Dėl antstolio veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-398-421/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24594-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija: 3.6.2.5; 3.6.4.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis Robertas Vasiliauskas, akcinė bendrovė „Swedbank“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje inicijuotos ir užbaigtos fizinio asmens bankroto bylos teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, esant šio skolininko kreditorių Lietuvoje pradėtam vykdymo procesui, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Antstolis Robertas Vasiliauskas vykdo vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 dėl skolos išieškojimo kreditorių AB „Swedbank“ bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) naudai iš skolininko A. B..

Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu, priimtu byloje Nr. 0774/2012, pripažino A. B. bankrutavusiu, o 2014 m. lapkričio 17 d. minėtas užsienio valstybės teismas A. B. išdavė pažymėjimą dėl jo atleidimo nuo įsipareigojimų (angl. Certificate of Discharge) nuo 2013 m. birželio 25 d.

Antstolis Robertas Vasiliauskas 2016 m. birželio 3 d. priėmė patvarkymą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl vykdymo proceso nutraukimo ir atnaujino vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338.

Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad antstolis Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismui neišsiuntė vykdomųjų dokumentų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą bei 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – ir Reglamentas Nr. 1346/2000). Pareiškėjo manymu, minėtame patvarkyme antstolis nepagrįstai nurodė, kad išieškotojos AB „Swedbank“ ir VMI negavo papildomų skolininko pateiktų dokumentų (Jungtinės Karalystės nemokumo tarnybos pranešimų apie bankroto bylą). Pareiškėjas tvirtina, kad 2016 m. gegužės 12 d. antstolio patvarkymu kreditorės AB „Swedbank“ ir VMI buvo supažindintos su 2016 m. vasario 1 d. Jungtinės Karalystės nemokumo tarnybos pažyma Nr. BKT3658927 apie A. B. kreditorės AB „Swedbank“ ir VMI informavimą apie iškeltą bankroto bylą ir apie šių kreditorių reikalavimų įtraukimą į Kroidono apylinkės teismo nagrinėtą pareiškėjo bankroto bylą. Šios kreditorės dėl to neprieštaravo – tai patvirtina 2016 m. gegužės 23 d. AB „Swedbank“ raštas Nr. SR/16-13143 ir 2016 m. gegužės 25 d. VMI raštas Nr. G-1241.

Pareiškėjas prašė pripažinti neteisėtu antstolio Roberto Vasiliausko 2016 m. birželio 3 d. patvarkymą, kuriuo atsisakyta nutraukti vykdomąsias bylas dėl skolų išieškojimo iš skolininko A. B. bei atnaujintos vykdomosios bylos Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 ir jį panaikinti, įpareigoti antstolį Robertą Vasiliauską nutraukti vykdomąsias bylas Nr. 0179/12/00306 ir Nr. 0179/11/01338 bei panaikinti skolininkui A. B. pritaikytas priverstines priemones.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atmetė pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčas dėl antstolio ankstesnio patvarkymo atsisakyti sustabdyti tas pačias vykdomąsias bylas jau buvo nagrinėjamas teismine tvarka. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai A. B. skundą atmetė, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-580/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-580/2013">3K-3-580/2013</a> panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir nurodė, kad antstolis turi sustabdyti vykdomąją bylą dėl skolos išieškojimo iš A. B.. Remiantis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, vykdomosios bylos buvo sustabdytos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi neįpareigojo antstolio persiųsti vykdomojo dokumento bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Teismas, nagrinėdamas šią bylą, rėmėsi Reglamento Nr. 1346/2000 16, 32, 40 straipsniais. Teismas sprendė, kad bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms nustato valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė, todėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Jungtinės Karalystės teisės aktais.

Bankroto procesą šioje valstybėje reglamentuoja 1986 m. Nemokumo įstatymas (angl. The Insolvency Act 1986). Šio įstatymo 280 straipsnis nustato, kad teismas, priimdamas įsakymą, gali atleisti bankrutuojantį asmenį nuo visų prievolių kreditoriams, o 281 straipsnis nustato prievolių rūšis ir aplinkybes, kurioms esant bankrutuojantis asmuo nėra atleidžiamas nuo prievolių kreditoriams. Nurodyto straipsnio 6 punkte įtvirtinta, kad bankrutuojantis asmuo nėra atleidžiamas nuo skolos, kuri nebuvo įrodyta jo bankroto byloje. Todėl teismas sprendė, kad negali būti laikomos pasibaigusiomis prievolės kreditorėms, kurios nebuvo įtrauktos į bankroto procesą, t. y. AB „Swedbank“ ir VMI.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2017 m. vasario 8 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netyrė jo naujai pateiktų rašytinių įrodymų, surinktų remiantis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtMTg2Ni04ODEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-1866-881/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-1866-881/2015">2S-1866-881/2015</a>.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog kreditorės AB „Swedbank“ ir VMI buvo nedelsiant informuotos apie bankroto bylos iškėlimą užsienio valstybėje (duomenų, kad susijusi informacija kreditorėms tikrai buvo išsiųsta ir kreditorės ją gavo, byloje nėra), nėra duomenų, kad joms buvo pranešta apie termino pabaigą, nuobaudas dėl minėto termino nepaisymo, tarnybą ar instituciją, įgaliotas priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Taigi taip pasireiškė netinkamas kreditorių informavimas apie Jungtinėje Karalystėje dėl A. B. iškeltą bankroto bylą. Tai, kad AB „Swedbank“ ir VMI dalyvavo keliuose teisminiuose procesuose dėl vykdomųjų bylų nutraukimo, nereiškia, jog apie A. B. iškeltą bankroto bylą jos sužinojo laiku po bankroto bylos iškėlimo, kad buvo informuotos Reglamento Nr. 1346/2000 nustatyta tvarka ir turėjo galimybę pareikšti savo reikalavimus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškėjo skundą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, netinkamai taikė ir aiškino Reglamento Nr. 1346/2000 normas, todėl neužtikrino pareiškėjo, kaip kitoje valstybės narėje bankrutavusio asmens, teisės į Lietuvoje pradėto vykdymo proceso užbaigimą. Susidarė situacija, kai nesant teisinio pagrindo kitos valstybės narės teismo bankroto byloje priimtas sprendimas nepripažįstamas bei nevykdomas Lietuvoje beveik 4 metus. Tai prieštarauja Reglamento1346/2000 tikslui – užtikrinti efektyvų ir veiksmingą tarpvalstybinių bankroto bylų nagrinėjimą.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje nenurodė, kaip pasireiškia netinkamas kreditorių informavimas apie Jungtinėje Karalystėje iškeltą A. B. bankroto bylą, kaip toks netinkamas informavimas (jeigu jis teismo būtų pagrįstai nustatytas) apribojo kreditorių galimybę dalyvauti bankroto byloje Jungtinėje Karalystėje ir pažeidė jų teisę būti išklausytiems procese.

Vilniaus apygardos teismas nesilaikė CPK 12, 17, 178, 185 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Teismas neteisingai sprendė, kad pareiškėjo kreditorės AB „Swedbank“ ir VMI nebuvo tinkamai informuotos apie iškeltą bankroto procesą. Priešingai, vykdomojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina tai, kad šios kreditorės kelis kartus buvo raštu informuotos apie Jungtinėje Karalystėje pradėtą bankroto procesą: a) skolininko A. B. (jis teikė raštus kreditorėms per raštinę pasirašytinai), b) skolininko A. B. atstovės advokatės Anželos Mirošnikovos (2012 m. liepos 31 d. raštą Nr. 12/31 siuntė registruotais laiškais Nr. RN506687039LT, RN506687042LT ir RN506687056LT, skundo Priedas Nr. 3), c) Jungtinės Karalystės likvidatorės Nemokumo tarnybos (angl. The Insolvency Service) (2012 m. rugpjūčio 15 d. ir 2014 m. rugsėjo 18 d. raštai). Minėtuose pranešimuose buvo pateikta informacija apie iškeltą bankroto bylą (skolininko duomenys, teismo pavadinimas, adresas, bylos numeris, likvidatorės, administruojančios bankroto bylą, kontaktiniai duomenys ir kt.), todėl Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio reikalavimas dėl kreditorių informavimo apie bankroto procesą Jungtinėje Karalystėje laikytinas įvykdytu. Tai, kad kreditorės AB „Swedbank“ ir VMI žinojo apie skolininkui A. B. iškeltą bankroto bylą, patvirtina AB „Swedbank“ 2013 m. birželio 7 d. atsiliepimas į A. B. kasacinį skundą Nr. SR/13-20831 ir 2012 m. rugsėjo 12 d. VMI sprendimas Nr. (23.17-08)-320-43782 dėl sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymo sustabdymo.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) prejudiciniais sprendimais suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos civilinėse bylose dėl kitų valstybių narių teismų bankroto bylose priimtų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje, todėl nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. 1968 m. Briuselio konvencijos kontekste ESTT yra patikslinęs, kad viešosios tvarkos išlyga, numatyta šios konvencijos 27 straipsnio 1 punkte, kaip kliūtimi įgyvendinti vieno iš jos pagrindinių tikslų, t. y. sprendimų judėjimo supaprastinimą, turi būti remiamasi tik išimtiniais atvejais (ESTT 2010 m. sausio 21 d. sprendimas byloje MG Probud, C-444/07, 27, 31-34 p., ESTT 2000 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Krombach, C-7/98, 19 ir 21 p., ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Eurofood 1FSC 39 C-341/04 39, 62, 64 p.).

Valstybių narių teismų priimti sprendimai turėtų būti pagrįsti tarpusavio pasitikėjimo principu. Todėl nepripažinimo pagrindų turi būti tik tiek, kiek yra minimaliai reikalinga. Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. A. B. išduotas pažymėjimas apie jo atleidimą nuo įsipareigojimų (angl. Certificate of Discharge), kuriuo pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus yra užbaigta bankroto byla Nr. 0774/2012, turi būti automatiškai pripažįstamas ir vykdomas Lietuvoje, nesuteikiant Lietuvos teismams teisės tikrinti nurodyto teismo sprendimo bei nesukuriant kitų, negu nurodyti Reglamente Nr. 1346/2000, atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų. Pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka Reglamento Nr. 1346/2000 pagrindinių nuostatų, įtvirtinančių, kad teismo sprendimai dėl į šio reglamento taikymo sritį patenkančių bankroto bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo bei teismo sprendimai, tiesiogiai susiję su bankroto bylomis, būtų pripažįstami nedelsiant.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo AB „Swedbank“ prašo pareiškėjo kasacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Iš pareiškėjo A. B. į bylą pateikto pažymėjimo dėl atleidimo nuo įsipareigojimų nėra aišku, kokie kreditoriai kokius reikalavimus pateikė bankroto byloje, byloje nėra pateikta įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti vienareikšmę išvadą apie tai, kokia informacija buvo pateikta teismui apie A. B. kreditorius ir kurie kreditorių reikalavimai turėtų būti laikomi pasibaigusiais bankroto bylą nagrinėjančiam teismui užbaigus bankroto bylą ir išdavus skolininkui pažymą apie jo atleidimą nuo įsipareigojimų. Antstoliui neturint informacijos apie tai, nuo kokių kreditorių reikalavimų vykdymo yra atleistas skolininkas, buvo pagrįstai ir teisėtai priimtas skundžiamas patvarkymas dėl atsisakymo nutraukti vykdomąją bylą.

Byloje nebuvo įrodyta, kad AB „Swedbank“ kaip pareiškėjo kreditorė dalyvavo bankroto byloje ir kad užbaigus bankroto bylą pareiškėjas buvo atleistas ir nuo įsipareigojimų AB „Swedbank“ vykdymo.

Nors pareiškėjas ir teigia, kad jis Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismui sąžiningai pateikė visą informaciją apie Lietuvoje esančius kreditorius, tačiau įrodymų, pagrindžiančių tai, kokia informacija iš tiesų buvo pateikta teismui, į šią bylą nebuvo pateikta, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog bankroto bylą nagrinėjusiam Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismui buvo pranešta apie pareiškėjo A. B. kreditorius, tarp jų ir apie AB „Swedbank“.

Pareiškėjo pateikta Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismo pažyma apie jo atleidimą nuo įsipareigojimų nepatvirtina, kad pareiškėjas yra atleistas nuo visų įsipareigojimų visiems savo kreditoriams.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo VMI prašo pareiškėjo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

VMI nebuvo pranešta apie kreditorių reikalavimų bankrutuojančiam asmeniui pareiškimo tvarką bei terminus Reglamento Nr. 1346/2000 nustatyta tvarka. Bankroto administratorius nesusisiekė su VMI, ši neturėjo informacijos apie kreditorių reikalavimų pateikimo terminą bei vietą, todėl nedalyvavo A. B. bankroto procese.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo antstolis Robertas Vasiliauskas prašo pareiškėjo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, jog skolininko atstovės advokatės Anželos Mirošnikovos pateikti papildomi pranešimai nepatvirtina, kad Lietuvoje esančios kreditorės apie skolininkui Jungtinėje Karalystėje iškeltą bankroto bylą buvo informuotos Reglamento Nr. 1346/2000 nustatyta tvarka, ir, kad Jungtinės Karalystės teismo išduotas atleidimas nuo įsipareigojimų yra taikomas ir nurodytų išieškotojų reikalavimams.

Iš pridėtų pranešimų matoma, kad pranešimai rašyti informuojant apie bankroto procedūras, tačiau nėra pridėta jokio dokumento, patvirtinančio, kad kreditorėms, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnyje, buvo pranešta apie vietą, kur pareikšti reikalavimus, bei nustatytą terminą reikalavimams pateikti, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo tinkamai užtikrinta kreditorių teisė dalyvauti bankroto procese.

Papildomi skolininko atstovės pateikti dokumentai taip pat buvo persiųsti minėtoms išieškotojoms, tačiau jos nurodė, kad ir šių pranešimų, rašytų bankroto proceso metu, nėra gavusios. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pridėti pranešimai buvo realiai išsiųsti kreditorėms, nėra pateikta (pašto įteikimo pranešimų ar pan.).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl taikytinos teisės kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje iškeltos ir užbaigtos bankroto bylos teisiniams padariniams

Nagrinėjamoje byloje ginčo objektu tapusi bankroto byla yra susijusi su skirtingomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis – ji iškelta ir užbaigta Jungtinėje Karalystėje, o ginčas vyksta dėl jos sukeliamų teisinių pasekmių Lietuvos Respublikoje. Todėl šiai bylai taikytinas Reglamentas Nr. 1346/2000.

Vadovaujantis Reglamento Nr. 1346/2000 1 straipsnio 1 dalimi, šis reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu.

Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai Europos Sąjungoje, 1 dalį, Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti pagrindinę bankroto bylą.

Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis taikytinas sistemiškai su šio Reglamento 4 straipsniu – 3 straipsnis reglamentuoja tarptautinės jurisdikcijos, o 4 straipsnis – taikytinos teisės klausimus.

Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla (lot. lex fori concursus), teisė. Pagal to paties Reglamento straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato: <...> c) atitinkamus skolininko ir likvidatoriaus įgaliojimus; <...> f) bankroto bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus neišspręstas bylas; g) reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus bankroto bylą, vertinimą; h) taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą.

Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bet kuris sprendimas iškelti bankroto bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip nustatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje.

Reglamento Nr.1346/2000 25 straipsnyje nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų.

Reglamentas Nr. 1346/2000, minėta, nurodo, kad bankroto byloms ir jų pasekmėms, išskyrus tam tikras išimtis, taikoma lex fori concursus, todėl nagrinėjamoje byloje kyla užsienio teisės turinio nustatymo ir pareigos nustatyti užsienio teisės turinį paskirstymo teismui ar bylos šalims klausimai. Dėl šių klausimų kasacinė praktika jau yra suformuota.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl pareigos įrodinėti užsienio teisės turinį paskirstymo taisyklių, išaiškino, kad pagal bendrąjį principą, kai užsienio teisę taikyti reikia tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio), o jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise; o teismas šalies prašymu gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTAtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-110-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-110-684/2015">3K-7-110-684/2015</a>).

Kadangi nagrinėjamoje byloje pareiga nustatyti Jungtinės Karalystės teisės turinį kyla iš teisės akto – Europos Sąjungos reglamento, ji tenka Lietuvos Respublikos teismui.

Byloje nustatyta, kad Jungtinės Karalystės Kroidono apylinkės teismas priėmė šiuos procesinius sprendimus: 2012 m. birželio 25 d. įsakymą dėl bankroto skolininko prašymu, šis įsakymas Reglamento Nr. 1346/2000 prasme laikytinas procesiniu sprendimu dėl bankroto bylos iškėlimo, ir 2014 m. lapkričio 14 d. atleidimo nuo įsipareigojimų pažymą, kuri pagal šį reglamentą atitinka procesinio sprendimo dėl bankroto bylos užbaigimo sampratą.

Tiek pirmasis, tiek antrasis Jungtinės Karalystės teismo procesinis sprendimas pagal Reglamentą Nr. 1346/2000 (žr. šios nutarties 23 ir 24 punktus) yra pripažįstami kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų, o jų sukeliamos teisinės pasekmės turi būti nustatomos pagal Jungtinės Karalystės teisę. Todėl reikia nustatyti, kokios konkrečiai yra jų sukeliamos teisinės pasekmės pagal minėtos valstybės teisę.

Fizinių asmenų bankroto procedūras Jungtinėje Karalystėje reglamentuoja 1986 m. Nemokumo įstatymas (angl. Insolvency Act 1986), procedūrinius nemokumo procesų klausimus taip pat reglamentuoja 1986 m. nemokumo taisyklės (angl. The Insolvency Rules 1986).

1986 m. Nemokumo įstatymo 278 straipsnyje („Pradžia ir tąsa“) įtvirtinta, kad asmens, kurio atžvilgiu priimtas įsakymas dėl bankroto, bankrotas: a) prasideda tą dieną, kada yra priimamas įsakymas ir b) tęsiasi iki tol, kol asmuo bus atleistas pagal tolesnes šio skyriaus nuostatas.

1986 m. bankroto įstatymo 279 straipsnio („Trukmė“) 1 dalyje įtvirtinta, kad bankrutavęs asmuo yra atleidžiamas [nuo įsipareigojimų] pasibaigus vienerių metų terminui, pradedant skaičiuoti nuo datos, kurią prasideda bankrotas.

Atleidimo nuo įsipareigojimų teisinės pasekmės nurodytos šio teisės akto 281 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad asmuo atleidžiamas nuo visų bankroto skolų. Taip pat minėtame straipsnyje nurodytos ir išimtys, kurioms esant asmuo nėra atleidžiamas nuo atitinkamų įsipareigojimų. Viena iš tokių išimčių yra įtvirtinta 1986 m. nemokumo įstatymo 281 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad atleidimas nuo įsipareigojimų neatleidžia bankrutavusio asmens nuo kitų bankroto skolų, kurios nėra įrodamos jo bankroto procese, kaip yra nurodyta (angl. Discharge does not release the bankrupt from such other bankruptcy debts,not being debts provable in his bankruptcy, as are prescribed).

Byloje vyksta ginčas inter alia (be kita ko) dėl to, ar minėtų kreditorių reikalavimai buvo įtraukti į bankroto bylą, ar kreditorės buvo tinkamai informuotos apie bankroto procesą Jungtinėje Karalystėje.

Dėl informavimo apie bankroto procedūrą pareigos ir padarinių

Asmens informavimas apie jo teisėms ir pareigoms teisinių padarinių turėsiantį teismo procesą yra vienas iš teisės į tinkamą procesą pagrindų. Todėl visuotinai pripažįstama, kad teisė į tinkamą procesą reikalauja informuoti asmenį ir tai atlikti tinkamai – tinkamu būdu ir laiku, užtikrinant realų asmens žinojimą apie inicijuotą teismo procesą ir efektyvią galimybę imtis priemonių savo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams apginti.

Kasacinio teismo praktikoje jau yra pasisakyta dėl Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatų, reglamentuojančių užsienio kreditorių informavimą apie nemokumo bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTctNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-197-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-197-611/2015">3K-3-197-611/2015</a>).

Pirmiau nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 1346/2000 39 straipsnį bet kuris kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne toje valstybėje narėje, kurioje iškelta byla, turi teisę raštu pateikti reikalavimus bankroto byloje. Tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti šią teisę, reikia jį informuoti.

Minimalios užsienio kreditorių informavimo taisyklės išdėstytos Reglamento Nr. 1346/2000 40 – 42 straipsniuose. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 1 dalį iškėlus bankroto bylą valstybėje narėje, jurisdikciją turintis tos šalies teismas arba jo paskirtas likvidatorius nedelsdamas informuoja žinomus kreditorius, kurių gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitose valstybėse narėse.

Reglamento Nr. 1346/2000 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kas turi būti nurodyta pranešime kreditoriams: atskiru pranešimu pateiktoje informacijoje nurodoma termino pabaiga, nuobaudos dėl minėto termino nepaisymo, tarnyba ar institucija, įgaliotos priimti pateiktus reikalavimus ir kitas nustatytas priemones. Tokiame pranešime taip pat nurodoma, ar kreditoriai, kurie turi pirmumo teisę arba kurių reikalavimai užtikrinti užstatu, turi pateikti reikalavimus.

Reglamento Nr. 1346/2000 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad 40 straipsnyje numatyta informacija pateikiama valstybės, kurioje iškeliama byla, valstybine kalba arba viena iš valstybinių kalbų. Tam naudojama forma, kurios antraštė visomis oficialiomis Europos Sąjungos institucijų kalbomis yra „Kvietimas pateikti reikalavimą. Privalomieji terminai“. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, bet kuris kreditorius, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje iškelta byla, gali pateikti savo reikalavimą tos kitos valstybės narės valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Tačiau tokiu atveju jo reikalavimo antraštė „Reikalavimo pateikimas“ turi būti užrašyta valstybės, kurioje iškelta byla, valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Be to, iš jo gali būti pareikalauta pateikti vertimą į valstybės narės, kurioje iškelta byla, valstybinę kalbą arba į vieną iš jos valstybinių kalbų.

Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1346/2000 40-42 straipsniai savo esme yra išimtys iš jau minėtos taisyklės, kad bankroto procesas vyksta pagal valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisę (lex fori concursus). Reglamento 40 bei 42 straipsniuose nėra remiamasi ar nukreipiama į bankroto bylą iškėlusios valstybės teisinėje sistemoje įprastus informavimo būdus ir tvarką – Reglamente nustatyta autonominė pareiga informuoti kitose Europos Sąjungos valstybėse esančius kreditorius apie bankroto bylą, nurodyti minimalūs informavimo rekvizitai. Ši teisės norma nedraudžia valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisės aktuose įprasta tvarka nustatyti papildomų informavimo reikalavimų arba kreditoriams palankesnio teisinio režimo, tačiau Reglamento Nr. 1346/2000 nurodymai turi būti vykdomi visais atvejais. Šios prievolės subjektai – teismas arba likvidatorius (bankroto administratorius).

Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnyje įtvirtinta, kad bet kuri valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą arba vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, jei tokio pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų tos valstybės viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

ESTT, pasisakydamas dėl Reglamento Nr. 1346/2000 26 straipsnio aiškinimo, yra nurodęs, kad šis straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje iškeltą bankroto bylą, jei sprendimas ją iškelti buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant susijusio su ta byla asmens pagrindinę teisę būti išklausytam (2006 m. gegužės 2 d. sprendimo byloje Eurofood, C-341/04, EU:C:2006:281, 67 punktas). Pažeidimas turėtų būti akivaizdus teisės nuostatos, kuri valstybės, kurios prašoma pripažinti arba vykdyti, teisinėje sistemoje laikoma esmine, arba teisės, šioje sistemoje pripažintos pagrindine, pažeidimas (ten pat, 63 ir 64 punktai).

Pirmiau nurodytame sprendime ESTT taip pat išaiškino, kad teisė susipažinti su bylos dokumentais ir teisė būti išgirstam yra svarbios teisingo proceso organizavimui ir vykdymui. Bankroto bylos atveju kreditorių ar jų atstovų teisė dalyvauti procese yra ypač svarbi dėl adekvačių teisinės gynybos priemonių principo laikymosi. Jei teisės būti išklausytam konkrečios savybės gali skirtis atsižvelgiant į tai, kaip skubiai reikia priimti sprendimą, visi šios teisės apribojimai turi būti deramai pateisinti ir lydimi procesinių garantijų, užtikrinančių su tokiu procesu susijusių asmenų galimybę veiksmingai ginčyti skubos tvarka priimtas priemones (ten pat, 66 punktas).

Atsižvelgiant į minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką konstatuotina, kad ne bet koks joje nurodytų asmens teisių pažeidimas, o tik akivaizdus, gali būti pagrindas atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje priimtą sprendimą bankroto byloje.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo

Kasacinis teismas pažymi, kad Reglamentas Nr. 1346/2000 nenustato įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių bylose, kuriose keliamas kitoje valstybėje narėje priimto procesinio sprendimo bankroto byloje nepripažinimo klausimas, todėl taikytinos nacionaliniuose proceso teisės aktuose įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, šiuo atveju – CPK 176 – 185 straipsniai.

Nors, kaip minėta, tokiais atvejais, koks susiklostė nagrinėjamoje byloje, pareiga nustatyti užsienio teisės turinį tenka teismui (žr. šios nutarties 26 punktą), pareiga įrodyti egzistuojant faktines aplinkybes, pagal kurias taikomos užsienio teisėje numatytos teisinės pasekmės, tenka šaliai, kuri reiškia reikalavimą dėl tokių pasekmių taikymo.

Ši pareiga galioja ir tais atvejais, kai iš užsienio valstybės teismo sprendimo ir (arba) bankroto proceso metu kompetentingų institucijų priimamų dokumentų turinio negalima nustatyti, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, nuo kurių buvimo ar nebuvimo priklauso užsienio teisėje nustatytų teisinių pasekmių taikymas.

Todėl, atsižvelgiant į tai, kad aplinkybes dėl kreditorių reikalavimų įtraukimo į užsienyje vykusią bankroto bylą ir tinkamo atitinkamų kreditorių informavimą apie bankroto bylą įrodinėjo pareiškėjas, jam tenka pareiga pateikti minėtas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Kadangi kreditorės įrodinėjo, kad jų teisės buvo pažeistos, joms tenka pareiga tai įrodyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad A. B. kreditorės buvo informuotos laikantis Reglamente Nr. 1346/2000 nustatytų taisyklių. Nepaisant to, ši aplinkybė nėra pakankama Jungtinės Karalystės teismo procesinio sprendimo dėl skolininko atleidimo nuo įsipareigojimų nepripažinimui pagrįsti, nes tam, kaip minėta, turi būti konstatuotas akivaizdus kreditorių teisių ir laisvių pažeidimas.

Nagrinėjamoje byloje, viena vertus, A. B. teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad AB „Swedbank“ ir VMI buvo įteikti procesiniai dokumentai, taip pat nepateikė tiesioginių įrodymų, kad minėtų kreditorių finansiniai reikalavimai buvo įtraukti į bankroto bylą Jungtinės Karalystės teisės aktų nustatyta tvarka, iš kurių būtų galima nedviprasmiškai spręsti, kad Jungtinės Karalystės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. atleidimo nuo įsipareigojimų pažyma apima šių subjektų finansinius reikalavimus. Antra vertus, minėtos kreditorės pačios neįrodė, kad jų galimas neinformavimas (netinkamas informavimas) apie bankroto procesą sukėlė joms realių pasekmių, lėmusių esminį jų teisių apribojimą (pvz., praleistas terminas reikšti reikalavimus, netiksli skolininko nurodyta kreditorių reikalavimų suma, galimybės įrodinėti tam tikras aplinkybes praradimas ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad ir teismai neatsižvelgė į aktualią ESTT praktiką atitinkamu klausimu ir tai lėmė nepakankamai išsamų ginčo situacijos vertinimą – liko neįvertinta, ar galimas kreditorių teisių pažeidimas, jei jis buvo padarytas, buvo tokio masto, kad atsižvelgiant į ESTT praktikoje įtvirtintus standartus, yra pakankamas, jog būtų konstatuotas akivaizdus prieštaravimas Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams, arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.

Atkreiptinas dėmesys, kad Jungtinės Karalystės teisėje kreditorių informavimą reglamentuojančių 1986 m. Nemokumo taisyklių 6.73 taisyklėje įtvirtinta, kad oficialusis gavėjas (angl. official receiver) bent vieną kartą po įsakymo dėl bankroto priėmimo, išsiunčia kreditoriams ataskaitą dėl bankroto proceso ir bankrutavusio asmens padėties (angl. state of affairs).

1986 m. bankroto taisyklių 6.74 taisyklėje, kurioje nurodyti asmenys, kurie turi būti informuoti, reglamentuota, kad bet kuri šiame skyriuje esanti nuoroda į kreditorius reiškia bankrutavusio asmens kreditorius, kurie yra žinomi oficialiajam gavėjui arba, kai bankrutavęs asmuo yra pateikęs pareiškimą dėl padėties (angl. statement of affairs), nurodyti pareiškime dėl padėties.

1986 m. Nemokumo taisyklių 6.68 taisyklėje nurodyta, kad pareiškimas dėl padėties, kurį pagal 6.41 taisyklę reikia pateikti kartu su skolininko pareiškimu [dėl bankroto], turi būti [pateiktas kaip] forma 6.28, kurioje turi būti visi tos formos reikalaujami rekvizitai.

Formos 6.28 1.16 punkte yra reikalavimas skolininkui nurodyti, ar jis dalyvauja bet kokiuose teismo procesuose; tuo atveju, jeigu asmuo tokiuose procesuose dalyvauja, reikalaujama, be kita ko, nurodyti teismą ir bylos numerį. Formos 6.28 4 sekcijoje reikalaujama nurodyti apsaugotuosius (angl. secured) ir neapsaugotuosius (angl. unsecured) kreditorius.

Dėl procesinės bylos baigties

Kadangi minėtos priežastys lemia poreikį šalims įrodinėti, o – teismui nustatyti esmines šios bylos teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, o tai negali būti padaryta kasaciniame teisme, egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas turėjo 4,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gediminas Sagatys

Donatas Šernas