Dėl vykdymo išlaidų priteisimo iš skolininko AB firmos „VITI“

Civilinė byla Nr. 3K-3-284/2008

Procesinio sprendimo kategorija 129.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens AB firmos „VITI“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės Jurgitos Bareikienės pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo iš skolininko AB firmos „VITI“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Antstolė J. Bareikienė kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl vykdymo išlaidų priteisimo, prašydama priteisti iš AB firmos „VITI“ 20 000 Lt atlyginimo antstoliui. Pareiškėja nurodė, kad jai buvo pateiktas vykdyti vykdomasis raštas išieškoti iš skolininko (atsakovo) AB firmos „VITI“ išieškotojui (ieškovui) 525 189,20 Lt skolos. 2007 m. liepos 27 d. skolininkui buvo įteiktas raginimas per 10 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 525 189,20 Lt skolos ir 1020,28 Lt vykdymo išlaidų (1000 Lt bendrųjų ir 20,28 Lt faktinių vykdymo išlaidų) į antstolės depozitinę sąskaitą. 2007 m. rugpjūčio 3 d. antstolė gavo skolininko prašymą pervesti išieškotojui 500 000 Lt, areštuotų ieškiniui užtikrinti ir saugomų antstolės depozitinėje sąskaitoje. 2007 m. rugpjūčio 3 d. skolininkas pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą likusią 25 189,20 Lt skolos sumą ir 1020,28 Lt vykdymo išlaidų. Pareiškėja nurodė, kad, pasibaigus raginime nustatytam 10 dienų terminui, 2007 m. rugpjūčio 7 d. ji pervedė išieškotojui 25 198,20 Lt, sumokėtus skolininko geruoju, ir 500 000 Lt, išieškotus iš skolininko priverstinai, t. y. taikant laikinąsias apsaugos priemones 2005 m. rugpjūčio 26 d. areštuotas ir antstolės depozitinėje sąskaitoje saugotas lėšas. Pareiškėjos teigimu, dalis skolos (500 000 Lt) išieškota priverstinai, todėl iš skolininko priteistinas 20 000 Lt atlyginimas antstoliui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 12 d. nutartimi antstolės pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad antstolė, vykdydama Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2005 m. rugpjūčio 24 d. patvarkymu areštavo atsakovo lėšas banke, ir 500 000 Lt buvo pervesta saugoti į antstolės depozitinę sąskaitą. Teismas pažymėjo, kad atlyginimas antstoliui priklauso ne visais atvejais, o tik už priverstinį sprendimo įvykdymą (teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimo vykdymo instrukcijos 51, 52 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007). Pareiškėja skolininkui priklausančius 500 000 Lt turėjo depozitinėje sąskaitoje iki vykdomasis dokumentas buvo pateiktas vykdyti, o kai šis buvo pateiktas vykdyti, skolininkas raštu paprašė antstolės pervesti šias lėšas išieškotojui per raginime nustatytą terminą. Teismas konstatavo, kad AB firma „VITI“ įvykdė antstolės reikalavimą sumokėti skolą ir šio vykdymo išlaidas geruoju per raginime nustatytą terminą, todėl antstolės prašymas priteisti 20 000 Lt vykdymo išlaidų (t. y. 4 proc. nuo skolininko prašymu pervestos išieškotojui 500 000 Lt sumos) yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 21 d. nutartimi patenkino pareiškėjos atskirąjį skundą: Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartį panaikino, pareiškimą patenkino ir priteisė antstolei iš AB firmos „VITI“ 20 000 Lt atlyginimą. Kolegija nustatė, kad antstolė J. Bareikienė vykdomojoje byloje Nr. 18-1033/2005 vykdė Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria ieškinio reikalavimams užtikrinti buvo areštuotos atsakovo AB firmos „VITI“ lėšos – 500 000 Lt, uždraudžiant šiomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu; antstolės reikalavimus bankai įvykdė iki 2005 m. rugpjūčio 25 d.; ši vykdomoji byla užbaigta, įvykdyta nutartis grąžinta teismui. Kolegija nurodė, kad CPK normose, reglamentuojančiose vykdymo procesą, nenustatyta jokių išlygų ar galimybės nesiųsti skolininkui raginimo įvykdyti sprendimą geruoju, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo reikalinga suma jau yra antstolio depozitinėje sąskaitoje ir sprendimo įvykdymas iš esmės jau yra realiai užtikrintas (CPK 655, 661 straipsniai), todėl AB firmai „VITI“ buvo pagrįstai įteiktas raginimas sumokėti skolą bei vykdymo išlaidas. Skolininkas turėjo įvykdyti raginimą per 10 dienų nuo šio gavimo, t. y. iki 2007 m. rugpjūčio 6 d. Skolininkas 2007 m. rugpjūčio 3 d. sumokėjo tik dalį raginime nurodytos sumos, t. y. 26 209,48 Lt, ir nurodė, kad likusi suma jau yra antstolės depozitinėje sąskaitoje, todėl prašė įskaityti ją į išieškotojui priklausančią išmoką. Kolegijos nuomone, skolininko argumentai, kad jis tinkamai įvykdė prievolę, nes mokėtina kreditoriui suma jau buvo pas antstolę, paneigia raginimo siuntimo prasmę ir reikšmę, nes raginimo siuntimas tokioje situacijoje taptų visiškai formaliu ir nereikalingu veiksmu. Ta aplinkybė, kad antstolio depozitinėje sąskaitoje yra pakankama lėšų suma vykdomajam dokumentui įvykdyti, ir tai, kad skolininkas išvengtų neigiamų padarinių (turėtų atlyginti mažesnes vykdymo išlaidas), nepaneigia skolininko pareigos įvykdyti sprendimą gera valia per raginime nustatytą terminą, nepaisant to, jog jo turtas ar lėšos yra areštuoti. Nagrinėjamu atveju lėšos antstolės depozitinėje sąskaitoje atsirado ne paties skolininko iniciatyva ar valia, ne pats skolininkas, vykdydamas raginimą, šias lėšas antstolei sumokėjo. Be to, svarbu ir tai, kad skolininkas iš esmės turėjo realią galimybę areštuotomis lėšomis atsiskaityti su savo kreditoriumi dar iki sprendimo byloje priėmimo ar iki jo įsiteisėjimo (CPK 281 straipsnis) arba iki vykdomojo dokumento pateikimo antstolei vykdyti bei vykdomosios bylos užvedimo, nes teismas, nutartimi areštuodamas lėšas, leido skolininkui tai daryti. Kolegijos nuomone, tik tokiomis aplinkybėmis skolininkas galėtų grįsti atsisakymą sumokėti antstolei atlyginimą už vykdomojo dokumento įvykdymą savanoriško atsiskaitymo su kreditoriumi faktu, ir tik tai eliminuotų jo pareigą sumokėti Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyto dydžio atlyginimą antstolei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007 įtvirtino atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą privalomumą net ir tuo atveju, kai skolininkas atsiskaito su išieškotoju pats, bet jau pasibaigus terminui, per kurį galėjo jį įvykdyti gera valia, nes kitaip būtų pažeista antstolio, kaip fizinio asmens, konstitucinė teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą, teisėtų lūkesčių principas. Nagrinėjamu atveju būtent antstolė atliko priverstinio vykdymo veiksmus ir nukreipė išieškojimą į areštuotą turtą, ir skolininko veiksmai nelaikytini savanorišku sprendimo įvykdymu, nes ne jis pats įmokėjo pinigus į antstolės depozitinę sąskaitą; be to, areštuoti šiuos pinigus ir laikyti juos savo depozitinėje sąskaitoje galėjo bet kuris kitas antstolis (CPK 689 straipsnio 2, 4, 6 dalys), kuriam būtų pateikta vykdyti teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taigi tada išieškojimas būtų nukreiptas į skolininko lėšas kito antstolio depozitinėje sąskaitoje. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktus, netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė pareiškimą dėl atlyginimo antstoliui, t. y. 4 proc. nuo išieškotos sumos, priteisimo (teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 38 punkto 1 lentelės 16 papunktis (CPK 609 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo AB firma „VITI“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktą, kai skolininkas įvykdo sprendimą per raginime arba siūlyme nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos bendrosios vykdymo išlaidos ir atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos; šiuo atveju atlyginimas antstoliui už sprendimo įvykdymą iš skolininko neimamas. Pareiškėja įteikė kasatoriui raginimą sumokėti 525 189,20 Lt skolos ir 1020,28 Lt vykdymo išlaidų; kasatorius 2007 m. rugpjūčio 3 d. rašytiniu prašymu paprašė pareiškėjos pervesti išieškotojui 500 000 Lt, kurie buvo areštuoti ieškiniui užtikrinti ir saugomi pareiškėjos depozitinėje sąskaitoje, taip pat pridėjo įrodymus, jog 2007 m. rugpjūčio 3 d. pervedė pareiškėjai likusius 26 209,48 Lt. Taigi kasatorius įvykdė teismo sprendimą per raginime nustatytą terminą (iki 2007 m. rugpjūčio 6 d.), be to, sumokėjo pareiškėjai vykdymo išlaidas. Dėl to, kad teismo sprendimas įvykdytas geruoju per antstolio raginime nustatytą terminą, atlyginimas, mokamas už priverstinį sprendimo įvykdymą, antstolei nepriklauso.

2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 18 straipsnį, 145 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 5 dalį, 634 straipsnio 2 dalį, 643 straipsnio 6 punktą, Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punkto nuostatas, ir dėl to nepagrįstai priteisė pareiškėjai atlyginimą. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo areštuota 500 000 Lt kasatoriaus lėšų, uždraudžiant šiomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu. Nurodyta nutartis galiojo iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 5 dalis), taigi ir 2007 m. rugpjūčio 3 d. kasatoriaus prašymo pateikimo pareiškėjai dieną. Ši nutartis buvo privaloma tiek kasatoriui, tiek pareiškėjai. Skolininkas turi teisę reikšti prašymus (CPK 643 straipsnio 6 punktas), todėl antstolė turėjo įvykdyti kasatoriaus prašymą pervesti 500 000 Lt išieškotojui, juolab kad skolininkas negalėjo jokiu kitu būdu pervesti išieškotojui nurodytos sumos, buvusios antstolės depozitinėje sąskaitoje, o tik prašydamas tai padaryti antstolę. Pareiškėja pervedė išieškotojui ne naujai surastus 500 000 Lt, o tas lėšas, kurios buvo jos depozitinėje sąskaitoje po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymo. Pareiškėja pažeidė CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą antstolio pareigą imtis visų teisėtų priemonių, kad teismo sprendimą būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą nepažeisti ne tik išieškotojo, bet ir kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų, nes nesąžiningai tikėjosi gauti atlyginimą už neva priverstinai išieškotas lėšas. Be to, pareiškėja galėjo pervesti išieškotojui 525 189,20 Lt jau 2007 m. rugpjūčio 4 d., nes tą dieną turėjo visą šią sumą depozitinėje sąskaitoje, tačiau ji sąmoningai laukė, kol pasibaigs raginime nustatytas terminas įvykdyti sprendimą geruoju (2007 m. rugpjūčio 6 d.), ir pervedė nurodytas lėšas tik 2007 m. rugpjūčio 7 d.

3. Teismas, priteisdamas pareiškėjai atlyginimą, pažeidė teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis; CPK 3 straipsnio 1 dalis). Pirma, 2005 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kasatoriui buvo leista atsiskaityti su kreditoriumi areštuotomis lėšomis, taigi kasatorius turėjo teisę prašyti, kad antstolė perverstų išieškotojui jos depozitinėje sąskaitoje esančią pinigų sumą. Antra, kai kasatorius pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą trūkstamą 25 189,20 Lt sumą skolai padengti, ši turėjo kuo greičiau pervesti nurodytą skolą išieškotojui, o ne laukti, kol pasibaigs terminas raginimui įvykdyti. Trečia, jeigu kasatorius, gavęs raginimą, būtų pervedęs į antstolės sąskaitą dar 500 000 Lt, tai joje būtų jau 1 mln. litų, t. y. daug didesnė, negu reikia skolai padengti, suma; toks teismo aiškinimas neatitinka teisingumo ir protingumo reikalavimų, yra žalingas kasatoriui kaip verslininkui, nes tektų išimti iš apyvartos 1 mln. Lt, be to, be jokio pagrindo, nes teismo nebuvo uždrausta atsiskaityti areštuotomis lėšomis su išieškotoju. Ketvirta, teismo nurodymas, kad kasatorius galėjo atsiskaityti areštuotomis lėšomis iki teismo sprendimo priėmimo ar iki jo įsiteisėjimo arba iki vykdomosios bylos iškėlimo, tačiau to negalėjo padaryti per raginime įvykdyti sprendimą geruoju nustatytą terminą, taip pat prieštarauja teisingumui, protingumui, sąžiningumui. Penkta, neteisinga ir neprotinga priteisti antstolei atlyginimą tuo atveju, kai ši realiai neatliko jokių priverstinio išieškojimo veiksmų, išskyrus raginimo išsiuntimą.

4. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika dėl skolininko ir išieškotojo interesų apsaugos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007) ir pažeidė kasatoriaus teises ir teisėtus interesus, nes nepagrįstai nusprendė, kad šis neturėjo teisės prašyti antstolės pervesti jos depozitinėje sąskaitoje buvusius 500 000 Lt išieškotojui ir dėl to nepagrįstai įpareigojo kasatorių sumokėti 20 000 Lt atlyginimo antstolei.

5. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių atlyginimą antstoliui už priverstinį teismo sprendimo įvykdymą, praktikos, pagal kurią tais atvejais, kai skolininkas įvykdo teismo sprendimą gera valia per įstatyme, vykdomajame dokumente ar raginime nustatytą terminą, iš jo išieškomos vykdomosios bylos administravimo ir atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos, o atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą iš skolininko neimamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007; 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2007, 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007; 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2007). Byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, kad kasatorius įvykdė teismo sprendimą per raginime nustatytą terminą, todėl neprivalo mokėti 20 000 Lt atlyginimo antstoliui.

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėja antstolė J. Bareikienė prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatoriaus argumentai, kad jis įvykdė visą teismo sprendimą gera valia per raginime nustatytą terminą, nepagrįsti. 500 000 Lt buvo išieškota iš kasatoriaus ne per vieną dieną, ne iš vienos sąskaitos, šios sumos surinkimas yra ilgalaikio antstolio darbo (užklausos bankams, patvarkymai dėl lėšų arešto, patvarkymai dėl lėšų arešto bankuose panaikinimo, faktinės išlaidos, susijusios su pašto siuntimu ir kt.) pasekmė. Formalus ir neteisingas teisės normų aiškinimas gali turėti rimtų pasekmių kreditorių teisėms apsaugoti: antstolis neatliks jokių veiksmų tol, kol nesibaigs raginime nustatytas terminas skolai sumokėti geruoju. Be to, sprendimo įvykdymas gera valia reiškia tai, kad skolininkas turi 10 dienų, per kurias jis turi sumokėti skolą pats, nesinaudodamas antstolio paslaugomis.

2. Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatos garantuoja antstoliui teisę į atlyginimą. Teismas negali atimti iš antstolio šios teisės, tačiau gali spręsti dėl atlyginimo dydžio, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnis). Sprendimų vykdymo instrukcijoje nedetalizuota, kiek reikėtų sumokėti antstoliui konkrečiu atveju, tačiau pozicija, kad nagrinėjamu atveju antstolei turi būti atlygintos tik faktiškai turėtos vykdymo išlaidos, reikštų, jog būtų padengtos tik faktinės vykdymo sąnaudos, t. y. antstolio kontoros sąnaudos, kurios neapima antstolio kaip fizinio asmens uždarbio. Tokiu atveju antstolis galėtų padengti tik turėtas išlaidas, tačiau negalėtų užsidirbti iš savo veiklos. Tokia situacija panaikintų antstolio motyvaciją efektyviai vykdyti vykdomuosius dokumentus, pažeistų teisėtų lūkesčių principą. Ginčo atveju AB firma „VITI“, paprašiusi perversti iš antstolio depozitinės sąskaitos išieškotojui 500 000 Lt, pasinaudojo antstolio paslaugomis, nurodyta suma buvo išieškota ne gera skolininko valia, o priverstinai nurašius pinigus nuo jo sąskaitos, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė antstoliui atlyginimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje – teisės klausimai, susiję su atlyginimo antstoliui mokėjimu tuo atveju, kai skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą kreipiasi į antstolį, prašydamas pervesti išieškotojui lėšas, kurios, taikant laikinąsias apsaugos priemones, buvo areštuotos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti ir yra saugomos antstolio depozitinėje sąskaitoje.

Antstolio teisė gauti atlyginimą už jam pavestų vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijų atlikimą reglamentuojama valstybės. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalį atlyginimo antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą ir kitų įstatymo pavestų antstoliui funkcijų atlikimą tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. CPK 609 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija, kurią tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CPK 583 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo išieškotojui (ieškovui) išduoto 2007 m. liepos 13 d. vykdomojo rašto, kuris pateiktas antstolei 2007 m. liepos 24 d., vykdymo metu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. Pagal šios Instrukcijos 34 punktą vykdymo išlaidos skirstomos į: bendrąsias vykdymo išlaidas; vykdymo išlaidas, susijusiais su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu; atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą.

Bendrosios vykdymo išlaidos – tai avansinis išieškotojo mokestis antstoliui, mokamas tam, kad padengtų tam tikrą dalį antstolio veiklos sąnaudų ir iš dalies atlygintų antstoliui už darbą; įvykdžius vykdomąjį dokumentą, šios išlaidos išieškomos iš skolininko. Vykdymo išlaidos, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, – tai tikslinės paskirties išlaidos, kurias antstolis, vykdydamas sprendimą, sumoka tretiesiems asmenims (pašto ir kurjerių, areštuoto turto saugojimo, pervežimo, atlyginimo ekspertams, vertėjams, kitiems vykdymo procese dalyvaujantiems asmenims išlaidos, išlaidos skelbimams spaudoje, mokamoms užklausoms ir kt.). Atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą – tai mokestis antstoliui už sėkmingai atliktą darbą, vadinamasis „sėkmės mokestis“, mokamas, kai antstolis įvykdo sprendimą (jo dalį), kurio skolininkas neįvykdė gera valia.

Tas faktas, kad atlyginimas antstoliui susietas su rezultatu, t. y. kad pagrindinis antstolio uždavinys yra rezultatas – visiškai įvykdytas teismo sprendimas, o ne tinkamai vykdoma procedūra, skatina antstolius efektyviau vykdyti sprendimus, nes ekonominė motyvacija yra viena iš geriausių paskatų, kad antstolis efektyviai ir rezultatyviai vykdytų valstybės jam deleguotas funkcijas. Tačiau pažymėtina tai, kad pagal valstybės nustatytą atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą teisinį reglamentavimą antstolis turi teisę gauti, o skolininkas privalo sumokėti antstoliui atlyginimą už priverstinį vykdomojo dokumento įvykdymą. Pagal kasacinio teismo suformuluotą teisės normų, reglamentuojančių atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą mokėjimą, aiškinimo ir taikymo taisyklę, sprendžiant dėl antstolio teisės gauti atlyginimą už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą, lemiamą reikšmę turi tai, kada skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį): per raginime nustatytą terminą ar jam pasibaigus, o kai raginimas neturi būti siunčiamas, – per įstatyme, vykdomajame dokumente nustatytą terminą, t. y. savanoriškai, ar jau pradėjus priverstinį vykdymą. Jeigu skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį) per įstatyme, vykdomajame dokumente ar raginime nustatytą terminą, jis neturi mokėti atlyginimo antstoliui. Tačiau jeigu skolininkas pažeidžia įstatyme, vykdomajame dokumente ar raginime nustatytą įvykdymo terminą ir pradedamas priverstinis sprendimo vykdymas, iš jo be kitų vykdymo išlaidų išieškomas ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007; 2007 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2007; 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007; 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2007, kt.).

Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktą, kai skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį) per raginime ar siūlyme nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos bendrosios ir atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos; atlyginimas antstoliui už sprendimo įvykdymą iš skolininko tokiu atveju neimamas. Sprendimų vykdymo instrukcijos 52 punkte nustatyta, kad jeigu skolininkas įvykdo sprendimą pasibaigus raginime ar siūlyme nustatytam terminui, iš jo išieškomos visos vykdymo išlaidos, tai reiškia – ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą.

Nagrinėjamoje byloje skolininkas sumokėjo 1000 Lt bendrųjų ir 20,28 Lt faktinių vykdymo išlaidų, tačiau nesutiko mokėti 20 000 Lt atlyginimo antstolei, remdamasis tuo, kad teismo sprendimą įvykdė gera valia, nepažeisdamas raginime nustatyto termino, todėl antstolė neturi pagrindo reikalauti atlyginimo.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai skirtingai teisiškai įvertino skolininko veiksmus, kai šis, 2007 m. liepos 27 d. gavęs raginimą sumokėti per dešimt dienų į antstolės depozitinę sąskaitą 525 189,20 Lt skolos ir 1020,28 Lt vykdymo išlaidų, 2007 m. rugpjūčio 3 d. pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą 25 189,20 Lt skolos ir 1020,28 Lt vykdymo išlaidų, o dėl likusios 500 000 Lt skolos sumos pateikė antstolei raštu prašymą, kad likusiai skolos daliai padengti ši pervestų 500 000 Lt, kurie buvo areštuoti taikant laikinąsias apsaugos priemones ir yra saugomi antstolės depozitinėje sąskaitoje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokie skolininko veiksmai reiškia, jog šis įvykdė visą teismo sprendimą gera valia per raginime nustatytą terminą, todėl neturi mokėti 20 000 Lt atlyginimo antstolei už 500 000 Lt sumos pervedimą išieškotojui. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad per raginime nustatytą terminą skolininkas sumokėjo tik dalį – 25 189,20 Lt raginime nurodytos sumos, o 500 000 Lt atsirado antstolės depozitinėje sąskaitoje ne skolininko gera valia ir ne šiam vykdant raginimą, taigi ši suma išieškota antstolės priverstinai ir ji turi teisę gauti 4 proc. nuo išieškotos sumos atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad antstolio veiksmai, vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali turėti įtakos sprendžiant dėl atlyginimo antstoliui už teismo sprendimo, priimto byloje, kurioje buvo pritaikytos nurodytos laikinosios apsaugos priemonės, įvykdymą. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir tam tikro teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas yra atskiri vykdomieji dokumentai, dėl jų vykdymo užvedamos atskiros vykdomosios bylos, Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyti skirtingi nurodytų vykdomųjų dokumentų vykdymo išlaidų dydžiai.

Nagrinėjamu atveju antstolė įvykdė Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 8 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal kurią ieškinio reikalavimams užtikrinti buvo areštuotos atsakovo AB firmos „VITI“ lėšos – 500 000 Lt, uždraudžiant šiomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu; reikiama suma sukaupta antstolės depozitinėje sąskaitoje 2005 m. rugpjūčio 26 d. Vykdomoji byla Nr. 18-1033/2005 dėl 500 000 Lt arešto užbaigta. Pažymėtina, kad nurodytų vykdymo veiksmų atlikimo metu galiojusios teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 77 punkto 2 lentelės 8 punkte buvo nustatyta, kad už vykdomojo dokumento dėl laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymą antstoliui mokamas 60 Lt už vieną darbo valandą atlyginimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti, jog būtų galima realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Būtent tokiam tikslui buvo areštuotos atsakovo (skolininko) AB firmos „VITI“ lėšos. Kai teismas sprendimu patenkino ieškovo (išieškotojo) ieškinį, atsakovas (skolininkas), gavęs antstolės raginimą įvykdyti šį teismo sprendimą, pagrįstai kreipėsi į antstolę, kad ši pervestų jos depozitinėje sąskaitoje saugomas ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuotas lėšas – 500 000 Lt, o trūkstamą iš jo priteistos skolos dalį – 25 189,20 Lt pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą. Skolininko atsiskaitymas su išieškotoju vyksta per antstolį: skolininkas perveda pinigus į antstolio depozitinę sąskaitą, iš kurios antstolis perveda šiuos išieškotojui. Skolininkas negalėjo kitu būdu pervesti išieškotojui ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuotos sumos – tik per antstolį, kurio depozitinėje sąskaitoje buvo ši suma. Nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad skolininkas, siekdamas įvykdyti teismo sprendimą per raginime nustatytą terminą, sumokėtų visą teismo sprendimu priteistą išieškotojui sumą į antstolio depozitinę sąskaitą, nepaisant to, jog beveik visa išieškoma suma yra sukaupta ir saugoma to ar kurio kito antstolio depozitinėje sąskaitoje, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Toks reikalavimas neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis). Be to, tai paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį ir tikslus. Vykdymo procese turi būti paisoma visų šio proceso dalyvių interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2007).

Teisėjų kolegija negali visiškai sutikti su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad, nepriteisus antstolei atlyginimo šiuo atveju, būtų padengtos tik faktinės vykdymo išlaidos, tačiau antstolis netektų uždarbio. Minėta, kad tuo atveju, kai skolininkas įvykdo sprendimą per raginime ar siūlyme nustatytą terminą, jis turi sumokėti atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidas, taip pat bendrąsias vykdymo išlaidas (Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas). Bendrosios vykdymo išlaidos savo esme yra ne tik faktinės išlaidos, susijusios su konkrečių vykdymo veiksmų atlikimu, bet tam tikra dalimi ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą, mokamas nepriklausomai nuo vykdymo proceso baigties, taigi ir tais atvejais, kai skolininkas įvykdo sprendimą per raginime ar siūlyme nustatytą terminą, kai išieškojimas objektyviai negalimas arba nesėkmingas dėl objektyvių priežasčių. Nagrinėjamu atveju antstolei sumokėtos ne tik atskirų vykdymo veiksmų išlaidos, bet ir bendrosios vykdymo išlaidos, nustatytos pagal vykdomajame dokumente nurodytą išieškotiną sumą (Sprendimų vykdymo instrukcijos 37 punktas, 38 punkto 1 lentelės 16 punktas). Dėl to nėra pagrindo teigti, kad buvo padengtos tik faktinės vykdymo sąnaudos ir antstolei visiškai nebuvo atlyginta už darbą, vykdant nurodytą teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007, išdėstytais argumentais dėl antstolio teisės gauti teisingą atlyginimą už darbą ir jo teisėtų lūkesčių. Nurodytoje išplėstinės kasacinio teismo teisėjų kolegijos nutartyje buvo sprendžiamas vykdymo proceso dalyvių ginčas dėl atlyginimo antstoliui mokėjimo, kai skolininkas įvykdė vykdomąjį dokumentą – teismo įsakymą – jau pasibaigus įstatymo nustatytam dvidešimties dienų terminui įvykdyti teismo įsakymą gera valia. Nagrinėjamoje byloje skolininkas įvykdė teismo sprendimą nepažeisdamas antstolio raginime nustatyto dešimties dienų termino. Taigi kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo grįsti atlyginimo antstolei priteisimo nagrinėjamoje byloje nurodyta kasacinio teismo nutartimi. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad įvardytoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje nurodyta, jog teisėti antstolių ekonominiai lūkesčiai susiklosto remiantis valstybės nustatytu vykdymo išlaidų teisiniu reglamentavimu. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą antstolis turi teisėtą pagrindą tikėtis atlyginimo už priverstinio pobūdžio priemonių teisėtą panaudojimą, įvykdant vykdomąjį dokumentą, kurio skolininkas neįvykdė savanoriškai. Kai skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą per antstolio raginime ar siūlyme nustatytą terminą, antstolis žino, kad jam tokiu atveju atlyginimas už vykdomojo dokumento įvykdymą nepriklauso, nes taip nustatyta jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktas). Dėl to nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis argumentu, kad, atmetus pareiškėjos prašymą išieškoti iš skolininko 20 000 Lt atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą, būtų pažeisti teisėti antstolio lūkesčiai.

Teisėjų kolegija, remdamasi žemesniųjų instancijų teismų byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai teisiškai kvalifikavo skolininko AB firmos „VITI“ veiksmus kaip neatitinkančius sprendimo įvykdymo gera valia ir nepagrįstai priteisė iš jo 20 000 Lt atlyginimą antstolei. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad nurodyto skolininko veiksmai patvirtina, jog jis įvykdė visą teismo sprendimą per antstolės raginime nustatytą terminą, todėl pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punktą neturi mokėti 4 proc. nuo išieškotos sumos dydžio atlyginimo antstolei už vykdomojo dokumento įvykdymą

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias atlyginimo antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą mokėjimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl apskųsta šio teismo nutartis panaikinama (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis) ir paliekama galioti teisėta bei pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškimas dėl šių vykdymo išlaidų priteisimo atmestas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje esančius duomenis, kasatorius jau yra įvykdęs apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pervedęs antstolei 20 000 Lt (b. l. 72). Kasaciniam teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria antstolės pareiškimas dėl nurodytos vykdymo išlaidų sumos priteisimo atmestas, yra pagrindas atgręžti teismo nutarties įvykdymą, įpareigojant antstolę Jurgitą Bareikienę grąžinti skolininkui AB firmai „VITI“ 20 000 Lt, gautų pagal 2008 m. vasario 6 d. mokėjimo pavedimą Nr. P00327, apmokėtą 2008 m. vasario 8 d. AB DnB NORD banke (CPK 762 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 762 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Atgręžti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutarties įvykdymą. Įpareigoti antstolę Jurgitą Bareikienę grąžinti skolininkui AB firmai „VITI“ (juridinio asmens kodas 221504240) 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų), gautų pagal 2008 m. vasario 6 d. mokėjimo pavedimą Nr. P00327, apmokėtą 2008 m. vasario 8 d. AB DnB NORD banke.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis