Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę, šalims sudarius atlygintinų tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-222-403/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00737-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.6; 2.3.2.7; 2.6.8.3; 2.6.8.11.3; 2.6.20.1; 2.8.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, A. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal G. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei,,A&J Real Estate“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. G., ir pagal uždarosios akcinės bendrovės,,A&J Real Estate“ priešieškinį G. G. ir A. G. dėl skolos už atliktas paslaugas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę, šalims sudarius atlygintinų tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2017 m. gegužės 17 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį su atsakove, pripažinti nepagrįstu atsakovės reikalavimą sumokėti 247 183,64 Eur pagal 2018 m. kovo 29 d. išankstinio apmokėjimo sąskaitą.

3. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. gegužės 17 d. su atsakove sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį (toliau – ir Tarpininkavimo sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo surasti 2,44 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančio Vilniuje, Rudaminos Kelio k., (toliau – ir Turtas) pirkėjus. Ieškovo teigimu, pasirašant Tarpininkavimo sutartį, atsakovės vadovas žodžiu paaiškino, kad už tarpininkavimą reikės mokėti 3 procentus nuo Tarpininkavimo sutartyje nurodytos Turto pardavimo kainos. 2017 m. gruodžio 21 d. buvo sudaryta Turto pirkimo–pardavimo sutartis, kuria ieškovas ir trečiasis asmuo pardavė Turtą UAB „Danesa“ už bendrą 729 672 Eur kainą. Pirkėja už įsigytą Turtą atsiskaitė. Atsakovė ieškovui išrašė išankstinio apmokėjimo sąskaitą, kurioje nurodyta, kad ieškovas pagal Tarpininkavimo sutartį turi sumokėti 247 183,64 Eur (ši suma sudaro net 33,87 procento Turto pardavimo kainos).

4. Ieškovas teigia, kad jis, būdamas senyvo amžiaus ir nemokėdamas lietuvių kalbos, patikėjo atsakovės atstovo paaiškinimais dėl 3 procentų mokesčio už tarpininkavimo paslaugas ir tik vėliau, kai giminaičiai išvertė jam Tarpininkavimo sutartį, sužinojo, kad atsakovei pagal Tarpininkavimo sutartį mokamas ir sėkmės mokestis. Ieškovas tvirtino, kad jis buvo suklaidintas dėl esminių Tarpininkavimo sutarties sąlygų (nesuprato, jog reikės mokėti trečdalį Turto vertės sudarantį sėkmės mokestį), kurias žinodamas, Tarpininkavimo sutarties nebūtų sudaręs. Taip pat ieškovas teigė, kad Tarpininkavimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jos sąlygos turi atitikti sąžiningumo kriterijus. Ieškovo teigimu, Tarpininkavimo sutarties sąlygos dėl atsakovei mokėtinos sumos yra nesąžiningos, nes nėra aišku, nuo kokios sumos yra skaičiuojami tarpininkavimo ir sėkmės mokesčiai. Be to, atlyginimas atsakovei nėra protingas ir proporcingas nurodytoms paslaugoms.

5. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti solidariai iš ieškovo ir trečiojo asmens 247 183,64 Eur skolą už tarpininkavimo paslaugas, 5 procentų metines procesines palūkanas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė; priešieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš ieškovo ir trečiojo asmens solidariai atsakovės naudai 206 436,08 Eur skolą, 5 proc. metines procesines palūkanas; kitą priešieškinio dalį atmetė.

7. Teismas nustatė, kad:

7.1. 2017 m. gegužės 17 d. ieškovas ir atsakovė sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį dėl atsakovės tarpininkavimo ieškovui parduodant 2,44 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu Vilniuje, Rudaminos Kelio k.;

7.2. Tarpininkavimo sutarties 1 punkte nurodyta, kad žemės sklypo su namu pardavimo kaina yra 1400 Eur/a;

7.3. pagal Tarpininkavimo sutarties 2 punktą komisinis atlygis mokamas, kai tarpininkas suranda turto pirkėją, kuris sumoka klientui priimtiną turto pardavimo kainą ir pasirašo pirkimo–pardavimo sutartį;

7.4. komisinis mokestis yra lygus 3 proc. nuo turto pardavimo kainos plius PVM, jeigu sklypo pardavimo kaina neviršija Sutarties 1 punkte nustatytos pardavimo kainos (Sutarties 3 punktas);

7.5. jei tarpininkas suderi geresnę sklypo pardavimo kainą ir pirkėjas sutinka sumokėti daugiau nei 1 punkte nurodyta sklypo pardavimo kaina, tuomet tarpininkui kaip sėkmės mokestis sumokama ir 50 proc. nuo kainos, viršijančios 1 punkte nurodytą kainą (Sutarties 4 punktas);

7.6. komisinis atlygis sumokamas tarpininkui per 5 dienas nuo pirkimo–pardavimo sutarties ir priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos (Sutarties 5 punktas);

7.7. Sutarties 7 punkte nustatyta, kad Sutartis tarpininkui suteikia išskirtines teises parduoti šį objektą sutarties galiojimo laikotarpiu. Sutartis galioja iki 2017 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 6 punktas);

7.8. 2017 m. gruodžio 21 d. ieškovas, trečiasis asmuo ir UAB,,Danesa“ sudarė Turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB,,Danesa“ įsigijo Turtą už bendrą 729 672 Eur kainą;

7.9. 2018 m. kovo 29 d. notarų biuro liudijimas patvirtina, kad UAB,,Danesa“ pagal pirkimo–pardavimo sutartį visiškai atsiskaitė;

7.10. atsakovė 2018 m. kovo 29 d. išrašė ieškovui 247 183,64 Eur išankstinio apmokėjimo sąskaitą už pagal Tarpininkavimo sutartį suteiktas paslaugas.

8. Nustatęs, kad ieškovas ir trečiasis asmuo yra įgiję nuosavybės teises į daugiau kaip 20 nekilnojamojo turto objektų, dalį iš kurių yra pardavę; didžiąją dalį nekilnojamojo turto šie asmenys įgijo atkūrus nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą; pirkimo–pardavimo sutartimi parduotame gyvenamajame name buvo ieškovo ir trečiojo asmens gyvenamoji vieta, teismas konstatavo, kad ieškovas sudarė Tarpininkavimo sutartį kaip vartotojas.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Tarpininkavimo sutarties sąlygos yra iš anksto atsakovės parengtos standartinės sąlygos, pagal kurias ji sudaro tarpininkavimo sutartis su visais klientais. Nors atsakovė pripažino, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygas parengė ji, tačiau, kaip paaiškino atsakovo vadovas A. P. ir liudytojas J. L., sutarties sąlygos prieš pasirašant buvo aptartos su ieškovu jo gyvenamojoje vietoje dalyvaujant ir ieškovo šeimos nariams. Todėl individualiai aptartoms Tarpininkavimo sutarties sąlygoms teismas netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio 2–4 dalių nuostatų dėl šių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis kaip neatitinkančių sąžiningumo kriterijų.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas yra sudaręs ne tik lietuvių kalba surašytą Tarpininkavimo sutartį, bet ir kitas lietuvių kalba surašytas sutartis – 2017 m. gegužės 17 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį dėl dviejų žemės sklypų, esančių Vilniuje, Rudaminos Kelio k., pardavimo, 2017 m. spalio 6 d. priedą prie Tarpininkavimo sutarties, 2017 m. spalio 6 d. preliminariąją sutartį dėl Turto pardavimo, 2017 m. gruodžio 21 d. Turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tik 2018 m. kovo 29 d. liudijimas, patvirtinantis apie Turto perdavimą nuosavybės teise pirkėjui, sudarytas dalyvaujant vertėjai. Tačiau pažymėtina, kad tuo metu tarp ieškovo ir atsakovės jau buvo kilęs ginčas dėl apmokėjimo pagal Tarpininkavimo sutartį, todėl šio liudijimo sudarymas dalyvaujant vertėjui vertintinas šio ginčo kontekste. Kadangi ieškovas yra sudaręs ne vieną sudėtingą sutartį, surašytą lietuvių kalba, teismas nelaikė įrodyta, kad Tarpininkavimo sutartis yra surašyta ieškovui nesuprantama kalba.

11. Kaip paaiškino atsakovo vadovas A. P. ir byloje apklausti liudytojai, ieškovo žemės sklypas buvo parduodamas kartu su šalia esančiais žemės sklypais kaip bendras 10 ha masyvas komercinei veiklai vykdyti, ir gyvenamojo namo buvimas ieškovo žemės sklype nebuvo reikšmingas sklypą įsigyjančiam subjektui, todėl nustatant Turto pardavimo kainą nebuvo atskirai išskirta žemės sklypo ir gyvenamojo namo pardavimo kaina. Šias aplinkybes patvirtina ir Tarpininkavimo sutarties 1 punktas, taip pat 2017 m. spalio 20 d. preliminariosios sutarties dėl Turto pardavimo ir Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, kuriose nurodyta bendra Turto pardavimo kaina, atskirai neišskiriant žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais pardavimo kainos. Tarpininkavimo sutarties 3 ir 4 punktuose aiškiai susitarta, kad komisinis ir sėkmės mokesčiai mokami nuo žemės sklypo su namu pardavimo kainos. Tarpininkavimo sutartyje vartojama sąvoka „sklypo pardavimo kaina“ vertintina kaip netikslumas, neturintis įtakos Tarpininkavimo sutarties sąlygų aiškumui. Todėl ieškovas neturėjo pagrindo manyti, kad komisinis ir sėkmės mokesčiai turi būti mokami nuo žemės sklypo pardavimo kainos, kuri galėtų būti kita nei Turto pardavimo kaina.

12. Iš 2017 m. gruodžio 19 d. ieškovo sūnui siųsto elektroninio laiško matyti, kad kartu buvo siųstas mokėtinų komisinio ir sėkmės mokesčių apskaičiavimas konkrečiomis sumomis pagal Tarpininkavimo sutarties sąlygas. Jokių prieštaravimų dėl šių skaičiavimų atsakovei nebuvo pateikta.

13. Ieškovas, be Tarpininkavimo sutarties, tą pačią dieną sudarė dar vieną tarpininkavimo sutartį dėl dviejų greta esančių žemės sklypų pardavimo, kurioje nurodytos analogiškos kaip ir Tarpininkavimo sutartyje nuostatos dėl komisinio ir sėkmės mokesčių. Tai, kad ieškovas pagal šias sutartis nemokėjo sėkmės mokesčio, nepatvirtina ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovė žodžiu ieškovui buvo nurodžiusi tik apie mokėtiną tarpininkavimo (komisinį) mokestį, taip pat ir pagal Tarpininkavimo sutartį, kurio dydis yra 3 proc. nuo atsakovei tarpininkaujant parduoto turto kainos. Kaip nurodė atsakovė, kiti du žemės sklypai buvo parduoti už pradinę tarpininkavimo sutartyje nurodytą kainą, todėl nebuvo pagrindo reikalauti sėkmės mokesčio.

14. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo Tarpininkavimo sutarties sąlygų dėl komisinio ir sėkmės mokesčių pripažinti neaiškiomis ir nesuprantamomis, todėl nesąžiningomis.

15. Tarpininkavimo sutartį teismas kvalifikavo kaip paslaugų teikimo sutartį, kurios viena iš sąlygų yra kliento įsipareigojimas sumokėti už suteiktas paslaugas. Tarpininkavimo sutartimi šalys dalį mokesčio už suteiktas tarpininkavimo paslaugas susiejo su tam tikro rezultato pasiekimu – parduoti Turtą brangiau nei 1400 Eur/a. Paslaugų teikėjui ir klientui nedraudžiama susitarti taip, kad paslaugų teikėjas būtų skatinamas siekti konkretaus rezultato mainais jam pasiūlant vadinamąjį sėkmės mokestį. Susitarimas dėl tokio mokesčio yra viena iš sutarties laisvės principo apraiškų. Teismas nustatė, kad atsakovė įsipareigojimams pagal Tarpininkavimo sutartį vykdyti pasitelkė trečiuosius asmenis – UAB „Online media“ ir UAB „Newsec Advisers LT“. Pasitelkti trečiuosius asmenis Tarpininkavimo sutarčiai vykdyti atsakovei nedraudžia nei Sutartis, nei įstatymas (CK 6.717 straipsnio 3 dalis). Iš atsakovo vadovo A. P., liudytojų UAB „Online media“ darbuotojo J. L. ir UAB „Newsec Advisers LT“ darbuotojo A. M. paaiškinimų teismas nustatė, kad Turto pirkėjo buvo ieškoma koordinuotomis visų šių subjektų pastangomis. Turto pardavimo specifika buvo ta, kad Turtas pagal Vilniaus miesto bendrąjį planą patenka į pramonės, sandėliavimo teritorijas, ir potencialūs Turto pirkėjai yra tik konkretūs subjektai – pramonės, sandėliavimo veiklą vykdančios ar ketinančios vykdyti įmonės. Be to, tokiai veiklai plėtoti yra patrauklūs didesnio ploto žemės sklypai, o ieškovo žemės sklypo plotas šiam tikslui būtų per mažas (Turtą nupirkusios UAB „Danesa“ vadovo ir liudytojo E. Ž., besidomėjusio šio žemės masyvo įsigijimu kitos įmonės naudai, paaiškinimai). Todėl ieškovo žemės sklypas buvo parduodamas kartu su kitais šalia esančiais žemės sklypais kaip vienas 10 ha masyvas. Tam, kad Turtas būtų parduotas, turėjo būti surinkta ir potencialiems pirkėjams pateikta informacija apie viso žemės masyvo naudojimo galimybes pagal bendrojo planavimo dokumentus, esamus (būsimus) privažiavimo kelius, esamas (būsimas) komunikacijas ir kt.

16. Turtas buvo parduotas 388 072 Eur brangiau, nei buvo ieškovo lūkestis. Ieškovas neteigė ir neįrodinėjo, kad Tarpininkavimo sutarties 1 punkte nurodyta 1400 Eur/a Turto pardavimo kaina buvo akivaizdžiai per žema, nepateikė įrodymų, kad Turto pardavimą už žymiai didesnę kainą lėmė ne atsakovės ir jos pasitelktų asmenų aktyvūs veiksmai ar kad Turtas už šią kainą būtų parduotas ir be atsakovės ir jos pasitelktų asmenų pastangų ir paslaugų. Ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, kad ieškovo sūnus buvo suradęs Turto pirkėją, kuris buvo pasiūlęs didesnę Turto kainą, tačiau atsakovė įkalbėjo šio sandorio atsisakyti, nėra įrodytos.

17. Teismas nepripažino pagrįstais ieškovo teiginių, kad sąžiningu atlyginimu už tarpininkavimo paslaugas laikytinas 1–3 proc. nuo tarpininkaujant parduoto turto kainos atlyginimas, nes nei įstatymai, nei teismų praktika nenustato, koks konkretus atlyginimas už tarpininkavimo paslaugas laikomas sąžiningu. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo (ieškovo sutuoktinė) 2013 m. sausio 1 d. su atsakove sudarė tarpininkavimo sutartį, kurioje buvo nustatytas 20 proc. nuo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos turto pardavimo kainos atlyginimas už tarpininkavimo paslaugas. Ieškovas ir atsakovė Tarpininkavimo sutartimi laisva valia susitarė dėl sėkmės mokesčio, kurio dydis yra 50 proc. kainos, viršijančios 1 punkte nurodytą pradinę Turto pardavimo kainą. Šio ginčo atveju suminė sėkmės mokesčio išraiška yra didelė dėl to, kad Turtas atsakovei tarpininkaujant buvo parduotas itin sėkmingai.

18. Turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad parduodamas gyvenamasis namas su priklausiniais priklauso ieškovui ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ieškovas ir trečiasis asmuo jame gyveno, taigi, nors Tarpininkavimo sutartis sudaryta tik su ieškovu, tačiau ji sudaryta dėl tarpininkavimo parduodant ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise trečiajam asmeniui priklausantį turtą tam, kad jis būtų parduotas kuo palankesnėmis sąlygomis. Tarpininkavimo sutartis buvo sudaryta ieškovo gyvenamojoje vietoje dalyvaujant ir trečiajam asmeniui; trečiasis asmuo procesiniuose dokumentuose neteigė, kad nežinojo apie Tarpininkavimo sutarties sudarymą ar prieštaravo jos sudarymui. Todėl teismas, remdamasis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atlyginimą atsakovei už pagal Tarpininkavimo sutartį suteiktas paslaugas priteisė solidariai iš ieškovo ir trečiojo asmens.

19. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo G. G. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, A. G. apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, įskaitant ir ieškovo bei trečiojo asmens iniciatyva kviesto liudytojo E. Ž. bei UAB „Danesa“ direktoriaus paaiškinimus; tarp liudytojų parodymų nebuvo jokių esminių prieštaravimų, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Ieškovas ir trečiasis asmuo turėjo visas galimybes dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau patys savo noru į bylos nagrinėjimą neatvyko, bylą vedė per savo atstovę.

21. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Tarpininkavimo sutartyje nėra detalizuota, kokius konkrečius veiksmus, vykdydama sutartį, turi atlikti atsakovė, jos įsipareigojimai nukreipti tik į konkretaus rezultato – Turto pardavimo kuo aukštesne kaina – pasiekimą; atsakovė neginčijamai įvykdė Tarpininkavimo sutarties būtinąją sąlygą – Tarpininkavimo sutarties galiojimo metu surado Turto pirkėją – UAB „Danesa“.

22. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis negalima spręsti, jog Tarpininkavimo sutarties sąlygos buvo iš anksto atsakovės parengtos standartinės sąlygos, pagal kurias ji sudaro tarpininkavimo sutartis su visais klientais, ir joms negali būti taikomos CK 6.2284 straipsnio 2–4 dalių nuostatos. Nors Tarpininkavimo sutarties sąlygas parengė atsakovė, tačiau, kaip paaiškino atsakovės vadovas A. P. ir liudytojas J. L., jos sąlygos prieš pasirašant sutartį buvo aptartos su ieškovu jo gyvenamojoje vietoje dalyvaujant ir ieškovo šeimos nariams, tai patvirtina ir ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodoma aplinkybė, kad atsakovės vadovas jam tik žodžiu paaiškino, kaip reikės atsiskaityti. Vien tai, kad Tarpininkavimo sutartyje nėra nurodyta jokių konkrečių tarpininkui už suteiktą paslaugą mokėtinų sumų, teisėjų kolegijos nuomone, negali patvirtinti Tarpininkavimo sutarties sąlygų standartiškumo, nes, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, aiškiai nurodyti konkrečios atsakovei mokėtino komisinio mokesčio dydžio ir sėkmės mokesčio dydžio sumos, nežinant Turto pardavimo kainos, nebuvo galimybės, todėl pagrįstai šie mokesčiai buvo nurodyti kaip tam tikras procentinis dydis nuo Turto pirkėjo sumokėtos kainos dalies.

23. Šiuo atveju šalys susitarė dėl sėkmės mokesčio, teisė į jį buvo susieta su tam tikro tikslo pasiekimu – Turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymu, o sėkmės mokestis yra 50 proc. nuo kainos, viršijančios Tarpininkavimo sutarties 1 punkte nurodytą kainą, t. y. 1400 Eur/a, todėl paslaugų teikėja, suteikusi paslaugą, turi teisę gauti minėtą sėkmės mokestį. Vien tai, kad šiuo atveju suminė sėkmės mokesčio išraiška yra didelė dėl to, kad, atsakovei tarpininkaujant, Turtas buvo parduotas itin sėkmingai, negali atleisti ieškovo ir trečiojo asmens nuo pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas Tarpininkavimo sutartyje nustatyta tvarka.

24. Įvertinusi Tarpininkavimo sutarties, kurią sudaro vos aštuoni punktai, nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su ieškovo ir trečiojo asmens argumentais dėl Tarpininkavimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, sąlygų nesąžiningumo dėl jų neaiškumo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo ir daryti išvados, kad kokios nors Tarpininkavimo sutarties nuostatos prieštarautų CK 1.5 straipsnio 1 daliai ir kitoms imperatyviosioms teisės normoms, reglamentuojančioms sutarties šalių pareigas (CK 6.4, 6.38, 6.158 straipsniai ir kt.). Kadangi ieškovas ir trečiasis asmuo yra sudarę ne vieną sutartį lietuvių kalba, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo argumentus dėl lietuvių kalbos nesupratimo ir specialių žinių neturėjimo atmetė kaip nepagrįstus.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, remdamasis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal kurį prievolė, atsiradusi iš sandorio, sudaryto vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, laikoma bendra ir yra vykdytina iš bendro sutuoktinių turto, atlyginimą atsakovei už pagal Tarpininkavimo sutartį suteiktas paslaugas priteisė solidariai iš ieškovo ir trečiojo asmens.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

26. Kasaciniu skundu ieškovas G. G. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. G. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui; taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą – grąžinti G. G. ir A. G. visa, kas buvo iš jų nepagrįstai išieškota atsakovės naudai; priteisti iš atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas sutinka, kad už tarpininkavimo paslaugas atsakovei turi būti mokamas 3 proc. komisinis mokestis nuo Turto pardavimo kainos, ir neginčija savo pareigos sumokėti 21 890,16 Eur pagal skundžiamą nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Teismai netinkamai taikė CK 6.2284 straipsnio 2–5 dalių normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, atskleidžiančios šių normų turinį: Tarpininkavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, todėl teismai turėjo būti aktyvūs ir ex officio (pagal pareigas) vertinti šios sutarties sąlygas jų sąžiningumo prasme; teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai) ir šio pažeidimo pagrindu nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.2284 straipsnio 2–4 dalių normas – neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas derėjosi su atsakovės atstovu dėl tarpininkavimo sutarties sąlygų. Vien apeliacinio teismo nustatyta aplinkybė, kad sąlygos buvo aptartos su ieškovu jo namuose, nereiškia, jog ieškovas galėjo daryti įtaką tarpininkavimo sutarties sąlygų turiniui. Be to, byloje esantys įrodymai, pagal kuriuos apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad buvo aptartos visos tarpininkavimo sutarties sąlygos, yra prieštaringi. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Teisės doktrinoje aiškinant šią Direktyvos 93/13/EEB normą yra dėstoma, kad Europos teisė, reglamentuojanti nesąžiningų sutarčių sąlygas, veikia remiantis dviem skirtingomis sąvokomis – „standartinių sąlygų“ sąvoka ir „individualiai neaptartų sąlygų“ sąvoka. Kiek tai yra susiję su teismo įsikišimu į šalių sutartinius santykius, sąvoka „individualiai neaptartos sąlygos“ gana įtikinamai identifikuoja sutarties sąlygų, kurias iš anksto parengė kita šalis ir kurios dažnai gali būti vartotojo ignoruojamos, problemą bei pagrindžia nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų nustatymo testo taikymą. Sistemiškai aiškinant nurodytą Direktyvos 93/13/EEB nuostatą ir ją analizuojančią teisės doktriną galima daryti pagrįstą išvadą, kad teismai, aiškindami CK 6.2284 straipsnio 4 dalies normą, taip pat turėtų skirti „individualiai neaptartą sąlygą“ ir „standartinę sąlygą“, tačiau to nedarė, priešingai, sprendė, jog vien faktas, kad Tarpininkavimo sutartis nėra standartinė, lemia, jog jos nuostatos yra individualiai aptartos. Tokią neteisingą išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė netgi ignoruodamas savo paties nustatytą aplinkybę, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygas vienašališkai parengė atsakovė. Tokia teismo nustatyta aplinkybė pati savaime visada reiškia, kad dėl vartojimo sutarties sąlygų atskirai nebuvo derėtasi, todėl atsakovė turėjo įrodyti, jog tarp šalių vyko tam tikros derybos dėl atskiros Tarpininkavimo sutarties sąlygos. Vartojimo sutarties sąlygos, kurios buvo tik kartu su verslininku peržiūrėtos, negali būti prilyginamos „individualiai aptartoms vartojimo sutarties sąlygoms“ Direktyvos 93/13/EEB požiūriu. Verslininkas turi įrodyti, kad tam tikrą vartojimo sutarties sąlygą jis būtų pasiryžęs keisti atsižvelgdamas į vartotojo pastabas, be to, turi būti nustatyta, ar vartotojas apskritai turėjo galimybę iš esmės daryti įtaką tokios sąlygos turiniui (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalis, CK 6.2284 straipsnio 4 dalis). Byloje nustatyta, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygos buvo aptartos su ieškovu žodžiu jo namuose. Tačiau, kaip nurodyta Europos teisės doktrinoje, vien sutarties nuostatų peržiūrėjimas ir aptarimas su atsakovės atstovu nereiškia, kad dėl tam tikrų sutarties sąlygų vartotojas apskritai turėjo galimybę derėtis. Iš atsakovės procesinių dokumentų matyti, kad ji yra įsitikinusi, jog sutartyje įtvirtintas 50 proc. sėkmės mokestis yra teisingas, sąžiningas ir nepažeidžiantis vartotojo ir verslininko teisių ir pareigų pusiausvyros, tai leidžia preziumuoti, jog ji niekada net ir nebuvo pasiryžusi tokio sėkmės mokesčio mažinti ar dėl jo derėtis. Kadangi teismai nenustatė, ar byloje apskritai yra įrodymų, kurie pagrįstų, kad dėl Tarpininkavimo sutarties sąlygų vyko derybos, jie turėjo konstatuoti, jog įrodinėjimo tikslas šioje dalyje nėra pasiektas. Net jeigu ir būtų nuspręsta, kad Tarpininkavimo sutarties nuostatų aptarimas su ieškovu galėtų būti prilyginamas deryboms dėl sutarties sąlygų (quod non), byloje esančių įrodymų visuma nesudaro prielaidos teigti, jog buvo aptartos visos Tarpininkavimo sutarties nuostatos. Ieškovas nuosekliai teigė, kad su juo žodžiu buvo aptarta tik Tarpininkavimo sutarties nuostata dėl 3 proc. komisinio mokesčio, tačiau nebuvo aptarinėjamos sąlygos dėl sėkmės mokesčio ar kitos jos nuostatos; trečiasis asmuo A. G. savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ji apskritai Tarpininkavimo sutarties nuostatų neaptarinėjo ir dėl jų niekada valios nebuvo išreiškusi; liudytojai nedalyvavo Tarpininkavimo sutarties pasirašymo metu, todėl J. L. paaiškinimai kaip išvestiniai įrodymai pripažintini turinčiais mažą įrodomąją galią, jie taip pat negali būti laikomi patikimais dėl to, kad šis liudytojas yra atsakovės verslo partneris, tikėtina, suinteresuotas duoti jai palankius paaiškinimus.

26.2. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią teismai turi pareigą ex officio nustatyti, ar nebuvo pažeistas vartojimo sutarties procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas. Byloje teismai nenustatė, ar vartotojui (ieškovui) buvo suteikta visa reikiama informacija tarpininkavimo sutarčiai sudaryti, ar turto pardavimo kaina, nustatyta brokerio (atsakovės), atitiko realią turto rinkos vertę. Atsakovė nei prieš pasirašant Tarpininkavimo sutartį, nei jos vykdymo metu nesuteikė vartotojui (ieškovui) informacijos, kuri leistų tinkamai nustatyti parduodamo Turto rinkos vertę (Lietuvos standarto LST EN 15733:2010 „Nekilnojamojo Turto agentų paslaugos“ 3.1.3 punktas). Nors atsakovės atstovas, kaip nekilnojamojo turto agentas, ir turi turėti reikiamą kompetenciją nustatant Turto pardavimo kainą, pasiūlą ir paklausą Turto rinkos sektoriuje ir pan., tačiau jis tokiomis žiniomis su ieškovu nesidalijo, neveikė geriausiais kliento interesais, o Turto pardavimo kaina, tikėtina, buvo nustatyta gerokai žemesnė negu rinkos kaina. Pati Tarpininkavimo sutarties 4 punkto nuostata dėl sėkmės mokesčio, kurio dydis priklauso nuo to, koks bus skirtumas tarp Tarpininkavimo sutarties 1 punkte nustatytos ir realios Turto pardavimo kainos, savaime sukuria brokeriui paskatą manipuliuoti Tarpininkavimo sutarties 1 punkte nurodyta Turto kaina siekiant pasipelnyti. Taip akivaizdžiai skiriantis Tarpininkavimo sutartyse nustatytai objektų pardavimo kainai nuo realios panašių objektų rinkos kainos, atsakovė pažeidė savo profesijos standartus bei CK normas, reglamentuojančias atlygintinų paslaugų teikimą, tinkamai neinformuodama ieškovo apie pasiūlą ir paklausą konkrečiame nekilnojamojo turto sektoriuje. Neįtikėtina, kad didelės vertės nekilnojamojo turto objektą vien dėl atsakovės veiksmų buvo įmanoma parduoti 2,1 karto brangiau negu tikroji Turto rinkos vertė. Pirkėjas tokiam didelės vertės nekilnojamojo turto objektui buvo rastas labai greitai (apytiksliai per 5 mėn.), o tai leidžia preziumuoti, jog parduoti Turtą už žymiai didesnę, negu Tarpininkavimo sutarties 1 punkte nustatyta, kainą nebuvo sunku.

26.3. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią teismas, ex officio vertindamas vartojimo sutarties sąlygas, turi nustatyti, ar nebuvo pažeistas materialinis sąžiningumo kontrolės aspektas. Nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos pasireiškė tuo, kad teismai išvadą, jog tarpininkavimo sutartyje įtvirtinta 50 proc. sėkmės mokesčio suminė išraiška savaime neparodo šios sąlygos nesąžiningumo, padarė neįvertinę, kad sėkmės mokestis (neįtraukiant 3 proc. komisinio mokesčio) sudaro beveik 27 proc. (194 036 Eur iš 729 672 Eur) galutinės turto pirkimo–pardavimo sandorio kainos. Toks didelis sėkmės mokesčio procentas, skaičiuotinas nuo turto pardavimo kainos, akivaizdžiai patvirtina, kad verslininkas (atsakovė) nepagrįstai praturtėjo vartotojo (ieškovo) sąskaita. Teismas išvadą dėl to, jog Turtas buvo parduotas „itin sėkmingai“, padarė net nenustatęs, ar Tarpininkavimo sutarties 1 punkte nustatyta Turto pardavimo kaina apskritai atitinka rinkos vertę, ar ji nėra per žema. Atsižvelgdamas į tai, kad vartojimo ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, o vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, teismas šioje byloje, siekdamas tinkamai išspręsti ginčą, ne tik galėjo, bet ir turėjo pareigą nustatyti tikrąją Turto rinkos vertę Tarpininkavimo sutarties sudarymo metu, įpareigodamas šalis pateikti retrospektyvinį turto vertinimą ar skirdamas ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Vadovaudamasis tokiais įrodymais, teismas būtų galėjęs tinkamai nuspręsti, ar Turtas buvo parduotas itin sėkmingai, ar vis dėlto atsakovė nustatė per žemą Turto pardavimo kainą. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turėtų būti vertinama, ar tarpininkavimo paslaugų sutartyse įtvirtintas sėkmės mokestis nesudaro sąlygų paslaugų teikėjui nepagrįstai praturtėti silpnesniosios šalies, neturinčios specialių žinių ir patirties, sąskaita. Tokį didelį procentą galutinio sandorio kainos sudarantys sėkmės mokesčiai kasacinio teismo praktikoje vertintini kaip pažeidžiantys vartotojo ir verslininko interesų balansą, todėl yra naikintini. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2016 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016 spręsdamas klausimą dėl vartojimo teisinių paslaugų sutartyje sutarto mokėti 25 proc. sėkmės mokesčio nuo turto, kurį sėkmės atveju vartotojas paveldėtų, tokį sėkmės mokestį kvalifikavo kaip pažeidžiantį ne tik Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalį, bet ir bendruosius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Be to, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi, vertindami sėkmės mokesčio sąžiningumą, neatsižvelgė į tai, jog Tarpininkavimo sutarties rezultatas buvo pasiektas ne tik dėl atsakovės, bet ir dėl ieškovo bei trečiojo asmens A. G. sūnaus E. G. (E. G.) veiksmų. Teismai visiškai netyrė ir nesiaiškino, kokia yra įprasta tarpininkavimo paslaugų kaina nekilnojamojo turto pardavimo santykiuose. Viešai prieinami šaltiniai patvirtina, kad pagal įprastą pasaulinę praktiką nekilnojamojo turto brokeriui mokėtinas komisinis mokestis siekia 3–6 proc. nuo turto pardavimo kainos.

26.4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė CK 6.2284 straipsnio 6 dalies normą, argumentuodami, kad tiek 3 proc. komisinio, tiek sėkmės mokesčio mokėjimo tvarka, nustatyta Tarpininkavimo sutartyje, yra aiški. Atkreiptinas dėmesys, kad, aiškiai neapibrėžus pagrindinių tarpininkavimo sutarties sąvokų ir jų nuosekliai nevartojant pačioje sutartyje, negalima teigti, jog vidutiniam vartotojui tarpininkavimo sutarties sąlygos yra aiškios. Be kita ko, daugelis Tarpininkavimo sutarties sąlygų yra suformuotos dviprasmiškai ir gali vidutinio vartotojo būti skirtingai interpretuojamos. Iš Tarpininkavimo sutarties 1 punkte įtvirtintos sąlygos turinio nėra aišku, ar nurodyta kaina yra rekomendacinio pobūdžio (skirta orientuotis, kokia apytiksliai kaina pardavėjas siekia parduoti turtą), taip pat ar sąlyga, kad nurodyta pardavimo kaina gali būti keičiama abiejų šalių susitarimu, reiškia, jog, pardavus turtą brangiau, šalys būtų laikomos pakeitusiomis Tarpininkavimo sutarties 1 punkte įtvirtintą turto pardavimo kainą (1400 Eur už vieną arą) savo konkliudentiniais veiksmais ir tokiu atveju ieškovui apskritai nekiltų pareiga mokėti Tarpininkavimo sutarties 4 punkte nurodyto sėkmės mokesčio. Remiantis Tarpininkavimo sutarties 3 punkte nustatyta komisinio mokesčio apskaičiavimo tvarka nėra aišku, ar komisinis 3 proc. mokestis turėtų būti mokamas, jeigu turtas parduodamas brangiau, negu nustatyta Tarpininkavimo sutarties 1 punkte.

