Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuomos sutarties nutraukimą ir nuomininko bei jo šeimos narių iškeldinimą nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-187-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00518-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų F. P. (F. P.), S. L. P., M. P. (M. P.), L. P., V. P. (V. P.) ir E. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ieškinį atsakovams F. P., S. L. P., M. P., L. P., E. P., V. P. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš patalpų, tretieji asmenys Trakų rajono savivaldybės administracija, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, institucijos, teikiančios išvadas byloje, Trakų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuomos sutarties nutraukimą ir nuomininko bei jo šeimos narių iškeldinimą nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo nutraukti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ir F. P. 1995 m. spalio 3 d. sudarytą nuomos sutartį, pagal kurią jam ir jo šeimos nariams neterminuotai buvo išnuomotas 90,55 kv. m ploto pastatas (duomenys neskelbtini); iškeldinti F. P., S. L. P., M. P., L. P., E. P., V. P. iš sandėliavimo paskirties pastato – spirito varyklos sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su visu jiems priklausančiu turtu nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios vietos.

Ieškovė nurodė, kad ginčo statinius valdo patikėjimo teise. Atsakovams išnuomotas pastatas niekada nebuvo įregistruotas kaip gyvenamosios paskirties statinys. 2015 m. spalio 28 d. ieškovė informavo atsakovą F. P. apie ketinimą nutraukti nuomos sutartį ir pasiūlė atsakovui ir jo šeimos nariams išsikelti iš patalpų gera valia pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.480 straipsnį. Ieškovei nekilo pareiga suteikti gyvenamąsias patalpas atsakovui, nes jis nėra valstybės ar savivaldybės vykdomos socialinės politikos dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis subjektas. Atsakovas faktiškai negyvena nuomojamose patalpose, nes jos netinkamos gyventi. Pažymėtina, kad 1992 m. kovo 9 d. šiam atsakovui buvo skirtas žemės sklypas individualiai statybai (duomenys neskelbtini).

Atsakovai nurodė, kad atsakovas F. P. patalpoje gyvena kartu su savo žmona S. L. P., sūnumi M. P.. Valstybei priklausančios ieškovės panaudos teise valdomos gyvenamosios patalpos nuomos santykiai su atsakovu ir jo šeimos nariais tęsėsi ir niekada nebuvo nutrūkę. Iš atsakovo ir jo šeimos narių atėmus teisę privatizuoti jų nuomojamą gyvenamąjį būstą, paimant šį būstą valstybės reprezentaciniams, visuomenės paveldosaugos, kultūriniams, rekreaciniams poreikiams, buvo numatyta juos iškeldinti iš šių patalpų suteikiant kitą gyvenamąjį būstą. Atsakovams buvo suformuoti teisės į nuosavybę teisėti lūkesčiai, kad atsakovai galėtų gyvenamąjį būstą naudoti tol, kol jiems bus suteiktas kitas gyvenamasis būstas, o suteiktą kitą gyvenamąjį būstą jie galės privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Ginčo nuomos sutarties 1, 2.1, 2.3, 3.1, 7 punktuose nurodyta, kad atsakovui yra nuomojama gyvenamoji patalpa. Atsakovo gyvenamoji patalpa niekada nebuvo naudojama kaip administracinė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas nustatė, kad 1995 m. spalio 3 d. ieškovė ir atsakovas F. P. sudarė Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartį, kuria ieškovė atsakovui išnuomojo 90,55 kv. m naudingojo ploto gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini). Sudarant ginčo patalpų nuomos sutartį, minėtos patalpos nebuvo inventorizuotos ir jų teisinė registracija įstatymų nustatyta tvarka taip pat nebuvo atlikta. Ginčo patalpa Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2004 m. kovo 4 d., jos statusas negyvenamosios paskirties – spirito varyklos sandėliavimo paskirties. Patalpos nuo 1996 m. rugpjūčio 16 d. priklauso Lietuvos Respublikai, buvo perduotos valstybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 27 d. nutarimo pagrindu, o jas patikėjimo teise valdo ieškovė – Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija. Ieškovės atstovas 2015 m. spalio 28 d. pranešimu įspėjo atsakovą F. P., kad ketina nutraukti nuomos sutartį, ir pasiūlė iš jų išsikelti gera valia.

Teismas papildomai nustatė, kad Trakų apylinkės taryba 1992 m. kovo 9 d. I šaukimo sesijos sprendimu „Dėl žemės sklypo statybai“ nusprendė skirti F. P. 2500 kv. m ploto žemės sklypą Nr. 28 (duomenys neskelbtini), šis sklypas turėjo būti skirtas atsakovo mirusiam tėvui R. P. (mirė (duomenys neskelbtini). Atsakovas F. P. Trakų rajono Trakų apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992 m. rugpjūčio 7 d. pateikė prašymą parduoti jam 0,25 ha žemės sklypą, kurį užims privačių namų valda (individualiai statybai skirtas sklypas), (duomenys neskelbtini) kaime. 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė įsakymą Nr. 584-79, kurio 3 punktu Trakų rajono žemėtvarkos skyrius buvo įpareigotas įskaityti F. P. sumokėtas 32,60 Lt (9,44 Eur) valstybės vienkartines išmokas pagal 1992 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo pranešimą, bei įpareigojo sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. 2000 m. gegužės 29 d. tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir F. P. buvo sudaryta valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria F. P. už 32,60 Lt (9,44 Eur) valstybės vienkartinių išmokų įgijo 2451 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Valstybinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta 2004 m. spalio 14 d.

Teismas, atsižvelgdamas į tokias nustatytas aplinkybes, sprendė, kad F. P. pasinaudojo galimybe vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti, nes žemės sklypas šiam atsakovui buvo skirtas dvejais metais anksčiau, nei buvo sudaryta ginčo patalpos nuomos sutartis. Dėl to nebuvo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos atsakovo teisės į gyvenamąją patalpą ir, nutraukus nuomos sutartį, tiek F. P., tiek kitiems atsakovams neturėjo būti suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos.

Kadangi ieškovė nėra valstybės ar savivaldybės vykdomos socialinės politikos dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis subjektas, todėl jai nekyla pareiga atsakovams suteikti kitas patalpas, kuriose šie galėtų gyventi.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovų iškeldinimo iš spirito varyklos pastato, nurodė, kad F. P. ir jo šeimos nariai ginčo patalpose iki 1995 m. spalio 3 d. gyveno nesudarę jokios nuomos sutarties. Byloje nėra duomenų, kad ginčo patalpos būtų buvusios įtrauktos į valstybinį ir visuomeninį butų fondą ar tarnybinių patalpų sąrašą. Tai patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenys, kad ginčo patalpa yra 90,55 kv. m bendro ploto pastato – spirito varyklos – patalpose, kurių pagrindinė naudojimo paskirtis – sandėliavimas. Ginčo patalpa nėra ir niekada nebuvo gyvenamosios paskirties patalpa.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog ginčo patalpose įrengti buitinių nuotekų ir geriamojo vandens tinklai, buvo tiekiama tik elektra, atsakovai taip pat neįrodė, kad gyvena ginčo patalpose, sprendė, jog ginčo patalpos nebuvo skirtos gyventi žmonėms ir jos negali būti laikomos būstu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme. Be to, į butų fondą įeina gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose kolūkiams ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, jų susivienijimams, profsąjungų ir kitokioms visuomeninėms organizacijoms (visuomeninis butų fondas) (Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 1982 m. gruodžio 2 d. redakcija, galiojusi iki 1998 m. birželio 30 d.).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės atstovas kėlė klausimą dėl ginčo patalpų vietos apžiūros, kad teismas ir bylos šalys įsitikintų, ar atsakovai tikrai gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovų atstovai nesutiko su šiuo ieškovės prašymu, motyvuodami tuo, kad tai pažeis jų teisę į privatų gyvenimą. Atsakovų F. P., S. L. P., M. P. galimą gyvenimo faktą ginčo patalpose patvirtina tik gyvenamosios vietos deklaravimas adresu: (duomenys neskelbtini); kitų atsakovų deklaruotos gyvenamosios vietos adresai nesutampa su ginčo patalpos adresu. Teismui nustačius, kad nei E. P. (nepilnametė kartu su motina J. P. gyvena Vilniuje, ten mergaitė lanko mokyklą, būtent Vilniuje, o ne Trakuose yra susiklostę mergaitės socialiniai ryšiai), nei V. P. (šiuo metu yra išvykę į Belgiją ir ten gyvena bei dirba) (duomenys neskelbtini) negyvena, buvo konstatuota, kad nepilnamečių vaikų teisės nebus pažeistos. E. P. gyvena su J. P. (duomenys neskelbtini) (J. P. nuosavybės teise priklausančiame bute).

Teismo vertinimu, atsakovai neįrodė, kad jie faktiškai gyvena ginčo patalpose ir kad tiek nuomos sutarties nutraukimas, tiek jų iškeldinimas iš patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, yra neleistinas ir nepagrįstas, nors yra ginamas viešasis interesas ir šios patalpos turi būti atlaisvintos, kad būtų paruoštos, rekonstruotos ir taptų lankytinu objektu Užutrakio dvaro sodybos teritorijoje.

Užutrakio parką jau nuo 1981 metų buvo siekiama pritaikyti turizmui ir ekskursijoms plėtoti; valstybė dar 1992 metais nustatė, kad Užutrakio dvaro sodyba yra neprivatizuotina ir bus siekiama ją išsaugoti kaip istorijos ir kultūros paminklą, sudarant palankias šio kultūros paveldo objekto funkcionavimo sąlygas valstybės ir visuomenės poreikiams. Tai dar kartą pabrėžta 1993 metais patvirtintoje Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvaro sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ nusprendė patvirtinti neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų – sąrašą, į kurį įtraukė ir Užtrakio dvaro sodybą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ patvirtino Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą. Tuo tarpu Trakų rajono savivaldybės valdyba tik 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50 „Dėl gyvenamojo ploto“ nusprendė suteikti (duomenys neskelbtini) gatvės Trakuose namams eilės numerius ir įregistruoti juose esančias patalpas kaip Trakų valstybinės turizmo įmonės gyvenamąjį plotą, kurio 5 punktu Trakų valstybinės turizmo įmonės administracija buvo įpareigota su sprendimo priedėlyje minimomis šeimomis sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Taigi, apie ginčo patalpų neskyrimą žmonėms apgyvendinti nuolatinai jau buvo skelbiama trejais metais anksčiau, nei buvo sudaryta ginčo nuomos sutartis.

Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, susijusias su ginčo nuomos sutarties sudarymu, ir konstatavęs, kad ginčo patalpa nebuvo gyvenamosios paskirties patalpa ir apie tai buvo skelbiama jau nuo 1992 metų, sprendė, kad nebuvo pagrindo pripažinti, jog ginčo nuomos sutartimi atsakovams buvo suteikta teisė naudotis neterminuotai būtent gyvenamosios paskirties patalpomis. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad sudaryta sutartis pagal tipinę rašytinę formą buvo pavadinta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartimi, neleidžia daryti išvados, kad nuomojamos buvo valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose patalpos. Dėl to teismas konstatavo, kad ginčo nuomos sutartimi atsakovui F. P. buvo perduotos negyvenamosios paskirties spirito varyklos sandėliavimo patalpos, todėl šią nuomos sutartį nutraukiant taikytinos CK XXVIII skyriaus „Nuoma“ teisės normos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakovų argumentus sprendžiant ginčus dėl asmens teisės į būstą, tačiau, įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nenustatė, jog ginčo patalpa yra gyvenamoji patalpa, taip pat pagrįstai konstatavo, kad atsakovai neįrodė, jog jie šioje patalpoje faktiškai gyveno, todėl pirmosios instancijos teismas nenustatė pakankamo tęstinio atsakovų ryšio su nuomojama patalpa ir dėl to pagrįstai nepripažino atsakovų teisės į būstą pažeidimo.

Vien faktas, kad atsakovai naudojosi patalpa tam tikru laikotarpiu, mokėjo už elektros tiekimo paslaugas, su jais buvo sudaryta nuomos sutartis pagal tipinę formą, nepaneigė teismo išvados, jog ginčo patalpos nebuvo gyvenamosios paskirties patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai nesivadovavo formaliu patalpos pavadinimu sutarties tekste. Sprendžiant dėl faktinės patalpos paskirties svarbu ir tai, kad atsakovai nesutiko dėl patalpos apžiūros tam, kad teismas įsitikintų, ar atsakovai faktiškai ten gyvena. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią atsakovų procesinę poziciją vertino atsakovų nenaudai ir konstatavo, jog vien gyvenamosios vietos adreso deklaravimas šiuo atveju neįrodo, jog atsakovai faktiškai gyvena ginčo patalpoje.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1109 patvirtintos Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos (toliau – Koncepcija) 10.9 punktą Trakų rajono savivaldybė, iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto gavusi reikiamų lėšų, iškeldins gyventojus iš Užutrakio dvaro sodybos, aprūpins juos kitu gyvenamuoju plotu CK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovė yra Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, kuri nėra įgaliota spręsti asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis klausimus.

Nurodytame teisės akte nustatyta, kad asmenys gali būti aprūpinti kitu gyvenamuoju plotu tik teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad ginčo patalpa nėra gyvenamoji ir atsakovai faktiškai joje nuolat negyvena, ginčo patalpa nebuvo įtraukta į valstybinį ir visuomeninį butų fondą ir nėra nustatytas pakankamas tęstinis atsakovų ryšys su ginčo patalpa. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog šiuo atveju nutraukiant nuomos sutartį taikytinos CK XXVIII skyriaus normos. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad šiuo atveju nuomos sutartis galėtų būti nutraukiama CK 6.616 straipsnyje nustatytais pagrindais, nes nėra minėtame straipsnyje nurodytų sutarties nutraukimo pagrindų, byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovai buvo ieškovės darbuotojai ar socialiai remtini asmenys. Taigi, šiuo atveju nebuvo nustatytas pagrindas atsakovų iškeldinimo atveju aprūpinti juos kita gyvenamąja patalpa.

Kolegija pažymėjo, kad atsakovai pasinaudojo galimybe lengvatine tvarka išsipirkti turtą, nes 1992 m. jų prašymu buvo neatlygintinai skirtas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti. Nors atsakovai nurodė, kad žemės sklypas buvo menkavertis ir prie jo nebuvo privestos komunikacijos, tačiau kolegija pabrėžė, kad jie savo valia sudarė sandorį, jo neginčijo.

Nenustačius atsakovų teisės į kito gyvenamojo būsto suteikimą, kolegijai nebuvo pagrindo spręsti, jog buvo pažeisti teisėti atsakovų lūkesčiai.

Tai, kad kitiems namo gyventojams kitose bylose galimai buvo suteikta kita gyvenamoji patalpa, nesudaro pagrindo spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovai turi teisę į kitą gyvenamąjį būstą.

Atsakovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo patalpa buvo naudojama kaip gyvenamoji, tačiau pateikti nauji įrodymai apeliacinės instancijos teismo nebuvo priimti nurodant, kad jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Be to, šių įrodymų įrodomoji reikšmė analogiška kitiems byloje esantiems įrodymams (iš esmės atsakovai įrodinėjo gyvenamosios vietos deklaravimo faktą, mokėjimą už elektrą, ginčo patalpos paskirties pavadinimą tam tikruose raštuose, kuriuos pirmosios instancijos teismas jau buvo įvertinęs kartu su kitais byloje esančiais įrodymais).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovai kasaciniame skunde kelia klausimą dėl jų teisės į būstą užtikrinimo tuo atveju, kai nuomos sutartis bylą nagrinėjusių teismų buvo nepagrįstai kvalifikuota kaip negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, nors tarp ginčo šalių tokia sutartis niekada nebuvo sudaryta. Nuomos sutarties sudarymo aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1102 atsakovo ir kitų asmenų, gyvenančių pagal analogiškas nuomos sutartis Užutrakio dvaro teritorijoje, nuomos sutartys buvo kvalifikuotos kaip nekomercinės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys.

Įrodymai, kuriuos atsakovai pateikė apeliacinės instancijos teismas, negali būti laikomi naujais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos naujus įrodymus, nors šalių argumentai ir su tuo susiję įrodymai gali būti pateikiami bet kurioje bylos stadijoje, juolab kad kitose analogiškose civilinėse bylose panašūs įrodymai buvo priimti.

CK XXXI skyriaus 6.616 straipsnio 1 dalyje 3 punkte yra įtvirtinta, kad fiziniai asmenys gali būti iškeldinami iš valstybės, savivaldybių, juridinių asmenų savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų ir jiems suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa, jeigu gyvenamoji patalpa pertvarkoma į kitos paskirties patalpas. Ši teisės norma turėjo būti taikyta ir šioje byloje, nes ginčo patalpa atsakovui ir jo šeimos nariams buvo suteikta kaip Lentvario kolūkio, Trakų turizmo bazės darbuotojui, o po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo patalpą nuosavybės teisę perėmus Lietuvos valstybei, Trakų rajono savivaldybei priėmus sprendimus dėl šios patalpos priskyrimo valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, dėl jos faktinio naudojimo 1995 m. spalio 3 d. buvo pasirašyta Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis.

Atsakovai nesutinka su teismų sprendimais, kad jie turi būti iškeldinami nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakovo žemės sklypo gavimu. Tai, kad valstybė (savivaldybė) skyrė asmeniui (kaip ir tūkstančiams kitų asmenų, kuriems žemės sklypų skyrimas nebuvo siejamas su jų teisės praradimu privatizuoti jų gyvenamąją patalpą) menkavertį žemės sklypą, nebuvo teisinis pagrindas susiaurinti Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies taikymą ir konstatuoti, kad, nesant prie žemės sklypo privestų inžinerinių komunikacijų, neskyrus lengvatinio kredito statybai ir todėl asmenims neturint finansinių galimybių pasistatyti žemės sklype gyvenamąjį būstą, būtų galima pripažinti, jog atsakovas įgyvendino savo teisę į būstą ir prarado teisę į gyvenamąją patalpą, kurią nuomojasi.

Apeliacinės instancijos teismas, neteisingai taikydamas Butų privatizavimo įstatymo teisės normas bei vertindamas bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovų teise privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą, padarė klaidingą išvadą, kad, 1992 m. įrašius ginčo patalpą į neprivatizuojamų objektų sąrašą, atsakovai neturėjo teisės ją privatizuoti. Priešingai, pagal 1991 m. priimtą Butų privatizavimo įstatymą atsakovai tokią teisę turėjo, tačiau dėl teisinio neapibrėžtumo ir privatizavimo procedūrų vilkinimo negalėjo ja pasinaudoti.

Teisėti atsakovų lūkesčiai yra susiję su valstybės prisiimtų įsipareigojimų jiems suteikti kitą gyvenamąją patalpą tokiu atveju, jei valstybė nuspręstų juos iškeldinti iš gyvenamojo būsto. Toks valstybės įsipareigojimas yra konstatuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1109 patvirtintos Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešai infrastruktūrai koncepcijos 10.2 punkte. Tokia teisė turi būti suteikta atsakovams taip pat nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 24 straipsniuose bei Konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybę ją taikant kartu su Konvencijos 14 straipsniu (draudimas diskriminuoti). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad valstybė iki šiol nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, taip pat nėra parengta ir patvirtinta konkreti šios problemos sprendimo valstybinė programa, kuri būtų paremta būtinais finansiniais ir kitais ištekliais. Dėl to valstybės prisiimti įsipareigojimai atsakovei nėra įvykdyti. Asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Nepagrįstai pabloginus asmens teisinę padėtį būtų pažeistas Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygiateisiškumo principą. Apeliacinės instancijos teismui nemotyvavo, kodėl nevertino įrodymų dėl atsakovų diskriminavimo lyginant su kitais asmenimis, kurių teisinė padėtis buvo analogiška.

Teisėjas V. Zelianka, pateikdamas atskirąją nuomonę kitoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTEyNzgtNTg1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-1278-585/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-1278-585/2017">e2A-1278-585/2017</a>, nurodė, kad žemės sklypo suteikimas vien savaime nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti, kad toje byloje atsakovei buvo tinkamai kompensuota už iškeldinimą iš būsto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1109 patvirtintos Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešai infrastruktūrai koncepcijos prasmę.

Atsakovai 2018 m. kovo 29 d. pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui prašymą perduoti šią bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija prašo kasacinį skundą atmesti, palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nors ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta remiantis Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50, tačiau jo dalis dėl nuomos sutarčių sudarymo yra netekusi galios, o ieškovė nėra valstybės ar savivaldybės vykdomos socialinės politikos dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis subjektas, neatlieka asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis funkcijos. Nutraukus ginčo nuomos sutartį galima pareiga pagal Koncepcijos 10.2 punktą teisės aktų nustatyta tvarka suteikti atsakovams kitas gyvenamąsias patalpas tenka ne ieškovei, o Trakų rajono savivaldybei.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip gyvenamosios patalpos komerciniai nuomos teisiniai santykiai, nes nei ginčo nuomos sutartį su ieškove sudaręs atsakovas, nei jo šeimos nariai (kiti atsakovai) niekada nebuvo ir nėra ieškovės darbuotojai. Ginčo pastatas nebuvo pertvarkytas į kitos paskirties pastatą (patalpas). Akivaizdu, kad dar 1992 metais Užutrakio dvaro sodybą, kaip kompleksą, įtraukus į neprivatizuojamų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų – sąrašą, atsakovai neturėjo jokių teisinių galimybių privatizuoti ginčo pastato. Be to, ginčo patalpa niekada nebuvo įtraukta į valstybinį ir visuomeninį butų fondą, todėl negalėjo būti ir nebuvo privatizavimo objektu pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį.

Ginčo nuomos sutartis nutraukiama ne dėl to, kad galimai pasikeitė ginčo patalpų paskirtis, o dėl ieškovės, kaip pastato savininkės, valios ir teisės valdyti bei naudoti daiktą savo nuožiūra.

Teismai teisingai įvertino aplinkybę, kad atsakovas F. P. žemės sklypą iš valstybės išpirko lengvatinėmis sąlygomis (investiciniais čekiais) – 2004 m. spalio 14 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. JK-7021, todėl nebuvo pažeisti jokie teisėti atsakovų lūkesčiai, nes atsakovai teisę į būstą įgyvendino vienu iš teisės aktuose nustatytų būdų, kai jiems buvo skirtas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti. Asmuo, vieną kartą pasinaudojęs įstatymo suteikiama teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu lengvatine tvarka, neturi pagrindo dar kartą naudotis specialiąja valstybės garantija. Asmuo pagal Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktą turėjo pasirinkimo teisę teikti prašymą arba skirti sklypą individualiam gyvenamajam namui statyti, arba priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą ir suteikti lengvatinį kreditą gyvenamajam namui ar butui statyti. Įstatymas neįtvirtino valstybei pareigos aprūpinant asmenis gyvenamuoju plotu ir kartu neatlygintinai skirti sklypą individualaus gyvenamojo namo statybai ir tuo pačiu asmeniui suteikti lengvatinį kreditą gyvenamojo namo ar buto statybai. Atsakovas pats išreiškė norą be eilės gauti žemės sklypą individualiam namui statyti, šį žemės sklypą išsipirko, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog sklypas neatitiko Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkto sąlygų.

Nors kasaciniame skunde atsakovai nurodo teismus pažeidus proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, tačiau, nesutikdami su bylą išnagrinėjusių teismų pateiktu byloje esančių įrodymų vertinimu, jie tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakovų prašymo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai

CPK 357 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar teisėjų kolegija nutartimi bylą gali perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas.

Atsakovai pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, motyvuodami tuo, kad šioje byloje yra iškilę sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, susiję su sudarytos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties pobūdžio nustatymu, asmens teise į gyvenamąjį būstą, valstybės politikų, valstybės institucijų prisiimtais įsipareigojimais iškeldinti atsakovus, kuriems suformuotas teisėtas lūkestis suteikti kitą gyvenamąją patalpą, valstybės biudžeto lėšų, skirtų atsakovams iškeldinti, asmens teise privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą, atsakovų diskriminavimu kitų asmenų, buvusių tokioje pačioje teisinėje padėtyje, atžvilgiu.

Paprastai byla perduodama nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, jei yra būtinybė apibendrinti ir suvienodinti teisminę praktiką aktualiais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais arba pakeisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką dėl tam tikrų teisės normų taikymo ir aiškinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2013). Teisė spręsti, ar iškilęs teisės aiškinimo ir taikymo klausimas yra sudėtingas ir toks sudėtingumas yra pakankamas pagrindas perduoti bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, visų pirma priklauso bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos diskrecijai. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė objektyvios būtinybės keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių nuomos teisinius santykius, sutarties nutraukimą ir asmenų iškeldinimą, aiškinimo ir taikymo praktikos, o šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai nėra tokie sudėtingi, kad negalėtų būti išspręsti trijų teisėjų kolegijoje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti argumentai nesudaro pakankamo teisinio pagrindo bylą perduoti nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai, todėl nurodytas prašymas netenkintinas (CPK 357 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo patalpų atitikties būsto sąvokai

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamoje byloje keliamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į būsto neliečiamybės gerbimą) nuostatų aktualumo, pažymi, kad bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2001 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95; 2001 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, ir kt.).

Remiantis EŽTT praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., EŽTT 1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Buckley prieš Junginę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Gillow prieš Jungtinę Karalystę; 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Wiggins prieš Jungtinę Karalystę).

Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, tačiau ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. 1997 m. lapkričio 28 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Mente ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73).

Pagal EŽTT jurisprudenciją būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį būsto sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija.

Be to, EŽTT praktikoje taip pat konstatuota, kad nuosavybe gali būti pripažintos ir iš nuomos santykių kylančios teisės. EŽTT 2003 m. birželio 24 d. sprendime byloje Stretch prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 42527/98, nurodė, kad nuomininkų teisės ir lūkesčiai, pagrįsti nuomos sutarties sudarymu, gali būti nuosavybė bei ginami Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatomis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1995 m. birželio 21 d. buvo priimtas Trakų rajono savivaldybės valdybos sprendimas Nr. 50, kuriuo buvo suteikti (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) esantiems Užutrakio dvaro sodybos namams eilės numeriai ir įregistruotos juose esančios patalpos kaip Trakų valstybinės turizmo įmonės gyvenamasis plotas, taip pat ir (duomenys neskelbtini) – 90,55 kv. m. Trakų valstybinės turizmo įmonės administracija buvo įpareigota sudaryti su šio sprendimo priedėlyje minimomis šeimomis (taip pat ir su atsakovo šeima), iki tol gyvenusiomis šiose patalpose, gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. 1995 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1052 likviduoti Trakų valstybinę turizmo įmonę ir iki 1995 m. spalio 2 d. perduoti Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus Trakų istoriniam nacionaliniam parkui.

1995 m. spalio 3 d. buvo sudaryta ieškovės ir atsakovo F. P. gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis, pagal kurią ieškovė atsakovui išnuomojo 90,55 kv. m gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini), taip pat pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis.

Ginčo patalpų nuomos sutarties sudarymo metu pastatas (duomenys neskelbtini), nebuvo inventorizuotas ir teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Dėl to 2004 m. kovą ieškovė parengė pastato kadastrinių matavimų bylą ir pastatas nuo 2004 m. kovo 4 d. yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, pastato paskirtis – sandėliavimo, todėl jo naudoti kaip gyvenamųjų patalpų tapo nebegalima. Remdamasi tuo, kad Užutrakio dvaro sodybos kompleksą, į kurį patenka ir ginčo patalpa, siekiama pritaikyti viešiesiems (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo) poreikiams tenkinti, ieškovė 2015 m. spalio 28 d. informavo atsakovus apie nuomos sutarties nutraukimą ir prašymą išsikelti iš nuomojamų patalpų, nes pagal nustatytą patalpų paskirtį jos tapo netinkamos gyventi.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendime Nr. 50, be kita ko, nurodyta suteikti (duomenys neskelbtini) gatvės namams eilės numerius ir įregistruoti juose esančias patalpas kaip Trakų valstybinės turizmo įmonės gyvenamąjį plotą ir su šio sprendimo priedėlyje minimoms šeimomis, tarp jų ir atsakovų, sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. 1996 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės pažymoje, adresuotoje Respublikiniam teritoriniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui, nurodyta, jog ginčo pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), įrašytas kaip gyvenamasis namas. Iš gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), paso taip pat matyti, kad 148,56 kv. m ginčo patalpa nurodyta kaip gyvenamoji. 1995 m. spalio 3 d. nuomos sutarties 1 punkte nurodyta, kad išnuomojama gyvenamoji patalpa. 1994 m. kovo 7 d. Namų valdos techninės apskaitos byloje Nr. 38777 ginčo patalpų paskirtis ir naudojimas nurodomas gyvenamoji patalpa. Byloje esančiu 2004 m. vasario 18 d. raštu nustatyta, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydamas patikslinti duomenis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų bylose ir pažymėjimuose apie Užutrakio buvusio dvaro sodybos – kultūros paminklo pastatus, tarp jų prašydamas byloje Nr. 38777 pastato (duomenys neskelbtini), paskirtį iš „gyvenamoji (trijų ir daugiau butų pastatai)“ pakeisti į „sandėliavimo“, o pavadinimą iš „gyvenamasis namas“ pakeisti į „spirito varyklos sandėlis“. Byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, ginčo patalpa yra 148,37 kv. m bendro ploto pastato – spirito varyklos sandėlio patalpose, kurių pagrindinė naudojimo paskirtis – sandėliavimo.

Nors, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatui nustatyta negyvenamųjų patalpų paskirtis, tačiau pagal faktinę situaciją darytina išvada, kad pastate esančiose ginčo patalpose buvo gyvenama. Atsakovas ir jo šeimos nariai ginčo patalpoje gyveno ilgą laiką, kaip jie patys teigia, nuo karo pabaigos, pagal Trakų rajono savivaldybės administracijos Trakų seniūnijos 2012 m. rugsėjo 20 d. pažymą atsakovas nuo 1984 m. kovo 1 d. yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą ginčo patalpoje, joje gyvenamąsias vietas yra deklaravę ir jo šeimos nariai, todėl yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovų pakankamą ir tęstinį ryšį su ginčo patalpa.

Pažymėtina, kad ginčo patalpų paskirties pasikeitimas iš gyvenamųjų į administracines pagal teismų praktiką savaime nedaro įtakos atsakovų teisiniam statusui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-671/2013). Pakeistas ginčo patalpų statusas nulėmė tik tai, kad atsakovai nebegalėjo tose patalpose gyventi, o Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos sprendimas nutraukti nuomos sutartį reiškė, kad iš atsakovų nuosavybė buvo atimta 1 protokolo 1 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus būsto sąvokos kriterijus, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ginčo patalpas pripažino būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, tačiau pažymi, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija patenka ir į Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio taikymo sritį, nes valstybės intervencijos pasekmė yra ta, kad asmuo netenka nuosavybės teisės. Šiuo atveju Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio apsauga apima 8 straipsnio suteikiamą apsaugą.

Dėl naudojimosi ginčo patalpomis santykių kvalifikavimo

Siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius ir nustatyti, kokios materialiosios teisės normos jiems taikytinos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzUtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-475-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-475-684/2015">3K-3-475-684/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE0LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-414-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-414-706/2016">e3K-3-414-706/2016</a>, 16 punktas).

Pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą nuomos sutartį vertino kaip negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nes atsakovams naudotis buvo perduotos negyvenamosios paskirties patalpos. Kadangi negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai neturi specialaus teisinio reglamentavimo, kaip, pavyzdžiui, žemės ar gyvenamosios patalpos nuomos, tai teismas šiems nuomos teisiniams santykiams taikė bendrosios nuomos santykius nustatančias teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo atveju nuomos sutarties nutraukimui pagrįstai buvo taikytos CK XXVIII skyriaus normos. Byloje nesant duomenų, kad šiuo atveju nuomos sutarties galėtų būti nutraukiama CK 6.616 straipsnyje nustatytais pagrindais, nes nebuvo straipsnyje nurodytų sutarties nutraukimo pagrindų, taip pat byloje nesant įrodymų, kad atsakovas ar jo šeimos nariai buvo ieškovės darbuotojai ar socialiai remtini asmenys, teisingai buvo pripažinta, jog byloje nebuvo nustatytas pagrindas atsakovų iškeldinimo atveju aprūpinti juos kita gyvenamąja patalpa.

Apibūdinant gyvenamosios patalpos nuomos sutartį pažymėtina, kad nuomotojas įsipareigoja gyvenamąją patalpą suteikti už mokestį nuomininkui laikinai valdyti ir ją naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Taigi nuomos sutartis atlygintinė, turinti aiškią paskirtį – joje turi būti gyvenama.

Pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutarčių sudarymo pagrindus, šios sutartys gali būti nekomercinės, t. y. kai įgyvendinant valstybės socialinę politiką pagal valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimą sudaromos atitinkamos nuomos sutartys, taip pat įmonėms, įstaigoms, organizacijoms priklausančios patalpos išnuomojamos savo darbuotojams kolektyvinėje sutartyje ar darbuotojų susitarimu nustatytais pagrindais ir tvarka, ir komercinės, kai įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu. Komercinėmis sąlygomis sudaromomis gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis visuomet siekiama gauti pelno (CK 6.577 straipsnio 2 dalis), o nuomos mokesčio dydis nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalies taisykles.

Konkrečios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties identifikavimas ir nustatymas, ar sutartis sudaryta komercinėmis, ar nekomercinėmis sąlygomis, yra reikšmingas dėl to, kad skiriasi šių sutarčių nutraukimo tvarka. Dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pažymėtina, kad ją galima apibūdinti kaip sutarties šalių veiksmus, dėl kurių baigiasi teisiniai nuomos santykiai ir nuomininkas praranda teisę valdyti gyvenamąją patalpą bei ja naudotis. Vienašalis gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas galimas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Pagal bendrąją taisyklę gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas, taip pat fizinių asmenų iš gyvenamųjų patalpų iškeldinimas galimas teismo tvarka (CK 6.610 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos atveju šalis siejo Trakų istorinio nacionalinio parko ir atsakovo F. P. 1995 m. spalio 3 d. sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis. Pagal šios sutarties 1 punktą nuomotoja suteikė nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotai naudotis 90,55 kv. m bendro (naudingojo) ploto gyvenamąja patalpa (duomenys neskelbtini), namo Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties 2.2 punktu nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 dienos, Lietuvos Vyriausybės nustatyta tvarka sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Sutarties 7 punkte buvo nustatyta, kad ši sutartis galėjo būti nutraukta nuomotojai reikalaujant, o nuomininkas ir jo šeimos nariai galėjo būti iškeldinti iš turimos gyvenamosios patalpos tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tik teismine tvarka, išskyrus iškeldinimą iš namų, kuriems gresia pavojus sugriūti.

Ginčo patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta remiantis Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50, kuriame nurodyta suteikti (duomenys neskelbtini) gatvės namams eilės numerius ir įregistruoti juose esančias patalpas kaip Trakų valstybinės turizmo įmonės gyvenamąjį plotą, suteikti jas daug metų ten gyvenančioms šeimoms pagal priedėlį; taip pat įpareigota Trakų valstybinės turizmo įmonės administracija sudaryti su šio sprendimo priedėlyje minimomis šeimomis gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis per savaitę nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos.

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė situacija, kad atsakovas ir jo šeimos nariai iki nuomos sutarties sudarymo ilgą laiką valdė ginčo patalpas ir jomis naudojosi, jų savininkams tokios jų teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijant. Kadangi jie gyveno teisėtu pagrindu, todėl Trakų rajono savivaldybės valdyba įpareigojo Trakų valstybinę turizmo įmonę, vėliau, 1995 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1052 ją likvidavus, Trakų istorinį nacionalinį parką šiuos susiklosčiusius santykius įteisinti ir atitinkamai sudaryti nuomos sutartį.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kuriems yra taikytinos Civilinio kodekso XXXI skyriaus „Gyvenamosios patalpos nuoma“ taisyklės.

Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta remiantis Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50, įvertinus faktinius tęstinio pobūdžio šalių santykius, o ne šalių susitarimu.

Nors nuomos sutartis sudaryta lengvatinėmis sąlygomis, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad ši nuomos sutartis nėra valstybės ar savivaldybės vykdomos socialinės politikos dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis objektas. Socialinis (nekomercinis) būstas suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka specialiajame įstatyme nustatytas sąlygas, susijusias su valstybės paramos teikimu, ir gali būti naudojamas tik tokio asmens bei tokiu tikslu, kuriuo jis jam suteiktas nuomotis. Nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų ir šalių nebuvo įrodinėjama, kad atsakovai yra socialiai remtini asmenys, kurie turi teisę į valstybės teikiamą paramą, o ginčo patalpos turi socialinio būsto statusą, tai ginčo patalpos nuoma nelaikytina socialinio būsto nuoma.

Atsakovas kasaciniame skunde teigė, kad ginčo patalpos jam ir jo šeimos nariams buvo suteiktos kaip Lentvario kolūkio, Trakų turizmo bazės darbuotojui, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio patalpos nuomai būdingas specifinis sutarties dalykas ir specialūs subjektai, tampantys tokių santykių šalimis. Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiams pripažinti būtinas abiejų šių požymių egzistavimas, o nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos ar nustatytos, todėl darytina išvada, kad 1995 m. spalio 3 d. sudarytos nuomos sutarties pagrindu tarp šalių nesieja tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuoma.

Minėta, kad šalių nuomos sutarties santykiai yra tęstinio pobūdžio, dar iki nuomos sutarties sudarymo atsakovai gyveno ginčo patalpose, ginčo dėl to, kad patalpose buvo gyventa teisėtai ir savininkai jų teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijo, byloje nėra. Vėliau siekdamos įteisinti faktinį naudojimąsi ginčo patalpomis šalys sudarė nuomos sutartį. Be to, pažymėtina, kad atsakovai neginčijo sprendimo juos iškeldinti iš turizmo poreikiams pritaikomo didelės istorinės vertės pastato proporcingumo, tačiau reikalavo tinkamos kompensacijos pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį.

Tarp šalių susiklosčiusių santykių specifiškumą šiuo atveju taip pat lemia ir sutarties objekto išskirtinumas, t. y. ginčo patalpa yra pastate, įtvirtintame kaip spirito varyklos sandėlis, esančiame Užutrakio dvaro sodybos komplekse. Remiantis Koncepcijos 1 punktu, Užutrakio dvaro sodyba – vienas iškiliausių iki šiol išlikusių Lietuvoje XIX–XX amžiaus dvarų pavyzdžių. Šis kultūros paveldo objektas vertingas ne tik dėl savo apimties ir kompleksiškumo, parko ir pastatų architektūros brandumo ir baigtumo, gamtos ir žmogaus kūrybos estetinės sintezės, bet ir unikalios gamtinės bei istorinės aplinkos, dermės su plačiomis apylinkėmis. Dėl to numatyta visą Užutrakio dvaro sodybos kompleksą panaudoti visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams tenkinti (viešajai turizmo infrastuktūrai). Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus Nekilnojamojo turto registre nuo 2004 m. kovo 4 d. buvo pakeista pagrindinė patalpų naudojimo paskirtis į paslaugų. Pakeitus ginčo patalpų paskirtį, pasikeičia ir gyvenamosios nuomos sutarties objektas, tokiose patalpose nebegalima gyventi ir dėl jų negali būti sudaromos gyvenamosios patalpos nuomos sutartys.

Įvertinusi šias aplinkybes, sutarties objekto reikšmę visuomenei, taip pat atsižvelgdama į tai, kad atsakovai iš esmės sutiko su nuomos sutarties nutraukimu, tačiau pagrindinis ginčas kilo dėl iškeldinimo suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas ar jų nesuteikiant, tinkamo kompensavimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo nuomos sutartis teismų buvo pripažinta nutrauktina pagrįstai, dėl ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti taikomas teisinis reglamentavimas, nustatantis fizinių asmenų iškeldinimo iš valstybės, savivaldybių savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą.

Dėl pagrindo nutraukti ginčo patalpų nuomos sutartį ir iškeldinti

Remiantis Koncepcijos 1 punktu, Užutrakio dvaro sodyba – vienas iškiliausių iki šiol išlikusių Lietuvoje XIX–XX amžiaus dvarų pavyzdžių. Šis kultūros paveldo objektas vertingas ne tik dėl apimties ir kompleksiškumo, parko ir pastatų architektūros brandumo ir baigtumo, gamtos ir žmogaus kūrybos estetinės sintezės, bet ir unikalios gamtinės bei istorinės aplinkos, dermės su plačiomis apylinkėmis. Dėl to numatyta visą Užutrakio dvaro sodybos kompleksą panaudoti visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams tenkinti (viešajai turizmo infrastuktūrai).

Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus Nekilnojamojo turto registre nuo 2004 m. kovo 4 d. buvo pakeista pagrindinė patalpų naudojimo paskirtis į paslaugų. Pakeitus ginčo patalpų paskirtį, pasikeičia ir gyvenamosios nuomos sutarties objektas, tokiose patalpose nebegalima gyventi. Taigi, tarp šalių susiklosčiusių santykių specifiškumą šiuo atveju taip pat lemia ir sutarties objekto išskirtinumas, t. y. ginčo patalpa yra pastate, turinčiame sandėliavimo (spirito varyklos sandėlio) patalpų statusą, esančiame Užutrakio dvaro sodybos komplekse, kurio vientisumas sudaro sodybos kultūrinę vertę. Valstybės galimybė šią kultūrinę vertybę padaryti prieinamą visuomenei, užtikrinti tinkamą jos išsaugojimą, priežiūrą ir dėl to ieškovų teisės naudotis šiuo būstu praradimas laikytinas teisėtu ir būtinu visuomenės interesams.

EŽTT jurisprudencijoje yra konstatuota, kad kultūros paveldo apsauga ir tvarus naudojimasis juo yra svarbus gyvenimo kokybės palaikymui ir regiono bei jo gyventojų istorinių, kultūrinių bei meno šaknų išlaikymui. Tai yra vertybės, kurių apsauga ir skatinimas saisto viešojo administravimo institucijas (žr. 2007 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Debelianovi prieš Bulgariją, peticijos Nr. 61951/00, par. 54; 2009 m. vasario 19 d. sprendimo byloje Kozac?o?lu prieš Turkiją, peticijos Nr. 2334/03, par. 54; 2011 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Potomska ir Potomski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 33949/05, par. 64).

Įvertinusi susidariusią situaciją nacionalinės teisės ir tarptautinių standartų aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį.

Dėl teisės į būstą neliečiamybės, sąlygų asmens iškeldinimui ir teisingos kompensacijos

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda bet kurios rūšies nuomos ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolių teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-260/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-260/2008">3K-3-260/2008</a>; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-361/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-361/2013">3K-3-361/2013</a>; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188/2014">3K-3-188/2014</a>; kt.).

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad atsakovų teisė į būstą yra ginama kaip Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybę. Taigi šiuo atveju yra svarbu įvertinti, ar iš nuomos sutarties kylanti turtinė nauda yra laikoma atsakovų nuosavybe Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio prasme.

Konvencija pateikia savarankišką, nepriklausomą nuo nacionalinių teisės tradicijų nuosavybės kategoriją. Konvencijos nuosavybės termino autonomiškumas yra susijęs su platesnių ginamų teisių rato užtikrinimu. Konvencija gali ginti atitinkamą teisę kaip nuosavybės teisę, net jei ji tokia nepripažįstama pagal valstybių dalyvių nacionalinę teisę. Teismas nuosavybę apibūdina per jai priskirtinus požymius, nepateikdamas konkretaus nuosavybės sąvokos apibrėžimo. Nuosavybės koncepcija negali būti atsiejama nuo pačios Konvencijos dinamiškos ir besivystančios prigimties, todėl nuosavybės termino apibrėžimas galėtų sąlygoti nuosavybės teisės gynimo statiškumą. Taigi, pasirinkus dinamišką nuosavybės koncepciją, apibrėžiamą per požymius, nėra įmanoma pateikti išsamaus sąrašo objektų, kurie galėtų būti kvalifikuojami kaip nuosavybės teisės objektai 1 protokolo 1 straipsnio kontekste. Teismas laikosi tokios pozicijos, kad „nuosavybė protokolo 1 straipsnio prasme gali būti tiek „egzistuojanti nuosavybė“, tiek turtas (angl. assets), įskaitant reikalavimo teises, kurių atžvilgiu pareiškėjas gali teigti turįs bent jau „teisėtus lūkesčius“ (angl. legitimate expectation), kad jos būtų įgyvendintos“ (žr., pvz., Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, 2003 m. sausio 7 d. sprendimas; Stretch prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 42527/98, 2003 m. birželio 24 d. sprendimas ir kt.). Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopeck? prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (2010 m. kovo 29 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124). Taigi nuomininkų teisės ir teisėti lūkesčiai, pagrįsti nuomos sutarties sudarymu, gali būti gintini kaip nuosavybė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatomis, tačiau tam turi būti nustatomas nuomininkų teisėtas lūkestis.

Atsakovas F. P. ir jo šeimos nariai ginčo patalpą valdė ir ja naudojosi ilgą laiką dar iki nuomos sutarties sudarymo, o šie santykiai teisiškai įforminti buvo 1995 m. spalio 3 d. sudarant gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartį.

1992 m. Užutrakio dvaro sodyba buvo traktuojama kaip istorijos ir kultūros paminklas, kuris negali būti privatizuotas (1992 m. balandžio 7 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 256 „Dėl buvusių dvaro sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ 3.2 punktas). Trakų rajono savivaldybės valdyba jau po šio Vyriausybės nutarimo priėmimo 1995 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 50 įpareigojo Trakų valstybinės turizmo įmonės administraciją sudaryti su šio sprendimo priedėlyje minimomis šeimomis gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis per savaitę nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos.

1996 m. sausio 11 d. Vyriausybės nutarime Nr. 69 „Dėl Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirties“ nurodyta pritaikyti valstybės reprezentacinėms reikmėms ginčo pastatą ir buvo pavesta Trakų rajono savivaldybei pateikti skaičiavimus, kiek reikės lėšų Užutrakio buvusio dvaro ansamblio ir Trakų istorinio parko teritorijoje esančiuose kituose pastatuose įsikūrusiems gyventojams iškeldinti. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2002 m. liepos 1 d. rašte Nr. 006-03-1565 „Dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu“ nurodė, kad Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija parengė projektą, kuriuo iš esmės bus išspręsta Užutrakio dvaro sodybos – kultūros paminklo gyventojų aprūpinimo tinkamu gyvenamuoju plotu problema. Šiame rašte nustatyta, kad Trakų rajono savivaldybei bus skiriamos lėšos gyvenamiesiems namams pastatyti ir suteikti šiems gyventojams. Pagal Koncepcijos 10.2 punktą Trakų rajono savivaldybė, iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto gavusi reikiamų lėšų, iškeldins gyventojus iš Užutrakio dvaro sodybos, aprūpins juos kitu gyvenamuoju plotu Lietuvos Respublikos civilinio ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 2007 m. spalio 10 d. Kultūros ministerijos rašte Nr. S1-472 „Dėl Trakų rajono savivaldybės vykdomų gyventojų, gyvenančių Užutrakio dvaro teritorijoje, iškeldinimo darbų“ nurodyta, kad Trakų rajono savivaldybė 2007 m. gavo pinigus, kuriuos turi panaudoti gyventojams iškeldinti iš Užutrakio dvaro sodybos ir dabar yra derinami pastatų, skirtų iškeldinamiems gyventojams, projektai, Trakų rajono savivaldybė turės teisę leisti gyventojams, iškeldintiems iš Užutrakio dvaro sodybos, lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti jiems suteiktas naujas gyvenamąsias patalpas.

Taigi pagal byloje pateiktus ir teismų vertintus įrodymus darytina išvada, kad atsakovas ir jo šeimos nariai beveik 20 metų nuo nuomos sutarties sudarymo gyveno ginčo patalpose, per visą šį laikotarpį su jais nebuvo bandoma nutraukti nuomos sutarties, ją pakeisti ar juos iškeldinti. Toks ilgas gyvenimas ginčo patalpose pagal ginčo nuomos sutarties sąlygas ir valstybės įgaliotų institucijų nuolatinis tvirtinimas, kad, Užutrakio dvaro sodybos komplekse ir jo patalpose gyvenančius asmenis iškeldinus, jiems būtų suteikiamas kitas būstas, sukūrė atsakovui F. P. teisėtą lūkestį, kad būtent tokiomis palankiomis sąlygomis jis ir jo šeimos nariai toliau galės nuomotis ar įsigyti būstą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent ši turtinė nauda, kurią gauna atsakovas iš 1995 m. spalio 3 d. sudarytos gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutarties, ir yra ta turtinė teisė, kuri yra gintina Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatomis.

Atsakovus siekiama iškeldinti iš ypatingą vertę visuomenei turinčiame pastate esančių patalpų, kurias norima pritaikyti visuomenės poreikiams tenkinti, tai jiems turi būti kompensuojamas jų turėtas teisės į būstą turtinis praradimas. Taigi šioje byloje iš esmės yra asmenų teisės į būstą ir visuomenės siekio naudotis ypatingą vertę turinčiu kultūros paveldo kompleksu interesų priešprieša. Pažymėtina, kad ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos. Būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą. Šių esminių nuostatų laikomasi tiek kasacinio teismo, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Taigi šiuo atveju turi būti nustatyta teisinga susikirtusių interesų pusiausvyra, kuri būtų užtikrinta per kompensavimo mechanizmą. EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad paimant asmens turtą visuomenės poreikiams tenkinti teisės į kompensaciją sąlygos yra svarbios, vertinant, ar skundžiama priemonė nustatė teisingą susikirtusių interesų pusiausvyrą ir neuždėjo asmeniui neproporcingos naštos. Turto paėmimas nesumokant kompensacijos, protingai (pagrįstai) susijusios su jo verte, paprastai reikš neproporcingą apribojimą ir visiškas kompensacijos nepaskyrimas gali būti pateisinamas tik itin išskirtiniais atvejais (pvz., 2017 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Werra Naturstein GmbH & Co KG prieš Vokietiją, peticijos Nr. 32377/12, par. 45; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Holy Monasteries prieš Graikiją, peticijų Nr. 13092/87, 13984/88, par. 71).

Nuosavybės nusavinimas turi atitikti Konvencijoje nustatytas sąlygas (dėl visuomenės intereso, įstatymo nustatytomis sąlygomis ir vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais). Kartu EŽTT vertina ir tai, ar tokia priemonė buvo proporcinga, t. y. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad paimant asmens turtą visuomenės poreikiams tenkinti teisės į kompensaciją sąlygos yra svarbios, vertinant, ar skundžiama priemonė nustatė teisingą susikirtusių interesų pusiausvyrą ir neuždėjo asmeniui neproporcingos naštos. Turto paėmimas nesumokant kompensacijos, protingai (pagrįstai) susijusios su jo verte, paprastai reikš neproporcingą apribojimą ir visiškas kompensacijos nepaskyrimas gali būti pateisinamas tik itin išskirtiniais atvejais (pvz., 2017 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Werra Naturstein GmbH & Co KG prieš Vokietiją, peticijos Nr. 32377/12, par. 45; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Holy Monasteries prieš Graikiją, peticijų Nr. 13092/87, 13984/88, par. 71).

Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš sprendžiant tinkamos kompensacijos klausimą, kiekvieną kartą turi būti nustatomi asmenys, kuriems ši kompensacija priklauso. Kompensacija priklauso tik tiems asmenims, kurie įgijo teisę į būstą ir kurių teisės turtiniai aspektai gintini Konvencijos nuostatomis, ir kuriuos reikia iškeldinti iš ginčo patalpų, t. y. kurie ten faktiškai gyvena ir naudojasi ja kaip būstu Konvencijos prasme.

Ginčo patalpos 1995 m. spalio 3 d. buvo neterminuotai išnuomotos atsakovui F. P. pagal Trakų rajono savivaldybės valdybos 1995 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 50, kuriame nurodyta, kad jo šeimą sudaro trys asmenys. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad atsakovų F. P., S. L. P. ir M. P. galimą gyvenimo faktą ginčo patalpose patvirtino tik gyvenamosios vietos deklaravimas (duomenys neskelbtini), kitų atsakovų deklaruotos gyvenamosios vietos adresai nesutapo su ginčo patalpos adresu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gyvenamoji vieta atsakovų F. P., S. P. bei M. P. yra deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), V. P. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), jo dukters E. P. gyvenamoji vieta yra deklaruota (duomenys neskelbtini), L. P. gyvenamoji vieta yra deklaruota (duomenys neskelbtini); nei E. P. (nepilnametė kartu su motina J. P. gyvena (duomenys neskelbtini), ten mergaitė lanko mokyklą; būtent Vilniuje, o ne Trakuose yra susiklostę mergaitės socialiniai ryšiai), nei V. P. (E. P. tėvas, deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) kaime, šiuo metu gyvena ir dirba Belgijoje), (duomenys neskelbtini) negyveno. Pažymėtina, kad ir atsakovų kasaciniame skunde nurodyti kiti gyvenamosios vietos adresai.

Pažymėtina, kad iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų galimas tik teismui nustačius, kad asmenys jomis naudojasi ir (ar) jose yra asmenų turtas. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.609 straipsnio 3 dalį, kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos. Teismui nustačius ir konstatavus faktus, kad asmenys nesinaudoja gyvenamosiomis patalpomis, yra išvykę gyventi kitur ir (ar) jose nėra jų turto, apskritai nėra pagrindo spręsti dėl asmenų iškeldinimo iš patalpų.

Nagrinėjamoje byloje taip pat buvo pateikta Trakų rajono savivaldybės administracijos Trakų seniūnijos 2012 m. rugsėjo 20 d. pažyma gyvenamosios patalpos savininkui (bendraturčiams) apie tai, kad ginčo patalpoje savo gyvenamąją vietą yra deklaravę ne visi (nagrinėjamoje byloje trys atsakovai) atsakovai. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien argumento, jog atsakovų gyvenamoji vieta deklaruota ginčo patalpoje, nepakanka gyvenimo joje faktams ir teisei į būstą konstatuoti. Būtina nustatyti, ar pagrindinis nuomininkas ir (kurie) jo šeimos nariai gyvena ginčo patalpoje ir faktiškai ja naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme, ar ginčo patalpas naudoja savo poreikiams, ar naudojasi ginčo patalpomis nuolat, ar tik laikinai, ar jos yra tinkamos gyventi, yra visos inžinerinės sistemos, atitinka sanitarinius ir techninius reikalavimus. Šiam tikslui būtina ištirti ir įvertinti visus duomenis, galinčius patvirtinti faktinį naudojimąsi patalpomis, pvz.: elektros, vandens suvartojimą, suvartojimo periodiškumą ir kt.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kvalifikuodamas gyvenamosios vietos deklaravimo reikšmę sprendžiant dėl asmens gyvenamosios vietos, kasacinis teismas yra konstatavęs, jog, nustatant asmens gyvenamąją vietą, svarbu atsižvelgti ne tik į formalų deklaruotos gyvenamosios vietos faktą. Vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2012">3K-3-396/2012</a>; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NDYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-646/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-646/2013">3K-3-646/2013</a>; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzItMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-532-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-532-313/2015">3K-3-532-313/2015</a>; kt.).

Asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus taip pat įtvirtina CK 2.17 straipsnio 1 dalis, o asmens deklaruota gyvenamoji vieta yra tik vienas iš kriterijų, nustatant šią faktinę aplinkybę. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo jurisprudencijoje. EŽTT konstatavo, kad kai Konvencijos 8 straipsnio apsauga remiamasi dėl būsto, kuriame pareiškėjas niekada ar beveik niekada negyveno, arba kai jis jame nebegyvena tam tikrą žymų laiko tarpą, gali būti, jog jo ryšiai su tokiu būstu yra susilpnėję ir nebėra ginčo objektas Konvencijos 8 straipsnio atžvilgiu (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimo byloje Andreou Papi prieš Turkiją, peticijos Nr. 16094/90, par. 54). EŽTT yra pripažinęs, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta buvo bute, kuriame jis anksčiau gyveno (t. y. ne tame, dėl kurio jis prašė taikyti Konvencijos 8 straipsnio apsaugą), nėra pakankama padaryti išvadai, jog jo gyvenamoji vieta ir yra šiuo adresu. Teismas vertino, kad faktinis gyvenimas kitame būste suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su šia patalpa tam, kad ji būtų laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. 2017 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10, par. 32).

Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269/2012">3K-3-269/2012</a>; kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie klausimai negali būti sprendžiami kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatinėjimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Dėl to faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos teisės į kompensaciją kilimui ir galimam jos taikymui, nustatytinos bylą iš esmės nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Jeigu iš naujo bylą nagrinėjantis teismas, nustato, kad yra asmenų, kurie naudojasi ir gyvena ginčo patalpose kaip būste Konvencijos prasme, tai tokiu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl jų iškeldinimo ir kompensacijos priteistinumo už jų praradimus.

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad atsakovą F. P. ir jo šeimos narius S. L. P. ir M. P. iškeldinus iš ginčo patalpų, jiems turi būti suteiktos kitos gyvenamosios patalpos leidžiant jas privatizuoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad alternatyvaus būsto suteikimas iškeldinimo atveju Konvencijos prasme yra tik vienas iš galimų kompensavimo formų. Nacionalinis teisinis reglamentavimas, taikomas panašiems teisiniams santykiams, taip pat patvirtina, kad kompensavimo formos nuomininkams praradus gyvenamuosius namus ar butus gali būti įvairios.

Valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus. Grąžintų namų ar butų savininkų ir juose gyvenančių nuomininkų teisių ir interesų apsaugos sistema nuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 priėmimo ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo priėmimo 1997 m. liepos 1 d. iki šių dienų kito: 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad nuomininkai, gyvenantys buvusiems savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, turi teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, gauti kreditus šiems tikslams lengvatinėmis sąlygomis; 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais, t. y. savivaldybė pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoja kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skiria žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuomininkai, gyvenantys buvusiems savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, turi teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, gauti kreditus šiems tikslams lengvatinėmis sąlygomis. 1998 m. birželio 16 d. priimto Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. XII-1484 redakcija) 9 straipsnyje nustatyta, kad nuomininkams bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos arba bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, arba bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti, arba bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais. Taigi įstatymų leidėjas, nustatydamas nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygas ir tvarką, tuo pat metu nustatė valstybės garantijas juose gyvenantiems nuomininkams. Šios garantijos įvairiais laikotarpiais buvo nevienodos, tačiau valstybė visada buvo įsipareigojusi nuomininkams perduoti nuosavybėn kitas gyvenamąsias patalpas ar neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, ar kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Byloje nustatyta, kad Trakų apylinkės taryba 1992 m. kovo 9 d. I šaukimo sesijos sprendimu „Dėl žemės sklypo statybai“ nusprendė skirti atsakovui F. P. 2500 kv. m ploto žemės sklypą Nr. 28 (duomenys neskelbtini), kuris turėjo būti skirtas F. P. mirusiam tėvui. Atsakovas F. P. Trakų rajono Trakų apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1992 m. rugpjūčio 7 d. pateikė prašymą parduoti jam 0,25 ha žemės sklypą, kurį užims privačių namų valda (individualiai statybai skirtas sklypas), (duomenys neskelbtini) kaime. 2000 m. kovo 1 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė įsakymą Nr. 584-79, kurio 3 punktu Trakų rajono žemėtvarkos skyrius buvo įpareigotas įskaityti F. P. sumokėtas 32,60 Lt (9,44 Eur) valstybės vienkartines išmokas pagal 1992 m. rugpjūčio 7 d. mokėjimo pranešimą bei įpareigojo sudaryti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. 2000 m. gegužės 29 d. tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir F. P. buvo sudaryta valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartis, kuria F. P. už 32,60 Lt (9,44 Eur) valstybės vienkartinių išmokų įgijo 2451 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Valstybinė žemės pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta 2004 m. spalio 14 d. Pažymėtina, kad atsakovui suteikiant žemės sklypą nebuvo būsto statybai suteiktas lengvatinis kreditas, taip pat prie skirto žemės sklypo nebuvo privestos jokios komunikacijos.

Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad, valstybei (savivaldybei) skyrus atsakovui valstybinį žemės sklypą, kurį jis įsigijo lengvatinėmis sąlygomis, buvo įgyvendinta jo teisė į būstą ir tokiu būdu pasibaigė valstybės pareiga atsakovams suteikti kitas gyvenamąsias patalpas.

Kompensacijos dydžio nustatymo aspektas neišvengiamai susijęs su jos apskaičiavimo metodo klausimu. EŽTT yra pažymėjęs, kad tokiu atveju labai svarbu paisyti teisingos interesų pusiausvyros principo, kuris atskleidžia jautresnio požiūrio poreikį į turto vertės, teisingo atlyginimo nustatymo klausimus, egzistuojant delsimams turto paėmimo procese. Dėl kompensacijos sumos EŽTT yra pabrėžęs, kad paprastai ji turi būti apskaičiuojama, remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr. 2009 m. gruodžio 22 d. didžiosios kolegijos sprendimo dėl atlyginimo byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją, peticijos Nr. 58858/00, par. 103). EŽTT taip pat yra akcentavęs, kad kompensacijos adekvatumas sumažėtų, jeigu ji būtų išmokėta, neatsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galinčias sumažinti jos vertę, pavyzdžiui, nepagrįstus delsimus. Neįprastai ilgi delsimai išmokant kompensaciją dėl turto nusavinimo lemia asmens, kurio žemė nusavinta, didesnius finansinius nuostolius, sukelia asmeniui netikrumo būseną (pvz., Vassallo prieš Maltą, peticijos Nr. 57862/09, par. 39, 2006 m. kovo 29 d.). Tas pats taikoma administraciniams ir teisminiams procesams, kuriuose sprendžiama dėl tokios kompensacijos dydžio, ypač kai asmenys, kurių žemė nusavinta, yra įpareigoti (priversti) (angl. obliged) imtis tokių procesų inicijavimo, kad gautų kompensaciją, į kurią turi teisę.

Nors ir tiesa, kad daugeliu teisėto turto nusavinimo (ekspropriacijos) atvejų, tokių kaip žemės paėmimas keliams tiesti ar kitais viešojo intereso tikslais, tik visiškos kompensacijos sumokėjimas gali būti laikomas protingai (pagrįstai) susijusiu su turto verte, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais. Teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, tokie, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesnį socialiniam teisingumui užtikrinti, gali pateisinti mažesnės nei visos turto rinkos vertės atlyginimą (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Vassallo prieš Maltą, peticijos Nr. 57862/09, par. 38; 2006 m. kovo 29 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97, par. 96–97).

Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl individualios statybos“ 2.7 punkte nustatyta, kad piliečiai, gavę sklypus gyvenamiesiems namams statyti, išbraukiami iš įskaitos valstybiniam (visuomeniniam) gyvenamajam plotui gauti ar įstoti į namų statybos kooperatyvą. Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą neparduodami butai, nuomojami asmenų, kuriems suteiktas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti arba kurie priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, jeigu šiems asmenims gyvenamojo namo ar buto statybai suteiktas lengvatinis kreditas arba jeigu sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti jiems suteiktas kvartaluose, kuriuose valstybės lėšomis yra nutiesti magistraliniai inžineriniai tinklai.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant dėl kompensacijos tinkamumo šioje byloje svarbi aplinkybė yra ta, kad atsakovui žemės sklypas buvo suteiktas dar 1992 m., o iškeldinimas pradėtas praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų (2015 m.); be to, valstybė suteikė žemės sklypą nuomininkui, kartu nesuteikdama nei lengvatinio kredito statybai, nei prisidėdama prie komunikacijų sukūrimo, nors Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl individualios statybos“ 11.2 punkte nurodyta, kad sklypai kvartaluose, kuriuose savivaldybė yra įrengusi magistralinius inžinerinius tinklus, be eilės suteikiami šia tvarka piliečiams, kurių namai turi būti pertvarkyti arba nugriauti paimant (išperkant) sklypą valstybės ar visuomenės reikalams, – toje vietovėje, kurioje yra tie namai (jeigu šie piliečiai pasirenka tokį kompensavimo būdą.

Pažymėtina, kad Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į visišką kompensaciją visais atvejais ir teisėti viešojo intereso tikslai, pavyzdžiui, tokie, kurių siekiama ekonomikos reformos priemonėmis ar priemonėmis, skirtomis didesniam socialiniam teisingumui užtikrinti, gali pateisinti mažesnės nei visos turto rinkos vertės atlyginimą (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Vassallo prieš Maltą, peticijos Nr. 57862/09, par. 38; 2006 m. kovo 29 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), peticijos Nr. 36813/97, par. 96-97), tačiau bylą iš naujo nagrinėjantys teismai turi įvertinti tai, kad vien žemės sklypo be jokios inžinerinės infrastruktūros perduotame žemės sklype suteikimas nebuvo pakankamas valstybės pareigos tinkamai kompensuoti nuosavybės praradimus vykdymas.

Pažymėtina, kad tiek Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuomininkai, gyvenantys buvusiems savininkams sugrąžintuose gyvenamuosiuose namuose, turi teisę neatlygintinai gauti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, įstoti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, gauti kreditus šiems tikslams lengvatinėmis sąlygomis, tiek Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad pagal šį įstatymą neparduodami butai, nuomojami asmenų, kuriems suteiktas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti arba kurie priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, jeigu šiems asmenims gyvenamojo namo ar buto statybai suteiktas lengvatinis kreditas arba jeigu sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti jiems suteiktas kvartaluose, kuriuose valstybės lėšomis yra nutiesti magistraliniai inžineriniai tinklai.

Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Ši nuostata pakartota bei detalizuota kituose įstatymuose. CK 4.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. CK 4.100 straipsnyje įtvirtinta, kad paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis); daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina (2 dalis). Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai, tvarka ir atlyginimas reglamentuojami Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, kurio 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui turi būti teisingai atlyginama pinigais rinkos kaina.

Teismai, vertindami teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, turėtų atsižvelgti į aplinkybes, kad savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo nuosavybės; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams; visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypų vertė nustatoma sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams dieną; sklypo vertė nustatoma pagal jo parametrus, buvusius iki sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dienos; savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas ne bet kokio, o būtent konkretaus individualias savybes turinčio žemės sklypo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-248/2017 17–18 punktus).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, minėta, bylą nagrinėję teismai, siekdami išspręsti galimos kompensacijos skyrimo klausimą, turi nustatyti, ar atsakovas ir jo šeimos nariai gyvena ginčo patalpoje ir faktiškai ja naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme, ar turi socialinį ryšį su ginčo patalpa, taip pat įvertinti ar, atsakovas ir jo šeimos nariai ginčo patalpas naudoja savo poreikiams, ar naudojasi ginčo patalpomis nuolat ar tik laikinai, pvz., vasaros sezono laikotarpiu naudojasi kaip poilsio patalpa, ar leidžia naudotis kitiems asmenims. Taip pat turi būti nustatinėjama ir vertinama, ar atsakovas ir jo šeimos nariai naudojasi gyvenamosiomis patalpomis ir (ar) jose yra jų turtas, ar jie nėra išvykę CK 6.609 straipsnio 3 dalies prasme ar nėra praradę socialinio ryšio su ginčo patalpa, nes tai nustačius, apskritai neliktų pagrindo spręsti dėl asmenų iškeldinimo iš patalpų. Šiam tikslui būtina ištirti ir įvertinti visus duomenis, galinčius patvirtinti faktinį naudojimąsi patalpomis, pvz.: elektros energijos, vandens suvartojimas, suvartojimo periodiškumas ir kt. Kadangi šie klausimai negali būti sprendžiami kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Dėl to faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos teisės į kompensaciją kilimui ir galimam jos taikymui, nustatytinos bylą iš esmės nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje liko nenustatyti teisiškai reikšmingi faktai sprendžiant šalių ginčą ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuomos teisinius santykius. Sprendžiant dėl atsakovų teisės į alternatyvų būstą reikėtų įvertinti tai, ar iš tiesų, kaip teigia atsakovas, pagal nacionalinį teisinį reguliavimą jis, jau nuo 1992 m. žinodamas apie ginčo patalpų pertvarkymą visuomenės poreikiams, turėjo galimybę pasirinkti kompensavimo būdą: žemės sklypo įsigijimą lengvatinėmis sąlygomis arba priėmimą į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą ir lengvatinio kredito gyvenamojo namo ar buto statybai suteikimą (Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas). Jeigu atsakovas pasinaudojo pirmąja galimybe dar 1995 m. už investicinius čekius įsigijęs žemės sklypą, spręstina, ar tokia kompensacija laikytina pakankama.

Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad atsakovai, jei jiems nebūtų suteikta kita gyvenamoji patalpa nagrinėjamu atveju, būtų diskriminuojami kitų asmenų, kurie buvo iškeldinti ir gavo kitą gyvenamąją patalpą, atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės institucijų teisės aktuose ir raštuose nurodomais bendraisiais teiginiais iškeldinti asmenis, gyvenančius Užutrakio dvaro sodybos komplekse, yra išreiškiama bendra valstybės pozicija iškeldinti asmenis ir kompleksą pritaikyti viešiesiems poreikiams tenkinti, tačiau nesprendžiama ir nepasisakoma dėl kiekvieno asmens teisės į būstą atskirai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kiekvienu atveju individualiai turi būti vertinama, ar gyvenamoji patalpa yra to asmens būstas Konvencijos prasme, ar jį iškeldinus turtiniai praradimai turi būti kompensuojami ir kokia apimtimi. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog kitiems iškeldintiems asmenims buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, savaime nereiškia atsakovų diskriminavimo ar jų teisių pažeidimo.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl, grąžindama bylą nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 6,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ieškovė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija pateikė prašymą priteisti 1815 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsakovai pateikė prašymą priteisti 696 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Elektroninių ryšių priemonėmis pateikdami kasacinį skundą atsakovai sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio. Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 ir 7 dalių nuostatomis, už kasacinį skundą mokėtina suma – 108 Eur, todėl yra susidariusi 42 Eur sumokėto žyminio mokesčio permoka. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Janina Januškienė

Algirdas Taminskas