J. G. pagal BK 228 str. 2 d., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-32-654/2023

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00178-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Aleno Piesliako (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. (J. G.) ir jo gynėjo advokato A. L., nuteistojo A. G., nuteistosios G. K. gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio, nuteistojo juridinio asmens VšĮ „H“ atstovo advokato Arnoldo Šukaičio kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, BK 68² straipsniu, J. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atėmimas teisės trejus metus po šio nuosprendžio įsiteisėjimo užsiimti juridinių ir fizinių asmenų restruktūrizavimo bei nemokumo procesų vykdymu ir teikti su tuo susijusias paslaugas. J. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 209 straipsnį, BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių; A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos trejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo trejiems metams devyniems mėnesiams bausmė. Pritaikius BK 75 straipsnį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), A. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jos priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir BK 68² straipsniu, A. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atėmimas teisės dvejus metus po šio nuosprendžio įsiteisėjimo užsiimti juridinių ir fizinių asmenų restruktūrizavimo bei nemokumo procesų vykdymu ir teikti su tuo susijusias paslaugas. A. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 209 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; G. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 228 straipsnio 2 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, G. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, BK 68² straipsniu, G. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atėmimas teisės trejus metus po šio nuosprendžio įsiteisėjimo užsiimti juridinių ir fizinių asmenų restruktūrizavimo ir nemokumo procesų vykdymu ir teikti su tuo susijusias paslaugas. G. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 209 straipsnį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; juridinis asmuo VšĮ,,H“ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 20 straipsnį ir BK 228 straipsnio 2 dalį 1000 MGL (37 660 Eur) dydžio bauda. Juridinis asmuo VšĮ „H“ pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį bei BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš J. G., A. G., G. K., M. Š. ir juridinio asmens VšĮ „H“ nuspręsta išieškoti po 440 Eur UAB „M“ ir po 629,2 Eur proceso išlaidų (už teisines paslaugas) atlyginimo.

Iš VšĮ „H“ nuspręsta išieškoti valstybei 671,94 Eur proceso išlaidų (už antrinę teisinę pagalbą) atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendis – panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuteistosios G. K. atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad šią nusikalstamą veiką ji padarė veikdama su bendrininkų grupe. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų J. G., A. G., G. K. ir juridinio asmens VšĮ „H“ nuspręsta išieškoti po 440 Eur UAB „M“ ir po 629,2 Eur procesų išlaidų advokatų, kurie dalyvavo kaip civilinių ieškovų atstovai, paslaugoms apmokėti.

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžiu taip pat nuteistas M. Š., tačiau ši teismo nuosprendžio dalis nebuvo skundžiama apeliacine tvarka, dėl jos nėra paduotas ir kasacinis skundas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. G., G. K. ir juridinis asmuo VšĮ,,H“ nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdami turtinės naudos, o A. G. nuteistas už tai, kad padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką. G. K. dar nuteista ir už netikrų dokumentų pagaminimą ir jų panaudojimą. Byloje nustatyta:

UAB „B“ (2019 m. lapkričio 25 d. reorganizuota į VšĮ „H V“, 2020 m. rugsėjo 10 d. reorganizuota į VšĮ „H“) ir J. G., būdamas UAB „B“ direktorius ir jai atstovaudamas, veikdami bendrininkų grupe su UAB „B“ įgaliotais atstovais G. K. ir kaip padėjėju A. G., būdami valstybės tarnautojams prilyginti asmenys – bankroto administratoriai, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. (G. K. ir A. G. – iki 2016 m. birželio 23 d.) Panevėžyje, bankroto procedūrų vykdymo teritorijoje, siekdami turtinės naudos – už neteisėtų veiksmų atlikimą sutarę su M. Š. kaip atlygį įgyti jo turimas UAB „V Pg“ ir UAB „V P“, kurios turėjo 50 000 Eur vertus teniso kortus Panevėžyje, akcijas ir perrašyti jas su J. G. susijusiai R. D. – ir 2016 m. balandžio 12 d. M. Š. pardavus jai UAB „V P“ akcijas, o UAB „V Pg“ akcijas M. Š. (faktinio akcijų turėtojo) nurodymu G. K. padovanojus R. D., pažeisdami 2001 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punkto, 20 punkto, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso 5, 10, 11.3, 11.4, 11.6, 11.9 punktų reikalavimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdami turtinės naudos sau (nesant kyšininkavimo požymių), padarydami didelę neturtinę žalą valstybei bei Įmonių bankroto valdymo departamentui, be to, G. K. ir M. Š. pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistosios G. K. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad šią nusikalstamą veiką ji padarė veikdama su bendrininkų grupe. Taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų J. G., A. G., G. K. ir juridinio asmens VšĮ „H“ nuspręsta išieškoti po 440 Eur UAB „M“ ir po 629,2 Eur Eprocesų išlaidų advokatų, kurie dalyvavo kaip civilinių ieškovų atstovai, paslaugoms apmokėti.

3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti nuteistosios G. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, nurodytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ji padarė veikdama su bendrininkų grupe, nes, skundžiamame nuosprendyje aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ši aplinkybė nėra nurodyta.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis J. G. ir jo gynėjas advokatas Audrius Leonavičius prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nuteistajam nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Bylą nagrinėję teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – byloje esantys įrodymai ištirti neišsamiai ir neobjektyviai, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, šių trūkumų neištaisė.

4.2. Kasatoriai teigia, kad didžioji kaltinimo dalis yra grindžiama ne įrodymais, o prielaidomis, pamąstymais ir neva logine įvykių seka, kuri tariamai įrodo, kad J. G. už atlygį pasiūlė ar patarė M. Š., kaip išvengti turtinių prievolių kreditoriams. Tokių faktinių aplinkybių, kurios buvo nurodytos kaltinamajame akte ir kokios konstatuotos pirmosios instancijos teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje, nepagrindžia jokie įrodymai. Kaltinimas ne tik surašytas abstrakčiai, bet ir neaišku, kokiais įrodymais grindžiamos inkriminuotos aplinkybės.

4.3. Nors apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatoriaus ir kitų nuteistųjų kaltė yra įrodyta remiantis kito nuteistojo M. Š. parodymais, kuriuos neva patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, apklausti liudytojai, nustatyta nusikalstama nuteistųjų veiksmų seka ir t. t., tačiau kasatorius laikosi pozicijos, kad parodymų, jog J. G. pasiūlė UAB „L“ neteisminio bendrovės bankroto procedūrą ir už tai pareikalavo 50 000 Eur atlygio, nenurodė net pats M. Š., kurio parodymus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertina kaip teisingus ir neva pagrindžiančius kitų nuteistųjų kaltę. Byloje nėra duomenų, kad M. Š. pasirašant laidavimo sutartį šiame procese dalyvavo ir J. G.. M. Š. neteisminio UAB „L“ bankroto procedūrą, remiantis jo paties parodymais, pasiūlė arba A. G., arba J. G..

4.4. Analizuojant M. Š. parodymus nėra pagrindo daryti išvadą, kad J. G. sugalvojo, kaip M. Š. išvengti skolų grąžinimo. Pagal suformuluotą kaltinimą J. G. šį neteisėtą ir nusikalstamą neteisminio bankroto kelią už piniginį atlygį neva pasiūlė M. Š., tačiau nėra kitų įrodymų, kurie pagrįstų J. G. kaltę dėl šio kaltinimo, todėl kaltinimas nėra pagrįstas įrodymais, o apkaltinamasis nuosprendis J. G. priimtas nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo tvarkos. Nuteistojo kaltė yra konstatuota be objektyvių ir patikrintų įrodymų, darant prielaidą, o ne remiantis faktiniais duomenimis. Kasaciniame skunde pateikta daugiau atskirų įrodymų, gausiai cituojami nuteistojo M. Š. parodymai ir nesutinkama su teismų atliktu jų vertinimu.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis M. Š. parodymais, koregavo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas pareikšto kaltinimo aplinkybes, konstatuodamas, kad J. G. nereikalavo iš M. Š. 50 000 Eur atlygio, o susitarė su M. Š. kaip atlygį už neteisminio UAB „L“ bankroto procedūros atlikimą įgyti jo turimas UAB „V Pg“ ir UAB „V P“, kurios turėjo 50 000 Eur vertus teniso kortus, akcijas. Kasatorius už M. Š. pasiūlytą bankroto procedūrą nereikalavo ir nesitarė gauti piniginio atlygio ar bendrovių akcijų, todėl, pirmosios instancijos teismui netinkamai vertinant byloje ištirtus įrodymus, šios klaidos apeliacinės instancijos teismas neištaisė ir nepagrįstai konstatavo, kad J. G. veiksmai yra nusikalstami BK 228 straipsnio 2 dalies prasme.

4.6. J. G. griežtai laikėsi neteisminio bankroto procedūrų, pats, kaip BUAB „L“ bankroto administratorius, vienasmeniškai sprendimų nepriiminėjo, o vykdė kreditorių susirinkimų sprendimus. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad jam būnant bendrovės bankroto administratoriumi vykusiuose kreditorių susirinkimuose dalyvavo tik su kasatoriumi susiję asmenys, tačiau yra priešingai – šioje byloje nėra įrodyta, kad kreditorių susirinkime priimtas nutarimas parduoti reikalavimo teisę į M. Š. skolą su J. G. susijusiai UAB „O“ buvo iš anksto apgalvota nuteistųjų nusikalstamo plano dalis.

4.7. Nuteistieji nepažeidė tuo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto nuostatų. Šiame įstatyme nurodyta, kad „administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus“. Nėra pagrindo kaltinti bankroto administratorių neveikimu, bankroto proceso vilkinimu. Jis gynė visų kreditorių, kurie išreiškė norą dalyvauti procese, interesus. Kreditoriai – Eir UAB „M“ – nedalyvavo BUAB „L“ bankroto procese tik todėl, kad nepareiškė savo finansinio reikalavimo ir jų finansiniai reikalavimai nebuvo patvirtinti, jie nedalyvavo BUAB „L“ bankroto procese ne dėl bankroto administratoriaus neveikimo, o dėl jų pačių pasirinkimo. Reikalavimo teisę į M. Š. 199 343,08 Eur skolą BUAB „L“ už 2000 Eur perleisdamas UAB „O“ ir taip nurašydamas buvusio direktoriaus M. Š. skolą, J. G. veikė pagal kreditorių susirinkime patvirtintą sprendimą, o ne vienasmeniškai.

4.8. Iš skundžiamų teismų sprendimų neaišku, kokiais veiksmais ar neveikimu J. G. pažeidė tuo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punktą. Tuo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 12 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 3/4 visų įmonės turimų įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos, esančios nutarimo priėmimo dieną. 2016 m. gegužės 16 d. BUAB „L“ kreditorių susirinkimą šaukė ne bankroto administratorius, o UAB „L“ administracijos vadovas (direktorius) M. Š., kreditorių susirinkimo nutarimus priėmė ne bankroto administratorius, o šiame susirinkime dalyvavę BUAB „L“ kreditoriai, tarp jų ir E, kuri dėl nesuprantamų priežasčių yra ne kaltinamas juridinis asmuo, o civilinė ieškovė. Ta aplinkybė, kad administratorius UAB „B“ minėtame susirinkime dalyvavo, surašė susirinkimo protokolą, neleidžia spręsti apie bankroto administratoriaus veiksmų neteisėtumą ar apie piktnaudžiavimą BK 228 straipsnio prasme.

4.9. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba (toliau – Tarnyba) nustatė, jog J. G., vykdydamas BUAB „L“ bankroto administratoriaus pareigas, padarė tik smulkų (neesminį) tarnybinį nusižengimą, todėl jo veika nesiekia piktnaudžiavimo tarnyba būtino pavojingumo laipsnio. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias išvadas, konstatavo, kad Tarnyba, atlikdama bankroto administratoriaus veiklos priežiūrą, negali įsiterpti į bankroto administratoriaus veiklą tais klausimais, kuriuos spręsti kompetencija pagal Įmonių bankroto įstatymą suteikta teismui arba bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimui. Su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu kasatoriai nesutinka, nes Tarnyba, spręsdama J. G. drausminės atsakomybės klausimą, įvertino visą jo bankroto administratoriaus veiką ir įžvelgė tik drausminio pobūdžio nusižengimą, už šį nusižengimą paskyrė tarnybinę nuobaudą – įspėjimą. Šių Tarnybos išvadų teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, todėl laikytini turinčiais prejudicinę reikšmę ir šioje baudžiamojoje byloje.

4.10. Kasatoriai daro išvadą, kad J. G. veiksmai realių turtinių pasekmių nesukėlė. Buvo vykdomas įprastinis, teisės normų reglamentuotas neteisminio bankroto procesas, kuris nutrūko Panevėžio apygardos teismui išsprendus ginčą civilinėje byloje Nr. B2-473-212/2016. Todėl J. G. bei kitų nuteistųjų veiksmai neatitinka BK 228 straipsnyje aprašytos veikos požymių.

4.11. Ginčai tarp Es, UAB „M“, UAB „L“ ir kitų asmenų yra išspręsti kitomis teisinėmis priemonėmis – skiriant tarnybinę nuobaudą, panaikinus kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus ir pan., tai yra ginčą išsprendus civilinėmis ir administracinėmis priemonėmis, nubaudimas kriminalinėmis bausmėmis nebereikalingas, yra perteklinis ir neatitinkantis ultima ratio (paskutinė priemonė) principo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

4.12. Apeliacinės instancijos teismas, neįsigilinęs į kasatoriaus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, juos atmetė remdamasis formaliais argumentais. Pirmosios instancijos teisme baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas V. P. Meidus formaliai yra nukentėjęs nuo galimai neteisėtų J. G. veiksmų, kai J. G., be teisėjo V. P. Meidaus sutikimo ir žinios, panaudojo jo asmeninius duomenis – asmens kodą ir gyvenamosios vietos adresą ir savo, kaip vienintelio akcininko, sprendimu be teisėjo žinios įtraukė jį į UAB „B“ valdybos narius. Už šią veiką Šiaulių apylinkės teismas 2022 m. vasario 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-74-1007/2022 J. G. pripažino kaltu pagal BK 168 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį. Šis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, nes kasatorius jį apskundė aukštesnės instancijos teismui. Minėtoje byloje teisėjas V. P. Meidus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas kaip liudytojas, nors iš J. G. pareikšto kaltinimo turinio akivaizdu, kad jam inkriminuojama nusikalstama veika, nurodyta BK 168 straipsnio 1 dalyje, už kurią kasatorius yra nuteistas, buvo pasikėsinta į teisėjo V. P. Meidaus privatų gyvenimą ir neteisėtai panaudoti teisėjo asmens duomenys. Dar neišnagrinėjus baudžiamosios bylos Nr. 1-3-491/2021 Panevėžio apygardos teisme, J. G. gynėjas, žinodamas, jog kitoje byloje J. G. buvo pateikti įtarimai dėl V. P. Meidaus asmens duomenų neteisėto panaudojimo, 2019 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje pateikė prašymą dėl teisėjo V. P. Meidaus nušalinimo ir viso Panevėžio apygardos teismo nušalinimo nuo tolesnio baudžiamosios bylos Nr. 1-3-491/2021 nagrinėjimo. Teisėjas V. P. Meidus šį advokato A. L. prašymą atmetė protokoline nutartimi, motyvuodamas tuo, kad jis nuo kaltinamojo galimai neteisėtų veiksmų nenukentėjo ir toks nesijaučia, todėl galės priimti objektyvų sprendimą tuo metu jau baigiamoje nagrinėti baudžiamojoje byloje, o 2019 m. liepos 21 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas į kasatoriaus argumentus dėl teismo šališkumo iš esmės neatsižvelgė, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai yra neteisingi ir pats pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjusio teisėjo V. P. Meidaus galimo šališkumo klausimas turi būti įvertintas objektyviai.

5. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nuteistajam nutraukti. Nuteistojo kasaciniame skunde iš esmės atkartojama dauguma nuteistojo J. G. ir jo gynėjo advokato A. L. kasacinio skundo argumentų. Todėl nuteistojo A. G. skundo argumentai nurodomi tiek, kiek jie papildo kitus, pirmiau paminėtame kasaciniame skunde nepateiktus argumentus. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nesilaikydami BPK reikalavimų, nepaisydami nuostatos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, iškraipė byloje esančių įrodymų, liudytojų parodymų turinį, rėmėsi bylos duomenimis nepagrįstomis prielaidomis, prieštaringais ir melagingais M. Š. parodymais.

5.2. Kasatoriui pareikštas kaltinimas yra abstraktus, nekonkretus, neaišku, kokiais bylos duomenimis ir įrodymais remiantis yra grindžiamos kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės.

5.3. Parodymų, kad A. G. kartu su J. G. sutarė su M. Š., jog šis perduos jam priklausiusias UAB „V Pg“ ir UAB „V P“ akcijas su J. G. susijusiai R. D., nenurodė net pats M. Š., kurio parodymus tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vertina kaip teisingus ir pagrindžiančius nuteistųjų kaltę. Byloje nėra duomenų, kad, M. Š. pasirašant laidavimo sutartį, šiame procese dalyvavo ir A. G.. Neteisminio bankroto procedūrą M. Š., pagal jo duodamus parodymus, pasiūlė arba A. G., arba J. G..

5.4. Teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad A. G. padėjo M. Š. išvengti didžiulių skolų grąžinimo ir pagal suformuluotą kaltinimą šį neteisėtą ir nusikalstamą neteisminio bankroto kelią už piniginį atlygį neva pasiūlė M. Š., o ir jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų A. G. kaltę, šioje kaltinimo dalyje nėra, todėl kaltinimas A. G. nėra pagrįstas įrodymais, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesilaikant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo tvarkos, nes A. G. kaltė yra konstatuota be objektyvių ir patikrintų įrodymų, darant prielaidą, o ne remiantis faktiniais duomenimis. Teismai neįvertino nuteistojo M. Š. parodymų, nes iš jų matyti, kad A. G. nesiūlė M. Š. įsteigti kitos individualios įmonės.

5.5. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog neteisėtas susitarimas tarp M. Š., J. G. ir A. G. buvo, tačiau viso proceso metu tokio susitarimo faktą kasatorius neigė, o pats M. Š. apie susitarimą kalba labai nekonkrečiai, nenurodo nei kada, nei kur su A. G. susitiko, nei kaip jam buvo siūlomos neva neteisėtos bankroto administratoriaus paslaugos ir už tai pareikalauta 50 000 Eur atlygio. Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų šioje kaltinimo dalyje nurodytus faktus, priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo sprendime, nėra.

6. Kasaciniu skundu nuteistosios G. K. gynėjas advokatas Laurynas Pakštaitis prašo panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą G. K. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Byloje nepagrįstai nustatytas bendrininkavimo faktas. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, bendrininkų grupę sudarė J. G., G. K., juridinis asmuo VšĮ „H“ ir padėjėjas A. G.. Akivaizdu, kad tokia nuostata neteisinga, nes bendrininkų grupės sudėtyje negali būti juridinis asmuo, tai neatitinka nei bendrininkavimo, nei bendrininkavimo formos apibrėžimo, nei faktų (veikos padarymo metu toks juridinis asmuo neegzistavo).

6.2. Pagal teismų nustatytas aplinkybes piktnaudžiaudama tarnyba G. K. veikė bendrininkų grupe su J. G., juridiniu asmeniu VšĮ „H“ ir A. G., kaip padėjėju, tačiau dokumentus suklastojo ir juos panaudojo tik su M. Š.. Vis dėlto su M. Š. bendrininkų grupe ji neveikė, jų susitarimas veikti bendrai ir bendrininkavimo tyčia nuosprendyje nenustatyti, todėl lieka neaišku, ar nuteistoji su juo bendrininkavo. Toks teisinis vertinimas neteisingas, prieštaringas, neatitinka bendrininkavimo instituto nuostatų ir aiškaus teisinio vertinimo principų.

6.3. Dėl bendrininkavimo padarant BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas pripažino bendrininkavimą atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o apeliacinės instancijos teismas šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę pašalino iš kaltinimo. Veikų padarymo esmė apeliacinio teismo baigiamajame akte liko prieštaringa ir be pagrindo sunkina nuteistosios teisinę padėtį. M. Š. parodymai nepagrindžia G. K. kaltės ar dalyvavimo padarant veikas ir sudaro pagrindą spręsti apie veiksmų nenusikalstamą pobūdį. M. Š. parodymai apie G. K. ir jos veiksmus neatskleidžia nieko nusikalstamo. Su šiuo asmeniu ji neveikė bendrai. Tokiu atveju negali būti nustatytas nei bendras veikimas, nei susitarimas, reikšmingas BK 24 straipsnio 1 dalies prasme, nei bendra ir suderinta tyčia; taip pat negali būti nustatyti ir BK 25 straipsnio 2 dalies požymiai. Kitoks bendrininkavimo teisinis vertinimas, kuris yra atsietas nuo veiksmų esmės ar yra dirbtinai tokiu laikomas, yra neteisėtas. Iš teismų aprašyto teisinio vertinimo galima daryti išvadą, kad G. K. veikimui su M. Š. nebuvo būdingi suderinti veiksmai, bendra tyčia ir padarinių siekimas.

6.4. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad remiamasi prielaida apie galėjimą veikti bendrai dėl kitų asmenų įtakos, o akivaizdus susitarimo nebuvimas nutylimas. Taip susitarimo nebuvimas laikomas susitarimu, nors jokie duomenys (net paties M. Š. parodymai) to nepatvirtina. Taip sudaroma paradoksali situacija, kai kelios nusikalstamos veikos atsietos, o sąsajos tarp asmenų (bendrininkų) nustatomos ne objektyviais ryšiais, bet teisiniu išmąstymu, pritaikomu konkrečiai situacijai.

6.5. Dėl bendrininkavimo BK 228 straipsnio 2 dalies prasme argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas bendrininkavimo požymį ir įtvirtindamas nusikalstamų veikų padarymo mechanizmą, nurodo, jog G. K. „užsiėmė techniniu darbu šiame bankroto procese“. Tokia išvada nepagrindžia žinojimo, o, priešingai, rodo kai kurių esminių aplinkybių nežinojimą. G. K. užsiėmė techniniu darbu (kaip iš esmės ir buvo), todėl akivaizdu, kad nežinojo visų aplinkybių, susijusių su interesų derinimu tarp M. Š., J. G. ir A. G., šių asmenų susitarimų, žinojimo, pageidaujamo perduoti turto už neteisėtą bankrotą pobūdžio ar vertės. Teismas, pašalinęs iš nuosprendžio tam tikras aplinkybes, privalėjo pašalinti ir susijusių asmenų, tariamai veikusių suderintai, veiksmų aprašymą. Galima daryti išvadą, kad nenustatyta nei veiksmų bendrumo, nei susitarimo, tačiau tai netrukdė padaryti kategoriškos išvados apie bendrininkavimą.

6.6. Dėl nuteistosios žinojimo apie tariamai gausiamą naudą ir naudos dydį nurodoma, kad turtinės naudos požymis byloje aiškinamas neapibrėžtai ir prielaidomis. Pagal įstatymo prasmę turtinė nauda yra konkreti nauda, gaunama iš nusikalstamos veikos, o ne kažkas, kas neturi aiškios ekonominės vertės. Tokia vertė negali būti neapibrėžta, „galima“, „tikėtina“ ar įsivaizduojama. Apeliacinio teismo pozicija, kad BK 228 straipsnio 2 dalyje nenurodyta, kokia turi būti turtinė nauda, nekonkreti. Kaltinimu buvo inkriminuota ir teismų nustatyta, kad kaltinamieji už neteisėtą bankroto procedūrą iš M. Š. „gaus teniso kortus, kurių vertė yra 50 000 eurų“. Nuo pat pradžių esminė aplinkybė, kad siūlomas turtas jo siūlytojui nepriklauso, todėl negali būti visavertis ir neabejotinas atlygis, teismų vertinimui įtakos neturėjo. Jei daiktas nepriklauso siūlytojui, tai, kad naudą galima „tikėtis gauti“, kad galima „gauti naudos kažkaip daiktą panaudojus“, „galimai išnuomojus“, yra tik prielaidos, kurios negali būti laikomos tikra turtine nauda. Tačiau naudos neapibrėžtumas teismui netrukdė konstatuoti šio sudėties požymio egzistavimo.

6.7. G. K. atveju, kai nenustatytas jos detalus žinojimas dėl gausiamos turtinės naudos piktnaudžiaujant, o tariamai turtine nauda buvę teniso kortai savininko (savivaldybės) įvertinti 0,29 euro, nuteisimas už kvalifikuotą piktnaudžiavimą yra neteisingas. Nenustačius sunkų nusikaltimą pagrindžiančio dydžio naudos ir abejones pašalinus kaltinamojo naudai, veika vertintina pagal sudėtį, nenustatančią tokio požymio.

6.8. Nuteistajai pareikštu kaltinimu inkriminuota ne tikra, bet tariama nauda – 50 000 Eur atlyginimas – buvo ne konkreti nauda. Vien piniginės vertės įrašymas procesiniame dokumente pagal kaltinamojo M. Š. prieštaringus parodymus nesukūrė 50 000 Eur vertės. Tikrąja turto verte abejoti leidžia ir vertintojų manymas, kad teniso kortų vertė „galėjo būti 100 000 eurų“. Pirmosios instancijos teismas nurodė byloje esantį 2016 m. gruodžio 29 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos pritarimą koncesijos sutarties nutraukimui dėl koncesininko kaltės (25 t., b. l. 141). Beveik beverčio turto statusą patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, pagal kuriuos teniso kortus valdžiusių įmonių „V Pg“ ir „V P“ įsiskolinimai kreditoriams buvo virš 100 000 Eur ir viršijo turimą turtą. Todėl teismų įsitikinimas apie 50 000 Eur vertus teniso kortus, savivaldybės įvertintus 0,29 Eur, yra abejotinas tiek teisės, tiek faktų požiūriu.

6.9. G. K. žinojimas ir jos motyvas siekti turtinės naudos sau (net ne bendrininkų naudai) yra neįrodyti, jų nepatvirtina jokie įrodymai. Tokios aplinkybės niekaip nebuvo žinomos G. K., todėl abejonės dėl teismo išvadų dėl gautinos naudos atlikus bankrotą išlieka. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teniso kortai, kaip neteisėtas atlygis, niekaip nesusiję su G. K. ir jokios aplinkybės jos žinojimo ar noro tokį atlygį gauti neįrodo. Pažintis su kitais asmenimis taip pat nerodo asmens žinojimo apie turto vertę. Todėl tokio motyvo ir tikslo, kaip įrodytino sudėties požymio, o atitinkamai ir tyčios turinio, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.

6.10. Nuteistajai inkriminuotas didelės žalos požymis yra nepagrįstas. Byloje tiriamas bankroto procesas buvo neviešas, lokalus, realios žalos niekas nepatyrė. Be to, bankrutuojanti bendrovė buvo nemoki, tyčia piktybiškai privesta prie bankroto ją blogai valdant ir vadovui švaistant lėšas. Kreditoriams ir pačiai bendrovei didelė turtinė žala jau padaryta. Beviltiška įmonės būklė ir jos vadovo padėtis buvo bankroto sąlyga. Todėl G. K., kaip bankroto administratorės, veiksmus sieti su bankroto procedūrų pažeidimu padarius didelę žalą neteisinga.

7. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens VšĮ „H“ atstovas advokatas Arnoldas Šukaitis prašo panaikinti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą VšĮ „H“ nutraukti arba bylos dalį dėl VšĮ „H“ nuteisimo perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį VšĮ „H“ dėl nusikalstamų veikų, padarytų nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d., nors VšĮ „H“ buvo įsteigta tik 2020 m. gruodžio 9 d., reorganizavus VšĮ „H V“. Teismas, bylos nagrinėjimo metu gavęs duomenų, kad VšĮ „H V“ reorganizuota, privalėjo naujai spręsti procesinių teisių užtikrinimo naujai įsteigtam juridiniam asmeniui klausimą. Teisminio nagrinėjimo metu VšĮ „H“ vadovas teismui įteikė prašymą užtikrinti kaltinamo juridinio asmens teisę į gynybą. VšĮ „H“ ne tik turėjo būti išaiškintos jos teisės (BPK 268 straipsnis), nustatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje, bet ir realiai suteikta galimybė šiomis teisėmis pasinaudoti. Atmesdamas prašymą teismas nesudarė realių galimybių į bylą naujai įtrauktam juridiniam asmeniui pasinaudoti jam baudžiamojo proceso įstatyme suteiktomis procesinėmis teisėmis ir netgi ne iš karto sureagavo į reiškiamas pastabas, kad naujai įsteigtas juridinis asmuo nėra tinkamai atstovaujamas, nes UAB „B“ atstovaujančio advokato įgaliojimai buvo pasibaigę, o naujajam juridiniam asmeniui naujas atstovas nebuvo nustatyta tvarka paskirtas, nors teismas tęsė bylos nagrinėjimą.

7.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti juridinio asmens atstovo apeliacinio skundo pagrindai ir motyvai, tarp jų ir dėl procesinių pažeidimų, padarytų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta, tačiau taip ir liko nutylėta dėl BPK pažeidimų, padarytų užtikrinant juridinio asmens teises bylos nagrinėjimo teisme metu.

7.3. Apeliaciniame skunde buvo išdėstyti motyvai dėl VšĮ „H“ baudžiamosios atsakomybės, turint omenyje, kad nusikalstamos veikos, kurią padariusi ji buvo kaltinama, padarymo metu šis juridinis asmuo dar nebuvo įsteigtas. Siekiant nustatyti, ar po reorganizavimo įsteigtas juridinis asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, turėjo būti vertinamos įvairios reikšmingos tokiai išvadai aplinkybės, tarp jų ir tai, ar po reorganizavimo įsteigtas juridinis asmuo perėmė galimai nusikalstamą veiką padariusio juridinio asmens UAB „B“ turtą, ar yra padarytų nusikalstamų veikų ryšys su naujojo juridinio asmens vykdoma veikla, ar nustatytas tokios veiklos tęstinumas ir t. t. Tai byloje nebuvo padaryta.

7.4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neišdėstyti konkretūs, bylos duomenimis pagrįsti argumentai dėl visų būtinų sąlygų baudžiamajai atsakomybei kilti, tai įrodo, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktikoje išdėstytais nurodymais sprendžiant galimybę taikyti teisinę atsakomybę po reorganizacijos naujai įsteigtam asmeniui, taip pat ir jo pripažinimą nusikalstamos veikos subjektu bei bausmės skyrimą. Pirmosios instancijos teismas šiam klausimui daug dėmesio neskyrė ir nurodė, kad UAB „B“ vadovas J. G. bei šios bendrovės įgalioti asmenys A. G. ir G. K. veikė šios bendrovės vardu ir jos interesais, jai atstovavo ir priiminėjo sprendimus, todėl ir VšĮ „H“ yra kalta pagal BK 20 straipsnį, 228 straipsnio 2 dalį.

7.5. VšĮ „H“ nei pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą, nei pagal savo įstatus negalėjo, negali ir negalės dalyvauti juridinių asmenų nemokumo, restruktūrizavimo ir bankroto procesuose, ką, turėdama tokią teisę, galėjo daryti UAB „B“. VšĮ „H“ tikslai ir veiklos ypatumai yra kiti, netgi Juridinių asmenų registre pakeistas juridinio asmens kodas, tai neabejotinai rodo, kad nebuvo pagrindo padaryti išvadą, jog naujai įsteigtas juridinis asmuo VšĮ „H“ tęsia reorganizuoto juridinio asmens UAB „B“ veiklą; tai patvirtina, jog naujai įsteigto juridinio asmens pavojingumas išnyko.

8. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė Lisauskienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinius skundus nurodo:

8.1. Kiekvienas kasatorius, skunde analizuodamas nuteistojo M. Š. parodymus ir juos lygindamas su savo parodymais, juos pakreipia sau naudinga linkme, analizuoja tik jiems naudingas atskiras sakinio dalis, priderindamas jas prie savo pateiktos įvykių versijos. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal paduotus apeliacinius skundus, išsamiai ir detaliai išanalizavo M. Š. parodymus. Teismas nenustatė pagrindo netikėti M. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme duotais parodymais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visetu, patvirtinusiu M. Š. duotus parodymus, leidusiu padaryti išvadą, jog jie yra teisingi. Įvertinusi bylos medžiagą bei nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas, tikrindamas ir vertindamas M. Š. parodymus bei grįsdamas jais apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles. Prokurorė nurodė argumentus dėl kitų įrodymų vertinimo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai juos įvertino.

8.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su buvusios UAB „B“ reorganizavimu į VšĮ „H V“ ir į VšĮ „H“, kuriai perėjo visas VšĮ „H V“ turtas bei teisės ir pareigos, kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl informacijos, ar VšĮ „H V“ gynęs advokatas A. Šukaitis gali toliau atstovauti reorganizuotai VšĮ „H“. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyriaus vedėjas nurodė, kad kaltinamajam juridiniam asmeniui – VšĮ „H“ atstovaus advokatas A. Šukaitis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išdėstė aplinkybes, susijusias su VšĮ „H“ teisės į gynybą realizavimu ir jos užtikrinimu, – tai nurodyta nuosprendžio 14 punkte. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, prokurorė padarė išvadą, kad juridinio asmens VšĮ „H“ teisė į gynybą nebuvo pažeista, kasaciniame skunde nurodyti motyvai nepagrįsti ir atmestini.

8.3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aprašė UAB „B“ reorganizavimo į VšĮ „H“ aplinkybes, su reorganizavimu susijusias teises ir pareigas, kurias perėmė VšĮ „H“, bei kitas aplinkybes, reikšmingas juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei konstatuoti (nuosprendžio 20–25 punktai).

8.4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisiškai teisingai įvertino J. G., A. G. ir G. K. veiksmus ir, atsižvelgdamas į jų turtinės naudos siekį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuotos teismo nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai, kodėl nuteistųjų skunduose nurodyti argumentai yra atmestini. Kasatorių pateiktos įvykių versijos atmetimas nepažeidžia BPK normų, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tas, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados būtų pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8.5. Atsakydamas į nuteistosios G. K. bendrininkavimo su M. Š. dėl dokumentų klastojimo argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo pripažinti G. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė veikdama su bendrininkų grupe, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ši aplinkybė nėra nurodyta, o nuosprendyje šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės pripažinimas dar ir visai nemotyvuotas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pašalindamas atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikalstamą veiką, nurodytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ji padarė veikdama su bendrininkų grupe. Dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos padarymo teismas pagrįstai konstatavo, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe.

8.6. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą fakto ir teisės klausimais, priimtame nuosprendyje išnagrinėjo ir nuteistųjų skundus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, įvertino teisėjo nušalinimo pagrindus, kurie buvo reiškiami pirmosios instancijos teisme, ir nuteistųjų skundus dėl teismo šališkumo motyvuotai atmetė. Taigi teigti, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo galimą pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo klausimą, tik vadovaujantis J. G. subjektyvia ir įrodymais neparemta nuomone nėra pagrindo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo J. G. ir jo gynėjo advokato A. L. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl teismo šališkumo

10. Nuteistojo J. G. ir jo gynėjo advokato A. L. kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjo teisėjas V. P. Meidus. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-282/2023 J. G. buvo nuteistas, be kita ko, pagal BK 168 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad surinkęs informaciją apie privatų V. P. Meidaus gyvenimą (asmens kodą, jo bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto adresą) ir pasinaudojęs šiais duomenimis pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo – paskyrė V. P. Meidų UAB „B“ valdybos nariu ir vėliau jį iš šių pareigų atšaukė. Už šių nusikaltimų padarymą J. G. paskirta galutinė subendrinta 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda. Šis nuosprendis yra įsiteisėjęs.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Analogiškas reikalavimas nustatytas ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, apie bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc2LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-176/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-176/2010">2K-176/2010</a>, 2K-193/2010, 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015, 2K-101-303/2020 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10). Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>).

12. BPK 58 straipsnio 1 dalis reglamentuoja bendruosius nušalinimo pagrindus, dėl kurių BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys, taip pat teisėjas, negali dalyvauti baudžiamajame procese. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad vienas iš nušalinimo pagrindų yra, kai proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias, į BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reguliavimo sritį nepatenkančias, aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu. Šios BPK normos turinys reiškia, kad baudžiamojo proceso įstatymas nepateikia baigtinio nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašo ir BPK 57 straipsnio 2 dalyje išvardyti asmenys, taip pat teisėjas, privalo nusišalinti dėl bet kokios pagrįstų abejonių jų nešališkumu keliančios aplinkybės, jeigu ją argumentuotai nurodo proceso dalyviai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAyLTY0OC8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-102-648/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-102-648/2022">2K-102-648/2022</a>). Nors teisėjams yra keliami reikalavimai būti atspariems bet kokiam išoriniam poveikiui, turėtų būti įvertinta, ar aptariami veiksmai nesukels abejonių objektyviam stebėtojui iš šalies, ypač proceso dalyviui, ne tik bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo nepriklausomumu ir nešališkumu, bet ir pasitikėjimu teismu, kaip teisingumą vykdančia institucija (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-719/2022).

13. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei aptartoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, kad, vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Šiuo požiūriu svarbu gali būti netgi tai, kaip situacija atrodo iš šalies. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98).

14. Aplinkybė, kad J. G. surinko ir panaudojo informaciją apie teisėjo privatų gyvenimą, buvo žinoma bylą nagrinėjusiam teismui, šiuo pagrindu J. G. gynėjas du kartus reiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas nušalinimus atmetė (26 t., b. l. 167–168; 28 t., b. l. 167). Apeliaciniame skunde J. G. kėlė klausimą dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, į tai atsakydamas apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teisėjas V. P. Meidus kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-4-282/2023 buvo apklaustas kaip liudytojas, todėl nėra pagrindo abejoti teisėjo nešališkumu (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 19 punktas).

15. Teisėjų kolegija su apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka. UAB „B“ ir J. G. yra tiesiogiai susiję subjektai – pastarasis buvo bendrovės vadovas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismo šališkumo pavojus objektyviąja prasme (t. y. žvelgiant „iš šono“) kyla dviem aspektais: visų pirma – teisėjas V. P. Meidus, nors ir padarius neteisėtus veiksmus, tačiau buvo paskirtas juridinio asmens „B“ valdybos nariu ir „iš šono“ gali atrodyti, kad jis bus suinteresuotas jo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje šiam juridiniam asmeniui palankaus sprendimo priėmimu; antra – nuteistasis J. G. neteisėtai panaudojo surinktus teisėjo V. P. Meidaus asmens duomenis paskirdamas jį UAB „B“ valdybos nariu, padarė nusikaltimą V. P. Meidui, panaudojo informaciją apie jo privatų gyvenimą, sukėlė jam nepatogumų dalyvaujant procese, taigi, kyla abejonė, ar teisėjas nebus suinteresuotas J. G. nepalankaus sprendimo priėmimu. Atsižvelgiant į tai, bet kuris teisėjo V. P. Meidaus priimtas procesinis sprendimas – tiek palankus bendrovei bei nuteistajam, tiek jiems nepalankus – gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo ir nepasitikėjimą teismu, kaip teisingumą vykdančia institucija. Šioje situacijoje teisėjo V. P. Meidaus procesinis statusas kitoje byloje neturi esminės reikšmės, nes svarbu ne formalus sprendimas dėl jo procesinės padėties, o teisingo ir nešališko teismo proceso garantijos kaltinamajam.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje nusikalstamų veikų padarymu buvo kaltinami J. G. ir UAB „B“, kai bylą nagrinėjantis teisėjas, nors ir jam nežinant, buvo įtrauktas į kitoje byloje nustatytus J. G. neteisėtus veiksmus, susijusius su tos pačios UAB „B“ veikla, kilusi abejonė dėl bylą nagrinėjančio teismo nešališkumo buvo pagrįsta. Net ir neturėdamas tiesioginio, subjektyvaus suinteresuotumo šioje byloje, pirmosios instancijos teismo teisėjas privalėjo numatyti, kad žvelgiant „iš šono“ gali kilti grėsmė, jog bylą nagrinėjantis teismas bus šališkas. Atsižvelgdamas į tai, teisėjas privalėjo nusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teismui nenusišalinus buvo pažeista kaltinamųjų teisė į nešališką teismą (BPK 44 straipsnio 5 dalis). Šie BPK pažeidimai pripažįstami esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

17. Nustačius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai naikinami ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

18. Kiti kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Pažarskis

Alenas Piesliakas