Dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-457/2011

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-03653-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

40.2; 106.1; 114.11

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „X servisas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „X servisas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Autorealybė“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Edgira“, dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „X servisas“ ir atsakovas UAB „Autorealybė“ 2008 m. birželio 9 d. sudarė kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas už 820 000 Lt iš atsakovo pirko autoserviso įrangą, įrankius ir kitus daiktus. Ieškovas sumokėjo atsakovui 232 000 Lt, tačiau, nepavykus gauti kredito banke, liko skolingas 588 000 Lt. Taip pat 2008 m. birželio 9 d. ieškovas ir trečiasis asmuo UAB „Edgira“ sudarė nekilnojamojo daikto nuomos sutartį, kuria trečiasis asmuo išnuomojo ieškovui 629,53 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas. Pagal šią sutartį ieškovas 2008 m. liepos 1 d. avansu sumokėjo trečiajam asmeniui 60 000 Lt nuomos mokesčio.

Ieškovui nesumokėjus visos kainos pagal pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovas 2008 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu ieškovui pareikalavo iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. sumokėti likusią kainos dalį pagal kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį – 738 000 Lt, ir 10 322 Lt delspinigių (Kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties 5 straipsnio 2 dalis). Taip pat jis pranešė, jog iki nurodyto termino ieškovui nesumokėjus reikalaujamų sumų, vienašališkai nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutrauks pirkimo–pardavimo sutartį bei 2008 m. liepos 1 d. sutartį dėl teisių ir pareigų perleidimo–priėmimo pagal lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovas pranešime nurodė, jog sutarčių nutraukimo atveju ieškovas turės sumokėti 82 000 Lt kompensaciją bei atlyginti kitus atsakovo turėtus nuostolius, taip pat, kad nutraukus kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį bus nutraukta ir nuomos sutartis, sudaryta su UAB „Edgira“, o ieškovas turės sumokėti šešių mėnesių nuomos mokesčio dydžio kompensaciją bei atlyginti kitus nuomotojo nuostolius.

Atsakovas ir trečiasis asmuo 2008 m. rugsėjo 1 d. pranešimu „Dėl nuostolių įskaitymo“ pranešė ieškovui, kad dėl ieškovo sutartinių įsipareigojimų pažeidimo nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutraukiamos visos atsakovo ir trečiojo asmens su ieškovu sudarytos sutartys, o ieškovas privalo sumokėti netesybas ir nuostolių kompensacijas. Atsakovas ir trečiasis asmuo pranešė, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria UAB „Edgira“ perleido UAB „Autorealybė“ reikalavimo teisę į 135 407,67 Lt ir po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo bendra ieškovo trečiajam asmeniui mokėtina suma yra 59 415,47 Lt, o atsakovui – 395 848,92 Lt (iš viso 455 264,39 Lt). Atsakovas ir trečiasis asmuo taip pat pranešė, kad įskaitė ieškovo sumokėtus 59 415,47 Lt pagal nuomos sutartį bei 232 000 Lt pagal pirkimo–pardavimo sutartį į ieškovo mokėtinas netesybas bei nuostolių atlyginimą, o ieškovas po įskaitymo turi sumokėti atsakovui 163 848,92 Lt.

Ieškovas 2009 m. kovo 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 90 476,24 Lt kaip be pagrindo įgytą turtą ir palūkanas (CK 6.273 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nurodė, kad neturi pretenzijų dėl 58 830,96 Lt, sumokėtų už patalpų nuomą, pripažino savo pareigą sumokėti atsakovui sutartyje numatytą 82 000 Lt nuostolių kompensaciją, tačiau, jo nuomone, vienašališkai nutraukus sutartis, atsakovas negrąžino jam 90 476,24 Lt, kuriais pagal sutartis sumokėtos pinigų sumos viršija sutartyse šalių sulygtas netesybas (kompensacijas) sutarčių nutraukimo atveju. Negrąžintą sumą, kaip įgytą be teisėto pagrindo, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo.

Atsakovas UAB „Autorealybė“ su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad, ieškovui pažeidus pirkimo–pardavimo sutartį, patyrė 286 805,39 Lt nuostolių, kurie yra didesni nei pirkimo–pardavimo sutarties 5 straipsnio 8 dalyje nurodyta kompensacija. Atsakovas teigė, kad, vadovaudamasis CK 6.130–131 straipsniais bei pirkimo–pardavimo sutarties 5 straipsnio 9 dalimi, 2008 m. rugsėjo 1 d. pareiškimo pagrindu įskaitė gautą pirkimo–pardavimo kainos dalį (232 000 Lt) į ieškovo mokėtiną 286 805,39 Lt nuostolių atlyginimą.

Trečiasis asmuo UAB „Edgira“ nurodė, kad yra nepagrįstai įtrauktas į bylos nagrinėjimą. Jo teigimu, pagal nuomos sutartį ieškovas turėjo sumokėti 118 830,96 Lt kompensaciją, kuri yra minimalūs trečiojo asmens nuostoliai. Į šią sumą trečiasis asmuo įskaitė ieškovo sumokėtą 60 000 Lt avansą, o, paaiškėjus tikrajam nuostoliui dėl pirkimo–pardavimo ir nuomos sutarčių nutraukimo, trečiasis asmuo nutraukė su atsakovu sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Kadangi ieškovas pripažįsta avanso įskaitymą ir trečiasis asmuo nėra perleidęs atsakovui jokių reikalavimo teisių, trečiasis asmuo nepagrįstai įtrauktas į bylos nagrinėjimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui UAB „X servisas“ iš atsakovo UAB „Autorealybė“ 89 891,73 Lt ir palūkanas. Teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai reikalavimą reiškia CK 6.273 straipsnio pagrindu, nes pinigai atsakovui ir trečiajam asmeniui buvo sumokėti pagal šalių sudarytas sutartis, t. y. negali būti laikomi be pagrindo gautu turtu. Tačiau teismas konstatavo, jog ieškovo reikalaujama pinigų suma turi būti jam grąžinta kitu teisinės gynybos būdu – taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad atsakovo atliktas įskaitymas neatitiko būtinų įskaitymo taikymo sąlygų (CK 6.130 straipsnis), o kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos ir reikšmingos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti esminę šalių nelygybę (CK 6.228 straipsnis). Dėl to, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, kad atsakovas turi grąžinti ieškovui tai, ką jis nepagrįstai gavo iš ieškovo šiam vykdant sutartį – 89 891,73 Lt (CK 6.222 straipsnio 1 dalis).

Spręsdamas dėl atsakovo atlikto įskaitymo neatitikties būtinoms sąlygoms įskaitymui taikyti, teismas nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d. ir 2008 m. rugsėjo 1 d. pranešimuose aiškiai neįvardyti šalių priešpriešiniai reikalavimai (jų dydžiai), t. y. nėra įskaitymo sąlygos, kad atsakovas (pagal įskaitymą kreditorius) yra skolininko (ieškovo) skolininkas. Remiantis 2008 m. rugsėjo 1 d. pranešime nurodytomis sutarčių 5 straipsnio 9 dalimi ir 4 straipsnio 8 dalimi, ieškovas turėjo mokėti atsakovui 82 000 Lt kompensaciją bei trečiajam asmeniui trijų mėnesių nuomos mokesčio dydžio avansinį mokėjimą (59 415,47 Lt) (iš viso 141 415,57 Lt), tačiau likusi įskaitymo suma nepaaiškinta, tik nurodyta, jog ieškovo sumokėti 59 415,47 Lt bei 232 000 Lt įskaitomi pagal autoserviso įrangos pirkimo–pardavimo ir nekilnojamojo turto nuomos sutartis. Atsakovas pranešime nenurodė, kokiu pagrindu ieškovas turėtų sumokėti jam dar 163 848,92 Lt. Teismas pripažino, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. pranešimu suvaržytos ieškovo teisės, nes jam nepalikta galimybės nustatyti atsakovo nuostolių skaičiavimo mechanizmą, patikrinti jų dydį (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.109 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties 5 straipsnio sąlygos nepagrįstai suteikė atsakovui perdėtą pranašumą, todėl pripažino sutarties 5 straipsnio 9 dalies sąlygą nesąžininga bei negaliojančia (CK 6.227 straipsnio 2 dalis). Neproporcingai didelėmis netesybomis teismas pripažino ir nekilnojamojo daikto nuomos sutarties 5 straipsnio 5 dalyje numatytą šešių mėnesių nuomos mokesčio dydžio mokėtiną kompensaciją vienašališko nuomos sutarties nutraukimo atveju (CK 6.258 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymėjo, kad atsakovas susigrąžino iš ieškovo 820 000 Lt vertės serviso įrangą, ieškovas jam yra sumokėjęs 82 000 Lt neįrodinėjamų nuostolių, todėl konstatavo, kad likusių atsakovo nurodytų netesybų (nuostolių) sumokėjimas suteikia atsakovui akivaizdų pranašumą prieš ieškovą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė dispozityvumo principą, nes išėjo už ieškinio faktinio pagrindo ribų ir ieškinį patenkino kitu, nei prašė ieškovas, pagrindu. Kolegijos teigimu, konstatavus, kad atsakovas pinigus gavo esant teisėtam pagrindui, t. y. nustačius ieškinio nepagrįstumą ieškovo nurodytu pagrindu, ieškinys turėjo būti atmestas, nes teismui įstatymas nesuteikia teisės pačiam pakeisti ieškovo nurodytą faktinį pagrindą. Teisėjų kolegija laikė, kad nagrinėjamu atveju buvo visos įskaitymui reikalingos sąlygos (CK 6.130 straipsnis), nes įskaitymui atlikti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), o atsakovas tinkamai informavo ieškovą apie atliktą įskaitymą (ieškovas neneigia gavęs atsakovo pranešimą). Ieškovas nereiškė jokių pretenzijų nei dėl nuostolių dydžio, nei dėl pranešimo turinio, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog buvo suvaržytos ieškovo teisės. Teisėjų kolegija nenustatė esminės šalių nelygybės (CK 6.228 straipsnis) ir sutarties nuostatų negaliojimo sąlygų (CK 6.227 straipsnio 2 dalis). Kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos, nes jas pasirašė abi šalys, o ieškovas jų neginčija (CK 6.193 straipsnis). Teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo ginti ieškovo neva pažeistas teises, kai pats ieškovas tokio pažeidimo nenurodė ir neįrodinėjo. Ieškovas pripažino savo kaltę dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir atsakovui mokėtiną minimalių nuostolių kompensaciją, todėl, kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė netesybų institutą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.258 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo pateiktus įrodymus dėl patirtų tiesioginių ir netiesioginių nuostolių (sumokėtos baudos pagal preliminariąją sutartį, reklamos pakeitimo kaštų, išlaidų už teisines paslaugas, negautų pajamų). Be to, nepaneigtos atsakovo nurodytos aplinkybės, jog ieškovas žinojo apie tai, kad atsakovas ketina plėsti verslą ir dėl to nedelsiant po ginčo sutarties sudarymo su trečiuoju asmeniu sudarė preliminariąją sutartį dėl negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo; pagal ginčo sutartį gautus pinigus atsakovas norėjo investuoti pirkdamas ginčo patalpas (CK 6.258 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „X servisas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo pareigą pritaikyti tinkamas teisės normas (CPK 2, 4 straipsniai, 3 straipsnio 6 dalis, 263 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Teismas, remdamasis vien netinkamu CK 6.237 straipsnio, kaip ieškinio pagrindo, nurodymu, sprendė, jog ieškinys turėjo būti atmestas, tačiau neatsižvelgė į tai, kad tinkamai kvalifikuoti teisinius santykius ir pritaikyti jiems atitinkamas teisės normas yra teismo pareiga, nepriklausanti nuo to, kokį teisinį ieškinio pagrindą nurodo ieškovas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neapsiribojo ieškinyje įvardytu teisiniu pagrindu (CK 6.237 straipsniu) ir ginčo teisinius santykius kvalifikavo pagal kitas teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įskaitymą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.130-6.140 straipsniai). Kasatorius nesutiko su atsakovo atliktu įskaitymu (pripažino tik mažą papildomų nuostolių dalį), tačiau teismas dėl įskaitymo teisėtumo sprendė nurodydamas, kad kasatorius įskaitymo neginčijo. Ieškovo pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovo 90 746,24 Lt, kuriuos atsakovas įvardijo kaip įskaitytus, rodo, kad ieškovas su įskaitymu nesutiko ir jį ginčijo. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė dėl visų būtinų įskaitymo sąlygų, nenustatė konkrečių ginčo šalių priešpriešinių reikalavimų dydžių, o apsiribojo formaliu ir nepagrįstu deklaravimu, kad įskaitymo taikymo sąlygos egzistavo.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles (CPK 14, 183, 185, 263, 331 straipsniai), nes dėl įskaitymo pagrįstumo bei atsakovo nuostolių egzistavimo sprendė be objektyvaus įrodymų tyrimo bei atitinkamų motyvų. Teismas neįvertino kasatoriaus argumentų dėl atsakovo nurodomų nuostolių dydžio nepagrįstumo. Be to, teismo motyvai yra dviprasmiški ir prieštaringi.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Autorealybė“ ir trečiasis asmuo UAB „Edgira“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl teismo pareigos kvalifikuoti teisinius santykius pažeidimo, nes, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino pripažinęs esminę šalių nelygybę ir konstatavęs sutarties 5 straipsnio 9 dalies negaliojimą, nors kasatorius šia aplinkybe ieškinio dalyko negrindė, sutarties sąlygų neginčijo, su jomis sutiko ir į teismą dėl jų nesikreipė. Be to, šis pirmosios instancijos teismo pažeidimas nebuvo esminis argumentas teismo sprendimui apeliacine tvarka panaikinti.

Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl įskaitymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai nustatė priešpriešinius šalių reikalavimus, jų dydžius, konkrečias įskaitomas prievoles bei sumas.

Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, nes atsakovo patirtus nuostolius teismas nustatė iš atsakovo pateiktų nuostolių skaičiavimo lentelių, buhalterinių dokumentų ir kitų įrodymų, pagrindžiančių autoserviso pajamas. Ginčydamas atsakovo pateiktus nuostolių skaičiavimus, kasatorius savo pozicijos neargumentuoja ir aiškiai nenurodo, kodėl nuostolių skaičiavimo mechanizmas yra netinkamas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Peržengti kasacinio skundo ribas teismas turi teisę tais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas, todėl pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės normų, reglamentuojančių teisinį ginčo kvalifikavimą ir įskaitymo institutą, aiškinimo bei taikymo klausimais.

Dėl teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio faktinio pagrindo ribų ir ieškinį patenkino kitu nei prašė ieškovas pagrindu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, t. y. nustatyti ir pritaikyti faktinį ieškinio pagrindą atitinkančias teisės normas. Pagal bendrąją taisyklę teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Tačiau nuo faktinio reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Nors įstatymas neįpareigoja nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau ieškovui nėra draudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau, kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje LAB Tauro bankas v. UAB Kaišiadorių agrofirma, bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Telegausa“ v. UAB,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 90 476,24 Lt, nurodydamas, kad jo pagal sutartis atsakovui ir trečiajam asmeniui mokėtinos sutartyse nustatytos netesybos ir ieškovo pripažįstami atsakovo patirti nuostoliai yra mažesni už pagal sutartis sumokėtas sumas, todėl, ieškovo nuomone, atsakovas privalo grąžinti šį skirtumą. Tokį reikalavimą ieškovas kvalifikavo kaip reikalavimą priteisti be pagrindo įgytą turtą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, konstatavo, kad ieškovo reikalaujama priteisti suma negali būti kvalifikuojama kaip be pagrindo atsakovo įgytas turtas, tačiau turi būti grąžinta ieškovui, nes atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai atliko įskaitymą, be to, ginčo sutarties sąlygos ir faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti esminę šalių nelygybę. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinyje keliamus reikalavimus ir remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kvalifikavo ginčo teisinius santykius, pritaikė aktualias teisės normas ir išsprendė šalių ginčą. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta pirmiau, teisinis ginčo kvalifikavimas yra teismo prerogatyva, aplinkybė, jog teismas ieškovo reiškiamiems reikalavimams ir byloje nustatytiems faktams pritaikė ieškovo nenurodytas teisės normas, nėra pagrindas spręsti, kad teismas peržengė ieškinio ribas ar pažeidė dispozityvumo principą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, jog pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nevykdė įstatyme ir teismų praktikoje pabrėžiamos teismo pareigos kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir parinkti jiems taikytinas teisės normas, nepriklausomai nuo to, kokį teisinį ieškinio pagrindą nurodo ieškovas.

Dėl įskaitymo sąlygų

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju buvo visos įskaitymui reikalingos sąlygos (CK 6.130 straipsnis) ir atsakovas teisėtai atliko įskaitymą, teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl to, sprendžiant skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kokios sąlygos būtinos įskaitymui atlikti.

Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad, vadovaujantis CK 6.130 straipsniu, tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB,,Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-7-168/2010; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB,,Ekomanija“ v. UAB,,LIT-INVEST“, bylos Nr. 3K-3-179/2010; 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Neries verslas“ v. UAB,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Žemaitijos statyba“ v. ūkininkas M. B., bylos Nr. 3K-3-522/2010; kt.). Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Alginora“ v. UAB„ Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Valdiklis“ v. UAB „Naujoji šiluma“, bylos Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-7-168/2010). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl įskaitymo teisėtumo, turi būti įvertinamas įskaitymą atlikusios šalies piniginio reikalavimo, susidedančio iš netesybų, įskaitymo teisinis pagrįstumas taip pat tuo aspektu, kad reikia nustatyti, ar įskaityta netesybų suma neviršija įskaitymą atlikusios šalies patirtų nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB „ Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus visas sąlygas įskaitymui atlikti, todėl nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas sprendimą dėl įskaitymo teisėtumo, nurodė, kad atsakovas tinkamai informavo ieškovą apie atliktą įskaitymą; pranešime aiškiai nurodytas ieškovo ir atsakovo priešpriešinių vienarūšių piniginių reikalavimų, kurie buvo įskaityti, dydis – 232 000 Lt, taip pat paaiškinta, jog atsakovas dėl ieškovo neteisėtų veiksmų (sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) patyrė didelių nuostolių, dėl ko 232 000 Lt ieškovo atsakovui pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokėta suma įskaitoma į atsakovo dėl ieškovo kaltės patirtų nuostolių atlyginimą; be to, ieškovas nereiškė jokių pretenzijų atsakovui nei dėl nuostolių dydžio, nei dėl pranešimo turinio. Teisėjų kolegijos nuomone, nors apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, jog tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), tačiau neatsižvelgė į tai, kad, kaip buvo nurodyta pirmiau, įskaitymui atlikti yra būtinos ir kitos sąlygos, tarp jų ir tai, jog šalių priešpriešiniai reikalavimai būtų galiojantys, vykdytini ir apibrėžti. Šioje byloje atsakovas, atlikdamas įskaitymą, laikė, kad ieškovas atsakovui ir trečiajam asmeniui bendrai turi sumokėti 455 264,39 Lt, todėl, atlikus ieškovo pagal sutartis jau sumokėtų 59 415,47 Lt bei 232 000 Lt įskaitymą, ieškovas liko skolingas atsakovui 163 848,92 Lt. Taigi atsakovas, atlikdamas įskaitymą, laikė, kad jo teisė gauti iš ieškovo 286 805,39 Lt nuostolių atlyginimą yra aiškus, galiojantis ir apibrėžtas reikalavimas. Tuo tarpu ieškovas ieškinyje teigė, kad atsakovas be pagrindo įgijo 90 476,24 Lt, nes, nutraukus šalių sutartis, negrąžino pagal šias sutartis ieškovo sumokėtos pinigų dalies, viršijančios sutartyse šalių sulygtas netesybas (kompensacijas) sutarčių nutraukimo atveju. Taip pat ieškovas pripažino ir sutiko padengti 692,80 Lt atsakovo nuostolių, turėtų nutraukus sutartį. Iš tokių ginčo šalių pozicijų ir reikalavimų matyti, kad iš esmės abi šalys pripažįsta, jog ieškovas sumokėjo atsakovui ir trečiajam asmeniui 232 000 Lt pagal pirkimo–pardavimo sutartį bei 60 000 Lt (59 415,47 Lt) – pagal nuomos sutartį; taip pat nėra ginčo, jog ieškovas, dėl kurio kaltės sutartys nutrauktos, turi sumokėti sutartyse nustatytas kompensacijas: 118 830,96 Lt pagal nuomos sutartį ir 82 000 Lt kompensaciją pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau šalys nesutaria, kokio dydžio nuostolių patyrė atsakovas dėl to, jog ieškovas neįvykdė kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties: ieškovas pripažįsta 692,80 Lt atsakovo nuostolių, o atsakovo teigimu, jis patyrė 286 805,39 Lt nuostolių. Šią nuostolių sumą, kartu su kompensacijomis pagal sutartis, atsakovas laikė ieškovo mokėtina jam suma ir, remdamasis ja, atliko ieškovo pagal sutartis sumokėtų 232 000 Lt ir 60 000 Lt (59 415,47 Lt) įskaitymą. Savo ruožtu ieškovas, pripažindamas tik 692,80 Lt atsakovo nuostolių, laikė, kad, įskaičius jo atsakovui mokėtinas prievoles, atsakovas turėtų grąžinti jam 90 476,24 Lt, kuriais ieškovo atsakovui turimos prievolės yra mažesnės už jo pagal sutartis sumokėtas sumas. Taigi iš esmės šalys nesutaria dėl atsakovo nuostolių, atsiradusių nutraukus kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, dydžio.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, kaip teisingai nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieškovas, pripažindamas tik mažą atsakovo nuostolių dalį, iš esmės nesutiko su atsakovo nustatytu priešpriešinių reikalavimų dydžiu. Esant tokiai situacijai, atsižvelgdamas į teismo pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nebuvo įskaitymui atlikti būtinų sąlygų, t. y. neaišku dėl šalių priešpriešinių reikalavimų dydžio – šalių reikalavimai viena kitai neapibrėžti; neaišku, kokio dydžio reikalavimus galima laikyti galiojančiais ir vykdytinais. Dėl to teismas pagrįstai laikė, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. pranešimu buvo suvaržytos ieškovo teisės, nes pranešta apie sutarčių nutraukimą, reikalavimo teisės perleidimą ir įskaitymą, o ieškovui, iš esmės nesutinkančiam su atsakovo nurodomų nuostolių dydžiu, nepalikta galimybės nustatyti atsakovo nuostolių skaičiavimo mechanizmą, patikrinti jų dydį, nustatyti šalių priešpriešinius reikalavimus (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.109 straipsnio 1 dalis). Taigi, kaip teisingai nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įskaitymą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į tai, jog nebuvo visų įskaitymui atlikti būtinų sąlygų (CK 6.130-6.140 straipsniai), todėl nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį šiuo klausimu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Pažymėtina, kad reikalavimas įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu, pasibaigė įskaitymu (toks ieškinys pareikštas šioje byloje), taip pat reiškia nesutikimą su įskaitymu, todėl teismas tokiu atveju turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu, t. y. ir tai, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą, kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) ir ar laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-408/2008). Nagrinėjamu atveju šalys nesutaria dėl atsakovo nuostolių, atsiradusių nutraukus sutartį, dydžio, todėl teismas, spręsdamas dėl ieškinio pagrįstumo ir įskaitymo teisėtumo, turėjo atsižvelgti ir į tai, jog pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Tam, kad būtų konstatuotas tokio priežastinio ryšio buvimas ar nebuvimas, būtina visapusiškai analizuoti skolininko veiksmus ir visas bylos faktines aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikomis, bylos Nr. 3K-3-556/2005; 2006 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje A. T. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2006; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“, bylos Nr. 3K-7-345/2007; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-322/2008; kt.). Be to, žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, o šie taip pat, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl asmens neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių nukentėjusiojo asmens veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti jo grynasis pelnas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Jis dar nesudaro negautų pajamų, kaip nuostolių, nes tik nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tuo, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Rudeta“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-322/2008). Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį nagrinėjamu atveju privalėjo įrodyti atsakovas, grįsdamas savo teiginius dėl teisėtai atlikto įskaitymo.

Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nesprendė jo prerogatyvai priskirto teisės klausimo dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų ieškovo veiksmų ir atsakovo nurodomų nuostolių buvimo ar nebuvimo, o tik konstatavo, kad byloje atsakovo pateikti duomenys patvirtina ne tik atsakovo nuostolių dydį, jo negautas pajamas, bet ir nurodytą priežastinį ryšį. Apeliacinės instancijos teismas, nenagrinėdamas šio klausimo ir skundžiamame sprendime tik formaliai konstatuodamas, kad pateikti į bylą įrodymai patvirtina atsakovo dėl sutarties nutraukimo turėtus nuostolius, netinkamai taikė CK 6.247 straipsnį bei pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas.

Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo įskaitymo, netyrė nei atsakovo apskaičiuotų nuostolių teisėtumo, nei jų dydžio pagrįstumo, nei priežastinio ryšio su ieškovo neteisėtais veiksmais klausimų. Atsižvelgdama į tai, kad, kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, įskaitymui atlikti būtina konstatuoti esant apibrėžtus priešpriešinius šalių reikalavimus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byla turi būti grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų išspręsti šie klausimai. Pripažinus, kad įskaitymas galėjo būti vykdomas, ieškovas turi galimybę ginčyti atsakovo teisę skaičiuoti nuostolius bei jų dydį.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir spręsdamas, kad įskaitymas buvo atliktas pagrįstai bei teisėtai, neteisingai aiškino ir taikė įskaitymą reglamentuojančias teisės normas, neištyrė visų šiems klausimams išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių. Kadangi nei šios, nei kitos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant klausimus, susijusius su kasatoriaus atsakovui mokėtino nuostolių atlyginimo dydžiu, byloje apeliacine tvarka nebuvo išnagrinėtos, o pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumą patikrina tik teisės aspektu ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, tai kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis