S. Č. pagal BK 290 str., 286 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–324/2013

Teisminio proceso Nr. 1-18-1-02072-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.27.1;

1.2.27.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

išteisintajam S. Č.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Eugenijaus Papučkos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo buvo panaikintas apkaltinamasis Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis ir S. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 ir 286 straipsnius išteisintas, nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu S. Č. pagal BK 290 straipsnį nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai mėnesių.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo A. Gutausko pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. Č. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, t. y. 2011 m. lapkričio 21 d., apie 01.00 val., Vilniuje, L. Asanavičiūtės gatvėje netoli namo Nr. 13A, priėjęs prie Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ketvirtos kuopos trečio būrio patrulio M. V. (M. V.) ir vyresniojo patrulio A. V. (A. V.), kurie tuo metu bendravo su D. V. (D. V.), inicijavo konfliktą bei, vartodamas necenzūrinius žodžius minėtų tarnybines pareigas ėjusių policijos pareigūnų atžvilgiu, juos įžeidė.

Taip pat S. Č. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, t. y. 2011 m. lapkričio 21 d., apie 01.00 val., Vilniuje, L. Asanavičiūtės gatvėje netoli namo Nr. 13A, priėjęs prie Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ketvirtos kuopos trečio būrio patrulio M. V. ir vyresniojo patrulio A. V. inicijavo žodinį konfliktą ir necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo tarnybines pareigas ėjusius pareigūnus, keletą kartų ranka patraukė už vyresniojo patrulio A. V. tarnybinės uniformos, mosikavo rankomis, siekdamas suduoti smūgius šiam pareigūnui į veido sritį, nepaklusęs pareigūnų reikalavimams nutraukti neteisėtus veiksmus ir pareigūnams pranešus apie jo sulaikymą, pradėjo aktyviai priešintis – tampė už tarnybinės uniformos, mosikavo rankomis, norėdamas suduoti smūgius jį sulaikantiems pareigūnams.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis S. Č. prisipažinimu, nukentėjusiųjų M. V., A. V. bei liudytojo D. V. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad S. Č. tyčia kaltinime nurodytomis aplinkybėmis viešoje vietoje įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ir panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui; surinktoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltinamojo S. Č. kaltę padarius minėtas nusikalstamas veikas.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, visuma nepatvirtina šio teismo išvados, jog S. Č. veiksmuose yra BK 290 ir 286 straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėtys. Teismas konstatavo, kad, vertinant S. Č. pasakytų žodžių turinį ir veiksmų padarymo aplinkybes, nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengtų administracinės atsakomybės ribas, taigi S. Č. veiksmuose, įvykio vietoje vartojant necenzūrinius žodžius, nėra nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties. Taip pat teisėjų kolegija konstatavo, kad S. Č. veiksmai nesiekia BK 286 straipsnyje numatytos nuskalstamos veikos pavojingumo laipsnio – jo pasipriešinimas mojuojant rankomis ir tampant už striukės, pasireiškė natūraliu neblaivaus asmens protestu ir spontaniška neadekvačia reakcija į susiklosčiusią situaciją; jie neatitinka minėtoje normoje numatyto fizinio smurto panaudojimo sampratos.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 4 d. išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad išteisinamasis nuosprendis, kaip ir apkaltinamasis, turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei įvertintais įrodymais. Išteisinamasis nuosprendis gali būti priimtas abejojant įrodymų tikrumu, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti ir tik tada, kai nepavyksta to padaryti, aiškinti abejones kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, be pagrindo atmetė nukentėjusiųjų A. V. ir M. V. parodymus ir suteikė pranašumą S. Č..

Kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakomybė už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytus pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Už pareigūno įžeidimą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Sprendžiant atsakomybės formos parinkimo, taip pat bausmės individualizavimo klausimus, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumas. Nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis. Kasatorius pažymi, kad nėra nusikalstamų veikų, nesukeliančių žalingų padarinių. Todėl tai, kad padariniai, kaip būtinasis požymis, neįtvirtintas nusikalstamos veikos sudėtyje, nereiškia, jog veikos, baudžiamajame įstatyme aprašytos formaliomis sudėtimis, jų nesukelia ir tokioje byloje padarinių tirti nereikia.

Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Asmens įžeidimas gali būti padaromas bet kokiu būdu – raštu, žodžiu, veiksmais ar pan. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. BK 290 straipsnyje numatytu nusikaltimu kėsinamasi į normalią savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą, autoritetą, taip pat į jo garbę ir orumą. Kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, S. Č. įžeidė dviejų valstybės tarnautojų orumą viešai išsakytais necenzūriniais žodžiais – rusiškais keiksmažodžiais, taip pat vadindamas pareigūnus „mentais“, „ožiais“. Pasak kasatoriaus, nekelia abejonių, kad tai buvo padaryta tiesiogine tyčia – S. Č. suprato, kad įžeidžia valstybės tarnautojus, atliekančius savo pareigas, ir to norėjo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes S. Č., suvokdamas savo veiksmų pavojingumą ir norėdamas taip veikti, padarė viską, kas priklausė nuo jo valios, kad nusikalstama veika būtų baigta.

Nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje – pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui – objektyvieji požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais, dviem alternatyviais būdais: 1) panaudojant smurtą, 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai, priešindamasis valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kaltininkas pradeda naudoti smurtą ar grasinti tuoj pat tai padaryti. S. Č. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad tampė A. V. už tarnybinės uniformos, mosikavo rankomis, siekdamas suduoti smūgius pareigūnui į veido sritį, grasino, kad atleis pareigūnus iš darbo, sumuš. Sulaikant S. Č. aktyviai priešinosi, todėl pareigūnai jį įspėjo, kad jis bus sulaikytas už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, tačiau S. Č. į tai nereagavo, pradėjo aktyviau tampyti už A. V. tarnybinės uniformos. Pareigūnai buvo priversti panaudoti kovinius imtybių veiksmus, ašarines dujas, antrankius ir iškviesti papildomą pareigūnų ekipažą. Kasatoriaus teigimu, aptarti S. Č. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinti fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad S. Č. veiksmai buvo natūralus neblaivaus asmens protestas. Teismas nesigilino į aplinkybę, kad pareigūnams į pagalbą buvo iškviestas dar vienas ekipažas, todėl išteisinamasis nuosprendis laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

Kasacinis skundas atmestinas

Dėl BK 290 ir BK 286 straipsnių taikymo

BK 290 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimas gali pasireikšti žodžiais ar veiksmais, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakomybę už tam tikrų kategorijų valstybės tarnautojų įžeidimą numato ne tik baudžiamieji, bet ir administraciniai įstatymai. Pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą (ATPK 187 straipsnio 2 dalis) atsakomybė kyla už pasipriešinimą inter alia (be kita ko) policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš principo ATPK 187 straipsnio ir BK 290 straipsnio paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2010). Iš esmės teismų praktika atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę dėl valstybės tarnautojo ar viešo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimo remiasi į objektyviųjų šių veikų požymių turinį. Baudžiamajame kodekse veikos – įžeidimo turinys absoliučiai nedetalizuotas, o administracinių teisės pažeidimų kodekse – šiek tiek detalizuojamas, tačiau sąvoka „kitokiu elgesiu“ taip pat gali būti vertinama labai įvairiai. Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į pareigūnus; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš pareigūnų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Greta to, didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka: ar šie žodžiai buvo vartojami pareigūnų atžvilgiu pašalinių žmonių akivaizdoje, gatvėje, kurioje buvo (nebuvo) žmonių. Pats valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas gali būti padaromas viešai arba neviešai. Nors veikai kvalifikuoti įžeidimo pobūdis reikšmės neturi, tačiau viešas nukentėjusiojo įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia objektą. Darydami tokio pobūdžio veikas, dažnai asmenys būna neblaivūs. Tokiais atvejais svarbiomis tampa tokios detalės: ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan.

Kasaciniame skunde akcentuojama tai, kad S. Č. įžeidė dviejų valstybės tarnautojų orumą necenzūriniais žodžiais – rusiškais keiksmažodžiais, taip pat vadindamas pareigūnus „mentais“, „ožiais“, išsakytais viešai. S. Č., suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, suprato, kad įžeidžia valstybės tarnautojus ryšium su jų pareigų vykdymu, ir to norėjo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nors nuteistasis girtas vartojo necenzūrinius žodžius viešoje vietoje, esant šalia pareigūnams, juos pavadino „mentais“, „ožiais“, tačiau, įvertinęs pasakytų žodžių turinį, jų vartojimo intensyvumą ir tų veiksmų padarymo aplinkybes (vėlyvu paros metu mažai judrioje miesto vietoje), pagrįstai konstatavo, jog nėra tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengtų administracinės atsakomybės ribas, todėl nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties. Toks teismo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pateiktą ne viename nutarime, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011). Atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje visiškai pagrįstai pripažinta, jog už S. Č. pasakytus žodžius valstybės tarnautojams nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio (paskutinės priemonės), nes išsakyti žodžiai neturėjo realaus žeminančio ir įžeidžiančio poveikio asmenims, kuriems jie buvo taikomi.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, jog neblaivus S. Č. konfliktavo su policijos pareigūnais, stumdėsi, vartojo necenzūrinius žodžius, pastarąjį sulaikant, jis nepakluso nurodymams nutraukti veiksmus, tampė policijos pareigūno uniformą, mojavo rankomis, siekdamas suduoti į veido sritį. BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du būdus pasipriešinimo veikai padaryti: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-321/2009). ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2009).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje prisipažino dėl savo veiksmų, tačiau tvirtino, kad niekam nenorėjo suduoti. Tiesiog būdamas neblaivus, stambaus kūno sudėjimo, siekdamas išvengti sulaikymo, stipriai mojavo rankomis, grasino savo įtakomis, nepakluso teisėtiems nurodymams ir jų nevykdė, nenutraukė viešosios tvarkos pažeidimo, jėga spyriojosi, nesileido vedamas į automobilį. Be to, pareigūnų uniformų neapgadino, nukentėjusiesiems skausmo nesukėlė, sveikatos nesutrikdė. Šie ir kiti bylos duomenys patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog S. Č. sąmoningai siekė suduoti smūgius pareigūnams, taip pat, jog S. Č. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad S. Č. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, požymių.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas, įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl tenkinti kasacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Eugenijaus Papučkos kasacinį skundą.

Teisėjai

Vytautas Greičius

Rimantas Baumilas

Aurelijus Gutauskas