26.5. Trečiasis asmuo A. G. net nebuvo Tarpininkavimo sutarties šalis, jos nuostatų neaptarinėjo ir dėl jų niekada valios nebuvo išreiškusi, todėl nepagrįstai jos sudaryti sandoriai Lietuvos apeliacinio teismo buvo analizuojami darant išvadą dėl Tarpininkavimo sutarties. Skundžiamoje nutartyje išvada dėl sėkmės ir komisinio mokesčių formuluočių tariamo aiškumo grindžiama ir 2013 m. sausio 1 d. tarpininkavimo sutartimi, kurios trečiasis asmuo realybėje niekada nesudarė. Aplinkybės, kad ieškovas ir trečiasis asmuo po Tarpininkavimo sutarties sudarė kitus dokumentus lietuvių kalba, neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog ieškovas suprato visas Tarpininkavimo sutarties nuostatas. Nutartyje išvardytų kitų dokumentų, sudarytų lietuvių kalba, esminės nuostatos su kita šalimi, priešingai negu Tarpininkavimo sutarties atveju, buvo aiškiai aptartos žodžiu, todėl dokumentų vertimai ekonomiškumo sumetimais nebuvo daromi. Teismui nustačius, kad ieškovas nesupranta lietuvių kalbos, o atsakovės atstovas tinkamai nepaaiškino visų Tarpininkavimo sutarties sąlygų, akivaizdu, jog buvo pažeistas vartojimo sąlygų suprantamumo elementas.

26.6. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto normos aiškinimo praktikos – nesivadovavo suformuluotomis taisyklėmis, pagal kurias atsakovė, kaip ieškovo ir trečiojo asmens kreditorė, turėjo įrodyti, kad Tarpininkavimo sutartis atitiko šeimos interesus, todėl prievolė pagal šią sutartį sutuoktiniams yra bendra. Šeimos interesų samprata šioje konkrečioje situacijoje negali būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant vien į Tarpininkavimo sutarties tikslą – parduoti vienam sutuoktiniui priklausantį ir bendrą abiejų sutuoktinių turtą – ir neatsižvelgiant į tokios tarpininko paslaugos kainą. Šeimos interesai turėtų būti siejami su bendro turto pardavimu kuo geresnėmis šeimai sąlygomis, todėl tuo atveju, jeigu sandorio sudarymo kaina (šiuo atveju atlyginimas brokeriui pagal tarpininkavimo sutarties nuostatas) yra aiškiai per didelė ir neprotinga, negalima daryti išvados, kad sutuoktinio sudarytas sandoris atitinka šeimos interesus. Vien faktas, kad trečiasis asmuo A. G. žinojo, jog jos sutuoktinis atsakingas už Turto pardavimą, savaime neleidžia daryti išvados, kad ji sutiko su Tarpininkavimo sutarties 1 punkte nurodyta Turto pardavimo kaina ar tokiu dideliu sėkmės mokesčiu. Ši aplinkybė teismo turėjo būti nustatyta atskirai, o ne klaidingai išvedama iš fakto, jog trečiasis asmuo A. G., neginčydama Tarpininkavimo sutarties, neva sutiko su jos sąlygomis. Kadangi CK 3.92 straipsnis yra susijęs su bendrosios jungtinės nuosavybės naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimais, jame įtvirtinta prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme.

27. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, sutarčių aiškinimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo iš esmės grindžiami fakto klausimais. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį fakto klausimų tyrimas nepatenka į kasacinio teismo kompetenciją.

27.2. Byloje nustatyta, kad Turtas buvo parduotas atsakovės pastangomis, tai patvirtino ne tik rašytiniai įrodymai ir atsakovės kviesti, bet ir paties ieškovo kviesti liudytojai. Teismai pagrįstai nustatė, kad tarp šių liudytojų parodymų jokių prieštaravimų nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, spręsdamas būtent šiai bylai ypač aktualų ginčą, yra nurodęs, kad nagrinėjant klausimą, ar kyla pagrindas sumokėti tarpininkui už jo paslaugas, svarbu nustatyti būtinąją sąlygą (lot. conditio sine qua non), t. y. ar tarpininko veiksmai lėmę nekilnojamojo turto pirkėjo radimą, be kurio konkretus pirkėjas nebūtų žinojęs apie žemės sklypą. Atsakovė neginčijamai įvykdė Tarpininkavimo sutarties būtinąją sąlygą. Tokį sėkmingą Turto pardavimo procesą lėmė atsakovės profesionalūs veiksmai, o ne ieškovo bei trečiojo asmens sūnaus veiksmai. Jei atsakovė nebūtų atstovavusi ir kitų gretimų žemės sklypų pardavėjams, vien ieškovo Turtas niekada nebūtų parduotas už tokią įspūdingą sumą.

27.3. Ieškovas ir trečiasis asmuo, nepaisant jų vartotojų statuso šioje ginčo byloje, buvo visiškai informuoti apie Tarpininkavimo sutarties sąlygas ir suprato savo teises ir pareigas ir dėl jų individualiai derėjosi. Kasacinio skundo teiginiai, kad 2013 m. sausio 1 d. tarpininkavimo sutartis neva suklastota, yra melagingi ir neatitinkantys tikrovės. Ieškovas dar pirminiuose savo procesiniuose dokumentuose patvirtino šios sutarties sudarymo aplinkybes. Ieškovas ir trečiasis asmuo yra derinę, vertinę ar pasirašę net 10 sutarčių, kurios susijusios su jų šeimos nekilnojamojo turto pardavimu, o vien dėl atsakovės paslaugų jie pardavė 1 476 392 Eur vertės turto. Tarpusavio ilgamečio bendradarbiavimo metu jie niekada neišreiškė jokios pretenzijos dėl teiktų paslaugų kokybės ar sąlygų supratimo. Nėra logiškai paaiškinama, kad neva visas atsakovės siūlytas kur kas sudėtingesnio turinio ankstesnes sutartis ieškovas ir trečiasis asmuo suprato, o pasirašę ypač elementarių 8 punktų Tarpininkavimo sutartį ir gavę 729 672 Eur dėl atsakovės profesionalių veiksmų, negalėjo suprasti vieno ir ypač elementaraus sutarties 4 punkto.

27.4. Klaidingi ir tikrovės neatitinkantys kasacinio skundo teiginiai, kad nėra įrodymų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovas individualiai derėjosi su atsakove dėl Tarpininkavimo sutarties. Ieškovo šeimos nekilnojamojo turto objektų pardavimo ar tarpininkavimo juos parduodant sutarčių gausa rodo, kad ginčo šalys tardavosi ir individualiai derino tarpusavio įsipareigojimus. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad visos jos pateiktos sutartys buvo skirtingos formos, struktūros, ilgumo ir sudėtingumo ir niekada nebuvo teikiamos vieno tipinio šablono, tačiau individualiai pritaikomos kiekvienai situacijai.

27.5. Jokie teisės aktai nenustato atsakovei pareigos teikti atlygintinų paslaugų gavėjui Turto ekspertizę sutarties vykdymo metu, kita vertus, ieškovas ir trečiasis asmuo turėjo visą reikiamą informaciją prieš pasirašant Tarpininkavimo sutartį, taip pat tokia informacija teikta sutarties vykdymo metu. Tarpininkavimo sutartis savo esme buvo rezultato sutartis ir tik tuo ir vieninteliu atveju, jei rezultatas tenkino ieškovą ir trečiąjį asmenį, buvo galima pereiti prie Turto pardavimo proceso. Ieškovas ir trečiasis asmuo nori, kad būtų nustatyta nauja faktinė aplinkybė dėl Turto rinkos kainos, o šios aplinkybės, vadovaujantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, negali būti kasacijos nagrinėjimo dalykas. Byloje įrodyta, kad Turto pardavimo rinkos kaina buvo gerokai mažesnė nei ieškovo ir trečiojo asmens gauta suma pagal Turto pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau, kaip teisingai nustatė bylą nagrinėję teismai, atsakovė sugebėjo atstovauti ir aplinkinių žemės sklypų savininkams ir ginčo Turtą reklamuoti kaip vieną 10 ha sudarantį masyvą. Toks profesionalus atsakovės elgesys leido ypač sėkmingai ir žymiai brangiau parduoti Turtą, t. y. buvo viršytas ne tik ieškovo, bet ir pačios rinkos lūkestis.

27.6. Kasaciniame skunde teigiama, kad Tarpininkavimo sutarties 4 punkte nustatytas mokestis buvo nesąžiningas, o atsakovė praturtėjo ieškovo ir trečiojo asmens sąskaita. Atsakovė pažymi, kad atvirkščiai, ieškovo šeima dėl atsakovės profesionalų pastangų ypač sėkmingai ir pelningai pardavė savo Turtą bei gavo didesnę sumą nei alternatyvus pasiūlymas.

27.7. Kasacinio skundo teiginys, kad atsakovė neįrodė, jog Tarpininkavimo sutartis buvo sudaryta šeimos poreikiams tenkinti, yra klaidinantis. Iš antstolio Vytauto Mitkaus pateikto ieškovo banko sąskaitos išrašo neginčijamai matyti, kad iš Tarpininkavimo sutarties ir jos pagrindu gautos visos lėšos iš karto panaudotos šeimos poreikiams tenkinti – ieškovas vienvaldiškai padovanojo visus gautus pinigus savo vaikams ir vaikaičiams. Tai kartu rodo, kad dar Tarpininkavimo sutarties vykdymo metu ieškovas ir trečiasis asmuo puikiai suprato savo įsipareigojimus atsakovei ir dar jos vykdymo metu ėmėsi visų priemonių būsimam teismo sprendimui padaryti neįmanomam sudarinėjant actio Pauliana (Pauliano ieškinys) požymių turinčius sandorius. Ieškovas ir trečiasis asmuo piktybiškai ir tyčia naudojasi savo kaip vartotojų statusu tik tam, kad, suklaidinę teismą, išvengtų savo prisiimtos prievolės įvykdymo. Trečiojo asmens solidariosios prievolės nustatymas yra fakto klausimas, kurį visapusiškai įvertino abiejų instancijų teismai.

27.8. Kasaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-421/2016, kurioje nagrinėtas visiškai skirtingas ginčas – dėl advokatui nustatyto sėkmės mokesčio. Advokato atstovavimas tvarkant paveldėjimo procedūrą nėra rezultato sutartis, nes ji aiškiai reglamentuota nacionalinių įstatymų ir jos rezultatas priėmus palikimą nepriklauso nuo paslaugos teikėjo veiksmų. Kasacinis teismas yra sprendęs ir kitų panašių situacijų vertinant advokatų honoraro dydį. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-313/2016 nustatyta, kad ginčo šalių sulygtas 266 144,34 Eur sėkmės mokestis buvo sąžiningas; 2018 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2018 konstatuota, kad bankroto administratorei nustatytas 50 000 Eur plius mokesčiai atlyginimas buvo sąžiningas.

27.9. Kasacinio skundo išvadoms pagrįsti naudojami užsienio teisės šaltiniai yra nepatikimi, neatitinka CPK 3 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo; knygoje „Europos sutarčių teisės komentaras“ analizuojama konkrečių valstybių, pavyzdžiui, bendrosios teisės tradicijos šalies praktika nėra susijusi su ginčo dalyku. Išvados atliktos selektyviai, neatsižvelgiant į toje pačioje knygoje atliekamas kitas išvadas, pvz., kad sutarties kalbos teksto paprastumas, specialios techninės kalbos nenaudojimas parodo sutarties nestandartiškumą, aiškumą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl individualiai aptartų vartojimo sutarčių sąlygų sampratos

28. Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB). Pagal šio straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

29. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos.

30. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta atlygintinų (tarpininkavimo parduodant nekilnojamąjį turtą) paslaugų teikimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Minėta teismų išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 35 punktą).

31. Individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis).

32. Įvertinę nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai priėjo prie išvados, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygos nėra standartinės sąlygos, dėl Tarpininkavimo sutarties sąlygų buvo derėtasi, todėl jos yra individualiai aptartos ir joms netaikytinos CK 6.2284 straipsnio normos.

33. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pozicija, kad tokios teismų išvados yra nepagrįstos ir neatitinka CK 6.2284 straipsnio 2–4 dalių turinio.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad, taikydami CK 6.2284 straipsnį, teismai neatskleidė standartinių sutarčių sąlygų ir individualiai neaptartų sutarčių sąlygų sampratos, neanalizavo sąlygų, kurios būtinos nustatant, ar dėl vartojimo sutarties sąlygos (-ų) buvo atskirai derėtasi.

35. Standartines sutarčių sąlygas reglamentuoja CK 6.185 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Analogiška CK 6.185 straipsnio 1 daliai taisyklė įtvirtinta Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų ir 1994 m. paskelbtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.19 straipsnio 2 dalyje.

36. Šio teisinio reguliavimo kontekste išskirtini keturi požymiai, būdingi standartinėms sutarčių sąlygoms: 1) sutartinis šių sąlygų pobūdis (jas ketinama įtraukti į sutartį); 2) išankstinis parengimas; 3) vienašališkas įtvirtinimas; 4) bendras pobūdis, kadangi jas numatoma pakartotinai naudoti keliose sutartyse. Tuo tarpu individualiai neaptartomis laikomos sutarčių sąlygos, iš esmės tenkinančios trečiąjį požymį, t. y. jos yra vienašališkai įtvirtintos. Bendro nevienkartinio naudojimo požymis nėra būtinas, pirmasis požymis lieka savaime akivaizdus, o antrasis požymis yra išankstinė sąlyga trečiajam: vienašališkai įtvirtinama tai, kas buvo parengta iš anksto.

37. Vertinant sutarties sąlygos sąžiningumą neturi būti apsiribojama vien tipinių (standartinių) sutarčių sąlygų kontrole, įstatyme vartojama sąvoka „individualiai neaptarta sutarties sąlyga“ yra platesnė nei sąvoka „standartinė sutarties sąlyga“ ir apima visas sutarčių sąlygas, kurios buvo vienašališkai įtvirtintos, nesant tarp sutarties šalių tinkamų derybų, net jei jos panaudotos tik vienoje sutartyje. Taigi į CK 6.2284 straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos.

38. Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visada yra laikoma, jog dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. Šią nuostatą į nacionalinę teisę perkelia CK 6.2284 straipsnio 4 dalis.

39. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką).

40. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygas vienašališkai parengė atsakovė. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, minėta aplinkybė reiškia, kad dėl sutarties sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu verslininkas neįrodo priešingai. Taigi pareiga įrodyti, kad tarp sutarties šalių vyko derybos dėl Tarpininkavimo sutarties sąlygos (-ų), nagrinėjamos bylos atveju tenka atsakovei.

41. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygų aptarimas ieškovo gyvenamojoje vietoje yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog atsakovė įrodė, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos.

42. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar vartojimo sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos, turi būti nustatyta, ar vartotojas galėjo daryti įtaką tokių sąlygų turiniui (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 2 dalis ir ją įgyvendinančio CK 6.2284 straipsnio 4 dalis).

43. Bendrųjų principų sistemos projekto (angl. Draft Common Frame of Reference, DCFR) II.-1:110 straipsnyje, reglamentuojančiame individualiai neaptartas sąlygas, įtvirtinta, kad vienos šalies pateikta sąlyga nėra individualiai aptarta, jei kita šalis negalėjo turėti įtakos jos turiniui, visų pirma dėl to, kad ji buvo parengta iš anksto, nesvarbu, ar ji yra standartinių sąlygų dalis.

44. Minėto straipsnio komentare nurodoma, kad sutarties šalis gali daryti įtaką sutarties sąlygai, jei tarp šalių vyksta derybos, kurios suteikia realią galimybę pakeisti sutarties sąlygą. Taigi esminis kriterijus yra tas, ar įvyko tikros ir reikšmingos derybos. Tokios derybos reikalauja ne paprasto pokalbio apie sutarties sąlygą, bet turi suteikti realią galimybę jai daryti įtaką.

45. Vadinasi, tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį.

46. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, teisėjų kolegijos vertinimu, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą.

