Baudžiamoji byla Nr. 2K–342/2013
Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.2;
1.1.12.1;
2.1.14(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. U. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko, nuteistojo E. M. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus, nuteistojo R. S. ir nuteistojo R. P. kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalį nuteisti: L. U. laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, R. P. laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, R. S. laisvės atėmimu dvejiems metams, E. M. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką L. U. įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2003 m. balandžio 9 d. iki 2004 m. sausio 10 d., R. P. – nuo 2003 m. balandžio 9 d. iki 2004 m. sausio 10 d., R. S. – nuo 2003 m. rugpjūčio 16 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. Iš R. S. priteista 9670,92 Lt ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos bei solidariai iš L. U., R. P., R. S., E. M. ir G. K. priteista 1196,30 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybei.
Taip pat šiuo teismo nuosprendžiu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas G. K. ir išteisinti J. K., A. K., V. K., neįrodžius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, o A. G., I. K., O. D., S. V. ir N. Š. baudžiamoji byla, vadovaujantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų nepaduota.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartimi nuteistųjų R. P., R. S., nuteistojo L. U. gynėjo bei nuteistojo E. M. gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
L. U., E. M., R. P., R. S. ir G. K. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2003 m. kovo 16 d., veikdami bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarę panaudojant smurtą neteisėtai atimti laisvę G. P., Panevėžyje, G. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims sekant automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojantį G. P. bei stebint aplinką, šiam atvažiavus į (duomenys neskelbtini) namo garažą, jame nuo 16.39 iki 17.05 val. L. U., E. M., R. P. ir R. S. panaudojo fizinį smurtą – sudavė smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, jį surišo, perkėlė į mikroautobusą bei išvežė nenustatyta kryptimi; taip visi bendrais veiksmais panaudodami smurtą neteisėtai atėmė žmogui laisvę.
Kasaciniu skundu nuteistojo L. U. gynėjas Ž. Rutkauskas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutarties dalis dėl L. U. nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius nurodo, kad byloje esantys įrodymai, kuriais rėmėsi teismai, nepatvirtina, jog L. U., panaudodamas fizinį smurtą, neteisėtai atėmė laisvę G. P. Iš byloje esančių duomenų – liudytojų A. V., D. K., išteisintojo V. K. parodymų, telefoninių pokalbių – galima daryti tik prielaidą, kad L. U. buvo nusikaltimo vietoje ar netoli jos. Pirmosios instancijos teismas, šališkai ir neišsamiai vertindamas bylos duomenis bei nepriimdamas išteisinamojo nuosprendžio L. U., o apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nepanaikindamas apkaltinamojo nuosprendžio, padarė esminius BPK 20, 303, 305, 329 straipsnių pažeidimus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 146 straipsnio 2 dalį.
Pripažindamas L. U. kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų A. V., D. K. parodymais, taip pat L. U. ir kitų asmenų telefoniniais pokalbiais, tačiau šie duomenys nepatvirtina, kad L. U. atliko kokius nors kaltinime jam inkriminuotus veiksmus – A. V. (atpažinęs L. U. tik kaip asmenį, panašų į atėjusį su A. G.) nenurodė, kad matė L. U. naudojantį smurtą prieš G. P., D. K. patvirtino nematęs, kas vyko garaže, telefoniniai pokalbiai taip pat nepatvirtino kaltinime L. U. nurodytų aplinkybių. Tai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl L. U. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nepagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, buvo nurodyta nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta apie pirmosios instancijos teismo išvadų prieštaringumą vertinant L. U. ir kitų asmenų telefoninius pokalbius, kurių metu jis, pasak teismo, bando prisiskambinti kam nors iš išvežusių G. P. (o tai reiškia, kad pats jis niekur G. P. nevežė). Tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė tik dėl A. V. ir D. K. parodymų patikimumo ir leistinumo, t. y. kitų apeliantų skunduose nurodytų motyvų, o dėl L. U. gynėjo apeliacinio skunde nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų nepasisakė, prieštaravimų nepašalino, apsiribojo formaliais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir tinkamai vertino įrodymus, todėl padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>).
Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas D. K. nebuvo apklaustas teisme, jo parodymai perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, pripažinus, kad liudytojas išvykęs į užsienį ir jo gyvenamoji vieta nežinoma. Teismai nesiėmė visų priemonių apklausti šį liudytoją teisiamajame posėdyje, kad nuteistieji galėtų jam užduoti klausimų, nors L. U. bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą matė liudytoją Panevėžyje.
Taip pat kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas telefoninius pokalbius, iš viso neatsižvelgė į 2005 m. kovo 10 d. specialisto išvadą Nr. 11-2543 (04), kurioje nurodyta, kad tik dalyje pokalbių yra užfiksuotas L. U. balsas, dalyje pokalbių – tikėtina, kad L. U. balsas ir net šešiolika pokalbių – balsai identifikavimui netinkami. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, net neperklausęs įrašų, t. y. netyręs įrodymų, pritarė tokiam įrodymų vertinimui, taip iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282/2010).
Skunde taip pat nurodoma, kad, skirdamas bausmę L. U., pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminį BPK pažeidimą, nes paskyrė bausmę už veiką, kurios padarymu jis niekada nebuvo kaltinamas ir nuteistas, pažeidė BK 55 straipsnio reikalavimus, teisingumo principą, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, dėl šių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pasisakė formaliai, apibendrintai ir ne dėl visų motyvų.
Skirdamas bausmę L. U., pirmosios instancijos teismas pripažino, kad jis buvo nusikaltimo organizatorius, nurodė baudžiamąjį įstatymą – BK 24 straipsnio 4 dalį, ir, atsižvelgdamas į tai, paskyrė griežčiausią BK 146 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas artimą maksimaliam. Tačiau L. U. nebuvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad parengė nusikalstamą veiką ar jai vadovavo, t. y. buvo nusikalstamos veikos organizatorius. Nei kaltinamajame akte, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodyta jokių konkrečių faktinių L. U. veiksmų, kurie leistų jo padarytą veiką kvalifikuoti kaip nusikaltimo organizatoriaus; aprašyta nusikalstama veika kvalifikuota tik pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, nenurodant bendrosios BK normos – 24 straipsnio 4 dalies. Kasatorius taip pat pažymi, kad prokuroras, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, nebuvos pateikęs prašymo pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir L. U. veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį. Kaltinamajame akte prokuroro suformuluotame kaltinime nenurodžius nei faktinių, nei veikos kvalifikavimo kaip padarytos organizatoriaus, teismas savarankiškai negalėjo L. U. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę (nei raštu, nei žodžiu) teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008), taip pat negalėjo remtis tokiomis aplinkybėmis ir kitais būdais sunkinti jo padėties – atsižvelgiant į tokią aplinkybę skirti griežtesnę bausmę. Taigi pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. U. nusikalstamos veikos organizatoriumi ir iš esmės vien šia aplinkybe motyvuodamas griežtos bausmės skyrimą, pažeidė BPK 255 straipsnyje nurodytas bylos nagrinėjimo teisme ribas, kaltinamoje teisę į gynybą – žinoti, kuo yra kaltinamas ir tinkamai pasirengti gynybai (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis), ir nepagrįstai skyrė per griežtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, tik formaliai nurodė nepakankamus ir įstatymo nuostatomis neparemtus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepakeitė ir neišplėtė L. U. kaltinimo, o tik sukonkretino jo, kaip nusikalstamos veikos bendravykdytojo, reikšmingesnį vaidmenį.
Taip pat pirmosios instancijos teismas L. U. bausmę paskyrė pažeisdamas BK 55 straipsnio reikalavimus. Kasatoriaus nuomone, šio teismo nurodyti motyvai, kad nusikalstama veika padaryta žmogaus laisvei, panaudojant smurtą, kad padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas, yra nepakankami skirti tokią, kaip nustatė teismas, griežtą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Apeliacinės instancijos teismas, nenurodęs pagrįstų motyvų dėl šiuo klausimu apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų paskiriant aiškiai per griežtą bausmę ir neištaisęs akivaizdžios baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, tinkamai neišnagrinėjo šios apeliacinio skundo dalies. Be to, nors apeliaciniame skunde nebuvo nurodyta jokių argumentų dėl L. U. paskirtos bausmės švelninimo atsižvelgiant į jo šeiminę padėtį ar profesinį gyvenimą, teismas išdėstė su tuo susijusius motyvus, taip parodydamas formalų ir šališką požiūrį į apelianto skundą. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl bausmės L. U. paskyrimo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 328 straipsnio reikalavimus.
Be to, pasak kasatoriaus, L. U. paskirta bausmė pažeidžia teisingumo principą, nes teismai nesušvelnino bausmės atsižvelgiant į nepateisinamai ilgą baudžiamojo proceso trukmę. Nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo beveik dešimt metų, tačiau tirtas nusikalstamas nebuvo sudėtingas – padaryta viena veika, yra vienas nukentėjęs asmuo, įrodymų kiekis nedidelis, iš esmės visi su byla susiję asmenys tapo žinomi ir daugelis įrodymų buvo gauti jau proceso pradžioje. Be to, L. U. ikiteisminio tyrimo metu buvo taikyta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas, kuris truko devynis mėnesius, o per visą baudžiamojo proceso laiką jis nepadarė jokios naujos nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir nuteistojo teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą, kasatoriaus nuomone, buvo pakankamas pagrindas švelninti pirmosios instancijos L. U. pagal BK 146 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę šio straipsnio sankcijos ribose.
Kasaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas S. Zakarevičius prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutarties dalis dėl E. M. nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Skunde kasatorius nurodo, kad teismai, pripažindami liudytojų A. V. ir D. K. parodymus E. M. kaltę padarius BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką patvirtinančiais įrodymais, pažeidė BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl svarstytinas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Pirmosios instancijos teismas liudytojų A. V. bei D. K. parodymus perskaitė teismo posėdyje konstatavęs BPK 276 straipsnyje esančias sąlygas ir jais rėmėsi kaip liudytojų, apklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją (BPK 184 straipsnio 4 dalis), parodymais, nors šie asmenys buvo apklausti kaip įtariamieji BPK 189 straipsnyje nustatyta tvarka ir pagrindais – manant, kad bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis gali pakeisti savo parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus. Ikiteisminiai tyrimai šiems liudytojams vėliau buvo nutraukti. Kasatoriaus nuomone, priėmus tokius procesinius sprendimus, siekiant objektyvaus ir sąžiningo proceso, buvo privalu A. V. ir D. K. apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją kaip liudytojus, juolab kad apklausiant juos kaip įtariamuosius pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jie nebuvo laikomi visiškai patikimais informacijos apie nusikalstamą veiką šaltiniais. Be to, kasatoriui kyla abejonė, ar A. V. ir D. K. iš tiesų pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausti esant BPK 189 straipsnyje numatytam pagrindui, nes panašu į situaciją, jog apklausos buvo atliekamos siekiant apsidrausti, kad teisminio nagrinėjimo metu nepritrūktų įrodymų, o tai prieštarauja sąžiningo proceso principams.
Taip pat kasatorius pažymi, kad liudytojas D. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas nedalyvaujant nuteistajam E. M. Teismo posėdyje liudytojas iš dalies pakeitė parodymus, tačiau teismai nepasisakė dėl D. K. parodymuose esančių prieštaravimų, o E. M. ir jo gynėjas neturėjo galimybės užduoti jam klausimų apie reikšmingas bylos aplinkybes, taigi nebuvo užtikrinta teisė į gynybą ir sudarytos procesinio rungimosi sąlygos, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai A. V. ir D. K. buvo vieninteliai asmenys, kurie įvardijo E. M. kaip asmenį, tiesiogiai dalyvavusį padarant nusikalstamą veiką. Išdėstytų aplinkybių kontekste kasatorius akcentuoja, kad nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, teismas privalo imtis priemonių prieštaravimams pašalinti, o nepašalintas abejones vertinti kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyta (skunde cituojama) motyvacija dėl liudytojo D. K. apklausos ir jo parodymų pripažinimo tinkamu įrodymu nebent išsprendžia BPK 276 straipsnio taikymo galimybę, bet ne A. V. ir D. K. parodymų pripažinimo E. M. kaltės įrodymu klausimą. Iš teismo teiginių neaišku, ar nėra procesinės būtinybės apklausti D. K. todėl, kad E. M. byla buvo išskirta ir prijungta prie nagrinėjamos bylos po šio liudytojo apklausos, ar nepavykus nustatyti jo gyvenamosios vietos.
Be to, kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Posėdžio metu atmesdamas gynybos prašymą iškviesti į teisiamąjį posėdį ir apklausti liudytoją D. K., apeliacinės instancijos teismas kaip motyvą nurodė tai, kad proceso metu D. K. buvo apklaustas ne vieną kartą, o nuteistasis E. M. slapstėsi ir nepasinaudojo teise dalyvauti teisme apklausiant šį liudytoją. Kasatoriaus nuomone, tokiu motyvu teismui atmetus gynėjo prašymą, neteko prasmės apeliacinio skundo argumentų svarstymas, nes teismas nuteistojo nenaudai išsprendė BK 95 straipsnio taikymo klausimą, iš anksto išsakydamas savo nuomonę, kad E. M. proceso metu slapstėsi nuo tyrimo ir teismo, taigi teismas buvo tendencingas ir turėjo išankstinį nusistatymą. Kasatoriaus manymu, vien dėl šio BPK pažeidimo svarstytinas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Taip pat kasatorius teigia, kad, įvertinus visas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas E. M. paskyrė per griežtą bausmę. Nusikaltimas padarytas 2003 m. kovo 16 d., taigi nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik dešimt metų, sužinojęs apie prieš jį vykdomą baudžiamąjį persekiojimą, E. M. pats atvyko į ikiteisminio tyrimo įstaigą, byloje nėra duomenų, kad po šios nusikalstamos veikos įvykdymo jis būtų padaręs naujų teisės pažeidimų, administracine tvarka jis nebaustas, neteistas (ankstesnis teistumas išnykęs), dirba. Kasatoriaus nuomone, byloje buvo visos sąlygos ir pagrindai taikyti E. M. BK 75 straipsnio nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. E. M. nuteistas ne daugiau kaip trejiems metams (vieneriems metams šešiems mėnesiams) laisvės atėmimo bausme ir tik už vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą (nors įstatymas nedraudžia taikyti BK 75 straipsnio ir už kelias šiai kategorijai priskirtas veikas), be to, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad paskirta bausmė yra mažesnė nei straipsnio sankcijos vidurkis, taip pat yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau teismas, skirdamas E. M. bausmę, nepasisakė dėl bausmės tikslų pasiekimo neskiriant jam realaus laisvės atėmimo. Teismo nurodyti padarytos veikos pavojingumo laipsnis, pobūdis, kaltės forma yra tik formalūs nusikalstamos veikos kvalifikavimui būtini kriterijai, kurie tiesiogiai nenulemia galimybės netaikyti realaus laisvės atėmimo.
Kasatorius taip pat teigia, kad teismai, pripažindami, jog E. M. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, todėl senaties eiga buvo sustojusi, neaptarė visų reikšmingų aplinkybių, nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių bylos duomenų, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų nuteistojo parodymus dėl sprendimo ir laiko išvykti iš Lietuvos (T. 1, b. l. 28, 29, 31) ir kurie patvirtintų, kad jis būtų galėjęs tiesiogiai suprasti, jog jam gresia baudžiamasis persekiojimas, t. y. būtų žinojęs apie jo pripažinimą įtariamuoju, paskelbtą paiešką, paskirtą kardomąją priemonę, taip pat, pvz., nėra tokių duomenų, kad iki išvykimo jam būtų siunčiami pranešimai atvykti į ikiteisminio tyrimo įstaigą, jo gyvenamojoje vietoje atliktos kratos, jis būtų žinojęs apie kitų įtariamųjų sulaikymus ar apklausas ir pan. Nutarimas pripažinti E. M. įtariamuoju buvo priimtas praėjus pusantro mėnesio po nusikaltimo padarymo ir jis iš Lietuvos Respublikos išvyko nebūdamas pripažintas įtariamuoju. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į prokuroro nutarimą, priimtą po to, kai E. M. atvyko į ikiteisminio tyrimo įstaigą, ir kuriuo jam buvo pakeista kardomoji priemonė (suėmimas į užstatą). Iš prokuroro nutarimo turinio matyti, jog nepripažįstamas tas faktas, kad E. M. slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo, nes nutarime nenurodyti jokie tokio pobūdžio sąmoningi E. M. veiksmai. E. M. ikiteisminio tyrimo metu atvykus pas prokurorą, nebuvo kilę jokių abejonių, kad jis gali bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo – E. M. net nebuvo sulaikytas, o anksčiau paskirta kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į švelnesnę. Įvertinus visas šias aplinkybes, kasatoriaus nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad E. M. nuo veikos padarymo momento – 2003 m. kovo 16 d. iki nuosprendžio priėmimo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, nepadarė naujos tyčinės nusikalstamos veikos, todėl baudžiamoji byla pagal BK 146 straipsnio 2 dalį jam turi būti nutraukta 2011 m. kovo 16 d. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutarties dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Skunde kasatorius nurodo, kad žemesniųjų instancijų teismai pažeidė nekaltumo prezumpciją (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2006">2K-49/2006</a>), nes byloje nepašalintas abejones ir prieštaravimus vertino nuteistojo nenaudai. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir atsakė tik į dalį skundo argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-18/2004, 2K-336/2009), be to, šio (kaip ir žemesnės instancijos) teismo įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes jis neparemtas bylos duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais vieną ar kitą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o tik samprotavimais, pagrįstais spėlionėmis ir prielaidomis. Nevykdymas šių pareigų, apeliacinės instancijos parodė ir savo šališkumą objektyviąja prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-243/2009). Be to, siekdamas pateisinti savo pasyvumą, apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tokius nepagrįstus, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimams, baudžiamojo proceso paskirčiai prieštaraujančius argumentus, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nereikalauja detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl atmesdamas skundą teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, kaip šiuo atveju ir pasielgė, nurodydamas, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistieji padarė jiems inkriminuotą veiką. Tačiau kasatorius tvirtina, kad neužtenka vien tik atkartoti pirmosios instancijos teismo išvadas, neatsakant į apeliacinio skundo argumentus, juos nutylint ar tik nemotyvuotai pritariant žemesnės instancijos teismo išvadoms.
Anot kasatoriaus, byloje esančių įrodymų visumos nepakanka pripažinti, kad jis įvykdė jam inkriminuotą veiką. Kasatorius pažymi, kad savo apeliaciniame skunde buvo nurodęs argumentus, susijusius su žemesnės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumu, t. y. dėl liudytojų A. V., D. K. parodymų, parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolų, kasatorių teisinančių kitų dviejų liudytojų S. M. ir S. B. parodymų, taip pat nuteistųjų L. U. ir R. P. telefoninių pokalbių vertinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde. Teismas tik bendrais teiginiais nurodė, kad kasatoriaus, kaip ir kitų nuteistųjų, kaltė dėl neteisėto G. P. laisvės atėmimo įrodyta liudytojų A. V., D. K. parodymais ir kita bylos medžiaga, ir, priešingai pirmosios instancijos teismo turiniui, konstatavo, kad įrodymai buvo vertinami laikantis įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas bendromis frazėmis nurodė, kad BPK reikalavimai apklausiant liudytoją A. V. nebuvo pažeisti, o jo parodymuose esantys netikslumai įvertinti kaip neesminiai, tačiau savo apeliaciniame skunde kasatorius buvo nurodęs, kad šis liudytojas buvo apklaustas tik pas ikiteisminio tyrimo teisėją, šioje apklausoje kasatorius nedalyvavo, negalėjo užduoti jam klausimų, todėl buvo pažeista jo teisė, garantuota BPK 44 straipsnio 7 dalyje, be to, liudytojas gyvai nematė asmenų, apie kurių veiksmus davė parodymus, todėl neatmestina jo apsirikimo galimybė. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinį skundą, padarė neteisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu, o ne 2008 m. balandžio 4 d. teisiamojo posėdžio metu duotais D. K. parodymais (T. 18, b. l. 7, 8). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas tiesiog „užmiršo“, jog liudytojas D. K. buvo apklaustas teisme, nes nuosprendyje išdėstė argumentus, kodėl reikėjo paskelbti šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu), vietoje to, kad analizuotų ir vertintų šio liudytojo parodymus, duotus skirtingose proceso stadijose. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesiėmė priemonių pašalinti šio liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisme metu, prieštaravimų, tik deklaratyviai nurodė, kad parodymus vertina atsižvelgdamas į ilgai besitęsiantį baudžiamąjį procesą, ir nepagrįstai atmetė gynybos argumentus, jog teismas turėjo remtis anksčiau teisiamajame posėdyje liudytojo duotais parodymais, paskelbtais pagal BPK 276 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais.
Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas bausmės rūšies parinkimo klausimas, nurodant, kad teismai netinkamai taikė BK 55 straipsnio nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80/2009, 2K-70/2012) ir pažeidė teisingumo principą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl pirmą kartą teisiamam už apysunkio nusikaltimo padarymą kasatoriui pagal BK 146 straipsnio 2 dalį skyrė griežčiausią laisvės atėmimo bausmės rūšį, nors šio straipsnio sankcijoje numatyta ir arešto bausmė. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus, tik šabloniškai nurodė, kad žemesnės instancijos teismas, laikydamas įstatymų reikalavimų, tinkamai individualizavo bausmę, tačiau nepasisakė, kokios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos nesilaikyti BK 55 straipsnyje numatytos ir teismų praktikoje suformuluotos taisyklės skirti ne laisvės atėmimo bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už apysunkį tyčinį nusikaltimą. Neišdėstęs pagrįstų motyvų dėl kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų bausmės skyrimo motyvų ir neištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytos akivaizdžios baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, apeliacinės instancijos teismas iki galo neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinio teismo nutartyje išdėstyta motyvacija nėra pakankamas pagrindas neskirti švelnesnės bausmės ir atimti asmeniui laisvę. Šiuo aspektu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iki 2003 m. kovo 16 d. jis nebuvo teistas, turi šeimą, kurioje augina mažametį vaiką, dirba, gauna legalias pajamas. Be to, nuosprendyje nenurodyti motyvai, kodėl jo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką turi būti vertinamas kaip kuo nors reikšmingesnis ir dėl to jam būtina skirti griežčiausią bausmės rūšį. Visiškai nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvas parenkant tokią bausmės rūšį, atsižvelgti į tai, kad nusikalstama veika padaryta žmogaus laisvei, o kaltės forma – tiesioginė tyčia, nes tai nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, požymiai ir jie neteikia pagrindo skirti griežtesnę bausmės rūšį bei nukrypti nuo įstatymo taikymo teismų praktikoje.
Kasatoriaus požiūriu, paskirtoji bausmė ne tik prieštarauja BK 55 straipsnio reikalavimams, bet ir pažeidžia teisingumo principą, nes pripažinus baudžiamojo proceso trukmę nepateisinamai ilga buvo pagrindas švelninti bausmę, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir skyrė neadekvačiai griežtą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-289/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-289/2012">2K-289/2012</a>, 2K-332/2012). Kasatorius akcentuoja tai, kad baudžiamasis procesas prieš jį buvo tęsiamas beveik dešimt metų, jam buvo taikytos griežtos procesinės prievartos priemonės, t. y. daugiau kaip aštuonis mėnesius buvo laikomas suimtas, ir nors byloje buvo kaltinami trylika asmenų, tačiau inkriminuotas nusikaltimas apysunkis, o nusikalstamos veikos aprašymas nėra sudėtingas, nebuvo būtina atlikinėti daugelio ilgai trunkančių įrodymų tyrimo veiksmų, todėl bylos negalima laikyti tiek sudėtinga, kad būtų galima pateisinti tokią ilgą proceso trukmę, ir vertinti ją kaip nepažeidžiančią Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų.
Taip pat skunde nesutinkama su proceso išlaidų klausimo išsprendimu. Kasatoriaus nuomone, iš jo nepagrįstai buvo priteista 9670,92 Lt ekstradicijos išlaidų. BPK 103 straipsnyje kaip proceso išlaidos nėra nurodytos valstybės institucijų turėtos išlaidos, susijusios su ekstradicija – įtariamo ar kaltinamo asmens pargabenimu iš vienos valstybės į kitą. Tam, kad ekstradicijos išlaidų turėjusi institucija gautų su tuo susijusį atlyginimą, turi būti pateiktas ne tik atitinkamas prašymas kartu su ekstradicijos vykdymo išlaidas pagrindžiančiais dokumentais, bet ir priimtas prokuroro, teisėjo ar teismo sprendimas ekstradicijos išlaidas pripažinti proceso išlaidomis. Tačiau toks motyvuotas sprendimas byloje nebuvo priimtas, nors, pvz., pirmosios instancijos teismas dėl pašto išlaidų tokį sprendimą priėmė. Kasatoriaus nuomone, jau vien dėl sprendimo ekstradicijos išlaidas pripažinti proceso išlaidomis nebuvimo pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti tokias išlaidas iš kasatoriaus negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Taip pat kasatoriaus nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą šiuo klausimu. Šio teismo teiginiai niekaip neįrodo kasatoriaus tyčios pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo. Teismų praktikoje paprastai pripažįstama, kad ekstradicijos išlaidos priteisiamos tuo atveju, jeigu jos atsirado dėl ekstradijuoto asmens sąmoningų veiksmų, kuriais jis vengia baudžiamojo persekiojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191/2006">2K-191/2006</a>). Kasatorius iš Lietuvos išvyko dar nepradėjus prieš jį baudžiamojo persekiojimo. Išvykdamas jis nežinojo, kad yra įtariamas, apie tai jam nebuvo pranešta, nors jis ir nesislapstė, taip pat jokiomis procesinėmis prievartos priemonėmis nebuvo suvaržyta jo laisvė judėti, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad jis sąmoningai, vengdamas baudžiamojo persekiojimo, išvyko iš Lietuvos Respublikos ir kad tokie veiksmai lėmė ekstradicijos išlaidas. Ta aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ir nustačius kasatoriaus gyvenamąją vietą užsienyje, policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti kasatorių į Lietuvos Respubliką, nesudaro pagrindo išvadai, jog ekstradicijos išlaidas lėmė kasatoriaus veiksmai. Šiuo atveju visos išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu ir kasatoriaus gabenimu į Lietuvos Respubliką, yra valstybės pareiga ir turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtODYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-86/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-86/2012">1A-86/2012</a>, nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMTM0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-134/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-134/2012">1A-134/2012</a>).
Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutarties dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.
Skunde kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai, išsamiai neištyrė ir išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų bylos duomenų, todėl padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies pažeidimus, nukrypo nuo teismų praktikos, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Žemesnių instancijų teismai, nepašalintas abejones ir prieštaravimus įvertinę kasatoriaus nenaudai, pažeidė nekaltumo prezumpciją (Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-49/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-49/2006">2K-49/2006</a>). Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, atsakė tik į dalį apeliacinio skundo argumentų, todėl nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-18/2004, 2K-336/2009), kartu teismas parodė savo šališkumą objektyviąja prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-243/2009). Be to, siekdamas pateisinti savo pasyvumą, apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tokius nepagrįstus, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimams prieštaraujančius ir baudžiamojo proceso paskirtį iškreipiančius argumentus, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nereikalauja detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl atmesdamas skundą teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, kaip šiuo atveju ir pasielgė apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nuteistieji padarė jiems inkriminuotą veiką. Tačiau kasatorius teigia, kad neužtenka vien tik atkartoti pirmosios instancijos teismo išvadas, neatsakant į apeliacinio skundo argumentus, juos nutylint ar tik nemotyvuotai pritariant žemesnės instancijos teismo išvadoms.
Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime tik bendrais teiginiais nurodė, kad kasatoriaus, kaip ir kitų nuteistųjų, kaltė dėl neteisėto G. P. laisvės atėmimo įrodyta liudytojų A. V., D. K. parodymais, taip pat kita bylos medžiaga, ir priešingai, nei išdėstyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, konstatavo, kad žemesnės instancijos teismas pagal įstatymo reikalavimus vertino įrodymus, nors nuteistojo apeliaciniame skunde buvo nurodyti išsamūs argumentai, kuriais buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas vertinant bylos duomenis – liudytojų A. V., D. K., M. L., paties nuteistojo parodymus, telefoninius pokalbius, daiktinio įrodymo – piršto pėdsako, rasto ant lipnios juostelės, įrodomąją reikšmę. Kasatorius savo apeliaciniame skunde buvo nurodęs motyvus, kodėl negalima besąlygiškai remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo A. V. parodymais (dėl to, kad šio liudytojo pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausoje jis nedalyvavo, todėl negalėjo užduoti jam klausimų (BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimas), liudytojas, anksčiau nepažinojęs kasatoriaus, galėjo suklysti atpažindamas jį iš nuotraukų ir pan.), tačiau teismas iš esmės neatsakė į skundo argumentus, tik bendromis frazėmis nurodė, jog BPK reikalavimai apklausiant šį liudytoją nebuvo pažeisti, o jo parodymuose esantys netikslumai įvertinti kaip neesminiai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad kasatoriaus kaltę patvirtina liudytojo D. K. parodymai, nes šis liudytojas savo parodymuose nenurodė kasatorių buvus garaže, o asmens parodymo atpažinti metu neatpažino. Skirtingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus kaltės neįrodo ir liudytojos S. P. parodymai, nes ši liudytoja įvykio vietoje nebuvo. Iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytų abstrakčių teiginių neaišku, kaip kasatoriaus dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, patvirtina ir kiti įrodymai – asmenų parodymo atpažinti pagal nuotraukas, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, kratų, techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus protokolai, telefonų pokalbių suvestinės, SIM kortelių išrašai, 2003 m. birželio 5 d. ekspertizės aktas Nr. 2316, 2003 m. kovo 18 d. teismo medicinos ekspertizės aktas, 2003 m. birželio 18 d. specialisto išvada Nr. KT2-589, KTU bendrabučio svečių registracijos knygos išrašai. Kasatorius pabrėžia, kad šioje byloje jo kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens niekas neatpažino, nebuvo gauta ir kitų duomenų, duodančių pagrindą jį apkaltinti. Jo nuomone, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, apeliacinio skundo argumentų motyvavimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams, nes įrodymų vertinimas, neparemtas bylos duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais vieną ar kitą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o tik samprotavimais, pagrįstais spėlionėmis ir prielaidomis. Anot kasatoriaus, byloje esančių įrodymų visumos nepakanka pripažinti, kad jis įvykdė jam inkriminuotą veiką.
Taip pat skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė BK 55 straipsnio nuostatas ir kasatoriui paskyrė per griežtą savo rūšimi bausmę. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl pirmą kartą už tyčinį apysunkį nusikaltimą nuteistam kasatoriui paskyrė BK 146 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą griežčiausią – laisvės atėmimo – bausmę. Tuo tarpu, atmesdamas apeliacinį skundą dėl bausmės, apeliacinės instancijos teismas trafaretiškai nurodė, kad žemesnės instancijos teismas skirdamas kasatoriui bausmę tinkamai ją individualizavo ir įstatymo reikalavimų nepažeidė, tačiau nepasisakė, kokios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos nesilaikyti BK 55 straipsnyje suformuluotos taisyklės, rekomenduojančios neskirti laisvės atėmimo bausmės pirmą kartą teisiamam asmeniui. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo motyvacija nėra pakankama nesivadovauti BK 55 straipsnio nuostatomis ir neskirti švelnesnės bausmės. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iki 2003 m. kovo 16 d. nebuvo teistas, turi šeimą, augina du vaikus, dirba, gauna legalias pajamas. Nuosprendyje nenurodyti motyvai, kodėl jo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką turi būti vertinamas kaip kuo nors reikšmingesnis, kad būtina skirti griežčiausią bausmės rūšį, kai įstatymo sankcijoje nustatyta ir švelnesnė (šiuo atveju – arešto) bausmės rūšis. Visiškai nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvas parenkant tokią bausmės rūšį atsižvelgti į tai, kad nusikalstama veika padaryta žmogaus laisvei, o kaltės forma – tiesioginė tyčia, nes tai nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, požymiai, kurie nesuteikia pagrindo skirti griežtesnę bausmės rūšį ir nukrypti nuo įstatymo taikymo teismų praktikoje.
Anot kasatoriaus, paskirtoji laisvės atėmimo bausmė taip pat pažeidžia teisingumo principą, nes, pripažinus baudžiamojo proceso trukmę nepateisinamai ilga, buvo pagrindas švelninti bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg5LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-289/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-289/2012">2K-289/2012</a>, 2K-332/2012), tačiau teismai į proceso trukmę neatsižvelgė ir nustatė neadekvačiai griežtą bausmę. Kasatorius nurodo, kad baudžiamasis procesas prieš jį buvo tęsiamas beveik dešimt metų, jam buvo taikomas griežtos procesinės prievartos priemonės – daugiau kaip aštuonis mėnesius buvo laikomas suimtas, be to, nors byloje buvo kaltinami trylika asmenų, tačiau inkriminuotas nusikaltimas – apysunkis, nusikalstamos veikos aprašymas nesudėtingas, taip pat nebuvo būtina atlikti daugelio ilgai trunkančių įrodymų tyrimo veiksmų, taigi bylos negalima laikyti tokia sudėtinga, kad būtų galima pateisinti jos proceso trukmę, ir vertinti ją kaip nepažeidžiančią Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų. Taip pat kasatorius tvirtina, kad nenurodęs pagrįstų motyvų dėl kasatoriaus apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų ir neištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos skiriant bausmę, apeliacinės instancijos teismas iki galo neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė prašo nuteistojo R. P., nuteistojo L. U. gynėjo Ž. Rutkausko ir nuteistojo E. M. gynėjo S. Zakarevičiaus kasacinius skundus atmesti, o nuteistojo R. S. kasacinį skundą tenkinti iš dalies, panaikinant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria iš R. S. priteista 9670,92 Lt ekstradicijos išlaidų Lietuvos policijos departamentui.
Prokurorė nurodo, kad didžioji dalis nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinių skundų argumentų, atkartojančių jų apeliacinių skundų teiginius, susijusi su fakto, o ne teisės klausimais, t. y. skunduose iš esmės ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas (dėstoma konkrečių asmenų parodymų kritika, nurodant BPK 20 straipsnio pažeidimą) ir teismų išvadų atitiktis faktinėms bylos aplinkybėms, patvirtinančioms nuteistųjų dalyvavimą padarant jiems inkriminuotą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, o tai, vadovaujantis 376 straipsnio 1 dalimi, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas – neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo klausimą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžia, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys), todėl nuteistųjų ir jų gynėjų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimų. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad L. U., R. P., R. S. ir E. M. padarė jiems inkriminuotą veiką, o kasacinių skundų teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą ir nepagrįstą nuteistųjų pripažinimą kaltais yra paneigti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Dėl to motyvuotai pasisakė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Prokurorės nuomone, kasacinių skundų argumentai dėl nuteistųjų kaltės įvykdžius jiems inkriminuotą veiką neįrodytumo yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.
Atsakydama į kasacinių skundų argumentus dėl bausmių prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu skirdamas bausmes nuteistiesiems už nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymą, atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, bausmes individualizavo tinkamai, vadovavosi įstatymo nustatytomis bausmių skyrimo taisyklėmis ir tinkamai motyvavo, kodėl konkrečiam asmeniui yra paskirta būtent tokia bausmė. Kasacinių skundų argumentai, kad paskirtos bausmės yra per griežtos, kad turi būti švelninamos atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybes, šeiminę padėtį, ilgą baudžiamojo proceso trukmę, į tai, kad nuteistiesiems L. U., R. P. ir R. S. yra pagrindas taikyti BK 55 straipsnio, o E. M. – 75 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsti ir atmestini. Taip pat, prokurorės nuomone, nepagrįsti nuteistojo L. U. gynėjo skundo teiginiai, kad skirdamas bausmę šiam nuteistajam teismas pripažino jį nusikalstamos veikos organizatoriumi, nors tai jam nebuvo inkriminuota, todėl išplėtė kaltinimą, neužtikrino galimybės tinkamai pasirengti gynybai bei paskyrė per griežtą bausmę. Prokurorės nuomone, teismas neišplėtė ir nepakeitė L. U. suformuluoto kaltinimo, o tik konkretizavo jo, kaip nusikalstamos veikos bendravykdytojo, pagrindinį aktyvų vaidmenį padarant nusikalstamą veiką, atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį.
Atsiliepime nesutinkama su nuteistojo E. M. gynėjo teiginiais dėl BK 95 straipsnio taikymo, t. y. kad E. M. nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga nebuvo sustojusi. Prokurorė nurodo, kad baudžiamasis įstatymas nenustato nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimo nuo ikiteisminio tyrimo institucijų ir teismo sąvokos, tačiau teismų praktikoje tai aiškinama kaip sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn: tai veiksmai apsunkinantys kaltinimo pristatymą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, teismui, taip pat veiksmai, kurie apsunkina jo apklausą, kardomųjų priemonių paskyrimą ir pan. Šiems veiksmams gali būti priskiriamas ir asmens išvykimas į užsienį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9/2011">2K-9/2011</a>). Pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo laikomas ir tas asmuo, kuris neturi jokio procesinio statuso konkrečioje byloje, bet pasislėpė iš karto padaręs nusikalstamą veiką, ir nesvarbu, kad jam dar nebuvo pareikšti įtarimai ar kad jis nebuvo pripažintas kaltinamuoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMDAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-100/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-100/2008">2K-P-100/2008</a>, 2K-332/2008, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-187/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-187/2011">2K-187/2011</a>). Taip pat nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Tam tikri tokio asmens veiksmai, kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą, padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, taip pat gali būti traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-371/2011">2K-7-371/2011</a>). Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad E. M. išvyko iš Lietuvos praėjus dviem dienoms po nusikalstamos veikos įvykdymo. Policijos pareigūnams jo neradus, 2003 m. gegužės 23 d. buvo priimtas nutarimas dėl jo pripažinimo įtariamuoju ir tą pačią dieną paskelbta jo paieška. 2003 m. gegužės 26 d. E. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Prokurorės nuomone, E. M. akivaizdžiai suprato, kad dėl jo bus vykdomas baudžiamasis procesas, ir iš Lietuvos išvyko siekdamas nuo jo pasislėpti, todėl teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami, kad, vadovaujantis BK 95 straipsniu, apkaltinamojo nuosprendžio senatis E. M. buvo sustojusi, o gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties instituto taikymo atmestini kaip nepagrįsti.
Tačiau, prokurorės nuomone, kasaciniame skunde nuteistasis R. S. teisingai nurodo, kad iš jo nepagrįstai buvo išieškota 9670,92 Lt ekstradicijos išlaidų. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad demokratinėje valstybėje laikomasi principo, kad asmens, kurio laisvę valstybė suvaržo paskirdama jam bausmę ar kardomąją priemonę, materialinio–buitinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, maitinimo ir kitų su jo išlaikymu susijusių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga. Tokios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XIV skyriuje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo penktame skirsnyje. Lietuvos Respublikai pagal ekstradiciją išduodamo arba perduodamo baudžiamajam persekiojimui asmens statusas – suimtasis, nes dėl jo yra priimta teismo nutartis paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Vadinasi, visos išlaidos, susijusios su šio asmens materialiniu–buitiniu aprūpinimu, yra valstybės pareiga. Su ekstradicijos vykdymu susijusios išlaidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo išlaidų, nurodytų BPK 103, 104 straipsniuose. Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš nuteistojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių – liudytojų, nukentėjusiųjų baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justicijos srityje, todėl šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, prieš kurį vykdomas baudžiamasis procesas. Nutartis skirti kardomąją priemonę – suėmimą R. S. priimta 2003 m. gegužės 26 d., todėl visos išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu ir jo gabenimu į Lietuvos Respubliką, yra valstybės pareiga ir turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto. Atsižvelgdama į tai, prokurorė siūlo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš R. S. priteista išieškoti 9670,92 Lt ekstradicijos išlaidų Lietuvos policijos departamentui.
Nuteistojo L. U. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko, nuteistojo E. M. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus, nuteistojo R. S. ir nuteistojo R. P. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl skundžiamų teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo
Vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti skundai, patikrina teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, nurodytus BPK 369 straipsnyje. Kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, tačiau pats šių aplinkybių nenustato, taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje didžioji dalis argumentų, išdėstytų nuteistųjų ir jų gynėjų kasaciniuose skunduose, susiję būtent su šiais klausimus. Kasatoriai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas, kad R. S., R. P., L. U. ir E. M. įvykdė jiems inkriminuojamą veiką. Nuteistųjų ir jų gynėjų kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai apie netinkamą įrodymų vertinimą ir nepagrįstą nuteisimą yra paneigti byloje surinktais ir teismo ištirtais įrodymais. Teisėjų kolegija nenustatė netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nuteistųjų ir jų gynėjų kasacinių skundų argumentai dėl R. S., R. P., L. U. ir E. M. kaltės įvykdžius jiems inkriminuotą nusikaltimą yra nepagrįsti ir atmestini.
Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių
Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė BK 55 straipsnio nuostatas, nustatančias, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, skirdamas realias laisvės atėmimo bausmes už nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Be to, paskirtos bausmės yra per griežtos ir turėjo būti švelninamos, atsižvelgiant į pernelyg ilgą proceso trukmę, nuteistųjų asmenybes, jų šeimines padėtis ir kitas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. P., R. S., L. U. ir E. M. bausmes, atsižvelgė į jų padarytos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, kaltės formą, įvertino jų asmenybes, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, atsakomybę sunkinančias ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Be to, buvo įvertinta ir tai, kad nusikaltimas buvo padarytas pakankamai seniai (prieš devynerius metus), kad ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas ne dėl pareigūnų ar teismo kaltės vyko ilgai, įtariamiesiems (kaltinamiesiems) ilgai buvo taikytos įvairios kardomosios priemonės. Taigi pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmes, atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes bei tinkamai motyvavo, kodėl konkrečiam asmeniui skiriama būtent tokia bausmė.
Nuteistojo L. U. gynėjas Ž. Rutkauskas kasaciniame skunde skundžia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. U. bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes paskyrė bausmę už veiką, kurios padarymu jis nei buvo kaltinamas, nei pripažintas kaltu, t. y. L. U. nepagrįstai buvo pripažintas nusikalstamos veikos organizatoriumi (ne tik vykdytoju), taip išplečiant kaltinimą ir neužtikrinant galimybės tinkamai pasirengti gynybai bei paskiriant per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuteistieji R. P., R. S., L. U. ir E. M. pripažinti bendrai įvykdę neteisėtą G. P. laisvės atėmimą. Bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, tačiau atsižvelgiama į kiekvieno asmens kaip bendrininko dalyvavimą darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. U. įvykdytos nusikalstamos veikos organizatoriumi, nepakeitė ir neišplėtė kaltinimo, o konkretizavo jo kaip bendrininko vaidmenį. Organizatorius suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendrai nusikalstamai veikai. Organizatorius – tai bendros nusikalstamos veikos vadovas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai L. U. pripažino šios nusikalstamos veikos organizatoriumi.
Dėl BK 95 straipsnio taikymo E. M.
Nuteistojo E. M. gynėjas S. Zakarevičius kasaciniame skunde nurodo, kad byloje neįrodyta, jog E. M. pasislėpė nuo baudžiamojo persekiojimo, kad jis išvyko iš Lietuvos nebūdamas pripažintas įtariamuoju, nežinodamas apie savo procesinę padėtį, todėl negali būti laikoma, kad jis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo. Tokie kasacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad pasislėpimo sąvoka nesusijusi su nusikalstamą veiką padariusio asmens procesiniu statusu (įtariamasis, kaltinamasis). Asmuo gali ir neturėti jokio procesinio statuso, bet bus laikoma, kad jis slepiasi nuo teisėsaugos institucijų. Pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo laikomas ir tas asmuo, kuris neturi jokio procesinio statuso konkrečioje byloje, o pasislėpė iš karto padaręs nusikalstamą veiką ir nesvarbu, kad jam dar nebuvo pareikšti įtarimai ar kad jis dar nebuvo pripažintas kaltinamuoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTg3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-187/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-187/2011">2K-187/2011</a>). Todėl sprendžiant, ar asmuo slepiasi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, reikia įvertinti, ar asmuo atliko kokius nors tyčinius veiksmus, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tai, ar teisėsaugos institucijos atliko kokius nors veiksmus (paskelbė paiešką, pareiškė įtarimą ir t. t.), neturi jokios reikšmės. Svarbu, kaip nusikalstamą veiką padaręs asmuo suvokia savo situaciją (padarė jis nusikalstamą veiką ar ne) ir kokių veiksmų jis imasi. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas senaties eigos sustojimą sieja ne su asmens paieška, o pasislėpimo faktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-9/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-9/2011">2K-9/2011</a>). Taigi prioritetas teikiamas asmens elgesiui, o ne teisėsaugos institucijų veiksmams. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami, kad, vadovaujantis BK 95 straipsniu, apkaltinamojo nuosprendžio senatis E. M. buvo sustojusi. E. M. išvyko iš Lietuvos Respublikos praėjus dviem dienoms po nusikalstamos veikos įvykdymo, o policijos pareigūnams jo neradus, buvo priimtas nutarimas dėl jo pripažinimo įtariamuoju ir tą pačią dieną buvo paskelbta jo paieška bei paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Taigi E. M. akivaizdžiai suprato, kad dėl jo bus vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir iš Lietuvos Respublikos išvyko siekdamas nuo jo pasislėpti.
Dėl ekstradicijos išlaidų priteisimo iš R. S.
Nuteistasis R. S. kasaciniu skundu taip pat prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta iš jo išieškoti 9670,92 Lt ekstradicijos išlaidų. Kasatoriaus argumentas, kad iš jo be pagrindo yra išieškotos Policijos departamento turėtos proceso išlaidos, prieštarauja bylos medžiagai. Byloje nustatyta, kad po nusikaltimo padarymo R. S. išvyko iš Lietuvos, policijos pareigūnams jo neradus buvo priimtas nutarimas dėl jo pripažinimo įtariamuoju, tą pačia dieną paskelbta jo paieška ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Be to, R. S. išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu nusikaltimo bendrininkui R. P. baudžiamasis procesas jau buvo pradėtas. Tai leidžia daryti išvadą, jog R. S. į užsienį išvyko siekdamas pasislėpti nuo baudžiamojo persekiojimo. Tai, kad ekstradicijos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis, ne kartą yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkxLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-191/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-191/2006">2K-191/2006</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-366/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-366/2010">2K-366/2010</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-210/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-210/2011">2K-210/2011</a>).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo L. U. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko, nuteistojo E. M. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus, nuteistojo R. S. ir nuteistojo R. P. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Valerijus Čiučiulka
Aurelijus Gutauskas
