priimti naują sprendimą. Visiškai patenkinti ieškovo V. M. reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir patenkinti dalį ieškovo V. M. reikalavimo pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) po sutuoktinės I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios 1993 m. kovo 27 d., mirties savo ir V. V. (M.), a. k. (duomenys neskelbtini) vardu priėmė atsiradusį palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti.

Pripažinti negaliojančia 2003 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, išduoto V. V. (M.), a. k. (duomenys neskelbtini) Druskininkų savivaldybės notarų biuro notaro J. P., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį dėl pusės jame nurodyto turto.

Priteisti iš ieškovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei V. V. (M.), a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas – 77,50 Lt (septyniasdešimt septynis litus 50 ct).

Priteisti iš ieškovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės V. V. (M., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu – po 24,58 Lt (dvidešimt keturis litus 58 ct) iš kiekvienos šalies (Valstybinė mokesčių inspekcija (įmonės kodas 188659752), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300 AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).“

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) kasatorei V. V. (M.), a. k. (duomenys neskelbtini) dalį žyminio mokesčio – 170,25 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt litų 25 ct), sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti valstybei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme: iš kasatorės V. V. (M.), a. k. (duomenys neskelbtini) 27,70 Lt (dvidešimt septynis litus 70 ct), iš ieškovo V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 9,23 Lt (devynis litus 23 ct).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė