Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-73/2012 (S)

Teisminio proceso Nr.: nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 44.5.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui A. V. U. dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys P. B., Kauno rajono policijos komisariatas, draudimo akcinė bendrovė „Gjensidige Baltic“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl institucijos, išmokėjusios policijos pareigūnui, kuris buvo sužalotas per eismo įvykį tarnybos metu, specialiųjų teisės aktų nustatyto dydžio kompensaciją, regreso teisės į eismo įvykį sukėlusį asmenį įgyvendinimo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo trečiajam asmeniui išmokėtą 35 965,20 Lt kompensaciją ir 1722,24 Lt draudimo išmoką.

Ieškovas nurodė, kad 2003 m. rugsėjo 26 d. atsakovas, vairuodamas automobilį, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 199 punktus, t. y. sukdamas į kairę, nepraleido tiesiai važiavusio automobilio, kurį tarnybos metu vairavo trečiasis asmuo – Kauno rajono policijos komisariato patrulių būrio policininkas P. B.. Dėl eismo įvykio patirtų sužalojimų nurodytas pareigūnas buvo nedarbingas nuo 2003 m. rugsėjo 26 d. iki 2004 m. sausio 2 d. Sveikatos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijai atlikus pareigūno P. B. sveikatos ekspertizę dėl tinkamumo tarnybai vidaus reikalų sistemoje, 2004 m. balandžio 1 d. pažymoje konstatuota, kad trauma, patirta pareigūno dėl 2003 m. rugsėjo 26 d. eismo įvykio, priskirtina sunkiam sveikatos pakenkimui. Atsakovui dėl nurodyto eismo įvykio buvo iškelta baudžiamoji byla, 2004 m. sausio 15 d. teismo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, tačiau baudžiamoji byla nutraukta kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius; kaltinamasis sumokėjo nukentėjusiajam 1500 Lt žalos atlyginimo. Ieškovas, teisės aktų nustatyta tvarka atlikęs tyrimą ir pripažinęs, kad pareigūno sužeidimas tiesiogiai susijęs su tarnybos pareigų vykdymu, vadovaudamasis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – Sąlygos) 20 punktu, Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 4 punktu, išmokėjo nukentėjusiam pareigūnui 1722,24 Lt draudimo išmoką ir 35 965,20 Lt (dvidešimt keturių mėnesių darbo užmokesčių dydžio) kompensaciją. Ieškovo teigimu, išmokėjęs nukentėjusiam pareigūnui šias išmokas, jis pagal CK 6.280 straipsnį, Sąlygų 26 punktą įgijo regreso teisę reikalauti išmokėtų sumų iš eismo įvykį, kuriame buvo sužalotas pareigūnas, sukėlusio asmens. Ieškovas nurodė, kad nepraleido ieškinio senaties termino, nes reikalavimo teisę įgijo nuo kompensacijos pareigūnui išmokėjimo dienos, t. y. 2005 m. vasario 4-osios, o ieškinys pareikštas 2008 m. sausio 3 d.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškovo reikalavimui ieškinio senatį, kartu nurodė, kad jis atlygino žalą, sumokėdamas dėl eismo įvykio nukentėjusiam pareigūnui 1500 Lt baudžiamojo proceso metu, o ieškovo išmokėta kompensacija yra valstybės teikiama socialinė garantija, kurią laiduoja ir skiria valstybė neatlygintinai.

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2004 m. gruodžio 10 d., kai Policijos departamento Vidaus tyrimų valdyba atliko tarnybinį patikrinimą dėl P. B. sužalojimo ir priėmė sprendimą dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo išmokėti jam dvidešimt keturių mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ieškinys turėjo būti pareikštas per trejus metus, taigi senaties terminas pasibaigė 2007 m. gruodžio 10 d. Teismas konstatavo, kad ieškovas kreipėsi į teismą pasibaigus ieškinio senaties terminui, t. y. 2008 m. sausio 4 d., todėl yra pagrindas tenkinti atsakovo ir trečiojo asmens prašymą taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), taip pat tai, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo pareigūnui išmokėtą dvidešimt keturių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją yra nepagrįstas. Teismo nuomone, ši išmoka negali būti laikoma institucijai padaryta žala: aptariama kompensacija išmokama nustačius du kriterijus, t. y. kad tai buvo su tarnyba susijęs draudžiamasis įvykis ir padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, ir nesiaiškinama, kokią turtinę ar neturtinę žalą dėl sužalojimo patyrė pareigūnas; kompensaciją moka valstybės institucija, kurioje tarnauja (eina pareigas) apdraustasis; valstybė iš anksto numato draudžiamųjų įvykių galimybę ir lėšas kompensacijoms išmokėti; tokiomis išmokomis ir kompensacijomis valstybė suteikia papildomas socialines garantijas asmenims, kurių darbas yra susijęs su padidinta profesine rizika. Teisėjų kolegija sprendė, kad kaip nurodytos kompensacijos išmokėtų lėšų išieškojimas iš atsakovo reikštų esmingą jo padėties pabloginimą, kuris nebūtų pagrįstas nukentėjusiam asmeniui tiesiogiai padarytos žalos atlyginimu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 8 d. sprendimu patenkino dalį ieškovo apeliacinio skundo ir panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą? patenkino dalį ieškinio ir priteisė ieškovui iš atsakovo A. V. U. 30 000 Lt regresiniam reikalavimui patenkinti; kitą ieškinio dalį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovo teisė pareikšti regresinį reikalavimą atsirado nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CPK 1.127 straipsnio 4 dalis), t. y. 2005 m. vasario 4 d., kai trečiajam asmeniui buvo išmokėta 37 687,44 Lt kompensacija, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžią ir dėl to nepagrįstai sprendė, jog ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pabaiga buvo 2008 m. vasario 4 d., todėl ieškovas, pareiškęs ieškinį 2008 m. sausio 4 d., nepraleido šio termino; pažymėjo, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovo visą trečiajam asmeniui išmokėtą 37 687,44 Lt kompensaciją, ši suma neginčyta civilinėje byloje, todėl, remiantis rašytiniais įrodymais, kurių pagrindu apskaičiuota ir išmokėta kompensacija, ieškovas turi regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens (CK 6.280 straipsnio 1 dalis); sprendė, kad trečiojo asmens DAB,,Gjensidige Baltic“ argumentas, jog atsakovas visiškai atlygino sužalotam pareigūnui žalą baudžiamojoje byloje, todėl ieškovas neįgijo regreso teisės į atsakovą, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas; byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad atsakovas baudžiamojoje byloje atlygino trečiajam asmeniui draudimo išmoką ir darbo užmokesčio kompensaciją. Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. B.-W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-327/2008, išaiškinta, jog CK 6.251 straipsnio 2 dalyje teismui suteikta teisė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių; teismas gali tai padaryti tiek savo iniciatyva, tiek atsakovo prašymu; ši teisės norma gali būti taikoma tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atveju; ji leidžia teismui įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų atsakovui arba kitiems asmenims labai sunkių padarinių, todėl visiškas nuostolių atlyginimas pažeistų šiuos principus; kadangi aptariama teisės norma nustato visiško nuostolių atlyginimo principo išimtį, tai ji turi būti taikoma labai atsargiai ir tik išimtiniais atvejais, kai yra jos taikymo sąlygos ir sąžiningumas, protingumas bei teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį; ši teisės norma nustato ir teismo nuožiūros ribas? sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta; jos taikymas turi būti motyvuojamas teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nurodant konkretų jos taikymo sąlygų konkrečioje byloje turinį. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu 30 000 Lt, teisėjų kolegija nusprendė 7687,44 Lt sumažinti iš atsakovo priteistinos žalos dydį iki 30 000 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 2 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.127 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžios nustatymą, aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo dienos, kai ieškovas faktiškai įvykdė jam kylančią prievolę išmokėti kompensaciją ir draudimo sumą, t. y. 2005 m. vasario 4 d., nepriklausomai nuo to, jog dėl paties ieškovo kaltės, pažeidžiant teisės aktus, ši prievolė buvo įvykdyta pavėluotai – beveik po metų nuo teisės aktų nustatyto termino jai įvykdyti. Pagal Sąlygų 21 punktą kompensacija turi būti išmokėta arba raštu atsisakyta ją mokėti per dešimt darbo dienų nuo visų šių sąlygų 20 punkte nurodytų dokumentų gavimo. Nagrinėjamu atveju kompensacija nukentėjusiam pareigūnui turėjo būti išmokėta vėliausiai 2004 m. balandžio 15 d., o buvo išmokėta tik 2005 m. vasario 4 d. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu niekaip nepateisino tokio ilgo delsimo ją išmokėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą nurodyta, kad iš ne teisės negali atsirasti teisė, todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama su neteisėtai uždelsto prievolės įvykdymo diena. Apeliacinės instancijos teismo nukeltas ieškinio senaties termino pradžios momentas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Tiek įstatymai, tiek teismų praktika vienodai galioja visiems asmenims, nepriklausomai nuo to, tai – valstybės viešojo administravimo subjektai ar privatūs asmenys. Dėl to nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad nagrinėjamoje byloje netaikytina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ni8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-76/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-76/2008">3K-3-76/2008</a>, suformuota praktika, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia turi būti nustatoma pagal tai, kada pagrindinė prievolė turėjo būti įvykdyta, o ne kada ji buvo įvykdyta faktiškai. Nurodytoje nutartyje suformuluotos nuostatos dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo negali būti nepaisoma vien dėl to, kad kasacinio teismo pasisakyta dėl privačių, o ne viešųjų asmenų, arba dėl to, kad spręsta dėl vienerių, o ne trejų metų ieškinio senaties termino pradžios. Skirtingas asmenų teisinis statusas ar skirtinga ieškinio senaties terminų trukmė nėra pagrindas taip interpretuoti ir nurodytą kasacinio teismo praktiką. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2004 m. balandžio 15 d., kai sužeistam pareigūnui turėjo būti išmokėta kompensacija. Ieškinys pareikštas 2008 m. sausio 3 d., taigi praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį.

2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovo teisę reikalauti visos jo išmokėtos nukentėjusiam pareigūnui sumos (37 687,44 Lt), nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neginčijo išmokėtos sumos dydžio, taip pat nepagrįstai sutapatino pareigūnui išmokėtą socialinio pobūdžio išmoką su jam padarytos dėl eismo įvykio žalos dydžiu. Nei atsakovas, nei tretieji asmenys neturėjo jokio teisinio pagrindo ginčyti pareigūnui išmokėtos kompensacijos, apskaičiuotos ir išmokėtos įstatymo nustatyta tvarka, dydžio. Proceso dalyviai galėjo (ir tai darė) tik įrodinėti padarytos žalos dydį bei jos atlyginimo baudžiamojoje byloje faktą. Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuota ir išmokėta pareigūnui kompensacija negali būti tapatinama su dėl eismo įvykio pareigūnui padaryta žala. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (netiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Neturtinė žala – asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Nei CK, nei kituose įstatymuose nėra kitokių žalos apibrėžčių, į žalos dydį neįtraukiamos valstybės laiduojamos socialinės išmokos. Kompensacija, mokama tarnybos metu nukentėjusiam pareigūnui, yra ne tam pareigūnui dėl sveikatos sužalojimo mokamas žalos atlyginimas, bet valstybės teikiama papildoma socialinė garantija, juolab, kad tuo atveju, kai kompensacijos suma didesnė už realiai padarytos žalos dydį, būtų pažeistas CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris, be kita ko, reiškia ir tai, kad negali būti atlyginta daugiau, negu iš tikrųjų padaryta žalos; priešingu atveju nukentėjusysis nepagrįstai praturtėtų atsakingo už žalą asmens sąskaita. Vienašališkai nustatydama dar neatsiradusios žalos dydį, valstybė pažeistų teisėtus skolininko lūkesčius atlyginti žalą tik tokio dydžio, kokio ji faktiškai buvo padaryta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Panevėžio miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB “Lietuvos draudimas”, bylos Nr. 3K-3-304/2004, pasisakyta, kad, laiduodama Konstitucijos 52 straipsnyje numatytą socialinę paramą piliečiams, valstybė įgyvendina savo paskirtį – mokesčių iš privačių asmenų surinkimu užtikrina tam tikrą visuomenės solidarumą, paskirstydama sukauptas lėšas būtinoms socialinėms reikmėms, kompensuodama iš socialinės rizikos veiksnių kylančius padarinius. Nors šioje nutartyje kasacinio teismo pasisakyta dėl laidojimo pašalpos kompensuojamojo pobūdžio, tačiau ji aktuali ir nagrinėjamoje byloje. Nurodytoje nutartyje kasacinio teismo išaiškinta, kad laidojimo pašalpa skiriama neatlygintinai; tokių tikslinių išmokų sumos yra iš anksto prognozuojamos sudarant biudžetus, todėl nelaikytinos iš anksto nenumatytais patirtais nuostoliais; be to, šios pašalpos mokėjimas nesiejamas su teisei priešingais (neteisėtais) veiksmais, kitomis būtinomis civilinės atsakomybės sąlygomis, todėl savivaldybės patirtos išlaidos, neviršijančios laidojimo pašalpos dydžio, nelaikytinos žalos atsiradimu; atsakingo už žalą asmens neteisėti veiksmai, kaltė dėl asmens mirties bei priežastinis ryšys lemia šio asmens arba riziką prisiėmusio draudiko atsakomybę dėl patirtos žalos, tačiau tai nėra pagrindas savivaldybės prievolei išmokėti laidojimo pašalpą atsirasti, jos išmokėjimas nereiškia žalos dėl asmens mirties atlyginimo, taigi darytina išvada, kad atsakingiems už žalą asmenims (žalą padariusiam asmeniui ar draudikui) neatsiranda ir prievolės atlyginti regreso tvarka išmokėtą laidojimo pašalpą. Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnis, reglamentuojantis ieškovo pareigūnui išmokėtą kompensaciją, yra šio teisės akto aštuntajame skirsnyje „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“. Be to, aptariama kompensacija reglamentuojama ir Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų 15 punkte. Tai patvirtina, kad nurodyta kompensacija yra valstybės laiduojama socialinė garantija, o ne žala, kurią turi atlyginti už jos atsiradimą atsakingas asmuo. Valstybė, įgyvendindama socialinę politiką ir laiduodama socialinę paramą, skiria kompensacijas, pašalpas ir kitas išmokas neatlygintinai. Nagrinėjamu atveju tarnybos metu nukentėjusiam policijos pareigūnui išmokėta kompensacija laikytina vienu valstybės laiduojamos socialinės paramos būdų, todėl ji negali būti išreikalaujama regreso tvarka iš dėl žalos atsiradimo kalto asmens. Tai, kad teisės aktuose nustatyta regreso teisė išieškoti išmokėtas socialines išmokas iš atsakingo už žalą asmens, suponuoja išvadą, jog tokiu atveju valstybė nesuteikia ir nelaiduoja socialinės paramos (nors tokia jos pareiga įtvirtinta Konstitucijos 52 straipsnyje), o tik užtikrina vienašališkai nustatyto dydžio žalos atlyginimą iš už žalos atsiradimą atsakingo asmens. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme į neišnagrinėtų bylų sąrašą 2010 m. vasario 19 d. įrašytas Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-27-527/2010, išdėstytas prašymas ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto nuostata ta apimtimi, kad regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas į žalą pasidariusius juridinius ir fizinius asmenis nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, atitinka Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos atlyginimo instituto principus, taip pat ta apimtimi, kad nėra nustatyta aiškios kompensacijas pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimties, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui (prašymo Nr. 6/2010, bylos Nr. 7/2010, eilės Nr. 60). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir patenkino ieškinį, remdamasis galbūt prieštaraujančia Konstitucijai teisės norma. Dėl šios priežasties, jeigu kasacinis teismas nuspręstų, kad nagrinėjamu atveju ieškinys dėl nurodyto akto pagrindu išmokėtos kompensacijos išieškojimo regreso tvarka pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, civilinė byla turėtų būti sustabdyta iki Konstitucinis Teismas priims nutarimą nurodytoje byloje dėl Sąlygų 26 punkto atitikties Konstitucijai.

3. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovo teisę reikalauti išmokėtos dvidešimt keturių mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensacijos, nors nukentėjusysis buvo nedarbingas tik tris mėnesius, pažeidė CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „,Simega“ v. UAB „Radix Arboris“, bylos Nr. 3K-3-807/2003, išdėstyto išaiškinimo, kad visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tikrųjų prarado; jeigu atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, šis principas pažeidžiamas, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir baudimo funkciją; kad šis principas nebūtų pažeistas, žalą patyręs asmuo privalo tiksliai įrodyti jam padarytos žalos dydį; visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia nukentėjusiojo grąžinimą į tokią turtinę padėtį, kokia būtų nepadarius žalos; tai reiškia, kad iš žalą padariusio asmens negalima išieškoti daugiau, nei nukentėjusysis patyrė žalos, nes tai reikštų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą. Be to, Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. sausio 15 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pripažino A. V. U. kaltu dėl BK 281 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, tačiau atleido kaltininką nuo atsakomybės, jam ir nukentėjusiajam susitaikius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. U., G. U., D. U. ir kt. v. D. N., Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-215/2008, išaiškinta, kad yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje; pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t.; šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos; taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiam pareigūnui padaryta žala buvo visiškai atlyginta baudžiamojoje byloje (tai teismo posėdyje patvirtino pats nukentėjusysis), apeliacinės instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai patenkino Policijos departamento ieškinį. Nagrinėjamoje byloje aktualus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos v. P. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00OTYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-496/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-496/2008">3K-7-496/2008</a>, kurios faktinės aplinkybės iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos, pateiktas išaiškinimas, kad valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas; lot. – restitutio in integrum), ir trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti visą jo išmokėtos kompensacijos sumą, o ne faktiškai padarytą žalą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai vienodai teismų praktikai ir CK 6.113 straipsniui. Be to, svarstytina, ar nagrinėjamu atveju nukentėjusysis, gavęs žalos atlyginimą iš atsakovo baudžiamojoje byloje ir kompensaciją iš Policijos departamento, kuri taip pat dengia jam eismo įvykio metu padarytą žalą, nelaikytinas nepagrįstai praturtėjusiu.

4. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovo teisę taip pat į išmokėtą draudimo išmoką (1722,24 Lt), pažeidė CK 6.290 straipsnio 1 dalį, pagal kurią socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Nagrinėjamu atveju žala nukentėjusiajam atlyginta baudžiamojoje byloje, todėl Policijos departamento išmokėta draudimo išmoka turėjo būti į ją įskaityta. Be to, nurodytos teisės normos atitikties Konstitucijai klausimas taip pat nagrinėjamas Konstitucinio Teismo (bylos Nr. 37/08, Nr. 11/2009, Nr. 7/2010 ir 2010 m. balandžio 22 d. gautas prašymas Nr. 23/2010, kuriam bylos Nr. dar nesuteiktas). Apeliacinės instancijos teismas tik formaliai įvertino bylos aplinkybes ir, mažindamas iš atsakovo priteistinos žalos dydį iki jo civilinės atsakomybės draudimo sumos, neatsižvelgė į tai, kad, vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytu naikinamuoju ketverių metų terminu, draudiko atsakomybė mokėti draudimo išmokas dėl aptariamo eismo įvykio yra pasibaigusi 2007 m.

Atsakovas A. V. U. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, kuriame nurodo, kad sutinka su trečiojo asmens kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, kad CK 1.127 straipsnio 2 – 5 dalyse nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų eigos pradžia tam tikriems reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais; tai yra CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų ir padarė teisėtą išvadą, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino: kompensacija nukentėjusiam pareigūnui išmokėta 2005 m. vasario 4 d., o ieškinys pareikštas 2008 m. sausio 4 d., t. y. nepraleidus trejų metų ieškinio senaties termino.

2. Sąlygų 26 punkte nustatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Dėl to Policijos departamentas, išmokėjęs socialinę išmoką (kompensaciją) nukentėjusiam policijos pareigūnui, turi teisę reikalauti iš atsakingo už padarytą žalą asmens grąžinti visą išmokėtą sumą. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui nuostolių atlyginimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

3. Išnagrinėjęs analogišką bylą dėl žalos atlyginimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos v. P. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00OTYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-496/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-496/2008">3K-7-496/2008</a>, nurodė, kad dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais; tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalos padariusiam asmeniui; tokiais atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga ir jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Nagrinėjamoje byloje policijos pareigūnui padaryta žala buvo apskaičiuota specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka pagal jo sveikatos sutrikdymo laipsnį, kompensacijos dydis nustatytas Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį ir Sąlygų 26 punktą ieškovas, atlyginęs nukentėjusiam pareigūnui specialiųjų teisės aktų nustatytą kompensaciją, įgijo regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš žalą padariusio asmens. Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje išaiškinta, kad deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), bet ir kitais šią nuostatą papildančiais principais; vienas tokių principų – nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų; atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti atlyginti išmokėtas sumas iš kalto už valstybės pareigūno sužalojimą asmens neabejotinai pažeistų šį principą; deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensuojamąją, bet ir auklėjamąją bei prevencinę funkcijas; jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų; regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalos padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams; atkreiptinas dėmesys į tai, kad kompensaciją iš valstybės gavęs policijos pareigūnas netenka teisės reikalauti atlyginti žalą iš už ją atsakingo asmens, nes visas jo teises įgyja kompensaciją išmokėjusi įstaiga (CK 6.113 straipsnis); tik tuo atveju, jei išmokėta kompensacija visiškai nepadengtų patirtos žalos, pareigūnas galėtų reikalauti iš atsakingo asmens žalos skirtumo, kurio nepadengia kompensacija (CK 6.254 straipsnio 2 dalis).

4. Apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nurodyta teise, teisėtai sumažino iš atsakovo priteistiną žalos atlyginimą nuo 37 687,44 Lt iki 30 000 Lt.

IV. Tolimesnė bylos eiga

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2010 m. vasario 19 d. buvo gautas Kauno apygardos teismo prašymas Nr. 6/2010 (bylos Nr. 7/2010) dėl: 1) CK 6.290 straipsnio 1 dalies ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nenustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribos, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) CK 6.290 straipsnio 3 dalies ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nenustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens taikymo apimtis, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių juridinių ir fizinių asmenų nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nenustatyta aiški kompensacijas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimtis, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, o nagrinėjamoje byloje kilęs Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto aiškinimo ir taikymo klausimas dėl kompensaciją pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį išmokėjusios įstaigos regreso teisės į žalą padariusį asmenį apimties yra tiesiogiai susijęs su nurodytame Konstituciniam Teismui pateiktame prašyme iškeltu įvardytos teisės normos atitikties atitinkamoms Konstitucijos normoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui aspektu, vadovaudamasi CPK 164 straipsnio 4 punktu, 2010 m. spalio 4 d. nutartimi sustabdė kasacinės bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės pirmiau nurodytą prašymą byloje Nr. 7/2010.

Konstituciniam Teismui 2012 m. balandžio 18 d. priėmus nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas), teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybės, dėl kurių byla buvo sustabdyta, yra išnykusios, ir 2012 m. liepos 10 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime išaiškino, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte, policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudžiamuosius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.

Tai reiškia, kad policijos įstaigų mokamų išmokų paskirtis inter alia yra kompensuoti patirtą turtinę žalą arba, kitaip tariant, padaryta žala gali būti kompensuojama ne tik civilinės atsakomybės institutu, bet ir alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Be žalos kompensavimo, tokios išmokos atlieka ir socialinę funkciją, t. y. jos veikia kaip socialinės garantijos asmenims, kurių darbas susijęs su padidinta rizika, tačiau policijos įstaiga, išmokėjusi išmoką žalą patyrusiam pareigūnui, regreso teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) įgyja tik dėl tos dalies, kuria atlygino padarytą žalą.

Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 26 punkte nustatyta, kad, įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka, vadinasi, policijos įstaigos regreso teisės įgyvendinimas, įskaitant senaties terminų skaičiavimą, reglamentuojamas Civilinio kodekso normų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-368/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-368/2012">3K-7-368/2012</a>, aiškinant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės įgyvendinimo sąlygas, konstatuota, kad CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose.

Nagrinėjamoje byloje išmokas pareigūnui išmokėjo ir regreso teise siekia pasinaudoti ne socialinio draudimo įstaiga (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba), bet Policijos departamentas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju tiek Socialinio draudimo, tiek policijos įstaigų mokamų išmokų paskirtis yra tapati, taip pat į tai, kad regreso teisė įgyvendinama vadovaujantis tomis pačiomis CK normomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-368/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-368/2012">3K-7-368/2012</a> pateikti išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai dėl to, kad žalą atlyginęs asmuo įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas, yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju. Tai reiškia, kad policijos įstaigos regresinis reikalavimas gali būti patenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimą galėjo reikšti pradinis kreditorius – žalą patyręs asmuo. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi policijos įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose (jei nukreiptų reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką), tai suponuoja išvadą, kad išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka. CK 1.127 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ieškinio senaties terminai policijos įstaigai, išmokėjusiai išmoką, skaičiuojami nuo tos dienos, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju žalą patyręs asmuo (pareigūnas) apie savo teisės pažeidimą sužinojo eismo įvykio, per kurį buvo sužalota jo sveikata, metu, t. y. 2003 m. rugsėjo 26 d., taigi, trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalą, padarytą eismo įvykiu, pasibaigė 2006 m. rugsėjo 26 d. Tai, kad ieškinys pareikštas nepraėjus trejiems metams nuo dienos, kada policijos įstaiga išmokėjo išmoką žalą patyrusiam asmeniui, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes, minėta, regreso (arba plačiąja prasme – subrogacijos) teisę įgyvendinanti policijos įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, jį skaičiuodamas ne nuo eismo įvykio dienos, o nuo tarnybinio patikrinimo išvadų surašymo, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kuriuo atmetė ieškinį pasibaigus senaties terminui, todėl jo sprendimas paliktinas galioti.

Atmetusi ieškinio reikalavimą dėl ieškinio senaties termino praleidimo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, perskaičiuojamos šioje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos, iš ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos priteisiant 13,50 Lt valstybės ir 1000 Lt atsakovo A. V. U. naudai.

Kasaciniame teisme patirta 94,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus trečiojo asmens kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Pateikdamas kasacinį skundą trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ sumokėjo 900 Lt žyminį mokestį, jis priteistinas iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Iš ieškovo iš viso priteistina 1008,10 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai ir 1000 Lt atsakovo A. V. U. naudai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą.

Priteisti iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) 1008,1 Lt (vieną tūkstantį aštuonis litus 10 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės ir 1000 (vieną tūkstantį) Lt atsakovo A. V. U. (duomenys neskelbtini) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas