L. Š. pagal BK 24 str. 5 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-158-628/2018

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00161-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4; 1.1.4.4.4; 1.2.14.5.2.3; 1.2.29.1.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Aldonos Rakauskienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintojo L. Š. gynėjui advokatui Aivarui Alimui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalis, kuria L. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.

L. Š. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Lenkijos įmonės „M. C. K.“ civilinis ieškinys atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendžiu L. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės vykdymas L. Š. atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: 1) neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios; 2) tęsti darbą. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, L. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per bausmės vykdymo laikotarpį atlyginti Lenkijos įmonei „M. C. K.“ padarytą žalą.

Iš nuteistojo L. Š. priteista civilinei ieškovei Lenkijos įmonei „M. C. K.“ 38 465 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško jo įvykdymo, tenkinant dalį civilinio ieškinio.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas V. K.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo advokato, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad, bendrininkaudamas su V. K., iš anksto žinodamas, kad V. K. UAB „L“ (duomenys neskelbtini) akcijų neįgis, direktoriaus pareigų nevykdys, o bus tik fiktyviai paskirtas UAB „L“ direktoriumi, 2011 m. sausio mėn. Vilniuje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytoje vietoje, už piniginį atlygį nurodė V. K. tariamai UAB „L“ akcininko vardu patvirtinti kompiuterine įranga atspausdintus UAB „L“ 2011 m. sausio 13 d. akcininko sprendimą, 2011 m. sausio 18 d. akcininkų sąrašą, taip įtvirtinant žinomai netikrus duomenis apie V. K. paskyrimą UAB „L“ direktoriumi, buvimą UAB „L“ akcininku, t. y., duodamas nurodymus V. K., palenkė jį pagaminti netikrus dokumentus: UAB „L“ 2011 m. sausio 13 d. akcininko sprendimą, 2011 m. sausio 18 d. akcininkų sąrašą; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, žinodamas, kad V. K. UAB „L“ direktoriaus pareigų nevykdys, o bus tik fiktyviai paskirtas UAB „L“ direktoriumi, 2011 m. sausio mėn. Vilniuje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytoje vietoje, už piniginį atlygį nurodė V. K. tariamai UAB „L“ direktoriaus parašu patvirtinti VĮ Registrų centro 2011 m. sausio 20 d. prašymą registruoti Juridinių asmenų registre (forma JAR-1) dėl UAB „L“ vadovo duomenų pasikeitimo, taip įtvirtinant žinomai netikrus duomenis apie V. K. vadovavimą UAB „L“, t. y. duodamas nurodymus V. K. palenkė jį suklastoti tikrą dokumentą – 2011 m. sausio 20 d. prašymą registruoti Juridinių asmenų registre (forma JAR-1) dėl UAB „L“ vadovo duomenų pasikeitimo, po to šiuos netikrus dokumentus: UAB „L“ 2011 m. sausio 13 d. akcininko sprendimą, 2011 m. sausio 18 d. akcininkų sąrašą ir suklastotą dokumentą, būtent 2011 m. sausio 20 d. prašymą registruoti Juridinių asmenų registre (forma JAR-1) dėl UAB „L“ vadovo duomenų pasikeitimo, V. K. panaudojo 2011 m. sausio 20 d. pateikęs VĮ Registrų centro Vilniaus filialo, adresu Lvovo g. 25, Vilnius, darbuotojams. Tokiu būdu L. Š. už piniginį atlygį palenkė (sukurstė) V. K. pagaminti ir panaudoti netikrus dokumentus: UAB „L“ 2011 m. sausio 13 d. akcininko sprendimą, 2011 m. sausio 18 d. akcininkų sąrašą, suklastoti ir panaudoti suklastotą tikrą dokumentą, t. y. 2011 m. sausio 20 d. prašymą registruoti Juridinių asmenų registre (forma JAR-1);

Be to, L. Š. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės kito naudai, būtent, žinodamas, kad V. K. UAB „L“ (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigų nevykdys, o bus tik fiktyviai paskirtas UAB „L“ direktoriumi, nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2012 m. vasario mėn., pats būdamas faktinis ir nuolatinis UAB „L“, veikiančios UAB „R“ nuomojamose patalpose, adresu Laisvės pr. 77B, Vilniuje, vadovas, turėdamas tikslą apgaule UAB „L“ naudai išvengti 38 465 Eur vertės turtinės prievolės atsiskaityti su Lenkijos krovinių pervežimo įmone „M. C. K.“, iš nusikalstamų veiksmų pobūdžio nesuvokusio UAB „L“ vadybininko A. U. (A. U.), žinodamas apie 2011 m. lapkričio 14 d. – 2012 m. sausio 16 d. laikotarpiu UAB „L“ vardu su Lenkijos įmone „M. C. K.“ sudarytus, vadybininko A. U. patvirtintus transporto užsakymus dėl krovinių pervežimo, t. y.: 2011 m. lapkričio 14 d. Nr. 1592, Nr. 1593, 2011 m. lapkričio 21 d. Nr. 1614, 2011 m. gruodžio 7 d. Nr. 1673, 2011 m. gruodžio 6 d. Nr. 1669 ir Nr. 1671, 2012 m. sausio 16 d. Nr. 1769, kurių pagrindu UAB „L“ įsipareigojo Lenkijos įmonei „M. C. K.“ sumokėti už krovinių pervežimus per 25 dienas nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos Lenkijos įmonei „M. C. K.“ įvykdžius savo įsipareigojimus – nugabenus krovinius, krovinio užsakovei – UAB „L“ pateikus apmokėti PVM sąskaitas faktūras, iš viso 38 465 Eur, t. y. 2011 m. gruodžio 1 d. 4050 Eur ir 4000 Eur, 2011 m. gruodžio 2 d. 7500 Eur, 2011 m. gruodžio 22 d. 5200 Eur ir 4893 Eur, 2011 m. gruodžio 28 d. 9022 Eur, 2012 m. vasario 1 d. 3800 Eur, siekdamas sudaryti UAB „L“ galimybę išvengti turtinės prievolės ir apsunkinti galimybę Lenkijos įmonei „M. C. K.“ atgauti 38 465 Eur, 2012 m. vasario 22 d. perleido UAB „L“ kitam asmeniui – užsienio pilietei L. P. (L. P.), ir ji UAB „L“ Registrų centro Vilniaus filiale, adresu Lvovo g. 25, Vilniuje, bendrovę įregistravo savo vardu. Tokiais veiksmais L. Š. išvengė kito asmens, t. y. UAB „L“, naudai didelės – 38 465 Eur – vertės turtinės prievolės atsiskaityti su Lenkijos įmone „M. C. K.“ ir padarė pastarajai įmonei tokio dydžio turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl L. Š. ir jį pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą, jį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepagrįstai L. Š. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nepatvirtina kaltinimo ir neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad būtent L. Š. palenkė V. K. pasirašyti netikrus dokumentus, klastoti tikrą dokumentą ir teikti suklastotus dokumentus VĮ Registrų centrui, taip pat nurodyta, kad L. Š. galbūt buvo vienas iš faktinių UAB „L“ vadovų, tačiau konstatuoti, kad būtent jis inicijavo ir įvykdė inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarydamas kaltinime nurodytus veiksmus, byloje esančių duomenų nepakanka, todėl L. Š. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus – įrodymų vertinimo nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ignoruodamas dalį pateiktų duomenų užėmė šališką poziciją, nepatikrino visų byloje surinktų įrodymų ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl jų esmės, kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniame skunde aptariami įrodymai ir kiti bylos duomenys, kurie, anot prokuroro, patvirtina, kad būtent L. Š. sukurstė V. K. pagaminti ir panaudoti netikrus dokumentus: UAB „L“ 2011 m. sausio 13 d. akcininko sprendimą, 2011 m. sausio 18 d. akcininkų sąrašą, suklastoti ir panaudoti suklastotą tikrą dokumentą, t. y. 2011 m. sausio 20 d. prašymą registruoti Juridinių asmenų registre (forma JAR-1). Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė ir tų duomenų nevertino.

L. Š. veiksmai vertintini kaip visuma, ir įrodymai, kad jis padarė nusikaltimą, nustatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, neatskiriami nuo įrodymų, pagrindžiančių, kad buvo padaryta ir nusikalstama veika, nustatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje. Būtent, kad L. Š. buvo faktinis UAB „L“ vadovas (apeliacinės instancijos teismas taip pat tam pritarė, tačiau nurodė, kad L. Š. vaidmens – dalyvavimo valdant UAB „L“ – neįmanoma atskirti nuo N. S. vaidmens) – priiminėjo į darbą darbuotojus, su juo buvo deramasi dėl darbo užmokesčio, jis disponavo UAB „L“ bankiniais mokėjimo instrumentais, iš bendrovės sąskaitos grynino pinigus, dirbo su UAB „L“ klientais.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių L. Š. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, neteisinga. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad būtent L. Š. buvo faktinis bendrovės vadovas (šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas pripažino), valdė bendrovės finansus ir turėjo iš to materialinės naudos. Tai įrodo šios baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės – L. Š. ir V. K. buvo bendramoksliais, būtent L. Š. bendravo su V. K. jam atvykus į Vilnių; L. Š. gyvenamojoje vietoje kratos metu paimtame standžiajame diske buvo aptikti dokumentai, susiję su UAB „L“ atliktais mokėjimais Lenkijos įmonei „M. C. K.“ ir kitoms įmonėms; nustatyta, kad panašiu laiku toje pat vietoje pinigai buvo išgryninami iš asmeninės L. Š. sąskaitos ir iš UAB „L“ sąskaitos; pagal UAB „L“ banko sąskaitų banke „Nordea“ (Lietuvos skyrius) išrašus, buvo daromi pavedimai (2 t., b. l. 59–112) į UAB „R“, kurioje dirbo L. Š., sąskaitas. Iš L. Š. banko sąskaitos banke „Swedbank“ išrašo matyti, kad jam periodiškai buvo išmokamos didelės sumos iš UAB „R“ sąskaitos su nuoroda, kad tai pinigai „ūkio išlaidoms“. Tačiau dėl šių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir jų nevertino.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, baudžiamąją bylą perdavė prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, nes, teismo nuomone, surašytas kaltinamasis aktas nevisiškai atspindėjo kaltinamųjų L. Š., V. K., o galbūt ir kitų asmenų padarytą nusikalstamą veiką. Ši nutartis buvo apskųsta Vilniaus apygardos teismui ir šis 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 15 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį, pirmosios instancijos teismas, priėmęs nuosprendį, priėmė ir 2016 m. spalio 4 d. nutartį, kuria BPK 257 straipsnyje nustatyta tvarka informavo prokurorą apie L. Š., N. S. ir kitų asmenų galbūt padarytas kitas nusikalstamas veikas. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nustato, kad konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia prokuroras surašydamas kaltinamąjį aktą, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Todėl vien ta aplinkybė, kad prie nusikalstamos veikos padarymo galėjo prisidėti daugiau asmenų, negali būti pagrindas išvadai, kad surinktų duomenų nepakanka pripažinti, jog kaltinamasis, dėl kurio byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 19 d., nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir nustatęs, kad, remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-50317-16, priėmė nutartį bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka atnaujinti, išsireikalauti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-50317-16 medžiagą ir atlikti byloje dalinį įrodymų tyrimą. Nustatyta, kad šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje 2017 m. kovo 6 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-368 (17) nurodyta, jog 2011 m. vasario 28 d. buhalterinių paslaugų teikimo sutarties Nr. 037 tarp UAB „L“ ir UAB „Finansų biuras“ eilutėje „V. K.“ pasirašė ne V. K.. Esant tokiems duomenimis, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kaip patikimus vertino liudytojos V. M. parodymus, nes jos nurodytos aplinkybės yra paneigtos minėta specialisto išvada Nr. 11-368 (17).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad L. Š. pažinojo L. P., ji buvo UAB „L“ klientė iš Rusijos ir siūlė krovinius pervežimui; bendrovė L. P. buvo perleista fiktyviai, siekiant išvengti turtinių prievolių, nes pardavus bendrovę joje dirbančių asmenų nebuvo; be to, nustatyta, kad pagal dokumentus L. P. UAB „L“ akcijas įsigijo 2012 m. vasario 12 d. Akcininko 2012 m. vasario 12 d. sprendimu ji, kaip vienintelė akcininkė, nusprendė nuo 2012 m. vasario 13 d. panaikinti V. K. įgaliojimus ir paskirti save direktore, o trumpalaikę vizą būti Lietuvoje ji turėjo laikotarpiui nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. vasario 16 d., t. y. 2012 m. vasario 12 d. Lietuvoje jos dar nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad jau bendrovę formaliai perleidus L. P., jai nesant Lietuvoje (po 2012 m. vasario 16 d.), ir toliau buvo daromi pinigų pervedimai, mokėjimai iš UAB „L“ banko sąskaitų banke „Nordea“, o pirmiau aptarti duomenys patvirtina, kad UAB „L“ mokėjimo instrumentais disponavo L. Š.. Tačiau visi šie byloje nustatyti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, pagrindžiantys L. Š. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, apeliacine tvarka bylą išnagrinėjusio teismo nebuvo įvertinti.

Apibendrinus tai, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad L. Š. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. Jo kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta visiškai. Byloje įrodyta tai, kad L. Š. palenkė savo bendramokslį V. K. pasirašyti netikrus dokumentus, klastoti tikrą dokumentą ir teikti suklastotus dokumentus Registrų centrui. L. Š. žinojo, kad V. K. nedirbs UAB „L“ vadovu, kad jis juo skiriamas fiktyviai. Tuo tarpu UAB „L“ faktiškai vadovavo pats L. Š. – priiminėjo darbuotojus į darbą bendrovėje, turėjo bendrovės mokėjimo instrumentus, darė pavedimus, mokėjimus, išimdavo iš bankomatų pinigus, o kai bendrovės finansinė padėtis pablogėjo ir ji negalėjo atsiskaityti su Lenkijos vežėja, bendrovės darbuotojai buvo atleisti iš darbo, akcijos formaliai buvo perleistos Moldovos pilietei, taip pat formaliai jai buvo perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, nors bendrovės sąskaitoje buvusios lėšos ir toliau buvo naudojamos Lietuvoje. Tokie L. Š. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. S. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme

7. Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neišsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, kai kurių byloje esančių įrodymų iš viso nevertino, vertindamas įrodymus padarė prieštaringas išvadas, taip pat nuosprendyje nepateikė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip vertina apskųsto pirmosios instancijos apkaltinamojo nuosprendžio įrodymus.

8. Nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teismas patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Bylos apskundimo ir nagrinėjimo kasaciniai pagrindai yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis). BPK 369, 376 straipsniuose nustatytos bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribos reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra pagrįstas išsamiu, nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir teisingu įstatymų taikymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

9. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai: 1) kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 4) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; 5) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

10. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė skirtingas išvadas vertindami įrodymus ir spręsdami dėl L. Š. kaltės padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir išanalizavęs kaltinamųjų L. Š., V. K., kitų liudytojų parodymus bei rašytinius bylos įrodymus, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir L. Š. pripažino kaltu padarius BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo L. Š. apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą, su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu nesutiko ir padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai L. Š. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

11. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuroro kasacinio skundo, taip pat abiejų instancijų teismų sprendimuose pateiktus argumentus, atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaringumą ir sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei jo pagrindu padarytomis išvadomis dėl L. Š. kaltės.

12. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą išteisinti L. Š. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, nustatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, motyvavo tuo, kad nebuvo surinkta patikimų duomenų, kurie leistų daryti vienareikšmę išvadą apie tai, jog būtent L. Š. nurodė V. K. suklastoti kaltinime inkriminuojamus dokumentus ir juos pateikti VĮ Registrų centrui; kad nepaneigta galimybė, jog nuteistasis V. K. šiuos veiksmus atliko vykdydamas V. K. (mirė 2011 m. balandžio 20 d.) ir (ar) dviejų nenustatytų asmenų nurodymus.

13. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė selektyviai išanalizavęs ir aptaręs vien tik L. Š. ir V. K. parodymus bei jų pokyčius viso proceso metu, tačiau visiškai neaptarė ir teisiškai neįvertino kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, pagrindžiančių L. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, kuriuos išsamiai ištyrė ir nuosprendyje išdėstė pirmosios instancijos teismas.

14. Ne vieną kartą byloje apklaustas V. K. parodė, kad L. Š. paduotus dokumentus pasirašė būdamas Vilniuje, kad į Vilnių buvo atvažiavęs L. Š. prašymu. L. Š. buvo nuvežęs jį į biurą (nežino, į kurios įmonės), kur davė pasirašyti kelis dokumentus, taip pat buvo nuvežęs į kažkokią įstaigą ir į banką, kur V. K. tiesiog sėdėjo, o L. Š. tvarkė visus dokumentus, turėjo bendrovės antspaudą. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, aplinkybę, kad V. K. nuvežė į banką, patvirtino ir pats L. Š., jis taip pat nepaneigė, kad galėjo turėti UAB,,L“ antspaudą. Kaip liudytojas apklaustas T. M. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi pranešta prokurorui apie galimą L. Š., liudytojų N. S., Tomo ir V. M., Moldovos pilietės L. P. dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, susijusias su UAB „L“, nustatytas BK 182, 222, 300 straipsniuose, tai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje) taip pat parodė, kad UAB „L“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, VĮ Registrų centro formų dokumentus V. K. pasirašė atvykęs į Vilnių, į UAB „Finansų biuras“ (bendrovė, tvarkiusi UAB „R“ ir UAB „L“ apskaitą), po to visi šie dokumentai buvo perduoti jam (nors teisminio nagrinėjimo metu V. K. neigė matęs šį asmenį). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad viso proceso metu L. Š. teigė, jog padėjo vystyti UAB „L“ veiklą prašomas Rusijos piliečio, vardu Valerijus, taip pat kad būtent Valerijus inicijavo V. K. tapimą UAB „L“ vadovu. Tačiau asmens, vardu Valerijus, egzistavimas byloje paneigtas – pats L. Š. patvirtino, kad neturi jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog toks asmuo buvo (nurodo, kad bendravo su juo elektroniniu paštu, „Skype“ programa, tačiau adresų nurodyti negalėjo). Nors, anot L. Š., Valerijų pažinojo ir N. S. (dėl jo ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas), tačiau ir N. S. jokių duomenų apie šį asmenį taip pat pateikti negalėjo. Visi UAB „L“ įdarbinti asmenys bendrai parodė, kad apie jokį Valerijų niekada nėra girdėję, kad kaip bendrovės vadovas jiems buvo nurodomas V. K., kurio taip pat nė vienas iš UAB „L“ darbuotojų nematė, o į darbą bendrovėje priiminėjo, jai vadovavo ir jos finansus valdė L. Š., kartais ir N. S.. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad UAB „L“ sąskaita banke buvo atidaryta 2011 m. sausio 19 d. L. Š. patvirtino, kad vyko su V. K. į banką atidaryti UAB „L“ sąskaitos ir galbūt turėjo UAB „L“ antspaudą, o prašymas (forma JAR-1) įregistruoti duomenis apie akcininkų ir vadovo pasikeitimus VĮ Registrų centrui pateiktas 2011 m. sausio 20 d., t. y. iš esmės tuo pat metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atsakymo, 2011 m. sausio mėn. dirbančiųjų bendrovėje „L“ nebuvo (1 t., b. l. 104). Taigi, joks kitas asmuo tuo metu būti banke ir atstovauti įmonei negalėjo, t. y. banke buvo L. Š. ir V. K. Išvardinta duomenų visuma leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad būtent L. Š. sukurstė V. K. pagaminti ir panaudoti netikrus dokumentus – UAB „L“ 2011 m. sausio 13 d. akcininko sprendimą, 2011 m. sausio 18 d. akcininkų sąrašą, suklastoti ir panaudoti tikrą dokumentą, t. y. 2011 m. sausio 20 d. prašymą registruoti Juridinių asmenų registre (forma JAR-1).

15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nepakanka išvadai, jog L. Š. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

16. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas nuosprendyje grindė išimtinai V. K. parodymais, duotais apeliacinės instancijos teisme, visiškai neargumentuodamas, kodėl šiuos parodymus laiko patikimais ir jais remiasi, tačiau visiškai nesiremdamas V. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kuriuos, kaip matyti iš bylos įrodymų analizės, patvirtina kiti byloje surinkti duomenys.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu UAB,,L“ faktinis vadovas buvo L. Š. (šią aplinkybę pripažino ir apeliacinės instancijos teismas), jis valdė bendrovės finansus ir turėjo iš to materialinės naudos. L. Š. gyvenamojoje vietoje kratos metu paimtame kompiuterio standžiajame diske buvo aptikti dokumentai, susiję su UAB „L“ atliktais mokėjimais Lenkijos įmonei „M. C. K.“ bei kitoms įmonėms; nustatyta, kad panašiu laiku toje pat vietoje pinigai buvo išgryninami iš asmeninės L. Š. sąskaitos ir iš UAB „L“ sąskaitos; pagal UAB „L“ banko sąskaitų banke „Nordea“ (Lietuvos skyrius) išrašus buvo daromi pavedimai (2 t., b. l. 59–112) į UAB „R“, kurioje oficialiai dirbo L. Š., sąskaitas (1 t., b. l. 142); iš L. Š. banko sąskaitos banke „Swedbank“ išrašo matyti, kad jam periodiškai buvo išmokamos didelės sumos iš UAB „R“ sąskaitos su nuoroda, kad tai pinigai ūkio išlaidoms (3 t., b. l. 26–30). Faktinis L. Š. dalyvavimas bendrovės „L“ veikloje nustatytas byloje ištirtais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais (kaip antai V. K., iš dalies L. Š., liudytojų A. Š., A. U., R. L. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga). V. K. buvo jo statytinis (t. y. fiktyvus vadovas). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad V. K. nei pats ketino pirkti bendrovės akcijas, nei jas parduoti, nei ruošėsi realiai vadovauti įmonei, juolab kad, kaip jis pats teigia, to padaryti nebūtų sugebėjęs. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojų Tomo ir V. M. parodymus dėl tos dalies, kad akcijų įsigijimo, sutarčių sudarymo, akcijų perleidimo iniciatoriumi buvo būtent V. K.. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad L. Š. savo tikslams pasiekti pasinaudojo V. K., kuris tuo metu piktnaudžiavo alkoholiu ir nieko nežinojo nei apie akcijas, nei apie įmonės valdymą. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad VĮ Registrų centrui buvo pateiktas 2011 m. sausio 21 d. UAB „L“ akcininko sprendimas, pagal kurį neva V. K. įgaliojo T. M. atstovauti jam visose institucijose. Rašysenos ekspertize nustatyta, kad minėtą akcininkų sprendimą ir Įstatų redaguotą tekstą pasirašė ne kaltinamasis V. K. (3 t., b. l. 166–168). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir to, kad UAB,,L“ akcijas, pagal bylos duomenis, L. P. įsigijo 2012 m. vasario 12 d. Akcininko 2012 m. vasario 12 d. sprendimu ji, kaip vienintelė akcininkė, nuo 2012 m. vasario 13 d. panaikino V. K. įgaliojimus ir save paskyrė direktore. Tuo tarpu pagal bylos duomenis matyti, kad Moldovos Respublikos pilietė L. P. trumpalaikę vizą būti Lietuvoje turėjo tik nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2012 m. vasario 16 d. (1 t., b. l. 125–126). Vadinasi, 2012 m. vasario 12 d. buvo veikiama jos vardu, jai dar nesant Lietuvoje. Tai, kad L. P. paskyrimas buvo reikalingas tik duomenims apie realią bendrovės „L“ veiklą paslėpti, patvirtina ir tai, jog, L. P. nesant Lietuvoje, ir po 2012 m. vasario 16 d. buvo daromi pinigų pervedimai, mokėjimai iš UAB „L“ banko sąskaitų banke „Nordea“ (2 t., b. l. 98, 141–151). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal 2012 m. vasario 14 d. dokumentų perdavimo–priėmimo aktą UAB „Finansų biuras“ direktorė V. M. perdavė L. P. 2011–2012 m. vežėjų sąskaitas, 2011–2012 m. pirkimo–pardavimo dokumentus (2 t., b. l. 14). Tačiau tai, kad naujai savininkei būtų perduoti mokėjimo instrumentai, bendrovės antspaudas, duomenų byloje nėra. Pagal „Sodros“ duomenis, L. P. UAB „L“ įsidarbinusi taip pat nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus, pažymėjo, kad UAB „L“ veikloje kartu su L. Š. aktyviai dalyvavo ir liudytojas N. S., todėl pagal byloje surinktus faktinius duomenis atskirti minėtų asmenų vaidmenis nėra galimybės. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nustato, jog konkrečios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, kad prie nusikalstamos veikos padarymo galėjo prisidėti ir daugiau asmenų, negali būti pagrindas išvadai, kad surinktų duomenų neužtenka pripažinti, jog kaltinamasis, dėl kurio byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

18. Apibendrinus tai, kas nurodyta pirmiau, nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. Š. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo, skirtingai nei apeliacinės instancijos teismo, atliktas įrodymų vertinimas trūkumų neturi. Visi duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išsamiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir L. Š. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Šiame teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami bylos medžiagai prieštaraujantys duomenys, o kitais įrodymais remiamasi. Teismas L. Š. kaltę dėl nusikaltimų, nustatytų BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, kad šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Tuo tarpu iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad šios instancijos teismas neišanalizavo ir neištyrė byloje surinktų įrodymų visumos, nuosprendyje motyvuotai nepasisakė, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl L. Š. kaltės. Toks apeliacinės instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas ir nuosprendžio turinys neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytų reikalavimų. Nustatyti apeliacinės instancijos teismo pažeidimai laikytini esminiais, sukliudę teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis L. Š. naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 25 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Aldona Rakauskienė

Sigita Jokimaitė