M. J. pagal BK 225 str. 2 d., 22 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–341/2013

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00064-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.1.15.1.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,

nuteistajam M. J.,

nuteistojo gynėjui advokatui Gintarui Černiauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. kasacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutarties.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nuosprendžiu M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį dvejiems metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 71 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir paskirta 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Valstybei iš M. J. priteista 400 Lt proceso išlaidų ir 680 Lt išlaidų už advokato atstovavimą V. V.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, nuteistojo M. J., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. apeliaciniai skundai atmesti. Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nuosprendis pakeistas – iš M. J. 400 Lt proceso išlaidų priteista ne valstybei, o Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybai. Kita šio nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Gutausko pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. J. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) tyrėju, 2009 m. birželio 23 d., apie 14.00 val., prie garažų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), automobilyje „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), žinodamas, kad V. V. yra linkęs ir ketina daryti administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1632 straipsnyje, pokalbio su V. V. metu savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš jo duoti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. netrukdomą akcizais apmokestinamų prekių laikymą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką ir administracinės atsakomybės už šiuos veiksmus taikymo neinicijavimą.

Be to, M. J. 2009 m. lapkričio 26 d., apie 12.32 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kaune, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) turgaus, automobilyje „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pokalbio su V. V. metu savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš jo duoti ir paėmė 400 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už netrukdomą akcizais apmokestinamų prekių laikymą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką ir administracinės atsakomybės už šiuos veiksmus taikymo neinicijavimą.

M. J. buvo kaltinamas, tačiau, nesurinkus pakankamai įrodymų, išteisintas ir iš kaltinimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį pašalinta tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) tyrėju, 2009 m. birželio 23 d., apie 14.00 val., prie garažų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), automobilyje „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), žinodamas, kad V. V. yra linkęs daryti ir ketina daryti administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 1632 straipsnyje, pokalbio su V. V. metu priėmė iš jo 400 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už netrukdomą akcizais apmokestinamų prekių laikymą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką ir administracinės atsakomybės už šiuos veiksmus neinicijavimą.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. rugpjūčio 12 d., apie 11.30 val., prie Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini), esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), pastato pokalbio su V. V. metu savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš jo duoti ir priėmė 400 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už netrukdomą akcizais apmokestinamų prekių laikymą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką ir administracinės atsakomybės už šiuos veiksmus neinicijavimą.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. lapkričio 24 d., apie 16.00 val., netoli namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), sustabdė automobilį, kurį vairavo V. V., ir automobilyje „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pokalbio su V. V. metu savo naudai tiesiogiai pareikalavo iš jo duoti 400 Lt kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už netrukdomą akcizais apmokestinamų prekių laikymą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant nustatytą tvarką ir administracinės atsakomybės už šiuos veiksmus neinicijavimą, tačiau reikalaujamo kyšio nepriėmė, nes V. V. neturėjo reikalaujamos pinigų sumos, todėl kyšio nedavė.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; nepatenkinus šio prašymo, prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį – perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 225 straipsnio 2 dalies į 22 straipsnį, 228 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę.

Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai netinkamai taikė tiek proceso, tiek materialinės teisės normas, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

Kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismo nutartimi sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (toliau – ir NVIV) buvo atlikti pažeidžiant BPK 159 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. provokuojant jį padaryti nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Nukentėjusiojo V. V. veiksmai leidžiant jam atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo sankcionuoti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartimi, pratęsti to paties teismo 2009 m. spalio 2 d. nutartimi. Šiomis nutartimis V. V. leista atlikti BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, kartu neteisėtai nustatant galimybę atlikti provokuojančius veiksmus, t. y. teismo nutartyse nurodyta, kad V. V. suteikta teisė ne tik pažadėti duoti bei duoti kyšį, bet ir per vieną ar daugiau kartų tiesiogiai ar netiesiogiai pasiūlyti kyšį, o tai, kasatoriaus nuomone, visais atvejais reiškia leidimą atlikti aktyvius veiksmus, kuriais provokuojama imti kyšį iš paperkančio asmens.

V. V. supratęs, kad teismo nutartimi jam leidžiama siūlyti kyšį, tą ir padarė, provokuodamas kasatorių nusikalsti. Neteisėtus provokuojančio pobūdžio V. V. veiksmus patvirtina baudžiamojoje byloje esantis taikant BPK 159 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę gauto garso bei vaizdo įrašo tyrinys. Įraše girdėti, kaip V. V. klausia kasatoriaus: „o tai kaip dabar, kiek ten kas?“, „nu tai nors maždaug sakykit, nu“, „nu tai kaip sakydavot tada keturi kažkur tai, nu“. Būtent šie V. V. teiginiai turi būti pripažinti provokuojantys atlikti nusikalstamą veiką. Iš garso įrašo taip pat aiškiai girdėti, kad iki šių V. V. išsakytų teiginių kasatorius visiškai nekalbėjo apie jokį neteisėtą siekimą gauti atlygį už pareigūno veikimą ar neveikimą. Po V. V. teiginių užfiksuotas kasatoriaus atsakymas „nu“ nieko nereiškia, nes šis teiginys yra neinformatyvus, t. y. nei patvirtina, nei paneigia, kad jis sutiko priimti nukentėjusiojo aktyviais veiksmais siūlomus pinigus. Minėtų V. V. išsakytų teiginių turinys, jų pakartojimas rodo intensyvius bei provokuojančius nusikalstamą veiką imituojančio asmens veiksmus. Be to, kasatorius pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus ir primygtinis (EŽTT sprendimas Teixeira de Casto prieš Portugaliją byloje).

Kasatoriaus nuomone, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog išvada apie provokaciją galėtų būti daroma tik tuo atveju, jei prieš pirmąjį susitikimą (2009 m. birželio 23 d.) su policijos pareigūnu (kasatoriumi) V. V. būtų vykdęs kokias nors pareigūnų užduotis, nes provokuojančius veiksmus galima atlikti iki to momento, kada kaltininkas pradeda įgyvendinti nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią NVIEM teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo pagrindų teisėtumas, bet ir jo vykdymo teisėtumas, kurio pagrindinis reikalavimas yra tai, kad negalima asmens provokuoti daryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-2/2009). Be to, teismai visiškai nevertino tos aplinkybės, kad NVIV atlikimas buvo sankcionuotas remiantis vienintelio V. V. parodymais, kuriuos teismai vertino nenuosekliai ir prieštaringai. Taigi teismai iš esmės nevertino aplinkybių, kaip V. V. atliko nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, o valstybės institucijos neįvykdė joms tenkančios pareigos paneigti gynybos argumentus dėl galimo provokacijos panaudojimo atliekant šiuos veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008). Atsižvelgiant į tai, skunde daroma išvada, kad visi įrodymai, kuriais buvo pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis, gauti neteisėtai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įrodymų leistinumo principą.

Taip pat kasatorius nurodo BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes, jo nuomone, teismų argumentams vertinant įrodymus būdingas nenuoseklumas. Teismas, remdamasis vien tik V. V. parodymais, 2009 m. birželio 26 d. V. V. protokolu-pareiškimu, padarė neginčijamą išvadą, kad kasatorius 2009 m. birželio 23 d. reikalavo iš jo duoti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Tačiau dėl kitų – 2009 m. rugpjūčio 12 d. ir lapkričio 24 d. – nusikalstamos veikos epizodų jį išteisino, nes, kaip ir 2009 m. birželio 23 d. epizodo atveju, vieninteliu kasatoriaus kaltės įrodymu buvo išimtinai tik nukentėjusiojo V. V. parodymai. Taigi vienu atveju nukentėjusiojo V. V. parodymai teismo buvo vertinami kaip vienintelis ir pakankamas įrodymas nuteisti kasatorių, kitu atveju – jie buvo atmesti kaip nepatikimi. Be to, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad to paties asmens tų pačių aplinkybių pakartojimas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nedaro šių parodymų neginčijamai patvirtinančiais baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens kaltę. Anot kasatoriaus, tai, kad pats teismas nurodo, jog vien tik nukentėjusiojo parodymų nepakanka pripažinti asmenį kaltu priėmus kyšį, tačiau nuteisia šį asmenį už kyšio reikalavimą remdamasis tais pačiais nukentėjusiojo parodymais, reiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

Kartu kasatorius pažymi, kad, nesant jokių patikimų įrodymų, jog jis 2009 m. birželio 23 d. atliko kokius nors nusikalstamus veiksmus, negalima ir išvada, kad V. V. nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai buvo atlikti prisijungus prie jau daromos kasatoriaus nusikalstamos veikos, vadinasi, buvo pažeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008, suformuluota taisyklė, leidžianti tik prisijungti prie daromos nusikalstamos veikos, o ne provokuoti naujos nusikalstamos veikos padarymą.

Dėl nuteisimo už kitą kyšio reikalavimo bei paėmimo epizodą 2009 m. lapkričio 26 d. kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teisiamojo posėdžio metu paklaustas, ar 2009 m. lapkričio 26 d. perdavė kasatoriui 400 Lt, V. V. iš karto atsakyti negalėjo, o po to nurodė, kad viskas yra užfiksuota. Tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad V. V. skaičiuoja pinigus, o pinigų perdavimo kasatoriui nematyti. Iš garso įrašo taip pat negalima daryti neabejotinos išvados, kad V. V. perdavė kasatoriui 400 Lt. Be to, pažymėti ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro V. V. perduoti 400 Lt nebuvo rasti pas kasatorių.

Kasatorius taip pat mano, kad jo nekaltumą netiesiogiai patvirtina ir tai, jog prieš jį buvo naudojamos ir kitos procesinės prievartos priemonės, t. y. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. ir 2009 m. spalio 2 d. nutartimis buvo sankcionuotos BPK 154 straipsnyje, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 2 d. ir 2010 m. spalio 5 d. nutartimis – BK 160 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės, tačiau nei perdavimo elektroniniais ryšių tinklais, nei slapto sekimo metu informacijos, patvirtinančios kasatoriaus kaltę padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, nebuvo gauta.

Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad po 2009 m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartimi buvo leista V. V. atlikti NVIV prieš kasatorių, o tai rodo, jog tuo metu dar nebuvo surinkta tiek duomenų, kad būtų galima apkaltinti kasatorių padarius BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Dėl to kasatorius kategoriškai nesutinka su teismų išvada, kad byloje visiškai įrodyta jo kaltė dėl BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo. Tokiu atveju nebūtų buvę būtina toliau tęsti NVIV, nes visi kaltę patvirtinantys įrodymai jau būtų buvę surinkti. Tokia išvada išplaukia ir iš teismų praktikos, pagal kurią NVIM ir NVIV laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką; nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai (modelis) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86/2011). Taigi aplinkybės, kad prokuroras ir po 2009 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į teismą, o teismas leido V. V. atlikti NVIV, aiškiai rodo, jog tuo metu baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių nuteisti kasatorių dėl BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo. Apibendrindamas ir atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, kasatorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nesurinkta teisėtų įrodymų, leidžiančių daryti neginčijamą išvadą, kad jis padarė nusikalstamą veiką.

Toliau skunde kasatoriaus nurodo, kad pagal tas faktines aplinkybes, kurias pripažino įrodytomis, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. jo nuomone, nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, bet pagal 22 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nuteistas už tai, kad, žinodamas, jog V. V. yra linkęs daryti ir ketina daryti administracinius teisės pažeidimus, reikalavo ir priėmė iš jo kyšį. Taigi teismai nenustatė konkretaus V. V. pažeidimo, kuris būtų lėmęs neteisėtą kasatoriaus veikimą ar neveikimą, paimant už tai iš nukentėjusiojo atlygį, todėl nėra nusikalstamos veikos, aprašytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, objektyvaus požymio, atitinkamai – ir tiesioginės tyčios nusikalsti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad V. V. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Teismas tik iškėlė prielaidą, kad V. V. linkęs daryti ir ketina daryti administracinius teisės pažeidimus, tačiau tai neįrodo, kad toks pažeidimas buvo padarytas. Esant tokioms aplinkybėms, veika galėjo būti kvalifikuota tik kaip piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos 3 punktas: „jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas; tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas (BK 228 straipsnis); kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89/2009). Be to, nebuvimas įrodymų, kad kasatorius reikalavo ir priėmė kyšį, rodo, kad jis nesiekė nei turtinės, nei kitokios asmeninės naudos kalbėdamas su V. V.

Taip pat kasatorius nurodo, kad, net ir pripažinus, jog NVIV buvo teisėti ir yra pakankamai įrodymų daryti išvadą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, šiuo atveju jam inkriminuotų veiksmų kvalifikuoti kaip baigto nusikaltimo negalima, nes tai prieštarautų teismų praktikai, pagal kurią, jeigu nusikalstama veika buvo padaryta ir išaiškinta veikiant pagal NVIM, tokia veika kvalifikuojama ne kaip baigtas nusikaltimas, o kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2002). Tai, kad teismai nukentėjusiojo V. V. parodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems objektyviems duomenims, rodo, kad iš esmės vadovautasi atliekant NVIV gautu garso ir vaizdo įrašu.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. V. prašo pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį – priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, jo dydį nustatant teismo nuožiūra.

Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nepritaisė jam neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo M. J. Remiantis EŽTT praktika, galima iš dalies sutikti, kad M. J. pripažinimas kaltu jau yra tam tikra satisfakcija už nukentėjusiajam padarytą moralinę skriaudą (pvz., 1991 m. balandžio 26 d. sprendimas Ezelinas prieš Prancūziją byloje, 1991 m. spalio 30 d. sprendimas Borgersas prieš Belgiją byloje ir kt.). Tačiau, kasatoriaus nuomone, šiuo atveju vien apkaltinamojo nuosprendžio neužtenka padarytai neturtinei žalai kompensuoti. Jis pažymi, kad M. J. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nesigailėjo, nebuvo nuoširdus ir teigė esą nukentėjusysis jį apšmeižė. Taip pat kasatorius nurodo, kad bendraudamas su M. J. jis patyrė dvasinių išgyvenimų, streso, baimės, bejėgiškumo jausmą, jautėsi neužtikrintas dėl savo ateities, nes bet kada galėjo būti užkluptas neteisėtai iš jo kyšio reikalaujančio M. J., buvo priverstas jam nuolaidžiauti, vykdyti jo nurodymus, žemintis prieš jį, buvo visiškoje kyšio reikalaujančio asmens, siekiančio iš jo tik pasipelnyti, priklausomybėje ir valioje. Tokioje situacijoje negalėdamas nieko padaryti, išgyveno emocinę depresiją ir nusivylimą. Taigi dėl prieš jį padaryto nusikaltimo patyrė neturtinės žalos, kurios piniginį dydį prašo nustatyti teismo nuožiūra.

Nuteistojo M. J. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų M. J. kasacinio skundo argumentų

Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, nurodytus BPK 369 straipsnyje, t. y. tikrina, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nagrinėjama baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo tikrinama pagal prokuroro, nukentėjusiojo V. V. ir nuteistojo M. J. apeliacinius skundus. Šių proceso dalyvių apeliaciniuose skunduose išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apskundimo pagrindai, motyvai, prašymai patvirtina, kad apeliacine tvarka buvo skundžiamasi dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodymų (nuteistojo M. J., nukentėjusiojo V. V., garso ir vaizdo įrašų ir kt.) vertinimo, bausmės M. J. paskyrimo, taip pat proceso išlaidų, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimais. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad šis teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnyje nustatytomis pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribomis, atsakė į visus apeliaciniuose skunduose keliamus fakto bei teisės klausimus.

Pažymėtina, kad didžiojoje nuteistojo M. J. kasacinio skundo dalyje dėstomi argumentai ir keliami teisės taikymo klausimai, kurie nebuvo nurodyti nei jo paties, nei kitų apeliantų apeliaciniuose skunduose ir apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėjo. Apeliacine tvarka nebuvo nagrinėti nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo ir atlikimo teisėtumo (BPK 159 straipsnio, 20 straipsnio 4 dalies taikymo), netinkamo veikos kvalifikavimo (ne pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, o pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį) klausimai, todėl, atsižvelgiant į BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimus, apibrėžiančius kasacinės instancijos teismo kompetenciją, jie negali būti ir kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Esant šioms aplinkybėms, nurodyta nuteistojo M. J. kasacinio skundo dalis, kaip neatitinkanti kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, paliekama nenagrinėta.

Dėl įrodymų vertinimo nuteisiant M. J. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (BPK 20 straipsnio 5 dalis)

Nuteistojo M. J. kasaciniame skunde nesutinkama su abiejų instancijų teismų atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylos aplinkybėmis, sudariusiomis faktinį pagrindą jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Kaip kasacijos pagrindą nurodydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kasatorius teigia, kad teismų argumentai vertinant bylos duomenis buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, nes, remdamiesi tais pačiais įrodymais, teismai dėl vienų kyšio reikalavimo ir paėmimo epizodų jį išteisino, dėl kitų – nuteisė. Su šiais kasacinio skundo teiginiais nėra teisinio pagrindo sutikti.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Bylos duomenimis, M. J. buvo nuteistas už kyšio reikalavimą iš V. V. 2009 m. birželio 23 d. ir kyšio iš jo reikalavimą bei paėmimą 2009 m. lapkričio 26 d. Dėl kitų epizodų – kyšio iš V. V. paėmimo 2009 m. birželio 23 d., kyšio iš jo reikalavimo bei paėmimo 2009 m. rugpjūčio 12 d., taip pat kyšio reikalavimo 2009 m. lapkričio 24 d. – išteisintas nesurinkus pakankamai jo kaltumą padarius šias veikas patvirtinančių įrodymų. Nėra pagrindo pritarti kasaciniame skunde daromai išvadai, kad teismai nenuosekliai vertino bylos duomenis, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad, darydami išvadas dėl kiekvieno M. J. inkriminuoto kyšininkavimo epizodo įrodytumo, teismai aiškinosi kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos įrodomąją reikšmę bei pakankamumą, reikalingą pripažinti nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Pažymėtina, kad bylos įrodymų šaltiniai ir jų pagrindu gauti duomenys, patvirtinantys M. J. neteisėtus veiksmus reikalaujant kyšio iš V. V. ir jį paimant, kiekvieno jam inkriminuoto epizodo atveju savo turiniu ir įrodomąja reikšme nebuvo vienodi. Tai, kad M. J. 2009 m. birželio 23 d. reikalavo iš V. V. kyšio, įrodyta nukentėjusiojo V. V. nuosekliais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, taip pat jo 2009 m. birželio 26 d. protokolu–pareiškimu, kuriuo jis pranešė apie M. J. neteisėtus veiksmus reikalaujant iš jo kyšio, be to, remiantis šiais duomenis, pagal prokuroro prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis, pripažinus esant pakankamai faktinių duomenų apie M. J., tikėtina, daromus neteisėtus veiksmus, buvo sankcionuotas BPK 158, 159, 160 straipsniuose numatytų procesinių prievartos priemonių taikymas. Dėl kyšio paėmimo 2009 m. birželio 23 d. M. J. motyvuotai išteisintas pripažinus, kad jokių neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, patvirtinančių pinigų M. J. perdavimo faktą, išskyrus nukentėjusiojo V. V. parodymus, byloje nėra. M. J. nuteisimas dėl 400 Lt kyšio reikalavimo ir jo paėmimo iš V. V. 2009 m. lapkričio 26 d. įrodytas ne tik nukentėjusiojo V. V. parodymais, bet ir atliekant NVIV gautais garso bei vaizdo įrašais, patvirtinančiais nukentėjusiojo parodymus dėl iš jo reikalautų 400 Lt perdavimo M. J. fakto. Dėl kitų epizodų nuteistasis išteisintas, nes, be nukentėjusiojo parodymų, jokių kitų neginčijamų ir abejonių nekeliančių duomenų, patvirtinančių M. J. kaltumą padarius BK 255 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, nesurinkta. Pažymėtina, kad šioje byloje pagrindinis ir tiesioginis nuteistojo M. J. kaltę patvirtinantis įrodymas buvo nukentėjusiojo V. V. parodymai, tačiau teismai jais rėmėsi tik tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, o jų visuma leido daryti neabejotinas išvadas dėl M. J. neteisėtų veiksmų įrodytumo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde argumentuojant BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą atskirai nuo kitų bylos duomenų aptariami tik nukentėjusiojo V. V. parodymai ir ignoruojami paties kasatoriaus M. J. parodymai, kurie nuo bylos proceso pradžios nebuvo nuoseklūs ir vienodi. Ikiteisminio tyrimo metu teigęs, kad stengėsi vengti ryšių su V. V., kuris siekė su juo palaikyti draugiškus santykius, ir nekreipęs dėmesio į jo kalbas, teisme M. J. pakeitė savo poziciją, aiškindamas, kad norėjo įgauti nukentėjusiojo pasitikėjimą, apsimetė jam padedantis verstis neteisėta prekyba turguje tam, kad galėtų išsiaiškinti jo daromus teisės pažeidimus stambiu mastu. Bylos proceso metu duoti nuteistojo parodymai ne tik buvo nenuoseklūs, bet ir nelogiški, neatitiko kitų bylos duomenų, nes jis iš esmės aiškino vykdęs prieš V. V. operatyvinio pobūdžio veiklą, tačiau tokios funkcijos jam nebuvo pavestos, jis iš vadovų jokių konkrečių nurodymų išsiaiškinti V. V. daromus pažeidimus nebuvo gavęs, be to, įtikinamai negalėjo paaiškinti savo pokalbių su nukentėjusiuoju turinio, pasakytų jam frazių prasmės, tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai visiškai atitiko užfiksuotų vaizdo ir garso įrašų turinį.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami bylos duomenis ir spręsdami dėl įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymo, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam V. V. atlyginimo (CK 6.250 straipsnis)

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. V. prašo teismo nuožiūra priteisti jam neturtinės žalos, patirtos dėl nuteistojo M. J. neteisėtų veiksmų iš jo reikalavus ir priėmus kyšį, atlyginimą. Kasatorius neturtinę žalą grindžia patirtais dideliais dvasiniais išgyvenimais, stresu, baime, pažeminimu, neužtikrintumo dėl ateities, bejėgiškumo jausmu, kuriuos jam sukėlė neteisėti tęstinio pobūdžio nuteistojo M. J. veiksmai. Šie kasatoriaus argumentai ir jais motyvuojamas prašymas priteisti iš nuteistojo M. J. neturtinės žalos atlyginimą nepagrįsti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai, nepriteisdami nukentėjusiajam V. V. neturtinės žalos atlyginimo, teisingai taikė ir aiškino CK 6.250 straipsnio nuostatas bei tinkamai vadovavosi teismų praktika. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad teismų praktikoje atlygintina neturtine žala suprantama kaip ne be kokio intensyvumo ir laipsnio neigiamas poveikis, dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai. Neturtinė žala konstatuojama ir atlyginama tada, kai ją darantys veiksmai ir veiksniai yra pakankamai intensyvūs, ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeistų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Neturtinės žalos atlyginimas pateisinamas, kai dėl tam tikro padaryto teisės pažeidimo patirtas sielvartas, stresas, rūpestis ir kiti dvasiniai, fiziniai išgyvenimai, kančios peržengia tam tikrą ribą, identifikuojamą pagal tokius apibūdinimus kaip „intensyvus“, „žymus“, „išskirtinio sunkumo“ ar „patirtas išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir pan. Be to, neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis V. V. teisme iki įrodymų tyrimo pradžios pateikė civilinį ieškinį reikalaudamas iš M. J. 350 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau jame nedetalizavo ir nenurodė konkrečių CK 6.250 straipsnyje aprašytos ir jo patirtos neturtinės žalos požymius atitinkančių faktinių aplinkybių. Civiliniame ieškinyje jis iš esmės tik pateikė neturtinės žalos sampratą ir tvirtino patyręs didelę neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu nukentėjusysis V. V. savo patirtos neturtinės žalos neapibūdino, nepateikė kitų ją ir jos dydį pagrindžiančių įrodymų, be to, pripažino, kad civiliniame ieškinyje prašoma priteisti suma yra per didelė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismai nustatė, be to, nukentėjusysis V. V. ir pats pripažino, kad kyšio iš jo buvo reikalaujama už tai, kad jis galėtų netrukdomai neteisėtai prekiauti turguje, t. y. kad pats nukentėjusysis galėtų daryti teisės pažeidimus. Taip pat pažymėtina, kad teisme nukentėjusysis kritiškai nevertino M. J. veiksmų, nes pripažino, kad jis, nepaisant padaryto nusikaltimo, yra vienas geriausių policijos pareigūnų.

Atsižvelgiant į šias bylos faktines aplinkybes, reikšmingas sprendžiant neturtinės žalos patyrimo fakto įrodytumą, nėra pagrindo pripažinti, kad V. V. dėl nuteistojo M. J. neteisėtų veiksmų patyrė tokių skaudžių ir intensyvių dvasinių išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip reikšminga pinigais atlygintina neturtinė žala. Pats nukentėjusysis iš dalies toleravo nuteistojo M. J. neteisėtus veiksmus, iš susidariusios situacijos siekė sau naudos, kad galėtų verstis neteisėta prekyba, be to, M. J. buvo nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už kyšio reikalavimą ir jo priėmimą, o tai reiškia, kad nukentėjusiojo teisės bei teisėti interesai buvo apginti. Konstatuotina, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio ir BPK 109, 113, 115 straipsnių nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. J. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. V. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Greičius

Valerijus Čiučiulka

Aurelijus Gutauskas