Baudžiamoji byla Nr. 2K-321/2013
Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00234-2009-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.2
2.1.7.4
2.1.14
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajai V. F.,
gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutarties, kuria pakeistas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 30 d. nuosprendis.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu V. F. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus ir nuteista laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš V. F. valstybės naudai priteista 12 714,55 Lt proceso išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. F. priteista 12 714,55 Lt proceso išlaidų valstybės naudai. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. F. nuteista už tai, kad nužudė bejėgiškos būklės savo naujagimį, t. y. ji 2009 m. gegužės 3 d., tiksliai nenustatytu laiku, Klaipėdoje, buto, esančio (duomenys neskelbtini), vonios kambaryje, būdama devintą mėnesį nėščia, pagimdė vyriškos lyties gyvybingą naujagimį ir, turėdama išankstinę tyčią naujagimį nužudyti, kelios minutės po gimimo naujagimiui nenustatytu objektu suspaudė kaklą ir padarė kraujosruvas kaklo minkštuose audiniuose, raumenyse, gerklose, sukėlė asfiksiją, dėl kurios šis tuoj pat mirė. Po to šį naujagimį ir kitą, gimusį negyvą naujagimį, 2009 m. gegužės 4 d. ryte prie Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) esančio namo, išmetė į šiukšlių konteinerį, kuriame jie buvo rasti tą pačią dieną apie 8.30 val.
V. F. buvo kaltinama ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą tuo, jog nužudė du bejėgiškos būklės savo naujagimius, tačiau nuosprendžiu kaltinimo dalis dėl antro naujagimio nužudymo iš kaltinimo pašalinta, neįrodžius kaltinamosios V. F. kaltės.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Milevičienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, tai lėmė, kad neteisėta ir nepagrįsta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš kaltinimo pašalintas BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktas (Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendyje klaidingai rašoma, kad BK 126 straipsnio 2 dalies 5 punktas), nebuvo panaikinta ir nebuvo priimtas teisėtas ir pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis.
Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito – įvertino pirmojo naujagimio nužudymo aplinkybes, o pasisakydamas apie antrąjį naujagimį, pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai, pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus prielaidomis pagrįstai, išvadai, kurioje konstatuota, kad antram naujagimiui nevalingai galėjo būti padaryta normaliomis sąlygomis gimdant nebūdinga galvos trauma. Nors teismo medicinos komisijos specialistų išvadoje nurodyta, kad, tikėtina, jog antrojo naujagimio kaukolės sužalojimai galėjo atsirasti dėl išorinės traumos, gimdant vonioje ribotai išskėstomis kojomis, taip pat galėjo būti padaryti spaudžiant užgimusią galvutę rankomis, tačiau teismo posėdyje apklausti ekspertas D. V. ir specialistas A. F. patvirtino, kad antrojo naujagimio kaukolės sužalojimai galėjo atsirasti dėl išorinės traumos, gimdant vonioje ribotai išskėstomis kojomis ir galvutę spaudžiant rankomis. Specialistas A. F. atmetė galimybę, kad galvutės suspaudimas galėjo įvykti dar vaisiui esant gimdoje, taip pat nurodė, kad gimdyvė, gimdydama kojas suspaudusi, negalėjo padaryti tokių suspaudimų, kokie rasti antrojo kūdikio galvutėje. Ekspertas D. V. taip pat patvirtino, kad užgimimo momentu galvutė buvo spaudžiama ir ją spaudė ne gimdymo takai, o poveikis iš išorės, kad antrojo naujagimio galvos įspaudimas nepomirtinis. Kasatoriaus manymu, dėl šių aplinkybių, įvertinus dar ir tai, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog V. F. neketino auginti naujagimių (slėpė savo nėštumą nuo artimiausių žmonių, dirbo iki pat gimdymo dienos ir iš karto po gimdymo, savo pasikeitusią figūrą teisino išgalvotomis sveikatos problemomis, nėštumo metu nesilankė pas gydytojus, gimdė namuose, nesikreipdama į sveikatos priežiūros įstaigas, nors turėjo galimybę išsikviesti medicinos pagalbą), apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad V. F. suvokė veikos pavojingumą ir siekė bei norėjo, kad dėl tokio jos veikimo atsirastų atitinkami padariniai. Teismams konstatavus, kad V. F. tyčia nužudė pirmąjį naujagimį, nebuvo pagrindo abejoti, ar ji, suspausdama gimstančiam antrajam naujagimiui galvutę, suvokė savo veikos pavojingumą ir siekė bei norėjo antrojo naujagimio mirties. Prokuroro manymu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. F. suvokė, jog gimdo antrą vaiką ir, spausdama jo galvutę, suprato, kad padarys jo gyvybei pavojingus sužalojimus, numatė, kad dėl šių veiksmų vaikas mirs, ir kryptingai siekė šio iš anksto susiformavusio tikslo, t. y. veikė tiesiogine tyčia nužudyti kaip ir pirmojo naujagimio atžvilgiu. Tai, kad buvo suspaustas ne kaklas, o galva, neduoda pagrindo abejoti antrojo naujagimio tyčinio nužudymo faktu, remiantis tuo, kad tos traumos skirtingos, nes tai labai panašios abiejų naujagimių patirtos traumos, t. y. jų kūno dalių, viena nuo kitos nutolusių tik keliolika centimetrų, suspaudimas.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nepripažinęs V. F. kalta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o kartu nepagrįstai atmetė ir prokuroro apeliacinio skundo dalį, kuria buvo prašoma paskirti V. F. keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, taigi netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio, reglamentuojančio bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, reikalavimus.
Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. F. perdavimo pagal Europos arešto orderį išlaidų (12 714,55 Lt) pripažinimo proceso išlaidomis ir jų priteisimo iš nuteistosios valstybei. Kasatorius pažymi, kad BPK 154 straipsnio nustatyta tvarka buvo klausomasi V. F. motinos I. F. telefoninių pokalbių, iš kurių matyti, kad nuteistoji žinojo, jog jos ieško policija, kad pradėtas tyrimas pagal K. S. pareiškimą, svarstė, kad jai neverta grįžti į Lietuvą, kad artimieji neturi sakyti jos gyvenamosios vietos. V. F. 2010 m. balandžio 29 d. buvo pripažinta įtariamąja ir paskelbta jos paieška, o 2010 m. balandžio 30 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi jai paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2010 m. gegužės 11 d. išduotas V. F. Europos arešto orderis, pagal kurį ji sulaikyta Ispanijoje ir 2011 m. balandžio 2 d. pargabenta į Lietuvos Respubliką. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme V. F. pati patvirtino, kad nors ir buvo informuota, jog vyksta tyrimas, geruoju į Lietuvą neatvyko, nes bijojo, ir ją reikėjo pristatyti.
Dėl šių priežasčių kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 103 straipsniu, pagrįstai V. F. perdavimo pagal Europos arešto orderį išlaidas pripažino proceso išlaidomis ir priteisė jas iš nuteistosios, nes šias išlaidas, kai pareigūnai net du kartus vyko parsigabenti nuteistosios į Ispaniją, sukūrė ji pati. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas nuosprendį ir panaikindamas jo dalį dėl proceso išlaidų priteisimo valstybės naudai, pažeidė BPK 103 straipsnio reikalavimus. Teismo minimos BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kokio pobūdžio išlaidos gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos iš nuteistojo, nepateikia galutinio išieškomų iš nuteistojo proceso išlaidų sąrašo, o tik reglamentuoja tuos atvejus, kai pagal BPK 104 straipsnio dalies nuostatas proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmokėjo pats iš savo lėšų ir paprašė, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės L. Milevičienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai byloje esančius įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad antram V. F. pagimdytam naujagimiui nevalingai galėjo būti padaryta normaliomis sąlygomis gimdant nebūdinga galvos trauma. Tokia išvada teismai rėmėsi pašalindami iš kaltinimo BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą (dviejų ir daugiau žmonių nužudymas) ir tokiu sprendimu nepagrįstai paneigė šio nusikaltimo teisingą kvalifikavimą bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad prokuroro kasacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais kaip ir apeliacinis skundas, kurį apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Iš skundo argumentų matyti, kad kasatoriaus keliamas klausimas yra susijęs su BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto nužudymą kvalifikuojančio požymio taikymu, tačiau skunde šio požymio turinys plačiau neanalizuojamas. Apsiribojama iš esmės vien faktinių bylos aplinkybių bei įrodymų išdėstymu, jų aptarimu ir vertinimu, darant išvadą, kad tikslus veikos kvalifikavimas šiuo konkrečiu atveju reikalauja taikyti BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintinų ar nepripažintinų bylos aplinkybių. Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su byloje esančių specialisto išvadų, liudytojais apklaustų specialisto A. F. ir eksperto D. V. parodymų bei kitų aplinkybių vertinimu, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai, pašalindami iš nuteistajai V. F. pateikto kaltinimo BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą nužudymą kvalifikuojantį požymį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Šioje byloje V. F. buvo kaltinama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktus tuo, kad veikdama išankstine tyčia nužudė du bejėgiškos būklės savo naujagimius. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pasitvirtino tik kaltinimo dalis dėl vieno (pirmojo) bejėgiškos būklės savo naujagimio tyčinio nužudymo, todėl iš V. F. pateikto kaltinimo pašalino nužudymą kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte (dviejų ir daugiau žmonių). Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė ištyręs ir įvertinęs pačios nuteistosios parodymus apie tai, kad gimdant jai niekas nepadėjo, gimdydama, norėdama palengvinti gimdymą, ji jokių įrankių nenaudojo norėdama greičiau pagimdyti. Taip pat teismas įvertino ir dvi byloje esančias specialistų išvadas bei rėmėsi kitais įrodymais, kuriais nustatytos faktinės aplinkybės, liudijančios, kad nuteistoji gimdė namuose, be pašalinių asmenų pagalbos, vonioje ir kt. Šių įrodymų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad antrojo užgimstančio vaiko patirti sužalojimai nebūdingi gimdymo traumai, tačiau nenustatė duomenų, kurie leistų spręsti apie gimdymo eigą, laiką, ypatumus, galėjusius lemti vaisiaus sužalojimą, taip pat apie V. F. veiksmus, kuriais šie sužalojimai antrajam užgimstančiam vaikui padaryti. Be to, nuosprendyje teismas motyvuotai pasisakė ir dėl V. F. pateikto kaltinimo prieštaringumo.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios V. F., jos gynėjo bei prokuroro apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, susijusioms su antrojo naujagimio nužudymo įrodytumu, motyvuotai pritarė. Šis teismas dar kartą aptarė byloje esančias specialistų išvadas, specialisto A. F. ir eksperto D. V. parodymus, kurių kaltinimui palankiomis dalimis prokuroras įrodinėja nuteistosios V. F. kaltę dėl antrojo naujagimio tyčinio nužudymo. Šiuos įrodymus teismas sugretino su pačios nuteistosios parodymais (juos pripažino neprieštaraujančiais teismo medicinos išvadoms) bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. antrojo naujagimio gimdymo aplinkybėmis, nuteistosios būsena, faktu, kad naujagimių patirtos traumos skirtingos, ir pagrįstai konstatavo, kad kaltinimo dalis dėl antrojo naujagimio nužudymo grindžiama iš esmės tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, gana išsamiai pasisakė ir dėl nuteistosios V. F. iš anksto susiformavusios tiesioginės tyčios nužudyti antrąjį naujagimį bei būtinojo priežastinio ryšio tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių padarinių – antrojo naujagimio mirties. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių įrodytumo, nurodyti pakankami motyvai, paaiškinantys, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami. Dėl to nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad įrodymų vertinimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ta aplinkybė, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Juo labiau kad prokuroro kasacinio skundo dalis dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo, kaip ir analogiška jo apeliacinio skundo dalis, grindžiama selektyviai parinktomis, kaltinimui palankiomis prielaidinio pobūdžio specialistų išvadų bei šių specialistų paaiškinimų dalimis, ignoruojant teismų praktikoje susiformavusią įrodymų visumos vertinimo taisyklę.
Konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai kilusias abejones aiškindami kaltinamosios naudai, darydami išvadą, jog neįrodyta, kad nuteistoji V. F. nužudė du bejėgiškos būklės savo naujagimius, ir iš kaltinimo pašalindami BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą nužudymą kvalifikuojantį požymį, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Byloje visi esminiai įrodymai išsamiai ištirti ir įvertinti, jų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis nuteistosios V. F. veika kvalifikuota teisingai, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl proceso išlaidų
Atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. F. perdavimo pagal Europos arešto orderį išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų priteisimo iš nuteistosios valstybei, padarė esminių BPK 103, 104 straipsnių pažeidimų.
Pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą, proceso išlaidas sudaro ne tik šio straipsnio 1–5 punktuose numatytos išlaidos, bet ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Teismų praktikoje valstybės patirtos išlaidos, susijusios su įtariamojo atgabenimu iš užsienio valstybės į Lietuvos Respubliką baudžiamajam persekiojimui vykdyti, paprastai pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo tais atvejais, kai pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, kad po nusikaltimo padarymo įtariamasis ėmė slapstytis, siekdamas išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2005, 2K-191/2006, 2K-210/2011 ir kt.).
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas valstybės patirtas išlaidas, susijusias su V. F. pargabenimu iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, pripažindamas proceso išlaidomis ir jas priteisdamas iš nuteistosios įvertino tik bylos duomenis, patvirtinančius, kad ji žinojo apie prieš ją atliekamą ikiteisminį tyrimą, kad buvo paskelbta jos paieška, o artimieji slėpė jos gyvenamąją vietą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko ir įvertinęs tai, kad nuteistoji į užsienį išvyko, kai prieš ją dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ji nebuvo pripažinta įtariamąja ir jai nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sąlygas išvykdama ji būtų pažeidusi, konstatavo, kad išlaidos, susijusios su jos pargabenimu į Lietuvos Respubliką, turi būti atlyginamos iš valstybės biudžeto. Dėl to šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria valstybei iš V. F. priteista 12 714,55 Lt proceso išlaidų, susijusių su jos pargabenimu į Lietuvos Respubliką pagal Europos arešto orderį. Su tokiais apeliacinės instancijos teismo argumentais ir padaryta išvada nėra pagrindo nesutikti. Pažymėtina, kad pirmiau paminėtos, apeliacinės instancijos teismo įvertintos aplinkybės, taip pat faktas, kad V. F. Ispanijoje dirbo oficialiai, leido teismui daryti išvadą, kad nuteistoji nuo tyrimo aktyviai nesislapstė, jos paieška ir gyvenamosios vietos nustatymas nebuvo apsunkintas, kad į užsienį ji išvyko turėdama tikslą įsidarbinti, o ne išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš V. F. priteista 12 714,55 Lt proceso išlaidų Lietuvos Respublikos policijos departamento naudai, esminių BPK 103, 104 straipsnių pažeidimų nepadarė.
Darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Laimos Milevičienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gintaras Goda
Tomas Šeškauskas
Vytautas Greičius