47. Minėtų aplinkybių teismai byloje nenustatė. Neteisingai aiškindami reikalavimus, kuriuos turi atitikti derybos dėl vartojimo sutarties sudarymo, kad būtų pagrindas jos sąlygas laikyti individualiai aptartomis, ir remdamiesi vien tik aplinkybe, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygos buvo aptartos ieškovo gyvenamojoje vietoje, teismai nepagrįstai sprendė, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos. Kaip pagrįstai kasaciniame skunde nurodo ieškovas, teismai, nenustatę, ar byloje yra įrodymų, kurie pagrįstų, jog dėl Tarpininkavimo sutarties sąlygų vyko derybos ir vartotojas galėjo daryti įtaką tokių sąlygų turiniui, turėjo konstatuoti, jog įrodinėjimo tikslas šioje dalyje nėra pasiektas.

48. Nustatęs, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, teismas ex officio turi spręsti dėl šios sutarties sąlygų sąžiningumo.

Dėl Tarpininkavimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo vartotojui aspektu

49. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad Tarpininkavimo sutarties sąlygos, nustatančios turto pardavimo kainą, komisinio ir sėkmės mokesčio apskaičiavimo tvarką, yra nesąžiningos.

50. Visa kasacinio teismo praktika dėl CK 6.2284 straipsnio normų dėl vartojimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo išsamiai ir apibendrintai pateikta šio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 ir 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020.

51. Minėta, jog CK 6.2284 straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.2284 straipsnio 6 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

52. CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje (kuria perkeliama Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalis) įtvirtinta taisyklė, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Taigi, bendroji taisyklė yra ta, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai.

53. ESTT praktikoje išaiškinta, kad „pagrindinį sutarties dalyką“ sudarančiomis sutarties sąlygomis reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės pagal šią sutartį teikiamos paslaugos, kurios apibrėžia šią sutartį. Tačiau „pagrindinio sutarties dalyko“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį, sąvoka negali apimti sąlygų, kurios papildo pačią sutartinio santykio esmę apibrėžiančias sąlygas (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13, 49, 50 punktai).

54. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje reikšminga, ar, atsižvelgiant į Tarpininkavimo paslaugų sutarties pobūdį, bendrą struktūrą ir nuostatas, taip pat teisines ir faktines aplinkybes, sąlygos dėl turto pardavimo kainos ir komisinio mokesčio mokėjimo (1 ir 3 punktai) sudaro pagrindinį sutarties dalyką, t. y. ar šiose sąlygose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį, ar jos, būdamos tokios, apibrėžia šią sutartį.

55. Iš CK 6.2284 straipsnio 7 dalies matyti, kad antroji sąlygų, kurių galimo nesąžiningumo negalima vertinti, išimtis susijusi tik su nustatytos kainos arba nustatyto atlygio adekvatumu mainais į teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.

56. Taigi, nagrinėjamoje byloje reikšminga ir tai, ar ginčo dalykas yra susijęs su Tarpininkavimo sutarties 4 punkte įtvirtinto sėkmės mokesčio adekvatumu kokiai nors atsakovės mainais teikiamai paslaugai, t. y. ar tarpininkas realiai už šį sėkmės mokestį teikia paslaugas, todėl kyla klausimas dėl šio sėkmės mokesčio adekvatumo.

57. Teismui nusprendus, kad atitinkamos sąlygos sudaro pagrindinį sutarties dalyką ar kad jos iš esmės ginčijamos dėl kainos ar atlygio adekvatumo, šių sąlygų galimas nesąžiningumas turi būti vertinamas bet kuriuo atveju, jei būtų nustatyta, kad jos nėra suformuluotos aiškiai ir suprantamai (šiuo klausimu žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje K?sler ir K?slerné R?bai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13, 61 punktą).

58. Skaidrumo reikalavimas dar kitaip vadinamas procedūriniu sąžiningumo kontrolės aspektu. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas).

59. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

60. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad iš Tarpininkavimo sutarties 1 punkte įtvirtintos sąlygos, kurioje nustatyta, kad „žemės sklypo su namu pardavimo kaina yra 1400 Eur už arą. Turto kaina gali būti keičiama abiejų Sutarties šalių sutarimu“, turinio nėra aišku, ar nurodyta kaina yra rekomendacinio pobūdžio (skirta orientuotis, kokia apytiksliai kaina pardavėjas siekia parduoti turtą), taip pat ar sąlyga, kad nurodyta pardavimo kaina gali būti keičiama abiejų šalių susitarimu, reiškia, jog, pardavus turtą brangiau, šalys būtų laikomos pakeitusiomis Tarpininkavimo sutarties 1 punkte įtvirtintą turto pardavimo kainą (1400 Eur už arą) savo konkliudentiniais veiksmais ir tokiu atveju ieškovui apskritai nekiltų pareiga mokėti Tarpininkavimo sutarties 4 punkte nustatyto sėkmės mokesčio.

61. Teisėjų kolegija sutinka ir su kasacinio skundo argumentu, kad, remiantis Tarpininkavimo sutarties 3 punkte, nustatančiame, jog komisinis atlygis yra lygus 3 proc. (trys procentai) nuo turto pardavimo kainos plius PVM, jeigu sklypo pardavimo kaina neviršija 1 punkte nustatytos pardavimo kainos, nurodyta komisinio mokesčio apskaičiavimo tvarka, nėra aišku, ar komisinis 3 proc. mokestis turėtų būti mokamas, jeigu turtas parduodamas brangiau, negu nustatyta Tarpininkavimo sutarties 1 punkte.

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarpininkavimo sutartyje nėra aiškiai ir suprantamai nustatytas tarpininkui mokėtino atlygio nustatymo mechanizmas vertinant 3 proc. komisinio atlygio ir 50 proc. sėkmės mokesčio santykį (Tarpininkavimo sutarties 3, 4 punktai). Taip pat nėra aiškiai apibrėžtas tarpininkui mokėtino atlygio nustatymas vertinant Tarpininkavimo sutarties 1 punkte įtvirtintos šalių teisės abipusiu sutarimu keisti turto kainą kontekste. Todėl negalima sutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad Tarpininkavimo sutartyje yra aiškiai nurodyta komisinio ir sėkmės mokesčio apskaičiavimo tvarka.

63. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo, itin svarbu, ar sutartyje skaidriai išdėstytos vartotojo mokėtinos kainos apskaičiavimo mechanizmo ypatybės, taip pat šios sąlygos ryšys su kitomis sąlygomis, susijusiomis su atlygiu tarpininkavimo paslaugų teikėjui, kad vartotojas galėtų pagal aiškius ir suprantamus kriterijus numatyti jam dėl to kylančius ekonominius padarinius.

64. Įvertinus Tarpininkavimo sutartį, darytina išvada, kad jos 1, 3 ir 4 punktuose įtvirtintos sąlygos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai, taigi prieštarauja skaidrumo principui ir pagal CK 6.2284 straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą vertintinos kaip nesąžiningos.

65. Materialinis (sutarties turinio) kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

66. Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

67. Ieškovo teigimu, bylą nagrinėję teismai nevertino Tarpininkavimo sutarties 4 punkte įtvirtinto sėkmės mokesčio apskaičiavimo tvarkos ir dydžio, jo piniginės išraiškos viso sandorio kontekste, atitikties materialiniam (sutarties turinio) kontrolės kriterijui.

68. Šios nutarties 65 punkte minėta, kad, atliekant materialinę šios sutarties sąlygos kontrolę ir vertinant sąlygą pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, turi būti nustatyta, ar dėl tokios sąlygos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų ieškovo, kaip vartotojo, nenaudai (Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnio 1 dalis, CK 6.2284 straipsnio 2 dalis).

69. ESTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).

70. Taigi, vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, būtina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. Jeigu nėra pagrindo daryti išvados, kad vartotojas būtų su tokia sąlyga sutikęs, konstatuojamas sąlygos nesąžiningumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 33 punktą).

71. Pagal CK 6.718 straipsnio 1 dalį, teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus; pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų.

72. Atlygintinų paslaugų kainą ir apmokėjimą reglamentuojančio CK 6.720 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal šio straipsnio 3 dalį, suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka; jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos; šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį.

73. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad paslaugų teikėjui ir klientui nedraudžiama susitarti taip, kad paslaugų teikėjas būtų skatinamas siekti konkretaus rezultato mainais jam už tai pasiūlant vadinamąjį sėkmės mokestį. Susitarimai dėl tokio mokesčio yra naudojami tarp verslo subjektų ir tai yra viena iš sutarties laisvės principo apraiškų (CK 6.156 straipsnis).

74. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertės padėties. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008).

75. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtina paisyti reguliavimo, įtvirtinto teisės normose, skirtose apsaugoti silpnesniąją šalį ir įpareigojančiose pardavėją ar paslaugų teikėją, sudarant sutartį su vartotoju, atsižvelgti į jo interesus.

76. ESTT yra išaiškinęs, kad Direktyvoje 93/13/EEB valstybėms narėms įtvirtinta pareiga nustatyti mechanizmą, užtikrinantį galimybę patikrinti bet kurios atskirai neaptartos sutarties sąlygos galimą nesąžiningumą. Šiuo atžvilgiu būtent nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13/EEB 3 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, turi nustatyti, ar nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis tokia sąlyga atitinka šioje direktyvoje nustatytus sąžiningumo, teisių ir pareigų pusiausvyros ir skaidrumo reikalavimus (šiuo klausimu žr. ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13, 40 punktą ir jame nurodytą praktiką).

77. Nesant CK dispozityvių normų, kurios reguliuotų sėkmės mokesčio nustatymą ir todėl nesant galimybės nustatyti, ar būtų pagrindas Tarpininkavimo sutarties 4 punkte esančioje sąlygoje įtvirtintą sėkmės mokestį vertinti kaip esmingai pabloginantį vartotojo padėtį, lyginant šį mokestį su sėkmės mokesčiu, nustatytu pagal CK reguliavimą, jeigu toks reguliavimas CK būtų įtvirtintas, minėta sutarties sąlyga turi būti aiškinama remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, šiuos principus aiškinančia teismų praktika bei atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes (CK 6.2284 straipsnio 5 dalis). Vertinant nagrinėjamos bylos kontekste, neabejotina, kad, derantis dėl tokios sąlygos individualiai, ieškovas, žinodamas, kad galutinė pardavimo kaina gali taip smarkiai skirtis, su sutartyje nustatytu sėkmės mokesčio dydžiu nesutiktų, kadangi tai sukelia labai reikšmingus neigiamus ekonominius padarinius.

78. CK 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.2284 straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

79. CK 6.2284 straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

80. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vertinant CK 6.2284 straipsnio 6 dalies normą lingvistiškai, bet kuri neskaidri sutarties sąlyga, t. y. neatitinkanti aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, reiškia tokios sąlygos nesąžiningumą. Kita vertus, CK 6.2284 straipsnio 6 dalis įtvirtina kartu ir neskaidrioms sutarčių sąlygoms būdingas teisines pasekmes – contra proferentem taisyklę (kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai). Taigi, minėta norma įtvirtina dvejopas skirtingas teisines pasekmes. Todėl kyla klausimas dėl šių pasekmių konkurencijos (ne)buvimo, t. y. kokiu atveju kurios teisinės pasekmės turi būti taikomos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ar taikyti contra proferentem taisyklę, ar nesąžiningos sąlygos pasekmes, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą. Tam tikrais atvejais, kai sutarties sąlyga gali būti aiškinama vartotojo interesus užtikrinančiu būdu, siekiant efektyviai apginti vartotojo teises, gali pakakti tik pritaikyti contra proferentem taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 37, 38 punktai).

81. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei susiformavusią teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarpininkavimo sutarties 1 ir 3 punktų nuostatos turi būti aiškinamos vartotojo naudai, nustatant, kad komisinis atlygis yra lygus 3 proc. (trys procentai) nuo galutinės turto pardavimo kainos plius PVM.

82. Pripažinusi Tarpininkavimo sutarties 4 punkto sąlygą, nustatančią sėkmės mokestį, kaip nustatančią neproporcingai dideles neigiamas ekonomines pasekmes vartotojui ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, teisėjų kolegija sprendžia, kad turi būti taikomos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje, t. y. ši sąlyga yra negaliojanti ab initio (nuo pradžių).

83. Teisėjų kolegija pažymi, kad sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovas reiškė reikalavimą pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento visą Tarpininkavimo sutartį, tačiau bylą nagrinėję teismai, visiškai atmetę ieškinio reikalavimus, netyrė ir nenagrinėjo klausimo, ar Tarpininkavimo sutartis būtų buvusi sudaryta ir neįtraukiant pirmiau neteisėta pripažintos 4 punkto sąlygos, nustatančios sėkmės mokestį. Kadangi kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, o sprendžia tik su teisės taikymu susijusius klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis), Tarpininkavimo sutarties galiojimo neįtraukiant 4 punkto sąlygos, nustatančios sėkmės mokestį, klausimui išspręsti byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Dėl sutuoktinių atsakomybės pagal turtines prievoles

84. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto normos aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

85. Bendroms sutuoktinių prievolėms pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą priskiriamos dvi prievolių grupės: 1) tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; 2) prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Šios rūšies sutuoktinių turtinės prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis).

86. Pažymėtina, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidarioji, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidarioji, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis, taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Jeigu sutuoktinių prievolė nėra solidarioji pagal įstatymą ar sutartį, tokia bendroji sutuoktinių prievolė yra dalinė. Esant dalinei prievolei kiekvienas skolininkas (sutuoktinis) privalo vykdyti tik savo dalį. Skolininkai privalo prievolę įvykdyti lygiomis dalimis, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis), todėl esant bendrajai dalinei sutuoktinių prievolei teismas kiekvieną sutuoktinį įpareigoja įvykdyti tik jam tenkančią prievolės dalį. Sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidarioji ar dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0xODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-186/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-186/2010">3K-P-186/2010</a>).

87. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bendros ar asmeninės prievolės skyrimo kriterijus yra išskirtinai vieno ar abiejų asmenų (sutuoktinių) poreikiai. Asmeninė prievolė – jei poreikiai grynai asmeniniai, jei susiję su asmeniniu turtu ar vieno asmens išskirtiniais interesais. Ne vieno asmens interesai – kai jie susiję su sutuoktinio interesais šeimos labui, su sutuoktinių turtu bendrosios nuosavybės teise, kuri gali būti jungtinė (bendra be nustatytų dalių) ar dalinė (bendra su nustatytomis dalimis). Jeigu sandoris susijęs su bendros sutuoktinių nuosavybės turto tvarkymu, tai jis sudarytas šeimos interesais, nes tokio turto tvarkymas atitinka šeimos interesus. Sandoris gali būti susijęs su abiem sutuoktiniais, daro įtaką šeimos padėčiai, kai sandorio rezultatais pasinaudoja abu sutuoktiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-695/2020, 33 punktas).

88. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad ieškovo ir trečiojo asmens prievolė atsiskaityti pagal Tarpininkavimo sutartį su atsakove yra solidarioji, tačiau šios išvados tinkamai nepagrindė, apsiriboję konstatavimu, jog pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą ši prievolė laikoma bendra ir vykdytina iš bendro sutuoktinių turto, bet nenustatė ir nenurodė teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, pagrindžiančių prievolės bendrumą ir (ar) solidarumą. Minėta, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą savaime nereiškia, jog prievolė yra solidarioji, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Tarpininkavimo sutartis buvo sudaryta dėl ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo ir ieškovui bei trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio gyvenamojo namo su priklausiniais pardavimo kaip vieno turto objekto pardavimo, neišskiriant statinių ir sklypo kainos. Nagrinėjamos bylos atveju, siekiant kvalifikuoti ginčijamą prievolę atsiskaityti pagal Tarpininkavimo sutartį, turėjo būti nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, ar sutartis sudaryta šeimos interesais, ar paslaugos suteiktos abiejų sutuoktinių interesais ir jų naudai, tačiau bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių neanalizavo, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos sutuoktinių prievoles reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Dėl bylos procesinės baigties

89. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė vartojimo sutartį reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nevykdė pareigos ex officio vertinti šalių sudarytos sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, taip pat netinkamai aiškino ir taikė sutuoktinių turtines prievoles reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, dėl to priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Kadangi šios nutarties 83, 88 punktuose nurodytiems klausimams išspręsti turi būti papildomai tiriamos faktinės aplinkybės, tai sudaro pagrindą, panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

90. Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas, be kita ko, turėtų spręsti, pirma, dėl Tarpininkavimo sutarties 4 punkto sąlygos, nustatančios sėkmės mokestį, neteisėtumo įtakos visai Tarpininkavimo sutarčiai (CK 1.96 straipsnis); antra, jei Tarpininkavimo sutartis būtų pripažinta galiojančia neįtraukiant neteisėtos 4 punkto sąlygos, dėl ieškovo ir trečiojo asmens kaip sutuoktinių prievolės atsiskaityti pagal šią sutartį pobūdžio.

91. Kadangi bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį ir perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė