I. D. pagal BK 260 str., 260 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-123-697/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11229-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.2.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. ir nuteistojo A. J. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu:

A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo dvylikai metų bausmė.

A. J. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

I. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje (kartu su A. J.), ir jam paskirta laisvės atėmimo dvylikai metų bausmė.

I. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmė.

I. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, I. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo trylikai metų bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, ši subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo trylikai metų bausmė.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nutartimi nuteistojo I. D., nuteistojo A. J. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Gintauto Tamulionio apeliaciniai skundai atmesti.

Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas D. Š.. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. J. ir I. D. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdami kartu neteisėtai įgijo ir perdavė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

Ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 4 d., nenustatytoje vietoje A. J. ir I. D. kartu parengė nusikalstamos veikos planą – susitarė įsigyti psichotropinės medžiagos metamfetamino ir ją realizuoti sau naudingomis sąlygomis išmainant Š. I. į šio naudojamą apie 20 000 Eur vertės automobilį „BMW 535i“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą jo motinos R. I. vardu. Pagal parengtą planą bendrininkai pasiskirstė vaidmenimis taip: I. D. turėjo parūpinti reikiamą kiekį miltelių su psichotropine medžiaga metamfetaminu, o A. J. turėjo su Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2017 m. gegužės 19 d. kalinčiu Š. I. telefonu susitarti dėl mainų sandorio, suderinti jo sąlygas. Be to, A. J. turėjo I. D. parūpintus miltelius su psichotropine medžiaga metamfetaminu asmeniškai ar per kitą asmenį perduoti Š. I. nurodytam patikimam asmeniui ir gauti iš pastarojo automobilio raktelius bei visus dokumentus, susijusius su automobilio perleidimu A. J. ir I. D. žinion.

Vykdydamas nusikalstamos veikos planą, A. J. laikotarpiu nuo tiksliai nenustatytos dienos, bet ne anksčiau kaip nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. spalio 2 d., telefono pokalbių su Š. I., nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. veikusiu pagal Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi sankcionuotą leidimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – iš A. J. ir galimų jo bendrininkų įgyti psichotropines medžiagas, metu įkalbinėjo pastarąjį susitarti dėl automobilio „BMW 535i“ raktelių ir su jo perleidimu susijusių dokumentų bendrininkams perdavimo mainais į 3500 g miltelių su psichotropine medžiaga metamfetaminu. Š. I. ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 27 d. sutikus su šiuo pasiūlymu, I. D. ne vėliau kaip iki 2017 m. spalio 2 d. 16.49 val. tyrimo nenustatytu būdu įgijo ir nenustatytoje vietoje perdavė A. J. dalį, t. y. 1382,62 g, su Š. I. sutarto miltelių kiekio, kuriame buvo 188,931 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, o A. J. 2017 m. spalio 2 d., ne vėliau kaip 16.49 val., iš I. D. šią psichotropinę medžiagą įgijo ir 2017 m. spalio 2 d. apie 16.54 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), perdavė Š. I. nurodytam asmeniui – I. I., nuo 2017 m. rugsėjo 29 d. veikusiai pagal Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 nutartimi sankcionuotą leidimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – iš A. J., I. D. ar per galimus jų bendrininkus įgyti psichotropines medžiagas.

2. I. D. taip pat nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – nuo tiksliai nenustatytos dienos išsinuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 292,758 g kanapių dervos ir 3,018 g kokaino, kol 2017 m. spalio 23 d. šias narkotines medžiagas kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.

3. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. D. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis I. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra tinkamai ir motyvuotai atsakyta į daugelį apeliacinio skundo argumentų, nėra motyvų dėl ginčijamų konkrečių įrodymų turinio vertinimo, dalis gynybos teiktų įrodymų, pagrindžiančių apeliacinio skundo argumentus, liko nutylėta, neišspręsti teisminio nagrinėjimo metu teikti prašymai dėl įrodymų tyrimo, nutartyje dėl jų nėra pateikiama jokių motyvų. Nurodyti pažeidimai pripažintini esminiais BPK pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o jų sukeltos teisinės pasekmės taisytinos iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

4.2. Pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo šioje baudžiamojoje byloje grindžiama kasatoriaus kaltė kartu su A. J. padarius nusikalstamą veiką, yra asmenų (kasatoriaus, A. J., Š. I., I. J.) pokalbiai, fiksuoti slaptų tyrimo veiksmų metu. Šio įrodymų šaltinio tinkamas ištyrimas ir išsamus įvertinimas yra itin reikšmingi sprendžiant kasatoriaus kaltės klausimą ir priimant teisingą nuosprendį. Pokalbių turinio analizei buvo skirta reikšminga kasatoriaus apeliacinio skundo dalis, jie buvo nuosekliai analizuojami gynybos, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pasisakyta dėl jų prasmės ir įrodomosios reikšmės atsižvelgiant į visetą įrodymų. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas minėtų pokalbių išsamiai neanalizavo, dėl jų pateikė itin lakoniškus ir abstrakčius motyvus, iš esmės pakartojančius Kauno apygardos teismo nuosprendžio argumentus, nepašalino abejonių dėl pokalbių turinio. Byloje užfiksuota daugiau kaip 20 pokalbių, kurių turinys turi esminę reikšmę nustatant kiekvieno iš juose dalyvaujančių asmenų veiksmų apimtį. Tiek apeliaciniame skunde, tiek gynėjo baigiamojoje kalboje buvo išsamiai nagrinėjamas kiekvieno pokalbio turinys, atlikta jo analizė tiek laiko atžvilgiu, tiek lyginant su objektyviai nustatytais asmenų veiksmais ir parodymais, tačiau atsakydamas į visus šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje apsiribojo viena pastraipa, 21 punkte pacituodamas atskirus sakinius iš vos penkių pokalbių, nutylėdamas visų kitų pokalbių turinį ir minėtų penkių pokalbių kontekstą.

4.3. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynyba pateikė raštišką prašymą atlikti įrodymų tyrimą – paskirti cheminę narkotinių medžiagų ekspertizę, siekiant nustatyti kiekvienoje iš 2017 m. spalio 23 d. kratos metu paimtų augalinės kilmės medžiagos plytelių esantį grynosios narkotinės medžiagos – kanapių dervos – kiekį bei kiekvienoje iš jų esančią psichoaktyvios substancijos koncentraciją, nustatyti, ar kiekvienoje plytelėje yra pašalinių priedų, priemaišų – augalinės ar kitokios kilmės medžiagų, kurios nėra gautos iš kanapių augalo. Tačiau teismas šio prašymo neišsprendė – dėl jo nebuvo priimtas joks procesinis spendimas nei protokoline, nei rašytine nutartimi. Motyvų, dėl kurių šis gynybos prašymas faktiškai buvo atmestas, nėra pateikta ir skundžiamoje nutartyje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, gynyba pateikė raštą, kuriame Ispanijos Karalystės Valensijos universiteto profesorius Miguelis De La Guardia Cirugeda (Miguel De La Guardia Cirugeda) informavo, kad minėti cheminiai tyrimai šiame universitete yra atliekami. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ne tik nepateikė motyvų dėl šių rašytinių duomenų įrodomosios reikšmės, bet išvis nutylėjo šį faktą.

4.4. Kasatorius pripažintas kaltu dėl to, kad iki 2017 m. spalio 2 d., ne vėliau kaip iki 16.49 val., tyrimo nenustatytu būdu įgijo ir nenustatytoje vietoje perdavė A. J. dalį, t. y. 1382,62 g, su Š. I. sutarto miltelių kiekio, kuriame buvo 188,931 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Byloje nenustatyta nė viena faktinė aplinkybė, kuri apibūdina savarankišką nusikalstamą veiką – psichotropinių medžiagų įgijimą. Net nenustatyta, kada kasatorius tariamai įgijo šias medžiagas, kurioje vietoje tariamai įvyko įgijimas, kokiu būdu šios medžiagos buvo tariamai įgytos, iš ko, kokiomis aplinkybėmis kasatorius tariamai jas įgijo. Taigi nėra nustatytas nė vienas objektyvusis savarankiško nusikaltimo – psichotropinės medžiagos įgijimo – sudėties požymis, nė viena jį apibūdinanti įrodinėtina aplinkybė. Tariamo psichotropinės medžiagos perdavimo A. J. laikas į kaltinimą įrašytas tik remiantis A. J. veiksmų laiku (2017 m. spalio 2 d.), visiškai nenustatyti tariamo šių medžiagų perdavimo vieta, perdavimo būdas ir jokios kitos perdavimo požymį apibūdinančios aplinkybės. Taigi apkaltinamajame nuosprendyje deklaratyviai įrašytas objektyvusis veikos požymis – perdavimas, tačiau nenustatyta nė viena objektyvi aplinkybė, apibūdinanti šią savarankišką nusikalstamą veiką. Baudžiamosios atsakomybės vienintelis pagrindas – nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimas kaltininko veikoje, todėl, kasatoriaus veiksmuose nenustačius nė vieno jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymio, jam negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai, pripažindami kasatorių kaltu dėl labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo ir perdavimo nuteistajam A. J., pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus. Aptarti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią baudžiamąją bylą bei priimti teisingus sprendimus, taip pat nulėmė netinkamą BK 2 straipsnio 4 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą.

4.5. Nors iš byloje esančių pokalbių turinio matyti, kad kasatorius turėjo aiškų interesą – įgyti Š. I. automobilį, nėra jokių duomenų, kad jis siekė tai padaryti išmainydamas šį automobilį į psichotropines medžiagas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai 2017 m. rugsėjo 4 d. 20.51 val. telefono pokalbį tarp kasatoriaus ir Š. I. laikė pagrindžiančiu kasatoriaus kaltę. Tačiau pokalbio turinys yra vienareikšmis – kasatorius nurodė, kad Š. I. jam yra skolingas, šis skolos neginčijo ir pasiūlė, kaip galima ją grąžinti: reikia parduoti automobilį, dalį pinigų perduoti kaip skolą, o dalį jų grąžinti Š. I.. Akivaizdu, kad kalbama apie pinigus, o ne apie psichotropines medžiagas. Pokalbyje nėra nė vienos užuominos, kad kasatorius siūlytų arba žinotų apie kokį nors kitą veikimo būdą, nėra jokios užuominos apie tai, kad Š. I. ar kitam asmeniui kasatorius pats ar per A. J. turėtų perduoti kokį nors kiekį psichotropinių medžiagų, nei tiesiogiai, nei užuominomis nėra kalbama apie jokias narkotines ar psichotropines medžiagas, jų kiekį, kainą, pardavimo būdą ar pan. Šis kasatoriaus pokalbis labai aiškiai apibūdina, ko jis siekia, – parduoti automobilį, atsiimti skolą, o pinigų likutį atiduoti Š. I.. Šis kasatoriui priskiriamas pokalbis ne patvirtina, bet, atvirkščiai, paneigia prielaidas apie jo neteisėtų veiksmų apimtį, jo tyčios turinį ir veiksmų su A. J., pastarajam neteisėtai disponuojant psichotropinėmis medžiagomis, bendrumą. Tačiau, nepaisydamas aiškaus pokalbio turinio, apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai priešingas išvadas, kurios prieštarauja aptariamo įrodymų šaltinio turiniui, ir tai vertintina kaip akivaizdus įrodymų turinio iškraipymas.

4.6. Visi kiti selektyviai ir izoliuotai skundžiamoje nutartyje nurodomi A. J. pokalbiai tiek su Š. I., tiek su sutuoktine I. J., vertinami su visuma įrodymų, negali turėti lemiamos įrodomosios reikšmės sprendžiant apie kasatoriaus veiksmus. A. J. pokalbiai su I. J. ir Š. I., pirma, atskleidžia tik paties A. J. nusikalstamus veiksmus, antra, yra ne objektyvūs duomenys, o A. J. kitiems asmenims nurodyta versija, kuria jis, vykdydamas nusikalstamus veiksmus, taip pat bandydamas apgauti Š. I. dėl psichotropinės medžiagos kokybės, bando perkelti atsakomybę kitiems asmenims, t. y. sąmoningai, siekdamas savanaudiškų tikslų, kitiems asmenims teikia neteisingą informaciją. Teismų sprendimuose A. J. pokalbių turinys nepagrįstai vertintas kaip objektyvią tikrovę atitinkanti informacija. Vertinant A. J. ir kitų asmenų pokalbius, kuriais grindžiama kasatoriaus kaltė, itin svarbūs yra Š. I. parodymai, duoti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šie parodymai skundžiamoje nutartyje yra nutylėti ir apskritai nevertinti. 2020 m. rugsėjo 3 d. vykusiame apeliacinės instancijos teismo posėdyje Š. I. kategoriškai parodė, kad A. J. turėjo įprotį kalbėdamas nurodyti neteisingas aplinkybes, jis stengėsi sumenkinti savo vaidmenį ir savo veiksmus bei sprendimus pateikti kaip kitų asmenų, nors iš tikrųjų tai būdavo paties A. J. veiksmai ir sprendimai, o joks kitas asmuo net neegzistavo. Taip pat iš Š. I. parodymų matyti, kad jo su kasatoriumi nesiejo jokie ryšiai ir bendravimas, jam nebuvo žinomas kasatoriaus vaidmuo, o visas aplinkybes apie tariamas kasatoriaus sąsajas su metamfetaminu, perduotu I. I., jis sužinojo tik iš A. J. žodžių. Šios aplinkybės lemia išvadą, kad A. J. kitiems asmenims išsakyta ir pokalbių garso įrašuose užfiksuota informacija yra ne tikrovėje buvusius objektyvius įvykius atspindinti, o sąmoningai nurodyta neteisinga informacija, siekiant suklaidinti kitus pokalbių dalyvius, perteikti jiems melagingas žinias, tačiau šie akivaizdžiai tikrovės neatitinkantys melagingi teiginiai tapo pagrindiniu kasatoriaus kaltės įrodymu.

4.7. Pažymėtina, kad visais kitais aspektais apeliacinės instancijos teismas Š. I. parodymus vertino kaip vieną svarbiausių nuteistųjų kaltės įrodymų ir jo parodymais besąlygiškai tikėjo, o jo parodymų apie tai, kad A. J. savo pokalbiuose nuolat meluodavo, nevertino ir skundžiamoje nutartyje tiesiog nutylėjo. Tai reiškia, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas yra ydingas ir prieštaringas, nes vertinant tą patį įrodymų šaltinį negali būti daromos kardinaliai priešingos išvados dėl jo patikimumo – viena parodymų dalimi besąlygiškai tikima, o kita dalis tiesiog nevertinama ir baigiamajame akte nutylima, nes paneigia kitų įrodymų patikimumą. Toks įrodymų vertinimo būdas turi būti laikomas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.

4.8. A. J. ir kasatoriaus veiksmai negali būti sutapatinti, kaip nepagrįstai padarė bylą nagrinėję teismai. Vėlesnius A. J. ir Š. I. telefono pokalbius teismai interpretavo taip, kad juose buvo kalbama apie psichotropinės medžiagos kiekius, tačiau tai tiesiogiai nesusiję su kasatoriumi ir neleidžia daryti išvadų apie jo atliktus nusikalstamus veiksmus. Nė viename vėlesniame Š. I. ir A. J. pokalbyje kasatorius nedalyvavo. Nėra jokių duomenų, kad A. J. būtų su kasatoriumi aptaręs savo būsimų ir buvusių pokalbių turinį, susitarimus su Š. I.. Taigi byloje nebuvo nustatyta, kad kasatoriui būtų žinomas A. J. nusikalstamų veiksmų turinys, jo susitarimas su Š. I., kad kasatorius kokiais nors veiksmais būtų prisidėjęs įgyjant ir perduodant A. J. labai didelį kiekį metamfetamino. Iš byloje užfiksuotų kasatoriaus ir A. J. pokalbių akivaizdu, kad tarp šių asmenų nebuvo jokio bendro susitarimo ir bendros tyčios neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, A. J. veikė savarankiškai.

4.9. Byloje esantys įrodymų šaltiniai, kuriuos teismai vertino netinkamai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies imperatyvus, nesusiedami jų į nuoseklią įrodymų grandinę, ne tik neįrodo jokių objektyvių kasatoriaus veiksmų realizuojant BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, bet ir nesudaro pagrindo konstatuoti jį veikus bendrininkų grupe su A. J.. Nors skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje deklaratyviai nurodoma, kad būtinieji bendrininkavimo požymiai šioje byloje buvo nustatyti, joje surinkti įrodymai vienareikšmiškai paneigia prielaidas apie kasatoriaus ir A. J. veiksmų bendrumą. Jeigu kasatorius iš A. J. pokalbių ir galėjo nuspėti, kad šis Š. I. nori perduoti kokias nors narkotines ar psichotropines medžiagas, tai neleidžia jo teisiškai vertinti kaip A. J. bendrininko, jei jis pats jokiais objektyviais veiksmais neprisidėjo prie A. J. daromos veikos ir bendro nusikalstamo rezultato. Žinojimas nėra bendrininkavimas. Nėra nustatyti jokie kasatoriaus objektyvūs veiksmai, kuriais jis būtų prisidėjęs prie galbūt A. J. daromo nusikaltimo. Iš byloje esančių nuteistųjų pokalbių turinio matyti, kad A. J. kasatoriui kelis kartus pasakojo apie „tris su puse“ (teismas tai laikė užmaskuotu kalbėjimu apie draudžiamas medžiagas), kasatorius klausydavosi, tačiau nė karto neišsakė pritarimo – jis arba prieštaravo, arba nieko neatsakė į A. J. teiginius. Toks išklausymas negali būti vertinamas ir kaip kitoks bendrininkavimas – kurstymas ar organizavimas. Taigi nebuvo nustatyta jokių kasatoriaus veiksmų, rodančių jo ir A. J. veikos bendrumą.

4.10. Kitas neva kasatoriaus kaltę įrodantis netiesioginis įrodymas, kurį akcentuoja apeliacinės instancijos teismas, – metamfetamino pėdsakai ant maišelių, rastų kasatoriaus gyvenamojoje vietoje, tačiau ši aplinkybė neturi jokios įrodinėjimo prasme reikšmingos sąsajos su nusikaltimu, už kurio padarymą nuteistas kasatorius. Byloje nėra jokių duomenų, kad kasatorius metamfetaminą, kuriuo disponavo A. J., būtų įgijęs ir laikęs savo gyvenamojoje vietoje, būtų jį perpakavęs ar pan. Byloje net nebuvo bandoma nustatyti, ar metamfetaminas, kurio pėdsakų buvo rasta ant pakuočių, buvo dalis medžiagos, kuria disponavo A. J., ar sutampa medžiagų sudėtis, koncentracija, nenustatinėta, kokiomis aplinkybėmis šie pėdsakai atsirado ant maišelio. Ši faktinė aplinkybė niekaip neįrodo kasatoriui inkriminuotų veiksmų, yra per daug nutolusi nuo šioje byloje įrodinėtinų aplinkybių, kad galėtų būti vertinama kaip netiesioginis kasatoriaus kaltės įrodymas, t. y. ji akivaizdžiai neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įrodymų sąsajumo reikalavimo. Tokių aplinkybių įrašymas į nutartį kaip neva kaltę patvirtinančių įrodymų tik patvirtina kasatoriaus kaltės įrodymų stoką bei esminius BPK pažeidimus vertinant byloje esančius įrodymus.

4.11. Pripažįstant kasatorių kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos – neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – nebuvo tinkamai nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas – grynasis kanapių dervos kiekis, taip ne tik padarytas esminis BPK pažeidimas, bet ir netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo nuostatos. Atmesdamas kasatoriaus apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 2017 m. lapkričio 13 d. specialisto išvada Nr. 140-(6451)-ISI-7019, kurioje konstatuota, kad kasatoriaus gyvenamojoje vietoje rasta ir tyrimui pateikta medžiaga yra narkotinė medžiaga kanapių derva, ir tyrimą atlikusios specialistės I. Žvironaitės parodymais. Teismas nesilaikė nei teismų praktikoje nurodytų reikalavimų neabejotinai nustatyti veikos dalyko kiekį, nei teisinio reguliavimo, nustatančio narkotinių medžiagų kiekio diferencijavimą, ir to negali pateisinti šiuo metu susiklosčiusi teismų praktika, nereikalaujanti kanapių dervoje nustatyti grynojo narkotinės medžiagos kiekio, nes ji yra ydinga ir keistina.

4.12. Pagal teismų praktiką nustatant BK 259–260 ir 263 straipsniuose nurodytą nusikalstamos veikos dalyko kiekį vadovaujamasi ne rastų ir paimtų visų medžiagų, kuriose yra narkotinių ar psichotropinių medžiagų priemaišų, kiekiu, o šiose medžiagose esančiu grynu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Todėl narkotinės medžiagos – kanapių dervos – kiekiai turi būti nustatomi apskaičiavus grynąjį šios medžiagos kiekį. Tam, kad medžiaga būtų laikoma kanapių derva, t. y. draudžiama narkotine medžiaga ir BK 260 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo dalyku, joje esanti delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija turi būti ne mažesnė nei 2 procentai. Kokybinis kanapių dervos kriterijus gali būti nustatomas atliekant atitinkamus cheminius tyrimus. Tai, kad tokie tyrimai techniškai gali būti atliekami ir kai kuriose užsienio valstybėse yra atliekami, patvirtina minėtas raštas, gautas iš Ispanijos Karalystės mokslininkų, jame, be kita ko, nurodoma, kad šios valstybės mokslininkai galėtų atlikti reikiamus ekspertinius tyrimus šioje byloje ir nustatyti grynosios psichoaktyvios medžiagos kiekį kanapių dervoje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK nuostatas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo tvarką ir ribas, demonstruodamas šališkumą, tokio prašymo net neišsprendė, o gynybos pateiktus duomenis visiškai ignoravo.

4.13. Kaip matyti iš 2017 m. lapkričio 13 d. specialisto išvados, nebuvo atliekami jokie kokybiniai pas kasatorių rastos medžiagos tyrimai, nenustatinėti jos sudėtyje esančių psichoaktyvių medžiagų grynieji kiekiai, kurie leistų spręsti apie šios medžiagos realų psichoaktyvų poveikį ir laikyti šią medžiaga kanapių derva, t. y. narkotine medžiaga. Teismo posėdyje apklausta specialistė I. Žvironaitė teigė, kad tyrimo metu pateiktą medžiagą ji apžiūrėjo mikroskopu, iš medžiagos struktūros nustatė, kad yra kanapių augalams būdingų požymių ir medžiagoje yra kanabinoidų – veikliosios medžiagos. Specialistė nurodė, kad medžiagos procentinės koncentracijos netyrė. Ji taip pat paaiškino, kad kanapių derva gaunama tik iš kanapių, o jų priskyrimas narkotinėms ar pluoštinėms sprendžiamas pagal psichoaktyvios medžiagos – delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentraciją. Taigi nenustačius, kokia ši koncentracija, lieka nepaneigta abejonė, kad pas kasatorių rasta kanapių derva (turint omenyje tai, kad ji neturėjo svaiginamųjų savybių) galėjo būti pagaminta iš pluoštinių kanapių ar joje galėjo būti gausu kitų priemaišų, taip bandant suklaidinti šią medžiagą įsigyjančius asmenis. Iš 2017 m. lapkričio 13 d. specialisto išvados, specialistės I. Žvironaitės parodymų apeliacinės instancijos teisme akivaizdu, kad šiuo metu specialistai vadovaujasi susiformavusia ydinga tyrimų praktika – jeigu tiriamoje medžiagoje, ją apžiūrėjus vizualiai, nustatoma, kad yra kanapių augalų dalių, o atlikus tyrimus taip pat nustatoma, kad medžiagoje yra kanabinoidų, automatiškai preziumuojama, kad visa medžiagos masė yra kanapių derva, t. y. preziumuojama, kad bendroje medžiagos masėje nėra jokių priemaišų ir visa medžiagos masė yra psichoaktyvi medžiaga. Teismai tokiai praktikai savaime pritaria, nesigilindami į jos ydingumą ir neatitiktį tiek teisės aktams, tiek teismų suformuluotoms taisyklėms dėl būtinybės nustatyti narkotinių medžiagų dalyką – grynąjį psichoaktyvios medžiagos kiekį.

4.14. Neatlikę išsamaus narkotinės medžiagos tyrimo, kurio metu būtų nustatytas kasatoriaus neteisėtai laikytos narkotinės medžiagos grynasis kiekis, teismai privalėjo vadovautis principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir konstatuoti, kad kratos metu rastos ir paimtos narkotinės medžiagos kanapių dervos grynasis kiekis nesiekia didelio kiekio ribos. Byloje nesant jokių duomenų apie tai, kad kasatorius šią medžiagą siekė platinti, jo veika turėjo būti perkvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Tačiau, nepaisydami BPK imperatyvų, draudžiančių nuosprendį grįsti prielaidomis, bylą nagrinėję teismai padarė prielaidą, jog kasatorius disponavo labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu, taip padarė esminį BPK pažeidimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Šis pažeidimas sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingus sprendimus, kasatoriaus veiksmus kvalifikuojant pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo netinkamai pritaikytos ir baudžiamojo įstatymo nuostatos (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir bylos nagrinėjimo ribas, ji iš naujo nagrinėtina apeliacine tvarka, turi būti tinkamai ištirta pas kasatorių rasta narkotinė medžiaga, nustatytas grynasis jos kiekis, kuris yra lemiamas tinkamo kasatoriaus veiksmų teisinio vertinimo ir jo baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo kriterijus, o konstatavus, kad to padaryti neįmanoma, kaip minėta, jo veika perkvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

4.15. Bylą nagrinėję teismai pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas skirdami kasatoriui bausmę – tinkamai neįvertino nei jo asmenybės pavojingumo, nei veikos pavojingumo, neatsižvelgė į teismų praktiką šios kategorijos bylose. Rastos narkotinės medžiagos buvo skirtos naudoti asmeniškai, nebuvo paruoštos platinti tretiesiems asmenims, šios medžiagos buvo paimtos policijos pareigūnų, todėl jų laikymas kasatoriaus gyvenamojoje vietoje nesukėlė jokios realios žalos BK 260 straipsniu saugomoms vertybėms. Panašaus pobūdžio bylose, sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, aplinkybė, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos nebuvo išplatintos, yra viena esminių aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismai, darydami išvadas dėl veikos pavojingumo. Be to, tai yra augalinės kilmės medžiaga, kurios kiekis palyginti nežymiai viršijo formalią labai didelio kiekio ribą, veika buvo įvykdyta kasatoriui veikiant vienam, jos padarymo būdas rodo, kad tai primityvūs veiksmai, nenukreipti į visuomenės sveikatą. Iš viso to darytina išvada, kad kasatoriaus veika neteisėtai laikant kanapių dervą yra daug mažesnio pavojingumo nei tipinė BK 260 straipsnio 3 dalyje uždrausta veika.

4.16. Pasisakydamas dėl kaltininko asmenybės apeliacinės instancijos teismas tenurodė, kad tai, jog kasatorius turi šeimą, dirba ir rūpinasi sergančia motina, yra visiškai įprastos aplinkybės, nesudarančios pagrindo spręsti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Tokia formalizuota teismo pozicija tik dar kartą patvirtina netinkamą bylos išnagrinėjimą, reikšmingų aplinkybių neįvertinimą. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas tokios kategorijos bylose nereikalaujama nustatyti kokių nors išskirtinių aplinkybių. Pažymėtina, kad kasatorius dirba, darbovietėje charakterizuojamas išimtinai teigiamai, taip pat užsiima individualia veikla, turi legalų pajamų šaltinį, o nusikalstamų veikų darymas nėra nei jo gyvenimo būdas, nei pajamų šaltinis, jis rūpinasi sergančia motina, kuri nebegali pati savimi tinkamai pasirūpinti, todėl skiriant jam ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę būtų itin neigiamai paveikti jo globojamos neįgalios motinos interesai. Akivaizdu, kad visuma kasatorių apibūdinančių aplinkybių nėra įprastos, kasdienės ir dažnai pasitaikančios aplinkybės, apibūdinančios asmenį, disponuojantį labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Visa tai atspindi, kad jo gyvenimo būdas yra socialiai priimtinas, jis yra susietas stipriais ekonominiais ir socialiniais ryšiais, kad įvykdytas labai sunkus nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio ir nerodo jo antivisuomeninių nuostatų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą net ir pripažinus kasatorių kaltu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam mažesnę bausmę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali bausmė. Iš naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizės baudžiamosiose bylose dėl disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų matyti, kad netgi esant kur kas nepalankesnėms aplinkybėms, apibūdinančioms veikos pavojingumą bei kaltininko asmenybės pavojingumą, paprastai yra taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skiriamos švelnesnės laisvės atėmimo bausmės, nei BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249-895/2017, 2K-312-222/2019, 2K-316-788/2019, 2K-479-222/2015, 2K-436-489/2016, 2K-179-693/2019).

5. Kasaciniu skundu nuteistojo A. J. gynėjas advokatas M. Bliuvas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 23 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalis dėl A. J. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir bylą dėl šios dalies nutraukti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais dėl Š. I. ir policijos pareigūnų veiksmų prieš A. J. vertinimo kaip provokacijos, tokią savo poziciją grindė ne byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos analize, bet prielaidomis ir spėlionėmis, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir nevertino, kaip prasidėjo Š. I. ir A. J. bendravimas po to, kai 2017 m. gegužės mėnesį Š. I. buvo sulaikytas ir uždarytas į įkalinimo įstaigą. Apeliacinės instancijos teismas Š. I. ir pareigūnų veiksmus provokacijos prasme vertino tik nuo to momento, kai buvo sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai ir Š. I. pradėjo savo veiksmus kontroliuojamas pareigūnų. Tačiau iki to laiko nuo Š. I. sulaikymo jau buvo praėję apie trys mėnesiai ir tuo laikotarpiu jis intensyviai bendravo su A. J. bei buvo suderintos automobilio BMW perdavimo už Š. I. skolas aplinkybės. Teismai nevertino ir neatsižvelgė į objektyvius įrodymus – Š. I. motinos R. I. pasirašytą vekselį A. J. dėl 25 000 Lt skolos, kuriuo ji pripažino Š. I. 7240,50 Eur skolą A. J.. Būtent po A. J. pareikalavimo grąžinti skolą Š. I. pradėjo aktyviai provokuoti A. J. atlikti galimai nusikalstamą veiką, o vėliau šiems provokuojantiems veiksmams pasitelkė ir policijos pareigūnus.

5.2. Pažymėtina, kad tokius veiksmus Š. I. atliko būdamas suimtas įkalinimo įstaigoje, neturėdamas teisės naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, neteisėtai naudodamas mobiliojo ryšio telefoną. Šias aplinkybes patvirtino ir pats Š. I.. Be to, Š. I. parodė, kad iš įkalinimo įstaigos A. J. skambino būtent jis, pirmą kartą galimai iš taksofono, o vėliau – iš nelegaliai gauto mobiliojo ryšio telefono. Kita vertus, A. J., net ir norėdamas, negalėtų savo iniciatyva susisiekti su suimtu Š. I., kadangi paskambinti į įkalinimo įstaigos taksofoną nėra galimybės, o Š. I. nelegaliai turimo mobiliojo ryšio telefono numeris A. J. nebuvo ir negalėjo būti žinomas. Šie duomenys patvirtina aplinkybę, kad būtent Š. I. aktyviai, pasinaudodamas ir nelegaliais būdais, ieškojo kontaktų su A. J., skambino jam ir derėjosi dėl skolos grąžinimo. A. J. nebuvo žinomi ir negalėjo būti žinomi ir pareigūnų Š. I. perduotų telefonų numeriai, tokių buvo du su skirtingomis SIM kortelėmis, todėl kiekvieną kartą, kai Š. I. gaudavo naują telefoną, būtent jis ieškojo kontaktų su A. J. ir rodė iniciatyvą tęsti pokalbius apie skolos grąžinimą. Šie įrodymai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas apie tai, iš ko kilo iniciatyva bendrauti apie automobilio paėmimą už skolas, kas aktyviai ieškojo kontaktų ir skatino iniciatyvą bendrauti. Minėti įrodymai taip pat patvirtina, kad nuo pat pradžios ši iniciatyva buvo palaikoma išimtinai aktyviais ir neteisėtais Š. I. veiksmais, nelegaliai įkalinimo įstaigoje disponuojant mobiliojo ryšio telefonais, todėl dėl tokių veiksmų sankcionuotos procesinės prievartos priemonės ir jų metu gauti duomenys negali būti pripažinti teisėtais įrodymais ir neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų, keliamų įrodymams.

5.3. Tai, kad Š. I. skatino ir provokavo A. J. atlikti nusikalstamą veiką, patvirtina ir kiti įrodymai. Š. I. parodė, kad bendradarbiauti su pareigūnais nusprendė supykęs ant A. J. už tai, kad šiam rūpėjo tik atgauti skolą, perimti už ją automobilį BMW ir jis visiškai nesirūpino dėl Š. I. likimo įkalinimo įstaigoje. Tai patvirtina, kad Š. I. turėjo tikslą ir motyvą išprovokuoti A. J. įvykdyti nusikalstamą veiką. Š. I. buvo žinoma, kad jo motinos vardu registruotas automobilis BMW yra paimtas policijos pareigūnų ir kad atiduoti jo už skolas A. J. nėra galimybės. Nepaisydamas to, Š. I. nuslėpė šią aplinkybę nuo A. J., turėdamas tikslą išprovokuoti jį įvykdyti nusikalstamą veiką, o vėliau su pareigūnais sukūrė planą, kurį įgyvendinant Š. I. žmonai automobilis buvo grąžintas, kad būtų galima panaudoti jį prieš A. J.. A. J. neketino daryti jokios nusikalstamos veikos, jo motyvas ir tikslas bendrauti su Š. I. buvo tik noras atgauti skolą, kurią patvirtina R. I. pasirašytas vekselis, o žinodamas, kad automobilis BMW, apie kurio perdavimą buvo kalbama tarp Š. I. ir A. J., yra paimtas policijos pareigūnų, A. J. iš viso būtų netekęs motyvo tęsti pokalbius su Š. I. apie skolos grąžinimą perduodant automobilį BMW. Iš Š. I. parodymų, kuriuos apeliacinės instancijos teismas laikė patikimais, nuosekliais ir kuriais vadovavosi, išplaukia, kad būtent Š. I. provokavo A. J., siūlydamas skirtumą tarp skolos ir automobilio vertės atiduoti psichotropinėmis medžiagomis.

5.4. Tai, kad A. J. nesirengė ir nesiūlė Š. I. daryti jokios nusikalstamos veikos, o buvo pastarojo aktyviai provokuojamas, pagrindžia ir duomenys apie A. J. sulaikymo aplinkybes 2017 m. spalio 23 d., kai, Š. I. visais būdais stengiantis išprovokuoti A. J. perduoti I. I. dar daugiau psichotropinių medžiagų, A. J. buvo sulaikytas su 50 Eur ir maišeliu su šlepetėmis, kurie buvo skirti perduoti Š. I. į įkalinimo įstaigą. A. J. visą dieną buvo sekamas policijos pareigūnų, kadangi Š. I. pareigūnams pateikė melagingą informaciją, jog jis turi atnešti narkotines (psichotropines) medžiagas, tačiau nei sekimo, nei sulaikymo metu jokių narkotinių (psichotropinių) medžiagų pas A. J. nebuvo užfiksuota ir rasta, o visa vaizdo ir garso medžiaga iš bylos dingo. Nurodyti argumentai, kuriuos ignoravo žemesniųjų instancijų teismai, leidžia daryti pagrįstą ir teisiškai reikšmingą išvadą, kad Š. I. ir policijos pareigūnų veiksmai prieš A. J. vertintini kaip provokacija, atliekant šiuos veiksmus gauti įrodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimų, o teismų sprendimai pripažinti A. J. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį naikintini kaip neteisėti. Taip pat šie duomenys pagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, padarė esminius BPK pažeidimus vertindamas įrodymus dėl nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atlikusio liudytojo Š. I. ir policijos pareigūnų provokacijos prieš A. J., dėl to neteisėtai ir nepagrįstai atmetė apeliacinį skundą.

5.5. Apeliacinės instancijos teismas A. J. kaltę dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, grindė prielaidomis ir spėlionėmis, kurių nepatvirtina byloje surinkti ir teisme išnagrinėti įrodymai bei jų visumos analizė. Skundžiamoje nutartyje yra vertinami tik 2017 m. rugpjūčio 16 d. ir 2017 m. lapkričio 27 d. duoti liudytojo Š. I. parodymai ir teigiama, kad jie patikimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino ir net nepaminėjo dar 2017 m. gegužės 18 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15187-17 įtariamojo apklausos metu duotų Š. I. parodymų, kuriais jis savo kaltę neigė ir jokių parodymų apie neva A. J. daromas nusikalstamas veikas nedavė. Po to, kai šioje byloje Š. I. davė parodymus apie neva A. J. jam siūlomą padaryti nusikalstamą veiką ir sutiko bendradarbiauti su pareigūnais, jis savo poziciją pakeitė ir ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15187-17, dėl to vėliau prokuroro sprendimu jam buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, taikant BK 391 straipsnio nuostatas. Iš šių duomenų darytina pagrįsta išvada, kad liudytojo Š. I. parodymai nebuvo nuoseklūs viso proceso metu ir keitėsi priklausomai nuo jam policijos pareigūnų pažadėtų lengvatų. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad teismai turi atsargiau vertinti liudytojo, kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 391 straipsnyje nustatytais pagrindais, parodymus apie savo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį bei reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>, 2K-177/2008, 2K-7-2-699/2016).

5.6. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad liudytojo Š. I. parodymus patvirtina procesinių prievartos priemonių taikymo metu užfiksuotų pokalbių turinys, o jų tikrąją prasmę apklausų metu atskleidė pats Š. I.. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai tik įrodo, kad liudytojo Š. I. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, išskyrus jo paties interpretacijas dėl byloje užfiksuotų pokalbių turinio. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad ir šios Š. I. pokalbių turinio interpretacijos proceso metu keitėsi, kad būtų galima jas priderinti prie kaltinimo versijos. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Š. I. nė vienoje apklausoje nenurodė, kad pokalbiuose su A. J. ir I. D. buvo sutarta narkotines, psichotropines medžiagas vadinti eurais ir (ar) „štukomis“, taip pat nieko neminėjo apie tai, kad neva pagal kažkokį egzistuojantį susitarimą amfetaminas pokalbiuose buvo vadinamas „irmiu“, o kanapės – „panevėžiokais“. Pažymėtina, kad tokios pokalbių turinio interpretacijos yra neįprastos ir nelogiškos. Paėmus bet kurių ne nusikalstamai veikiančių asmenų pokalbius, juose tikrai galima rasti vartojamų žodžių „irmis“, „panevėžiokai“ ar panašių į šiuos pasakymų, kurie neturi nieko bendro su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytojas Š. I. pradėjo teigti, kad pokalbiuose su A. J. jie amfetaminą vadino „irmiu“, o kanapes – „panevėžiokais“, taip pat nurodė, kad vėliau, pradėjus telefonu derinti konkretų narkotinių, psichotropinių medžiagų kiekį, pakeitė susitarimą ir narkotines, psichotropines medžiagas pradėjo vadinti eurais, o jų kiekį – „štukomis“. Apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai priėmė šiuos liudytojo Š. I. parodymus, tačiau nepatikrino, ar juos atitinka kiti bylos įrodymai, ar juos patvirtina tų pačių pokalbių turinys, ar nėra prieštaravimų tarp tokių liudytojo interpretacijų kitiems bylos įrodymams.

5.7. Atkreiptinas dėmesys, kad A. J. telefono pokalbių buvo klausomasi nuo 2017 m. birželio mėnesio, taip pat buvo klausomasi liudytojo Š. I. įkalinimo įstaigoje naudojamų telefonų, tačiau byloje nėra užfiksuota jokio susitarimo tarp Š. I. ir A. J. dėl koduotos kalbos, dėl vienų kodų pakeitimo į kitus, nors toks susitarimas pagal Š. I. parodymus turėjo įvykti jau kontroliuojant jo ir A. J. telefono pokalbius. Jokiu kitu būdu A. J. neturėjo galimybės kontaktuoti su Š. I. ir sudaryti kokius nors susitarimus dėl kodų naudojimo pokalbiuose ar tų kodų pakeitimo į kitus. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo Š. I. aiškinimas, jog pokalbiuose eurais ir „štukomis“ buvo įvardijami narkotikai ir jų kiekiai, neatitinka ir pačių pokalbių turinio, kadangi A. J. su Š. I. kalbasi apie „20 štukų“ už automobilį, apie „keturių štukų“ perdavimą Š. I. motinai. Pats liudytojas Š. I. patvirtino, kad apie 20 kg narkotinių medžiagų kiekį niekada nebuvo kalbama, kaip nebuvo kalbama ir apie tai, kad jo motinai reikėtų perduoti kokį nors kiekį narkotikų. Šie duomenys patvirtina, kad pokalbiuose tarp A. J. ir Š. I. eurais ir „štukomis“ buvo vadinami pinigai ir jų sumos, kadangi buvo kalbama apie automobilio vertę, Š. I. skolą A. J., pinigų perdavimą Š. I. į įkalinimo įstaigą buvimo sąlygoms pagerinti ir pan.

5.8. Teismų išvados, kad A. J. turėjo tikslą išmainyti Š. I. motinai priklausantį automobilį BMW į psichotropines medžiagas, ne tik nėra pagrįstos išsamia įrodymų analize (išskyrus nenuoseklius Š. I. parodymus, jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai), bet ir yra visiškai nelogiškos. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. J. būtų prekiavęs narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ar jas vartojęs, ikiteisminio tyrimo metu taikant procesines prievartos priemones nebuvo užfiksuota jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog A. J. užsiima disponavimu tokiomis medžiagomis, nei kratų, nei kitų procesinių veiksmų metu, taip pat ir dešimt kartų atliekant neoficialias kratas pas A. J., kaip patvirtina bylos medžiagoje esantys dokumentai, nebuvo rasta jokių narkotinių, psichotropinių medžiagų ar net jų pėdsakų.

5.9. Skundžiamoje nutartyje neatsižvelgta ir į objektyvius duomenis, kad ant maišelio, kurį A. J. gavo iš Š. I. draugų ir kurį, nežinodamas jo turinio, 2017 m. spalio 2 d. perdavė I. I., nebuvo rasta nei A. J. pirštų atspaudų, nei jo DNR pėdsakų, nors vaizdo įrašymo priemonėmis užfiksuota, kad maišelį jis atnešė ir perdavė I. I. nedėvėdamas jokių pirštinių, laikydamas jį rankose. Maišelio turinys nebuvo užfiksuotas iš karto po to, kai A. J. perdavė jį I. I., o policijos pareigūnams maišelis buvo perduotas ir jo turinys patikrintas tik praėjus kelioms valandoms. Objektyvūs duomenys apie Š. I. motinos R. I. 25 000 Lt skolą A. J. – R. I. pasirašytas 25 000 Lt sumos vekselis – visiškai pagrindžia, kad A. J. vienintelis noras ir tikslas bendrauti su Š. I. buvo skolos susigrąžinimas, o vienintelis turtas, kuris galėtų padengti minėtą skolą, buvo R. I. vardu registruotas automobilis BMW.

5.10. Skundžiamoje nutartyje minimi liudytojų I. I. ir D. Š. parodymai nei patvirtina, nei paneigia pokalbių tarp Š. I. ir A. J. turinio ir juose vartojamų sąvokų prasmės, kadangi liudytojai apie tai nieko nežinojo ir nedavė jokių parodymų, jiems nebuvo žinomas Š. I. ir A. J. pokalbių turinys, jų susitarimai dėl tam tikrų sąvokų. D. Š. niekada nedavė jokių parodymų apie tai, kad pokalbiuose su A. J. narkotinės, psichotropinės medžiagos būtų vadinamos „irmiu“, eurais ar „štukomis“. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pokalbių turinio ne tik yra nepagrįstos byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu, prieštarauja liudytojo Š. I. parodymams, bet prieštarauja ir pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pokalbių turinio ir juose vartojamų sąvokų reikšmės. Kaip minėta, liudytojas Š. I. teisme teigė, kad pokalbiuose su A. J. amfetaminą vadino „irmiu“, tokią pačią išvadą nuosprendyje padarė ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas padarė visiškai priešingą jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad pokalbiuose „irmiu“ buvo vadinamas ne amfetaminas, o nuteistasis I. D.. Be to, apeliacinės instancijos teismas vienuose pokalbiuose vartojamas eurų ir „štukų“ sąvokas prilygino narkotinėms, psichotropinėms medžiagoms ir jų kiekiams, o kituose pokalbiuose, kai pokalbių turinys neatitiko išvadų apie narkotines, psichotropines medžiagas, jau interpretavo eurus ir „štukas“ kaip pinigus ir jų sumas.

5.11. Apeliaciniame skunde buvo prašoma skirti užduotį specialistui ar ekspertizę lietuvių kalbos specialistui, kad būtų galima įvertinti užfiksuotų pokalbių turinį. Teismas ne tik nemotyvuotai atmetė prašymą kreiptis dėl specialiųjų žinių reikalaujančio tyrimo atlikimo, bet ir savarankiškai ėmėsi interpretuoti pokalbių turinį, nors tokios interpretacijos neatitinka ne tik pokalbių turinio, bet ir pokalbių dalyvių parodymų, kitų byloje surinktų įrodymų, prieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadoms. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir suvaržė A. J. įstatymų garantuojamas teises, neišnagrinėjo apeliacinio skundo tiek, kiek buvo prašoma, ir padarė esminius BPK pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

5.12. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl liudytojos I. I. parodymų vertinimo nepagrįstos išsamia ir visapusiška įrodymų visumos analize ir vertinimu, jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, šios išvados yra prieštaringos ir prieštarauja kitiems įrodymams. Išvadą, kad I. I. parodymus pakeitė iš baimės, kurią jai kėlė nuteistieji, apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad apie I. I. parodymų pasikeitimą pirmosios instancijos teismą informavo A. J., kad anksčiau I. I. teigė jautusi baimę, šią baimę jai kėlė A. J., kad ji neneigė, jog lankėsi pas A. J. advokatą R. G. ir kalbėjosi apie parodymus byloje, kad su mažamečiais vaikais gyvena nedideliame mieste, kuriame gyvena ir A. J., kad dirba kartu su jo žmona. Tačiau byloje nustatyta, kad I. I. parodymus pakeitė savo noru, to nekvestionavo net ir apeliacinės instancijos teismas, o prašymą dėl parodymų keitimo I. I. perdavė per advokatą R. G., kuris vedė Š. ir I. I. skyrybų bylą. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad advokatas R. G. buvo A. J. advokatas, byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepagrįstos įrodymais, neatitinka byloje esančių įrodymų, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Be to, I. I. nedirba ir niekada nedirbo kartu su A. J. žmona I. J., tuo nepagrįstai skundžiamoje nutartyje rėmėsi apeliacinės instancijos teismas. Liudytoja tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose išsamiai paaiškino parodymų keitimo priežastis, nurodė motyvus, šiuos motyvus patvirtina byloje esantys įrodymai apie liudytojo Š. I. nevaldomą būdą, naudotą smurtą prieš I. I., jos baimę dėl vyro elgesio ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad A. J. iki 2018 m. gegužės mėnesio buvo įkalinimo įstaigoje ir niekaip negalėjo padaryti įtakos I. I. dėl parodymų keitimo. Liudytoja išsamiai paaiškino ir pagrindė savo rašytų laiškų Š. I. turinį tuo, kad ji nežinojo, kada šis bus paleistas iš įkalinimo įstaigos, ir jei ji būtų nedariusi taip, kaip Š. I. norėjo, prieš ją ir vėl būtų naudojamas fizinis bei psichologinis smurtas, kurį ji jau ne kartą buvo patyrusi. Šių duomenų apeliacinės instancijos teismas nevertino, į juos neatsižvelgė ir jų net nepaminėjo.

5.13. Skundžiamoje nutartyje padaryta įrodymais nepagrįsta išvada, kad pirminius I. I. parodymus neva patvirtina slapta užfiksuoti pokalbiai. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokie pokalbiai, tarp kokių asmenų galimai patvirtina pirminius I. I. parodymus. Byloje nėra užfiksuota nė vieno pokalbio tarp A. J. ir I. I., taip pat tarp I. D. ir I. I., todėl apeliacinės instancijos teismo išvados dėl I. I. parodymų vertinimo yra nepagrįstos įrodymų visumos analize, jų nepatvirtina jokie įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir duomenų apie tai, kad I. I., bijodama savo vyro Š. I., byloje dėl fizinio smurto naudojimo keitė parodymus, tai patvirtino ir pats Š. I.. Šie duomenys pagrindžia I. I. nurodytus parodymų keitimo motyvus, o apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl liudytojos parodymų vertinimo nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo netikėti I. I. parodymais, duotais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, juos patvirtina kiti bylos įrodymai, liudytojo Š. I. nevaldomą būdą, smurtinį elgesį, taip pat ir norą atkeršyti bei kaltę suversti A. J. pagrindžia ir nuteistojo D. Š., liudytojų V. S., G. K., T. K., M. E. parodymai, kurie apeliacinės instancijos teismo be jokios teisėtos priežasties net nebuvo vertinami ir dėl jų skundžiamoje nutartyje nepasisakyta.

5.14. Apeliacinės instancijos teismas tik prielaidomis ir spėlionėmis pagrindė savo išvadas, kad A. J. neva iš I. D. įsigijo psichotropinę medžiagą ir ją vėliau perdavė I. I.. Tokių išvadų nepagrindžia jokie bylos įrodymai. Tiek A. J., tiek I. D. visą kaltinime nurodytą laikotarpį buvo sekami, buvo klausomasi jų telefono pokalbių, kontroliuojamas kitoks susižinojimas, buvo kontroliuojamas A. J. naudojamas automobilis, tačiau nebuvo užfiksuota jokių daiktų, maišelių ar juo labiau psichotropinių medžiagų perdavimo, nebuvo užfiksuota A. J. ir I. D. pokalbių, susitarimų dėl neva psichotropinių medžiagų perdavimo vietos, laiko, būdo, kitų aplinkybių. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad išvadą, jog A. J. iš I. D. įgijo psichotropinę medžiagą, kurią vėliau perdavė I. I., neva patvirtina liudytojo Š. I. parodymai, pažymėtina, kad pastarasis kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo įkalintas laisvės atėmimo įstaigoje, nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti jokiuose susitarimuose.

6. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Gintautas Tamulionis atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

6.1. Nuteistojo I. D. kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą ir taip padarė esminius BPK pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu užfiksuotais pokalbiais, visų aktualių pokalbių turinys išsamiai išanalizuotas, iš jų gauti duomenys įvertinti kitų kaltinančių bylos įrodymų kontekste ir padaryta logiška išvada, kad šių pokalbių turinys patvirtina, jog nuteistasis A. J. psichotropinę medžiagą įsigijo iš nuteistojo I. D.. Skundo teiginys, esą nutartyje nutylėtas kai kurių slapta klausytų pokalbių turinys, o kitų nutylėtas ir kontekstas, yra deklaratyvus, kasatorius šio savo teiginio niekaip nekonkretizuoja.

6.2. I. D. kasacinis skundas nepagrįstas ir dėl esą nemotyvuotai netenkinto I. D. apeliaciniame skunde pateikto prašymo paskirti cheminę narkotinių medžiagų ekspertizę. Iš Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 29 d. posėdžio protokolo matyti, kad šiame posėdyje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo I. D. apeliaciniame skunde ir jo gynėjo posėdyje papildomai pateiktą prašymą skirti ekspertizę, apklausė Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Cheminių tyrimų skyriaus vyriausiąją tyrėją I. Žvironaitę, ši tyrėja atsakė į posėdžio dalyvių klausimus ir pateikė išsamius paaiškinimus visais prašyme iškeltais klausimais.

6.3. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje pripažįstant I. D. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (veikiant kartu su A. J.) buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai BPK pažeidimai. Skundžiamuose teismų sprendimuose nenurodyta, kad I. D. 2017 m. rugsėjo 4 d. pokalbyje su Š. I. kalbama apie psichotropines medžiagas, o tik konstatuojama, kad šis pokalbis kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kurie atskleidžia I. D. neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, parodo, jog I. D. nuo pat pradžių aktyviai dalyvavo A. J. sumanytame ir Š. I. pasiūlytame sandėryje.

6.4. Kasacinio skundo teiginiai apie teismų netinkamai interpretuotus A. J. pokalbius su Š. I. ir I. J., kuriuose A. J. neva bando atsakomybę perkelti kitiems asmenims, yra deklaratyvūs, kadangi iš visų šių pokalbių konteksto tokia išvada logiškai neišplaukia. Be to, nuteistojo ginčijamiems teismų sprendimams įtakos turėjo ne išimtinai tik A. J. pokalbių su Š. I. ir I. J. turinys, bet ir A. J. pokalbio su I. D. turinys, specialisto išvada apie ant I. D. namuose rastų objektų nustatytus metamfetamino pėdsakus. Skunde taip pat nepagrįstai I. D. kaltės įrodinėjimo aspektu sureikšminti liudytojo Š. I. parodymai, charakterizuojantys nuteistąjį A. J.. Nepagrįstas ir kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nevertino I. D. ir A. J. pokalbių turinio, Š. I. apeliacinės instancijos teisme duotų parodymų, kadangi tai akivaizdžiai prieštarauja objektyviai tiesai.

6.5. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad byloje pripažįstant I. D. kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (antroji nusikalstama veika) buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai BPK pažeidimai. Nepagrįstas skundo teiginys, kad narkotinės medžiagos kanapių dervos kiekiai turi būti nustatomi perskaičiavus grynąją medžiagą, kadangi ši medžiaga draudžiamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekių nustatymo rekomendacijų lentelėje nėra pažymėta jokiomis žvaigždutėmis ir nėra nurodyta išimčių iš lentelės pirmojoje pastaboje išdėstytos bendrosios taisyklės, pagal kurią medžiagų kiekiai lentelėje pateikti, jei nenurodyta kitaip, perskaičiavus į grynąją medžiagą. Iš lentelės matyti, kad jos 20 punkte esanti kanapių derva (lot. Cannabis resin) būtent ir yra gryna narkotinė medžiaga, taigi akivaizdu, jog jokie perskaičiavimai šiuo atveju nereikalingi ir negalimi.

6.6. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija už šį labai sunkų nusikaltimą nustato išimtinai laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Nors nuteistojo I. D. veikoje lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumas leido teismui jam paskirti bausmę, artimą minėto diapazono minimumui. Apie tai, kad byloje nėra pagrindo I. D. taikyti BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, argumentuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, todėl kasatoriaus argumentai dėl galimybės taikyti jam šias baudžiamojo įstatymo nuostatas pripažintini nepagrįstais.

6.7. Nuteistojo A. J. gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma apie pareigūnų neva provokacinius veiksmus prieš A. J.. Nepagrįstai teigiama, kad jau iki Š. I. kontroliuojamo bendradarbiavimo su pareigūnais momento buvo suderintos automobilio perdavimo aplinkybės. Priešingai, iš teisme išnagrinėtų pokalbių matyti, kad būtent jų metu tarp A. J. ir Š. I. vyko intensyvus mainų sąlygų derinimas. Skunde minimas R. I. pasirašytas vekselis A. J. apskritai neturi jokio ryšio su šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad Š. I. 10–15 tūkst. Eur skola A. J. atsirado tik tada, kai 2017 m. gegužės 17 d. Š. I. buvo sulaikytas kitoje byloje, o jo nuomojamame bute buvo surastos ir paimtos psichotropinės medžiagos, pastarajam perduotos platinti A. J.. Žemesniųjų instancijų teismai patikimai nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog Š. I. būtų kaip nors provokavęs A. J. padaryti veiką, už kurią šis yra nuteistas.

6.8. Nuteistojo A. J. gynėjo skunde nepagrįstai teigiama, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Pažymėtina, kad Š. I. kaip įtariamasis 2017 m. gegužės 18 d. buvo apklaustas kitoje baudžiamojoje byloje, kai šioje byloje A. J. inkriminuota nusikalstama veika nebuvo net planuojama. Todėl neaišku, ką Š. I. apie ją galėjo nurodyti 2017 m. gegužės 18 d. apklausoje. Aplinkybė, kad Š. I. sutiko bendradarbiauti su pareigūnais ir pirmajame ikiteisminiame tyrime, dėl ko jam vėliau buvo pritaikytos BK 391 straipsnio nuostatos, niekaip nesikerta su jam vėlesnėje (šioje) byloje suteiktu liudytojo statusu. Kaip matyti iš teismų sprendimų, juose padarytos išvados dėl žodžio „irmis“ vartojimo A. J. ir Š. I. pokalbiuose iš esmės neprieštarauja viena kitai, kadangi iš įrodymų visumos išplaukia, kad šiuo žodžiu vadintas tiek A. J. bendrininkas nuteistasis I. D., tiek kartais (tai patvirtino ir liudytojas Š. I.) ir I. D. A. J. tiekiama psichotropinė medžiaga.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo I. D. ir nuteistojo A. J. gynėjo advokato M. Bliuvo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTc4OC8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-788/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-788/2019">2K-274-788/2019</a>). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

9. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad nemaža dalis juose dėstomų argumentų skirta žemesniųjų instancijų teismų atliktam įrodymų vertinimui ginčyti (savaip, kitaip nei skundžiamuose teismų sprendimuose, interpretuojami nuteistojo D. Š., liudytojų Š. I. ir I. I. parodymai, pastarosios parodymų keitimo priežastys, procesinių prievartos priemonių taikymo metu užfiksuoti pokalbiai; nurodoma, kuriais įrodymais, spręsdami nuteistųjų kaltės klausimą, teismai turėjo remtis, o kuriuos įrodymus turėjo laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti), o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinių skundų argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų esminių BPK pažeidimų

10. Tiek nuteistojo I. D., tiek nuteistojo A. J. gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes teismai išvadas dėl nuteistųjų kaltės bendrininkaujant padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką grindė prielaidomis ir spėlionėmis, kurių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai bei jų visumos analizė, įrodymus vertino selektyviai, o kai kuriuos iš jų išvis nutylėjo ir jų vertinimo nepateikė. Nuteistasis I. D. taip pat nurodo, kad netinkamas įrodymų vertinimas lėmė BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimus.

11. Šių kasatorių argumentų kontekste pažymėtina, kad, remdamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

12. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016 ir kt.).

13. Patikrinusi žemesniųjų instancijų teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasatorių teiginiai apie teismų padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 ir 305 straipsnių nuostatų pažeidimus prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui.

14. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas tyrė ir analizavo visus, tiek I. D. ir A. J. teisinančius, tiek juos kaltinančius, įrodymus (pačių I. D. ir A. J., kito nuteistojo D. Š., liudytojų Š. I., I. I., A. S., V. S., G. K., T. K., M. E. parodymus, specialistų išvadas, apžiūrų protokolus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus, sekimo ir veiksmų, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikimo protokolus, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolą ir kt.), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia I. D. ir A. J. kaltę, taip pat aptarė A. J. iškeltą gynybos versiją, kad psichotropines medžiagas I. I. jis perdavė atsitiktinai, Š. I. draugų prašymu, manydamas, kad tai sporto papildai, ir motyvuotai ją atmetė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 301, 305 straipsnių nuostatų.

15. Pagal nuteistojo I. D., nuteistojo A. J. gynėjo ir prokuroro apeliacinius skundus patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atlikęs įrodymų tyrimą (apklausęs liudytojus Š. I., I. I., specialistę I. Žvironaitę) ir dar kartą išsamiai išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bylos duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs pažeidimų, ir pritarė išvadai dėl I. D. ir A. J. kaltės padarius BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo teisingumo ir veikų kvalifikavimo tinkamumo. Teismo nutartyje detaliai aptartas kiekvienas įrodymas atskirai, įvertinta įrodymų visuma, dar kartą paneigtos nuteistųjų ir jų gynėjų iškeltos versijos. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo motyvuotomis išvadomis nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu ir formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose; toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 332 straipsnyje išdėstytus reikalavimus.

16. Nuteistojo I. D. kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinys neatitinka BPK reikalavimų, nes nuteistajam kartu su A. J. inkriminuota nusikalstama veika, nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, aprašyta netinkamai, nenurodyti būtinieji neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis požymiai (veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kt.). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės analogiški argumentai dėl nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumų buvo pateikti ir nuteistojo I. D. apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos nebuvo pažeistos. Nors ikiteisminio tyrimo metu nebuvo itin tiksliai nustatyta, kada ir kokiomis aplinkybėmis I. D. perdavė A. J. narkotines medžiagas, tačiau nuosekliai, o ne fragmentiškai, skaitant visą nuosprendyje aprašytos veikos tekstą, matyti, jog aiškiai išskiriami veikos planavimo, pasiruošimo etapai ir jos vykdymas: „<…> Vykdydamas nusikalstamos veikos planą, A. J. laikotarpiu nuo tiksliai nenustatytos dienos, bet ne anksčiau kaip nuo 2017 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. spalio 2 d. <…>“; toliau, remiantis prieš tai nurodytu laikotarpiu, yra aprašomas ir veikos realizavimo etapas: „Š. I. ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 27 d. sutikus su šiuo pasiūlymu, I. D. ne vėliau kaip iki 2017 m. spalio 2 d. 16.49 val. tyrimo nenustatytu būdu įgijo ir nenustatytoje vietoje perdavė A. J. dalį, t. y. 1382,62 g, su Š. I. sutarto miltelių kiekio, kuriame buvo 188,931 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, o A. J. 2017 m. spalio 2 d., ne vėliau kaip 16.49 val., iš I. D. šią psichotropinę medžiagą įgijo ir 2017 m. spalio 2 d., apie 16.54 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), perdavė Š. I. nurodytam asmeniui – I. I. <…>“ Taigi visas narkotinių medžiagų įgijimo ir perdavimo laikotarpis apima nepilnus 4,5 mėn. Byloje esantys slapta fiksuoti pokalbiai tarp A. J., I. D. ir Š. I. bei esminis momentas – įvykęs narkotinių medžiagų perdavimo faktas (2017 m. spalio 2 d. apie 16.54 val.) I. I. – patvirtina abejonių nekeliančią išvadą, kad A. J. psichotropines medžiagas parūpino ir jas perdavė I. D..

17. Nuteistojo A. J. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl liudytojos I. I. parodymų vertinimo nepagrįstos išsamia ir visapusiška įrodymų visumos analize ir vertinimu, jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, šios išvados yra prieštaringos ir prieštarauja kitiems įrodymams. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme liudytoja I. I. buvo apklausta du kartus. Pirmą kartą, 2018 m. lapkričio 5 d. vykusiame teismo posėdyje, liudytoja patvirtino, kad bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis sutiko laisva valia, niekieno neverčiama, po to, kai pasimatymo įkalinimo įstaigoje metu jos sutuoktinis Š. I. jai papasakojo apie tai, kad A. J. pasiūlė iškeisti automobilį BMW į psichotropines medžiagas. Antrą kartą, jos pačios iniciatyva apklausta 2019 m. rugsėjo 3 d. vykusiame teismo posėdyje, I. I. parodymus pakeitė – tvirtino, kad ankstesni jos parodymai duoti baiminantis Š. I. grasinimų ir yra melagingi, nes iš tiesų pasimatymo metu Š. I. jai nurodė, kad siekia nepagrįstai apkaltinti A. J. psichotropinių medžiagų platinimu ir taip palengvinti savo paties teisinę padėtį kitoje baudžiamojoje byloje, o I. I. turi jam padėti. Liudytojos teigimu, pagal Š. I. sukurtą planą jo draugai turėjo perduoti maišelį su psichotropinėmis medžiagomis A. J., o šis, nesuprasdamas, kas yra maišelio viduje, turėjo jį nunešti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus atliekančiai I. I..

18. Pažymėtina, kad teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias, išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295-507/2016">2K-295-507/2016</a>).

19. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai analizavo liudytojos I. I. parodymų keitimo priežastis, apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą I. I. ir Š. I. buvo apklausti, siekiant išsiaiškinti, ar Š. I. galėjo daryti įtaką liudytojos parodymams ikiteisminio tyrimo metu ir 2018 m. lapkričio 5 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas padarė nuoseklią, logišką ir pagrįstą išvadą, kad pirminiams liudytojos parodymams Š. I. jokios neteisėtos įtakos nedarė, o nuteistajam A. J. palankius jo gynybinę versiją atitinkančius parodymus liudytoja davė baimindamasi, kad nuteistasis su ja susidoros, todėl šie parodymai nėra patikimi ir jais nesivadovautina. Tokią išvadą teismas grindė aplinkybe, kad itin bijodama A. J. psichologinio spaudimo liudytoja I. I. pirmąjį kartą Kauno apygardos teisme buvo apklausta atskirame nuo teismo posėdžių salės vaikų apklausos kambaryje, ir tuo, kad apie liudytojos ketinimą pakeisti anksčiau duotus parodymus pirmosios instancijos teismą per savo gynėją informavo pats nuteistasis A. J.. Be to, liudytoja apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad po teismo posėdžio, kuriame davė nepalankius A. J. parodymus, ji bendravo su jam teisines paslaugas teikusiu advokatu apie būtinybę pakeisti šiuos parodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad būtent pirminiai I. I. parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus – ne tik Š. I. parodymus, bet ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolus, veiksmų, neatskleidžiant savo tapatybės, atlikimo protokolus, patvirtinančius, kad Š. I. dėl psichotropinių medžiagų perdavimo I. I. mainais už automobilį BMW telefonu tarėsi būtent su A. J., o ne kokiais nors kitais asmenimis, neva paprašiusiais A. J. perduoti Š. I. sutuoktinei sporto papildus.

20. Nuteistojo A. J. gynėjas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepaminėjo 2017 m. gegužės 18 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-15187-17 įtariamojo apklausos metu duotų Š. I. parodymų, kuriais jis savo kaltę neigė ir jokių parodymų apie neva A. J. daromas nusikalstamas veikas nedavė, tačiau pareigos bylą nagrinėjančiam teismui vertinti kitoje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nenustato. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi, kiekvieno kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas baudžiamajame procese pagal jam pareikštą kaltinimą, o teismo išvados daromos remiantis nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas šiomis nuostatomis tinkamai vadovavosi ir vertino būtent nagrinėjamoje byloje liudytojo Š. I. duotus parodymus. Nors kasaciniame skunde cituojama teismų praktika dėl atsargesnio asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje nustatytais pagrindais, parodymų vertinimo, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje šios baudžiamojo įstatymo nuostatos Š. I. nebuvo pritaikytos, jis apklaustas kaip liudytojas, atlikęs nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, todėl pagrindo jo parodymų vertinimui skirti didesnį, ypatingą dėmesį nėra, šie parodymai žemesniųjų instancijų teismų buvo tinkamai vertinami atsižvelgiant į visetą bylos įrodymų.

21. Kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama apeliacinės instancijos teismo atliktam byloje užfiksuotų pokalbių vertinimui, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas šių pokalbių išsamiai neanalizavo, dėl jų pateikė abstrakčius motyvus, netinkamai interpretavo atskiras pokalbių dalyvių pasakytas frazes. Šie teiginiai nepagrįsti. Iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad ne tik apeliacinės, bet ir pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė nuteistųjų pokalbius su liudytoju Š. I., kitais asmenimis ir tarpusavyje bei motyvuotai paneigė nuteistųjų teiginius, kad byloje neužfiksuoti jų pokalbiai, susiję su psichotropinių medžiagų perdavimu I. I.. Atlikę pokalbių analizę teismai nustatė, kad derybose dėl Š. I. automobilio BMW mainymo į psichotropines medžiagas aktyviai dalyvavo tiek I. D., tiek A. J.. Jie telefonu su Š. I. susitarė dėl 3,5 kg metamfetamino, kuris per du kartus turėjo būti perduotas I. I.. Tai, jog su Š. I. buvo bendraujama ne apie pinigų sumas, kaip teigia kasatoriai, o apie psichotropines medžiagas, patvirtina ne tik paties Š. I. parodymai, bet ir pirmiau nurodyti I. I. parodymai apie nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo priežastis, D. Š. parodymai apie A. J. I. I. perduotą maišelį, kuriame, kaip nustatyta specialistų išvadoje, buvo milteliai su psichotropine medžiaga metamfetaminu, duomenys apie I. I. atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus užfiksuotą maišelio su psichotropinėmis medžiagomis perdavimą ir kiti įrodymai. Pažymėtina, kad po psichotropinių medžiagų perdavimo ir toliau vyko intensyvus A. J. ir Š. I. bendravimas telefonu. Nors nuteistojo I. D. kasaciniame skunde teigiama, kad tuo metu jis su Š. I. nebendravo, byloje užfiksuota, kad pastarajam pranešus, jog gautas metamfetaminas yra blogos kokybės ir jį sunku realizuoti, A. J. jam perdavė I. D. perspėjimą, kad už jį gali tekti susimokėti. Bendraudamas su sutuoktine I. J., A. J. pripažino, kad kartu su I. D. padarė klaidą ir I. I. perdavė blogos kokybės psichotropines medžiagas. Abejonių, kad pokalbių metu Š. I. ir A. J. Irmiu vadinamas asmuo yra I. D., byloje nėra. Jis pats tiesiogiai 2017 m. rugsėjo 4 d. su Š. I. telefonu aptarė automobilio mainymo į psichotropines medžiagas sąlygas. Priešingai nei nurodoma A. J. gynėjo kasaciniame skunde, teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų bendravimas su Š. I. vyko koduota kalba, logiškai ir įtikinamai paaiškino esminių jų vartotų frazių ir žodžių reikšmę.

22. Nuteistojo A. J. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė prašymą skirti užduotį specialistui ar ekspertizę lietuvių kalbos specialistui, kad būtų galima įvertinti byloje užfiksuotų pokalbių turinį, ir nepagrįstai savarankiškai ėmėsi interpretuoti pokalbius pats, taip padarydamas esminį BPK pažeidimą. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva, taigi kiekvienu atveju teismui paliekama diskrecija spręsti, ar ekspertizės skyrimas yra būtinas. Dėl šios įrodinėjimo priemonės naudojimo turi būti sprendžiama vertinant konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes. Specialiosios žinios baudžiamojoje byloje turi būti panaudotos, kai tam tikros bylai teisingai išspręsti svarbios aplinkybės be specialiųjų žinių panaudojimo tinkamai negali būti nustatytos. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas reikalavimas įvertinti įrodymų visumą nereiškia, jog faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Išvadas apie šioje byloje užfiksuotų pokalbių turinį apeliacinės instancijos teismas padarė ne tik išsamiai apie tai apklausęs liudytoją Š. I. ir vadovaudamasis jo parodymais, bet ir remdamasis kitais byloje surinktais duomenimis, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tokias kaip A. J. atliktas psichotropinių medžiagų perdavimas I. I.. Taigi būtinybės skirti byloje užduotį ar ekspertizę lietuvių kalbos specialistui nebuvo, nes byloje ir taip surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti esmines bylos aplinkybes.

23. Ginčydamas nuteisimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu kanapių dervos, nuteistasis I. D. teigia, kad nebuvo tinkamai nustatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos dalykas – grynasis kanapių dervos kiekis, taip ne tik padarytas esminis BPK pažeidimas, bet ir netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo nuostatos. Nuteistojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neišsprendė prašymo paskirti cheminę narkotinių medžiagų ekspertizę, siekiant nustatyti kiekvienoje iš 2017 m. spalio 23 d. kratos metu paimtų augalinės kilmės medžiagos plytelių esantį grynosios narkotinės medžiagos – kanapių dervos – kiekį bei kiekvienoje iš jų esančią psichoaktyvios substancijos koncentraciją, nustatyti, ar kiekvienoje plytelėje yra pašalinių priedų, priemaišų.

24. 2017 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(6451)-IS1-7019 nurodoma, kad rudos spalvos sausa, supresuota augalinės kilmės medžiaga iš trijų vienetų bespalvių plastikinių vakuuminių pakuočių (plytelių), 2017 m. spalio 23 d. kratos metu rasta bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno I. D., yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios masė yra 292,758 g. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, kanapių dervos nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 0,25 g, didelis – daugiau kaip 25 g ir labai didelis – daugiau kaip 125 g. Taigi kanapių dervos kiekis, kuriuo disponavo I. D., pagal rekomendacijose pateiktą lentelę atitinka labai didelį kiekį ir jį viršija daugiau kaip du kartus. Siekiant išsiaiškinti tyrimo metodiką ir narkotinės medžiagos kiekio ir kokybės nustatymo klausimus, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta tyrimą atlikusi specialistė I. Žvironaitė, ji paaiškino, kad veikliosios medžiagos kiekis kanapių dervoje nenustatomas, nes bet kokia kanapių derva laikoma narkotine medžiaga nepriklausomai nuo joje nustatyto veikliųjų medžiagų kiekio. Apie tai, kad tyrimui pateikta medžiaga yra kanapių derva, specialistė sprendė pagal pateiktos medžiagos fizines savybes, struktūrą. Šiai medžiagai nebūdingų priemaišų nenustatė, todėl neturėjo pagrindo abejoti, jog tai narkotinė medžiaga – kanapių derva. Toks specialistės pateiktas išaiškinimas atitinka ir kasacinės instancijos teismo formuojamą teismų praktiką (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-429/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-429/2014">2K-429/2014</a>). Taigi, siekiant išspręsti nuteistojo gynėjo pateiktą prašymą skirti papildomą kanapių dervos ekspertizę, apklausus specialisto išvadą pateikusią specialistę buvo motyvuotai paneigti nuteistojo I. D. apeliacinio skundo teiginiai, kad, kanapių dervą kaip narkotinę medžiagą pripažįstant BK 260 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dalyku, būtina nustatyti joje esančių veikliųjų medžiagų (tetrahidrokanabinolio ar kitų) kiekį, todėl apeliacinės instancijos teismas, neskirdamas prašomos ekspertizės, BPK nuostatų nepažeidė ir kartu tinkamai taikė BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo

25. Kasatorius I. D. taip pat nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. J.. Šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas.

26. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>, 2K-90/2013). Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t.

27. Byloje nustatyta, kad pagal parengtą planą I. D. parūpino reikiamą kiekį miltelių su psichotropine medžiaga metamfetaminu, o A. J. susitarė su Š. I. dėl šių medžiagų keitimo į automobilį sandorio, suderino jo sąlygas. Tada I. D. perdavė A. J. dalį, t. y. 1382,62 g, su Š. I. sutarto miltelių kiekio, kuriame buvo 188,931 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, o A. J. šiuos miltelius perdavė Š. I. nurodytam asmeniui – I. I., veikusiai pagal teismo nutartimi sankcionuotą leidimą atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – iš A. J., I. D. ar per jų galimus bendrininkus įgyti psichotropines medžiagas. Įvertinę minėtas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad I. D. veikė sutartinai su A. J., savo veiksmais sudarė sąlygas bendrininko veiksmams ir suprato savo vaidmenį bendrai daromoje nusikalstamoje veikoje. Žemesniųjų instancijų teismai savo sprendimuose, priešingai nei tvirtina kasatorius, nurodė, kokiais konkrečiais veiksmais jis realizavo jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius ir kokį vaidmenį atliko. Taigi nėra pagrindo teigti, kad, nuteisiant I. D. už neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga veikiant bendrininkų grupe, buvo netinkamai pritaikytos BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumo ir provokavimo daryti nusikalstamą veiką

28. Nuteistojo A. J. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis buvo išprovokuotas padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką.

29. BPK 159 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras, iš asmens gavęs informaciją, kad tam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti tam asmeniui atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kad būtų įmanoma išaiškinti nusikaltimus darančius asmenis. Leisdamas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, ikiteisminio tyrimo teisėjas turi priimti nutartį. Šioje nutartyje turi būti nurodyta: 1) asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus; 2) asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti; 3) duomenys apie asmens, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, nusikalstamą veiką; 4) konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti; 5) siekiamas rezultatas; 6) veiksmų atlikimo trukmė. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką.

30. Šioje byloje BPK 159 straipsnyje nurodyta procesinė prievartos priemonė ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta laikantis BPK nustatytos tvarkos. Dėl procesinės prievartos priemonės paskyrimo į ikiteisminio tyrimo teisėją prokuroras kreipėsi su prašymu, kuriame nurodė tuo metu žinomą informaciją apie galimai daromą nusikalstamą veiką bei veiksmus, kuriuos prašoma leisti atlikti Š. I.. Prokuroro prašymas buvo tenkintas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. Kasatorius šių aplinkybių neginčija.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą, remdamasis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutarimu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, yra išaiškinęs, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis turi būti vadovaujamasi teismams sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, ir pažymėjęs, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyvis negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2A-P-2/2009; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418/2010">2K-418/2010</a>, 2K-192/2010 ir kt.). Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-262/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-262/2012">2K-262/2012</a>, 2K-530/2012, 2K-434/2013). Teismų praktikoje bet koks pareigūnų, taikančių neviešus tyrimo veiksmus, provokuojantis ar į provokaciją panašus elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimui pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM4LTEzOS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-238-139/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-238-139/2015">2K-238-139/2015</a>). Tiek pagal EŽTT, tiek pagal kasacinio teismo suformuotą teismų praktiką privačių asmenų veiksmai taip pat gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima; išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yMi02OTkvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-22-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-22-699/2017">2K-7-22-699/2017</a>).

32. Į analogiškus kasacinio skundo argumentus dėl provokacijos, nurodytus nuteistojo A. J. gynėjo apeliaciniame skunde, išsamiai ir motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas, jis pagrįstai konstatavo, kad jokia provokacija prieš A. J. nebuvo įvykdyta. Sutiktina su teismo argumentu, kad tai, jog Š. I. naudojosi pareigūnų duotais telefonais, būdamas tardymo izoliatoriuje, neturi jokios įtakos surinktų duomenų vertinimui. Taip pat sutiktina su teismo išvada, kad ne Š. I. ieškojo kontaktų su nuteistaisiais A. J. ir I. D., o priešingai – tai darė nuteistieji. Tai jie sugalvojo planą, kaip įgyti Š. I. motinai priklausantį automobilį BMW, ir aktyviai stengėsi šį planą įgyvendinti. Kasatoriaus argumentas, kad apie neteisėtus mainus Š. I. su A. J. telefonu bendravo dar iki to laiko, kai buvo sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, tik patvirtina, kad pareigūnai prisijungė prie jau rengiamos nusikalstamos veikos, patys jos neinicijavo. Pažymėtina, kad kasatoriaus argumentas dėl neva prieš A. J. įvykdytos provokacijos prieštarauja paties nuteistojo teisiamajame posėdyje pateiktai versijai, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nes nežinojo, jog I. I. perduoda psichotropines medžiagas. Nustačius pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo konstatuoti, kad kasaciniame skunde nurodyti įrodymai buvo gauti provokuojant nuteistąjį A. J. atlikti neteisėtus veiksmus ir pažeidžiant BPK nustatytą tvarką bei neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje keliamo įrodymų teisėtumo reikalavimo, nėra

Dėl I. D. paskirtos bausmės

33. Nuteistojo I. D. kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nustatytos jo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali bausmė.

34. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, pritaikydamas kitą baudžiamąjį įstatymą arba paskirdamas naują bausmę, teismas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais.

35. BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

36. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad į visas nuteistajam I. D. skirtinų bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes teismas atsižvelgė, taip pat tinkamai taikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2, 3 dalių, 59 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatas.

37. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, I. D. asmenybę, paskyrė jam laisvės atėmimo dvylikai metų bausmę už nusikalstamą veiką, kurią jis įvykdė kartu su A. J., laisvės atėmimo bausmę vienuolikai metų už kanapių dervos ir kokaino laikymą bei laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams už neteisėtą šaunamojo ginklo bei šaudmenų įgijimą ir laikymą. Visos šios bausmės neviršija atitinkamuose BK straipsniuose nustatytų sankcijų vidurkių. Jos subendrintos dalinio sudėjimo ir visiško apėmimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo trylikai metų bausmė.

38. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo I. D. apeliacinį skundą patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pritarė pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, reikšmingų I. D. bausmei individualizuoti, vertinimo ir padarė išvadą, kad nuteistojo nurodytos aplinkybės, kurios, jo manymu, yra pagrindas sušvelninti jam bausmę, nėra nei išimtinės, nei rodančios mažesnį jo pavojingumą; pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė jam nėra aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytų nusikaltimų bei asmenybės pavojingumui, atitinka bausmei keliamus tikslus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada. Kartu pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus skunde nurodytos bausmei skirti turinčios reikšmės aplinkybės (teigiama darbovietės pateikta asmens charakteristika, šeimos turėjimas, rūpinimasis globos poreikių turinčia neįgalia motina) yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir yra daugiau tipinės nei išimtinės. Paprastai į tokias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvados, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2011).

39. Taigi, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju aplinkybių, dėl kurių straipsnių sankcijose nustatytų bausmių, taip pat ir subendrintos bausmės, paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas I. D. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, ir apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šio teismo sprendimui, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo I. D. ir nuteistojo A. J. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo kasacinius skundus.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis