Civilinė byla Nr. e3K-3-185-403/2018
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00194-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.16.12 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą R. D. ir G. D., ir trečiojo asmens R. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D. ieškinį atsakovei Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Trakų rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir R. D., institucija, teikianti išvadą byloje, Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir atsakovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos priešieškinį ieškovams R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D. dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir ieškovų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys Trakų rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir R. D., institucija, teikianti išvadą byloje, Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomos sutarties nutraukimą ir nuomininko bei jo šeimos narių iškeldinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai R. D., G. D., D. D., D. D. ir nepilnametė D. D., atstovaujama atstovų pagal įstatymą R. D. ir G. D., prašė pripažinti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nuomos sutarties su ieškovais nutraukimą negaliojančiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovai nurodė, kad jie (R. D. ir jo šeimos nariai – žmona G. D., pilnamečiai vaikai D. D. ir D. D. bei nepilnametė D. D.) pagal 1995 m. spalio 3 d. pasirašytą neterminuotą nuomos sutartį su atsakove gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir yra ten deklaravę savo gyvenamąją vietą. 1995 m. birželio 21 d. buvo priimtas Trakų rajono savivaldybės valdybos sprendimas Nr. 50, kuriuo buvo suteikti (duomenys neskelbtini), esantiems Užutrakio dvaro sodybos namams eilės numeriai ir įregistruotos juose esančios patalpos kaip Trakų valstybinės turizmo įmonės gyvenamasis plotas, taip pat ir (duomenys neskelbtini) – 176,58 kv. m. Trakų valstybinės turizmo įmonės administracija buvo įpareigota sudaryti su šio sprendimo priedėlyje minimomis šeimomis (taip pat ir su ieškovų šeima) gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. 1995 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1052 likviduoti Trakų valstybinę turizmo įmonę ir iki 1995 m. spalio 2 d. perduoti Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus Trakų istoriniam nacionaliniam parkui. 1995 m. spalio 3 d. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose neterminuotos nuomos sutartis tarp nuomininko R. D. ir atsakovės bei pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis, o 2000 m. spalio 17 d. – mokėjimo už sunaudotą šaltą vandenį ir nuotekų nuvedimą sutartis. Nuomos sutartis 2012 m. spalio 11 d. buvo įregistruota Registrų centre, tačiau R. D. 2014 m. rugsėjo 12 d. gavo pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą, nes pastatas paskelbtas kultūriniu paminklu, ir nurodymą išsikelti, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų. Ieškovai niekada nėra pažeidę nuomos sutartyje nustatytų sąlygų ir nėra leidę, kad atsirastų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.611 straipsnyje nustatytos nuomos sutarties pabaigos sąlygos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovams buvo sukurti teisėti lūkesčiai, kad jie galės šį gyvenamąjį būstą naudoti tol, kol jiems bus suteiktas kitas gyvenamasis būstas, o suteiktą kitą gyvenamąjį būstą jie galės privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, kas sietina su asmens nuosavybės teisių apsauga.
Atsakovė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija priešieškiniu prašė nutraukti ieškovo R. D. ir atsakovės 1995 m. spalio 3 d. nuomos sutartį, iškeldinti R. D. ir jo šeimos narius iš 156,84 kv. m ploto patalpų su visu jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsakovė nurodė, kad 1995 m. spalio 3 d. Nuomos sutarties sudarymo metu pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo inventorizuotas ir teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. 2004 m. kovą atsakovė parengė pastato kadastrinių matavimų bylą ir pastatas nuo 2004 m. kovo 4 d. yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pastato paskirtis – paslaugų, o ne gyvenamoji, todėl jo naudoti kaip gyvenamųjų patalpų negalima. Ginčo pastate jokie butai ar atskiros patalpos, kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, nėra suformuoti. Nors R. D. buvo įspėtas apie nuomos sutarties nutraukimą pranešimu, tačiau nuomos sutartyje nustatyta, kad ši sutartis gali būti nutraukta nuomotojui reikalaujant, o nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinti iš turimos gyvenamosios patalpos tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tik teismine tvarka, išskyrus iškeldinimą iš namų, kuriems gresia pavojus sugriūti. Dėl šios priežasties atsakovė siekia nutraukti nuomos sutartį teismine tvarka. Nutraukus nuomos sutartį, nelieka teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis R. D. ir jo šeimos nariai galėtų naudotis negyvenamosios (paslaugų) paskirties pastate esančiomis patalpomis, todėl jie turi būti iškeldinti iš pastato ir jame esančių patalpų nesuteikiant jiems kitų gyvenamųjų patalpų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai: nutraukė 1995 m. spalio 3 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartį, sudarytą tarp Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ir R. D. dėl R. D. ir jo šeimos nariams išnuomotų 156,84 kv. m ploto patalpų, esančių 282,24 kv. m bendro ploto pastate – tarnų patalpose, (duomenys neskelbtini); nutarė iškeldinti R. D. ir jo šeimos narius G. D., D. D., D. D. ir D. D. kartu su jo šeimos nariu R. D. iš patalpų su visu jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
Teismas nurodė, kad Užutrakio parką jau nuo 1981 m. buvo siekiama pritaikyti turizmui ir ekskursijoms plėtoti, bet ne piliečiams apgyvendinti, įtraukti į valstybinį ir visuomeninį butų fondą ar tarnybinių patalpų sąrašą, o valstybė dar 1992 m. nustatė, kad Užutrakio dvaro sodyba yra neprivatizuotina ir bus siekiama ją išsaugoti kaip istorijos ir kultūros paminklą, sudarant palankias šio kultūros paveldo objekto funkcionavimo sąlygas valstybės ir visuomenės poreikiams, tai dar kartą pabrėžė ir 1993 m. patvirtindama Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, susijusias su nuomos sutarties sudarymu, ir konstatavęs, kad ginčo patalpa nebuvo gyvenamosios paskirties patalpa ir apie tai buvo skelbiama jau nuo 1992 m., laikė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad nuomos sutartimi ieškovams buvo suteikta teisė naudotis neterminuotai būtent gyvenamosios paskirties patalpomis. Dėl to sprendė, kad ieškovams buvo perduotos negyvenamosios paskirties patalpos ir šios nuomos sutarties nutraukimui taikytinos CK XXVIII skyriaus „Nuoma“ teisės normos. Teismas, konstatavęs, kad nuomos sutartimi R. D. buvo perduotos negyvenamosios paskirties patalpos, ir nustatęs, jog ginčo patalpa nebuvo įtraukta į valstybinį ir visuomeninį butų fondą, sprendė, kad ginčo patalpa negalėjo būti privatizavimo objektas.
Teismas nustatė, kad Trakų apylinkės taryba 1992 m. kovo 9 d. I šaukimo sesijos sprendimu „Dėl žemės sklypo išskyrimo“ nusprendė skirti R. D. 0,22 ha žemės sklypą Nr. 19 (individualiai statybai skirtas sklypas) (duomenys neskelbtini) (prašymą jį išsipirkti ieškovas pateikė 1992 m. kovo 23 d.), šį sklypą R. D. išpirko investiciniais čekiais ir 1998 m. gruodžio 22 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtino, kad R. D. pasinaudojo galimybe vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad žemės sklypas buvo skirtas trejais metais anksčiau, nei buvo sudaryta nuomos sutartis, laikė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos jo teisės į gyvenamąją patalpą ir, nutraukus nuomos sutartį, ieškovams turi būti suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos.
Byloje nustatyta, kad atsakovė 2014 m. rugsėjo 12 d. pranešimu dėl nuomos sutarties nutraukimo informavo nuomininką R. D., jog nuomos sutartis su juo yra nutraukiama, bei prašė nuomininko ir jo šeimos narių išsikelti iš ginčo patalpos per 6 mėnesių terminą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą R. D. ir G. D., apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 17 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nors, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo patalpa yra pastate, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta „paslaugų“, tačiau pagal faktinę situaciją jame esančios patalpos tinkamos gyventi ir ilgą laiką jose buvo gyvenama, darė išvadą, jog ginčo patalpos pripažintinos būstu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio prasme. Nustačius, kad ieškovai nėra ir niekada nebuvo atsakovės darbuotojai, o byloje taip pat nesant duomenų, jog ieškovai yra socialiai remtini asmenys, šios bylos kontekste konstatuota, kad tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip gyvenamosios patalpos komerciniai nuomos teisiniai santykiai, todėl nuomos sutarties nutraukimui taikytinos CK XXXI skyriaus, o ne CK XXVIII skyriaus normos. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovams dar prieš sudarant ginčo nuomos sutartį turėjo būti žinoma, jog Užutrakio dvaro sodybos kompleksą, į kurį patenka ir ginčo patalpa, siekiama pritaikyti viešiesiems (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo) poreikiams tenkinti, todėl konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.616 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Dar 1992 m. Užutrakio dvaro sodybą kaip kompleksą įtraukus į neprivatizuojamų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų – sąrašą, ieškovai neturėjo jokių teisinių galimybių privatizuoti ginčo patalpas. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) nuostatų analizė leido teigti, kad R. D. galėjo rinktis – arba teikti prašymą skirti sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti, arba prašymą priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą ir suteikti lengvatinį kreditą gyvenamajam namui ar butui statyti. Šiam pateikus prašymą skirti sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti, skundo argumentai, susiję su žemės sklypo atitiktimi BPĮ 3 straipsnio 4 punkto reikalavimams (dėl lengvatinio kredito suteikimo), teisėjų kolegijos buvo atmesti. Nagrinėjamu atveju ieškovai neatsisakė žemės sklypo, įsigijo jį lengvatinėmis sąlygomis ir, pasinaudoję vienu iš valstybės nustatytų būdų apsirūpinti gyvenamuoju plotu, žemės sklypą pardavė. Šis faktas teisėjų kolegijos buvo prilygintas įstatymo suteiktų garantijų būti aprūpintam gyvenamąja patalpa lengvatinėmis sąlygomis atsisakymui, todėl žemės sklypo pardavimas buvo prilygintas pareigos suteikti kitas gyvenamąsias patalpas pasibaigimui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D., atstovaujama atstovų pagal įstatymą R. D. bei G. D. ir trečiojo asmens R. D., prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo nuomos sutartį kaip komercinę, nors tokia sutartis tarp šalių niekada nebuvo sudaryta. Tokiam ginčo sutarties vertinimui prieštarauja byloje esantys įrodymai, nes sutartis nebuvo sudaryta tarpusavio susitarimu ir (ar) atsakovei siekiant pelno. Pagal byloje esančius įrodymus, taip pat oficialius rašytinius įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją galią, ginčo patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta pagal Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimą, gavus nurodymą iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, siekiant įteisinti ilgametį ieškovų gyvenimą gyvenamojoje patalpoje. Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1109 „Dėl Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais, patvirtintos Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos (toliau – ir Koncepcija) 10.2 punkte nustatyti darbai, tarp jų ir gyventojų iškeldinimas iš Užutrakio dvaro sodybos juos aprūpinant kitu gyvenamuoju plotu, taip pripažįstant ginčo patalpų nuomos sutartį esant nekomercinės prigimties. Tai, kad ginčo sutartis nėra komercinė, patvirtina ir nuomos sutarties 7 punkte nustatyta tik teisminė šios sutarties nutraukimo tvarka.
Ginčo nuomos sutarties nutraukimui turi būti taikomos CK XXXI skyriaus normos, tarp jų ir 6.616 straipsnio 1 dalies 3 punktas, įtvirtinantis ieškovams teisę gauti kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą. Patalpos panaudojimas viešiesiems poreikiams nereiškia, kad ieškovų teisė į būstą dingsta po tokio valstybės sprendimo, ji reiškia, jog, ieškovų gyvenamąjį būstą paimdama viešiesiems poreikiams tenkinti, valstybė privalo užtikrinti teisę į būstą suteikdama jiems kitą būstą. R. D. pirktas žemės sklypas neatitiko BPĮ 3 straipsnio 4 punkte nustatytų sąlygų, nes jam nebuvo suteiktas lengvatinis kreditas gyvenamajam namui statyti ir prie žemės sklypo nebuvo privestos jokios komunikacijos. Ginčo patalpa ieškovės G. D. seneliams ir tėvui buvo suteikta kaip Lentvario kolūkio ir Trakų turizmo įmonės darbuotojams, o po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo patalpą nuosavybės teise perėmus Lietuvos valstybei 1995 m. spalio 3 d. buvo pasirašyta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis.
Netinkamai taikydamas BPĮ nuostatas, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog, ginčo patalpą 1992 m. įrašius į neprivatizuojamų objektų sąrašą, ieškovai niekada neturėjo teisės privatizuoti gyvenamosios patalpos. BPĮ buvo priimtas 1991 m. ir šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta teisė ieškovams privatizuoti šią gyvenamąją patalpą, kol ji neįtraukta į neprivatizuojamų objektų sąrašą, nes pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes ieškovai ir jų giminaičiai teisėtai gyveno šioje gyvenamojoje patalpoje. 1995 m. spalio 3 d. sudaryta ginčo patalpos nekomercinė nuomos sutartis buvo sudaryta pripažįstant ieškovų ankstesnį gyvenimą ginčo patalpoje teisėtu ir jų teisę į būstą, todėl prisiimant įsipareigojimą ieškovus iškeldinti į kitą gyvenamąją patalpą tik jiems suteikiant kitą gyvenamąją patalpą.
Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2013">3K-3-361/2013</a>, aiškinant materialiosios teisės normas, susijusias su asmens teise į būstą.
Teismų procesiniai sprendimai diskriminuoja ieškovus kitų asmenų, buvusių ir esančių tokioje pačioje teisinėje padėtyje kaip ir ieškovai, t. y. gyvenusių ar gyvenančių (duomenys neskelbtini), gavusių žemės sklypus, bet gavusių teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas ar suteikiant jiems kitas gyvenamąsias patalpas, atžvilgiu. Ieškovai yra pateikę į bylą pilietės F. S. ir kitų asmenų, gyvenusių (duomenys neskelbtini), ir buvusių tokioje pačioje teisinėje padėtyje kaip ir ieškovai, dokumentus dėl Trakų m. žemės sklypų skyrimo ir vėlesnių leidimų privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, neatsižvelgiant į žemės sklypo skyrimo aplinkybes.
Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEyNzgtNTg1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1278-585/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1278-585/2017">e2A-1278-585/2017</a>, kurioje buvo sprendžiamas tapatus civilinis ginčas, pareikšta Vilniaus apygardos teismo teisėjo V. Zeliankos 2017 m. lapkričio 2 d. atskiroji nuomonė, kurioje pateikiami išsamūs ir motyvuoti argumentai dėl nesutikimo su teismo sprendimo dalimi nuomininkus iškeldinti nesuteikiant kito būsto. Atskirojoje nuomonėje, be kita ko, nurodyta, kad valstybė, suteikdama žemės sklypą, nesuteikdama nei lengvatinio kredito statybai, nei prisidėdama prie komunikacijų sukūrimo, iškeldinamai nuomininkei realiai nesuteikė gyvenamosios patalpos ir neužtikrino aprūpinimo gyvenamąja patalpa.
Atsakovė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta atsakovės sprendimu, taigi ji buvo sudaryta šalių susitarimu ir tik laikinai, siekiant šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Atsakovė neatlieka asmenų aprūpinimu gyvenamosiomis patalpomis funkcijos, todėl ji neturi kompetencijos aprūpinti ieškovų tokiomis patalpomis. Ieškovai nėra socialiai remtini asmenys, todėl, net ir pripažinus nuomos sutartį gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ji sudaryta nekomercinėmis sąlygomis. Nei nuomos sutartį sudaręs R. D., nei jo šeimos nariai niekada nebuvo ir nėra atsakovės darbuotojai, todėl CK 6.616 straipsnio 1 dalies 3 punktas ginčo atveju negali būti taikomas.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui R. D. žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti buvo skirtas be eilės 1992 m. kovo 9 d. (prašymą jį išsipirkti pateikė 1992 m. kovo 23 d.), ieškovų teiginiai, jog individualaus gyvenamojo namo statybai suteiktas sklypas neatitiko BPĮ 3 straipsnio 4 punkto reikalavimo, nes jame valstybės sąskaita nebuvo nutiesti inžineriniai tinklai, yra visiškai nepagrįsti. Bylą išnagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad, įvertinus teisinį reglamentavimą, ieškovui R. D. pateikus prašymą skirti žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti, jam negalėjo būti suteikiamas lengvatinis kreditas gyvenamajam namui statyti. Nustatyta, kad ieškovai neatsisakė žemės sklypo, įsigijo jį lengvatinėmis sąlygomis ir, pasinaudoję vienu iš valstybės nustatytų būdų apsirūpinti gyvenamuoju plotu, žemės sklypą pardavė, taigi jau pasinaudojo teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu lengvatine tvarka.
Padarius išvadą, kad valstybė savo pareigos aprūpinti ieškovus gyvenamosiomis patalpomis vis dėlto galimai nėra įvykdžiusi, akivaizdu, kad nutraukus nuomos sutartį galima pareiga teisės aktų nustatyta tvarka suteikti ieškovams kitas gyvenamąsias patalpas tenka ne atsakovei, o Trakų rajono savivaldybei.
Ieškovų nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2013">3K-3-361/2013</a>, faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi, nes ginčas byloje buvo kilęs dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, t. y. buto, įgyto iš varžytynių, kuriame jie gyveno be jokio pagrindo.
Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 268 straipsnio 9 dalį, darytina išvada, kad teisėjo atskiroji nuomonė galima tik priimant sprendimą, o bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir priimant nutartį, vienam iš kolegijos teisėjų pareikšti savo nuomonę CPK nenustato galimybės. Dėl to Vilniaus apygardos teismo teisėjo V. Zeliankos 2017 m. lapkričio 2 d. atskiroji nuomonė, pareikšta kitoje (ne šioje) civilinėje byloje, negali būti kasacinio skundo argumentas šioje byloje, todėl neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant teismų procesinių sprendimų pagrįstumo klausimus šioje byloje.
2018 m. kovo 27 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateiktas ieškovų R. D., G. D., D. D., D. D. ir D. D., atstovaujamos R. D., prašymas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškovų prašymo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai
CPK 357 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.
Ieškovai pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, motyvuodami tuo, kad šioje byloje yra iškilę sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su sudarytos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pobūdžio nustatymu, asmens teise į gyvenamąjį būstą, valstybės politikų, valstybės institucijų prisiimtais įsipareigojimais iškeldinti ieškovus, kuriems suformuotas teisėtas lūkestis suteikti kitą gyvenamąją patalpą, valstybės biudžeto lėšų skirtų ieškovams iškeldinti, asmens teise privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą, ieškovų diskriminavimu kitų asmenų, buvusių tokioje pačioje teisinėje padėtyje, atžvilgiu.
Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jei yra būtinybė apibendrinti ir suvienodinti teisminę praktiką aktualiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais arba pakeisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė objektyvios būtinybės keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių nuomos teisinius santykius, sutarties nutraukimą ir asmenų iškeldinimą, aiškinimo ir taikymo praktikos, o šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai nėra tokie sudėtingi, kad negalėtų būti išspręsti trijų teisėjų kolegijoje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, todėl nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 357 straipsnio 1 dalis).
Dėl ginčo patalpų atitikties būsto sąvokai
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamoje byloje keliamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į būsto neliečiamybės gerbimą) nuostatų aktualumo, pažymi, kad bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.).
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., 1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Buckley prieš Junginę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Gillow prieš Jungtinę Karalystę; 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Wiggins prieš Jungtinę Karalystę).
Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, tačiau ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. 1997 m. lapkričio 28 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Mente ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73).
Pagal Teismo jurisprudenciją būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį būsto sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendime Nr. 50, be kita ko, nurodyta suteikti (duomenys neskelbtini) namams eilės numerius ir įregistruoti juose esančias patalpas kaip Trakų valstybinės turizmo įmonės gyvenamąjį plotą ir su šio sprendimo priedėlyje minimoms šeimomis, tarp jų ir ieškovų, sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. 1996 m. rugpjūčio 2 d. atsakovės pažymoje, adresuotoje Respublikiniam teritoriniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui, nurodyta, jog ginčo pastatas (duomenys neskelbtini), įrašytas kaip gyvenamasis namas. Iš gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), paso taip pat matyti, kad 72,04 kv. m ginčo patalpa nurodyta kaip gyvenamoji. 1995 m. spalio 3 d. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutarties 1 punkte nurodyta, kad išnuomojama gyvenamoji patalpa. 1994 m. kovo 7 d. Namų valdos techninės apskaitos byloje Nr. 38776 ginčo patalpų paskirtis ir naudojimas nurodomas – „gyvenamoji patalpa“. Iš byloje esančio 2004 m. vasario 18 d. rašto nustatyta, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydamas patikslinti duomenis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų bylose ir pažymėjimuose apie Užutrakio buvusio dvaro sodybos – kultūros paminklo – pastatus, tarp jų prašydamas byloje Nr. 38776 pastato, esančio (duomenys neskelbtini), paskirtį iš „gyvenamoji (daugiabučiai)“ pakeisti į „paslaugų“, o pavadinimą iš „gyvenamasis namas“ pakeisti į „tarnų patalpos“. Šie pakeitimai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti 2004 m. kovo 4 d.
Taigi, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatui nustatyta paslaugų paskirtis, nors pagal faktinę situaciją jame esančiose ginčo patalpose buvo gyvenama. Ieškovai ginčo patalpoje gyvena ilgą laiką, iš bylos duomenų matyti, kad šios patalpos buvo suteiktos dar G. D. seneliams ir tėvui, Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendime taip pat nurodoma suteikti įregistruotas patalpas daugybę metų ten gyvenančioms šeimoms, tarp jų ir ieškovų, G. D. nuo 1988 m., R. D. nuo 1990 m. yra deklaravę savo gyvenamąsias vietas ginčo patalpoje, joje gyvenamąsias vietas yra deklaravę ir jų vaikai, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti ieškovų pakankamą ir tęstinį ryšį su ginčo patalpa.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus būsto sąvokos kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčo patalpas pripažino būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme.
Dėl naudojimosi ginčo patalpomis santykių teisinio kvalifikavimo
Siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius ir nustatyti, kokios materialiosios teisės normos jiems taikytinos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzUtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-475-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-475-684/2015">3K-3-475-684/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE0LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-414-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-414-706/2016">e3K-3-414-706/2016</a>, 16 punktas).
Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą nuomos sutartį vertino kaip negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nes ieškovams naudotis buvo perduotos negyvenamosios paskirties patalpos. Kadangi negyvenamųjų patalpų nuomos santykiai neturi specialaus teisinio reglamentavimo, kaip, pavyzdžiui, žemės ar gyvenamosios patalpos nuomos, tai teismas šiems nuomos teisiniams santykiams taikė bendrąsias nuomos santykius nustatančias teisės normas.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovai gyveno patalpose, kurios turi būsto statusą Konvencijos 8 straipsnio prasme, sprendė, jog tarp ginčo šalių susiklostę nuomos santykiai kvalifikuotini kaip gyvenamosios patalpos komerciniai nuomos teisiniai santykiai. Tokios patalpos nuomai taikytinos ne bendrosios turto nuomos taisyklės (Civilinio kodekso XXVIII skyriaus 1–3 skirsniai), o gyvenamosios patalpos nuomos sutarties taisyklės (Civilinio kodekso XXXI skyrius).
Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria nuomotojas įsipareigoja gyvenamąją patalpą suteikti už mokestį nuomininkui laikinai valdyti ir ją naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Taigi nuomos sutartis atlygintinė, išnuomojama patalpa turi aiškią paskirtį – ji turi būti naudojama gyvenimui.
Pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutarčių sudarymo pagrindus šios sutartys gali būti nekomercinės, t. y. kai įgyvendinant valstybės socialinę politiką pagal valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimą sudaromos atitinkamos nuomos sutartys, taip pat įmonėms, įstaigoms, organizacijoms priklausančios patalpos išnuomojamos savo darbuotojams kolektyvinėje sutartyje ar darbuotojų susitarimu nustatytais pagrindais ir tvarka, ir komercinės, kai įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu. Komercinėmis sąlygomis sudaromomis gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis visuomet siekiama gauti pelno (CK 6.577 straipsnio 2 dalis), o nuomos mokesčio dydis nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalies taisykles.
Konkrečios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties identifikavimas ir nustatymas, ar sutartis sudaryta komercinėmis ar nekomercinėmis sąlygomis, yra reikšmingas dėl to, kad skiriasi šių sutarčių nutraukimo tvarka. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas pasireiškia abiejų ar vienos iš sutarties šalių veiksmais, dėl kurių baigiasi teisiniai nuomos santykiai ir nuomininkas praranda teisę valdyti gyvenamąją patalpą ir ją naudoti gyvenimui. Vienašalis gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas galimas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Pagal bendrąją taisyklę gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas, taip pat fizinių asmenų iš gyvenamųjų patalpų iškeldinimas galimas teismo tvarka (CK 6.610 straipsnis).
Nagrinėjamos bylos atveju šalis siejo Trakų istorinio nacionalinio parko ir R. D. 1995 m. spalio 3 d. sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis. Pagal šios sutarties 1 punktą nuomotojas suteikia nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotai naudotis 156,84 kv. m bendro (naudingojo) ploto gyvenamąja patalpa (duomenys neskelbtini). Sutarties 2.2 punkte nuomininkas įsipareigoja kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos, Lietuvos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius; 7 punkte nustatyta, kad ši sutartis gali būti nutraukta nuomotojui reikalaujant, o nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinti iš turimos gyvenamosios patalpos tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tik teismine tvarka, išskyrus iškeldinimą iš namų, kuriems gresia pavojus sugriūti.
Ginčo patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta remiantis Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50, kuriame nurodyta suteikti (duomenys neskelbtini) namams eilės numerius ir įregistruoti juose esančias patalpas kaip Trakų valstybinės turizmo įmonės gyvenamąjį plotą, suteikti jas daugybę metų ten gyvenančioms šeimoms pagal priedėlį; taip pat įpareigota Trakų valstybinės turizmo įmonės administracija sudaryti su šio sprendimo priedėlyje minimomis šeimomis gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis per savaitę nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos.
Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė situacija, kad ieškovai iki nuomos sutarties sudarymo ilgą laiką valdė ginčo patalpas ir naudojosi jomis, jų savininkams tokios jų teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijant. Kadangi jie gyveno teisėtu pagrindu, todėl Trakų rajono savivaldybės valdyba įpareigojo Trakų valstybinę turizmo įmonę, vėliau, 1995 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1052 ją likvidavus, Trakų istorinį nacionalinį parką šiuos susiklosčiusius santykius įteisinti ir atitinkamai sudaryti nuomos sutartį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kuriems yra taikytinos CK XXXI skyriaus „Gyvenamosios patalpos nuoma“ taisyklės.
Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip gyvenamosios patalpos komerciniai nuomos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis CK 6.577 straipsnio 2 dalimi įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta remiantis Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50, įvertinus faktinius tęstinio pobūdžio šalių santykius, bet ne siekiant pelno.
Pažymėtina, kad vertinant, ar gyvenamosios patalpos yra nuomojamos komercinėmis sąlygomis, turi būti nustatoma ir pagal nuomos sutarties sąlygas dėl nuomos mokesčio, kuris, esant nuomai komercinėmis sąlygomis, nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalies taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515/2008">3K-3-515/2008</a>). Minėta, kad ginčo nuomos sutarties 2.2 punkte įtvirtinta, jog nuomininkas įsipareigoja kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos, Lietuvos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Šiuo atveju ieškovams nuomos mokestis už naudojimąsi 156,84 kv. m bendro (naudingojo) ploto gyvenamąja patalpa (duomenys neskelbtini), pagal turimus byloje duomenis buvo nustatytas: 1996–1997 m. – 23 Lt 52 ct (6 Eur 81 ct), 2015 m. vasario–kovo mėn. – 15,89 Eur. Šiuo atveju negalima vertinti, kad tokiu nuomos mokesčio dydžiu yra siekiama gauti pelno, priešingai, darytina išvada, kad patalpos nuomotos lengvatinėmis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šalių sudaryta sutartis negali būti vertinama kaip komercinė.
Nors nuomos sutartis sudaryta lengvatinėmis sąlygomis, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad ši nuomos sutartis negali būti vertinama kaip sudaryta valstybei ar savivaldybei vykdant socialinę politiką dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis. Socialinis (nekomercinis) būstas suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovai yra socialiai remtini asmenys, kurie turi teisę į valstybės teikiamą paramą, o ginčo patalpos turi socialinio būsto statusą. Taigi ginčo patalpos nuoma nelaikytina socialinio būsto nuoma.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomai būdingas specifinis sutarties dalykas ir specialūs subjektai, tampantys tokių santykių šalimis. Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiams pripažinti būtinas abiejų šių požymių egzistavimas, o nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, todėl darytina išvada, kad 1995 m. spalio 3 d. sudarytos nuomos sutarties pagrindu šalių nesieja ir tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai.
Minėta, kad tarp šalių susiklostę patalpų nuomos santykiai yra tęstinio pobūdžio, dar iki nuomos sutarties sudarymo ieškovai ilgą laiką gyveno ginčo patalpose, iš bylos duomenų matyti, kad šios patalpos buvo suteiktos dar G. D. giminaičiams (seneliams ir tėvui J. U. kaip Lentvario kolūkio darbuotojams), Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendime taip pat nurodoma suteikti įregistruotas patalpas daug metų ten gyvenančioms šeimoms, tarp jų ir ieškovų, R. D. nuo 1990 m. yra deklaravęs savo gyvenamąsias vietas ginčo patalpoje, G. D. – nuo 1988 m., tačiau priešieškinyje nurodė, kad gyvena jau nuo gimimo (1965 m.), ginčo dėl to, kad patalpose buvo gyventa teisėtai ir savininkai jų teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijo, byloje nėra. Vėliau, siekdamos įteisinti faktinį naudojimąsi ginčo patalpomis, šalys sudarė nuomos sutartį.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti taikomas teisinis reglamentavimas, nustatantis fizinių asmenų iškeldinimą iš valstybės, savivaldybių savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų nutraukus gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.
Dėl pagrindo nutraukti ginčo patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti
Remiantis Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1109 patvirtintos Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos 1 punktu, Užutrakio dvaro sodyba – vienas iškiliausių iki šiol išlikusių Lietuvoje XIX–XX amžiaus dvarų pavyzdžių. Šis kultūros paveldo objektas vertingas ne tik dėl savo apimties ir kompleksiškumo, parko ir pastatų architektūros brandumo ir baigtumo, gamtos ir žmogaus kūrybos estetinės sintezės, bet ir unikalios gamtinės bei istorinės aplinkos, dermės su plačiomis apylinkėmis. Dėl to numatyta visą Užutrakio dvaro sodybos kompleksą panaudoti visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams tenkinti (viešajai turizmo infrastuktūrai).
Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus Nekilnojamojo turto registre nuo 2004 m. kovo 4 d. buvo pakeista pagrindinė patalpų naudojimo paskirtis į paslaugų. Pakeitus ginčo patalpų paskirtį, pasikeičia ir gyvenamosios nuomos sutarties objektas, tokiose patalpose nebegalima gyventi. Taigi, tarp šalių susiklosčiusių santykių specifiškumą šiuo atveju taip pat lemia ir sutarties objekto išskirtinumas, t. y. ginčo patalpa yra pastate, turinčiame tarnų patalpų statusą, esančiame Užutrakio dvaro sodybos komplekse, kurio vientisumas sudaro sodybos kultūrinę vertę. Valstybės galimybė šią kultūrinę vertybę padaryti prieinamą visuomenei, užtikrinti tinkamą jos išsaugojimą, priežiūrą ir dėl to ieškovų teisės naudotis šiuo būstu praradimas laikytinas teisėtu ir būtinu visuomenės interesams.
EŽTT jurisprudencijoje yra konstatuota, kad kultūros paveldo apsauga ir tvarus naudojimasis juo yra svarbus gyvenimo kokybės palaikymui ir regiono bei jo gyventojų istorinių, kultūrinių bei meno šaknų išlaikymui. Tai yra vertybės, kurių apsauga ir skatinimas saisto viešojo administravimo institucijas (žr. 2007 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Debelianovi prieš Bulgariją, peticijos Nr. 61951/00, par. 54; 2009 m. vasario 19 d. sprendimo byloje Kozac?o?lu prieš Turkiją, peticijos Nr. 2334/03, par. 54; 2011 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Potomska ir Potomski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 33949/05, par. 64).
Įvertinusi susidariusią situaciją nacionalinės teisės ir tarptautinių standartų aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį. Taip pat pažymėtina, kad ieškovai sutinka, jog nuomos sutartis turi būti nutraukta, o jie turi būti iškeldinti, ginčas yra tik dėl iškeldinimo suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas ar jų nesuteikiant.
Dėl teisės į būstą neliečiamybės, sąlygų asmens iškeldinimui ir teisingos kompensacijos
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda bet kurios rūšies nuomos ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolių teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-260/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-260/2008">3K-3-260/2008</a>; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2013">3K-3-361/2013</a>; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188/2014">3K-3-188/2014</a>; kt.).
Kasaciniame skunde argumentuojama, kad ieškovų teisė į būstą yra ginama kaip Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybę. Taigi, šiuo atveju yra svarbu įvertinti, ar iš nuomos sutarties kylanti turtinė nauda yra laikoma ieškovų nuosavybe Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija pateikia savarankišką, nepriklausomą nuo nacionalinių teisės tradicijų nuosavybės objektų sampratą. Nuosavybės sampratos pagal Konvenciją autonomiškumas susijęs su platesniu ginamų teisių supratimu. Pagal Konvenciją gali būti ginama atitinkama teisė kaip nuosavybės teisė, net jei ji tokia nepripažįstama pagal valstybių dalyvių nacionalinę teisę. EŽTT laikosi selektyvaus ad hoc požiūrio ir nuosavybę apibūdina per jai priskirtinus požymius nepateikdamas konkretaus nuosavybės sąvokos apibrėžimo, kadangi laikosi nuomonės, kad nuosavybės koncepcija negali būti atsiejama nuo pačios Konvencijos dinamiškos ir besivystančios prigimties, o nuosavybės termino apibrėžimas galėtų sąlygoti nuosavybės teisės gynimo statiškumą. Taigi, pasirinkus dinamišką nuosavybės koncepciją, apibrėžiamą per požymius, nėra įmanoma pateikti išsamaus sąrašo objektų, kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip nuosavybės teisės objektai 1 protokolo 1 straipsnio kontekste. EŽTT laikosi tokios pozicijos, kad „nuosavybė 1 protokolo 1 straipsnio prasme gali būti tiek „egzistuojanti nuosavybė“, tiek turtas (angl. assets), įskaitant reikalavimo teises, kurių atžvilgiu pareiškėjas gali teigti turįs bent jau „teisėtus lūkesčius“ (angl. legitimate expectation), kad jos būtų įgyvendintos“ (žr., pvz., 2003 m. sausio 7 d. sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98,; 2003 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Stretch prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 42527/98, ir kt.). Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopeck? prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (2010 m. kovo 29 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124). Taigi nuomininkų teisės ir teisėti lūkesčiai, kylantys iš būsto nuomos santykių, gali būti gintini kaip nuosavybė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatomis, tačiau tam turi būti nustatyta nuomininkų teisė į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą.
Minėta, kad ieškovai ginčo patalpą valdė ir ja naudojosi ilgą laiką dar iki nuomos sutarties sudarymo, o šie santykiai teisiškai įforminti buvo 1995 m. spalio 3 d. sudarant gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis. Pagal šią sutartį ieškovai neterminuotai išsinuomojo 156,84 kv. m ploto patalpas, už jas mokėjo nuomos mokestį, kuris, turimais byloje duomenimis, pvz., 1996–1997 m. buvo 23 Lt 52 ct (6 Eur 81 ct), 2015 m. vasario–kovo mėn. buvo 15,89 Eur. Taigi, dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių specifikos ieškovai būstą nuomojasi finansiškai naudingomis sąlygomis.
Byloje nustatyta, kad 1992 m. Užutrakio dvaro sodyba buvo traktuojama kaip istorijos ir kultūros paminklas, kuris negali būti privatizuotas (1992 m. balandžio 7 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 256 „Dėl buvusių dvaro sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ 3.2 punktas). Trakų rajono savivaldybės valdyba jau po šio Vyriausybės nutarimo priėmimo 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50 įpareigojo Trakų valstybinės turizmo įmonės administraciją sudaryti su šio sprendimo priedėlyje minimomis šeimomis gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis per savaitę nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos.
1996 m. sausio 11 d. Vyriausybės nutarime Nr. 69 „Dėl Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirties“ nurodyta pritaikyti valstybės reprezentacinėms reikmėms ginčo pastatą ir buvo pavesta Trakų rajono savivaldybei pateikti skaičiavimus, kiek reikės lėšų Užutrakio buvusio dvaro ansamblio ir Trakų istorinio parko teritorijoje esančiuose kituose pastatuose įsikūrusiems gyventojams iškeldinti. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2002 m. liepos 1 d. rašte Nr. 006-03-1565 „Dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu“ nurodė, kad Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija parengė projektą, kuriuo iš esmės bus išspręsta Užutrakio dvaro sodybos – kultūros paminklo gyventojų aprūpinimo tinkamu gyvenamuoju plotu problema. Šiame rašte nurodyta, kad Trakų rajono savivaldybei bus skiriamos lėšos gyvenamiesiems namams pastatyti ir suteikti šiems gyventojams. Pagal Koncepcijos 10.2 punktą Trakų rajono savivaldybė, iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto gavusi reikiamų lėšų, iškeldins gyventojus iš Užutrakio dvaro sodybos, aprūpins juos kitu gyvenamuoju plotu Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 2007 m. spalio 10 d. Kultūros ministerijos rašte Nr. S1-472 „Dėl Trakų rajono savivaldybės vykdomų gyventojų, gyvenančių Užutrakio dvaro teritorijoje, iškeldinimo darbų“ nurodyta, kad Trakų rajono savivaldybė 2007 m. gavo pinigus, kuriuos turi panaudoti gyventojams iškeldinti iš Užutrakio dvaro sodybos, ir dabar yra derinami pastatų, skirtų iškeldintiems gyventojams, projektai, Trakų rajono savivaldybė turės teisę leisti gyventojams, iškeldintiems iš Užutrakio dvaro sodybos, lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti jiems suteiktas naujas gyvenamąsias patalpas.
Taigi pagal byloje pateiktus ir teismų vertintus įrodymus darytina išvada, kad ieškovai ilgą laiką iki nuomos sutarties sudarymo ir beveik 20 metų po jos sudarymo gyveno ginčo patalpose, per visą šį laikotarpį nebuvo bandoma jų iškeldinti. Toks ilgas ieškovų gyvenimas ginčo patalpose finansiškai naudingomis jiems sąlygomis ir nuolatinis valstybės įgaliotų institucijų tvirtinimas, kad, Užutrakio dvaro sodybos komplekse ir jo patalpose gyvenančius asmenis iškeldinus, jiems būtų suteikiamas kitas būstas, sukūrė ieškovams teisėtą lūkestį, kad būtent tokiomis finansiškai naudingomis sąlygomis ieškovai ir toliau galės įgyvendinti teisę į būstą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent ši turtinė nauda, kurią gauna ieškovai iš 1995 m. spalio 3 d. sudarytos gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutarties, ir yra ta turtinė teisė, kuri yra gintina Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatomis.
Kadangi ieškovus siekiama iškeldinti iš ypatingą vertę visuomenei turinčiame pastate esančių patalpų, kurias norima pritaikyti visuomenės poreikiams tenkinti, šioje byloje spręstina, kaip turi būti užtikrinta asmenų teisė į būstą ir visuomenės galimybė naudotis ypatingą vertę turinčiu kultūros paveldo kompleksu, kuriame yra pastatas, kurio dalį ieškovai turi teisę naudoti kaip būstą. Pažymėtina, kad ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą. Šių esminių nuostatų laikomasi tiek kasacinio teismo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teisinga interesų pusiausvyra turi būti užtikrinta, taikant turtinių praradimų kompensavimo mechanizmą. EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad paimant asmens turtą visuomenės poreikiams tenkinti teisės į kompensaciją sąlygos yra svarbios, vertinant, ar skundžiama priemonė nustatė teisingą susikirtusių interesų pusiausvyrą ir neuždėjo asmeniui neproporcingos naštos. Turto paėmimas nesumokant kompensacijos, protingai (pagrįstai) susijusios su jo verte, paprastai reikš neproporcingą apribojimą ir visiškas kompensacijos nepaskyrimas gali būti pateisinamas tik itin išskirtiniais atvejais (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. sprendimo byloje Werra Naturstein GmbH & Co KG prieš Vokietiją, peticijos Nr. 32377/12, par. 45; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Holy Monasteries prieš Graikiją, peticijų Nr. 13092/87, 13984/88, par. 71).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kompensacijos klausimas negali būti sprendžiamas nenustačius asmenų, kurie naudojasi patalpomis kaip būstu Konvencijos prasme, nes tik tokių asmenų iškeldinimas iš patalpų reiškia jų teisės į būstą praradimą, o šios teisės turtiniai aspektai gintini Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatomis.
Nagrinėjamoje byloje pateikta Trakų rajono savivaldybės administracijos Trakų seniūnijos 2014 m. spalio 17 d. pažyma gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) apie tai, kad ginčo patalpoje savo gyvenamąją vietą yra deklaravę visi ieškovai. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien argumento, jog ieškovų gyvenamoji vieta deklaruota ginčo patalpoje, nepakanka gyvenimo joje faktams ir teisei į būstą konstatuoti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kvalifikuodamas gyvenamosios vietos deklaravimo reikšmę sprendžiant dėl asmens gyvenamosios vietos, kasacinis teismas yra konstatavęs, jog, nustatant asmens gyvenamąją vietą, svarbu atsižvelgti ne tik į formalų deklaruotos gyvenamosios vietos faktą. Vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2012">3K-3-396/2012</a>; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-646/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-646/2013">3K-3-646/2013</a>; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532-313/2015; kt.).
Asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus taip pat įtvirtina CK 2.17 straipsnio 1 dalis, o asmens deklaruota gyvenamoji vieta yra tik vienas iš kriterijų, nustatant šią faktinę aplinkybę. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo jurisprudencijoje. EŽTT konstatavo, kad kai Konvencijos 8 straipsnio apsauga remiamasi dėl būsto, kuriame pareiškėjas niekada ar beveik niekada negyveno, arba kai jis jame nebegyvena tam tikrą žymų laiko tarpą, gali būti, jog jo ryšiai su tokiu būstu yra susilpnėję ir nebėra ginčo objektas Konvencijos 8 straipsnio atžvilgiu (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo byloje Andreou Papi prieš Turkiją, peticijos Nr. 16094/90, par. 54). EŽTT yra pripažinęs, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta buvo bute, kuriame jis anksčiau gyveno (t. y. ne tame, dėl kurio jis prašė taikyti Konvencijos 8 straipsnio apsaugą), nėra pakankama išvadai, jog jo gyvenamoji vieta ir yra šiuo adresu, padaryti. Teismas vertino, kad faktinis gyvenimas kitame būste suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su šia patalpa tam, kad ji būtų laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. 2017 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10, par. 32).
Taigi nagrinėjamoje byloje siekiant išspręsti galimos kompensacijos skyrimo klausimą būtina nustatyti, kas konkrečiai iš ieškovų gyvena ginčo patalpoje ir faktiškai ja naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme. Svarbu nustatyti ir įvertinti, ar (ir) kurie ieškovai ginčo patalpas naudoja savo poreikiams, ar naudojasi ginčo patalpomis nuolat, ar tik laikinai, pvz., vasaros sezono laikotarpiu naudojasi kaip poilsio patalpa, ar leidžia naudotis kitiems asmenims. Šiam tikslui būtina ištirti ir įvertinti visus duomenis, galinčius patvirtinti faktinį naudojimąsi patalpomis, pvz.: elektros energijos, vandens suvartojimą, suvartojimo periodiškumą ir kt.
Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269/2012">3K-3-269/2012</a>; kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie klausimai negali būti sprendžiami kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Dėl to faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos teisės į kompensaciją kilimui ir galimam jos taikymui, nustatytinos bylą iš esmės nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Pažymėtina, kad iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų galimas tik teismui nustačius, kad asmenys jomis naudojasi ir (ar) jose yra asmenų turtas. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.609 straipsnio 3 dalį, kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos. Teismui nustačius ir konstatavus faktus, kad asmenys nesinaudoja gyvenamosiomis patalpomis, yra išvykę gyventi kitur ir (ar) jose nėra jų turto, apskritai nėra pagrindo spręsti dėl asmenų iškeldinimo iš patalpų.
Kasaciniame skunde argumentuojama, kad, ieškovus iškeldinus iš ginčo patalpų, jiems turi būti suteiktos kitos gyvenamosios patalpos leidžiant jas privatizuoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad alternatyvaus būsto suteikimas iškeldinimo atveju Konvencijos prasme, yra tik vienas iš galimų kompensavimo formų.
Pažymėtina, kad ir Lietuvos nacionalinėje teisėje yra žinomas ne tik kitos gyvenamosios patalpos suteikimas kaip kompensacija už teisės naudotis būstu praradimą. Pavyzdžiui, 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad nuomininkai, gyvenantys buvusiems savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, turi teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, gauti kreditus šiems tikslams lengvatinėmis sąlygomis; 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais, t. y. savivaldybė pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoja kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skiria žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. 1998 m. birželio 16 d. priimto Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1484 redakcija) 9 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkams bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos arba bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, arba bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti, arba bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais.
Byloje nustatyta, kad Trakų apylinkės taryba 1992 m. kovo 9 d. I šaukimo sesijos sprendimu „Dėl žemės sklypo išskyrimo“ nusprendė skirti R. D. 0,22 ha žemės sklypą Nr. 19 (duomenys neskelbtini). R. D. Trakų rajono Trakų apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992 m. kovo 23 d. pateikė prašymą parduoti jam 0,22 ha žemės sklypą, kurį užims privačių namų valda (individualiai statybai skirtas sklypas), (duomenys neskelbtini). 1998 m. gruodžio 22 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi R. D. išpirko žemės sklypą investiciniais čekiais. Ieškovui suteikiant žemės sklypą nebuvo būsto statybai suteiktas lengvatinis kreditas, taip pat prie skirto žemės sklypo nebuvo privestos jokios komunikacijos. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, gautą žemės sklypą R. D. 1999 m. vasario 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pardavė.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, valstybei (savivaldybei) skyrus ieškovui R. D. valstybinį žemės sklypą, kurį jis įsigijo lengvatinėmis sąlygomis, buvo įgyvendinta jo teisė į būstą ir tokiu būdu pasibaigė valstybės pareiga ieškovams suteikti kitas gyvenamąsias patalpas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar žemės sklypo skyrimas ir pardavimas lengvatinėmis sąlygomis R. D., yra teisinga kompensacija už teisės į būstą praradimą, reikšminga yra tiek žemės sklypo, kaip (ne)tinkamos kompensacijos, tiek jo skyrimo nepagrįstai (ne)delsiant vertinimas, nes, kaip yra pažymėjęs EŽTT, kompensacijos dydžio nustatymo aspektas neišvengiamai susijęs su jos apskaičiavimo metodo klausimu. Tokiu atveju labai svarbu paisyti teisingos interesų pusiausvyros principo, kuris atskleidžia jautresnio požiūrio poreikį į turto vertės, teisingo atlyginimo nustatymo klausimus, egzistuojant delsimams turto paėmimo procese. Dėl kompensacijos sumos EŽTT yra pabrėžęs, kad paprastai ji turi būti apskaičiuojama, remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr. 2009 m. gruodžio 22 d. didžiosios kolegijos sprendimo dėl atlyginimo byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją, peticijos Nr. 58858/00, par. 103). EŽTT taip pat yra akcentavęs, kad kompensacijos adekvatumas sumažėtų, jeigu ji būtų išmokėta, neatsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galinčias sumažinti jos vertę, pavyzdžiui, nepagrįstus delsimus. Neįprastai ilgi delsimai išmokant kompensaciją dėl turto nusavinimo lemia didesnius asmens, kurio žemė nusavinta, finansinius nuostolius, jam sukelia netikrumo būseną (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Vassallo prieš Maltą, peticijos Nr. 57862/09, par. 39.). Tas pats taikoma administraciniams ir teisminiams procesams, kuriuose sprendžiama dėl tokios kompensacijos dydžio, ypač kai asmenys, kurių žemė nusavinta, yra įpareigoti (priversti) (angl. obliged) imtis tokių procesų inicijavimo, kad gautų kompensaciją, į kurią turi teisę.
Kaip minėta, BPĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą neparduodami butai, nuomojami asmenų, kuriems suteiktas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti arba kurie priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, jeigu šiems asmenims gyvenamojo namo ar buto statybai suteiktas lengvatinis kreditas arba jeigu sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti jiems suteiktas kvartaluose, kuriuose valstybės lėšomis yra nutiesti magistraliniai inžineriniai tinklai. Vadinasi, valstybė, nustatydama tokį reguliavimą, pripažino, kad tinkama kompensacija, užtikrinanti galimybę asmenims apsirūpinti būstu, yra ne bet kokio žemės sklypo skyrimas gyvenamajam namui statyti, bet tik tokio, kuris suteiktas kvartaluose, kuriuose valstybės lėšomis yra nutiesti magistraliniai inžineriniai tinklai.
Minėta ir tai, kad Trakų apylinkės taryba 1992 m. kovo 9 d. I šaukimo sesijos sprendimu „Dėl žemės sklypo išskyrimo“ skyrė 0,22 ha žemės sklypą R. D. (duomenys neskelbtini). 1998 m. gruodžio 22 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi R. D. išpirko žemės sklypą investiciniais čekiais. Po to valstybės įgaliotoms institucijoms nuolat tvirtinant, kad Užutrakio dvaro sodybos komplekse ir jo patalpose gyvenančius asmenis iškeldinus, jiems būtų suteikiamas kitas būstas, ieškovams buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad jiems bus kompensuota skiriant kitą gyvenamąją patalpą, t. y. bus skirta tinkama kompensacija.
Pažymėtina, kad netgi jeigu būtų įrodyta, jog R. D. prašydamas skirti ir įsigydamas žemės sklypą pripažino, kad tai yra tinkama kompensacija už būsto praradimą, nepagrįstas valstybės institucijų delsimas iškeldinti ieškovus iš ginčo patalpų bei žadėjimas suteikti kitą būstą, kas sukūrė ieškovams teisėtą lūkestį, jog galimybės naudotis nuomojama patalpa praradimas dar bus kompensuotas, vertintini kaip pažeidžiantys ieškovų teises į teisingą kompensaciją už prarastą galimybę naudotis būstu nuomojant jį finansiškai naudingomis sąlygomis.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kaip minėta, bylą nagrinėję teismai, siekdami išspręsti galimos kompensacijos skyrimo klausimą, nenustatė, kas konkrečiai iš ieškovų gyvena ginčo patalpoje ir faktiškai ja naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme, t. y. neįvertino, ar (ir) kurie ieškovai ginčo patalpas naudoja savo poreikiams, ar naudojasi ginčo patalpomis nuolat, ar tik laikinai, pvz., vasaros sezono laikotarpiu naudojasi kaip poilsio patalpa, ar leidžia naudotis kitiems asmenims. Taip pat turi būti nustatoma ir vertinama, ar ieškovai naudojasi gyvenamosiomis patalpomis ir (ar) jose yra jų turtas, ar jie nėra išvykę CK 6.609 straipsnio 3 dalies prasme, nes, tai nustačius, apskritai neliktų pagrindo spręsti dėl asmenų iškeldinimo iš patalpų. Šiam tikslui būtina ištirti ir įvertinti visus duomenis, galinčius patvirtinti faktinį naudojimąsi patalpomis, pvz.: elektros energijos, vandens suvartojimą, suvartojimo periodiškumą ir kt. Kadangi šie klausimai negali būti sprendžiami kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.
Atsižvelgdama į tai, kad nustatant faktinį naudojimąsi patalpomis kaip būstu vienas iš galimų būdų gali būti ir CPK 210 straipsnyje nustatyta vietos apžiūra, t. y. teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali, be kita ko, paskirti vietos apžiūrą, jeigu to reikia bylos aplinkybėms ištirti, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą perduoti nagrinėti iš naujo tikslinga pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad ieškovai, jei jiems nebūtų suteikta kita gyvenamoji patalpa nagrinėjamu atveju, būtų diskriminuojami kitų asmenų, kurie buvo iškeldinti ir gavo kitą gyvenamąją patalpą, atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės įgaliotų institucijų teisės aktuose ir raštuose nurodomais bendraisiais teiginiais iškeldinti asmenis, gyvenančius Užutrakio dvaro sodybos komplekse, yra išreiškiama bendra valstybės pozicija iškeldinti asmenis ir kompleksą pritaikyti viešiesiems poreikiams tenkinti, tačiau nesprendžiama ir nepasisakoma dėl kiekvieno asmens teisės į būstą atskirai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kiekvienu atveju individualiai turi būti vertinama, ar gyvenamoji patalpa yra to asmens būstas Konvencijos prasme, ar jį iškeldinus turtiniai praradimai turi būti kompensuojami ir kokia apimtimi. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog kitiems iškeldintiems asmenims buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, nereiškia per se ieškovų diskriminavimo ar jų teisių pažeidimo.
Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl, grąžindama bylą nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 9,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija pateikė prašymą priteisti 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Elektroninių ryšių priemonėmis pateikdami kasacinį skundą, ieškovai sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio. Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 ir 7 dalių nuostatomis, už kasacinį skundą mokėtina suma – 108 Eur, todėl yra susidariusi 42 Eur sumokėto žyminio mokesčio permoka. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Trakų rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Janina Januškienė
Algirdas Taminskas
