Baudžiamoji byla Nr. 2K-116-697/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06168-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. ir jo gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį 160 MGL dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo T. V. apeliacinis skundas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas V. Š., o M. P. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. T. V. nuteistas už tai, kad jis ir V. Š., būdami valstybės tarnautojai – dirbdami Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčiosios pamainos Nr. 1 ir Nr. 3 prižiūrėtojais, veikdami kartu tarpusavyje bei su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnais, 2015 m. sausio 2 d. apie 8.31 val. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) patalpose, esančiose Lukiškių skg. 6, Vilniuje, po to, kai kameroje nukentėjusysis R. R. įvykdė drausmės pažeidimą ir V. Š. kartu su T. V. vedė R. R. į laikino laikymo kamerą, priėjo prie laiptų, V. Š. iš nugaros pastūmė R. R. nuo laiptų, po to šis atsitrenkė į priešais esantį T. V. bei klupdamas kabinosi rankomis į T. V. drabužius, bandydamas nepargriūti, tokiu būdu V. Š. imitavo R. R. pasipriešinimą pareigūnams, po to, atremdami tariamus R. R. pasipriešinimo veiksmus, T. V. panaudojant spec. priemonę – kovinius imtynių veiksmus, o V. Š. kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais pareigūnais panaudojant spec. priemonę – lazdą prieš nukentėjusįjį R. R., kas pasireiškė tuo, kad, smūgiuodami klumpančiam ant laiptų ir pargriuvusiam ant laiptinės aikštelės R. R. į įvairias kūno vietas, bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, apimdami ne mažiau kaip devynias kūno dalis, padarė R. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, šis sutrikdymas pasireiškė paviršutine muštine viršugalvio žaizda ir poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, sėdmenyse ir šlaunyse, blauzdose, ribotais nugaros ir riešų paraudimais, galimai trauminės kilmės, bei nugaros ir dešinio kelio odos nubrozdinimais (pagal 2015 m. sausio 28 d. specialisto išvadą Nr. G272/15(01)), šiais savo veiksmais tyčia, viršydami suteiktus įgaliojimus ir pažeisdami Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5, 6 punktuose nustatytas pareigas – „laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konfliktų, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių“, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 25 straipsnio 2 dalies reikalavimus – „pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais“, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 47 punkto reikalavimus – „pataisos įstaigos personalas neturi teisės naudoti prieš nuteistuosius jėgą, išskyrus savigynos ar nuteistųjų bandymo pabėgti ir aktyvaus ar pasyvaus fizinio pasipriešinimo atveju, ir tiktai vadovaujantis įstatymais“, Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 89.6 punkto nuostatą – „tarnybos metu apsaugos ir priežiūros budinčios pamainos pareigūnams draudžiama neleistinai elgtis su nuteistaisiais, žeminti jų orumą“, demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkindami valstybės institucijos – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Lukiškių TI-K autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis T. V. ir jo gynėjas advokatas Andrius Marapolskas prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą T. V. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. T. V. inkriminuojama veika buvo padaryta laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje, uždaroje ir griežtai saugomoje teritorijoje, kurioje asmenų judėjimas yra itin ribotas, o pašalinių, su įkalinimo įstaiga nesusijusių asmenų lankymasis apskritai draudžiamas. Nenustačius konkrečių nusikalstamą veiką padariusių Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų, šioje baudžiamojoje byloje ne tik neįvykdyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnyje nustatyta paskirtis išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, bet ir yra sukeltos pagrįstos abejonės visos bausmės vykdymo institucijos veiklos teisėtumu ir joje dirbančių darbuotojų atitiktimi įstatymo keliamiems reikalavimams. Iš esmės teismai baudžiamojoje byloje priimtuose galutiniuose procesiniuose sprendimuose konstatavo, kad šioje įstaigoje dirbo nenustatytas skaičius nusikalstamą veiką padariusių valstybės pareigūnų ir nėra jokių prielaidų manyti, kad po Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo šių pareigūnų bausmių vykdymo sistemoje nebėra. Tokia teismų išvada ir apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos įrodytomis pripažintos T. V. inkriminuotos veikos aplinkybės taip pat sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikaltimo sudėties būtinieji požymiai – būtent pavojinga veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir padarinių bei kasatoriaus tyčios turinys ir apimtis – nebuvo atskleisti.
2.2. Pagal teismų praktiką, kai nusikalstama veika padaroma bendrininkaujant, atskleidžiant nusikaltimo sudėtį turi būti nustatyta ir tai, kuo pasireiškė kiekvieno iš bendrininkų poelgis, kokiomis aplinkybėmis veika buvo padaryta, ar vien jų veiksmai dėsningai nulėmė nusikalstamos veikos rezultatą. Šie įstatyme nustatyti ir teismų praktikoje išaiškinti reikalavimai T. V. priimtame nuosprendyje nebuvo įvykdyti.
2.3. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepateikė ir procesiniuose sprendimuose neaprašė jokių motyvų, kurie sudarytų pagrindą daryti išvadą, kad T. V. žinojo apie V. Š. veiksmus „imituojant nukentėjusiojo R. R. pasipriešinimą pareigūnams“, suvokė, kad nukentėjusysis R. R. jiems (t. y. tiek V. Š., tiek jam) nesipriešina, ir apskritai teisingai suprato faktinę situaciją. Pats savaime specialiosios priemonės panaudojimas, esant atitinkamiems teisės aktuose nustatytiems pagrindams, yra teisėtas ir bausmių vykdymo sistemos pareigūnui neužtraukia net drausminės atsakomybės, jau nekalbant apie baudžiamąją atsakomybę. T. V. nuteistas už veiksmų, kurie įėjo į jo tarnybines funkcijas, atlikimą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas privalėjo kruopščiai išsiaiškinti kasatoriaus tyčios turinį, jos kryptingumą, visų pirma intelektualųjį tyčios momentą. Teismų sprendimuose neatskleista ir nemotyvuota ne tik T. V. tyčia veikti neteisėtai nukentėjusiojo atžvilgiu, bet ir T. V. susitarimas nusikalstamai veikti kartu su kitu bendravykdžiu V. Š., juo labiau su kitais nenustatytais pareigūnais bei išteisintuoju M. P..
2.4. Kasatoriai akcentuoja, kad neįrodytas T. V. bendradarbiavimas su kitu nuteistuoju. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes, nukentėjusysis R. R. po V. Š. suduoto smūgio suklupo ir atsirėmė į priekyje einantį T. V., pastarasis tokio nukentėjusiojo elgesio priežasties nežinojo ir tuo momentu neturėjo jokio pagrindo netikėti V. Š. šūksnio apie pasipriešinimą pareigūnams teisingumu.
2.5. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tuo, kad kaltinamųjų veiksmai iš anksto nebuvo nei aptarti, nei suderinti, tai galima spręsti iš objektyvios bylos medžiagos (nuosprendžio 40 lapas). Pagal teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes, nuteistasis V. Š. neteisėtus veiksmus prieš R. R. pradėjo staiga ir vienasmeniškai. Tokiu atveju T. V. tyčia privalo būti nustatyta ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais. Ši sąlyga taikytina ir būtinam bendrininkavimo objektyviajam požymiui – susitarimui nustatyti. Šių būtinųjų T. V. baudžiamajai atsakomybei kilti sąlygų byloje nėra, teismų sprendimuose jos neatsispindi.
2.6. Apkaltinamajame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad didelę neturtinę žalą dėl nuteistųjų bendrų veiksmų patyrė Lietuvos valstybė. Joks kitas žalą patyręs subjektas ir jokia kita žalos rūšis nuosprendyje neįvardyti. Tačiau pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respubliką pripažino civiline atsakove, jai atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas Vilniaus miesto apylinkės teismui 2018 m. rugsėjo 19 d. pateikė atsiliepimą į nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. R. baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį. Atsiliepimu Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti, teigdamas, kad neturtinė žala Lietuvos valstybei kaltinamųjų veiksmais nebuvo padaryta, be to, egzistuoja pagrindas taikyti ieškinio senatį. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. apkaltinamojo nuosprendžio išvada apie didelės neturtinės žalos Lietuvos valstybei padarymą prieštarauja tiek paties teismo sprendimui Lietuvos Respubliką pripažinti civiline atsakove, tiek pačios Lietuvos valstybės pozicijai, išdėstytai 2018 m. rugsėjo 19 d. atsiliepime.
2.7. Pirmosios instancijos teismas pakeitė T. V. pareikšto kaltinimo faktines aplinkybes, konstatuodamas naują faktinę aplinkybę – kovinių imtynių veiksmų panaudojimą prieš nukentėjusįjį R. R.. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad BPK 256 straipsnyje nustatyta procedūra dėl teisminio nagrinėjimo dalyvių informavimo apie galimybę iš esmės pakeisti kaltinimo faktines aplinkybes nebuvo atlikta, tai pripažįstama ir priimtame apkaltinamajame nuosprendyje. Teismas nuosprendyje T. V. pareikšto kaltinimo pakeitimą apsvarstė tik kaltinamojo padėties pasunkinimo aspektu, padarydamas išvadą, jog, keičiant kaltinimą, jo padėtis nepasunkėjo, bet vis dėlto BPK 255 straipsnio 2 dalyje vartojamos sąvokos „nusikalstamos veikos perkvalifikavimas“ ir „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų“ yra netapačios, ir teismas privalėjo apsvarstyti ne tik tai, ar pakeistu kaltinimu T. V. padėtis pasunkėja dėl naujos kaltinimo apimties (t. y. ar nereikalingas veikos perkvalifikavimas pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą), bet ir tai, ar naujos nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte. Šios procedūros nesilaikymas pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ne tik todėl, kad suvaržė kaltinamojo galimybes veiksmingai gintis nuo pakeisto kaltinimo, bet ir dėl to, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas apskritai nenustatė konkrečių T. V. atliktų veiksmų prieš nukentėjusįjį ir jų ryšio su pastarajam kilusiais padariniais – nežymiu sveikatos sutrikdymu.
2.8. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neišnagrinėjo esminių byloje paduoto nuteistojo T. V. apeliacinio skundo argumentų dėl neteisingų faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir ypač dėl tiesioginės tyčios T. V. veiksmuose nebuvimo, nepateikdamas, kaip to reikalaujama pagal BPK 332 straipsnį, motyvuotų išvadų dėl pateikto apeliacinio skundo esmės.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Teismų vertinimu, nuteistojo veiksmai, tyčia panaudojant specialiąją priemonę – kovinius imtynių veiksmus, jie pasireiškė ir smūgių nukentėjusiajam sudavimu nesant tam pagrindo, atitinka BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Išvada dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką grindžiama ne tik pagal subjektyvius kaltininko paaiškinimus, bet ir pagal objektyvius bylos duomenis, atskleidžiančius kaltininko elgesį įvykio metu ir leidžiančius spręsti apie jo veikos aplinkybių suvokimą, valios pastangas vienaip ar kitaip veikti. Iš skundžiamų nuosprendžių turinio matyti, kad teismai šias aplinkybes nustatė, vadinasi, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.2. Kasaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad teismai savo sprendimuose šioje byloje neįvykdė pareigos atskleisti visus galimus bendrininkavimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir tokiu būdu pažeidė baudžiamojo proceso normų reikalavimus bei netinkamai taikė BK 24 ir 25 straipsnių nuostatas. Tačiau iš byloje priimtų teismų sprendimų matyti, kad teismų sprendimuose konstatuota, kad pagal bylos aplinkybes ir kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus nėra pakankamo pagrindo konstatuoti baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie veikė bendrininkų grupe. Tokią išvadą padarė ir apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į prokurorės apeliacinį skundą dėl šios dalies.
3.3. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir visų apeliacinių skundų argumentus. Teismo išvados buvo padarytos remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu, jie teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, įvertinti ir pripažinti įrodymais bei remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis ir nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis nuteistojo padaryta nusikalstama veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Konstatuotina, kad nėra pagrindo abejoti šiuo teismo sprendimu, nes įrodymai įvertinti tinkamai.
3.4. Kasatoriai, iš esmės ginčydami byloje nustatytas faktines aplinkybes tiek dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų įžvelgiamo prieštaringumo, tiek dėl neva padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tiek dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, remiasi faktinėmis bylos aplinkybėmis, pakartotinai pasirinktinai iškelia byloje nustatytas kai kurias faktines aplinkybes ir pateikia sau naudingųjų vertinimą. Šie kasacinio skundo argumentai yra vertintini kaip byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas vienam iš kasatorių naudinga linkme ir plačiau nesvarstytini, nes nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, be to, minėtus skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka.
4. Nukentėjusysis R. R. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą. Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Nukentėjusysis sutinka, kad šioje byloje nebuvo išsamiai ištirti ir atskleisti nusikalstamos veikos bendravykdžiai. Nuteistasis T. V. tik vykdė savo tiesioginių viršininkų nurodymus, jo viršininkai žinojo apie T. V. panaudotas spec. priemones. Nukentėjusysis teigia, kad turėjo būti pradėtas ir nuteistojo viršininkų baudžiamasis persekiojimas.
4.2. Nustačius, kad T. V. vykdė aukštesnių pareigūnų nurodymus, jo kaltės klausimas galėtų būti sprendžiamas kitaip. Nepaisant to, T. V. taip pat pats dangstė savo buvusius kolegas, taigi pritarė nusikalstamos veikos organizatoriams, dėl savo veiksmų nesigaili ir kaltės nepripažįsta.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo T. V. ir jo gynėjo advokato A. Marapolsko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių nustatymo
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad T. V. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių. Akcentuojama, kad tinkamai nebuvo nustatyta nuteistojo tyčia, t. y. tai, kad jis žinojo, jog nukentėjusysis nuteistojo nepuola, dėl to ir T. V. veiksmai nelaikytini neteisėtais; nebuvo nustatyta didelė žala, kurią BK 228 straipsnio prasme patyrė valstybė; nenustatytas priežastinis ryšys tarp T. V. veiksmų ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
7. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Nagrinėjamoje byloje T. V. nuteistas už tai, kad viršydamas jam suteiktus įgaliojimus panaudojo smurtą prieš fizinį asmenį – laisvės atėmimo bausmę atliekantį R. R.. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai, veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, taip pat veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2007">2K-243/2007</a>, 2K-64/2009, 2K-153/2009, 2K-283/2013, 2K-P-1/2014). Vadinasi, BK 228 straipsnio prasme galima viršyti tik tuos įgaliojimus, kurie priskiriami valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai, dėl to kvalifikuojant tarnybos įgaliojimų viršijimą reikia nustatyti asmens teises, įgaliojimus ir jų pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDk3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-497/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-497/2014">2K-497/2014</a>). Pagal nusikalstamos veikos metu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.), 47 punkto reikalavimus pataisos įstaigos personalas neturi teisės naudoti prieš nuteistuosius jėgą, išskyrus savigynos ar nuteistųjų bandymo pabėgti ir aktyvaus ar pasyvaus fizinio pasipriešinimo atveju, ir tiktai vadovaujantis įstatymais. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, kad T. V. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį nesant realios grėsmės pareigūnams ar nesant kito tarnybinio būtinumo panaudoti šias priemones, t. y. nukentėjusiajam nesipriešinant, nebėgant, nesielgiant agresyviai prižiūrėtojų atžvilgiu. Kasaciniame skunde iš esmės ginčijamas intelektinis nusikalstamos veikos momentas, t. y. teigiama, kad nuteistasis T. V. nesuprato, kad nukentėjusysis jo atžvilgiu nesielgia agresyviai, jo nepuola, todėl ir fizinė jėga buvo panaudota, kasatorių teigimu, pagrįstai. Vis dėlto šią poziciją paneigia byloje esančių įrodymų analizė.
8. Visų pirma pažymėtina, kad skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį T. V. akcentavo, kad smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, kad byloje nebuvo įrodyti jokie jo kovinių imtynių veiksmai prieš nukentėjusįjį. Kasaciniame skunde, kaip minėta, fizinio pobūdžio faktas neginčijamas, o akcentuojamos jo veiksmų panaudojimo aplinkybės. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusysis, vedamas laiptais, buvo pastumtas kito nuteistojo V. Š., po stūmimo atsirėmė į T. V. ir tada prieš nukentėjusįjį buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai. Šias aplinkybes patvirtina tiek nukentėjusiojo R. R. parodymai, tiek byloje esantis vaizdo įrašas. Analizuodami nukentėjusiojo parodymus, teismai išsamiai motyvavo, kodėl jais remiasi ir laiko juos patikimais, buvo ištirtos aplinkybės, dėl kurių pirminių nukentėjusiojo apklausų metu užfiksuoti duomenys nėra išsamūs, ir konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo pateikiama įvykių seka. Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė ir byloje esančio vaizdo įrašo analizei ir padarė pagrįstą išvadą, kad T. V. realiai nebuvo parkritęs dėl tariamo R. R. užpuolimo, pats buvo aktyvus fizinio pobūdžio veiksmų panaudojimo prieš R. R. dalyvis. Šiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Teismai taip pat rėmėsi ir nuteistojo T. V. parodymų analize ir konstatavo nuteistojo parodymų nenuoseklumą (pavyzdžiui, dėl to, kokiu konkrečiu metu buvo išgirstas šūksnis „pareigūno užpuolimas“). Taip pat nustatyta, kad nuteistasis V. Š. jau lipant laiptais buvo išsitraukęs lazdą ir rengėsi nukentėjusiojo puolimui. Visos šios aplinkybės įvertintos sujungus į nuoseklią grandinę ir padaryta išvada, kad T. V. nei buvo pargriautas nukentėjusiojo, nei juto realų pavojų iš jo, todėl prieš nukentėjusįjį panaudoti kovinių imtynių veiksmai buvo akivaizdžiai pertekliniai, o konfliktinė situacija buvo sukurta būtent nuteistųjų V. Š. ir T. V..
9. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tiriamos nusikalstamos veikos įrodymai negali būti vertinami atskirai, nepriklausomai vieni nuo kitų, taip pat neatsižvelgiant į bendrą nagrinėjamos situacijos kontekstą. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad nukentėjusysis ekskrementais apipylė būtent V. Š. ir T. V.. Vėliau būtent šiems prižiūrėtojams (nuteistiesiems) buvo pavesta nuvesti nukentėjusįjį į laikino laikymo kamerą. V. Š. nusikalstami veiksmai iš esmės nekelia abejonių (nes šis nuteistasis ėjo iš nugaros nukentėjusiajam, inicijavo pastūmimą ir po to vykusį smurtą), o T. V. tyčios turinio atskleidimas yra sudėtinis procesas. Teismai kasatoriaus kaltę grindė išsamia sistemine bylos aplinkybių analize ir vadovaudamiesi įrodymų pagrindu suformuotu vidiniu įsitikinimu. Kaip minėta, atsižvelgiant į bendrą įvykių seką ir incidento aplinkybes akivaizdu, kad T. V. žinojo, jog už nukentėjusiojo eina ir kitas prižiūrėtojas (V. Š.). Kai R. R. suklupo ir atsirėmė į T. V., šis neparkrito ant žemės, todėl, be abejonės, suprato, kad tariami nukentėjusiojo veiksmai (inicijuoti V. Š.) nebuvo realiai pavojingi. Žinodamas šias aplinkybes T. V. suprato, kad kovinių imtynių veiksmai yra nebūtini, kad nukentėjusysis yra surakintas antrankiais, stebimas kito pareigūno, todėl neutralizuotas ir nekelia jam pavojaus. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad T. V. buvo statutinis valstybės tarnautojas, dirbo specifinėje darbovietėje, kurioje turėjo būti pasiruošęs suvaldyti, išspręsti nuolat kylančias konfliktines situacijas be fizinių prievartos priemonių, o smurtines prievartos priemones naudoti tik kraštutiniais atvejais. Kasatoriai pagrįstai teigia, kad byloje nėra besąlygiškai įrodytas T. V. ir V. Š. susitarimas smurtauti prieš nukentėjusįjį (jam atkeršyti), tačiau šių argumentų kontekste pažymėtina, kad tokio susitarimo nustatymas daugeliu atvejų gali būti apskritai neįmanomas (nesant nenutrūkstančios, visas pataisos įstaigos patalpas filmuojančios vaizdo medžiagos, be kita ko, įrašančios ir asmenų tarpusavio pokalbius), o ir susitarimas gali būti pasiektas spontaniškai, konkliudentiniais veiksmais (žvilgsniu, gestu ar tiesiog prisidedant prie nusikalstamos veikos). Nagrinėjamu atveju T. V. prisidėjo prie smurtinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusįjį, nors privalėjo suprasti, kad tokie veiksmai yra pertekliniai. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad T. V. (kaip ir V. Š.) nusikalstamai veikė iš keršto (nusikalstamos veikos motyvas), ir ši teismo išvada yra logiška, jai pagrįstai pritarė apeliacinės instancijos teismas. Nusikalstamos veikos padarymo motyvas nėra būtinasis BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl šioje byloje nebuvo išsamiai analizuojamas, tačiau laikytinas reikšminga aplinkybe atskleidžiant nusikaltimo padarymo subjektyviuosius požymius, T. V. apsisprendimo padaryti nusikaltimą vidinius motyvus ir sprendžiant dėl T. V. tyčios turinio.
10. Kasatoriai taip pat deklaratyviai nurodo, kad byloje nebuvo konstatuotas priežastinis ryšys tarp T. V. veiksmų ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų. Kaip ne kartą minėta, byloje yra pakankamai įrodymų, kad T. V. panaudojo kovinių imtynių veiksmus prieš nukentėjusįjį. Šias aplinkybes pripažino pats T. V. paaiškinime iškart po įvykio, jų nekvestionuoja kasaciniu skundu, jos užfiksuotos byloje esančiame vaizdo įraše. Byloje esančioje medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajam nustatyta paviršinė muštinė viršugalvio žaizda ir poodinės kraujosruvos nugaroje, sėdmenyse ir šlaunyse, blauzdose, riboti nugaros ir riešų paraudimai, galimai trauminės kilmės, bei nugaros ir dešinio kelio odos nubrozdinimai. Sužalojimai padaryti daugybiniais trauminiais poveikiais (smūgiais) (2 t., b. l. 6 – 65). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tiek V. Š., tiek T. V. prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą, būtent dėl šių nuteistųjų veiksmų nukentėjusysis patyrė nurodytus sužalojimus. Priežastinis ryšys tarp T. V. (bei V. Š.) veiksmų ir nukentėjusiojo sužalojimų yra akivaizdus ir tiesioginis, o tai, kad byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta, kuris konkretus sumušimas ar kraujosruva atsirado kurio nuteistojo veiksmais, nepašalina T. V. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
11..Visuma pirmiau išdėstytų argumentų patvirtina, kad T. V. veiksmuose tinkamai konstatuota tyčia prieš nukentėjusįjį panaudoti kovinių imtynių veiksmus nesant tam teisėto pagrindo. Skundžiamuose teismų sprendimuose nenustatytas konkretus tyčios susiformavimo momentas, tačiau sprendžiant dėl T. V. baudžiamosios atsakomybės esminės reikšmės neturi tai, ar jis iš anksto planavo viršyti tarnybinius įgaliojimus ir prieš nukentėjusįjį panaudoti smurtinio pobūdžio veiksmus, ar toks sumanymas jam kilo spontaniškai. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad, kaip įrodyta byloje, nuteistasis suprato, kad prieš nukentėjusįjį smurtauja akivaizdžiai viršydamas tarnybinius įgaliojimus ir dėl dirbtinai sukurtos priežasties.
12. Didelė žala BK 228 straipsnio prasme gali būti tiek turtinė, tiek neturtinio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Šis požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, t. y. neigiamų padarinių pobūdį, veiksmus, kuriais piktnaudžiaujama (jų pobūdį, trukmę), į tai, kokiais teisės aktais ginami interesai ir vertybės yra pažeidžiami, į kaltininko einamų pareigų svarbą, padarytos veikos neigiamą poveikį valstybės tarnybos autoritetui, nukentėjusiųjų skaičių ir kaip jie vertina jų atžvilgiu padarytus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-98/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-98/2014">2K-98/2014</a>, 2K-361-895/2016, 2K-87-942/2017, 2K-189-1073/2019, 2K-28-222/2020).??? Kasatoriai akcentuoja, kad šioje byloje konstatuota tik tai, kad didelę žalą patyrė valstybė, o joks kitas subjektas, patyręs žalos, nenurodytas. Šios aplinkybės nepaneigia didelės žalos padarymo fakto BK 228 straipsnio 1 dalies prasme.
13. Pažeisdamas jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, T. V., kaip konstatuota skundžiamame nuosprendyje, demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų nustatytos tvarkos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkindamas valstybės institucijos – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Lukiškių TI-K autoritetą. Tokio pobūdžio žala laikytina neturtine. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, kai ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės tarnybos autoriteto diskreditavimo, asmens sveikatos sutrikdymo, kai kyla esmingai žalingi padariniai valstybei, tarnybai ar asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-699/2015, 2K-361-895/2016, 2K-189-1073/2019, 2K-248-648/2020).
14. Panašaus pobūdžio bylose kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad dėl to, jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-P-1/2014). Taigi, nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad policijos pareigūno fizinės prievartos veiksmai buvo neteisėti, nebūtini ir neproporcingi, kad jais buvo padaryta fizinė žala dviejų asmenų sveikatai, pagrįstai konstatuota, kad tokiais veiksmais didelė neturtinė žala buvo padaryta ne tik fiziniams asmenims, bet ir Lietuvos policijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-648/2020).
15. Nagrinėjamu atveju T. V. nusikalstamos veikos padariniai vertintini analogiškai – jis panaudojo kovinių imtynių veiksmus žinodamas, kad tam neturi pagrindo, sąmoningai smurtavo prieš nukentėjusįjį, kurio sveikata buvo sutrikdyta. Pirmosios instancijos teismas patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl 1400 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kasatoriai pagrįstai nurodo, kad 2018 m. rugsėjo 19 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė atsiliepimą į nukentėjusiojo civilinį ieškinį, kuriuo prašė civilinį ieškinį atmesti (5 t., b. l. 150–152). Vis dėlto šis procesinis dokumentas nepaneigia fakto, kad nuteistųjų veiksmais buvo padaryta žala Lietuvos Respublikai. Atsiliepimą į civilinį ieškinį Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė kaip civilinis atsakovas, jame laikomasi pozicijos, kad nuteistųjų veiksmai nebuvo pertekliniai, ginčijamas nukentėjusiojo patirtų išgyvenimų pagrįstumas. Vertinant šias aplinkybes pažymėtina, kad civilinis atsakovas yra suinteresuotas išvengti galimų finansinių priemonių jo atžvilgiu, todėl jo pozicija dėl pareikšto civilinio ieškinio yra būdinga civilinio atsakovo procesiniam statusui. Civilinio atsakovo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo – pozicija dėl nuteistųjų veiksmais padarytos žalos atlyginimo nepaneigia, be kita ko, fakto, kad T. V. nusikalstami veiksmai padarė žalą valstybiniams interesams. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad viso proceso metu pataisos įstaigos administracija laikėsi pozicijos, kad nuteistųjų veiksmai buvo teisėti, tai paneigia byloje esantys įrodymai, todėl ir institucijos pozicija dėl žalos jos autoritetui yra grindžiama klaidinga, teismų paneigta prielaida. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. V. (kaip ir kito nuteistojo) veiksmais buvo padaryta akivaizdi žala valstybei, sumenkintas pataisos įstaigos autoritetas ir diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.
16. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai T. V. veiksmuose nustatyti teisingai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatyta.
Dėl bendrininkų grupės požymio
17. Kasatoriai akcentuoja, kad teismai tinkamai neatskleidė bendrininkų grupės požymio T. V. padarytoje nusikalstamoje veikoje. Taip pat pažymi, kad nenustatyti kiti asmenys, kurie taip pat galimai padarė nusikalstamą veiką, t. y. smurtavo prieš nukentėjusįjį. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
18. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad T. V. ir V. Š. (ar kiti asmenys), darydami nusikalstamą veiką, veikė bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintai baudžiamąją atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, kad V. Š. ir T. V. veikė bendrininkų grupe. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritarė šiai išvadai. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl bendrininkų grupės požymio yra nepagrįsti, prieštaraujantys baudžiamosios bylos medžiagai, todėl atmestini.
19. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien nusikalstamos veikos aprašyme vartojama formuluotė „veikdami kartu tarpusavyje“ nesuponuoja, kad kaltinamajam yra inkriminuojamas veikimo bendrininkų grupe požymis. Asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti arba eksplicitiškai nurodyta jam pareikštame kaltinime, arba būti akivaizdi iš formuojamo kaltinimo turinio, taip pat turi būti konstatuota apkaltinamajame nuosprendyje. Veikimo bendrininkų grupe požymis turi būti konstatuotas aiškiai ir vartojant būtent tą gramatinės išraiškos formą, kuri įtvirtinta baudžiamajame įstatyme. Jokie kiti pasakymai, pavyzdžiui, „veikdami kartu tarpusavyje“, „veikdami kartu“, „išvien“ ir kt., nėra vertinami kaip veikimo bendrininkų grupe konstatavimas. Nagrinėjamu atveju, aprašant V. Š. ir T. V. padarytą nusikalstamą veiką, pagrįstai nurodyta, kad jie veikė kartu tarpusavyje, nes abu atliko nusikalstamus veiksmus, už šių veiksmų padarymą buvo nuteisti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad nėra pakankamo pagrindo vertinti, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe, ir taip užtikrino principo, kad visos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, įgyvendinimą bei atsižvelgė į tai spręsdamas dėl bausmės paskyrimo nuteistajam.
20. Kasacinio skundo argumentai dėl to, kad byloje nebuvo nustatyti kiti asmenys, galimai naudoję fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, šiuo konkrečiu atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl T. V. baudžiamosios atsakomybės. Kaip konstatuota pirmiau, T. V. savo aktyviais veiksmais viršijo tarnybinius įgaliojimus ir naudojo kovinių imtynių veiksmus nesant tam pagrindo. Nuteistojo teisinė padėtis nustačius, kad, be jo ir V. Š., įgaliojimus būtų viršiję ir kiti pareigūnai, nepasikeistų. Be to, teismas nagrinėja baudžiamąsias bylas tik dėl tų asmenų, dėl kurių yra surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota nagrinėti teismo posėdyje.
Dėl esminių BPK pažeidimų
21. Kaip esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą kasatoriai nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas T. V. nuteisė pakeisdamas kaltinamajame akte nurodytas faktines veikos aplinkybes. Kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad T. V. panaudojo spec. priemonę – lazdą prieš nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad T. V. panaudojo spec. priemonę – kovinių imtynių veiksmus. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Įstatymų leidėjas nereglamentuoja, kokios faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės laikytinos esminėmis, teismų praktikoje šiuo klausimu taip pat nėra suformuota aiškių ir universalių taisyklių.
22. Nagrinėjamu atveju esminės T. V. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, pagal kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra analogiškos nurodytoms kaltinamajame akte. Skirtumai, kuriuos akcentuoja kasatoriai, nėra esminiai, o vertintini kaip lingvistinio pobūdžio pakeitimai, nedarantys jokios įtakos nei kaltinamojo teisei žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nei veikos kvalifikavimui, asmenybės vertinimui ar teisės į efektyvią gynybą užtikrinimui. Taip pat pažymėtina, kad apeliaciniame skunde T. V. šių aplinkybių nekvestionavo, ir nors pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija, užtikrindama visapusišką nuteistojo teisės į gynybą apsaugą, pasisakė ir dėl šio kasacinio skundo argumento ir konstatuoja jo nepagrįstumą.
23. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo T. V. apeliacinį skundą ir neatsakė į skundo argumentus dėl nuteistojo tyčios. Vis dėlto, iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad buvo atlikta išsami T. V. ir V. Š. veiksmų analizė, išsamiai pagrįsta, kad T. V. žinojo jam nesant pavojaus iš nukentėjusiojo. Dėl nuteistojo tyčios vertinimo šioje kasacinės instancijos teismo jau pasisakyta, todėl nekartodama pirmiau išdėstytų išvadų teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai skundžiamuose teismų sprendimuose atskleisti tinkamai ir išvados dėl T. V. kaltės nekelia abejonių.
24. Remdamasi pirmiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. V. pagrįstai nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį įrodžius, kad jis sąmoningai viršijo tarnybinius įgaliojimus panaudodamas kovinių imtynių veiksmus prieš nukentėjusįjį. Baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, o baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo T. V. ir jo gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Sigita Jokimaitė
Aurelijus Gutauskas
Alvydas Pikelis
