Civilinė byla Nr. 3K-3-325/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.5.2.4; 73.2.6.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės K. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. G. ir K. B. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė solidariai priteisti iš bendraatsakovių A. G. ir K. B. 10 409,23 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, solidariai iš bendraatsakovių priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 312,28 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ieškovas nurodė, kad 2006 m. kovo 14 d. dėl atsakovo A. G., vairavusio K. B. priklausančią transporto priemonę,,Honda civic“ (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta L. I. vairuojama, D. G. priklausanti transporto priemonė,,Audi 100“ (duomenys neskelbtini), ir A. R. vairuojama, jam priklausanti transporto priemonė,,Ford fiesta“ (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu atsakovo vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnį ir 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl šio eismo įvykio metu padarytos žalos L. I. ir A. R. kreipėsi į ieškovą, kuris šią žalą draudimo išmokos forma atlygino ir įgijo regreso teisę į žalos atlyginimą iš atsakingo už eismo įvykį vairuotojo, t. y. atsakovo A. G. arba transporto priemonės savininkės K. B.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo A. G. 10 409,23 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas atmetė reikalavimą dėl solidaraus nuostolių atlyginimo priteisimo iš K. B.; priteisė iš ieškovo atsakovei K. B. 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo A. G. priteisė valstybei 41,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, kad 2006 m. kovo 14 d. Klaipėdoje, P. Lideikio/Kretingos g., įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo A. G. vairuojama transporto priemonė, priklausanti K. B., apgadino L. I. vairuojamą, D. G. priklausančią, ir A. R. vairuojamą, jam priklausančią, transporto priemones. Policijos departamento 2006 m. gegužės 17 d. pažymoje dėl eismo įvykio administracinėje byloje nurodyta, kad atsakovui A. G. už Kelių eismo taisyklių pažeidimus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Atsakovo vairuotas automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. UAB,,ERGO Lietuva“, vykdydama su ieškovu sudarytos 2002 m. kovo 29 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 11 nuostatas, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino nuotolius, už automobilio,,Audi 100“ sugadinimą sumokėdama 7890,27 Lt draudimo išmoką. UAB,,BTA draudimas“, vykdydama su ieškovu sudarytos 2002 m. kovo 29 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 6 nuostatas, nustatė eismo įvykio padarytos žalos dydį ir atlygino nuotolius, už automobilio,,Ford fiesta“ sugadinimą sumokėdama 2518,96 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas nurodytų paslaugų teikimo sutarčių nuostatas, kompensavo UAB,,ERGO Lietuva“ ir,,BTA draudimas“ draudimo išmokas, išmokėtas eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims, ir įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, atsakingo už padarytą žalą, t. y. A. G. Konstatavęs, kad eismo įvykis įvyko dėl A. G. kaltės, o byloje nenustatyta, jog K. B. būtų atsakinga už eismo įvykiu padarytą žalą, teismas ieškinį K. B. atmetė.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 6 d. nutartimi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą pakeitė: 1) 10 409,23 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui priteisė solidariai iš atsakovų A. G. ir K. B.; 2) panaikino sprendimo dalį dėl 312,28 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovui iš atsakovo A. G. ir ieškovui priteisė iš atsakovų A. G. ir K. B. po 156,14 Lt bylinėjimosi išlaidų; 3) panaikino sprendimo dalį dėl 500 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei K. B. iš ieškovo; 4) panaikino sprendimo dalį dėl 41,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo valstybei iš atsakovo A. G. ir priteisė valstybei iš atsakovų A. G. ir K. B. po 20,70 Lt. Teisėjų kolegija priteisė ieškovui iš atsakovų A. G. ir K. B. po 156,14 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, transporto priemonių draudikų biurui sumokėjus draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai kaltininkas padarė žalą naudodamas neapdraustą transporto priemonę, biuras turi teisę reikalauti, kad asmuo, atsakingas už žalos padarymą, arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Teisėjų kolegija nurodė, kad reglamentavimas, kai biurui suteikiama teisė reikalauti žalos atlyginimo ne tik iš asmens, atsakingo už eismo įvykį, bet ir iš transporto priemonės savininko, siejamas su transporto priemonės savininko pareiga privalomai apdrausti jam priklausančią transporto priemonę ir įstatyme įtvirtintu draudimu nenaudoti ir neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonės (Įstatymo 4 straipsnis).
Teisėjų kolegija nurodė, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta galimybė reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, įtvirtinta būtent solidariosios skolininkų atsakomybės taisyklė.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė K. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino atsakovų civilinės atsakomybės pagrindų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad priežastinio ryšio nustatymo procesą civilinėje byloje sąlyginai galima paskirstyti į du etapus. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų neteisėto veiksmo. Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.
Šioje byloje žala atsirado dėl automobilių apgadinimo eismo įvykio metu, todėl tarp atsakovo A. G. veiksmų, sukėlusių automobilio apgadinimą, ir žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovės K. B. veiksmai – pareigos sudaryti automobilio draudimo sutartį neįvykdymas – nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala ir vertintini kaip nerūpestingumas, nes padariniai pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo.
2. Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama. Solidarioji atsakomybė atsiranda iš tų asmenų veiksmų, kurie yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su neigiamų pasekmių atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2000). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė solidariosios skolininkų atsakomybės taisyklę, nepagrįstai apsunkino prievolės šalies teisinę padėtį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Nors solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, šios taisyklės išimtys gali būti nustatytos įstatymuose (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). CK 6.988 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas, draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai.
Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytas skolininkų daugetas, t. y. transporto priemonės savininkas ir už žalos padarymą atsakingas asmuo. Skolininkų daugeto atveju prievolė gali būti dalinė (preziumuojama) arba solidarioji (nepreziumuojama).
Teisės doktrinoje teigiama, kad solidariai skolininkų atsakomybės prievolei teisės aktuose apibrėžti nėra būtinas žodis,,solidarus“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2007 nurodyta, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Biuro teisė reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš už žalos padarymą atsakingo asmens įvykdyti prievolę visa apimtimi, t. y. šie bendraskoliai neturi teisės padalyti prievolę – kiekvienas atsako už visos, o ne tik už savo dalies prievolės įvykdymą.
2. Biuras, išmokėję išmoką Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, įgyja teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį.
Dėl Biurui padarytos žalos yra ir atsakovės kaltės – neatsargumo (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnis). Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (Įstatyme nustatytų pareigų nesilaikymo) ir kilusių pasekmių (Biuro patirtos žalos) yra priežastinis ryšys.
Biuras patyrė žalą dėl abiejų atsakovų veiksmų ir neveikimo. Šiuo atveju atsakovų veikimas (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys turi būti nustatinėjami ne dėl eismo įvykio, o dėl Biurui padarytos žalos.
3. Atsakovės kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2000 vertintina kritiškai. Joje yra nagrinėjamas 1994 m. įvykęs eismo įvykis, kurio metu galiojo CK 1999 m. balandžio 23 d. redakcija. Tuo metu dar nebuvo priimtas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas.
k o n s t a t u o j a :
1. Sausumos transporto priemonės draudimas yra ne gyvybės draudimo šakai priskiriama draudimo rūšis (CK 6. 988 straipsnis, Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Šios rūšies draudimas yra draudimo sistemos dalis (Draudimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Sausumos transporto priemonių draudimą reglamentuoja atskiras – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo – įstatymas. Įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant.
Privalomai draudžiama kiekviena privalomai registruoti motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, taip pat mopedai, priekabos ir puspriekabės, išskyrus bėgines transporto priemones (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Įstatyme nustatyta ir išimčių, kai transporto priemonės gali būti ir nedraudžiamos (Įstatymo 1 straipsnio 3, 4 dalys). Vertinant Įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma nedrausta transporto priemone ir pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą Biuras sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytą žalą nukentėjusiems tretiesiems asmenims, būtina atsižvelgti į draudimo sistemos tikslus ir atskirai į Įstatymo tikslus.
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nustatyta, kad žala tretiesiems asmenims padaryta nedraustu automobiliu. Atsakovei K. B. nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo automobilis, todėl šis turėjo būti privalomai apdraustas. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Taigi ši pareiga teko atsakovei K. B.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovė K. B., būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti atsakovui A. G. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Minėta, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl atsakovė K. B. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti, atsakovė pažeidė Įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Biuro atžvilgiu. Pagal minėtą Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytojas A. G.
2. Šioje byloje keliamas klausimas, kokia atsakomybė – dalinė ar solidarioji – taikoma atsakovams. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu.
CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Nustatydamas solidariąją atsakomybę, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsniu ir 23 straipsnio 1 dalimi. Dėl Įstatymo 4 straipsnio aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas jau pasisakė. Toliau aiškintina Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis.
2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/RB iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EB, 84/5/EB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, 2 straipsnio 4 dalyje žalos atlyginimo reglamentavimą paliko valstybių narių nuožiūrai. Taigi, vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, reikia vadovautis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.
Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal šią įstatymo nuostatą Biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, t. y. taikyti subrogaciją (plačiau apie subrogacijos taikymą aiškinimas suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005). Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008, konstatavo, kad dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006). Taigi vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas.
Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininkės K. B. atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų K. B. ir A. G. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš Įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė Įstatymo 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala Biurui, tai apeliacinės instancijos teismas jų atžvilgiu pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę.
Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas materialinės teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes jas taikė tinkamai, todėl paliktina galioti šios instancijos teismo nutartis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė
