Baudžiamoji byla Nr. 2K-243-689/2019
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01053-2012-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11; 2.1.7.4.1;
2.3.2.2.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Prano Kuconio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. K. ir V. K. kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu:
D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmes subendrinus apėmimo būdu, D. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant D. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (250 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią jis privalo įmokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas D. K. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. gegužės 15 d. (iš viso 29 dienos), vieną sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai;
V. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas V. K. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2013 m. balandžio 16 d. 7.05 val. iki 2013 m. balandžio 16 d., iš viso viena diena, ją prilyginant 2 MGL dydžių baudai.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendis pakeistas: nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas kaltinimas D. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pakeistas, nurodant kitą siektos turtinės naudos rūšį, t. y. kad jis UAB „A“ naudai siekė ne išvengti mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), tačiau įgyti turtinę teisę į PVM susigrąžinimą; savo neteisėtais veiksmais jis įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur); pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuostata, kad D. K. veikė galimai su Lenkijos Respublikos piliečiais M. K. (M. K.) ir P. B. (P. B.), o K. M. vykdė pastarųjų nurodymus; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistųjų D. K. ir V. K. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d., būdamas UAB „A“ komercijos direktorius, tačiau realiai vadovavęs UAB „A“, duodamas nurodymus dėl įmonės veiklos bei buhalterinės apskaitos vedimo direktoriaus pareigas tuo metu ėjusiam savo tėvui V. K., o nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d. būdamas UAB „A“ direktorius, veikdamas kartu su UAB „T“ direktoriumi K. M. (mirusiu (duomenys neskelbtini)), siekdamas UAB „A“ naudai įgyti turtinę teisę į PVM susigrąžinimą perkeliant privalomą mokėti PVM fiktyviai veiklai naudojamai UAB „T“, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., užsiėmė parduodamų krovininių vilkikų ir jų puspriekabių paieška, suradęs realiai parduodamą transporto priemonę, į jų pirkimo–pardavimo grandinę įtraukė fiktyviai veiklai naudojamą UAB „T“. D. K. žinodamas, kad UAB „T“ realiai perkamų vilkikų bei jų priekabų neįgyja, o yra įforminami tik fiktyvūs jų įsigijimą patvirtinantys dokumentai, kuriuose nurodomi melagingi duomenys apie tai, kad perkamus vilkikus bei priekabas įgyja ne UAB „A“, o UAB „T“, kurios direktorius K. M., vykdydamas visus D. K. bei kitų tiksliai nenustatytų asmenų nurodymus, vilkikų bei jų priekabų įsigijimą įformino UAB „T“ vardu; taip pat D. K. žinodamas, kad UAB „T“, neturėdama jokių finansinių, materialinių resursų, negalės savarankiškai vykdyti prekybos vilkikais ir puspriekabėmis, kad realiai krovininius automobilius bei priekabas iš įvairių pardavėjų perka jo vadovaujama UAB „A“, kad UAB „T“ Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) deklaruojamo pridėtinės vertės mokesčio nemokės, organizavo transporto priemonių įsigijimą UAB „T“ vardu, o vėliau kartu su kitais tiksliai nenustatytais asmenimis, duodamas nurodymus K. M. dėl dokumentų išrašymo, organizavo jų pardavimą UAB „A“ pagal K. M. parengtus dokumentus, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys apie tai, kad transporto priemones parduoda UAB „T“. Po to D. K. įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui pateikė K. M. parengtą 151 fiktyvią PVM sąskaitą faktūrą su nurodytais melagingais duomenimis apie transporto priemonių įgijimą iš UAB „T“ iš viso dėl 69 974 797,56 Lt (20 266 102,17 Eur), iš jų 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) PVM, sumos. Taip pat D. K., imituodamas atsiskaitymus su UAB „T“ už neva pirktas transporto priemones pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, nurodė K. M. išrašyti teismų sprendimuose nurodytus apmokėjimą patvirtinančius fiktyvius UAB „T“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius litais, kuriuos D. K. įtraukti į apskaitos registrus pateikė UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui. Taip D. K., žinodamas, kad UAB „T“ realiai nedalyvavo transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriuose, UAB „A“ vardu VMI pateikė PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., kuriose nepagrįstai į PVM ataskaitą įtraukė 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) pirkimo PVM. Šiais savo veiksmais D. K. įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur).
2. Be to, D. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „A“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, 2012 m. laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, kuriame nurodyta, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama; 12 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 6 straipsnio 2 dalies, kurioje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, reikalavimus, žinodamas, kad realiai ūkinės finansinės operacijos tarp UAB „A“ ir UAB „T“ nėra įvykusios, įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus pateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui žinomai suklastotas UAB „T“ PVM sąskaitas faktūras. Taip D. K. apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, buvusių 2012 m. laikotarpiu.
3. V. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. būdamas UAB „A“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, aplaidžiai tvarkė teisės reikalaujamą UAB „A“ buhalterinę apskaitą, t. y., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, vadovavimą UAB „A“ perleido komercijos direktoriui – savo sūnui D. K., pats nekontroliavo įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo, dėl to D. K. pasinaudojus galimybe teikti nurodymus dėl įmonės apskaitos ir pateikus įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui žinomai jam (D. K.) suklastotas UAB „T“ PVM sąskaitas faktūras bei apmokėjimą už neva pirktas transporto priemones pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras patvirtinančius fiktyvius UAB „T“ vardu išrašytus teismų sprendimuose nurodytus kasos pajamų orderius litais, t. y. suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie transporto priemonių įsigijimą, apskaitos registruose buvo apskaitytos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, turėjusios įtakos buhalterinėje apskaitoje turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio pasikeitimams. Taip V. K. aplaidžiai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos rezultatų, įvertinti jos turto.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
4. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatavo, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, paaiškėjo, jog D. K. ne išvengė mokėtino PVM, tačiau įgijo teisę į šio mokesčio susigrąžinimą, t. y. jam turi būti inkriminuotas kitas alternatyvus sukčiavimo objektyviosios pusės požymis. Teismas sprendė, kad šis kaltinimo keitimas nepasunkina nuteistojo teisinės padėties, todėl yra galimas. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dar nenuteistų Lenkijos Respublikos piliečių M. K. ir P. B. nurodymas kaltinime nėra pagrįstas, tai tėra prielaida dėl jų kaltės, kuria teismas negali vadovautis, todėl jų pavardes iš kaltinimo pašalino.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 256 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.
5.2. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų D. K. ir V. K. apeliacinius skundus, juose nebuvo prašoma keisti kaltinimo D. K., todėl apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva keisdamas kaltinimą, t. y. nurodydamas kitą veikos padarymo būdą, ne tik peržengė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, taip padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, bet ir pažeidė jo teisę į gynybą. Kaip tvirtina kasatorius, jis daugiau nei 5 su puse metų baudžiamajame procese gynėsi nuo kaltinimo, kad UAB „A“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – mokėti į valstybės biudžetą 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur), ir turėjo tik vieną teismo posėdį, kuriame nebuvo nei apklausiami liudytojai, nei tiriami kiti įrodymai, gintis nuo kito kaltinimo, pagal kurį jis yra nuteistas. Jeigu jam nuo pradžių būtų buvęs inkriminuotas apeliacinės instancijos teismo priešpaskutiniame posėdyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas, jo gynyba nuo pasikeitusio kaltinimo būtų buvusi kitokia.
5.3. Byloje kaltinimas jam buvo suformuluotas pagal mirusio asmens K. M., kurio nei jis, nei jo gynėjas neturėjo galimybės apklausti, parodymus, o jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, buvo įrodinėjama iš esmės tik K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei byloje pateiktomis specialistų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas K. M. parodymų leistinumą, nevertino ir nepasisakė dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų asmens, kurio kaltinamasis ir gynyba neturėjo galimybės apklausti, parodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. K. M. baudžiamajame procese turėjo įtariamojo statusą, o įtariamojo ar kaltinamojo parodymams keliami dar aukštesni patikimumo reikalavimai. K. M. buvo pareikšti įtarimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 203 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, savo kaltę pagal šiuos įtarimus jis neigė ir atsakomybę perkėlė D. K.. K. M. parodymų nuoširdumu suabejojo ir apeliacinės instancijos teismas bei konstatavo, kad K. M. su D. K. veikė kaip bendrininkai. Apeliacinio teismo nutarties argumentai rodo, kad iš tiesų teismas K. M. parodymus laikė nepatikimais. Be to, specialisto išvada dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos – K. M. parodymus patvirtinantis įrodymas – buvo pateikta vadovaujantis K. M. parodymais. Taigi šioje byloje nebuvo pagrindo remtis K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir jų pagrindu atsiradusiais kitais įrodymais.
5.4. Kasatorius, detaliai aptardamas byloje nustatytas aplinkybes, dėstydamas apeliacinės instancijos teismo išvadas ir pateikdamas jų kritiką, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl skirtingų jo apeliacinio skundo argumentų, juos atmetė darydamas vieną kitai prieštaraujančias ir bylos aplinkybių bei susiklosčiusios situacijos neatitinkančias išvadas. Dėl to D. K. gintis šioje byloje buvo neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi neįsigaliojusia mokestinio tyrimo išvada, taip pat nėra aišku, kuo remdamasis teismas nustatė 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) sumą, į kurią savo tariamai neteisėtais veiksmais D. K. įgijo didelės vertės turtinę teisę. Apeliacinės instancijos teismas nebuvo objektyvus ir nešališkas D. K. atžvilgiu, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nekaltumo prezumpcijos principą.
6. Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
6.1. Nors jis pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nekontroliavo įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo, tačiau šiame straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis nėra susijusi su įmonės veiklos kontrole. Dėl to teismai, pritardami ydingam kaltinimui, padarė aiškią teisės taikymo klaidą. Į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtrauktos UAB „T“ PVM sąskaitos faktūros nėra suklastotos, o UAB „T“ išrašyti kasos pajamų orderiai nėra fiktyvūs, todėl kaltinime nurodytos aplinkybės, klaidingai patvirtintos teismų, neatitinka tikrovės, jam inkriminuota nusikalstama veika, nustatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje, nebuvo padaryta. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatmetė galimybės, kad D. K., jam (V. K.) matant, UAB „T“ direktoriui K. M. mokėjo dideles pinigų sumas grynaisiais pinigais, taip pat buvo daromi banko pavedimai, kaltinime nurodytos transporto priemonės atvyko į UAB „A“ aikštelę, buvo registruojamos, o vėliau parduotos išvyko daugiausia į trečiąsias šalis. Dėl to, vadovaujantis teismų pozicija dėl UAB „T“ ir UAB „A“ ūkinių operacijų fiktyvumo, visiškai neaišku, kuo pasireiškė V. K. aplaidumas – neatsargi kaltė kaltinime nurodytu laikotarpiu jam būnant atsakingam už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kad jis matė kaltinime nurodytų transporto priemonių atvykimą ir išvykimą iš UAB „A“ aikštelės, taip pat atsiskaitymą pinigais su K. M., darytina išvada, kad jis neturėjo objektyvios pareigos nustatyti, kad tuometinis komercijos direktorius D. K. į šių transporto priemonių pirkimus įtraukė fiktyvią bendrovę, todėl jo veikoje negali būti nustatytas subjektyviosios kaltės – neatsargumo kriterijus. Kasatorius pažymi, kad VMI, grąžindama PVM, kiekvieną mėnesį tikrino UAB „A“ ir jokių pažeidimų nenustatė, o PVM grąžinimą sustabdė tik 2012 m. rugpjūčio mėn., todėl visiškai neaišku, kuo pasireiškė jo neapdairumas kaltinimo laikotarpiu kontroliuojant UAB „A“ buhalterinės apskaitos vedimą. Šioje byloje susiklostė situacija, kai jis (V. K.), kuris negavo jokio pranešimo iš VMI, kad UAB „T“ nemoka PVM ir VMI iki 2012 m. rugpjūčio mėn. vykdė PVM grąžinimą UAB „A“, yra nuteisiamas pagal Baudžiamąjį kodeksą iš esmės dėl to, kad nesukontroliavo ir neužkardė, kaip įvertino baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, D. K. nusikalstamų veiksmų. Tačiau VMI darbuotojų veiksmų teismas nusprendė nevertinti net kasatoriaus neatsargios kaltės nustatymo kontekste, bet iš esmės pateisino juos, nes, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, sukčiavimas ir daromas tam, kad būtų apsunkintas tokios veikos nustatymas. Teismo pozicija, kad jis (V. K.), nepaisant apsunkinto šios nusikalstamos veikos nustatymo, turėjo sukčiavimą išaiškinti ir užkardyti, yra nesuderinama su teisingumo principu bei konstituciniu asmenų lygybės prieš įstatymą principu.
6.2. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įmonės vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos išsaugojimą. Kaltinimą palaikantis prokuroras 2017 m. gruodžio 19 d. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad UAB „T“ ir UAB „A“ sandoriai buvo forminami tinkamai. Be to, visi UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išsaugoti. Šiais motyvais gynyba įrodinėjo, kad V. K., kaip UAB „A“ vadovas, buhalterinę apskaitą organizavo tinkamai ir buhalterinę apskaitą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų formaliai nurodė, kad buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas jam inkriminuotas nebuvo.
6.3. Apeliaciniame skunde jis nurodė, kad buvo operuotas dėl širdies ir kraujagyslių ligų dar iki kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laikotarpio ir dėl to jam buvo nustatytas tik 40 procentų darbingumas. Jo gynėjas teisiamojo posėdžio metu teismui pateikė tai patvirtinančią neįgaliojo pažymėjimo kopiją. Jis dėl savo sunkios sveikatos būklės nuolat sirgo ir kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laikotarpiu – nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d., o jo nedarbingumo laikotarpiu jį pavadavo ir laikinojo direktoriaus pareigas UAB „A“ ėjo komercijos direktorius D. K.. Tačiau šių aplinkybių teismas neįvertino, o tam, kad jis būtų pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nurodytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, pakako nustatyti vienintelę aplinkybę, kad jis minėtu laikotarpiu ėjo UAB „A“ direktoriaus pareigas.
6.4. Apeliacinės instancijos teismas V. K. kaltinančioms išvadoms pritarė dėl tam tikrų duomenų (ligų, nedarbingumo laikotarpio), kuriuos apeliacinės instancijos teismas, būdamas aktyvus, galėtų gauti, nebuvimo ir nesivadovavo principu in dubio pro reo, pagal kurį visos nepašalintos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
6.5. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad vien tai, jog ūkio subjekto vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, savaime nepagrindžia jo atsakomybės už aplaidų buhalterinės apskaitos vedimą (tvarkymą). BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą, arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotajai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcwLTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-370-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-370-139/2016">2K-370-139/2016</a>). Apeliacinės instancijos teismas nieko nepasisakė dėl apeliacinio skundo teiginių, kad V. K. negali būti laikomas tinkamu BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu, ir tokius teiginius pagrindžiančios kasacinio teismo praktikos. Šioje byloje nustatyta, kad V. K. kaltinime pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nurodytu laikotarpiu – nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. – buvo UAB „A“ direktorius, tačiau pats tiesiogiai UAB „A“ buhalterinės apskaitos netvarkė, o už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingas buvo su UAB „A“ darbo teisiniais santykiais susijęs buhalteris L. D., kuris realiai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą.
7. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Tomas Staniulis atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:
7.1. Nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose byla išnagrinėta neišsamiai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, pripažino juos įrodymais bei konstatavo, kad D. K. ir V. K. yra kalti padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuosprendyje yra išdėstyti teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl D. K. ir V. K. kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, pasak kasatorių, juos teisinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinęs surinktus įrodymus, konstatavo, kad D. K. ir V. K. kaltę pagrindžia byloje surinkti įrodymai. Šis teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė, byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, į esminius D. K. ir V. K. apeliacinių skundų argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniuose skunduose, teismo nutartyje atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismas pateikė gana išsamius atsakymus į nuteistųjų D. K. ir V. K. apeliacinių skundų argumentus, susijusius su byloje surinktų įrodymų vertinimu, jų patikimumu ir kt. Teismų sprendimų turinys rodo, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos.
7.2. D. K. argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo apeliacinės instancijos teisme keičiant jam kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nepagrįsti, nes, nepaisant pakeisto kaltinimo, D. K. gynybos pozicija nepakito, ką patvirtina ir jo apeliacinio bei kasacinio skundų esmė, taip pat jis apeliacinio proceso metu teismui nurodė, kad pasikeitusią faktinę aplinkybę suprato, o jo gynėjui buvo suteiktas prašomas laikas pasiruošti baigiamosioms kalboms.
7.3. Apeliacinės instancijos teismas itin argumentuotai ir plačiai atsakė į D. K. apeliacinio skundo argumentus dėl K. M. parodymų vertinimo. Šis teismas mirusio asmens parodymus vertino visų byloje surinktų duomenų kontekste, neteikdamas jiems išskirtinumo, palygindamas juos su kitais bylos duomenimis, ir rėmėsi jais tik tiek, kiek juos patvirtino kiti baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai. Teismas pažymėjo, kad BPK 189 straipsnio, įtvirtinančio ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos tvarką, nuostatos nebuvo pažeistos. D. K. argumentai, kad specialistės byloje vadovavosi vien mirusio asmens parodymais bei užduotį pateikusio ikiteisminio tyrimo pareigūno nustatytomis aplinkybėmis, nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad visų specialisčių parodymai yra nuoseklūs ir iš esmės sutampantys tarpusavyje, todėl jais nesivadovauti nebuvo pagrindo.
7.4. D. K. kasaciniame skunde cituoja nedideles ištraukas iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuriose buvo aptariamos iš esmės kitokios aplinkybės, jas sugretindamas pateikia savo subjektyvų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad šioje byloje yra nustatytas klasikinis „karuselinio“ sukčiavimo atvejis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad Lenkijos Respublikoje veikė įmonės bei jų atstovai, dėl kurių Lenkijos Respublikoje vykdomas atskiras ikiteisminis tyrimas, iš kurių UAB „T“ pirko vilkikus ir toliau juos pardavė UAB „A“, o ši vėl juos parduodavo, neretai ir toms pačioms Lenkijos įmonėms. UAB „T“ buvo fiktyviai veiklai naudojama įmonė, nes realiai krovininius automobilius bei priekabas iš įvairių pardavėjų pirko nuteistojo D. K. vadovaujama UAB „A“. Kaip pagrįstai pažymėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, UAB „T“ prekybai vilkikais ir puspriekabėmis savarankiškai vykdyti neturėjo jokių finansinių, materialinių resursų.
7.5. Nepagrįstas D. K. kasacinio skundo argumentas, kad nėra aišku, kuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas nustatė 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) sumą, į kurią savo neteisėtais veiksmais D. K. įgijo didelės vertės turtinę teisę. D. K., žinodamas, kad UAB „T“ realiai nedalyvavo transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriuose, UAB „A“ vardu VMI pateikė PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, kuriose nepagrįstai į PVM ataskaitą įtraukė 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) pirkimo PVM, ir taip savo neteisėtais veiksmais jis įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur). Nors kasatorius nurodo, kad pagal Šiaulių VMI pateiktus duomenis bendra UAB „T“ įsiskolinimo suma sudarė 9 936 789,02 Lt (2 877 893,02 Eur) PVM, tačiau, kaip pažymi ir pats kasatorius, apskaičiuota būtent visa įgyta turtinė teisė į valstybės lėšas, t. y. neteisėtai įgyta turtinė teisė į PVM lėšas, kylančias iš UAB „A“ ir UAB „T“ sandorių, kuri ir sudaro 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur).
7.6. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, V. K. buvo inkriminuotas aplaidus, nekokybiškas buhalterinės apskaitos organizavimas, kuris pasireiškė nekontroliavimu įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo. Nors V. K. kasaciniame skunde nurodo, kad visi į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtraukti dokumentai yra teisingi, tačiau tai paneigia teismų sprendimuose išanalizuoti byloje surinkti įrodymai. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. K. žinojo apie bendrovės apskaitoje fiksuojamus sandorius tarp UAB „A“ ir UAB „T“, tačiau kaip įmonės vadovas nesirūpino šių sandorių skaidrumu ir tinkamu jų atvaizdavimu buhalterinėje apskaitoje. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, į sukčiavimo grandinę įtraukiant fiktyvią veiklą vykdančią įmonę buvo bandoma nuslėpti tikrąsias pajamas ir taip suklaidinti VMI, dėl to ši iš pradžių nepastebėjo tarp UAB „A“ ir UAB „T“ sudaromų sandorių aktyvumo. Apeliacinės instancijos teismui pasisakius, kad mokesčių administratoriaus atliekamų funkcijų kokybė neturi įtakos D. K. baudžiamosios atsakomybės klausimui, nebuvo jokios prasmės dėl jų veiksmų pasisakyti vertinant V. K. veiksmus, dėl kurių jis buvo nuteistas, nes jie visiškai nesusiję su mokesčių administratoriaus funkcijomis.
7.7. Priešingai nei skunde nurodo V. K., apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bei atmetė argumentus dėl jo nedarbingumo inkriminuojamu laikotarpiu, nustatęs, kad byloje yra pateiktas tik neįgaliojo pažymėjimas, patvirtinantis, kad V. K. nuo 2012 m. liepos 1 d. neterminuotai yra nustatytas vidutinių poreikių lygis, tačiau jokie papildomi duomenys, patvirtinantys jo ligas, nedarbingumo laikotarpius, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti. Kaip liudytojai apklausti UAB „A“ darbuotojai V. K. ligų bei negalėjimo eiti direktoriaus pareigas dėl sveikatos būklės nenurodė, tik patvirtino, kad V. K. pakankamai aktyviai dalyvavo UAB „A“ vykdomoje veikloje, tačiau buhalterine įmonės apskaita nesidomėjo, elgėsi nerūpestingai ir leido visus įmonės piniginius klausimus tvarkyti D. K. savo nuožiūra.
7.8. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad V. K. pagal einamas direktoriaus pareigas turėjo galimybę užtikrinti tinkamą apskaitos dokumentų surašymą, tačiau dėl savo nerūpestingumo, nepagrįsto pasitikėjimo sūnaus veikla, to nepadarė. V. K. su sūnumi D. K. dalijosi tuo pačiu kabinetu, todėl galėjo ne tik stebėti pastarojo veiklą, fiksuojamas ūkines operacijas, bet ir tinkamai organizuoti buhalterinės apskaitos vedimą. Vien buhalterio įmonėje įdarbinimas, visiškai nesidomint, kokie dokumentai šiam pateikiami ar nepateikiami įforminti, nesigilinant į bendrovės veiklos skaidrumą, nešalina V. K. atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju daugkartinis realiai neįvykusių ūkinių operacijų apskaitymas įmonės apskaitos registruose buvo tiesioginė BK 223 straipsnyje nurodytų padarinių kilimo sąlyga, todėl V. K. nuteistas pagrįstai.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Nuteistojo V. K. kasacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo D. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
9. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.).
10. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.
11. Dėl to nuteistųjų D. K. ir V. K. kasacinių skundų teiginiai, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskiras nustatytas bylos aplinkybes daryti išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BPK 256 straipsnio, 320 straipsnio 3, 4 dalių taikymo
12. Nuteistasis D. K. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas jam kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, peržengė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, taip pažeidė BPK 256 straipsnį, 320 straipsnio 3 dalį, jo teisę į gynybą.
13. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo, be kita ko, turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.
14. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnyje įtvirtinta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme procedūra. Šios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 320 straipsnio 6 dalis), atsižvelgiant į BPK XXV skyriuje nurodytus apeliacinio proceso ypatumus. Taigi apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar įvertinęs pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju turi būti laikomasi kaltinimo keitimo procedūrų, įtvirtintų BPK 255, 256 straipsniuose, ir, nesant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundo, kuriuo siekiama pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinę padėtį, šių asmenų padėtis negali būti pabloginama (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
15. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015).
16. Nagrinėjamoje byloje D. K. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad savo veiksmais UAB „A“ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės – mokėti į valstybės biudžetą 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) PVM. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka. Apeliacinius skundus padavė nuteistieji D. K. ir V. K.. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, šios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, nustatė, kad kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje galimai nurodytas ne tas nusikalstamos veikos padarymo būdas. Teismas nurodė, kad jeigu nusikalstama veika ir buvo padaryta, ji buvo padaryta ne išvengiant didelės vertės turtinės prievolės mokėti į biudžetą 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur), bet tokiu būdu apgaule įgyjant teisę į šią sumą. Dėl to, laikydamasis BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų, teismas nuteistąjį D. K. ir jo gynėją teismo posėdžio metu informavo apie galimą nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, faktinės aplinkybės – jos padarymo būdo keitimą. D. K. nurodė, kad apie pasikeitusią faktinę aplinkybę suprato. Taip pat, kaip ir nustatyta BPK 256 straipsnio 3 dalyje, D. K. ir jo gynėjui buvo išaiškinta jų teisė prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Nuteistojo D. K. gynėjas šia teise pasinaudojo ir paprašė laiko pasirengti baigiamosioms kalboms. Teismas tokį prašymą tenkino. Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. K. UAB „A“ naudai siekė ne išvengti mokėtino PVM mokesčio, tačiau įgyti turtinę teisę į PVM susigrąžinimą; savo neteisėtais veiksmais jis įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur).
17. Įvertinus bylos nagrinėjimo aplinkybes, susijusias su kaltinimo keitimu apeliacinės instancijos teisme, konstatuotina, kad šios instancijos teismas, pakeisdamas nuteistajam D. K. kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, faktinę aplinkybę, BPK 256 straipsnyje nustatytos tvarkos ir BPK 320 straipsnio 3, 4 dalyse nurodytų reikalavimų nepažeidė. Nepagrįstas nuteistojo D. K. kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, keisdamas kaltinimą, pažeidė jo teisę į gynybą, nes, pagal bylos duomenis, jo gynyba dėl pasikeitusio kaltinimo nebuvo kitokia. Antai nuteistasis D. K. visose baudžiamosios bylos stadijose žinojo, dėl kokios veikos padarymo, kokiomis aplinkybėmis jis yra įtariamas ir vėliau kaltinamas, kokia veika jam inkriminuojama; žinojo apie galimą nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės keitimą apeliacinės instancijos teisme, o gynyba turėjo galimybę ginčyti kaltinimą tiek fakto, tiek ir teisės aspektu. Taigi, nuteistojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir galimybė veiksmingai gintis nuo kaltinimo nebuvo suvaržyta. Be to, pažymėtina, kad nuteistasis D. K. kasaciniame skunde tik deklaratyviai teigia, kad jo gynyba nuo pasikeitusio kaltinimo būtų buvusi kitokia, nes jokių kitokios gynybos argumentų skunde neišdėsto.
18. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole neteisingai įvardyta nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, faktinė aplinkybė, kuri buvo keičiama. Protokole nurodoma, kad gali būti keičiamas kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas: veika buvo padaryta ne išvengiant didelės vertės turtinės prievolės mokėti į biudžetą 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur), bet tokiu būdu apgaule įgyjant teisę į šią sumą. BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo būdas yra apgaulės panaudojimas, o dėl tokių veiksmų savo ar kitų naudai įgytas svetimas turtas ar turtinė teisė, turtinės prievolės išvengimas ar panaikinimas yra šios veikos padariniai (rezultatas). Taigi apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo keičiamas ne nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo būdas, o šio nusikaltimo padariniai (rezultatas). Neteisingas nusikalstamos veikos teisinio požymio įvardijimas nevertintinas kaip BPK 256 straipsnyje įtvirtintų ar kokių nors kitų BPK įtvirtintų reikalavimų pažeidimas, nes neteisingas veikos teisinio požymio įvardijimas nuteistajam jokių teisinių padarinių nesukėlė, taip nuteistojo teisinė padėtis nebuvo pasunkinta, nuteistasis žinojo, kokios konkrečios veikos padarymu jis kaltinamas, todėl jo teisei į gynybą toks neteisingas požymio įvardijimas įtakos neturėjo.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio taikymo
19. Nuteistojo D. K. kasaciniame skunde nurodomas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas iš esmės argumentuojamas tuo, kad teismai netinkamai vertino liudytojo K. M., kurio nei D. K., nei jo gynėjas negalėjo apklausti, ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisiamajame posėdyje perskaitytų parodymų leistinumą, tinkamai neįvertino jų patikimumo ir nepagrįstai šiais parodymais rėmėsi skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje.
20. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).
21. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi. Liudytojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai įrodymais pripažinti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatų.
22. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sąlygos. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas, be kita ko, yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas.
23. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigūnus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-451/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-451/2013">2K-451/2013</a>, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tuo tarpu kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir perskaityti teisme, turi savarankišką įrodomąją reikšmę. Tai, ar šiuos duomenis laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xLTY5My8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-1-693/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-1-693/2017">2K-7-1-693/2017</a>, 2K-73-689/2018).
24. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, taip pat kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuomonės, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, Nr. 9154/10) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016, 2K-295-507/2016). Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. EŽTT Didžioji kolegija sprendime byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją išaiškino, kad svarbios priežasties, dėl kurios kaltinimo liudytojas nedavė parodymų teismo posėdyje, nebuvimas savaime nenulemia bylos nagrinėjimo neteisingumo, tačiau tai yra labai svarbus veiksnys vertinant viso bylos nagrinėjimo teisingumą ir, įvertintas kartu su kitomis aplinkybėmis, gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto pažeidimo nustatymą (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 113). Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 116). EŽTT praktikoje kaip lemiamas traktuojamas tokios reikšmės ar svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį. Tuo atveju, kai liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai yra lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės; kuo svaresni patvirtinantys įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus traktuojami kaip lemiami (pvz., Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 123–124).
25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 4 dalyje nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje buvo balsu perskaityti ir priimant skundžiamus nuosprendį ir nutartį panaudoti liudytojo K. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat šio liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai. Viena vertus, iš tiesų, nuteistasis D. K. ir jo gynėjas proceso metu neturėjo galimybės pateikti klausimų minėtam liudytojui, tačiau, kita vertus, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad K. M. nagrinėjant bylą teisme nebuvo apklaustas dėl svarbių priežasčių, nes jis (duomenys neskelbtini) mirė, o kaltinamasis aktas kartu su visa bylos medžiaga teismui perduotas 2017 m. kovo 2 d. Dėl to pagrįstai buvo nuspręsta liudytojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertinti kartu su kitais bylos įrodymais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, nuteistojo D. K. kasaciniame skunde nurodomų BPK 44 straipsnio 7 dalies, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimų, kurie būtų suvaržę jo teisę į gynybą bei rungtynišką procesą, nenustatė.
26. Byloje nustatyta, kad K. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas penkis kartus, iš jų kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nors K. M. šioje byloje teisme apklaustas nebuvo, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo nuoseklūs, vienas kitą papildantys. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina liudytojos R. Š. parodymai, specialistų išvados, specialisčių paaiškinimai bei kita rašytinė bylos medžiaga. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad byloje esanti 2014 m. vasario 24 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada Nr. 5-2/35 dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos buvo pateikta iš esmės vadovaujantis ikiteisminio tyrimo pareigūno nurodytomis aplinkybėmis, kurios nustatytos remiantis K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Iš minėtos specialisto išvados ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose apklaustų UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusių ir išvadas surašiusių specialisčių A. K. ir L. J. paaiškinimų matyti, kad tyrimo išvados padarytos įvertinus visus duomenis: ikiteisminio tyrimo medžiagą, buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, VMI atliktų mokestinių tyrimų metu gautą informaciją. Abi specialistės savo išvadų teisingumą patvirtino teisme. Nors specialistės nurodė, kad darant išvadas buvo vadovautasi ir ikiteisminio tyrimo pareigūno nurodytomis bei ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau specialistė L. J. pažymėjo, kad jos išvada nesikeistų, jei nebūtų pateikta bylos medžiaga. Antai bylą nagrinėję teismai taip pat nenustatė pagrindo netikėti šia ar kitomis specialistų išvadomis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad specialisčių A. K. ir L. J. parodymus papildė VMI specialistė A. B., visų specialisčių parodymai yra nuoseklūs, iš esmės sutampantys tarpusavyje, ir padarė išvadą, kad jais nesivadovauti nėra pagrindo.
27. Šiame kontekste pažymėtina, kad, teisiamajame posėdyje balsu perskaičius liudytojo K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tiek nuteistasis D. K., tiek jo gynėjas turėjo galimybę ginčyti juose nurodytas aplinkybes ir pateikti savąją įvykių versiją bei ją patvirtinančius įrodymus. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, šia galimybe gynyba pasinaudojo, nes nuteistojo D. K. gynėjas baigiamojoje kalboje pasisakė tiek dėl K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumo, tiek dėl juose nurodytų aplinkybių vertinimo.
28. Nuteistojo D. K. kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas ne tik nedalyvavo K. M. apklausose ikiteisminio tyrimo metu, bet net nebuvo į jas kviečiami ar apie jas informuoti. Minėta, kad K. M. ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis keturis kartus buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno ir vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją. BPK 188, 189 straipsniuose, nustatančiuose įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos įtariamojo apklausos tvarką, nenustatyta, kad apie tokią apklausą privalomai būtų informuojami, juolab į ją kviečiami kiti bylos įtariamieji ar jų gynėjai. Pagal BPK 189 straipsnio 5 dalį, įtariamojo prašymu atliekamos jo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu turi dalyvauti jo gynėjas. Iš bylos medžiagos matyti, kad trijose iš penkių įtariamojo K. M. apklausų, iš jų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat dalyvavo jo gynėjas. Kitais dviem atvejais K. M. nepageidavo, kad gynėjas dalyvautų apklausoje. Bylą nagrinėję teismai įtariamojo K. M. apklausos ikiteisminio tyrimo metu tvarkos pažeidimų nenustatė, jų nepagrindė ir kasatorius.
29. Nuteistasis D. K. taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas jo atžvilgiu. Tačiau kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo šališkumas iš esmės siejamas su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, 2K-P-89/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015). Šiuo atveju jokių konkrečių apeliacinės instancijos teismo šališkumo požymių nenustatyta, kasaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo pripažinti šį teismą šališku. Taigi darytina išvada, kad nuteistojo D. K. teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.
Dėl D. K. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį
30. D. K., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, be kasaciniame skunde nurodytų ir pirmiau šioje nutartyje aptartų BPK pažeidimų, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atskirų jo apeliacinio skundo argumentų, juos atmetė darydamas vieną kitai prieštaraujančias, byloje nustatytos situacijos ir valstybinio kaltintojo pozicijos neatitinkančias išvadas, pvz., dėl UAB „T“ direktoriaus K. M. veiksmų, realiai nevykusių ūkinių operacijų, nustatyto klasikinio „karuselinio“ PVM sukčiavimo, dėl 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) sumos, į kurią jis (D. K.) savo neteisėtais veiksmais įgijo didelės vertės turtinę teisę, ir kt.
31. Pažymėtina, kad šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl baudžiamosios bylos aplinkybių tyrimo ir įrodymų vertinimo. Kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaringumo bei neatitikties byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms iš esmės grindžiami kasatoriaus išdėstyta sava versija (supratimu) apie faktines bylos aplinkybes, o tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo neatitinka jo pozicijos (lūkesčių), laikoma įrodymų vertinimo taisyklių ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu. Vadinasi, nuteistojo D. K. kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo iš esmės yra teisiškai neargumentuoti ir pateikti be konkrečių nuorodų į, kasatoriaus nuomone, netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą (jo dalis), iš esmės tik formaliai nurodant, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepateikdami teisinių argumentų BPK 376 straipsnio 1 dalies prasme.
32. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasaciniame skunde, be kasacinio teismo pavadinimo, skundžiamo teismo nuosprendžio ar nutarties, kasatoriaus prašymo, turi būti nurodyti ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą, jei kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio teiginiai, laikoma, kad tai neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Dėl to paminėti D. K. kasacinio skundo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindo ir yra paliekami nenagrinėti.
33. Minėta, kad iš naujo vertinti bylos įrodymus, nustatyti faktines aplinkybes nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą išsamiai patikrino apeliacinės instancijos teismas. Visi nuteistojo D. K. argumentai dėl jo kaltės įrodytumo išnagrinėti, jo teiginiai, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, motyvuotai atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos išvados, kad pirmosios instancijos teismas D. K. priėmė pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, yra grindžiamos aplinkybėmis, nustatytomis remiantis įrodymų visetu, įvertinus tiek teisinančių, tiek kaltinančių įrodymų pakankamumą bei patikimumą. Nagrinėjant bylą pagal D. K. apeliacinį skundą esminių BPK pažeidimų nepadaryta, priimta nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. D. K. baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes išspręstas teisingai, nustačius BK specialiosios dalies straipsniuose, pagal kuriuos jis nuteistas, nurodytų nusikalstamų veikų sudėtį sudarančius požymius. Teismų sprendimuose pripažinti įrodyta D. K. veikoje nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų sudėties požymiai, kurie tinkamai bei pakankamai argumentuotai atskleisti, – juos pakartoti ir daryti tapačias išvadas nėra teisinio pagrindo.
34. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nustatytas klasikinis „karuselinio“ PVM sukčiavimo atvejis, kuris pasireiškė siekiu apgaule UAB „A“ naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę į PVM susigrąžinimą. Teismai nustatė, kad UAB „T“ vykdė 0 procentų PVM tarifu apmokestinamą vilkikų ir puspriekabių pirkimą iš Lenkijos Respublikoje veikusių įmonių ir toliau juos pardavė taikant 21 procento PVM tarifą UAB „A“, o pastaroji šias transporto priemones vėl parduodavo, neretai ir toms pačioms Lenkijos įmonėms taikant 0 procentų PVM tarifą. Tačiau byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad UAB „T“ buvo tik fiktyviai naudojama įmonė, nes realiai perkamų vilkikų ir puspriekabių neįgijo, o buvo įforminti tik fiktyvūs jų įsigijimą patvirtinantys dokumentai, kuriuose nurodomi melagingi duomenys apie tai, kad perkamus vilkikus bei puspriekabes įgyja UAB „T“. Realiai šias transporto priemones iš įvairių pardavėjų pirko D. K. vadovaujama UAB „A“. UAB „T“ prekių pardavimo PVM į valstybės biudžetą nesumokėjo, o UAB „A“ įgijo teisę susigrąžinti iš biudžeto dėl vykdytų 0 procentų PVM tarifu apmokestinamų pardavimų susidariusį PVM skirtumą. Be to, nustatyta ir tai, kad D. K., būdamas UAB „A“ direktorius, žinodamas, jog realiai ūkinės finansinės operacijos tarp UAB „A“ ir UAB „T“ nėra įvykusios, pateikė įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui žinomai suklastotas uždarosios akcinės bendrovės „T“ PVM sąskaitas faktūras. Įvertinus bylos medžiagą ir teismų sprendimų turinį, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad D. K. apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę į valstybės biudžeto lėšas – 12 144 386,50 Lt (3 517 257,45 Eur) (šią sumą sudaro pirkimo PVM pagal UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotas fiktyvias „T“ PVM sąskaitas faktūras) ir apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros, buvusių 2012 m. laikotarpiu.
35. Taigi konstatuotina, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes D. K. baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai, nepažeidžiant iš BPK kylančių reikalavimų.
Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo
36. Kasatorius V. K., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, kasaciniame skunde nurodo, kad jis nėra tinkamas šios nusikalstamos veikos subjektas, nes pats UAB „A“ buhalterinės apskaitos netvarkė – už jos tvarkymą buvo atsakingas buhalteris L. D., ir kad jis (V. K.), kaip UAB „A“ vadovas, būdamas atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, savo pareigas atliko tinkamai bei buhalterinę apskaitą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.
37. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius. Pagal šį BK straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.
38. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą, arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcwLTEzOS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-370-139/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-370-139/2016">2K-370-139/2016</a>).
39. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41/2012">2K-41/2012</a>, 2K-69-895/2018). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį (2001 m. lapkričio 6 d. redakcija) ūkio subjekto vadovas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, galima kalbėti apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM3LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-237-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-237-489/2015">2K-237-489/2015</a>, 2K-69-895/2019, 2K-109-942/2019).
40. Nagrinėjamoje byloje V. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad aplaidžiai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos rezultatų, įvertinti jos turto. Kaltinime V. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nurodoma, kad jis, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d. būdamas UAB „A“ direktorius, vadovavimą bendrovei perleido komercijos direktoriui D. K., pats nekontroliavo įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo, dėl to D. K. pasinaudojus galimybe teikti nurodymus dėl bendrovės apskaitos ir pateikus įtraukti į UAB „A“ buhalterinės apskaitos registrus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui jam (D. K.) žinomai suklastotus dokumentus (PVM sąskaitas faktūras bei apmokėjimą pagal jas patvirtinančius fiktyvius kasos pajamų orderius), kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie transporto priemonių įsigijimą, apskaitos registruose buvo apskaitytos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, turėjusios įtakos buhalterinėje apskaitoje turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio pasikeitimams.
41. Kaip matyti iš 2014 m. vasario 24 d. specialisto išvados dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos, kitų bylos duomenų, V. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 17 d., UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkė bendrovėje nuo 2007 m. birželio 18 d. įdarbintas vyr. finansininkas L. D.. Tai, kad UAB „A“ dirbo buhalteriu, vedė bendrovėje buhalterinę apskaitą, teisiamojo posėdžio metu patvirtino tiek pats L. D., tiek nuteistieji V. K. bei D. K..
42. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. K. yra inkriminuotas būtent aplaidus, nekokybiškas buhalterinės apskaitos organizavimas, kuris pasireiškė nekontroliavimu įmonės veiklos ir jos buhalterinės apskaitos vedimo. Tačiau minėta, kad buhalterinės apskaitos organizavimo negalima sutapatinti su jos vedimu (tvarkymu). Buhalterinės apskaitos organizavimas pasireiškia tuo, kad ūkio subjekto vadovas paskiria ar įdarbina už finansus atsakingą asmenį, kuris ją tvarko. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. K. tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą – bendrovėje buvo įdarbintas vyr. finansininkas L. D., kuris ir tvarkė buhalterinę apskaitą. Remiantis minėtomis Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsnių nuostatomis, kai ūkio subjekte yra darbuotojas, šiuo atveju – vyr. finansininkas, būtent jis yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą.
43. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad teismai nepagrįstai V. K. pripažino BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu ir nuteisė, nes jis tiek pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, tiek įvertinus bylos duomenis buvo atsakingas tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne už tvarkymą. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, bei apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. K. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista, naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Kadangi dalis V. K. kasacinio skundo argumentų pripažįstami pagrįstais ir byla nutraukiama, kiti kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutarties dalį, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas, ir šią bylos dalį nutraukti.
Kitas Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 15 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Olegas Fedosiukas
Pranas Kuconis
