Dėl teisės normų, reglamentuojančių kompensuojamųjų palūkanų priteisimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-190-378/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16123-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovui R. K. dėl lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kompensuojamųjų palūkanų priteisimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo 11 191,78 Eur sumą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už ieškovui priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-809/2000, iš atsakovo ieškovo naudai buvo priteista 44 767,13 Eur skola.

4. Nurodytas sprendimas buvo vykdomas priverstinai vykdomojoje byloje Nr. 0085/02/00203. Atsakovas sprendimą visiškai įvykdė tik 2020 m. kovo 26 d.

5. Ieškovas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu nebuvo priteistos įstatyme nustatytos palūkanos. Atsakovas iki pat 2020 m. kovo 26 d. nemokamai naudojosi ieškovui priklausančiomis lėšomis, nors jau 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu buvo įpareigotas sumokėti ieškovui 44 767,13 Eur skolą, ilgą laiką nesumokėjo teismo priteistos sumos, taip pažeidė savo prievolę atsiskaityti su ieškovu, o ieškovas dėl tokio atsakovo neveikimo patyrė nuostolių, todėl atsakovui kyla pareiga už naudojimąsi ieškovo lėšomis sumokėti ieškovui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas, kurios sudaro 11 191,78 Eur sumą (44 767,13 Eur x 5 proc. x 5 metai).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gegužės 9 d. sprendimu atmetė ieškinį; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

7. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad:

7.1. Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-809/2000, ieškovui buvo priteista iš atsakovo 144 000 Lt (41 705,28 Eur) skola, 52 992 Lt (15 347,54 Eur) delspinigių, 9849,60 Lt (2852,64 Eur) žyminio mokesčio ir 1000 Lt (289,62 Eur) atstovavimo išlaidų atlyginimo, iš viso – 207 841,60 Lt (60 195,09 Eur);

7.2. dėl šio teismo sprendimo buvo išduotas vykdomasis raštas, šis pateiktas vykdyti;

7.3. antstolis 2020 m. kovo 26 d. patvarkymu Nr. S-20-85-5168 „Dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo“ užbaigė vykdyti vykdomąją bylą Nr. 0085/02/00203;

7.4. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti 11 191,78 Eur sumą, reikalavimą grįsdamas CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir nurodydamas, kad atsakovas beveik dešimt metų nevykdė teismo sprendimo, todėl privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas.

8. Teismas pažymėjo, kad, pagal įstatymą, viena iš palūkanų funkcijų yra nuostolių kompensavimas. Vadovaujantis 1964 m. LTSR CK 236 straipsniu ir CK 6.261 straipsniu, skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Teismas nurodė, kad šių įstatymo nuostatų pagrindu darytina išvada, jog palūkanos atlieka ir atlyginimo už naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo funkciją. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (1964 m. LTSR CK 235 straipsnio 2 dalis, CK 6.260 straipsnio 1 dalis) ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku.

9. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę ir taip išvengti prievolės mokėti šias palūkanas. Tuo atveju, kai teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti juos kreditoriui. Vadovaujantis bendraisiais prievolių pasibaigimo pagrindais, prievolė pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdyta (1964 m. LTSR CK 244 straipsnio 1 dalis, CK 6.123 straipsnio 1 dalis). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos vadinamosios procesinės palūkanos, kurios, kaip išaiškinta kasacinio teismo, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos.

10. Teismas pažymėjo, kad palūkanų dydis (tarifas) priklauso nuo to, ar taikomos įstatyme nustatytos ar šalių sutartos palūkanos (CK 6.37 straipsnio 1 dalis), pavyzdžiui, palūkanos, nustatytos CK 6.210 straipsnyje, kuriame įtvirtinti fiksuoti palūkanų dydžiai (tarifai) už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą: terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Teismas nurodė, kad CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sudarytose sutartyse nesusitarė dėl kitokių prievolės nevykdymo padarinių. Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos.

11. Nustatęs, kad Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimas yra visiškai įvykdytas, teismas nusprendė, jog nėra vienos iš privalomų sąlygų – prievolė turi būti neįvykdyta, todėl laikė, kad CK 6.210 straipsnis šiuo atveju netaikytinas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas įspėjo atsakovą dėl naujų civilinės atsakomybės sankcijų taikymo, jei atsakovas neatsiskaitys su ieškovu, todėl atsakovas galėjo nesitikėti, kad gali būti taikomos papildomos naujos sankcijos (CK 1.5 straipsnis). Tuo remdamasis, teismas atmetė ieškinį kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas.

14. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad ieškovas ankstesnėje išnagrinėtoje byloje prašė priteisti tik skolą ir netesybas; Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-809/2000 buvo įvykdytas 2020 m. kovo 26 d., o civilinė byla pagal ieškovo reikalavimą dėl procesinių palūkanų už laikotarpį nuo ankstesnės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo iškelta 2020 m. gruodžio 11 d.

15. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, kad kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė (šiuo atveju dėl skolos ir netesybų), išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo. Procesinės palūkanos turi būti priteisiamos kreditoriaus naudai tik nuo nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo momento (CK. 6.37 straipsnio 2 dalis), nes tik joje buvo pareikštas prašymas jas priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo priėmimo klausimo išsprendimas laikomas civilinės bylos iškėlimu, todėl šio veiksmo atlikimas laikomas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia (CPK 137 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 1 dalis), o už ankstesnį iki bylos iškėlimo laikotarpį procesinės palūkanos neskaičiuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas įvykdė teismo sprendimą dar iki ieškinio pareiškimo nagrinėjamoje byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo, o procesinės palūkanos skaičiuojamos tik už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir nėra skaičiuojamos už ankstesnį laikotarpį nuo anksčiau išnagrinėtos bylos iškėlimo, kurioje, kaip minėta, ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas nebuvo pareikštas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustačius, kad paskolos teisiniai santykiai šalis siejo iki 1999 m. gruodžio 25 d. (paskolos grąžinimo terminas), nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovas turi teisę į kompensuojamąsias (ikiteismines) palūkanas. Ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo laikotarpį iki ieškinio teisme priėmimo (t. y. iki bylos iškėlimo) dienos. Toks kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdas pripažįstamas teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452-415/2016; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-405-313/2017). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas nuosekliai formuoja poziciją, jog kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-219/2019).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį bei Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovo visų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.210, 6.261 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias skolininko pareigą mokėti kompensuojamąsias (ikiteismines) palūkanas, bei nukrypo nuo kasacinio teismo panašaus pobūdžio byloje suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

18.2. Piniginės prievolės neįvykdymo atveju bendra pinigų suma, kurią privalo sumokėti skolininkas, susideda iš: pirma, neįvykdytos piniginės prievolės sumos; antra, palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi pinigais, kai jos nustatytos sutartyje (mokėjimo, pelno palūkanos; pavyzdžiui, nustatytos paskolos sutartyje, CK 6.872 straipsnis); trečia, palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius po prievolės įvykdymo termino praleidimo (kompensuojamosios palūkanos, CK 6.261 straipsnis).

18.3. Kasacinis teismas panašaus pobūdžio byloje yra suformulavęs teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad skolininkas, iš kurio teismo sprendimu yra priteista pinigų suma (pagrindinės prievolės suma), nevykdydamas teismo sprendimo, daro tęstinį prievolės pažeidimą, todėl kreditorius turi teisę inicijuoti savarankišką civilinę bylą ir prisiteisti kompensuojamąsias ikiteismines palūkanas už laikotarpį nuo prievolės pažeidimo iki naujos civilinės bylos iškėlimo (atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

18.4. Taigi, nors paskolos teisiniai santykiai šalis siejo iki 1999 m. gruodžio 25 d. (prievolės įvykdymo terminas), atsakovas (skolininkas) ilgą laiką po Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo (beveik 19 metų) geranoriškai negrąžino skolos ieškovui (kreditoriui). Dėl to ieškovas patyrė nuostolių, kurie, remiantis kasacinio teismo suformuota CK 6.210, 6.261 straipsnių aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019), laikomi minimaliais kreditoriaus nuostoliais ir turi būti atlyginti ieškovui, taip užtikrinant visišką jo (kreditoriaus) nuostolių atlyginimą. Ieškovas teigia, kad šiuo atveju jis, remdamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, 6.261 straipsniu ir pirmiau nurodyta kasacinio teismo suformuota šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo 11 191,78 Eur sumą, kaip kompensuojamąsias (ikiteismines) palūkanas, mokamas už tai, kad atsakovas labai ilgą laiką geranoriškai neįvykdė Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo (teismo sprendimas buvo priverstinai įvykdytas tik po 19 metų).

18.5. Ieškovas pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu jam iš atsakovo buvo priteista 52 992 Lt (15 347,54 Eur) delspinigių suma, tačiau ši pinigų suma buvo priteista už visiškai kitą laikotarpį, nei prašoma priteisti kompensuojamąsias palūkanas šioje byloje. Taigi, priteisus prašomas kompensuojamąsias palūkanas, nebūtų nukrypta nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kad iš skolininko negalima reikalauti kartu ir delspinigių, ir kompensuojamųjų palūkanų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019).

18.6. Be to, pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006; 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Ieškovas teigia, kad šiuo atveju, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, egzistuoja visos nurodytos sąlygos dėl kompensuojamųjų ikiteisminių palūkanų priteisimo: pirma, Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškovui iš atsakovo yra priteista iš viso 207 841,60 Lt (60 195,08 Eur) dydžio pinigų suma (pagrindinė skolos suma, delspinigiai ir bylinėjimosi išlaidos); antra, nurodyta piniginė prievolė nebuvo vykdoma geranoriškai ir jos įvykdymas užtruko labai ilgą laiką (19 metų); trečia, remiantis kasaciniame skunde išdėstytais teisiniais argumentais ir kasacinio teismo suformuota praktika, šiuo atveju kreditoriui (ieškovui) gali būti mokamos ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos, taip atlyginant ieškovo patirtus minimalius nuostolius.

19. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo netenkinti kasacinio skundo ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas; priteisti iš ieškovo kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1. Viena esminių faktinių aplinkybių, kuria buvo grindžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai, – nagrinėjamos bylos iškėlimo metu Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimas jau buvo įvykdytas. Tai reiškia, kad ieškovas siekia prisiteisti palūkanas už 5 metų laikotarpį nuo jau sumokėtų sumų (jau įvykdyto teismo sprendimo), byloje nesant jokių duomenų, kad 5 metus iki bylos iškėlimo teisme atsakovas būtų skolingas ieškovui jo įvardytą sumą, nuo kurios šis apskaičiavo palūkanas.

19.2. Ikiteisminės kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti už laikotarpį nuo piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo iki ieškinio teisme priėmimo (t. y. bylos iškėlimo) dienos. Tačiau palūkanos mokamos tik esant piniginei prievolei, t. y. tokiai prievolei, kurios dalyką sudaro skolininko pareiga perduoti kreditoriui atitinkamą pinigų sumą ir atitinkamai kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (CK 6.37 straipsnis). Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimas yra visiškai įvykdytas. Taigi, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nėra vienos iš privalomų sąlygų – prievolė turi būti neįvykdyta, todėl CK 6.210 straipsnis netaikytinas.

19.3. Svarbu ir tai, kad ir pats ieškovas nei sudarant paskolos sutartį, nei Kauno apygardos teismui priimant 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimą neturėjo pagrindo tikėtis papildomų palūkanų, nes šalių sutartiniai santykiai susiklostė ir byla buvo nagrinėjama iki dabartinio CK įsigaliojimo, o tuo metu galiojančiame 1964 m. LTSR CK palūkanos nebuvo nustatytos – už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą buvo nustatyti delspinigiai (1964 m. LTSR CK 236 straipsnio 1 dalis), kurie ir buvo priteisti ieškovui iš atsakovo (jų dydis sudarė net 36,75 proc. nuo priteistos skolos, todėl ji visiškai padengė bet kokius galimus ieškovo nuostolius). Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta paskolos sutartis galiojo ir pasibaigė (1999 m. gruodžio 25 d.) iki dabartinio CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), todėl šalių santykiams dėl paskolos sutarties vykdymo ir nevykdymo teisinių padarinių neturėtų būti taikomos dabar galiojančio CK 6.210 straipsnio nuostatos dėl palūkanų mokėjimo (CK 46 straipsnis). Šalių santykiams taikytinas 1964 m. LTSR CK, kuriame nebuvo nustatytas palūkanų mokėjimas. CK 6.210 straipsnyje nustatytų palūkanų ieškovas neturi teisės gauti ir dėl to, kad šalių sudaryta paskolos sutartis įtvirtino kitokius prievolės nevykdymo padarinius – delspinigių mokėjimą (šie ir buvo priteisti). Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimas, kuriuo priteista skola, buvo priimtas taip pat iki dabartinio CK įsigaliojimo, todėl juo ir negalėjo būti priteistos procesinės palūkanos, nes tuo metu galiojusiame LTSR CK procesinės palūkanos nebuvo įtvirtintos.

19.4. Taigi, palūkanos, kaip kompensavimo priemonė, ieškovui papildomai nepriteistinos, nes minimalius jo, kaip kreditoriaus, nuostolius užtikrino šalių sutartimi nustatyti delspinigiai nuo negrąžintos sumos. Priešingu atveju, t. y. priteisus ir delspinigius, ir kompensuojamąsias palūkanas, kreditoriui būtų sumokėta dviguba kompensacija už laiku negrąžintas lėšas ir taip būtų pažeistos skolininko teisės bei teisėti interesai.

19.5. Ieškinyje nurodyta, kad prašomas priteisti palūkanas (11 191,78 Eur sumą) ieškovas skaičiuoja nuo 44 767,13 Eur sumos po 5 proc. už 5 metus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų buvęs skolingas ieškovui 44 767,13 Eur sumą visą 5 metų laikotarpį nuo 2015 m. spalio 13 d. iki 2020 m. spalio 13 d. (t. y. iki prašymo išduoti teismo įsakymą dėl 11 191,78 Eur sumos pateikimo). Priešingai, ieškovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad skola buvo išieškoma dalimis, o teismo sprendimas galutinai įvykdytas 2020 m. kovo 26 d. Tai reiškia, kad laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 26 d. (teismo sprendimo visiško įvykdymo) iki 2020 m. spalio 13 d. (prašymo išduoti teismo įsakymą pateikimo) atsakovas nebebuvo skolingas ieškovui, todėl jokios palūkanos už šį laikotarpį negali būti skaičiuojamos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovo teisės reikalauti kompensuojamųjų palūkanų

20. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad 1994 m. gegužės 27 d. šalys buvo sudariusios paskolos sutartį. Paskolą atsakovas turėjo grąžinti iki 1999 m. gruodžio 25 d. Atsakovas šios pareigos nevykdė, todėl Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-809/2000, iš atsakovo ieškovo naudai buvo priteista 144 000 Lt (41 705,28 Eur) negrąžintos paskolos dalis, 52 992 Lt (15 347,54 Eur) delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovas šį teismo sprendimą visiškai įvykdė tik 2019 m. gruodžio 30 d., kai vykdomojoje byloje buvo atliktas paskutinis (ir galutinis) mokėjimas iš atsakovo lėšų.

21. 2020 m. gruodžio 10 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikšdamas savarankišką reikalavimą dėl palūkanų priteisimo; jame prašė priteisti iš atsakovo 11 191,78 Eur įstatymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalyje, 6.261 straipsnyje) nustatytų palūkanų, apskaičiuotų už tai, kad atsakovas, praleisdamas piniginės prievolės (šiuo atveju – teismo sprendimu priteistos pinigų sumos sumokėjimo) įvykdymo terminus, iki pat 2019 m. gruodžio 30 d. neįvykdė Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo. Šias palūkanas ieškovas laiko kompensacinėmis, kurios kompensuoja jo minimalius nuostolius už tai, kad atsakovas, iki pat 2019 m. negrąžindamas jam teismo 2000 m. priteistos sumos, taip naudojosi jo (kreditoriaus) pinigais. Ieškovas apskaičiavo 5 procentus palūkanų pagal įstatymą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. (nes, pagal CK 1.125 straipsnio 10 dalį, reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas) ir nuo 44 767,13 Eur sumos (nes per nurodytą penkerių metų laikotarpį iš atsakovo buvo priverstinai išieškota būtent tokio dydžio suma) (44 767,13 Eur x 5 proc. x 5 metai = 11 191,78 Eur).

22. Kasaciniame skunde ieškovas pažymi, kad jis šioje byloje neginčijo ir neginčija, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti teisės normų, reglamentuojančių procesinių palūkanų priteisimą. Ieškovas nesutinka su teismų pozicija, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti teisės normų, reglamentuojančių kompensuojamąsias palūkanas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis), ir šias palūkanas priteisti. Taigi ieškovas sutinka, kad, prievolei esant įvykdytai (anksčiau išnagrinėtoje byloje teismo sprendimu priteistai sumai esant sumokėtai) iki šios (naujos) civilinės bylos iškėlimo, jis ne(be)turi teisės į procesinių palūkanų priteisimą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis), tačiau laiko, jog, nepaisant to, jis turi teisę į kompensuojamųjų palūkanų (atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą) CK 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.261 straipsnio pagrindu priteisimą.

23. Teisėjų kolegija pripažįsta šiuos kasacinio skundo argumentus pagrįstais.

24. Atsakovui atsiliepime į kasacinį skundą keliant įstatymo taikymo laiko atžvilgiu klausimą ir teigiant, kad visiems tarp jo ir ieškovo susiklosčiusiems santykiams, kylantiems iš 1964 m. CK galiojimo metu sudarytos ir pasibaigusios paskolos sutarties, turi būti taikomos 1964 m. CK, o ne 2000 m. CK normos, teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal bendrąjį principą 2000 m. CK taikomas tik tiems santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus, tačiau pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, taikomas 2000 m. CK. Be to, nurodyto įstatymo 41 straipsnio 2, 3 dalyse nustatyta, kad jeigu prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus; jeigu sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus CK, jos vykdymą reglamentuoja šio CK normos. Bylos šalių paskolos teisiniai santykiai prasidėjo 1994 m. ir tęsėsi, iki skolininkas (atsakovas) įvykdė iš jų kylančias prievoles, t. y. šie santykiai tęstiniai. Prievolė grąžinti skolą atsirado dar 1999 m. gruodžio 25 d., suėjus paskolos grąžinimo terminui, o prievolė sumokėti teismo sprendimu priteistą sumą – 2000 m. gruodžio 27 d., tačiau atsakovas pastarąją prievolę vykdė iki 2019 m. gruodžio 30 d., kai šalių įgyvendinamas teises ir vykdomas pareigas reglamentavo būtent 2000 m. CK, todėl, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, taikytinos šio CK nuostatos.

25. Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

26. Taigi skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl už termino prievolei įvykdyti praleidimą privalo mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Už naudojimąsi kreditoriaus pinigais iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

27. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

28. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis).

29. Kartu pabrėžtina tai, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

30. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikalauti palūkanų mokėjimo, pareikšdamas teisme CK 6.37 straipsnio 2 dalimi grindžiamą reikalavimą. Tokia kreditoriaus teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos (CK 1.125 straipsnio 9 dalis (šiuo metu – 10 dalis)) (Lietuvos Aukščiausiojo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Tai reiškia, kad kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį dėl procesinių palūkanų priteisimo jau po bylos, kurioje buvo sprendžiama ginčo esmė, išnagrinėjimo – pagrindinio reikalavimo patenkinimo. Iš pagrindinio materialiojo reikalavimo išvestiniai reikalavimai (dėl procesinių palūkanų priteisimo) gali būti savarankiško ieškinio naujoje byloje dalykas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

31. Pagal kasacinio teismo praktiką, esant tokiai procesinei situacijai, kai reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pareiškiamas atskiroje civilinėje byloje, procesinės palūkanos skaičiuojamos ir priteisiamos: 1) ne nuo visos sumos pagal pagrindinę prievolę (kuri priteista teismo), o tik nuo ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo padavimo momentu likusios nesumokėtos sumos, t. y. nuo nesumokėto skolos likučio, į kurį neįskaičiuojamos priteistos, bet nesumokėtos bylinėjimosi išlaidos bei antstolio patirtos priverstinio teismo sprendimo vykdymo išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012); ir 2) atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą, jeigu kita prievolės šalis (skolininkas), gindamasi nuo pareikštų reikalavimų, prašo jį taikyti.

32. Nagrinėjamu atveju ieškovas civilinėje byloje Nr. 2-809/2000 prašė priteisti iš atsakovo tik skolą ir delspinigius ir nereiškė reikalavimo priteisti procesines palūkanas, nes tokių palūkanų institutas bylos Nr. 2-809/2000 nagrinėjimo metu galiojusiame 1964 m. CK nebuvo įtvirtintas. Todėl Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškovui procesinės palūkanos ir nepriteistos. Tačiau, remiantis pirmiau aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, taip pat šios nutarties 24 punktu, ta aplinkybė, kad ieškovas civilinėje byloje Nr. 2-809/2000 nebuvo pareiškęs reikalavimo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, neatėmė iš jo teisės jau po civilinės bylos Nr. 2-809/2000 išnagrinėjimo naujoje byloje reikšti reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Tik tokiu atveju procesinės palūkanos galėtų būti priteistos už laikotarpį nuo naujos civilinės bylos (dėl procesinių palūkanų priteisimo) iškėlimo momento (nes tik joje toks prašymas pareikštas, o procesinės palūkanos atgaline data (šiuo atveju – nuo bylos Nr. 2-809/2000 iškėlimo) pagal naujoje byloje pateikiamą prašymą, minėta, nėra priteisiamos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir tik už teismo priteistą sumą, kuri ieškinio dėl procesinių palūkanų priteisimo pateikimo dieną būtų likusi atsakovo nesumokėta ieškovui, bei atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų priteisimo pareikšti, nes skolininkas (atsakovas) šiuo atveju prašo jį taikyti.

33. Kartu pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, jog ieškovas šia teise iki 2019 m. gruodžio 30 d. (atsakovo visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos) nepasinaudojo ir reikalavimo priteisti procesines palūkanas už Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-809/2000 iš atsakovo priteistą sumą nepareiškė.

34. Teisėjų kolegija nurodo, kad šiuo atveju, kai ieškovas neprašė (o ir negalėjo prašyti) priteisti procesinių palūkanų civilinėje byloje Nr. 2-809/2000, taip pat nepareiškė tokio reikalavimo ir atskiroje civilinėje byloje, iki atsakovas įvykdė prievolę sumokėdamas Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu priteistas sumas, susiklostė tokia situacija, kad ieškovui iš esmės nekompensuojami jo patirti nuostoliai (palūkanų forma) už laikotarpį nuo Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo iki atsakovo visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos. Tokia situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, pažeidžia ieškovo (kreditoriaus) teises ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl kompensuojamųjų palūkanų pagal CK 6.210, 6.261 straipsnių nuostatas priteisimo, kuri buvo suformuota paskolos (taigi – iš esmės panašaus pobūdžio kaip ginčo) teisinių santykių srityje ir į kurią turėtų būti atsižvelgta ir nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/1999; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).

35. Atsakovas (skolininkas), nesumokėjęs Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu priteistos sumos, ir toliau naudojosi ieškovo (kreditoriaus) pinigais. Tai, kad atsakovas po teismo sprendimo priėmimo ilgą laiką neįvykdė prievolės sumokėti priteistą sumą, reiškia, jog jis darė tęstinį pažeidimą. Esant tęstiniam prievolės pažeidimui, kreditorius turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginti visi nuostoliai, padaryti per visą prievolės pažeidimo laikotarpį, nes tai lemia vienas pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Taigi ieškovas šiuo atveju ne tik turėjo teisę reikalauti sumokėti teismo sprendimu priteistą pinigų sumą, bet turėjo ir turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus nesumokėjus teismo sprendimu priteistos sumos. Kadangi atsakovas nesumokėjo teismo sprendimu priteistos sumos, ieškovas įgijo naują teisę – reikalauti atlyginti nuostolius, o atsakovas – naują pareigą – už tęstinį piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimą sumokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai).

36. Darytina išvada, kad, nepaisant to, jog ieškovas neprašė (o ir negalėjo prašyti) priteisti procesinių palūkanų civilinėje byloje Nr. 2-809/2000, taip pat nepareiškė tokio reikalavimo ir atskiroje civilinėje byloje, jis dėl to, kad atsakovas iki pat 2019 m. gruodžio 30 d. ne(į)vykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo ir toliau naudojasi priteista pinigų suma, turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo (kompensuojamųjų palūkanų forma) už laikotarpį nuo Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimo iki visiško piniginės prievolės (šiuo atveju – sumokėti teismo priteistą sumą) įvykdymo, atsižvelgiant į ieškinio senaties terminą (CPK 1.125 straipsnio 10 dalis).

37. Pirmosios instancijos teismas ieškovo pareikštą reikalavimą vertino kaip reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo; nurodė, kad procesines palūkanas galima priteisti tik iki visiško prievolės įvykdymo; atsižvelgdamas į tai, kad skola buvo išieškota (atsakovas teismo sprendimu priteistą sumą sumokėjo) dar iki šios bylos iškėlimo, nusprendė, jog tokiu atveju nėra pagrindo priteisti ieškovo naudai procesines palūkanas. Taigi šioje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesprendė dėl kompensuojamųjų (ne procesinių) palūkanų priteisimo.

38. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo, argumentuodamas tuo, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir nėra skaičiuojamos už ankstesnį laikotarpį nuo anksčiau išnagrinėtos bylos iškėlimo, kurioje ieškovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas nebuvo pareikštas, o atsakovas įvykdė teismo sprendimą dar iki ieškovui pareiškiant ieškinį nagrinėjamoje byloje dėl procesinių palūkanų priteisimo. Spręsdamas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ieškovas nebeturi teisės į kompensuojamąsias (ikiteismines) palūkanas, nes paskolos teisiniai santykiai šalis siejo iki 1999 m. gruodžio 25 d. (paskolos sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas), tuo tarpu, pagal kasacinio teismo praktikoje pripažįstamą ikiteisminių kompensuojamųjų palūkanų apskaičiavimo būdą, šios palūkanos pradedamos skaičiuoti (ir gali būti priteisiamos) tik už laikotarpį nuo piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimo dienos iki ieškinio teisme priėmimo (t. y. iki civilinės bylos dėl paskolos sumos priteisimo iškėlimo).

39. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai pabrėžė, jog jis prašo priteisti ne palūkanas už atsakovo prievolės pagal paskolos sutartį neįvykdymą (t. y. ne kompensuojamąsias ikiteismines palūkanas nuo prašomos priteisti negrąžintos paskolos sumos už laikotarpį nuo prievolės pažeidimo (1999 m. gruodžio 25 d.) iki civilinės bylos Nr. 2-809/2000 iškėlimo), o kompensuojamąsias palūkanas (CK 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.261 straipsnio pagrindu) už tai, kad atsakovas ilgą laiką geranoriškai neįvykdė teismo sprendimo. Taigi vien dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovo reikalavimą dėl nuostolių (kompensuojamųjų palūkanų forma) už teismo sprendimu priteistos sumos laiku nesumokėjimą atlyginimo, grindžiamas argumentais, susijusiais su kompensuojamųjų ikiteisminių palūkanų už pagrindinės prievolės (grąžinti skolą) termino pažeidimą (ne)priteisimu, negali būti pripažintas pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo prievolės sumokėti ieškovo prašomas priteisti palūkanas kilmę – šiuo atveju ieškovui atsirado teisė reikalauti kompensuojamųjų palūkanų atsakovui nevykdžius prievolės sumokėti teismo sprendimu priteistą sumą, o ne pažeidus prievolę laiku grąžinti skolą pagal paskolos sutartį. Toks ieškovo pareikštas reikalavimas turėjo būti nagrinėjamas ne pagal procesinių (nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo) ir (ar) kompensuojamųjų ikiteisminių palūkanų (nuo pagrindinės prievolės pažeidimo iki bylos dėl šios prievolės iškėlimo teisme dienos) priteisimo taisykles, o pagal kompensuojamųjų palūkanų priteisimo taisykles, sprendžiant, ar ieškovas turi teisę CK 6.210, 6.261 straipsnių pagrindais reikalauti tokių palūkanų priteisimo už teismo sprendimu priteistos sumos nesumokėjimą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo iki visiško prievolės sumokėti teismo priteistą sumą įvykdymo.

40. Pažymėtina, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-701/2023, 47 punktas).

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai neįgyvendino bylą nagrinėjančio teismo pareigos atlikti teisinę ginčo santykių (ieškovo pareikšto reikalavimo) kvalifikaciją, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos, todėl nepagrįstai nepripažino ieškovo teisės į jo prašomas priteisti kompensuojamąsias palūkanas. Minėta, kad sutiktina su ieškovo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog, esant tęstiniam prievolės (šiuo atveju – sumokėti teismo priteistą sumą) pažeidimui, kreditoriaus naudai gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos už laikotarpį nuo teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistos sumos pagal pagrindinę prievolę, įsiteisėjimo iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos (CPK 1.125 straipsnio 10 dalis), taip atlyginant ieškovo nuostolius (kompensuojamųjų palūkanų forma), kilusius dėl atsakovo prievolės sumokėti teismo priteistą sumą laiku neįvykdymo. Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas patyrė nuostolių iki 2019 m. gruodžio 30 d. dėl Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimo nevykdymo, kuriuos turi atlyginti teismo sprendimo geruoju nevykdęs skolininkas (atsakovas), darytina išvada, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas (nuostolius) atmestas nepagrįstai.

42. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas prašo priteisti kompensuojamąsias palūkanas, kurioms, pagal CK 1.125 straipsnio 10 dalį, nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas.

43. Pagal kasacinio teismo praktiką, esant tęstiniam pažeidimui, t. y. kai jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl tęstinio pažeidimo teisinių padarinių, susijusių su kiekviena atskira tęstinio pažeidimo diena, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, tačiau ne daugiau kaip iki ieškinio senaties termino pabaigos, jeigu atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007).

44. Nagrinėjamu atveju ieškovas kompensuojamąsias palūkanas prašo priteisti už atsakovo prievolės sumokėti teismo sprendimu priteistas pinigų sumas įvykdymo termino pažeidimą, skaičiuodamas jas už kiekvieną termino praleidimo dieną iki tos dienos, kai atsakovas visiškai atsiskaitė su ieškovu. Kadangi toks pažeidimas, minėta, pagal savo pobūdį yra tęstinis, t. y., įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimui, jis vyko kiekvieną dieną, kol atsakovas nesumokėjo šiuo teismo sprendimu priteistų sumų, ieškinio senaties terminas tokiu atveju skaičiuotinas remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalyje tvirtinta taisykle, pagal kurią ieškinio senaties terminas tęstinio pažeidimo atveju prasideda kiekvieną pažeidimo dieną. Taigi ieškovas pagrįstai jam pagal įstatymą priklausančias kompensuojamąsias palūkanas skaičiuoja atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo valia nustatytus jų skaičiavimo ribojimus (į sutrumpintą ieškinio senaties terminą), tačiau, skaičiuodamas jas už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. (t. y. iki atsakovo visiško atsiskaitymo su ieškovu momento), neteisingai nurodo penkerių metų laikotarpį, už kurį šios palūkanos gali būti priteisiamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 1.125 straipsnio 10 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanos skaičiuotinos už paskutinius penkerius metus iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos.‏‏‎ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovo reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo teisme pareikštas 2020 m. gruodžio 10 d. Taigi šiuo atveju paskutinių penkerių metų laikotarpis skaičiuotinas ne iki momento, kai atsakovas, sumokėdamas teismo sprendimu priteistas sumas, visiškai atsiskaitė su ieškovui, o iki ieškinio dėl palūkanų priteisimo pareiškimo teisme dienos, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2020 m. gruodžio 10 d. Prieš tai minėta, kad teisė reikalauti palūkanų išlieka iki visiško prievolės įvykdymo, todėl penkerių metų terminas tęstinio pažeidimo atveju skaičiuotinas imant penkerius metus iki ieškinio pareiškimo teisme dienos, tačiau neskaičiuotinas po prievolės įvykdymo. Atsakovas, vykdydamas Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimą, galutinį mokėjimą atliko 2019 m. gruodžio 30 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovo prašomos priteisti kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju skaičiuotinos už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d.

45. Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei skaičiuoja ieškovas (šios nutarties 21 punktas), priteistinas kompensuojamųjų palūkanų dydis skaičiuotinas ne nuo visos fiksuotos per 2015 m. gruodžio 10 d. – 2019 m. gruodžio 30 d. laikotarpį iš atsakovo priverstinai išieškotos sumos, o diferencijuotai, atsižvelgiant į antstolio vykdyto priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovo eigą, t. y. skaičiuojant palūkanas priklausomai nuo periodiškai išieškotų sumų dydžio. Tam reikalinga turėti visus duomenis apie antstolio per 2015 m. gruodžio 10 d. – 2019 m. gruodžio 30 d. laikotarpį atliktas periodines išskaitas vykdant Kauno apygardos teismo 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimą. Bylą nagrinėję teismai, padarę pirmiau nurodytus pažeidimus, faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų tiksliam prašomų priteisti palūkanų dydžiui nustatyti, neištyrė ir tam reikalingų duomenų nei iš bylos šalių, nei iš antstolio nereikalavo.

46. Kasacinis teismas apskųstus teismų procesinius sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu, o faktinių aplinkybių nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalį). Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimus, taikymas ir dėl to iškilęs poreikis nustatyti bei ištirti papildomas faktines bylos aplinkybes, taip pat nukrypimas nuo aktualios kasacinio teismo praktikos yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, atsižvelgiant į naujai tirtinų faktinių aplinkybių bei reikalautinų duomenų apimtį ir pobūdį, taip pat į civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis), byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Šalys kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą suformulavo prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą kasacine tvarka, atlyginimo pagal bylos nagrinėjimo metu pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tačiau tokių dokumentų nepateikė. Kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Artūras Driukas

Jūratė Varanauskaitė