Dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-319/2008

Procesinio sprendimo kategorija

44.5.2.5 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. D. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. D. prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 181 072,44 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovas nurodė, kad turtinę žalą sudaro 3800 Lt gynybos išlaidų, 1076,42 Lt kelionės išlaidų į ikiteisminio tyrimo įstaigas ir teismus, 176 196,02 Lt negauto darbo užmokesčio Švedijoje. Ieškovo teigimu, žala jam buvo padaryta dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro bei teismo veiksmų, t. y. dėl neteisėtai iškeltos baudžiamosios bylos, nepagrįsto kaltinimo, neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės (rašytinio pasižadėjimo neišvykti) ir per ilgo bylos proceso. Ieškovas nurodė, kad, iškėlus baudžiamąją bylą, pareiškus jam nepagrįstus kaltinimus bei paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos, jam buvo užkirstas kelias 2000 m. lapkričio 15 d. išvykti į Švediją įsidarbinti firmoje „Formsprak AB“ vairuotoju-apsaugos darbuotoju už mėnesinį 10 000 Švedijos kronų atlyginimą. Per laikotarpį nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. rugsėjo 21 d. jis būtų gavęs 176 196,02 Lt darbo užmokesčio, taigi ši negauta suma pripažintina jo patirta turtine žala ir yra atlygintina. Prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą ieškovas grindė tuo, kad dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir jos tyrimo jis prarado daug draugų ir pažįstamų, buvo pažeminta jo garbė, orumas, geras vardas. Dėl to jis giliai dvasiškai išgyveno, be to, dirbdamas ūkio darbus patyrė buitinę traumą ir ilgą laiką gydėsi. Baudžiamasis persekiojimas jam sukėlė dvasinį šoką, jo šeimos nariai buvo ir yra įžeidinėjami, patiria patyčias iš pašalinių asmenų. Ieškovo teigimu, dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, tyrimo ir nagrinėjimo kalti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai bei teismai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2007 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui R. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės 4807,05 Lt materialinės žalos atlyginimo, nustatant, kad žalą turi atlyginti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovui 2000 m. liepos 17 d. buvo iškelta baudžiamoji byla pagal BK 116 straipsnio 2 dalį, joje atliktas parengtinis tyrimas, po kurio byla perduota nagrinėti Šiaulių apygardos teismui, kuris 2001 m. gruodžio 21 d. nutartimi baudžiamąją bylą grąžino tyrimui papildyti. Ši nutartis buvo skundžiama apeliacine bei kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija 2002 m. birželio 25 d. nutartimi paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2001 m. gruodžio 21 d. nutartį. 2002 m. spalio 21 d. baudžiamoji byla perduota nagrinėti Kelmės rajono apylinkės teismui, vėliau – Raseinių rajono apylinkės teismui. Raseinių rajono apylinkės teismas 2003 m. liepos 7 d. nuosprendžiu išteisino ieškovą pagal BK 287 straipsnio 1 dalį, nesant nusikaltimo sudėties. Šis teismo nuosprendis buvo skundžiamas apeliacine bei kasacine tvarka, tačiau paliktas nepakeistas. Teismas iš pateiktų įrodymų nustatė, kad ieškovas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismų procesinių veiksmų patyrė 4807,05 Lt išlaidų (3800 Lt gynybai + 1007,05 Lt kelionėms), pripažintinų turtine žala. Teismas pažymėjo, kad žmogaus teisė į neliečiamumą ir nekaltumą yra absoliuti, todėl pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį Lietuvos valstybė privalo atlyginti ieškovui 4807,05 Lt turtinės žalos. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems pareigūnams, ir padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, jos tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teisėjų kaltės. Baudžiamojoje byloje ieškovui, kaltinamam tarnybinių įgaliojimų viršijimu pagal BK 287 straipsnio 2 dalį, buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos be kvotėjo, tardytojo, prokuroro ar teismo leidimo. Ieškovas neskundė jos paskyrimo, nors tokia teisė buvo nustatyta tuo metu galiojusio BPK 109¹ straipsnyje. Teismas nurodė, kad teisėsaugos institucijų veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau baudžiamojoje byloje aukštesniosios instancijos teismai nenustatė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismų veiksmų neteisėtumo. Dėl to teismas, vadovaudamasis CK 6.272 straipsnio 3 dalimi, atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą. Ieškinio reikalavimą priteisti 176 196,02 Lt turtinės žalos (negautų darbinių pajamų) teismas taip pat pripažino nepagrįstu, ieškovui neįrodžius realaus siekio įsidarbinti Švedijos firmoje „Formsprak AB“ už 10 000 Švedijos kronų mėnesinį darbo užmokestį (ieškovas nebuvo nuvykęs į Švediją tartis dėl darbo sąlygų, nesikreipė į Švedijos Ambasadą Lietuvoje dėl vizos ir leidimo dirbti nuolatinį darbą gavimo).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo R. D. ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus, 2008 m. sausio 21 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą pakeitė: teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui R. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės priteista 4807,05 Lt turtinės žalos atlyginimo, panaikino ir ieškinio reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas tarnybinių įgaliojimų viršijimu, t. y. tuo, kad, dirbdamas Kelmės rajono policijos komisariato budėtoju grupės inspektoriumi, 2002 m. birželio 11 d., apie 24 val., tarnybos metu, asmeniniais tikslais, keršydamas A. G. už 1995 m. liepos 25 d. atliktą tarnybinį patikrinimą, dėl kurio jam nebuvo padidintas darbo užmokesčio koeficientas ir vienerius metus neskirta premijų už darbo rezultatus, viršydamas jam suteiktas tarnybos teises, neteisėtai sulaikė nukentėjusįjį A. G. ir pavartojo smurtą, padarydamas jam lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikimą, tyčiojosi iš nukentėjusiojo, žodžiais įžeidė jo garbę, suplėšė marškinius, tokiais veiksmais diskredituodamas policijos pareigūno vardą ir padarydamas didelę žalą valstybės interesams bei šiurkščiai pažeisdamas nukentėjusiojo konstitucines teises ir laisves, padarydamas jam didelę fizinę, turtinę ir neturtinę žalą. Raseinių rajono apylinkės teismo 2003 m. liepos 7 d. nuosprendžiu ieškovas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, dėl šio nusikaltimo išteisintas, šis teismo sprendimas paliktas nepakeistas peržiūrėjus jį apeliacine bei kasacine tvarka. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 4807,05 Lt turtinei žalai atlyginti, šią valstybės prievolę siedamas tik su ieškovo išteisinimu, tačiau neatsižvelgdamas į visas civilinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 6.272 straipsnį, taikytiną kartu su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija, valstybės pareiga atlyginti tokio pobūdžio žalą atsiranda tik tuo atveju, jei žala padaryta neteisėtais (priimtais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką) pareigūnų veiksmais (procesiniais teisiniais aktais), kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese, ir esant kitoms dviem sąlygoms – žalai ir priežastiniam ryšiui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išteisinamasis teismo nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2001, 2003 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-895/2003, 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2006, 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-182/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-169/2007). Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas buvo išteisintas dėl įrodymų nepakankamumo. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu galiojusio BPK 76 straipsnyje buvo nustatyta teismo, prokuroro, tardytojo ir kvotėjo pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Teisėjų kolegija konstatavo, kad įrodymų vertinimo procesas siejamas su subjektyviais kriterijais, todėl įrodymų nepakankamumas nėra pagrindas vertinti pareigūnų, atlikusių ikiteisminį tyrimą, veiksmų kaip neteisėtų. Teismas, galutinai vertindamas įrodymus, išteisino apeliantą ir taip, reabilituodamas jį, įvykdė teisingumą, taip pat panaikino kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo asmuo neįgyja absoliučios teisės į žalos atlyginimą, jei nėra kitų tam būtinų įstatyme nustatytų sąlygų. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė R. D. 4807,05 Lt turtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl išdėstytų argumentų nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieškinio reikalavimų. Baudžiamoji byla buvo iškelta esant pagrindui ir vadai, nustatytiems tuo metu galiojusio BPK 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi buvo pagrindas ir parengtiniam tyrimui atlikti. Kardomosios priemonės paskyrimo tvarka, reglamentuota tuomečio BPK 95 straipsnyje, 96 straipsnio 1 dalyje, 99 straipsnio 1 dalyje ir 100 straipsnyje, taip pat nebuvo pažeista. Nei teismo nuosprendyje, nei aukštesnės instancijos teismų, peržiūrėjusių šį nuosprendį, nutartyse nekonstatuota šių procesinių veiksmų neteisėtumo. Teisėjų kolegija taip pat akcentavo, kad ieškovas neskundė nutarimo skirti kardomąją priemonę, nors apskundimo galimybė BPK buvo nustatyta. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas neįrodė savo teisių dėl paskirtos kardomosios priemonės suvaržymo, taip pat pagrįstų ketinimų įsidarbinti vienoje iš Švedijos bendrovių bei pareigūnų kliudymo tokiems siekiams. Dėl to teisės į žalos atlyginimą jis neįgijo. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) vertina baudžiamojo proceso stadijas kaip visumą, o proceso trukmei reikšmingu pripažįsta laikotarpį nuo oficialios institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki sprendimo procese priėmimo. EŽTT yra pažymėjęs, kad bylos proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir Teismo praktikoje apibrėžtus kriterijus: bylos sudėtingumą, asmens (įtariamojo) bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą ir kt. bylai reikšmingas aplinkybes. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos sudėtingumą, jos apimtį, bylos proceso eigą, atliktų procesinių veiksmų kiekį, konstatavo, kad bylos tyrimo procesas buvo intensyvus ir nebuvo nepateisinamai ilgas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies aspektu. Ieškovas neįrodė jo teisių pažeidimo, taip pat ir pagrindo neturtinei žalai atlyginti, nes jo nurodytos aplinkybės dėl patirtų sužalojimų neturi priežastinio ryšio su parengtinio tyrimo pareigūnų veiksmais. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 312 straipsniu, atsisakė priimti ir vertinti naujai pateiktą įrodymą – Šiaulių regioninio laikraščio straipsnį, kuriame, ieškovo teigimu, paviešinta melaginga informacija apie įvykį. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 30 straipsnių, draudžiančių diskriminaciją bei įtvirtinančių teisę kreiptis į teismą, pažeidimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. D. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatorius turėjo pateikti įrodymų, patvirtinančių ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, prokuroro ar teismų veiksmų neteisėtumą, per siaurai aiškino CK 6.272 straipsnio nuostatas. Teismai nesiaiškino, ar kardomoji priemonė kasatoriui buvo skirta esant 1961 m. BPK 95 straipsnyje nustatytam pagrindui. Kardomosios priemonės skyrimo būtinybė tuo metu galiojusiame BPK nebuvo nustatyta. Paskirta kardomoji priemonė sukėlė kasatoriui neigiamas pasekmes – žmonių nepasitikėjimą, galimybės gauti geriau apmokamą darbą Kelmėje ar kitame Lietuvos mieste arba įsidarbinti Švedijoje praradimą. Kasatorius neskundė paskirtos kardomosios priemonės ne tik dėl to, kad bijojo, jog jam bus paskirta griežtesnė, bet ir dėl to, kad tuo metu galiojusiame BPK nenustatyta tokio apskundimo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo asmuo neįgyja absoliučios teisės į žalos atlyginimą, jeigu nėra kitų įstatyme nustatytų būtinų sąlygų. Baudžiamosios bylos iškėlimas be pagrindo, nepagrįstas kardomosios priemonės paskyrimas, neoperatyvus ir neadekvačiai paskirtai kardomajai priemonei ilgas baudžiamosios bylos nagrinėjimas pripažintini pakankamu pagrindu atsakomybei atsirasti, nes kasatoriui trejus metus buvo apribota judėjimo laisvė, taip pat teisė pasirinkti darbo ar gyvenamąją vietą. Sprendžiant klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo turėjo būti įvertinti ir ieškovo turtiniai praradimai, ir dėl teisių apribojimų bei užsitęsusio proceso patirti nepatogumai.

2. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas kasatoriaus reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.272 straipsnį, pagal kurį valstybė atlygina žalą, padarytą neteisėtais pareigūnų veiksmais, nepaisant jų kaltės, taip pat 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatorius neįrodė neturtinės žalos fakto ir dydžio, taip pat be pagrindo atsisakė tirti ir vertinti naujai pateiktą įrodymą. Kasatoriaus nekaltumas buvo įrodytas įstatymų nustatyta tvarka. Tai, kad per ilgą bylos nagrinėjimo laikotarpį jis patyrė neturtinę žalą, akivaizdu. Be to, nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į bylos išnagrinėjimą iš esmės per protingai įmanomą laikotarpį, todėl žala turi būti atlyginta. Pagal CK 6.272 straipsnį atsiranda valstybės atsakomybė be kaltės, jeigu konstatuojamos tokios sąlygos: neteisėti atitinkamų institucijų (pareigūnų) veiksmai, žala bei priežastinis ryšys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą pagal CK 6.272 straipsnį asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl tų veiksmų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką išteisinamasis nuosprendis ar nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą savaime nėra pagrindas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai sprendimai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2007). Pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus tenka ieškovui, veiksmų neteisėtumas pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį suvokiamas kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ar kito kompetentingo pareigūno įstatymo nustatyta tvarka konstatuoti BPK ar ATPK pažeidimai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai buvo pareikšti kasatoriui, atliktų veiksmų neteisėtumą. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad neteisėti pareigūnų veiksmai – tai baudžiamosios bylos iškėlimas be pagrindo, kardomosios priemonės paskyrimas ir neoperatyvus ir neadekvačiai paskirtai kardomajai priemonei ilgas tyrimo eigos terminas, kurie sudarė sąlygas turtinei ir neturtinei žalai atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamai argumentuotą išvadą, kad baudžiamajai bylai iškelti pagrindas ir vada, nustatyti 1961 m. BPK, buvo, kardomoji priemonė taip pat paskirta laikantis BPK reikalavimų, atsižvelgiant į kaltinimo sunkumą. Kasatorius neteisingai nurodo, kad kardomosios priemonės apskundimo galimybė tuo metu galiojusiame BPK nebuvo nustatyta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad kasatorius neįrodė, jog dėl paskirtos kardomosios priemonės jis patyrė nepatogumų, susijusių su judėjimo laisvės apribojimu, negalėjimu įsidarbinti ir pan.

2. Kasacinio skundo teiginiai dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimo vertintini kaip nepagrįsti. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo kaltinimo Konvencijos 6 straipsnio prasme pareiškimo asmeniui iki sprendimo procese priėmimo, be to, praktikoje taip pat nustatyti kriterijai, kuriais remiantis vertinama baudžiamojo proceso trukmė. Tai – bylos sudėtingumas, pareiškėjo elgesys, valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė pareiškėjui. Baudžiamoji byla Nr. 67-2-009-2000 buvo gana sudėtinga (tai rodo kaltinimo esmė, apklausta nemažai liudytojų, atliktos šešios ekspertizės), baudžiamasis procesas buvo intensyvus. Parengtinis tardymas byloje atliktas per tris mėnesius, byla teisme baigta nagrinėti dar 2001 m. gruodžio 21 d. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad bylos nagrinėjimas nebuvo vilkinamas, o proceso eigai turėjo įtakos tiek paties R. D., tiek ir jo gynėjo veiksmai.

3. CK 6.272 straipsnio 3 dalies nuostata, kad, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala, nereiškia, jog neturtinės žalos padarymo faktas yra preziumuojamas ir ieškovui nereikia jo įrodyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tik atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Šiuo atveju nenustatyta neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti kasatoriui neturtinę žalą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą dėl tokių argumentų:

1. Kardomoji priemonė kasatoriui buvo paskirta nepažeidžiant tuomečio BPK reikalavimų. Kasatorius, teigdamas, kad, neskyrus kardomosios priemonės, jis būtų išvykęs į Švediją dirbti, taip tik patvirtina kardomosios priemonės skyrimo jam būtinumą.

2. Valstybės atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį atsirasti būtina nustatyti tris sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (jos padarymo faktą ir dydį) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kasatoriaus nurodytas aplinkybes, jo teigimu, patvirtinančias valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmų neteisėtumą, apeliacinės instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ir pagrįstai konstatavo, kad veiksmų neteisėtumas neįrodytas. Nenustačius bent vienos iš delikto sąlygų, valstybės atsakomybė neatsiranda.

3. Neįrodžius valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų buvimo, netenkintinas ir reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, kasatoriaus nurodytas naujas neturtinės žalos atlyginimo pagrindas – melagingos informacijos paskleidimas masinės informacijos priemonėse – yra savarankiškas civilinės atsakomybės pagrindas, nustatytas CK 2.24 straipsnyje, pagal kurį atsakomybė gali kilti visuomenės informavimo priemonei. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo neturtinės žalos atsiradimo šiuo aspektu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacijos dalykas nagrinėjamoje byloje yra materialinės teisės normų, reglamentuojančių turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kai žala padaryta asmenį patraukus baudžiamojon atsakomybėn, aiškinimas ir taikymas.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1-3 dalyse. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje kasatorius nesirėmė aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Aplinkybė, kad dėl kasatoriaus buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris, peržiūrėjus jį instancine tvarka, apeliacinės instancijos ir kasacinio teismų paliktas nepakeistas, visų pirma reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio. Toks požiūris į išteisinamojo nuosprendžio reikšmę sprendžiant šios rūšies civilinės atsakomybės klausimus yra suformuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007 ir kt.). Kita vertus, sprendžiant kasacijos dalyką sudarantį klausimą, taikytina ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Ji ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pagal Konvencijos septintojo protokolo 3 straipsnį asmeniui atsiranda teisė į kompensaciją, jeigu asmuo galutiniu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisiamas už kriminalinį nusikaltimą, tačiau vėliau nuosprendis panaikinamas arba nuteistasis išteisinamas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai išaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą. Minėta, kad šios bylos atveju kasatorius buvo išteisintas pirmosios instancijos teismo, t. y. nuteistas nebuvo, taigi neįgijo ir teisės į žalos atlyginimą pagal Konvencijos septintojo protokolo 3 straipsnį.

Kasatorius kvestionuoja baudžiamosios bylos iškėlimo pagrindą. Bylą išnagrinėję teismai konstatavo, kad pagal tuometį reglamentavimą vada ir pagrindas iškelti baudžiamąją bylą buvo nustatyti, tai matyti iš baudžiamąją bylą išnagrinėjusių teismų nuosprendžio ir nutarties. Išteisinimo pagrindas – įrodymų, patvirtinančių kasatoriui inkriminuotą nusikalstamą veiką, nesurinkimas – greta kitų aplinkybių taip pat patvirtina, kad buvo vada ir pagrindas iškelti baudžiamąją bylą. Taigi kasatorius šiuo atveju kelia fakto, o ne teisės klausimus, tuo tarpu faktų nustatinėjimas nepriskirtinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl kasatoriui nepagrindus savo teiginio apie vados ir pagrindo iškelti baudžiamają bylą nebuvimą nei faktinėmis aplinkybėmis, nei įstatymo nuostatomis, kasacinio teismo kolegija daugiau šiuo klausimu nepasisako.

Skiriant asmeniui kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Kardomoji priemonė – tai ne bausmė už inkriminuojamą veiką. Kardomosios priemonės, t. y. procesinės prievartos priemonės, tikslas yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą baudžiamosios bylos tyrimą ir teisminį nagrinėjimą. Pažymėtina, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti yra švelniausia kardomoji priemonė, ji nesusijusi su laisvės atėmimu. Kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti skyrimą asmuo, kuriam kardomoji priemonė skirta, turi teisę skųsti BPK nustatyta tvarka. Šios bylos ginčo atveju galiojo BPK 244 straipsnyje įtvirtinta teisė skųsti prokuroro veiksmus aukštesniajam prokurorui, o šio veiksmus – teismui. Nutarimą paskirti kaltinamajam kardomąją priemonę priėmė prokuroras (baudžiamoji byla Nr. 67-2-009-2000; T. 1, b. l. 248). Aplinkybė, kad kasatorius nepasinaudojo savo teise baudžiamojo proceso tvarka skųsti prokuroro nutarimo dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo, patvirtina faktą, jog kasatorius išnaudojo ne visas gynybos priemones. Kita vertus, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nereiškia, kad kardomosios priemonės skyrimo neteisėtumas preziumuojamas. Kasatorius kvestionuoja teismų išvadą dėl jam skirtos kardomosios priemonės teisėtumo, tačiau tokios savo pozicijos nepagrindė nei faktiniais duomenimis, nei teisine argumentacija. Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad tuo metu galiojusiame baudžiamojo proceso įstatyme nebuvo įtvirtintos procesinės galimybės apskųsti paskirtą kardomąją priemonę.

Atsakant į klausimą, ar byla buvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, reikia vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktais Konvencijos 6 straipsnio išaiškinimais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į EŽTT praktikoje suformuluotus kriterijus: bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį tiriant ir nagrinėjant bylą (žr. Grauslys v. Lietuva, no. 36743/97, § 60, 10 October 2000; Šleževičius v. Lietuva, no. 55479/00, § 29, 13 November 2001; Girdauskas v. Lietuva, no. 70661/01, § 26, 11 December 2003). EŽTT taip pat išaiškino, kad baudžiamosios teisės srityje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas „įmanomai trumpiausias laikas“ pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmeniui „pateikiami kaltinimai“; tai gali atsitikti anksčiau, negu byla patenka į ją nagrinėsiantį teismą. „Kaltinimas“ gali būti apibrėžtas kaip oficialus kompetentingos valdžios institucijos pranešimas asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nsuikalstamą veiką; tokia apibrėžtis atitinka tikrinimą, ar įtariamojo situacija buvo iš esmės paveikta (žr. Eckle v. Germany, no. 8130/78, judgement of 15 July 1982, Series A no. 51, § 73; Šleževičius v. Lietuva, no. 55479/00, § 25, 13 November 2001). Šią civilinę bylą išnagrinėję teismai nustatė, kad baudžiamasis procesas, kuris bendrai truko ketverius metus, du mėnesius ir keturiolika dienų, buvo intensyvus, parengtinis tyrimas baigtas per tris mėnesius, teisminio proceso trukmei turėjo įtakos ir paties kasatoriaus bei jo gynėjo veiksmai, be to, išteisinamasis nuosprendis buvo skundžiamas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Kasatorius neidentifikavo baudžiamąją bylą tyrusių pareigūnų ir nagrinėjusių teismų veiksmų neteisėtumo ir to, dėl ko juos būtų galima įvardyti kaip Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (pažeidimus). Tuo tarpu skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis yra pakankamai motyvuota, jos išvados pagrįstos teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų pagrindu (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

Konstatavus, kad kasatorius šioje byloje neįrodė bylą tyrusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų neteisėtų veiksmų, taip pat priežastinio ryšio tarp buitinės traumos ir baudžiamosios bylos, valstybei neatsirado pareiga atlyginti ieškovo nurodomą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą (CK 6.272 straipsnis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažintina teisėta, naikinti ar keisti ją kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis