Civilinė byla Nr. e3K-3-216-701/2020
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03523-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 3.2.6.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sancta Elena“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl tinkamo ieškiniu pareikštų reikalavimų teisinio kvalifikavimo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 3753,72 Eur susidariusių nuostolių nuo 2018 m. sausio 11 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos atlyginimo; nustatyti atsakovei ieškovės naudai mokėti periodinę kompensaciją už patiriamus nuostolius – 417,08 Eur per mėnesį bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1531-41 nustatytas servitutas tam, kad atsakovė galėtų naudotis sau priklausančiais statiniais, esančiais šiame sklype. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDU0LTE1Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-454-157/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-454-157/2015">2A-454-157/2015</a> įtvirtino atsakovės pareigą mokėti žemės sklypo savininkui periodinę kompensaciją už nustatytą servitutą, prilyginamą žemės nuomos mokesčiui, ji turi būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387,,Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 3 punktą, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo,,Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ Nr. T3-307 1.1, 1.1.3 punktus, pagal kuriuos valstybinės žemės nuomos mokesčio metinis tarifas juridinių asmenų kitų paskirčių žemei zonose 58.17–58.21 – 0,2 proc. žemės vertės ir žemės sklypo savininkui priteistinos kompensacijos dydis turėtų būti perskaičiuojamas kasmet, atsižvelgiant į žemės sklypo rinkos vertės dydį.
4. Nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDU0LTE1Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-454-157/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-454-157/2015">2A-454-157/2015</a> priėmimo pasikeitė žemės sklypo mokestinė vertė, nuo kurios skaičiuojamas ieškovės mokamas žemės mokesčio tarifas. Žemės sklypas nuo 2018 m. sausio 11 d. nuosavybės teise priklauso ieškovei. Padidėjus apmokestinamo žemės sklypo mokestinei vertei, susidarė situacija, kai už žemės sklype nustatytą servitutą mokama servituto turėtojos – atsakovės – kompensacija, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) prilyginama žemės nuomos mokesčiui, nepadengia žemės sklypo savininkės – ieškovės – mokamo žemės mokesčio. Susidarius tokiai situacijai yra pažeidžiamos ieškovės teisės, ji patiria nuostolių.
5. Kadangi tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai, ieškovė mano, kad atsakovė turi jai mokėti žemės nuomininkui priklausantį nuomos mokestį, kaip kompensaciją už ieškovės patiriamus nuostolius dėl žemės sklype atsakovės naudai nustatyto servituto, ir toks mokestis turi būti apskaičiuojamas tokiu būdu: nuo žemės sklypo nuosavybės teisės perėjimo ieškovei datos, t. y. 2018 m. sausio 11 d., atsakovė turi mokėti ieškovei žemės nuomininkui priklausantį nuomos mokestį kaip kompensaciją, ją skaičiuojant nuo apmokestinamo žemės sklypo rinkos vertės, t. y. 1 001 000 Eur, ir taikant Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2015 m. birželio 26 d. Nr. T3-273 nustatytą 0,2 proc. žemės nuomos mokesčio metinį tarifą, t. y. 166,83 Eur per mėnesį, taip pat visiškai padengti ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, mokamą žemės mokestį, jį skaičiuojant nuo padidėjusios apmokestinamo sklypo galiojančios mokestinės vertės, t. y. 1 001 000 Eur, ir taikant 0,3 proc. žemės mokesčio tarifą, t. y. 250,25 Eur per mėnesį. Taigi iš viso atsakovė turi mokėti ieškovei 417,08 Eur per mėnesį. Taip pat atsakovė turi atlyginti ieškovei nuostolius, susidariusius nuo žemės sklypo nuosavybės perėjimo ieškovei, t. y. nuo 2018 m. sausio 11 d., iki šio ieškinio pateikimo teismui dienos, iš viso 3753,72 Eur (417,08 Eur x 9 mėn.).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad ginčas dėl kompensacijos dydžio už servitutą nustatymo šią dieną yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o atsakovės mokamos kompensacijos už servitutą dydį nustato galiojantys teisės aktai – kompensacija už naudojimąsi servitutu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki servituto pabaigos perskaičiuojama kasmet pagal VĮ Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę, kompensacija taip pat perskaičiuojama ir pagal tiems metams nustatytą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos žemės mokesčio tarifą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzYtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-636-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-636-706/2015">3K-3-636-706/2015</a>).
8. Teismas konstatavo, kad pakartotinai spręsti ginčą dėl kompensacijos už servitutą dydžio žemės savininkui nėra jokio teisinio pagrindo net ir tuo atveju, kai pasikeičia žemės savininkas, kuris neįgyja daugiau teisių negu buvęs prieš tai.
9. Teismas nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės 2015 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. T3-273 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ pakeitė tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. buvusį sprendimą Nr. T3-307 ir jo 1.1.3 punkte nustatyta, kad mokesčio už valstybinę žemę tarifas juridinių asmenų kitų paskirčių žemei zonose: 58.1–58.4, 58.6, 58.17–58.21, 58.24, 58.41, 58.44, 58.49, 58.50, 58.77, 58.82 yra 0,2 proc. žemės vertės, o pagal 1.1 punktą žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas nuo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, nustatytos pagal žemės verčių žemėlapius. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.262 straipsniu, sprendė, kad atsakovė, skaičiuodama ieškovei mokėtinos kompensacijos dydį, pagrįstai remiasi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytais vidutinės rinkos vertės duomenimis – 920 000 Eur. Teismo vertinimu, atsakovės mokama kompensacija naujajai žemės sklypo savininkei ieškovei teisingai apskaičiuojama 0,2 proc. tarifu nuo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytos vidutinės rinkos vertės – 920 000 Eur, nors pagal VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės paiešką pagal unikalų numerį internete (http://www.registrucentras.lt/masvert/paieska_obj.jsp) žemės sklypo vertė šią dieną nurodoma 1 001 000 Eur.
10. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad žemės sklypo savininkės mokamas žemės mokestis, kurį ieškovės prašymu turėtų kompensuoti atsakovė, kaip servituto turėtoja, nėra susijęs su nustatytu servitutu. Teismas nurodė, kad žemės mokestis yra mokamas už turimą nekilnojamąjį turtą – žemę ir servituto (ne)nustatymas įtakos privalomumui mokėti šį mokestį ar jo dydžiui neturi. Dėl to teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra jokio priežastinio ryšio tarp servituto nustatymo ir ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, mokamo žemės mokesčio.
11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.
12. Kolegija nurodė, kad aplinkybės dėl ieškovės teisių pažeidimo masto yra nustatytos kasaciniame teisme – vienuolika atsakovei priklausančių pastatų užima beveik visą ieškovei priklausančio žemės sklypo teritoriją – 28 905 kv. m yra užstatyta teritorija, be to, 2179 kv. m užima keliai, t. y. laisvos žemės plotas yra tik 734 kv. m (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-374/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-374/2013">3K-3-374/2013</a>). Kolegijos vertinimu, ieškovės nurodomas faktinis reikalavimo pagrindas yra panašus į iki tol nagrinėtose bylose, motyvuojant nustatyto servituto turiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015 sprendė, kad kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio servitutu dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui pagal šiuo metu galiojančią Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį.
13. Kolegijos vertinimu, minėti teismų procesiniai sprendimai reiškia, kad: a) ieškovės teisės į nuostolių atlyginimą įgyvendinimui yra taikoma ribotos restitucijos taisyklė (CK 4.48 straipsnio 2 dalis); b) santykiai tarp privačių asmenų yra reguliuojami viešosios teisės aktais. Be to, ieškovės subjektinių teisių įgyvendinimo galimybės jau yra apibrėžtos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie negali būti kvestionuojami (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4, 18 straipsniai).
14. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDU0LTE1Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-454-157/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-454-157/2015">2A-454-157/2015</a> ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzYtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-636-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-636-706/2015">3K-3-636-706/2015</a> nurodyta, kad kompensacija už naudojimąsi servitutu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki servituto pabaigos perskaičiuojama kasmet pagal VĮ Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę ir pagal tiems metams nustatytą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos žemės nuomos mokesčio tarifą.
15. Kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad, atmetus ieškinį, liko neišspręstas privalomojo kompensacijos dydžio už naudojimąsi servitutu priteisimo klausimas. Kolegijos vertinimu, ieškovė neprašė priteisti privalomo kompensacijos dydžio už naudojimąsi servitutu pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDU0LTE1Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-454-157/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-454-157/2015">2A-454-157/2015</a> nustatytą metodiką, patikslintą kasacinio teismo, o įrodinėjo teisę skaičiuoti kompensacijos sumą nuo 2018 metais galiojusios vidutinės rinkos vertės, t. y. būtent nuo ieškovės nurodytos 1 001 000 Eur sumos, reikšmingos žemės mokesčiui apskaičiuoti. Kitaip tariant, pagal ieškovę kompensacija už servitutą turėtų būti mokama pagal Nekilnojamojo turto registro skelbiamą mokestinę žemės sklypo vertę. Tuo tarpu atsakovė pareigą mokėti kompensaciją sieja su Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta vidutinės žemės sklypo rinkos vertės nustatymo diena, kuri yra 2017 m. gruodžio 27 d.
16. Kolegija nustatė, kad, pagal 2018 m. lapkričio 5 d. žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, 2017 m. gruodžio 27 d. žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 920 000 Eur, nuo jos atsakovė apskaičiuoja ir moka mokestį už servitutą – 0,2 proc., tai sudaro 1840 Eur per metus, arba 153,3333 Eur per mėnesį. Kolegijos vertinimu, kol Nekilnojamojo turto registre nurodyta žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 920 000 Eur, atsakovei nekyla pareiga mokėti atlygį už servitutą nuo ieškovės ieškinyje nurodomos 1 001 000 Eur sumos.
17. Kolegija atmetė ieškovės reikalavimą dėl skolos už nustatytą servitutą priteisimo, nes nustatyta turto vidutinė rinkos vertė skelbiama Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose ir ši vertė tampa pagrindu skaičiuoti kompensaciją už naudojimąsi servitutu. Ieškovė, kolegijos vertinimu, negali kvestionuoti mokestinei žemės sklypo vertei nustatyti atliekamu žemės vertinimu nustatyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzYtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-636-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-636-706/2015">3K-3-636-706/2015</a> atlygio, kuris buvo susietas su nuomos mokesčiu, apskaičiuotinu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387,,Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 3 punktą.
18. Kolegija nurodė, kad jei ieškovė patiria nuostolių dėl to, kad, pasikeitus mokestinei žemės sklypo vertei, atsakovei tenkanti mokėti kompensacija už naudojimąsi servitutu nepadengia ieškovės mokamo žemės mokesčio už žemę, kuria ieškovė, esant nustatytam servitutui, objektyviai negali naudotis, tai šis klausimas nagrinėtinas kvestionuojant teisės aktų reguliavimo teisingumą ir suderinamumą. Kolegija pažymėjo, kad šioje byloje dėl teisinių santykių specifikos atlyginimo klausimas dėl servituto išspręstas pagal viešosios teisės aktų nuostatas. Jei dėl tokio reguliavimo kyla žala, ieškovė turėtų reikšti reikalavimą ne atsakovei. Ieškovės mokėtinas žemės mokestis nelaikytinas nuostoliu už servituto nustatymą, todėl atsakovė neturi pareigos kompensuoti ieškovės už turimą žemę (nekilnojamąjį turtą) mokėtiną žemės mokestį (CK 4.129 straipsnis).
19. Remdamasi Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, kolegija sprendė, kad nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo ieškovės mokamą žemės mokestį laikyti nuostoliu, patiriamu dėl servituto nustatymo (CK 4.129 straipsnis), nes ieškovė bet kuriuo atveju privalėtų mokėti žemės mokestį.
20. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra priežastinio ryšio tarp servituto nustatymo ir ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, mokamo žemės mokesčio. Nagrinėjamoje byloje už servituto naudojimą mokama kompensacija yra nustatyta teisės aktu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ji priklauso nuo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės ir nėra susieta su konkrečia žemės sklypo verte. Kolegijos vertinimu, ieškovės mokamas žemės mokestis, kurį ieškovės reikalavimu turėtų kompensuoti atsakovė, kaip servituto turėtoja, nėra susijęs su nustatytu servitutu, nėra jokio priežastinio ryšio tarp servituto nustatymo ir ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, mokamo žemės mokesčio.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė žemės sklypo savininko nuostolių, atsiradusių dėl nustatyto servituto, atlyginimo klausimą, netinkamai taikydamas Atkūrimo įstatymą kartu su CK įtvirtintu reguliavimu dėl naudojimosi servitutu patirtų nuostolių atlyginimo. Ieškovei, kaip žemės sklypo savininkei, nuostolių atsirado dėl to, kad, pasikeitus mokestinei žemės sklypo vertei, atsakovei tenkanti mokėti kompensacija už naudojimąsi servitutu nepadengia ieškovės mokamo žemės mokesčio už žemę, kuria ieškovė, esant nustatytam servitutui, objektyviai negali naudotis. Taip susiklosto situacija, kai ieškovė, kaip tarnaujančiojo daikto savininkė, atsiduria daug blogesnėje padėtyje nei atsakovė, kurios naudai nustatytas servitutas. Tokia situacija neabejotinai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, dėl to šalys turi būti grąžinamos į lygiavertę padėtį. Teismas nepagrįstai suabsoliutino Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatų taikymą, ignoruodamas CK 4.129 straipsnyje nustatytą galimybę reikalauti nuostolių atlyginimo dėl naudojimosi servitutu. Visi turtiniai praradimai, tenkantys žemės sklypo, kaip tarnaujančiojo daikto, savininkui, dėl kurių pastarasis atsiduria žymiai blogesnėje situacijoje nei viešpataujančiojo daikto savininkas ir kurių nepadengia dėl naudojimosi netekimo priteista kompensacija, turi būti atlyginti bendrąja tvarka, t. y. vadovaujantis CK 4.129 straipsnio nuostatomis.
21.2. Teismas netinkamai aiškina, kad žemės sklypo savininko mokėtinas žemės mokestis nelaikytinas nuostoliu už servituto nustatymą ir kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp servituto nustatymo ir žemės sklypo savininko mokamo žemės mokesčio. Priešingai nei konstatavo teismas, tarp servituto nustatymo ir ieškovės mokamo žemės mokesčio, kaip tiesiogiai žemės sklypo savininko patiriamų nuostolių, yra priežastinis ryšys ir jis turėtų būti aiškinamas plačiai, nes būtent dėl nustatyto servituto ieškovei kylantys suvaržymai eliminuoja jos galimybes žemės sklype įgyvendinti savo, kaip savininkės, teises. Kitaip tariant, susiklosto situacija, kai dėl nustatyto servituto negalėdama daryti iš esmės jokios įtakos žemės sklypui ir jo eksploatuoti pagal tikslinę paskirtį, dėl ko yra užkertamas kelias gauti bent minimalią grąžą iš nuosavybės teise priklausančio turto, ieškovė vis tiek privalo mokėti žemės mokestį, kurio atsakovės mokama kompensacija nedengia, nors būtent atsakovė, kaip viešpataujančiojo daikto savininkė, įgyja teisę naudotis svetimu daiktu ir iš jo gauti naudos. Tokiu būdu dėl nustatyto servituto ieškovė objektyviai negali įgyvendinti teisių ir privalo tik vykdyti jai tenkančias pareigas, dėl to atsiduria daug blogesnėje nei atsakovė padėtyje, kurios nebūtų, jei servitutu nebūtų suvaržytos ieškovės teisės. Jeigu viešpataujančiojo daikto savininko mokama kompensacija nepadengia tarnaujančiojo daikto savininko mokamo privalomo žemės mokesčio už žemę, kurioje dėl nustatytu servitutu patiriamų suvaržymų žemės sklypo savininkui yra užkirstas kelias įgyvendinti savininko teises bei žemės sklypu naudotis pagal tikslinę paskirtį, tuomet žemės mokesčio, mokamo už žemės sklypą, dydis laikytinas tiesioginiais žemės sklypo savininko patiriamais nuostoliais.
21.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė, reikšdama ieškinį dėl nustačius servitutą atsiradusių nuostolių, neva prašo peržiūrėti anksčiau priimtus teismų sprendimus ir jais nustatytą atsakovės mokėtinos kompensacijos už naudojimąsi servitutu tvarką. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatytas atsakovės kompensacijos už naudojimąsi servitutu apskaičiavimo mechanizmas, šio ieškovė nekvestionuoja, tačiau pareikštu ieškiniu prašo išspręsti atsakovei tenkančios mokėti kompensacijos ir dėl jos nemokėjimo už 2018 metus susidariusios skolos priteisimo naujajai žemės sklypo savininkei, t. y. ieškovei, klausimus, atsižvelgiant į tai, kad pasikeitė žemės sklypo rinkos vertė. Be to, atskiru reikalavimu prašoma išspręsti ir ieškovės, kaip žemės sklypo, kuriame nustatytas servitutas, savininkės patiriamų nuostolių atlyginimo klausimą. Šis klausimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais nebuvo spręstas, todėl ieškovė turi teisę reikšti tokio pobūdžio materialinį reikalavimą. Tais atvejais, kai, padidėjus žemės sklypo rinkos vertei ir perskaičiavus kompensaciją už naudojimąsi servitutu, atsiranda skola, taip pat kai atsiranda papildomų nuostolių dėl to, kad, pasikeitus mokestinei žemės sklypo vertei, žemės sklypo savininko mokamo privalomo žemės mokesčio nepadengia iš servituto turėtojo priteista kompensacija už naudojimąsi servitutu, žemės sklypo savininkas įgyja teisę reikšti atitinkamus naujus reikalavimus.
21.4. Teismas, spręsdamas dėl žemės sklypo vertės, nuo kurios skaičiuotina atsakovės mokama kompensacija už naudojimąsi servitutu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, kuriame vidutinės žemės sklypo rinkos vertės nustatymo diena buvo 2017 m. gruodžio 27 d. Tuo tarpu ieškovė ieškinį grindė VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį duomenimis už 2018 metus, kuriais remiantis žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 1 001 000 Eur, todėl būtent nuo šio dydžio turi būti skaičiuojama atsakovės mokėtina kompensacija už naudojimąsi servitutu už 2018 metus ir atitinkamai nuo šios vertės turi būti apskaičiuojamas atsakovės susidariusios skolos dydis. Esant prieštaravimui tarp VĮ Registrų centro internetinės duomenų bazės išrašo, kuriame nurodyta oficiali žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, turėtų būti vadovaujamasi tuo dokumentu, kuriame pateikiami aktualūs ir naujausi duomenys. Šio ginčo atveju ieškovės pateiktame VĮ Registrų centro internetinės duomenų bazės išraše yra nurodyta oficiali ir aktuali žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, apskaičiuota 2018 metams, todėl, sprendžiant dėl atsakovės už 2018 metus mokėtinos kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo ir atitinkamai už 2018 metus susidariusios atsakovės skolos dydžio apskaičiavimo bei priteisimo ieškovei klausimus, turi būti atsižvelgta būtent į 2018 metais galiojusią oficialią bei aktualią žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, kuri buvo 1 001 000 Eur.
