Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-478/2012

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-06485-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.7; 73.2.5.5

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo regreso tvarka.

2007 m. lapkričio 8 d. apie 23 val. kelyje A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 303,74 km susidūrė transporto priemonė su į kelią išbėgusiu šernu. Šiame kelio ruože nėra kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ ir neįrengta apsauginė tvora nuo laukinių žvėrių.

Ieškovas (draudikas) išmokėjo draudėjui 21 607 Lt draudimo išmoką dėl transporto priemonės apgadinimo ir įgijo teisę regreso tvarka reikalauti išmokėtos draudimo sumos iš atsakingo už laukinių žvėrių padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nurodė, kad pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnį laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl už jų padarytą žalą yra atsakinga valstybė.

Ieškovas If P&C Insurance AS, remdamasis CK 6.267 straipsniu, nustatančiu atsakomybę už gyvūnų padarytą žalą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės 21 607 Lt nuostolių ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas, spręsdamas laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo klausimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. Lietuvos Respublikos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-138/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-138/2009">3K-3-138/2009</a>, išaiškinimais ir taikė pagal analogiją CK 6.267 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta naminių gyvūnų ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko pareiga atlyginti šių gyvūnų padarytą žalą. Teismas nurodė, kad pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnį laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl ji privalo užtikrinti, kad šie nedarytų žalos. Valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą, net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo, tačiau tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Atsakovas privalėjo rūpintis kelio saugumu, tačiau kelio ruože, kur įvyko eismo įvykis, nebuvo kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ ir nebuvo įrengta techninių apsaugos priemonių, užkertančių galimybę gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Iš byloje esančių įrodymų (Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos 2010 m. vasario 8 d. raštas Nr. 39-S-469 su priedu, Vilniaus universiteto Ekologijos instituto atliktas mokslinis tiriamasis darbas) matyti, kad nuo 2004 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. kelio A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda atkarpoje nuo 283,7 km iki 303,75 km įvyko 18 eismo įvykių, kuriuose transporto priemonės užvažiavo ant gyvūno; 2007 m. kelio A1 303 km nustatytas 3 balų avaringumas dėl oficialiai užregistruotų žuvusių gyvūnų, susidūrus su transporto priemone, tai laikytina dideliu avaringumu. Teismas padarė išvadą, kad valstybė galėjo ir turėjo imtis pakankamų priemonių saugiam eismui užtikrinti ir žalai išvengti (pastatyti atitinkamus įspėjamuosius kelio ženklus, aptverti metalo tinklo tvora, taikyti kitas apsaugos priemones). Teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos atsirasti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir motyvacija; atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad valstybė neprivalo atlyginti žalos, nes nėra specialiosios teisės normos, nustatančios žalos atlyginimo tvarką, o CK 1. 8 straipsnis tokiu atveju draudžia taikyti analogiją; kad nenustatyti konkretūs atsakovo neteisėti veiksmai; kad žalos dydis apskaičiuotas netinkamai. Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 1. 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų. Tačiau nagrinėjamu atveju analogija taikoma CK 1. 8 straipsnio 1dalies pagrindu, kai civilinės teisės normų nereglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai – šiuo atveju CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovo neteisėtą neveikimą – nesugebėjimą organizuoti institucijų darbo, siekiant užkirsti kelią laukinių gyvūnų daromai žalai (CK 6. 246 straipsnis). Atsakovas teigia, kad byloje neįrodytas realus žalos dydis, nes ieškovas pateikė tik išankstinę transporto priemonės remonto sąmatą. Tačiau draudimo išmoka apskaičiuota pagal likutinę transporto priemonės vertę, nes remonto suma sudaro daugiau kaip 70 proc. automobilio vertės. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių žalos dydį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl deliktinės civilinės atsakomybės (CK 6.267 straipsnio 1 dalis)

Ieškovui kildinant kasatoriaus atsakomybę CK 6.267 straipsnio pagrindu, jis privalėjo įrodyti kasatoriaus neteisėtus veiksmus. Kasatoriaus teigimu, byloje liko neaišku, kaip teismai nustatė jo neteisėtą neveikimą, t. y. nesugebėjimą organizuoti institucijų darbo, jeigu nevertino jo, kaip kelio savininko, veiksmų. Byloje buvo būtina atskirti kelio savininko teises ir pareigas nuo laukinės gyvūnijos savininko teisių ir pareigų, identifikuoti, kokios institucijos kompetencijai tokių klausimų reguliavimas priskirtas. Neaišku, kokiu pagrindu valstybei kyla atsakomybė, jei jai atstovaujančios institucijos nepažeidė nė vieno teisės akto reikalavimo, vykdant laukinės gyvūnijos ir kelio savininko teises ir pareigas. Teismai įžvelgė kasatoriaus neteisėtą neveikimą, nes per 4,5 metų laikotarpį 20 km spinduliu nuo eismo įvykio vietos įvyko 18 eismo įvykių, kuriuose transporto priemonės susidūrė su laukiniais gyvūnais. Kasatoriaus nuomone, ši statistika neatitinka realios grėsmės eismo saugumui dėl galimo laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią. Eismo įvykio vietoje laukinių gyvūnų išbėgimas į kelią yra pavienis reiškinys, todėl kasatorius neturėjo pagrindo imtis ypatingų atsargumo priemonių, kad laukiniai gyvūnai nepatektų į kelią. Byloje neįrodyta jokių valstybės ar jos įgaliotos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) laukinės gyvūnijos naudojimo, valdymo ir disponavimo ja atveju. Nesant įrodytos bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygos, atsakomybė negali kilti.

Dėl įstatymų analogijos ir kasacinio teismo suformuotos praktikos taikymo

Pagal CK 1.8 straipsnio 3 dalį neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių teisės normų. Teismai atsakovui taikė griežtąją atsakomybę, t. y. atsakomybę be kaltės, reglamentuojančias teisės normas, kurios bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės teisės normų atžvilgiu yra specialiosios, todėl jų analogija negalima. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, sprendžiant civilinės atsakomybės už laukinio žvėries eismo įvykio metu padarytą žalą klausimą, buvo pasirinkta įstatymo analogija – civilinės teisės nereglamentuotiems teisiniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If darudmas“ v. Lietuvos Respublikos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-138/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-138/2009">3K-3-138/2009</a>; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublikos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-509/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-509/2009">3K-3-509/2009</a>). Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas konstatavo, kad, nors pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams ir taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, bet, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą šiuo atveju taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338/2011">3K-3-338/2011</a>; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371/2011">3K-3-371/2011</a>; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2012">3K-3-133/2012</a>).

Dėl žalos dydžio

Kasatoriaus nuomone, teismai turėjo patikrinti, ar ieškovas, išmokėdamas draudimo išmoką, tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos dydžio įrodymų. Nustačius, kad ieškovas šių pareigų neatliko, o rėmėsi tik žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie yra prieštaringi ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti prašomų nuostolių dydį arba ieškinį atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodoma, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme imperatyviai nustatyta, jog Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos turi imtis daugybės techninių, teisinių ir kitų priemonių, kad būtų užtikrintas saugus eismas. Laisvėje esančių laukinių gyvūnų savininkė yra valstybė. Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatyme nustatyta, kad gyvūnų savininkai privalo užtikrinti, jog jiems priklausantys gyvūnai nesužeistų žmonių, kitų gyvūnų, nedarytų žalos kitų savininkų turtui. Kasatoriaus neteisėti veiksmai ir kaltė yra dėl to, kad jam atstovaujančios valstybės institucijos nesiėmė visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laukinių žvėrių padarytos turtinės žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos

Bylą nagrinėję teismai padarė išvadas, kad žalą, atsiradusią dėl į kelią išbėgusio laukinio gyvūno – šerno, pagal analogiją taikytiną CK 6.267 straipsnio 1 dalies normą, valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.

Šias teismų išvadas negalima laikyti pagrįstomis, nes jie netinkamai taikė įstatymo normas ir nukrypo nuo teismų praktikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-138/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-138/2009">3K-3-138/2009</a> ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-509/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-509/2009">3K-3-509/2009</a>, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Bylą nagrinėję žemesniosios instancijos teismai vadovavosi šiose nutartyse formuojama teismų praktika, kad dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalies įstatymo analogija, nes tokios žalos atsiradimo metu buvo įstatymo spraga. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371/2011">3K-3-371/2011</a>), remiantis kitaip formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338/2011">3K-3-338/2011</a>), konstatuota, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis ta prasme, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma CK 6.267 straipsnio 1 dalies normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-371/2011">3K-3-371/2011</a>, tęsė tokią teismų formuojamą praktiką. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad turi būti laikomasi formuojamos teismų praktikos. Ja valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą nepaneigiama, tačiau kartu konstatuojama, kad buvo įstatymo spraga. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybė be kaltės (t. y. griežtoji atsakomybė) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, pagal analogiją ji negali būti taikoma ir remiantis ja ši teisės spraga negali būti užpildyta. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Taigi nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, formuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-138/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-138/2009">3K-3-138/2009</a> ir Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-509/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-509/2009">3K-3-509/2009</a>, ir turi būti vadovaujamasi vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.

Žala padaryta 2007 m. lapkričio 8 d. Tuo metu nei CK, nei Laukinės gyvūnijos, nei kituose įstatymuose nebuvo laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo. Kita vertus, nuo 2010 m. liepos 10 d. galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šioje įstatymo normoje jau pateiktas valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reglamentavimas. Joje nenustatyta griežtoji civilinė atsakomybė. Tačiau pirmiau nurodyta Laukinės gyvūnijos įstatymo norma negali būti taikoma, sprendžiant dėl 2007 m. lapkričio 8 d. atsiradusios žalos atlyginimo, nes vienas bendrosios teisės principų yra tas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pažymėtina, kad šios taisyklės (naujai priimto įstatymo netaikymą įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams) laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir atitinkamai formuoja teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2010">3K-3-439/2010</a>; 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-338/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-338/2011">3K-3-338/2011</a>; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137/2012">3K-3-137/2012</a>).

Kasacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje CK 6.267 straipsnio 2 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas.

Dėl valstybės neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos

Netinkamas įstatymų (CK 6.267 ir 1.8 straipsnių) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos taikymas, sprendžiant valstybės civilinę atsakomybę už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, lėmė tai, kad teismai tinkamai neįvertino valstybės veiksmų (neveikimo) teisėtumo požiūriu.

Teismai nustatė, kad 2007 m. lapkričio 8 d. apie 23 val., t. y. tamsiu paros metu, kelyje A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 303,74 km susidūrė turto draudimu apdrausta transporto priemonė su į kelią išbėgusiu šernu. Šiame kelio ruože nėra kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ ir neįrengta apsauginė tvora nuo laukinių žvėrių, nors laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. kelio atkarpoje nuo 283,7 km iki 303,75 km (apie 20 km) įvyko 18 eismo įvykių, kuriuose transporto priemonės užvažiavo ant gyvūno. Dėl oficialiai užregistruotų žuvusių gyvūnų, susidūrus su transporto priemone, 2007 metais kelio A1 303 km yra nustatytas didelis 3 balų avaringumas. Teismai konstatavo, kad valstybė galėjo ir turėjo imtis pakankamų priemonių saugiam eismui užtikrinti ir žalai išvengti (pastatyti atitinkamus įspėjamuosius kelio ženklus, aptverti metalo tinklo tvora, taikyti kitas apsaugos priemones). Apsauginiai atitvarai, esantys įvykio vietoje, yra kelių skiriamųjų juostų atitvarai, o ne kelkraščio atitvarai ar tvoros. Teismai konstatavo atsakovės neteisėtą neveikimą (CK 6. 246 straipsnis), t. y. nesugebėjimą organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užkirsti kelią laukinių gyvūnų daromai žalai.

Šias aplinkybes teismai nustatė remdamiesi įrodymais, kuriuos jie įvertino. Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas dėl teismo nustatytų aplinkybių nepasisako, nes pagal savo kompetenciją negali nustatyti kitaip, negu žemesniosios instancijos teismai. Įrodinėjimo procese (CPK 176 straipsnio 2 dalis), įskaitant įrodymų tyrimą (CPK 183 straipsnis) ir jų įvertinimą (CPK 185 straipsnis), yra teismo, priimančio sprendimą, kuriuo išsprendžiamas reikalavimas iš esmės, kompetencija. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Sistemiškai aiškinant šią normą su CPK 176, 185 straipsniu, darytina išvada, kad kasacinis teismas neturi teisės duoti privalomų išaiškinimų, kaip turi būti vertinami įrodymai, kokios aplinkybės yra nustatytos, nes tai prieštarautų žemesniosios instancijos teismo teisei remtis įrodinėjimo procese pagrįstu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu paremtu teismo įsitikinimu (CPK 185, 176 straipsniai). Tačiau tai nesietina su įrodinėjimo taisyklių pažeidimu, kurį gali konstatuoti kasacinis teismas, ir su tuo, kokius įrodymus turi išreikalauti teismas, taip pat su kasacinio teismo teise patikrinti, ar tam tikros teismo nustatytos aplinkybės paremtos visapusišku ir objektyviu įrodymų vertinimu ir kt.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat, siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos, palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Analogiška nuostata išdėstyta ir Kelių eismo taisyklių 9 punkte. Šių taisyklių 133 punkte nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Pagal šį teisinį reglamentavimą vairuotojas yra įpareigotas važiuoti taip, kaip tai numatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje ir Kelių eismo taisyklių 53 punkte, kad prireikus galėtų tinkamai suvaldyti automobilį. Kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda yra didelio intensyvumo, todėl teismas padarė išvadas neapsvarstęs, ar D. L. susidariusioje situacijoje pasirinko saugų važiavimo greitį ir būdą, numatant galimą stabdymo kelią ir įvertinant savo transporto priemonės valdymo galimybes. Teismai taip pat konstatavo nepakankamą valstybės ir neteisėtą valstybės neveikimą, t y. nesugebėjimą organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užkirsti kelią laukinių gyvūnų daromai žalai. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir teismų nustatytoms aplinkybėms, svarstytina, ar valstybė turi atlyginti ieškovui visą jo išmokėtą draudimo išmoką. Tai darytina iš naujo nagrinėjant bylą.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismas turėjo 11,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės 2012 m. lapkričio 8 d. pažyma. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl jų priteisimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas