R. Z. pagal BK 300 str., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-209-628/2019

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00107-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.29.1.1; 2.1.7.4; 2.8.9.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintajam R. Z.,

išteisintojo gynėjui advokatui Ričardui Suslavičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 9 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu R. Z. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsniu, į bausmę įskaitytas taikyto sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. 18.35 val. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 17.20 val. (viena para) ir laikytina, kad R. Z. atliko dalį bausmės – 2 MGL. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiojo D. P. (D. P.) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

R. Z. išteisintas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir BK 184 straipsnio 2 ir 4 dalis, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

R. Z. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 9 d. nuosprendžiu nuteistojo R. Z. gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus apeliacinis skundas patenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio dalis dėl R. Z. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį panaikinta, ir priimtas naujas nuosprendis: R. Z. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu R. Z. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis suklastojo netikrą dokumentą, t. y. jį pagamino ir jį panaudojo, būtent: jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, bet ne vėliau kaip 2012 m. gegužės 30 d., įrašydamas melagingus duomenis apie tai, kad UAB „A. L.“, į. k.. (duomenys neskelbtini), registruota. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Swedbank“, į D. P. banko sąskaitą Nr. SI56290000045000635, esančią banke „UniCredit Bank“, Slovėnija, Smartinska 140 SI 1000 Ljubljana, pervedė 211 500 JAV dolerių, surašė tikrovės neatitinkantį 2012 m. gegužės 17 d. AB „Swedbank“ banko tarptautinio mokėjimo pavedimą Nr. 2012/29, nors nebuvo išduotas AB „Swedbank“ banko pavedimas ir realiai pinigai D. P. nebuvo išsiųsti, ir jį panaudojo 2012 m. gegužės 30 d. elektroniniu paštu nusiųsdamas D. P..

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. sausio 9 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį: R. Z. išteisino pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl R. Z. kaltės yra nepakankamai argumentuoti, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino R. Z. veiksmus. Pagal teismų praktiką ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013). Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipiant baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog anksčiau paminėtas pavedimas iš viso bankui būtų pateiktas. Faktas, kad pavedimo kopiją R. Z. išsiuntė D. P., negali būti laikomas teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, kadangi nesukėlė jokių teisinių padarinių nukentėjusiajam D. P., iš esmės jo teisių pažeidimo neatsirado. Nėra pagrindo laikyti, kad R. Z. suformuotas banko pavedimas, kuris bankui nebuvo pateiktas, gali būti laikomas dokumentu, kadangi jis neatitinka dokumento požymių. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. Z. inkriminuotas netikro dokumento suklastojimas yra formalus, nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių ir nesukėlė sutarties šalims teisiškai reikšmingų padarinių, kad būtų galima tokius veiksmus laikyti nusikalstamais, todėl toks netikro dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Arūnas Stankevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog R. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, vertindamas byloje surinktus įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalis).

3.2. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad R. Z. surašė 2012 m. gegužės 17 d. tarptautinio mokėjimo pavedimą, kuriame nurodė duomenis, išvardytus kaltinime, juos patvirtino savo parašu ir UAB „A. L.“ antspaudu bei patvirtino, kad pervedama suma yra 211 500 JAV dolerių, ir išsiuntė elektroniniu paštu nukentėjusiajam D. P.. Tokius parodymus R. Z. davė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, ir jie neprieštaravo D. P. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams bei pareiškime nurodytoms aplinkybėms.

3.3. R. Z. 2012 m. gegužės 17 d. tarptautinio mokėjimo pavedime nurodė neteisingą pinigų sumą – 211 500 JAV dolerių, nors jam neabejotinai buvo žinoma pinigų suma, kuri turi būti sugrąžinta D. P.. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. gegužės 17 d. tarptautinis mokėjimo pavedimas nebuvo pateiktas banko sąskaitoje UAB „A. L.“ atstovų. Šie objektyvūs AB „Swedbank“ pateikti duomenys, kuriais netikėti teismas neturėjo pagrindo, paneigė R. Z. versiją, kad jis būtent šį pavedimą buvo suformavęs ir pateikęs vykdyti, kol įplauks lėšos į sąskaitą, ir kad tas pavedimas buvo vykdomas. AB „Swedbank“ darbuotoja, liudytoja R. I. teisme parodė, kad pavedimą susieti su į sąskaitą įplaukiančiomis lėšomis galimybės nėra. Nurodytos aplinkybės tik sustiprino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad kaltinamasis R. Z. suvokė, kad klastoja dokumentą. Išanalizavęs R. Z. inkriminuojamos veikos subjektyviąją pusę ir jo kaltės formą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jo veikos objektyvieji požymiai duoda neabejotiną pagrindą teigti, kad šį nusikaltimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia – jis suvokė, kad nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją dokumente, ir norėjo taip veikti. Tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą yra dokumento klastojimas.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. Z. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai išplėtė šios teisės normos sudėtį susiedamas ją su padariniais, nors padarinių įstatymų leidėjas šioje normoje nustatęs nėra. Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Abiejų instancijų teismai neginčijamai nustatė, kad R. Z. pagamino netikrą dokumentą, t. y. suformavo mokėjimo pavedimą, kuriame buvo nurodyti faktinių aplinkybių neatitinkantys duomenys. Tiesioginis BK 300 straipsnyje nurodytos veikos objektas yra ir teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai, o nagrinėjamu atveju duomenys dokumente buvo sąmoningai nurodyti neteisingai, siekiant patvirtinti skolos grąžinimo faktą ir taip pažeisti nukentėjusiojo D. P. interesus. Dokumento surašymas, remiantis būsimo įvykio įvykimo prielaida (t. y. kad pinigai galbūt turėjo būti pervesti į sąskaitą), niekaip nepadaro jo tikro ar patvirtinančio jame nurodytas aplinkybes. Priešingai, tokį dokumentą pateikiantis R. Z. žinojo, kad konkrečiu metu, kai jis pateikia dokumentą, jame nurodyti duomenys yra objektyviai neteisingi, nes realiai pinigų sąskaitoje nėra. Taigi, tiek dokumento suklastojimas, tiek kitos nusikalstamos veikos, kurių sudėtis yra formalioji, yra nesusietos su padariniais, todėl aplinkybė, kad praėjus tam tikram laikui po veikos padarymo (esant visiems požymiams ir veikos užbaigimui) vienokių ar kitokių padarinių galbūt buvo išvengta, visiškai neturi jokios įtakos pačiam veikos kvalifikavimui ir asmens veiksmų vertinimui.

3.5. Negalima sutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pateiktas netikras mokėjimo pavedimas nėra laikytinas dokumentu, kadangi Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad dokumentas yra Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio (toliau – juridinis asmuo) ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Kadangi pateiktame mokėjimo pavedime, kurį suformavo fizinis asmuo R. Z., yra užfiksuota su jo veikla susijusi informacija ir jis yra pateiktas kitam asmeniui – D. P., siekiant patvirtinti atitinkamus faktus, nėra jokio pagrindo minėto mokėjimo pavedimo nelaikyti dokumentu, t. y. BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos dalyku.

3.6. R. Z. elgesys yra visiškai priešingas apeliacinės instancijos teismo vertinimui dėl subjektyviosios pusės, t. y. tiesioginės tyčios nebuvimo jo veiksmuose. Pabrėžtina, kad R. Z. žinojo, kad dokumente nurodomi duomenys yra neteisingi, tačiau vis tiek juos įtraukė ir pateikė tokį dokumentą D. P.. Subjektyviosios pusės buvimą taip pat pagrindžia ir paties netikro dokumento panaudojimo faktas, kadangi dokumentai yra naudojami turint vienokį ar kitokį tikslą ir motyvą jo siekti. Nors tikslas ir motyvas nėra būtini nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau jais remiantis galima spręsti dėl nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės buvimo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir baudžiamojo įstatymo (BK 300 straipsnio 1 dalies) taikymo

5. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, kurioje R. Z. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas R. Z. pripažino kaltu ir nuteisė, o apeliacinės instancijos teismas išteisino.

6. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog R. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, vertindamas byloje surinktus įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalis).

7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei įvertintus įrodymus.

8. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje – teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

9. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-28-489/2016 ir kt.).

10. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi motyvuoti ir argumentuoti, kodėl panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują, iš esmės priešingą, nuosprendį, bei pagrįsti savo išvadas byloje ištirtų ir kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas, įvertintų įrodymų pagrindu, konstatuodamas kitokias faktines aplinkybes, teismo nuomone, reikšmingas bylai išnagrinėti ir teisingam sprendimui priimti.

11. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, todėl teismai, priimdami priešingus sprendimus, vadovavosi tais pačiais baudžiamosios bylos proceso metu gautais įrodymais. Skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo ir R. Z. kaltės suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

12. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek visų surinktų įrodymų visumoje. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kaltinamojo R. Z. kaltę dėl netikro dokumento suklastojimo ir panaudojimo (2012 m. gegužės 17 d. tarptautinio mokėjimo pavedimo, kuriame nurodyti melagingi duomenys, pavedimas patvirtintas parašu ir UAB „A. L.“ antspaudu bei išsiųstas elektroniniu paštu nukentėjusiajam) grindė paties kaltinamojo R. Z. parodymais, nukentėjusiojo D. P. pareiškimu, liudytojų parodymais, AB „Swedbank“ tarptautinio mokėjimo pavedimo kopija, AB „Swedbank“ pateiktais duomenimis. Būtent šių įrodymų visumos pagrindu buvo motyvuotai paneigtos R. Z. iškeltos versijos.

13. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neatliko įrodymų tyrimo, naujų bylos aplinkybių nenustatė, jų skundžiamajame nuosprendyje nenurodė, tik kitaip teisiškai įvertino (kvalifikavo) R. Z. veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadas, nuosprendyje konstatavo, kad R. Z. suformuotas banko pavedimas, kuris bankui nebuvo pateiktas, negali būti laikomas dokumentu, kadangi neatitinka dokumento požymių.

14. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Pagal Dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį dokumentas – juridinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos (2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija). Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2006">2K-426/2006</a>, 2K-7-200/2008, 2K-290/2008 ir kt.). Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma popieriuje, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas. Tačiau dokumentas turi turėti tam tikrus privalomus jo turinio elementus (pavadinimą, datą, sudarytojo vardą, pavardę, parašą, antspaudą ir pan.), be kurių jis negalioja, ir suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Elektroninis mokėjimo nurodymas yra dokumentas BK 300 straipsnio prasme, nes jis nustato teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą) ir jo panaudojimas sukelia arba gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTYtNjk2LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-56-696/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-56-696/2018">2K-56-696/2018</a>).???

15. Byloje nustatyta, kad R. Z. suformavo tarptautinio mokėjimo pavedimą UAB „A. L.“ vardu, jį atspausdino, pasirašė ir patvirtino UAB „A. L.“ antspaudu. Po to pavedimo kopiją nuskenavo ir išsiuntė D. P.. Apeliacinės instancijos teismas R. Z. išteisinimą motyvavo tuo, kad suformuotas banko pavedimas nėra dokumentas BK 300 straipsnio prasme. Su šia išvada kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Paneigiant ją konstatuotina, kad suformuotas banko pavedimas yra dokumentas BK 300 straipsnio prasme, nes šis dokumentas turi pirmiau išvardytus dokumento turinio privalomus elementus (rekvizitus) ir nustato teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą).

16. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra pakankamai prieštaringos, nes konstatavęs, jog suformuotas banko pavedimas nėra dokumentas BK 300 straipsnio prasme, apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pripažino, kad R. Z. suklastojo netikrą dokumentą. Išteisinimą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad visgi dokumento suklastojimas buvo formalus, nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių ir nesukėlė sutarties šalims teisiškai reikšmingų padarinių, kad būtų galima tokius veiksmus laikyti nusikalstamais. Savo išvadose apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad toks netikro dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai nepagrįsti.

17. Nors BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, t. y. nereikalauja padarinių atsiradimo, tačiau kiekviena nusikalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamaisiais įstatymais saugomos visuomenės vertybės, taigi ir dokumentų klastojimu yra didesniu ar mažesniu mastu pažeidžiami saugomi teisiniai santykiai. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė, šiuo atveju būtina nustatyti, ar netikro dokumento pagaminimas ir panaudojimas sukėlė teisiškai reikšmingas pasekmes ir pažeidė asmenų teises ar interesus.???

18. Iš byloje esančių 2012 m. liepos 27 d. D. P. pareiškimo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui ir D. P. apklausos protokolo matyti, kad 2012 m. sausio mėnesį jis su UAB „A. L.“ pasirašė sutartį dėl automobilio pirkimo ir sumokėjo 21 150 JAV dolerių avansą. 2012 m. kovo mėn. pabaigoje UAB „A. L.“ neįvykdžius sutarties sąlygų, D. P. parašė pareiškimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodė grąžinti jo sumokėtus pinigus. Avanso R. Z., kaip UAB „A. L.“ atstovas, jam negrąžino, tik žadėjo grąžinti. 2012 m. gegužės 30 d. R. Z. jam atsiuntė nuskenuotą 2012 m. gegužės 17 d. tarptautinį mokėjimo pavedimą ir nurodė, kad pinigai per keletą dienų bus pervesti. D. P. pastebėjo, kad mokėjimo pavedime yra neteisingai nurodyta suma – vietoj 21 150 JAV dolerių nurodyta 211 500 JAV dolerių, bet manė, kad R. Z. suklydo darydamas pavedimą, tačiau vėliau suprato, kad jam yra pateiktas suklastotas mokėjimo pavedimas. Kai susisiekė su R. Z., šis sakė, kad įvyko nesusipratimas, tačiau pinigų taip ir negrąžino, pradėjo slapstytis, neatsakinėjo į telefono skambučius ir laiškus.

19. Esant pirmiau nurodytoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju tarptautinio mokėjimo pavedimo suklastojimas yra formalus ir tai nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių bei nesukėlė sutarties šalims teisiškai reikšmingų padarinių, taigi negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, nepagrįsta. Konstatuotina, kad suklastojus R. Z. banko tarptautinio mokėjimo pavedimą (dėl pinigų D. P. grąžinimo) ir jį elektroniniu paštu išsiuntus D. P. buvo pažeisti teisėti nukentėjusiojo D. P. interesai: nukentėjusysis buvo suklaidintas dėl pinigų pervedimo, negavo jam priklausančių pinigų, taigi patyrė turtinių nuostolių.

20. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. Z. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju R. Z. veiksmuose nėra kaltės – tiesioginės tyčios, nes pavedimą bankui jis suformavo tikėdamasis, kad į UAB „A. L.“ sąskaitą bus pervesti pinigai iš kitų įmonių ir su D. P. bus atsiskaityta, o banko pavedime neteisingą pinigų sumą jis (R. Z.) nurodė suklydęs dėl neatidumo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados yra neteisingos ir nepagrįstos.

21. Teismų praktikoje pasisakyta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-19/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-19/2014">2K-19/2014</a>, 2K-210/2014).

22. Kaip minėta, šioje byloje nustatyta, kad R. Z. surašė tarptautinio mokėjimo pavedimą, kuriame nurodė melagingus duomenis, juos patvirtino savo parašu ir UAB „A. L.“ antspaudu bei išsiuntė elektroniniu paštu nukentėjusiajam D. P.. Išanalizavęs R. Z. inkriminuojamos veikos subjektyviąją pusę ir jo kaltės formą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jo veikos objektyvieji požymiai duoda neabejotiną pagrindą teigti, kad šį nusikaltimą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia – jis suvokė, kad nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją dokumente, ir norėjo taip veikti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat pripažino, kad R. Z. suklastojo dokumentą, tačiau šį dokumento suklastojimą įvertino kaip formalų ir nesukėlusį teisiškai reikšmingų padarinių. Atkreiptinas dėmesys, kad R. Z. neabejotinai žinojo, kad konkrečiu metu, kai jis pateikia dokumentą, jame nurodyti duomenys yra objektyviai neteisingi, nes realiai pinigų sąskaitoje nėra, tačiau tai žinodamas 2012 m. gegužės 17 d. tarptautinio mokėjimo pavedime jis įrašė žinomai melagingus duomenis, juos patvirtino parašu ir antspaudu bei pateikė tokį dokumentą D. P.. Be to, iš AB „Swedbank“ rašto dėl informacijos baudžiamojoje byloje dėl UAB „A. L.“ pateikimo matyti, kad 2012 m. gegužės 17 d. tarptautinis mokėjimo pavedimas nebuvo nei pateiktas bankui, nei banko įvykdytas, o jame yra įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys pasinaudojant banko viešai skelbiama www.swedbank.lt tarptautinio mokėjimo pavedimo forma PFD formatu. Bankas patvirtino, kad operacijos numerio skiltyje nėra pavedimo įvykdymo unikalaus numerio, pagal kurį bankas atpažįsta tarptautinį pavedimą savo informacinėje sistemoje ir nurodo mokėtojo sąskaitos išraše. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėto rašto duomenimis ir liudytojos AB „Swedbank“ Mokėjimų departamento direktoriaus pavaduotojos, kuruojančios tarptautinių atsiskaitymų sritį, R. I. parodymais, pagrįstai paneigė R. Z. versiją, kad jis suformavo pavedimą, šis buvo banko sistemoje tam tikrą laiką ir pinigai galimai būtų įplaukę. Atkreiptinas dėmesys ir į tą byloje nustatytą aplinkybę, kad po suklastoto dokumento nusiuntimo D. P. R. Z. nukentėjusiajam patvirtino, jog pinigai išsiųsti, bet kažkur pasimetė, nors žinojo, kad tai netiesa. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad neteisingi duomenys dokumente buvo nurodyti sąmoningai, siekiant patvirtinti skolos grąžinimo faktą, suklaidinti D. P. ir taip pažeisti nukentėjusiojo D. P. interesus. Byloje nustatyti faktai akivaizdžiai rodo, kad tarptautinio mokėjimo pavedimas suklastotas tyčia, R. Z. veikiant tikslingai ir sąmoningai, tiek suprantant savo veiksmų neteisėtumą, tiek suvokiant ir siekiant žalingų teisinių padarinių, kuriuos šis dokumentas gali sukelti.

23. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo R. Z. veiksmuose esant visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymius, o apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog R. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir dėl to panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas (BPK 383 straipsnis), paliekant galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 9 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Sigita Jokimaitė