22. Atsakovė atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Atsakovės mokamos kompensacijos dydį už nustatytą servitutą nustato galiojantys teisės aktai ir įsiteisėję teismų sprendimai, kurie yra privalomi ir turi būti vykdomi (CPK 2, 18, 37 straipsniai). Ieškovė, prašydama nustatyti periodinę (fiksuotą) 417,08 Eur kompensaciją, faktiškai kvestionuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį, kuria remiantis yra nuspręsta nustatyti perskaičiuojamą (kintančią) kompensaciją.
22.2. Atsakovė kompensaciją už nustatytą servitutą ieškovei turi mokėti pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, o ne pagal kitus šaltinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad kompensacija perskaičiuojama kasmet pagal VĮ Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę. Šiuo atveju ieškovė kvestionuoja minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadą, teigdama, esą mokėtina kompensacija turėtų būti apskaičiuojama nuo mokestinės žemės sklypo vertės. Žemės mokestinė vertė, priešingai negu teigia ieškovė, nėra lygi žemės vidutinei rinkos vertei, t. y. vidutinė rinkos vertė yra nustatoma kasmet, o mokestinė vertė nustatoma pagal vidutinę rinkos vertę ir fiksuojama 5 metams. Vidutinė rinkos vertė skelbiama Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose ir tampa pagrindu skaičiuoti kompensaciją už naudojimąsi servitutu (CK 4.262 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 920 000 Eur. Kol Nekilnojamojo turto registre nurodyta žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 920 000 Eur, atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo skaičiuoti ir mokėti atlygį už servitutą nuo ieškovės ieškinyje nurodomos 1 001 000 Eur sumos.
22.3. Ieškovės mokamas žemės mokestis nelaikytinas nuostoliu už servituto nustatymą, todėl ieškovė nepagrįstai reiškia reikalavimą dėl atsakovės pareigos kompensuoti ieškovės už turimą žemę mokamą žemės mokestį. Nuostoliai, kurių atlyginimo turi teisę reikalauti žemės sklypo, kuriam nustatomas servitutas, savininkas, turi būti priežastiniu ryšiu susiję su servitutu, t. y. patiriami būtent dėl servituto nustatymo (CK 4.129, 6.245 straipsniai). Žemės sklypo savininkės mokamas žemės mokestis, kurį ieškovės siekimu turėtų kompensuoti atsakovė, kaip servituto turėtoja, nėra susijęs su nustatytu servitutu, nėra jokio priežastinio ryšio tarp servituto nustatymo ir ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, mokamo žemės mokesčio (Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl tinkamo ginčo teisinių santykių (ieškiniu pareikštų reikalavimų) kvalifikavimo
23. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).
24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODItNjg2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-282-686/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-282-686/2015">3K-3-282-686/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
25. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas. Teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAtNzAxLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-20-701/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-20-701/2020">e3K-3-20-701/2020</a>, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
26. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pabrėžiama, kad teisinis ginčo santykio kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusių teisinių argumentų, tačiau šios aplinkybės yra ne fakto, o teisės klausimai, ir spręstini teismo. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjAtNzAxLzIwMjA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-20-701/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-20-701/2020">e3K-3-20-701/2020</a> 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas.
28. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu pareiškė šiuos reikalavimus: priteisti iš atsakovės 3753,72 Eur nuostolių, susidariusių dėl jos mokamo žemės mokesčio ir atsakovės jai mokamos kompensacijos už nustatytą žemės servitutą, atlyginimo nuo 2018 m. sausio 11 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos; nustatyti atsakovei ieškovės naudai mokėti periodinę kompensaciją už nustatytą servitutą už patiriamus nuostolius – 417,08 Eur per mėnesį.
29. Taigi ieškovės šioje byloje pareikšti reikalavimai yra susiję su nuostoliais, atsiradusiais dėl servituto jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nustatymo, ir jų atlyginimu; su atsakovės, kaip viešpataujančiojo daikto savininkės, prievole mokėti ieškovei, kaip tarnaujančiojo daikto savininkei, atitinkamo dydžio kompensaciją.
30. Byloje nustatyta, kad J. D. Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 41-4531 buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ant šio žemės sklypo yra vienuolika atsakovei priklausančių pastatų, jie užima beveik visą žemės sklypo teritoriją. Dėl šios priežasties Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1531-41 žemės sklypui nustatė servitutą. J. D. 2002 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi žemės sklypą pardavė K. S., o šis 2005 m. liepos 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi sklypą pardavė G. P. (G. P.). Ieškovė žemės sklypą iš G. P. įsigijo 2017 m. gruodžio 29 d.
31. Ginčas tarp buvusio žemės sklypo savininko G. P. ir atsakovės dėl kompensacijos, mokėtinos už nustatytą žemės servitutą, ir jos dydžio nustatymo būdo (metodikos) yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais:
31.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015 konstatavo, kad kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio (kaip nustatytas nagrinėjamu atveju) servitutu dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui pagal šiuo metu galiojančią Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį.
31.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDU0LTE1Ny8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-454-157/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-454-157/2015">2A-454-157/2015</a> priteisė iš atsakovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ ieškovui G. P. periodinę 154,33 Eur kompensaciją už naudojimąsi servitutu, nustatytu ieškovui priklausančiame žemės sklype, mokamą kiekvieną mėnesį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki servituto pabaigos, perskaičiuojamą kasmet pagal VĮ Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę; priteisė ieškovui iš atsakovės 12 030,71 Eur kompensaciją už naudojimąsi servitutu už laikotarpį nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2015 m. balandžio 1 d.
31.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzYtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-636-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-636-706/2015">3K-3-636-706/2015</a>, iš esmės palikdamas nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, konstatavo, kad kompensacija už naudojimąsi servitutu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki servituto pabaigos perskaičiuojama kasmet pagal VĮ Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę, kompensacija taip pat perskaičiuojama ir pagal tiems metams nustatytą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos žemės mokesčio tarifą.
32. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad šalių ginčas (ypatingąja teisena nagrinėjamas reikalavimas) yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo (reikalavimo) kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 31 punkte nurodytų procesinių sprendimų turinį ir nurodytose bylose teismų konstatuotas aplinkybes, ieškovės šioje byloje pareikštus reikalavimus (žr. šios nutarties 28, 29 punktus), sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad šiuo atveju ginčas dėl servituto ir už jį mokėtinos kompensacijos (jos dydžio ir šio dydžio apskaičiavimo būdo) yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir šie sprendimai privalo būti vykdomi (CPK 281 straipsnis, 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aplinkybė, kad minėti teismų procesiniai sprendimai priimti dėl buvusio žemės sklypo savininko G. P., o ne dėl ieškovės, neturi teisinės reikšmės, nes ieškovė, pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijusi žemės sklypą iš G. P., yra jo teisių, susijusių su įsigytu žemės sklypu, tarp jų ir teisių į kompensaciją už nustatytą žemės servitutą, perėmėja (žr. šios nutarties 32 punktą).
34. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą teigia, jog minėtus įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus vykdo ieškovės atžvilgiu, t. y. moka ieškovei kompensaciją už nustatytą žemės servitutą. Ieškovė neteigia priešingai. Be to, aplinkybę, kad atsakovė vykdo (ar bent iš dalies vykdo) įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus, patvirtina faktas, kad ieškovė, prašydama priteisti nuostolių, susidariusių nuo 2018 m. sausio 11 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos, atlyginimą, reikalauja priteisti tik jos mokamo žemės mokesčio ir atsakovės mokamos kompensacijos skirtumą, o ne visą už žemės sklypą sumokėtą žemės mokestį.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovė pareikštu ieškiniu iš esmės kvestionuoja įsiteisėjusius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 1 d. procesinius sprendimus, jais nustatytą kompensaciją ir šios kompensacijos (jos dydžio) skaičiavimo būdą (metodiką). Šioje byloje pareikštais reikalavimais ieškovė iš esmės siekia, kad būtų iš naujo nustatytas už servitutą mokėtinos kompensacijos dydžio skaičiavimo būdas (metodika). Aplinkybė, kad pati ieškovė nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei kasaciniame skunde teigia priešingai, nepaneigia jos ieškinyje pareikštų reikalavimų esmės.
36. Tenkinus ieškovės pareikštą ieškinį, susidarytų tokia teisinė situacija, kai dėl to paties dalyko (dėl už nustatytą žemės servitutą mokėtinos kompensacijos ir jos dydžio) būtų priimti du skirtingi įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai ir jie abu turėtų būti vykdomi. Tokia teisinė situacijai yra negalima, visiškai nelogiška, nesuderinama nei su civiliniu procesu ir jo principais, nei su teisingumu apskritai.
37. Šios nutarties 32 punkte minėta, kad, remiantis CPK 279 straipsnio 4 dalimi, procesiniam sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Taigi tuo atveju, kai dėl atitinkamo ginčo yra priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas ir jis yra vykdomas, tačiau po šio sprendimo priėmimo pasikeičia vienas iš bylos dalyvių (nagrinėjamu atveju išieškotojas), tai šis bylos dalyvių pasikeitimo klausimas negali būti sprendžiamas naujam dalyviui pareiškiant naują reikalavimą dėl jau įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu išnagrinėto ginčo. Šis (bylos dalyvio, išieškotojo) pakeitimo klausimas turi būti sprendžiamas taikant procesinio teisių perėmimo institutą. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinis teisių perėmimas yra galimas bet kurioje proceso stadijoje, tarp jų ir vykdymo procese (CPK 48, 596 straipsniai).
38. Tuo atveju, kai šalis, kurios naudai priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, mano, kad šis sprendimas yra nevykdomas ar netinkamai vykdomas, ji turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatymo jai garantuojama priverstinio teismo sprendimo vykdymo galimybe, t. y. ji turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir pateikti išduotą vykdomąjį raštą vykdyti antstoliui (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 586 straipsnis, 587 straipsnio 1 punktas, 588 straipsnio 1 dalis, 646, 650 straipsniai). Antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį raštą, atlieka priverstinio vykdymo veiksmus ir sprendžia kitus su teismo sprendimo vykdymu susijusius klausimus CPK VI dalyje nustatyta tvarka. O jeigu vykdymo proceso dalyvis nesutinka su antstolio atliekamais veiksmais vykdymo procese, tai jis turi teisę antstolio veiksmus skųsti CPK 510, 512, 513 straipsniuose nustatyta tvarka.
39. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl to, nuo kokios žemės sklypo vertės turi būti skaičiuojama kompensacija už nustatytą žemės servitutą, t. y. tarp šalių nėra ginčo dėl kompensacijos (jos dydžio) skaičiavimo būdo (metodikos) – kompensacija perskaičiuojama kasmet pagal VĮ Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę, kad kompensacija taip pat perskaičiuojama ir pagal tiems metams nustatytą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos žemės mokesčio tarifą. Atsakovė teigia, kad kompensacijos dydis pagal nurodytą būdą (metodiką) turi būti apskaičiuojamas nuo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytos vidutinės žemės sklypo rinkos vertės – 920 000 Eur. Ieškovė teigia, kad kompensacijos dydis turi būti skaičiuojamas nuo VĮ Registrų centro internetinėje duomenų bazėje (adresu http://www.registrucentras.lt/masvert/paieska_obj.jsp viešai skelbiami paieškos pagal unikalų numerį duomenys už 2018 metus) nurodomos vidutinės žemės sklypo rinkos vertės, nuo kurios skaičiuojamas žemės mokestis, – 1 001 000 Eur. Taip teigdama, ieškovė iš esmės kartu teigia, kad atsakovė, mokėdama kompensaciją, kurios dydis apskaičiuojamas pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytą vidutinę žemės sklypo rinkos vertę, netinkamai vykdo įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį.
40. Taigi tuo atveju, jeigu atsakovė, ieškovės nuomone, netinkamai vykdo įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, ieškovė dėl priverstinio tinkamo teismo sprendimo vykdymo turi teisę kreiptis į antstolį, o ne į teismą (žr. šios nutarties 37, 38 punktus). Klausimas dėl žemės sklypo vertės, nuo kurios turi būti apskaičiuojamas už nustatytą žemės servitutą mokėtinos kompensacijos dydis, yra su tinkamu teismo sprendimo vykdymu susijęs klausimas, jį išspręsti turi teismo sprendimo vykdymą atliekantis antstolis. Vykdymo proceso dalyvis, nesutinkantis su antstolio nustatyta žemės sklypo verte, taikytina kompensacijos dydžiui apskaičiuoti, turi teisę tokius antstolio veiksmus apskųsti (CPK 510, 512, 513 straipsniai). Taip klausimas dėl žemės sklypo vertės gali patekti į teismą, kuris jį atitinkamai išspręs, taikydamas vykdymo procesą reglamentuojančias proceso teisės normas, o ne ginčo teiseną.
41. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tuo atveju, jeigu ieškovė nesutinka su VĮ Registru centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodoma vidutine rinkos žemės sklypo verte ir (ar) su VĮ Registrų centro internetinėje duomenų bazėje (paieškos pagal unikalų numerį) nurodoma vidutine žemės sklypo rinkos verte, nuo kurios skaičiuojamas žemės mokestis, ji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis tiesiogiai į VĮ Registrų centrą dėl autentiškų duomenų dėl žemės sklypo vidutinės rinkos vertės pateikimo.
42. Remdamasi šios nutarties 35–40 punktuose nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo teisės spręsti klausimo dėl žemės sklypo vertės, nuo kurios turėtų būti apskaičiuojamas už nustatytą žemės servitutą mokėtinos kompensacijos dydis. Taigi teismai nepagrįstai pasisakė dėl to, kad kompensacijos dydis apskaičiuojamas taikant VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytą vidutinę žemės sklypo rinkos vertę – 920 000 Eur. Dėl šios priežasties iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų šalintini motyvai dėl to, nuo kurios žemės sklypo vertės skaičiuojama už žemės servitutą mokėtina kompensacija (jos dydis).
43. Teisėjų kolegija, remdamasi Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, 12 straipsnio 3 dalimi, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovės už žemės sklypą mokamas žemės mokestis nėra priežastiniu ryšiu susijęs su žemės sklype nustatytu servitutu. Žemės mokestį ieškovė, kaip žemės sklypo savininkė, privalo mokėti bet kokiu atveju, nepriklausomai nuo to, ar žemės sklype yra nustatytas servitutas. Ieškovės už žemės sklypą mokamas žemės mokestis yra įstatymo nustatyta prievolė, o ne jos patiriami nuostoliai.
44. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad turtiniai santykiai tarp servituto turėtojo (viešpataujančiojo daikto savininko) ir žemės sklypo (tarnaujančiojo daikto) savininko, šių santykių reglamentavimas neapsiriboja vien tik viešpataujančiojo daikto savininko pareiga mokėti tarnaujančiojo daikto savininkui kompensaciją už nustatytą servitutą. Servituto turėtojas žemės sklypo savininkui turi ir kitų turtinių prievolių, pareigų, susijusių su turto išlaikymu, ir pan. (pvz., CK 4.114 straipsnis).
45. Be to, pažymėtina, kad byloje susidarė tokia teisinė situacija, kai buvusiam žemės sklypo savininkui atkurtos nuosavybės teisės į užstatytą žemės sklypą. Ieškovė šiuo atveju yra buvusio (-ių) žemės sklypo savininko (-ų) teisių perėmėja. Taigi aplinkybės dėl žemės sklypo užstatymo atsakovės statiniais istoriškai susiklostė tada, kai privati nuosavybė į žemę buvo neigiama. Nuosavybės teisių atkūrimo į statiniais užstatytą žemę būdas pagal tuo metu (ginčo žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo J. D. metu) galiojantį reguliavimą Atkūrimo įstatyme, siekiant derinti ir ginti tiek užstatyto žemės sklypo, tiek statinių savininkų interesus, įstatymo leidėjo buvo pasirinktas taikant servituto institutą. Tačiau iš esmės pagal dabartinį teisinį reguliavimą, tokia situacija, kai pastatų, esančių kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, savininkui daiktinės teisės pagrindu nustatoma teisė naudotis visu žemės sklypu, faktiškai perduodant ir žemės sklypo valdymo teisę, nors tokia teisė įvardinama servitutais, de facto (faktiškai) atitinka užstatymo teisę (superficies) (CK 4.160 straipsnis).
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors, reglamentuodamas užstatymo santykius, įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs santykių, susiklostančių tarp žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų dėl prievolės mokėti su žemės sklypu susijusius mokesčius, daiktinėms teisėms į svetimą daiktą, kurių turinį sudaro ne tik teisė naudotis svetimu daiktu, bet ir teisė jį valdyti, būdinga tai, kad daiktinės teisės į svetimą daiktą turėtojui tenka prievolė ne tik tinkamai išlaikyti tą svetimą daiktą, bet ir mokėti mokesčius bei kitas su tuo daiktu susijusias įmokas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip (pvz., CK 4.144 straipsnio 1, 2 dalys). Užstatymo teisės (superficies) turinį sudaro tiek teisė naudotis daiktu, tiek ir teisė jį valdyti.
47. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta šios nutarties 44–46 punktuose, sprendžia, kad šioje byloje atmesti ieškovės reikalavimai dėl kompensacijos, mokėtinos už nustatytą servitutą, neužkerta kelio ieškovei, esant teisiniam pagrindui, kelti reikalavimų atsakovei dėl kitų įstatymo nustatytų turtinių prievolių.
48. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neturėjo teisinio pagrindo spręsti žemės vertės, nuo kurios turėtų būti apskaičiuojama už nustatytą žemės servitutą mokėtina kompensacija, klausimo, tačiau šis pažeidimas neturėjo įtakos iš esmės teisėtų teismų procesinių sprendimų priėmimui. Dėl šios priežasties kasaciniu skundu skundžiami teismų procesiniai sprendimai paliktini iš esmės nepakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
50. Atsakovė prašo priteisti 1349,23 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio. Šis atsakovės prašymas tenkintinas, jai priteistina visa prašomų atlyginti patirtų išlaidų suma – 1349,23 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 93, 98 straipsniai).
51. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 12 d. nutartį iš esmės nepakeistą.
Priteisti atsakovei Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ (j. a. k. 286075760) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sancta Elena“ (j. a. k. 300005071) 1349,23 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt devynis Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė
