Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir patirtų nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-462/2011

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00169-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.8.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Manukas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo SIA „NB-SAN“ (buvęs pavadinimas SIA „G. V. Serviss“) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Manukas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir patirtų nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Dovydo transportas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, nustatančių pardavėjo pareigą užtikrinti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, ir pardavėjo atsakomybę už šios pareigos nevykdymą bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei prejudicinių faktų reikšmę, aiškinimo ir taikymo.

2004 m. kovo 1 d. atsakovas UAB „Manukas“ įsigijo iš UAB „Dovydo transportas“ vilkiką „(duomenys neskelbtini)“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). 2005 m. vasario 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas šį vilkiką pardavė ieškovui, o šis 2005 m. kovo 16 d. pardavė vilkiką SIA „Hansa Lizings“. Nurodytas vilkikas 2005 m. balandžio 15 d. kertant Lenkijos ir Lietuvos sieną buvo sulaikytas. Konstatuota, kad kėbulo (važiuoklės) numeris suklastotas, o pats vilkikas buvo pavogtas Danijoje. Vilkikas 2005 m. balandžio 21 d. buvo grąžintas savininkui. Ieškovo teigimu, 2005 m. vasario 2 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra negaliojanti, nes buvo sudaryta pažeidžiant pagrindinius sutarčių teisės principus (CK 6.307 straipsnio 1 dalį), taikytina restitucija ir iš atsakovo ieškovui priteistina 103 584 Lt (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Latvijos komercinių bankų asociacijos trečiųjų teismas 2007 m. balandžio 12 d. sprendimu tenkino SIA „Hansa Lizings“ ieškinį SIA „NB-SAN“ dėl 2005 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuostolių priteisimo, todėl ieškovas papildomai patyrė nuostolių: 17 790 eurų (61 425 Lt) negauto pelno perparduodant vilkiką SIA „Hansa Lizings“, 11 380,62 Lt trečiųjų teismo išlaidų ir valstybės rinkliavos, iš viso 72 805 Lt. Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančia 2005 m. vasario 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. E-11/2005, priteisti ieškovui iš atsakovo 176 389,62 Lt nuostolių ir šešių procentų dydžio metinių procesinių palūkanų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia ginčo šalių 2005 m. vasario 2 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. E-11/2005, taikė restituciją ir priteisė ieškovui iš atsakovo 103 584 Lt; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas pardavė ieškovui daiktą, kuris jam nepriklausė, todėl ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą su reikalavimu pripažinti šalių sudarytą sandorį negaliojančiu dėl imperatyviųjų teisės normų pažeidimo (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį (CK 6.307 straipsnio 1 dalis). Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad jis ieškovui pardavė kitą nei pavogtasis vilkiką; motyvavo, jog kiekvienas automobilis turi identifikacinį važiuoklės numerį, skirtą konkrečiam automobiliui. Atsakovas iš UAB „Dovydo transportas“ įsigijo vilkiką „(duomenys neskelbtini)“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Vėliau šis vilkikas buvo parduotas ieškovui, kuris jį pardavė SIA „Hansa Lizings“. Visuose sandoriuose buvo nurodomas tas pats vilkiko identifikavimo numeris. Pats atsakovas pripažino, kad įsigijo daužtą vilkiką ir jį remontavo. Teismo teigimu, vien atsakovo teiginio, kad kažkas kitas galėjo atlikti identifikacinio numerio pakeitimus, nepakako, nes atsakovas nepateikė šį teiginį patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, kad byloje buvo didesnė tikimybė, jog atsakovas pardavė ieškovui vogtą vilkiką. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pripažinus sandorį negaliojančiu šalys negali būti grąžintos į pradinę padėtį, nes atsakovas pardavė ne jam priklausantį daiktą, kuris šiuo metu yra grąžintas savininkui. Teismas taikė vienašalę restituciją, pagal kurią atsakovas įpareigotas grąžinti ieškovui už vilkiką gautus 103 584 Lt. Kadangi ieškovas patvirtino, kad jis negali įrodyti aplinkybės, jog atsakovas žinojo apie tai, kad vilkikas yra vogtas, tai teismas nepriteisė iš atsakovo ieškovui visų jo išlaidų, patirtų pripažinus negaliojančia jo su SIA „Hansa Lizings“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus (Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštą, Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybinės policijos Rygos miesto vyriausiosios policijos valdybos kriminalinės policijos pranešimą, Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybinės policijos Vyriausiosios kriminalinės policijos valdybos Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos raštą, Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros pirmosios instancijos teismui pateiktą pranešimą, atliktos sulaikytos transporto priemonės identifikacinių numerių ekspertizės išvadas), sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas pardavė ieškovui vilkiką, kuris jam pačiam nepriklausė. Kolegija pažymėjo, kad nebuvo svarbu, žinojo atsakovas ar ne apie tai, jog vilkikas jam nuosavybės teise nepriklausė. Kolegija atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentą dėl CK 6.322 straipsnio taikymo šioje byloje, motyvavo, kad, Latvijos komercinių bankų asociacijos trečiųjų teismui priimant sprendimą, kuriuo tenkintas SIA „Hansa Lizings“ ieškinys SIA „NB-SAN“ dėl ieškovo ir SIA „Hansa Lizings“ 2005 m. kovo 16 d. sudarytos vilkiko, įsigyto iš atsakovo, pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuostolių priteisimo, atsakovas UAB „Manukas“ toje byloje nedalyvavo, Latvijos komercinių bankų asociacijos trečiųjų teisme nebuvo sprendžiamas klausimas dėl daikto paėmimo, o atsakovo pardavėjo teiginius, kad jis būtų įrodęs, jog dalyvaudamas byloje būtų galėjęs užkirsti kelią parduoto daikto paėmimui iš pirkėjo, pripažino deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįstais.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 6.317 straipsnio 1 dalies taikymo. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nustatančias pardavėjo pareigą užtikrinti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, ir atsakomybę už šios pareigos nevykdymą (CK 6.305 straipsnio l dalis, 6.317 straipsnio l dalis, 6.323 straipsnis), nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje V. K. v. A. A. įmonė, bylos Nr. 3K-3-168/2006), neatsižvelgė į pateiktus nuosavybės teisę į daiktą patvirtinusius dokumentus (2004 m. sausio 20 d. išankstinio apmokėjimo sąskaitą, 2004 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą–faktūrą, 2004 m. vasario 3 d. deklaraciją, iš kurios matyti, kad vilkikas, turintis važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini), į Lietuvą buvo įvežtas iš Belgijos, įvežtos transporto priemonės spalva pilka, transporto priemonė daužta, pagaminimo metai 2001 m. gruodžio 14 d., tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį, sertifikatą EUR. 1 Nr. A 166505, Belgijos valstybės išduotą transporto priemonės registracijos pažymėjimą, iš kurio matyti, kad ši transporto priemonė buvo registruota Belgijoje nuo 2003 m. lapkričio 12 d. iki 2004 m. sausio 15 d., transporto priemonės registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), valstybės įmonės „Regitra“ 2008 m. lapkričio 5 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje nebuvo jokių duomenų apie transporto priemonės su važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę ar identifikacinio numerio suklastojimą). Byloje nustatyta aplinkybė, kad pasienyje su Lietuva buvo sulaikytas baltos spalvos 2000 metų laidos vilkikas „(duomenys neskelbtini)“ su suklastotu identifikaciniu numeriu, nebuvo pagrindas teismams taikyti CK 6. 317 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje nurodyta, kad po sandorio sudarymo atsiradusios ginčo teisinio santykio dalyviui nepalankios aplinkybės negali būti pagrindas konstatuoti sudaryto sandorio neteisėtumo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006). Byloje teismai netinkamai nustatė kasatoriaus pareigą įrodyti, kad ieškovas, kaip pardavėjas, tinkamai įvykdė savo pareigą ir SIA „Hansa Lizings“ pardavė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį.

Dėl CK 6.322 straipsnio 2 dalies taikymo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai netaikė CK 6.322 straipsnio 2 dalies. Kasatorius, kaip daikto pardavėjas, nebuvo patrauktas trečiuoju asmeniu Latvijos komercinių bankų asociacijos trečiųjų teisme nagrinėjant ieškovo SIA„Hansa Lizings“ ir SIA „G. V. Serviss“ ginčą dėl 2005 m. kovo 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl negalėjo argumentuoti, kodėl sandoris neturėjo būti panaikintas. Kasatoriaus teigimu, ši teisės norma turi būti taikoma ne tik tuo atveju, kai daiktas tiesiogiai atiteisiamas iš pirkėjo, bet ir tuo atveju, kai yra paimamas ir ne teismo sprendimo pagrindu, o vėliau teismo sprendimu pirkimo–pardavimo sutartis pripažįstama negaliojančia; CK 6.322 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle siekiama, kad būtų išsaugota pardavėjo ir pirkėjo interesų pusiausvyra, nes pirkėjas gali ir neturėti įrodymų, patvirtinančių pardavėjo nuosavybės teisę į daiktą. Neįtraukus kasatoriaus į nurodytos bylos nagrinėjimą, jis negalėjo pateikti visų automobilio įsigijimo dokumentų, kurie liko neįvertinti Latvijos komercinių bankų trečiųjų teismo. Atsižvelgiant į tai, kasatorius šiuo pagrindu turėjo būti atleistas nuo atsakomybės pirkėjui SIA „G. V. Serviss“.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą, pažeidimo (CPK 176–178 straipsniai). Nesant byloje jokių įrodymų, kad sulaikytas automobilis buvo tas pats, kurį kasatorius pardavė pagal ginčo sutartį, teismai negalėjo įvertinti, ar pardavėjas tinkamai įvykdė pareigą užtikrinti, jog parduodamas daiktas jam priklausė nuosavybės teise (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), nes iš bylos duomenų matyti, kad pasienyje buvo sulaikytas visiškai kitas automobilis. Teismai taip pat nepagrįstai tyrė ir vertino Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiagą, nes ikiteisminis tyrimas nebaigtas, prokuratūros pateikta informacija nekonkreti, nepatvirtina ar nepaneigė fakto, kad kasatorius nebuvo įsigijęs vilkiko su važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo nebūtų pardavęs.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jo netenkinti, palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nepažeisdami proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypdami nuo teismų praktikos, ištyrė ir įvertino įrodymus, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes. Kasatoriaus skunde išvardyti dokumentai turėtų reikšmės jam kreipiantis į buvusį vilkiko savininką. Teismai pagrįstai netaikė CK 6.322 straipsnio 2 dalies, nes kasatoriaus pateikti įrodymai nebūtų turėję įtakos Latvijos komercinių bankų asociacijos trečiųjų teismo sprendimui. Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiaga šioje byloje teisingai buvo įvertinta kaip rašytinis įrodymas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami klausimai dėl materialiosios teisės normų, nustatančių pardavėjo pareigą užtikrinti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise ir pardavėjo atsakomybę už šios pareigos nevykdymą; proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, sprendžiant dėl daikto priklausymo pardavėjui, aiškinimo ir taikymo. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako.

Dėl pardavėjo pareigos patvirtinti daikto nuosavybės teisę ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CK 6.317 straipsnio 1 dalį

Iš CK 6.305 straipsnio 1 dalyje pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties sąvokos galima spręsti, kad vienas iš esminių tokios sutarties požymių yra pardavėjo įsipareigojimas perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ir jo pareigą patvirtinti daikto nuosavybės teisę. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad ne tik perduodamo daikto kokybė, bet ir jo nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui, yra vienas esminių reikalavimų jam vykdant pareigą perduoti daiktą. Taigi, pardavėjas turi užtikrinti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise. Tinkamas pardavėjo pareigos patvirtinti daikto, kuris yra pirkimo–pardavimo sutarties dalykas, nuosavybės teisę vykdymas reglamentuojamas CK 6.321 straipsnyje. Pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą, bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktą neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.321 straipsnis, kuriame įtvirtinta pardavėjo pareiga patvirtinti nuosavybės teisę į daiktą, taikomas ir tuo atveju, kai trečiųjų asmenų teisės ar pretenzijos atsirado ir buvo sudarant sutartį ir perduodant daiktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiųjų asmenų teisės ir pretenzijos į daiktą suprantamos kaip bet kokios trečiųjų asmenų daiktinės, prievolinės ar intelektinės nuosavybės teisės; CK 6.321 straipsnis taikytinas ir esant viešosios teisės pažeidimų ar ribojimų.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ir perduodant daiktą pirkėjui, buvo pareikštos trečiųjų asmenų daiktinės teisės į sutarties dalyką (ieškovas su atsakovu ginčo pirkimo–pardavimo sutartį sudarė 2005 m. vasario 2 d., tretieji asmenys teises į daiktą buvo pareiškę 2004 m. sausio 4 d., Interpolo Lenkijos NS pranešimo duomenimis). Kasatorius skunde neteisingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytoje nutartyje akcentuota daikto priklausomybė trečiajam asmeniui buvusi sandorio sudarymo metu.

Pagal CK 6.317 straipsnį pardavėjas, sudaręs pirkimo–pardavimo sutartį, privalo perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Teismų praktikoje nurodyta, kad nuosavybės teisę į automobilį, kuriam privaloma teisinė registracija, patvirtina automobilio įgijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys; pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, kilus ginčui, suponuoja pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduotą daiktą; kilus pirkėjo ir pardavėjo ginčui, pardavėjas, teigdamas, kad tinkamai įvykdė savo prievoles pagal pirkimo–pardavimo sutartį, privalo įrodyti savo teiginius (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. A. įmonė, bylos Nr. 3K-3-168/2006). Bylą nagrinėję teismai CPK nustatyta tvarka įvertino byloje pateiktus įrodymus ir iš įrodymų visumos padarė atitinkamą išvadą. Teismai konstatavo, kad kasatoriaus teiginys, jog jis ieškovui pardavė ne tą vilkiką, kuris buvo sulaikytas pasienyje, nėra pagrįstas bylos įrodymais. Teismai, vertindami byloje pateiktus įrodymus, nurodė, kad šalys pripažino, jog kiekvienas automobilis turi identifikacinius važiuoklės numerius, skirtus konkrečiam automobiliui; atsakovas iš UAB „Dovydo transportas“ įsigijo daužtą vilkiką „(duomenys neskelbtini)“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), sutartį įregistravo registre, vilkiką pardavė ieškovui, šis – SIA „Hansa Lizings“, visose pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytas tas pats vilkiko unikalus numeris, kuris, kaip nustatyta, buvo suklastotas. Teismai taip pat pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog įsigijo daužtą vilkiką ir jį remontavo, tačiau nepateikė šį faktą patvirtinančių įrodymų. Kasaciniu skundu nepaneigiami šie ir kiti teismų argumentai, nustatant reikšmingus faktus ginčo sprendimui ir juos vertinant. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis), o automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V., bylos Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Automera“ v. G. M., bylos Nr. 3K-7-309/2010). Nagrinėjamoje byloje automobilio pirkimo–pardavimo sutartis sudarinėjo ginčo šalys, verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, laisva valia, o ginčo sutarties sąlygos buvo pateiktos paties kasatoriaus, kuris, kaip pardavėjas, turėjo būti suinteresuotas nurodyti kuo daugiau parduodamo automobilio identifikacinių požymių. Tuo tarpu ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyti nei vilkiko leidimo metai, nei spalva ir pan.

Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ištyrė ir įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, nepasisakė dėl kai kurių įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje teismų priimti sprendimai vertintini teisės taikymo aspektu dėl proceso teisės normų, ir kasacinis teismas patikrina, ar nebuvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog tirdami ir vertindami įrodymus teismai nukrypo nuo aptartos kasacinio teismo praktikos, neatsižvelgė į nagrinėjamos bylos ypatumus.

Šią bylą nagrinėję teismai išvadą apie tai, kad kasatoriui ginčo vilkikas nepriklausė nuosavybės teise, o pasienyje sulaikytas buvo tas pats vilkikas, kurį pardavė kasatorius, grindė bylos įrodymų visumos analize (Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašto, Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybinės policijos Rygos miesto vyriausiosios policijos valdybos kriminalinės policijos pranešimo, Latvijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Valstybinės policijos Vyriausiosios kriminalinės policijos valdybos Tarptautinio bendradarbiavimo valdybos rašto, Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros pirmosios instancijos teismui pateikto pranešimo duomenimis, atliktos sulaikytos transporto priemonės identifikacinių numerių ekspertizės išvada ir pan.) Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl kiekvieno rašytinio įrodymo, nereiškia, jog bylos medžiaga nebuvo tiriama ir vertinama. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz.,Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands). Apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymus, kurie turėjo ryšį su byla ir faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vilkiko savininko nustatymo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šis teismas tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčo sprendimui. Kasatoriaus argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo nelaikytini pagrįstais.

Dėl CK 6.322 straipsnio 2 dalies taikymo; trečiųjų teismo sprendimo vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad, neįtraukus kasatoriaus į bylą Latvijos komercinių bankų asociacijos trečiųjų teisme, jis negalėjo pateikti visų automobilio įsigijimo dokumentų, kurie liko neįvertinti šio teismo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, taikant CK 6.322 straipsnio 2 dalies nuostatas, pardavėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės pirkėjui, jeigu įrodo, kad dalyvaudamas byloje jis būtų galėjęs užkirsti kelią parduoto daikto paėmimui iš pirkėjo. Teismas, vertindamas kasatoriaus (atsakovo) nurodytas aplinkybes, nurodė, kad atsakovas tokius įrodymus galėjo pateikti nagrinėjant šią bylą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog vilkiko pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia nepagrįstai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl nurodytos teisės normos taikymo šioje byloje ir jos nepažeidė.

Nagrinėjamoje byloje teismai Latvijos komercinių bankų asociacijos trečiųjų teismo sprendimą, dėl kurio priimtas Rygos miesto Centro rajono teismo nutarimas išduoti vykdomąjį raštą Latvijos Respublikoje (T. 1, b. l. 32-35), pagrįstai vertino tik kaip rašytinį įrodymą, nes šis sprendimas nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į formuojamą kasacinio teismo praktiką dėl prejudicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno žydų religinė bendruomenė v. Kauno miesto savivaldybė, Kauno žydų bendruomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,, Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011; kt.) ir pasisakydama dėl kasatoriaus skunde keliamo klausimo, pažymi, kad pagrįstai šis sprendimas vertintas kaip rašytinis įrodymas pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles. Kasatorius neįrodė aplinkybių, kuriomis rėmėsi kaip savo atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis), nepateikė įrodymų apeliacinės instancijos teismui, kurie būtų patvirtinę jo nuosavybės teises į vilkiką.

CK 6.321 straipsnio 6 dalyje nurodyti pirkėjo teisių gynimo būdai, kai pardavėjas pažeidžia pareigą patvirtinti daikto nuosavybės teisę. Ieškovas pareiškė reikalavimą nutraukti pirkimo– pardavimo sutartį, grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti turėtus nuostolius. Pažymėtina, kad pirkėjas netenka teisės pasinaudoti nurodytu teisių gynimo būdu, jeigu pardavėjas įrodo, jog pirkėjas žinojo ar turėjo žinoti apie trečiųjų asmenų teises ar pretenzijas į perduodamą pagal pirkimo–pardavimo sutartį daiktą. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nekonstatuota ir atsakovas (pardavėjas) jų neįrodinėjo. Ieškovas savo reikalavimą grindė CK 6.307 ir 1.80 straipsnių nuostatomis, reikalavimas tenkintas iš dalies, nuostoliai nepriteisti. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nekeliami taikyto teisių gynimo būdo klausimai, apskritai nenurodomi jokie teisiniai argumentai dėl pirkėjo teisių gynimo būdo, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 55,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusiai šaliai. Ieškovo SIA „NB-SAN“ sumokėti advokatui 1725 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalų dydį, todėl, netenkinus kasacinio skundo, nesant pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, ieškovui iš kasatoriaus priteistina 1600 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui SIA „G.V.Serviss“ (buveinė – (duomenys neskelbtini), PVM kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Manukas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), a. s. (duomenys neskelbtini) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Manukas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), a.s. (duomenys neskelbtini) 55,83 Lt (penkiasdešimt penkis litus 83 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), įmokos kodas (duomenys neskelbtini).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis