Baudžiamoji byla Nr. 2K-29-648/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09331-2020-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.6.6; 1.2.4.6.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Aleno Piesliako ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistajam R. B., jo gynėjui advokatui Artūrui Gutauskui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Artūro Gutausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu R. B. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, nurodytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. R. B. pareikštas D. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo R. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, šį įpareigojimą įvykdant per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, taip pat paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1000 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Be to, skundžiamu nuosprendžiu panaikinta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiosios D. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas, kuriuo nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies bei nukentėjusiajai iš R. B. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo. Iš R. B. nukentėjusiajai D. B. priteista 1000 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimo už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. B. buvo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2020 m. kovo 2 d. apie 20 val. namuose Vilniaus r., Gineitiškių k., (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę D. B., konflikto metu rankomis suėmė šią už pečių ir parvertė ant grindų, nukentėjusiajai bandant atsistoti, vėl šią pastūmė ir pargriovęs ant grindų kojomis spardė į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajai atsistojus, išstūmė D. B. iš darbo kambario, o šiai grįžus pasiimti asmeninių daiktų, rankomis sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių šiai per veidą, taip padarė nukentėjusiajai sužalojimus, vertintinus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. B. baudžiamąją bylą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl R. B. išteisinimo ir D. B. pareikšto civilinio ieškinio atmetimo motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir nepagrįstai išteisino R. B. kaip nepadariusį nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Pripažinęs, kad R. B. padarė nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas tenkino nukentėjusiosios D. B. pareikštą civilinį ieškinį dėl R. B. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis R. B. ir jo gynėjas advokatas A. Gutauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatoriai skunde nurodo:
3.1. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes neįvertino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų, padarė klaidų dėl įrodymų turinio. Vertindamas nukentėjusiosios D. B. parodymus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ji viso proceso metu nesugebėjo nuosekliai paaiškinti, kaip klostėsi įvykiai 2020 m. kovo 2 d. vakarą ir po jo. Dar prieš įvykį 2020 m. kovo 2 d. ryte nukentėjusioji siuntė liudytojui E. B. žinutę su nuotrauka, kurioje ji su mėlyne ant alkūnės. 2020 m. kovo 2 d. apie 12 val. nukentėjusioji buvo sporto klube, kur taip pat galima patirti nubrozdinimų, pasitempti, įsibrėžti odą ir pan. Kai R. B. grįžo namo ir aptiko apsvaigusią D. B., jis išpylė rastą butelį su alkoholiu, todėl kilo konfliktas. Akistatos metu nukentėjusioji teigė, kad ji neapsirengusi buvo stumiama iš namų pro lauko duris, tačiau tokie jos parodymai prieštarauja R. B. pateiktam vaizdo įrašui, kuriame matyti, kaip pati nukentėjusioji, apsirengusi lauko drabužiais, braunasi į kambarį, esantį priešingoje pusėje nei išėjimo iš namo į lauką durys. Nukentėjusioji teigė, kad naktį iš 2020 m. kovo 2 d. į 2020 m. kovo 3 d. nakvojo bute, esančiame Vilniuje, Savanorių prospekte, tačiau nustatyta, kad šiuo metu butas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui. Nukentėjusioji negalėjo nuosekliai paaiškinti savo sprendimo iš karto po įvykio važiuoti į barą, o ne pas gydytojus. Duodama parodymus nukentėjusioji nepaaiškino, ką veikė nuo 2020 m. kovo 3 d. iki 2020 m. kovo 9 d. Nors nukentėjusioji nurodė, kad konfliktas su R. B. įvyko 2020 m. kovo 2 d. apie 20 val. ir jo metu iš nukentėjusiosios buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas, tačiau nukentėjusioji tos pačios dienos 21.14 val. skambino motinai, su ja bendravo aštuonias minutes, pokalbio metu neprašė iškviesti pagalbos. Nukentėjusioji teigė, kad su draugėmis bendravo ne telefonu, o planšete, tačiau nuotraukos, kurios buvo pateiktos pridėti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos, buvo padarytos būtent nukentėjusiosios telefonu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios D. B. parodymus vertino kaip patikimus. Apeliacinės instancijos teismas iškreipė R. B. parodymų turinį, nurodydamas, kad jis neneigė tarp jo ir D. B. buvusį fizinį kontaktą ir susistumdymą. Pažymėtina, kad R. B. niekada nepripažino padaręs nusikalstamos veikos, o nuosekliai parodė, kad gynėsi nuo besibraunančios D. B., t. y. pati D. B. aktyviai brovėsi sąveikaudama su R. B. ir aplinkos daiktais. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių prieštaravimams tarp nukentėjusiosios parodymų ir specialistų išvadų pašalinti, t. y. kaip, kurioje vietoje įvyko konfliktas, kokius konkrečius veiksmus prieš ją atliko R. B., kuria kūno vieta ar daiktu buvo padaryti konkretūs sužalojimai. Antai, pagal nukentėjusiosios parodymus, ją pargriautą R. B. spardė pusę valandos, tai reiškia, kad nukentėjusiajai buvo padaroma vos po vieną traumą kas dvi minutes. Nors apeliacinės instancijos teismas rėmėsi specialisto išvadomis, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jomis nėra nustatyta, kokius kūno sužalojimus D. B. patyrė iki įvykio ir kokius kūno sužalojimus ji patyrė įvykio metu ar vėliau. Dėl to byloje negali būti daroma išvada, kad nukentėjusiajai įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Dėl to, nepašalinęs šių prieštaravimų, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
3.2. Darydamas išvadas apie bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas abejones aiškino ne kaltinamojo naudai, taip iš esmės pažeisdamas BPK 44 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Kaip pirmiau nurodyta, nukentėjusiosios parodymai negali būti laikomi patikimais ir kelia abejonių dėl neatitikties kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino, ignoravo nukentėjusiosios parodymų neatitiktį kitiems byloje surinktiems įrodymams, abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo nepašalino ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors pirmosios instancijos teismas būtent dėl abejonių ir jų aiškinimo kaltinamojo naudai priėmė šioje byloje išteisinamąjį nuosprendį.
3.3. Surašydamas priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas iš kaltinamojo akto pažodžiui perkėlė veikos aplinkybes, nors ne visas iš jų patvirtino byloje surinkti įrodymai, todėl iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalį. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad nukentėjusioji buvo suimta už pečių, parversta ant grindų, spardoma kojomis bei mušama suduodant smūgius rankomis, iš viso padarant ne mažiau kaip šešiolika trauminių poveikių, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tokias nuosprendžio išvadas.
3.4. Paskirdamas bausmę, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 61 straipsnį. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Įvertinus vaizdo įrašus, R. B. ir D. B. parodymus, darytina išvada, kad konfliktas kilo dėl alkoholio vartojimo ir kuprinės. Aktyvūs D. B. veiksmai siekiant paimti kuprinę, R. B. neleidžiant jos pasiimti, vertintini kaip provokuojantis ir rizikingas elgesys, nes nukentėjusioji lengvabūdiškai tikėjosi, kad jos elgesys neišprovokuos rizikingos situacijos, arba iš viso nevertino savo elgesio kaip rizikingo, nors turėjo ir galėjo tai numatyti. Tokia faktinė situacija teismų praktikoje vertintina kaip kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE1LTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-115-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-115-648/2016">2K-115-648/2016</a>), tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nenustatė ir į ją neatsižvelgė. Dėl to netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti į tai, ar nustatyta tik kaltininko atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinti kiekvienos iš jų reikšmę. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo vidurkio. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, skirdamas R. B. bausmę bei neatsižvelgdamas į R. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, netinkamai pritaikė BK 61 straipsnį.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato A. Gutausko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasatoriaus argumentų dėl esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo
5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes priimtas pažeidžiant byloje surinktų įrodymų vertinimo kaip visumos principą, pagrįstas abejonių keliančiais nukentėjusiosios D. B. parodymais, taip iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, be to, teismas ne visas išvadas apie bylos aplinkybes pagrindė nuosprendyje nurodytais įrodymais, todėl pažeidė ir BPK 305 straipsnio 1 dalį. Su tokiais kasacinio skundo teiginiais sutikti nėra pagrindo.
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas reiškia, kad išvados vertinant įrodymus daromos lyginant tarpusavyje iš įvairių įrodymų gaunamą informaciją, siekiant įvertinti, ar iš vienų įrodymų gaunama informacija atitinka, patvirtina kitų įrodymų teikiamą informaciją apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, jai prieštarauja ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjMyLTk0Mi8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-232-942/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-232-942/2020">2K-232-942/2020</a>). Pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį tik teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>). Kartu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo kaip visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-281-139/2015).
7. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šį principą taip pat įtvirtina BPK 44 straipsnio 6 dalis. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią kasacinės instancijos teismo praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-532/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-532/2012">2K-532/2012</a>, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83 ir kt.; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).???
8. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio nuosprendžio priėmimą, pagrindinių nuostatų, t. y. laikantis pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305 ir 307 straipsniuose, keliamų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.
9. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK nustatytų ar teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes nustatė ir savo išvadas padarė vertinęs ne tik nukentėjusiosios D. B., bet ir kaltinamojo R. B., liudytojų R. E. J., E. B., R. M., J. A., R. B., M. B. parodymus, R. M. mobiliojo ryšio telefono ekrano nuotraukas, teismo medicinos specialisto išvadą ir paaiškinimus. Vertindamas šiuos įrodymus, teismas lygino jų teikiamą informaciją tarpusavyje, kiek ji atitinka, patvirtina, prieštarauja ir pan. kitų įrodymų teikiamai informacijai apie bylos aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti. Teismas, remdamasis nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų palyginimu su R. M. mobiliojo ryšio telefono ekrano nuotraukomis, padarė išvadą, kad tarp R. B. ir D. B. įvyko konfliktas, jo metu buvo panaudotas fizinis smurtas. Remdamasis teismo medicinos specialisto išvada ir paaiškinimais, teismas padarė išvadą, kad D. B. buvo padaryti sužalojimai (poodinės kraujosruvos ir nubrozdinimai), kurie pagal savo pobūdį ir lokalizaciją jos kūne apskritai nebūdingi griuvimui, griuvinėjimui ir atsimušimui į kietus bukus daiktus, bet būdingi trauminiams poveikiams, smūgiams žalojančiais daiktais iš šalies; nustatyti kūno sužalojimai savęs pačios žalojimui taip pat nebūdingi; nustatyti sužalojimai nukentėjusiosios apžiūros metu (2020 m. kovo 4 d.) buvo gyjantys (nubrozdinimai pasidengę virš aplinkinės odos lygio iškilusiais šašais, kraujosruvos žalsvais kraštais), tai rodo, kad jie buvo apie 2–4 parų senumo. Dėl to teismas kritiškai vertino R. B. parodymus, kad per konfliktą tarp jo ir nukentėjusiosios D. B. įvyko tik fizinis kontaktas ir susistumdymas, dėl kurio galėjo atsirasti mėlynių. Atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios D. B. parodymai tiksliau atitinka liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą ir teismo medicinos specialisto paaiškinimus, teismas nukentėjusiosios parodymus laikė patikimesniais, lyginant su R. B. parodymais.
10. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo, bylai teisingai išspręsti yra reikšmingos smurto panaudojimo aplinkybės ir jo sukelti padariniai, taip pat tai patvirtinantys įrodymai. Priešingai nei teigia kasatoriai, aplinkybės, kur nukentėjusioji vyko po konflikto, kada pranešė apie smurtą liudytojams ir teisėsaugos institucijoms, kokiomis priemonėmis ir būdais naudojosi bendraudama su liudytojais, nėra aplinkybės, paneigiančios fizinio smurto panaudojimo faktą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas jų detaliai nesiaiškino, nereiškia, kad įrodymus dėl esminių bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių teismas įvertino pažeisdamas įrodymų visumos vertinimo reikalavimą ar remdamasis vien tik, kaip teigia kasatoriai, abejotinais nukentėjusiosios parodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio išplaukia, kad visos teismo išvados apie fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir smurto sukeltus padarinius yra pagrįstos byloje ištirtais įrodymais, teismui įvertinus tiek kiekvieną įrodymą, tiek ir jų visumą, juos sugretinus tarpusavyje. Taigi visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, dėl to, priešingai nei teigia kasatoriai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, o surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Dėl netinkamo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 61 straipsnio taikymo
11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai nevertino D. B. aktyvių veiksmų siekiant paimti kuprinę kaip pavojingo ar provokuojančio nukentėjusiosios elgesio, kas, pasak kasatorių, turėjo įtakos veikos padarymui, nepripažino to R. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir neatsižvelgė į tai skirdamas bausmę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 61 straipsnio 1 dalį. Šie kasatorių teiginiai nepagrįsti.
12. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418/2009">2K-418/2009</a>, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzc3LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-377/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-377/2011">2K-377/2011</a>, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-14/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-14/2012">2K-14/2012</a>, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).???
13. Byloje nustatyta, kad kilus konfliktui R. B. parvertė D. B. ant grindų ir pargriovęs spardė ją į įvairias kūno vietas, o šiai sugebėjus atsistoti, išstūmė ją iš darbo kambario, ir tik vėliau, D. B. grįžus pasiimti asmeninių daiktų, R. B. sudavė rankomis nenustatytą skaičių smūgių jai per veidą. Iš šių faktinių aplinkybių matyti, kad R. B. veikai įtakos turėjo ne D. B. veiksmai aktyviai siekiant pasiimti jai priklausančius asmeninius daiktus, o kitos priežastys. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad D. B. prieš įvykio pradžią būtų smurtavusi, įžeidinėjusi R. B. ar atlikusi kitus neteisėtus ar amoralius veiksmus, kurie leistų vertinti R. B. nusikalstamą veiką kaip atsakomąją reakciją į D. B. veiksmus. D. B. veiksmai konflikto metu, kai ji, siekdama išeiti iš namo, kuriame gyveno su R. B. ir kur prieš ją buvo panaudotas fizinis smurtas, į jai saugią aplinką, bandė pasiimti asmeninius daiktus, negali būti vertinami kaip provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turėjęs įtakos veikos padarymui, nes D. B. šiais veiksmais siekė ne tęsti konfliktą, o jį užbaigti, pasišalindama iš įvykio vietos, ir tai R. B. suprato. Dėl to byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatydamas R. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar pavojingas nukentėjusio asmens elgesys, netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
14. Byloje nenustačius, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad skiriant bausmę R. B. buvo pažeistos BK 61 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, neperžengiant kasacinio skundo ribų, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
16. Nuteistojo R. B. gynėjas advokatas A. Gutauskas 2023 m. sausio 31 d. pateikė kasacinės instancijos teismui prašymą priteisti R. B. iš valstybės 7975,94 Eur už advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nuteistojo gynėjas, paslaugas.
17. BPK 106 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje advokato darbo apmokėjimą, nustatyta, kad tada, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje R. B. buvo pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, o ne išteisintas, todėl tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. B. ir jo gynėjo advokato Artūro Gutausko kasacinį skundą.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Alenas Piesliakas
Artūras Pažarskis
