Dėl išieškojimo išlaidų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-272/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 73.2.8; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo (buvusi uždaroji akcinė bendrovė draudimo įmonė „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ ieškinį atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialui (buvusiai uždarajai akcinei bendrovei draudimo įmonei „Lietuvos eksporto ir importo draudimas“) dėl draudimo išmokos ir delspinigių priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl išieškojimo išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl Prekinio kredito draudimo taisyklių 8.12 punkto, nustatančio draudimo išmokos išmokėjimo atidėjimą, kilus draudėjo ir pirkėjo ginčui, taikymo ir aiškinimo prekinio kredito draudimo teisiniuose santykiuose, ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigos nustatymą ir įrodymų vertinimą draudėjo ir pirkėjo ginčuose dėl pirkimo–pardavimo sąlygų nesilaikymo, atidedant draudimo išmokos išmokėjimą iki draudikui bus pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad ginčas išspręstas šalių susitarimu ar įsiteisėjusiu teismo ar arbitražo sprendimu. Ieškovas nurodė, kad ginčo šalys, remdamos Prekinio kredito draudimo taisyklėmis (toliau – Draudimo taisyklėmis), 2004 m. liepos 26 d. sudarė Prekinio kredito draudimo sutartį, pagal kurią atsakovas apdraudė ieškovą nuo pirkėjų nemokumo. Ieškovo prašymu atsakovas 2004 m. rugpjūčio 4 d. įvertino riziką ir suteikė 1 500 000 Lt draudimo apsaugą ieškovo pirkėjui AG Importacao E Exportacao SA (toliau – pirkėjas). Ieškovas, atsakovas ir AB SEB Vilniaus bankas 2005 m. rugpjūčio 1 d. papildomai susitarė, kad tais atvejais, kai atsakovui, kaip draudikui, perleista reikalavimo teisė į apdraustą pirkėjo skolą priklausė AB SEB Vilniaus bankui, tai draudimo išmokos gavėjas yra AB SEB Vilniaus bankas. Ieškovas, vadovaudamasis 2003 m. gruodžio 1 d. Prekių (spalvotų televizorių) gamybos/pirkimo sutartimi, 2004 m. gruodžio 27 d. – 2005 m. sausio 8 d. pardavė pirkėjui spalvotų televizorių už 352 731 eurą (1 217 909,60 Lt). AB SEB Vilniaus bankas faktoringo sutarties pagrindu iš ieškovo įsigijo reikalavimo teisę į dalį pirkėjo skolos (195 253 eurus) už pateiktas prekes ir dėl šios sumos tapo kreditoriumi pirkėjo atžvilgiu, o ieškovas liko kreditoriumi dėl likusios skolos dalies (157 478 eurų). Ieškovo teigimu, pirkėjas prekes gavo, pretenzijų nepareiškė nei ieškovui, nei AB SEB Vilniaus bankui ir įsipareigojo už gautas prekes apmokėti ne vėliau kaip per 90 dienų, tačiau to nepadarė, neatsakė į pretenzijas, todėl 2005 m. gegužės 11 d. ieškovas informavo atsakovą apie uždelstą pirkėjo skolą. Įvykus draudiminiam įvykiui (draudiminio įvykio data laikytina 2005 m. rugpjūčio 1 d.), atsakovas užbaigė draudiminio įvykio tyrimą, konstatavo draudiminio įvykio faktą ir nustatė draudimo išmokos dydį; Reikalavimo teisės perleidimo 2005 m. rugpjūčio 1 d. sutarties pagrindu perėmė reikalavimo teises į pirkėjo 352 731 euro skolą. Atsakovas, kaip naujasis kreditorius, įgijo teisę reikalauti įvykdyti prievolę iš pirkėjo, jam perėjo visos pradinio ieškovo ir AB SEB Vilniaus banko teisės į pirkėją. Atsakovas iš dalies sutartį įvykdė – išieškojo iš pirkėjo didesnę skolos dalį – 198 339 eurus, kurie buvo pervesti tiesiogiai AB SEB Vilniaus bankui, o gautų pinigų skirtumą (3086 eurai) AB SEB Vilniaus bankas pervedė tiesiogiai ieškovui. 2005 m. rugsėjo 23 d. ieškovas pateikė atsakovui prašymą išmokėti draudimo išmoką dėl likusios 154 392 eurų skolos dalies. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką motyvuodamas Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalimi, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Ieškovo manymu, atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką buvo nepagrįstas, nes ieškovas iki pat reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo nebuvo gavęs iš pirkėjo jokių pretenzijų nei dėl pateiktų prekių kokybės, nei dėl jų kiekio, atsakovui buvo pateikti visi dokumentai, įrodę pirkėjo skolą ieškovui, atsakovas juos įvertino ir pripažino, kad įvyko draudiminis įvykis. Ieškovo teigimu, atsakovas nepateikė jokių dokumentų, kuriais būtų įtvirtintas juridinis faktas – reikalavimo teisės dėl 154 392 eurų skolos negaliojimas. Ieškovas, sudaręs reikalavimo perleidimo sutartį ir pateikęs atsakovui draudiminį įvykį patvirtinusius dokumentus, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo išmokėti draudimo išmoką. Ieškovo manymu, atsakovo raginimai pačiam ieškovui po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo pačiam vykdyti skolos išieškojimą iš pirkėjo, nepagrįsti ir neteisėti, nes ieškovas po šios sutarties sudarymo nebebuvo pirkėjo kreditorius ir neturėjo materialinės subjektinės teisės pagal prievolę su pirkėju, tačiau pagal Draudimo sutarties sąlygas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo, kaip draudiko, išmokėti draudimo išmoką. Ieškovo nuostoliai dėl pirkėjo nemokumo ieškinio pateikimo teismui dieną buvo 154 392 eurai, mokėtina draudimo išmoka yra 90 procentų nuo skolos sumos – 138 952,80 euro (479 776,22 Lt). Ieškovo teigimu, nuo 2005 m. spalio 9 d. iki 2006 m. vasario 6 d. atsakovas privalėjo sumokėti 31 425,34 Lt delspinigių. Ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo 479 776,22 Lt draudimo išmokos, 31 425,34 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas pateikė priešieškinį ir nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutarties 2 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad, įgyvendinus iš ieškovo perimtą reikalavimo teisę, šis įsipareigojo grąžinti išieškotą sumą atskaičius draudimo išmoką ir visas su šios teisės įgyvendinimu susijusias ir dokumentais pagrįstas su skolos išieškojimu susijusias atsakovo išlaidas. Atsakovas, vykdydamas reikalavimo perleidimo sutartį, sudarė skolos išieškojimo sutartį su skolų išieškojimo bendrove Coface Mope S. A., kuri, vykdydama aktyvius išieškojimo veiksmus, pasiekė, kad pirkėjas sumokėtų didžiąją skolos dalį – 198 339 eurus. Skolų išieškojimo bendrovė pateikė atsakovui sąskaitas už suteiktas skolos išieškojimo paslaugas; atsakovas pagal gautas sąskaitas pervedė bendrovei 27 755,53 Lt, todėl prašė šią sumą priteisti iš atsakovo, nes pagal reikalavimo perleidimo sutartį šias išlaidas atsakovui turėjo atlyginti ieškovas; taip pat priteisti šešių procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš ieškovo atsakovui 27 755,53 Lt ir šešių procentų dydžio metinių palūkanų, palūkanas skaičiuojant nuo 2006 m. liepos 3 d. (nuo priešieškinio pateikimo teismui dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir pirkėjo faktiškai susiklostė ginčo santykiai dėl prekių pirkimo–pardavimo sutarties tinkamo vykdymo. Pagal Draudimo taisyklių 8.12 punktą, kilus ginčui tarp draudėjo ir pirkėjo dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų nesilaikymo, draudimo išmokos išmokėjimas turėjo būti atidedamas iki tol, kol draudikui bus pateikti dokumentai, patvirtinę, jog ginčas išspręstas šalių susitarimu ar įsiteisėjusiu teismo ar arbitražo sprendimu; jeigu dokumentuose konstatuota draudėjo atsakomybė už pirkimo sąlygų pažeidimą, tai uždelsta pirkėjo skola laikoma nedraudiminiu įvykiu. Teismas, atsižvelgdamas į šią taisyklių nuostatą, pripažino nepagrįstu ieškovo teiginį, kad draudikas turėjo spręsti ginčą su pirkėju pagal Draudimo taisyklių 8.12 punkte nustatytus būdus. Teismo teigimu, Draudimo taisyklių 8.6 punkto nuostata, pagal kurią, pateikus visus reikiamus dokumentus bei perleidus draudikui reikalavimo teisę, draudimo išmoka turi būti išmokama visais atvejais, nepaneigė 8.12 punkto, o ieškovas šių taisyklių 8.6 punktu būtų galėjęs remtis tuo atveju, jei nebūtų ieškovo ir pirkėjo ginčo arba ieškovas būtų pateikęs Draudimo taisyklių 8.12 punkte nurodytus dokumentus. Teismas, remdamasis Draudimo taisyklių 6.1 punktu, pažymėjo, kad pagal šias taisykles draudiminiu įvykiu laikoma uždelsta pirkėjo skola, atsiradusi dėl apdrausto pirkėjo patvirtinto nemokumo arba pripažinus tariamą nemokumą. Dėl to teismas nurodė, kad draudiminio įvykio buvimas siejamas su skolos buvimu ir su tikru ar tariamu nemokumu ir vien tariamo nemokumo faktas, esant ieškovo ir pirkėjo ginčui dėl paties skolos buvimo fakto, negalėtų būti pagrindas reikalauti draudimo išmokos iš atsakovo pagal Draudimo taisyklių 6.1, 6.2, 6.3 punktus. Teismas, vertindamas ieškovo 2005 m. vasario 28 d. ir 2005 m. gegužės 10 d. Portugalijos bendrovei Zagga Comercio International LDA išrašytas kreditines sąskaitas 74 520 eurų ir 79 872 eurų sumai, nurodė, kad iš jų nematyti, kam, už kokią sumą ir už kokias konkrečiai paslaugas ši bendrovė sutiko apmokėti sąskaitas. Teismas, atmesdamas ieškovo teiginius, kad jis, pagal reikalavimo perleidimo sutartį perleidęs atsakovui reikalavimo teisę į pirkėją, nebeturėjo reikalavimo teisės į šį pirkėją, tokia teise privalėjo pasinaudoti atsakovas, o reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktas patvirtino, jog atsakovas pripažino draudiminio įvykio faktą, nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas suteikė teisę atsakovui vykdyti išieškojimo procedūras, tačiau tai nereiškė draudiminio įvykio pripažinimo, o reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas nepaneigė Draudimo taisyklių 8.12 punkto galiojimo. Be to, teismas nurodė, kad atsakovas 2005 m. gruodžio 5 d. raštu pareiškė grąžinąs ieškovui reikalavimo teisę. Teismas, vertindamas priešieškinio reikalavimų pagrįstumą, nurodė, kad išlaidų, susijusių su išieškotos iš pirkėjo skolos dalies išieškojimu, atlyginimas buvo aptartas Reikalavimo perleidimo sutarties 2 straipsnio 4 dalyje ir tai nebuvo susiję su visišku įsiskolinimo išieškojimu, ieškovui tokia praktika buvo žinoma, tai patvirtino jo paties pateikta 2005 m. rugpjūčio 22 d. pavedimo sutartis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. sausio 21 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: priteisė ieškovui iš atsakovo 479 776,22 Lt draudimo išmokos, 31 425,34 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą, šias skaičiuojant nuo 2006 m. vasario 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė, kad ieškovo UAB,,Šiaulių tauro televizoriai“ (draudėjo) ir atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG filialo (draudiko) draudimo sutartis buvo sudaryta pagal standartines sąlygas, nustatytas Draudimo taisyklėse, ir buvo neatskiriama draudimo sutarties dalis, todėl pagal CK 6.992 straipsnį draudimo sutarčiai turėjo būti taikomi CK 6.185–6.187 straipsniai. Kolegija nustatė, kad pirkėjas įmonė pagal 2003 m. gruodžio 1 d. Spalvotų televizorių gamybos/pirkimo sutartį su produkcijos gamintoju ir pardavėju UAB,,Šiaulių tauro televizoriai“ už pagamintą ir parduotą produkciją pilnai neatsiskaitė ir jo skola buvo 154 392 eurai. Atsakovas šios skolos neginčijo, 2005 m. birželio 1 d. raštu pripažino, kad, negavus informacijos apie pirkėjo bankrotą, pagal Draudimo taisyklių 1.18 punktą prasidėjo tariamo nemokumo periodas. Kolegija konstatavo, kad įvyko Draudimo taisyklų 6.1 punkte nustatytas draudiminis įvykis, t. y. atsirado uždelsta pirkėjo skola, pripažinus tariamą pirkėjo nemokumą. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas savo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindė Draudimo taisyklių 8.12 punktu ir Draudimo įstatymo 82 straipsniu, t. y. turėjo būti pateikti ieškovo ir pirkėjo ginčo išsprendimo dokumentai, tačiau aiškinant Draudimo taisyklių 8.12 punktą, kolegijos teigimu, ginčo dėl pirkimo sutarties sąlygų nesilaikymo arba jų pažeidimo patvirtinimo faktas galėjo būti įrodinėjamas kaip formalus šalių nesutarimų, kilusių vykdant sutartį, aiškinimasis, pateikiant formalų ginčo išsprendimo dokumentą – šalių susitarimą arba įsiteisėjusį teismo ar arbitražo sprendimą. Kolegija nepripažino tinkamu įrodymu 2005 m. rugsėjo 4 d. laiško ir jo faksimilinės kopijos, kuriais atsakovas įrodinėjo pirkėjo ir ieškovo ginčo kilimo faktą; motyvavo, kad tokie duomenys negalėjo būti tinkami ir pakankami pagal Draudimo taisyklių 8.12 punktą, tokiais įrodymais galėjo būti raštiška pirkėjo pretenzija kartu su informacija apie prekių kokybę ar ieškovo atsakymas į tokią pretenziją ir panašiai. Dėl to kolegija, įvertinusi 2005 m. rugsėjo 4 d. laišką ir jo faksimilinę kopiją, nurodė, kad iš šio laiško turinio nebuvo galima spręsti, apie kokios pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą ir apie kokius ginčus jame nurodoma, byloje nebuvo jokios kreditinės sąskaitos, išrašytos pirkėjui dėl gamybos broko ar kokybės kontrolės trūkumų, nebuvo duomenų, patvirtinusių atsakovo teiginį, kad 2005 m. vasario 28 d. ir 2005 m. gegužės 10 d. ieškovo išrašytos sąskaitos firmai Zagga Comercio International Lda buvo pateiktos klaidingai, todėl padarė išvadą, kad bylos duomenys nepatvirtino ieškovo ir pirkėjo ginčo dėl prekių kokybės fakto pagal Draudimo taisyklių 8.12 punktą. Kolegija, vertindama reikalavimo teisės atsakovui perleidimo klausimus, nurodė, kad pagal Draudimo taisyklių 8.6, 8.9 punktus draudikas iki reikalavimo į apdraustą pirkėjo skolą perleidimo draudikui, gavęs iš draudėjo visus reikiamus dokumentus, nustato draudimo išmokos dydį ir tik tada perima reikalavimo teisę, t. y. 2005 m. rugpjūčio 1 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis patvirtino, kad ieškovas, kaip pradinis kreditorius, ir AB SEB Vilniaus bankas, kaip faktorius, perleido ieškovo reikalavimo teisę į įmonės Grupo AG – Comercio international S. A. 352 731 euro skolą, o atsakovas, kaip naujasis kreditorius, įgijo teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę; Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo faktas patvirtino aplinkybę, kad įvyko Draudimo taisyklių 6.1 punkte nustatytas draudiminis įvykis ir šį faktą pripažino atsakovas, kuris šios sutarties pagrindu iš ieškovo perėmė reikalavimo teisę, o ieškovas, perleidęs tokią teisę, prarado teisę pats reikalauti iš pirkėjo sumokėti skolą. Be to, kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybės, jog dėl perleisto reikalavimo nebus galimas išieškojimas ateityje, kad reikalavimo perleidimo metu išieškojimas buvo negalimas, todėl teismas, kolegijos nuomone, neturėjo pagrindo taikyti CK 6.102 straipsnio 1 dalį, pagal kurią draudžiama perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio nebus galimas išieškojimas. Kolegija nurodė, kad pagal Draudimo taisyklių 8.12 punktą draudikas turėjo pagrįsti teisės atidėti draudimo išmokos mokėjimą atsiradimą, ginčą nagrinėjant teisme – šią aplinkybę įrodyti leistinais ir pakankamais įrodymais; atsakovas turėjo įrodyti ieškovo ir pirkėjo ginčo faktą ir kad atsakovui perleista reikalavimo teisė į pirkėjo skolą buvo negaliojanti. Kolegijos teigimu, kitu atveju, tokią įrodinėjimo pareigą perkėlus draudėjui (ieškovui), pastarasis atsidurtų nelygiateisėje padėtyje su draudiku (atsakovu), nes atsakovui pakaktų tik pareikšti, kad tarp draudėjo ir pirkėjo kilo ginčas dėl sutarties sąlygų vykdymo, o draudėjas, prieštaraudamas tokiam teiginiui, turėtų įrodinėti, kad tokio ginčo nėra. Atsakovui neįrodžius išvardytų aplinkybių, jam atsirado Draudimo taisyklių 8.13 punkte ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga sumokėti ieškovui, kaip draudėjui, draudimo išmoką pagal jo ir ieškovo 2004 m. liepos 26 d. sudarytą Prekinio kredito draudimo sutartį, o Draudimo taisyklų 8.12 punkte nustatytos teisės sustabdyti draudimo išmokos mokėjimą jis neįgijo. Kolegija, vertindama priešieškinio argumentus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neaiškino ir netaikė Draudimo taisyklių 8.11 punkto, nustatančio draudiko pareigą grąžinti išieškotos iš pirkėjo skolos dalį, apibrėžiančios draudiko išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu, sąvoką. Kolegijos vertinimu, pagal Draudimo taisyklių 8.11 punktą išlaidos, susijusios su skolos išieškojimu, buvo žyminiai mokesčiai ir kiti mokesčiai ginčų sprendimo ir kitoms institucijoms bei advokatams ar kitokiems teisiniams patarėjams. Tuo tarpu iš atsakovo pateiktos 2005 m. rugpjūčio 24 d. Surinkimo paslaugų sutarties matyti, kad atsakovas naudojosi ne advokato ar kitokio teisinio patarėjo paslaugomis, o administracinėmis pinigų surinkimo valdymo paslaugomis, kurios pagal savo turinį ir pobūdį negalėjo būti prilygintos teisinių patarėjų paslaugoms; atlyginimas už administracinę pinigų surinkimo valdymo paslaugą privačiai bendrovei negalėjo būti aiškinamas kaip mokestis kitai institucijai. Be to, pagal nurodytą Draudimo taisyklių 8.11 punktą draudiko tiesioginės išlaidos, susijusios su skolos iš pirkėjo išieškojimu, galėjo būti atskaitomos tik tuo atveju, jeigu jų nepavyko išieškoti iš pirkėjo; atsakovas, reikšdamas reikalavimą dėl tokių išlaidų, nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybės, kad šių išlaidų jam nepavyko išieškoti iš pirkėjo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Prekinio kredito draudimo sutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, teismo pateiktas sutarties aiškinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB,,Elko Kaunas” v. UAB,,Draudimo kompanija Neris”; bylos Nr. 3K-3-217/2006, esančių išaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas Prekinio kredito draudimo sutartį aiškino plečiamai, neatsižvelgdamas į Draudimo taisyklių sąlygas, sutarčių aiškinimo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, Prekinio kredito draudimo sutarčių specifiką, nepagrįstai gynė tik draudėjo interesus.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, neatsižvelgė į Draudimo sutarties sąlygas. Pagal Draudimo taisyklių 8.12 punktą, kilus draudėjo ir pirkėjo ginčui dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų nesilaikymo ar jų pažeidimo, draudimo išmokos išmokėjimas atidedamas iki draudikui bus pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad ginčas išspręstas šalių susitarimu ar įsiteisėjusiu teismo ar arbitražo sprendimu. Kasatoriaus manymu, jis, kaip draudikas, siekdamas ieškinio atmetimo, turėjo nurodyti ir pagrįsti, jog kilo ginčas tarp ieškovo ir pirkėjo, o ieškovas savo ruožtu, siekdamas draudimo išmokos išmokėjimo, turėjo nurodyti ir pagrįsti, kad ginčo nėra arba jis išspręstas šalių susitarimu ar įsiteisėjusiu teismo ar arbitražo sprendimu. Atsakovo pareiga pagal Draudimo taisyklių 8.12 punktą buvo tik nurodyti ir pagrįsti, kad kilo ieškovo ir pirkėjo ginčas, ir jis neprivalėjo pateikti tokio ginčo išsprendimo dokumentų, tai buvo ieškovo pareiga, šalių įtvirtinta tiek Draudimo taisyklėse, tiek Prekinio kredito draudimo sutartyje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė papildomus įrodinėjimo leistinumo ar sąsajumo reikalavimus pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį, 180 straipsnį, atsakovui įrodinėjant ieškovo ir pirkėjo ginčo faktą. Netinkamas papildomos įrodinėjimo pareigos numatymas atsakovui reiškia rungimosi principo pažeidimą civiliniame procese. Kasatoriaus teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis ėmėsi ar ketino imtis jam kokių nors prieinamų protingų priemonių skolai atgauti, ginčui išspręsti.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Reikalavimo perleidimo sutartį, neatsižvelgė ir nevertino šios sutarties ir Draudimo taisyklių sąlygų tarpusavio ryšio, tikslų, bylos faktinių aplinkybių. Teismas, aiškindamas Reikalavimo perleidimo sutartį, rėmėsi Draudimo taisyklių 8.6 ir 8.9 punktais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad Draudimo taisyklių 8.6 punkte buvo nustatyta draudimo išmokos sąlyga, įtvirtinta 5.3.6 punkte, pagal kurį iš draudėjo reikalaujama pateikti būtinus dokumentus apie draudiminio įvykio aplinkybes ir pasekmes. Teismo argumentas, kad Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktas patvirtino, jog įvyko draudiminis įvykis ir šį faktą pripažino atsakovas, kuris šios sutarties pagrindu iš ieškovo perėmė reikalavimo teisę, neatitinka Draudimo taisyklių 7.1.3 punkto. Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas naudojosi ne advokato ar kitokio teisinio patarėjo, o administracinėmis pinigų surinkimo valdymo paslaugomis, kurios pagal savo turinį ir pobūdį negali būti prilyginamos teisinių patarėjų paslaugoms, neatitinka Draudimo taisyklių 8.11 punkto, nes teismas neargumentavo, kuo privati skolų išieškojimo bendrovė, savo pobūdžiu atliekanti ir teisinius skolos išieškojimo veiksmus, negali būti laikoma kitokia institucija ar kitokiu teisiniu patarėju. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovo priešieškinį. Kasatoriaus manymu, teismo motyvas, kad atsakovas, siekdamas skolos išieškojimo išlaidų priteisimo, turėjo įrodyti, jog šių išlaidų jam nepavyko išieškoti iš pirkėjo, neatitinka Reikalavimo perleidimo sutarties 2 straipsnio 4 dalies. Pagal bylos duomenis, atsakovo surasta bendrovė iš pirkėjo išieškojo tiek pinigų, kiek pervedė tiesiogiai atsakovui, o išlaidų, susijusių su šios skolos išieškojimu, atsakovui nepavyko išieškoti iš pirkėjo.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovo ir pirkėjo ginčo faktą patvirtinusius įrodymus, netinkamai nustatė šių įrodymų tikrumą, leistinumą ir pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pažeidė CPK 185 straipsnį. Kasatoriaus teigimu, teismas neteisingai vertino byloje pateiktą pirkėjo 2005 m. rugsėjo 4 d. faksimilinio pranešimo kopiją, pirkėjui išrašytas kreditines sąskaitas dėl gamybos broko ar kokybės kontrolės trūkumų, ieškovo atstovo paaiškinimus. Šie įrodymai patvirtino ginčo buvimo faktą ir buvo pagrindas taikyti Draudimo taisyklių 8.12 punktą. 2005 m. rugsėjo 4 d. rašte pirkėjas skolų išieškojimo bendrovei nurodė, jog ieškovas pateikė nekokybišką produkciją, netinkamai apskaičiavo transporto išlaidas, todėl pirkėjas turėjo išrašyti kreditines sąskaitas. Teismas neįvertino to, kad būtent pirkėjo atsisakytai išmokėti sumai byloje yra sąskaitos Portugalijos bendrovei. Tuo tarpu ieškovo atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl būtent lygiai tokiai pačiai sumai, kurios neapmokėjo pirkėjas panašiu laikotarpiu – 2005 metų pradžioje, buvo išrašytos kreditinės sąskaitos šiai bendrovei. Dėl to atsakovas (draudikas) pagal Draudimo taisyklių 8.7 punktą turėjo teisę reikalauti iš draudėjo papildomos informacijos ir dokumentų, reikalingų draudiminio įvykio tyrimui, taip pat tikrinti pateiktos informacijos ir dokumentų teisingumą, o nepateikus tokių dokumentų – atidėti draudimo išmokos išmokėjimą.

Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 6.102 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė aplinkybės, jog perleidus reikalavimą nebus galima išieškoti skolos ateityje. Byloje nustatyta, kad pirkėjas turėjo pretenzijų ieškovui dėl transporto paslaugų ir nekokybiškos produkcijos, todėl nebuvo pagrindo apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad nepatenkintą reikalavimo dalį bus galima patenkinti.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino Draudimo taisykles, nenukrypo nuo teismų praktikos, juolab kad faktinės aplinkybės ir teisiniai klausimai, keliami kasatoriaus nurodytoje nutartyje ir nagrinėjamoje byloje, skiriasi. Teismas taip pat tinkamai taikė Draudimo taisyklių 8.12 punktą, nepažeidė CPK normų dėl įrodymų įvertinimo, išsamiai ir objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, pateikė jų įvertinimą dėl sąsajumo su nagrinėjamu klausimu. Ieškovas pateikė visus turimus įrodymus, patvirtinusius, kad nebuvo jo ir pirkėjo ginčo, ieškovas taip pat negalėjo pateikti ginčo išsprendimo dokumentų, nes kasatoriaus reikalaujamo įrodyti ginčo nebuvo. Juolab kad atsakovas, ieškovo teigimu, neginčijo, jog buvo draudiminis įvykis, todėl atsakovas privalėjo išmokėti draudimo išmoką.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Kasatoriui ginčijant apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl neteisingo Kredito draudimo sutarties aiškinimo, kasacinio skundo argumentai vertintini atsižvelgiant į CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotuose precedentuose konkrečiose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-21/1998; 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000; 2000 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. 3K-3-1145/2000; 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-837/2001 ir kt.). Teisėjų kolegija taip pat pasisako ir dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos proceso dalyviams paskirstymą (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CK 6.193 straipsnį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į iš sutarties kylančių prievolinių teisinių santykių turinį, vertinant, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, taip pat jų elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys sudarė Prekinio kredito draudimo sutartį. Pagal šio rūšies draudimo sutartį draudikas suteikia draudėjui draudiminę apsaugą nuo galimų nuostolių, kurių pastarasis gali patirti, jeigu pardavėjo produkcijos pirkėjas neįvykdys savo prievolės, t. y. neapmokės už pateiktas prekes dėl savo nemokumo. Draudimo sutarties objektas tokiu atveju yra debitorinis įsiskolinimas, atsiradęs pristačius prekes. Kredito draudikas draudimo sutartimi garantuoja, kad draudėjo pirkėjui tapus nemokiam, prievolė vis tiek bus įvykdyta, draudėjas gaus draudimo išmoką ir nepatirs nuostolių. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pagal Prekinio kredito draudimo sutarties 8.6 punktą draudimo išmoka turi būti išmokėta, kai draudėjas pateikia visus reikiamus dokumentus ir perleidžia draudikui reikalavimo teisę, t. y. draudimo apsauga siejama su tam tikromis aplinkybėmis (draudiminiu įvykiu) ir tai įrodančiais dokumentais. Prekinio kredito draudimo sutarties 8.12 punkte nurodyta draudimo išmokos išmokėjimo sustabdymo tvarka, jei kyla pardavėjo (draudėjo) ir pirkėjo ginčas. Tai yra kreditoriaus savigynos būdas, leidžiantis jam sustabdyti prievolės vykdymą, tačiau tokio sustabdymo pagrįstumą reikia vertinti atsižvelgiant į CK 6.58 straipsnį, kuriame išvardyti teisės sustabdyti prievolės vykdymą pagrindai. Atsakovas nagrinėjamoje byloje atsisakė mokėti draudimo išmoką ir ją sustabdė nurodęs, kad kilo pardavėjo ir pirkėjo ginčas dėl produkcijos kokybės, tačiau atsakovas neįvertino draudimo išmokos mokėjimo sustabdymo pagrįstumo, taip pat to, ar buvo akivaizdžių trūkumų dėl pateiktų prekių kokybės ir ar šios aplinkybės leido kreditoriui priimti būtent tokį sprendimą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas neginčijo pirkėjo skolos pardavėjui, bylos duomenys nepatvirtino fakto apie ginčo dėl prekių kokybės buvimą. Minėta, kad draudimo apsauga siejama su tam tikromis aplinkybėmis (draudiminiu įvykiu) ir tai įrodančiais dokumentais, tačiau atsakovas, teigdamas, jog kilo ginčas, pagal CPK 178 straipsnį turėjo pagrįstai savo reikalavimą ir įrodyti šią aplinkybę, pateikdamas tam tikrus įrodymus. Atsakovas pateikė 2005 m. rugsėjo 4 d. laišką ir jo faksimilinę kopiją, tačiau šie dokumentai pagal Taisyklių 8.12 punktą negalėjo būti tinkamas įrodymas jau vien dėl to, kad tai nebuvo formalus teisinių santykių aiškinimąsi įrodantis dokumentas. Teisėjų kolegija nurodo, kad pretenzija galėjo būti įrodymas apie ginčą, bet atsakovas tokio įrodymo nepateikė. Be to, remiantis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nurodytas laiškas negalėjo būti tinkamas įrodymas ir dėl to, kad buvo neaiškus jo turinys ir neaišku, kokias sutartis laiške nurodė šalys. Vadinasi, atsakovui, teigusiam, kad jis neturėjo prievolės mokėti draudimo išmoką dėl to, kad kilo pardavėjo ir pirkėjo ginčas, kilo pareiga įrodyti šią aplinkybę, o to neįrodžius, taip pat teismams nenustačius, jog atsakovo nurodytas ginčas vyko dėl akivaizdžių prekių kokybės trūkumų, t. y. nesant ginčo, turėjo būti taikomas Taisyklių 8.6 punktas, o ne 8.12 punktas, ir sumokėta draudimo išmoka. Juolab kad pagal Prekinio kredito draudimo sutarties 8.9 punktą draudėjas, prieš draudimo išmokos išmokėjimą, privalo perleisti draudikui savo reikalavimo teisę į apdraustą pirkėjo skolą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi draudikas iki reikalavimo į apdraustą pirkėjo skolą perleidimo draudikui, gavęs iš draudėjo visus reikiamus dokumentus, nustato draudimo išmokos dydį ir tik tada perima reikalavimo teisę, t. y. 2005 m. rugpjūčio 1 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis patvirtino, kad ieškovas, kaip pradinis kreditorius, ir AB SEB Vilniaus bankas, kaip faktorius, perleido ieškovo reikalavimo teisę į įmonės Grupo AG – Comercio international S. A. skolą, o atsakovas, kaip naujasis kreditorius, įgijo teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę. Taigi buvo įvykdyti visi Prekinio kredito draudimo sutarties 6.1, 8.6 punktų reikalavimai.

Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovas 2005 m. birželio 1 d. raštu pripažino, jog prasidėjo pirkėjo tariamo nemokumo periodas. Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija remiasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, aiškindama Prekinio kredito draudimo sutartį, ir nurodo, kad pagal šios sutarties 6.1 punktą draudiminiu įvykiu laikoma uždelsta pirkėjo skola, atsiradusi dėl apdrausto pirkėjo patvirtinto nemokumo arba pripažinus tariamą nemokumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino šios sutarties aptartus punktus ir padarė teisingą išvadą, jog įvyko draudiminis įvykis (tariamas pirkėjo nemokumas, kurį atsakovas pripažino), todėl atsakovas turėjo pareigą sumokėti draudimo išmoką, nepagrįstai atsisakė tai daryti, teigdamas, kad mokėjimas stabdytinas dėl kilusio ginčo, tačiau nepateikė ginčo kilimo faktą įrodančių dokumentų.

Kasaciniame skunde nurodytoje nutartyje ir nagrinėjamoje byloje ratio decidendi nesutampa. Minimoje nutartyje kalbama apie draudiko teisę savo sprendimu pakeisti draudimo liudijimo sąlygą, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl draudiko teisės atidėti draudimo išmokos mokėjimą paaiškėjus tam tikroms aplinkybėms. Dėl to nurodyta nutartimi teisėjų kolegija nesiremia.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodymų tyrimo ir įvertinimo taisykles, nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl nėra pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Gintaras Kryževičius

Sigitas Gurevičius