Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-422-2012

Proceso Nr. 2-57-3-00575-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

130.1.1; 130.3.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Laivų technika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Laivų technika“ ieškinį atsakovui Rusijos Federacijos įmonei RAB „Dimas“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Laivų technika“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo RAB „Dimas“ 393 673,5 Lt skolos, 15 617,67 Lt palūkanų ir 8,5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nevykdo pareigos sumokėti už jam priklausančio laivo „Dimas“ agentavimo paslaugas.

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. nutartimi patenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuotas RAB „Dimas“ nuosavybės teise priklausantis laivas „Dimas“, prišvartuotas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pakeistos, panaikintas areštas laivui „Dimas“, o ieškovo reikalavimams užtikrinti areštuotas kitas atsakovo laivas „Artic Wolf“ ir 161 073 Lt suma, kuri turi būti sumokėta antstolei realizavus laivą „Dimas“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą ir panaikino laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nurodė, kad atsakovui Rusijos Federacijos Omsko srities arbitražo teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi iškelta bankroto byla, dėl to kreditorių reikalavimai turi būti pareiškiami teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą. Teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl, vadovaujantis CPK 782 straipsniu, jis paliktinas nenagrinėtas, o tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės nėra reikalingos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymėjo, kad Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija yra prisijungusios prie 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su laivų areštu, suvienodinimo (toliau – 1952 m. Konvencija). 1952 m. Konvencijos nuostatos, pagal jos 8 straipsnio 1 dalį, taikomos „visiems laivams, plaukiojantiems su susitariančiosios valstybės vėliava (šiuo atveju – Rusijos Federacijos), bet kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje“. 1952 m. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta, kad šalies, kurioje areštuotas laivas, teismai gali nagrinėti bylą iš esmės, jeigu reikalavimas pareikštas šalyje, kurioje buvo areštuotas laivas. Ieškovas pareiškė jūrinį reikalavimą (dėl locmano paslaugų, gaminių ir medžiagų, pristatytų į laivą ir skirtų jo eksploatacijai ar priežiūrai, laivo statymo, remonto, įrengimo arba mokesčių ir rinkliavų už naudojimąsi dokais, laivo kapitono išlaidų, įskaitant krovinių siuntėjų, laivo frachtuotojų ar agentų išlaidų laivo ar jo savininko vardu (1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies j–n punktai). Teisėjų kolegija sprendė, kad pagal 1952 m. Konvencijos 7 straipsnį šalies, kurioje buvo areštuotas laivas, šiuo atveju – Lietuvos – teismai gali nagrinėti bylą iš esmės, tačiau neprivalo. Kolegija sprendė, kad svarbu tai, jog atsakovui Rusijos Federacijos teismo nutartimi iškelta bankroto byla (pradėtas išorinis valdymas). Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Rusijos federalinio įstatymo „Dėl nemokumo (bankroto)“ 75 straipsnyje nustatyta, kad kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus skolininkui bet kuriuo momentu išorinio valdymo metu, juos nagrinėja išorinis valdytojas. Prieštaravimus dėl išorinio valdytojo rezultatų, gautų išnagrinėjus kreditorių reikalavimus, kreditorius gali pareikšti arbitražo teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą. Bankroto bylos iškėlimas sukelia erga omnes padarinius, t. y. įmonės nemokumo faktas sukelia teisinius padarinius ne tik toje byloje dalyvaujantiems asmenims. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, iškėlus bankroto bylą įmonei, veikiančiai Rusijos federacijoje, kreditorių reikalavimai turi būti pareiškiami teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo UAB „Laivų technika“ ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismui. Pagal Rusijos federalinio įstatymo „Dėl nemokumo (bankroto) 69 straipsnį, įvedus išorinį valdymą, anuliuojamos anksčiau taikytos priemonės kreditorių reikalavimams užtikrinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Laivų technika“ prašo: panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 1952 m. Konvencijos 7 straipsnyje nurodyta, kad šalies, kurioje areštuotas laivas, teismas gali nagrinėti bylą iš esmės, jeigu pagal jos nacionalinius įstatymus tai yra jų jurisdikcija arba ieškovas toje šalyje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba pagrindinę verslo vietą. Nustatyta, kad 2011 m. birželio 29 d. ir rugpjūčio 30 d. teismo nutartimis buvo areštuoti atsakovui priklausantys laivai „Dimas“ ir „Arctic Wolf“, buvę Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, o ieškovo buveinė yra Klaipėdoje. Ieškovui pasinaudojus 1952 m. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta galimybe ieškinį pareikšti pagal laivo arešto ir savo buveinės vietą, teismas neturi diskrecijos teisės spręsti, ar nagrinėti bylą, bet privalo tai daryti.

2. Nors Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Dvišalė sutartis) 21 straipsnyje nurodyta, kad Susitariančios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilinius ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas, o atsakovas Lietuvoje jų neturi, pažymėtina, kad Dvišalė sutartis buvo sudaryta 1992 m. liepos 21 d.; 1952 m. Konvencijos dalyve Rusijos Federacija tapo nuo 1999 m. balandžio 29 d., o Lietuvos Respublika – nuo 2002 m. gegužės 4 d. Taigi Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija po Dvišalės sutarties sudarymo, pasirašydamos 1952 m. Konvenciją, pripažino, kad bylose, kuriose pareikštas jūrinis reikalavimas, bus taikomos ne Dvišalės sutarties, o 1952 m. Konvencijos nuostatos, įskaitant ir nuostatas, susijusias su bylų teismingumu, t. y. 1952 m. Konvencija Dvišalės sutarties atžvilgiu vertintina kaip lex specialis.

3. Tarptautinės teisės prioriteto (viršenybės) prieš vidaus (nacionalinę) teisę principas reiškia, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, tai turi būti taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis, Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1, 2 dalys, CK 1.13 straipsniai). Dėl to Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalies norma, kad bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui, ar analogiškos CPK normos negali turėti viršenybės prieš 1952 m. Konvenciją, kurioje nenustatyta jokių jurisdikcijos išlygų atsakovo bankroto atveju.

4. Tuo atveju, jei byla būtų teisminga ne Klaipėdos apygardos, o atsakovo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, pirmosios instancijos teismas pagal CPK 34 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 163 straipsnio 5 punkto nuostatas bylą turėjo sustabdyti bei perduoti ją bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, o ne palikti ieškinį nenagrinėtą.

5. Lietuvos Respublika 2007 m. gruodžio 13 d. įstatymu ratifikavo 1993 m. Tarptautinę konvenciją dėl jūrinių suvaržymų ir įkeitimų, o Rusijos Federacija prie šios konvencijos prisijungė 1999 m. kovo 4 d. Jos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš pardavus laivą gaunamų pajamų pirmiausia apmokamos dėl laivo arešto ar konfiskavimo ir vėlesnio pardavimo susidariusios sąnaudos ir išlaidos. Tokios sąnaudos ir išlaidos apima inter alia eksploatacinę laivo priežiūrą. Taigi byloje pareikštas reikalavimas dėl skolos už laivui „Dimas“ suteiktas paslaugas bankroto byloje turėtų būti tenkinamas pirmiausia iš visų kredito reikalavimų, nepaisant to, kad laivas yra įkeistas ar yra kitų bankrutuojančio atsakovo kreditorių, todėl, išnagrinėjus bylą ir patenkinus šį reikalavimą, kitų bankrutuojančio atsakovo kreditorių interesai nebūtų pažeisti.

6. Užsienio teismo sprendimas, net ir įsiteisėjęs, savaime neįgyja eksteritorialumo savybės, t. y. jis neturi tiesioginės teisinės galios už savo valstybės sienų. Atsakovo pateiktos nutartys nėra pripažintos ir vykdytinos Lietuvoje, todėl net jei atsakovui Rusijos Federacijoje iškelta bankroto byla, tai šis faktas neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti šią bylą, nes Omsko srities arbitražinio teismo sprendimas galioja ir teisinius padarinius sukelia tik Rusijos Federacijoje (CPK 809–812 straipsniai, Dvišalės sutarties 50–58 straipsniai). Nuostatos, kad užsienio teismo sprendimai (išskyrus CPK 809 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus) sukelia teisinius padarinius Lietuvoje ir gali būti vykdomi tik tada, kai jie yra pripažinti CPK nustatyta tvarka (CPK 809 straipsnio 1 dalis), laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IDS Borjomi Beverages Co. N.V., bylos Nr. 3K-3-191/2011).

7. Teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje pateiktos tik nutarčių dėl bankroto bylos iškėlimo kopijos, kuriose nėra matyti jokios žymos, patvirtinančios, kad nutartys yra įsiteisėjusios Rusijos Federacijoje, todėl neatmestina galimybė, jog šios nutartys buvo panaikintos ir dėl to neįsiteisėjo. Tokią galimybę patvirtina atsakovo sutikimas Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-14895-826/2011, kad jo laivas būtų perduotas neįtrauktiems į bankroto bylą kreditoriams.

8. Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1545/2011, nes nurodyta nutartis savo ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo, o vienodą teismų praktiką formuoja tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas bankrutuojanti RAB „Dimas“ prašo skundą atmesti, savo prašymą argumentuodamas taip:

1. Atsakovas sutinka su teismų argumentais dėl bylos teismingumo, nes pagal CPK normas nagrinėjamos bylos, atsakovui iškėlus bankroto bylą, teismingos bankroto bylą nagrinėjamam teismui – šiuo atveju – Omsko srities arbitražiniam teismui. Nagrinėjamu atveju taikyti Dvišalę sutartį nėra teisinio pagrindo, nes joje nesusitarta dėl bankroto procedūrų. Dėl to nepagrįsti argumentai, kad Rusijos Federacijos prisijungimas prie 1952 m. Konvencijos sudaro pagrindą visas bylas dėl jūrinių reikalavimų nagrinėti nepaisant nacionalinės teisės normų.

2. Omsko srities arbitražinio teismo nutarimas nebuvo pripažintas Lietuvoje, nes jo negalima vykdyti – nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Todėl šie nutarimai yra tik rašytiniai įrodymai, patvirtinantys bankrutuojančio atsakovo teisinį statusą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Rusijos Federacijoje priimtos nutarties iškelti bankroto bylą pripažinimo Lietuvos Respublikoje

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimą palikti kasatoriaus UAB „Laivų technika“ ieškinį nenagrinėtą grindė dviem motyvais: pirma, nurodė, kad pagal 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo 7 straipsnio 1 dalies b punktą šalies, kurioje areštuotas laivas, teismai (nagrinėjamu atveju Lietuvos teismai) gali nagrinėti bylą iš esmės, tačiau neprivalo to daryti, todėl Lietuvos teismai turi diskrecijos teisę palikti ieškinį nenagrinėtą; antra, teismai nurodė, kad atsakovui Rusijos Federacijos Omsko srities arbitražo teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartimi iškelta bankroto byla (įvestas išorinis valdymas), o pagal Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalį bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui, panaši nuostata įtvirtinta ir Rusijos federalinio įstatymo „Dėl nemokumo (bankroto)“ 75 straipsnyje, todėl, iškėlus bankroto bylą įmonei, veikiančiai Rusijos Federacijoje, kreditorių reikalavimai turi būti pareiškiami teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą, taigi ieškovo UAB „Laivų technika“ ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismui.

Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl teismų nustatytos aplinkybės, kad atsakovui Rusijos Federacijos Omsko srities arbitražo teisme iškelta bankroto byla. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta kasacinio skundo argumentus dėl to, kad atsakovas teismams pateikė nepripažintas ir neleistas vykdyti Rusijos Federacijos Omsko srities arbitražo teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl to, kokią reikšmę turi užsienio valstybės teismo sprendimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje institutas – užsienyje priimto teismo sprendimo pripažinimas reiškia, kad jo teisiniai padariniai yra išplečiami į Lietuvos Respublikos teritoriją ir pripažįstami konkretūs to teismo sprendimo sukeliami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IDS Borjomi Beverages Co. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2011). Užsienyje priimtų teismų sprendimų pripažinimas reglamentuojamas CPK 809–812 straipsniuose. CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio teismų sprendimai pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu, o jei nėra tarptautinės sutarties, teismas, pripažindamas užsienio teismo sprendimą, ex officio patikrina, ar nėra CPK 810 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija yra sudariusios sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, taigi pirmiausia turi būti nustatyta, ar nurodytoje sutartyje aptartas Rusijos Federacijos teismų sprendimų dėl bankroto bylos iškėlimo pripažinimas, ar jie turės būti pripažįstami pagal CPK nuostatas.

Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad abiejų valstybių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, o to paties straipsnio 2 dalyje – kad „teisingumo įstaigos teikia teisinę pagalbą ir kitoms įstaigoms, kurioms pagal kompetenciją priklauso bylos, nurodytos 1 punkte“. Taigi sutartis aiškiai išskiria dvi kategorijas įstaigų, kurių bendradarbiavimui civilinėse bylose taikomos sutarties nuostatos: teisingumo įstaigos ir kitos įstaigos. Sutarties 50 straipsnyje „Sprendimų civilinėse ir šeimos bylose, taip pat baudžiamosiose bylose dėl žalos atlyginimo pripažinimas ir vykdymas“ nustatyta, kad „Susitariančiosios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo“. Šio straipsnio 2 dalis nustato galimybę tam tikrus Rusijos Federacijoje priimtus sprendimus pripažinti be specialios procedūros: „Susitariančiųjų Šalių teritorijoje be specialios teisenos pripažįstami pagal savo pobūdį nereikalaujantys vykdymo globos ir rūpybos, civilinės metrikacijos ir kitų įstaigų sprendimai civilinėse ir šeimos bylose“. Taigi sistemiškai analizuojant sutarties nuostatas darytina išvada, kad Lietuvoje be specialios procedūros gali būti pripažinti kitų, ne teisingumo įstaigų sprendimai globos ir rūpybos, civilinės metrikacijos ar kiti sprendimai civilinėse ir šeimos bylose. Sprendimai dėl bankroto bylos iškėlimo nepatenka į šią kategoriją, nes juos priima teisingumo įstaiga (teismas ar arbitražas), be to, sutartis pateikia pavyzdinį sąrašą bylų, kurios pagal savo pobūdį – globa ir rūpyba ar civilinės metrikacijos klausimai – negalėtų būti prilyginamos teismo sprendimui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi Rusijos Federacijoje priimtas sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo tam, kad jis Lietuvoje įgytų teisinę galią, turi būti pripažintas pagal CPK nustatytas taisykles, įvertinant Sutarties 56 straipsnį, kuris numato atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus pagrindus.

Dėl 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo, aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje kasatorius kelia 1952 m. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimo klausimą nurodydamas, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šią nuostatą aiškino kaip suteikiančią nacionaliniam teismui diskrecijos teisę spręsti, ar ieškinys, pareikštas dėl jūrinio reikalavimo konvencijos valstybėje narėje po to, kai konkretus atsakovui priklausantis laivas buvo areštuotas, teismingas tam nacionaliniam teismui. Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta kasatoriaus argumentus dėl šios Konvencijos nuostatos aiškinimo.

1952 m. Konvencijos tikslas – suvienodinti tam tikras su laivų areštu susijusias teisės normas, siekiant užtikrinti jūrinius reikalavimus, kurie kyla Konvencijos valstybėse narėse. 1952 m. Konvencija, ratifikuota 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-802, Lietuvoje įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 4 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl 1952 m. Konvencijos vietos Lietuvos teisės sistemoje – tai sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis ir sudaro pagrindą jūrų laivo areštui jūrinio reikalavimo atveju (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, CK 1.13 straipsnis, CPK 1 straipsnio 3 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Sevnaučflot ir kt., bylos Nr. 3K-3-20/2010). 1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kokie reikalavimai yra laikomi jūriniais reikalavimais – t. y. tokie, kuriems ši konvencija taikoma. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius nagrinėjamoje byloje laikytinas turinčiu jūrinį reikalavimą pagal 1952 m. Konvencijos 1 straipsnio 1 dalį – nagrinėjamoje byloje kasatorius prašo jam priteisti skolą, kuri susidarė už atsakovui teiktas laivo agentavimo paslaugas. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta, taigi nekyla abejonių dėl to, kad kasatoriaus reikalavimai atsakovui patenka į 1952 m. Konvencijos taikymo sritį. 1952 m. Konvencijos 6 straipsnyje nustatyta, kad visus su areštu susijusius procesinius klausimus reglamentuoja susitariančios valstybės, kurios jurisdikcijoje laivas buvo areštuotas ar pareikalauta jį areštuoti, teisė. Taigi, taikant 1952 m. Konvenciją, laivas Lietuvoje areštuojamas siekiant užtikrinti jūrinį reikalavimą, ir tai nelaikytina laikinąją apsaugos priemone CPK prasme, tačiau pagal 1952 m. Konvencijos 6 straipsnio nuostatas laivo areštui turi būti taikomos nacionalinės, t. y. CPK įtvirtintos, taisyklės.

Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas 1952 m. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kada teismas gali nagrinėti bylą iš esmės, nurodė, kad šioje teisės normoje išvardyti atvejai, kada šalies, kurioje areštuotas laivas, teismai gali nagrinėti bylą iš esmės, tačiau neprivalo to daryti. Apeliacinės instancijos teismas tą aplinkybę, kad atsakovui neva iškelta bankroto byla, laikė teisėtu pagrindu valstybėms – 1952 m. Konvencijos narėms – atsisakyti nagrinėti bylą iš esmės ir kasatoriaus ieškinį palikti nenagrinėtą. Tokia apeliacinės instancijos išvada yra nepagrįsta ir neteisėta dėl dviejų toliau nurodytų priežasčių. Pirma, kaip nurodyta pirmiau, Lietuvos teismuose nagrinėjant bylas, susijusias su atsakovu, nėra pagrindo vertinti, kad jam yra iškelta bankroto byla, nes Lietuvos Respublikoje nebuvo pripažintas tai numatantis Rusijos Federacijoje priimtas teismo sprendimas. Atsakovas, remdamasis vienintele bankroto bylos iškėlimo aplinkybe, neigia Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėti kasatoriaus reikalavimus Lietuvoje. Antra, 1952 m. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kada šalies, kurioje buvo areštuotas laivas, teismai gali nagrinėti bylą iš esmės; pirma, tada, kai jie turi jurisdikciją pagal savo nacionalinę teisę arba vienu iš nurodytoje teisės normoje išvardytų atvejų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus ieškinys Lietuvos teismams teismingas pagal 1952 m. Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktus – ieškovas Lietuvoje, kurioje buvo areštuotas laivas, turi savo pagrindinę verslo vietą (a punktas) ir reikalavimas yra reiškiamas Lietuvoje, kur ir buvo areštuotas laivas (b punktas). Kadangi yra įvykdytos visos sąlygos, nustatytos 1952 m. Konvencijoje, tam, kad būtų pagrįsta ta aplinkybė, jog ieškovo reikalavimas yra jūrinis ir tai, kad Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą, teismai privalėjo šį ieškinį nagrinėti, nes nėra pagrindų, kuriais remdamiesi Lietuvos teismai galėtų palikti ieškinį nenagrinėtą. Taigi teismų išvada nagrinėjamoje byloje dėl to, kad „teismai gali, bet neprivalo“ nagrinėti šią bylą Lietuvoje, yra nepagrįsta.

CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai, ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismai byloje taikė užsienio teisę – Rusijos federalinį įstatymą „Dėl nemokumo (bankroto)“ – nors nekonstatavo nė vieno įstatyme įtvirtinto pagrindo ją taikyti. Išvada, kad byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, taip pat grindžiama Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo nuostatomis. Taigi bylą nagrinėję teismai, ignoruodami Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių viršenybę nacionalinės teisės aktų atžvilgiu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis, Tarptautinių sutarčių įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 1, 2 dalys, CK 1.13 straipsniai), nepagrįstai taikydami užsienio teisę, netaikė 1952 m. Konvencijos nuostatų, aiškiai įtvirtinančių Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėti šią bylą. Dėl to Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartys naikintinos ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš esmės.

Dėl vadovavimosi teismų precedentais

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1545/2011, nes nurodyta nutartis savo ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo, o vienodą teismų praktiką formuoja tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime išaiškino, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti ne tik į kasacinio teismo priimtose nutartyse, bet ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, reikšmingus atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į tos pačios pakopos teismų teisės taikymo praktiką. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Atsižvelgti į teismų išaiškinimus galima tada, kai jie yra procesiniuose sprendimuose, priimtuose bylose, kurių ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos konkrečios bylos faktine fabula. Taigi bylą nagrinėję Klaipėdos apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai turėjo pagrindą atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 13 d. nutartį tiek, kiek jos ratio decidendi atitinka nagrinėjamą atvejį. Kartu pažymėtina, kad teismų praktika formuojama „byla po bylos“, ji plėtojama ir tobulinama. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamas, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, aiškiai ir racionaliai argumentuojant. Kai aukštesnės ar tos pačios grandies teismo sprendimas analogiškoje byloje priimtas padarius aiškią teisės taikymo klaidą, bylą nagrinėjantis teismas privalo ne juo vadovautis, bet tinkamai taikyti teisės normas, kartu argumentuojant, kodėl nesivadovaujama atitinkamu teismo sprendimu ar jo dalimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Algis Norkūnas

Juozas Šerkšnas