D. D. pagal BK 154 str. 2 d., 154 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K- 206-303/2016

Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00045-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.1.2.,

2.1.14.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) R. K.,

išteisintajam D. D.,

išteisintojo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) R. K. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžiu D. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamoji byla nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartimi privataus kaltintojo R. K. apeliacinis skundas atmestas ir iš nuosprendžio rezoliucinės dalies kaip perteklinis pašalintas sprendimas nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, privataus kaltintojo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, ir išteisintojo bei jo gynėjos, prašiusių privataus kaltintojo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. D. D. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. birželio mėnesį išleistoje knygoje „(duomenys neskelbtini)“ aprašė teistų ar šiuo metu teisiamų asmenų nusikalstamas veikas, jų padarymo aplinkybes, organizuotų grupių kūrimąsi ir veiklą. 2011 m. balandžio 22 d. leidykloje UAB „Spindulio spaustuvė“ buvo atspausdinta ir 5 000 egzempliorių tiražu išleista papildyta šios knygos versija „(duomenys neskelbtini)“ (2012 m. gegužės 9 d. atspausdintas dar 3 000 egzempliorių tiražas), kurios viršelis skiriasi nuo pirminio knygos „(duomenys neskelbtini)“ varianto (pridėtas raudonos spalvos lipdukas su užrašu „(duomenys neskelbtini)“). Šioje knygoje, dviejuose jos leidimuose (bendras dviejų leidimų egzempliorių skaičius yra 8 000 knygų), ne kartą buvo minimas R. K. bei pateikti teiginiai, kuriais R. K. buvo apšmeižtas neva padaręs labai sunkų nusikaltimą. Knygos „(duomenys neskelbtini)“ 335 puslapyje išspausdintas teiginys „Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems <...>, abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“, 337 puslapyje – „Visi kaltinamieji buvo teisiami pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, kuriame numatytos lengvesnės bausmės, o R. K. po minėto nužudymo daugiau nebuvo padaręs jokio nusikaltimo“. 2011 m. lapkričio mėnesį buvo išleista antroji D. D. knyga „(duomenys neskelbtini)“, kurioje pateiktais teiginiais, R. K. taip pat buvo apšmeižtas padaręs labai sunkų nusikaltimą. Šios knygos 256 puslapyje nurodyta: „Vyrai (<...> ir R. K., pravarde K., kuriam dėl senaties pavyko išvengti bausmės dėl šio nužudymo) iš anksto tinkamai pasiruošė – Kulautuvos miške iškasė duobę“, „Smaugė visi paeiliui nužudyme dalyvavę asmenys“. Tokiais teiginiais knygose „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ D. D. paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis apie R. K., neva jis padarė labai sunkų nusikaltimą, galinčius pakirsti pasitikėjimą R. K., ir taip jį apšmeižė.

2. Kasaciniame skunde nukentėjusysis (privatus kaltintojas) R. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį ir priimti dėl D. D. apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, tenkinti R. K. civilinį ieškinį ir iš D. D. priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Kasatorius nurodo, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendis ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis naikintini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 154 straipsnio 2 dalies) ir padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimų. Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino melagingą žinių paskleidimą ir D. D. tyčią.

2.2. Kasatorius pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu jam baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalyje ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, nesprendžiamas asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukiama, kaltumo klausimas, jo teisės ir laisvės negali būti ribojamos vien tuo pagrindu, kad baudžiamasis procesas prieš jį baigtas ne išteisinamuoju nuosprendžiu, o suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04MS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-81/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-81/2013">2K-7-81/2013</a>), taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>). Skunde pažymima, kad apie asmenį, kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, negali būti teigiama, kad jis padarė nusikalstamą veiką, negali būti svarstomi jo veiksmai ar kaltė, nes tokio asmens atžvilgiu nėra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis. Be to, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui nėra galimybės išteisinti asmenį ar jį reabilituoti, todėl, kasatoriaus teigimu, tokio asmens atžvilgiu apskritai negalima teigti apie nusikalstamos veikos padarymą. Anot kasatoriaus, D. D. išleistose knygose „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo jokio pagrindo jį kaltinti ir rašyti kaltinime nurodytus jį šmeižiančius teiginius. Kasatoriaus įsitikinimu, knygoje „(duomenys neskelbtini)“ net ir paminėjus, kad jam buvo pritaikytas senaties terminas, D. D. negalėjo vienareikšmiškai teigti, jog kasatorius kasė duobę ir smaugė žmogų, nes šie teiginiai knygos skaitytojams leidžia suprasti, kad jis, nors ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vis tiek yra kaltas.

2.3. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad tuo metu, kai buvo išleistos minėtos knygos, nebuvo priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartis dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio, t. y. šis nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs. Kasatorius pažymi, kad tol, kol nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, asmuo negali būti laikomas kaltu ir apie jį negali būti formuojami teiginiai, tarsi jis būtų kaltas padaręs nusikaltimą. Kasatorius tai grindžia kasacine nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-183/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-183/2008">3K-3-183/2008</a>, kurioje išaiškinta, kad tuo atveju, kai paskleidžiami duomenys, kad asmuo padarė nusikaltimą nesant dėl to asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį, faktui nustatyti pakanka, kad pagal nurodytus požymius aplinkiniai atpažintų asmenį, apie kurį paskelbti tokie duomenys. Atsižvelgiant į šį išaiškinimą ir į tai, kad informacijos neatitikimo tikrovei faktas turi būti vertinamas jų paskelbimo metu, abiejų instancijų teismai, anot kasatoriaus, iš esmės klydo minėtose knygose paskelbtų teiginių atitikimą tiesai vertindami pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje konstatuotus faktus. Kasatoriaus įsitikinimu, šiose knygose paskleistų teiginių teisėtumas turėjo būti vertinamas pagal tai, ar šie teiginiai atitiko tiesą jų išleidimo metu (2011 metais).

2.4. Kasatorius skunde nurodo, kad, anot D. D., pirminis informacijos šaltinis jam buvo ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys įrodymais tampa tik juos ištyrus teisminio nagrinėjimo metu. Kol nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriame motyvuotai pasisakoma dėl surinktų įrodymų visumos, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kasatoriaus manymu, negali būti laikomi neginčijamais įrodymais. Dėl to, remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga, negalima rašyti konstatuojamųjų teiginių.

2.5. Kasatorius skunde, be kita ko, pažymi, kad D. D. prieš tai minėtose knygose yra išspausdinęs jo nuotrauką tarp kitų nusikalstamo susivienijimo narių, taip jį netiesiogiai tapatindamas ir priskirdamas šiam nusikalstamam susivienijimui, nors nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo nusikalstamo susivienijimo narys. R. K. pripažįsta pažinojęs tik V. S. ir V. V., su kuriais turėjo verslo reikalų, tačiau tai neleidžia tvirtinti, kad jis priklausė nusikalstamam susivienijimui.

2.6. Anot R. K., teismų motyvai, kuriais aiškinama, kad D. D. veiksmuose nebuvo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją, yra nepagrįsti. Cituodamas BK 154 straipsnio 2 dalį, kasatorius nurodo, jog šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau net ir vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes tokie samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju kai asmuo yra įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klysta, ši aplinkybė šalina jo baudžiamąją atsakomybę. Tačiau nė vienas iš bylą nagrinėjusių teismų motyvuotai dėl to nepasisakė, o D. D. taip pat to, kad sąžiningai klydo, neįrodė. Pasak kasatoriaus, priešingai – bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikti nauji įrodymai, patvirtinantys D. D. tyčią apšmeižti kasatorių: tai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, iš kurio matyti, kad D. D., prisidengęs kito asmens vardu, buvo parašęs panašaus turinio kaip ir savo knygose, R. K. šmeižiantį straipsnį, kurį pateikė išspausdinti laikraščiui „Akistata“ ir kuris buvo išspausdintas šiame laikraštyje ir paskelbtas internete. Tokie duomenys, kasatoriaus įsitikinimu, akivaizdžiai patvirtina, kad D. D. kryptingai siekė apšmeižti jį.

2.7. Kasatorius skunde nurodydamas, kad autorius atsako už savo teiginių autentiškumą, objektyvumą ir turi pareigą patikrinti, ar jo rašomi tekstai atitinka tikrovę, pažymi, kad D. D. daug metų dirba žurnalistu, specializuojasi publikacijų kriminalinio pobūdžio temomis rašymu, todėl skunde aptarti teisiniai niuansai jam turi būti žinomi ir suprantami. Be to, D. D. knygos buvo komercinės literatūros leidiniai, kurių turiniu siekiama kuo didesnio tiražo, o kartu ir finansinės naudos, šios knygos buvo aktyviai reklamuojamos, pateikiamos kaip sensacinga naujiena pabrėžiant jose aprašomų įvykių – organizuoto nusikalstamumo pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais formavimosi – aktualumą. Siekiant pasiekti norimą rezultatą – knygų perkamumą ir komercinę sėkmę, pasak kasatoriaus, knygose hiperbolizuota aprašomų įvykių reikšmė, pateikti tikrovės neatitinkantys faktai.

3. Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) R. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Vadinasi, šioje byloje paduoto kasacinio skundo teiginiai, kuriais pateikiamas savas byloje esančių įrodymų vertinimo interpretavimas (taip pat ir dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą) ir pan., nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinio skundo teiginiai dėl išspausdintos kasatoriaus nuotraukos vienoje iš šiai bylai aktualių knygų („(duomenys neskelbtini)“) taip pat ne šios bylos nagrinėjimo dalykas (BK 154 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 154 straipsnio 2 dalies taikymo

5. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus šmeižimą per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTY0LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-564-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-564-489/2015">2K-564-489/2015</a>).

5.1. Be to, šmeižimas padaromas tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Taigi vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties, jei nenustatyta, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant tokias šios informacijos savybes – neatitikimą tikrovės, žeminantį pobūdį – ir norint paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).

5.2. Nagrinėjamoje byloje konkuruoja D. D. (žurnalisto) saviraiškos laisvės teisė, garantuojama pagal Konvencijos 10 straipsnį, ir R. K. asmens teisė į garbę ir orumą, ginama pagal Konvencijos 8 straipsnį (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) (pvz., Didžiosios kolegijos 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Axel Springer AG prieš Vokietiją, peticijos Nr. 39954/08, § 78–95). Priimant sprendimą tokioje byloje turi būti nustatyta teisinga šių dviejų vertybių pusiausvyra. Šiame kontekste aiškinant BK 154 straipsnio 2 dalies nuostatas aktuali ir atitinkama EŽTT praktika dėl nurodytų Konvencijos nuostatų.

5.3. D. D. šioje byloje kaltintas tuo, kad knygose „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ paskleidė apie R. K. tikrovės neatitinkančius duomenis, neva jis padarė labai sunkų nusikaltimą, ir taip jį apšmeižė. Bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai D. D. veiksmuose nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių ir jį išteisino. Teisėjų kolegijos vertinimu, žemesnės instancijos teismai tinkamai aiškino BK 154 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta D. D. tiesioginė tyčia padaryti šį nusikaltimą, t. y. nenustatyta, kad D. D. suvokė skleidžiantis apie R. K. tikrovės neatitinkančią ir jį žeminančią informaciją ir kad būtent tokią informaciją apie jį norėjo paskleisti. Priešingai, byloje nustatyta, kad prieš tai minėtose knygose aprašytos aplinkybės, liečiančios R. K., nėra autoriaus prasimanytos – jų pirminis šaltinis buvo žinios, viena vertus, anksčiau paskelbtos kitose visuomenės informavimo priemonėse (pvz., dienraštyje „Kauno diena“ 2005 m. lapkričio 7 d. L. N. straipsnis „(duomenys neskelbtini)“; portale „Lietuvos žinios“ 2010 m. liepos 19 d. R. S. straipsnis „(duomenys neskelbtini)“; portale „Delfi“ 2011 m. sausio 20 d. D. S. straipsnis „(duomenys neskelbtini)“), kita vertus, paskelbti faktai, be kita ko, buvo nustatyti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje dėl E. B. nužudymo. Todėl, kaip teisingai konstatavo abiejų instancijų teismai savo sprendimuose, abejoti iš šių šaltinių gautos informacijos patikimumu (duomenų, kad šios žinios, anksčiau paskelbtos kitose visuomenės informavimo priemonėse, buvo paneigtos, byloje nėra), taip pat dar kartą ją tikrinti (pvz., aplinkybių, nustatytų teismo nuosprendžiu) D. D. nebuvo jokio pagrindo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į EŽTT praktiką pagal Konvencijos 10 straipsnį (saviraiškos laisvė), kurioje taip pat ne kartą pasisakyta, kad žurnalistai paprastai turi turėti teisę remtis oficialių pranešimų, įskaitant susijusių su baudžiamuoju procesu, turiniu neprivalėdami atlikti (papildomą) nepriklausomą tyrimą (pvz., 2012 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Yordanova ir Toshev prieš Bulgariją, peticijos Nr. 5126/05, § 51, su tolesnėmis nuorodomis). EŽTT praktikoje plėtojant šio principo taikymo ribas konstatuota, kad žurnalistai turi būti laisvi pranešti apie įvykius, apie kuriuos informacija gauta iš oficialių šaltinių, papildomai jos netikrindami; priešingu atveju Konvencijos 10 straipsnis didele dalimi netektų veiksmingumo (pvz., Yordanova ir Toshev prieš Bulgariją, § 51; 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Selistö prieš Suomiją, peticijos Nr. 56767/00, § 60). Šiame kontekste pažymėtina, kad D. D., būdamas žurnalistas, knygose aprašė savo žurnalistinį tyrimą aktualiu viešojo intereso klausimu dėl organizuoto nusikalstamumo Lietuvoje, taip įgyvendindamas savo saviraiškos laisvę ir kartu teikdamas visuomenei jai neabejotinai svarbią informaciją, kurią ji turi teisę gauti (pvz., EŽTT sprendimas Yordanova ir Toshev prieš Bulgariją, § 47, 53; Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Axel Springer AG prieš Vokietiją, § 79–80).

5.4. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad apie paskleistos informacijos pobūdį (atitinka ji tikrovę ar ne, tyčia skleidžiama, suvokiant, kad ji žemina žmogaus garbę ar ne, ir pan.) sprendžiama iš viso teksto turinio, įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo paskleista, pavyzdžiui, socialinį kontekstą, viešumą, visuomenės teisę žinoti ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA0LTMwMy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-104-303/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-104-303/2016">2K-104-303/2016</a>). Kaip matyti iš bylos duomenų, iš esmės visi D. D. kaltinime nurodyti teiginiai (išskyrus sakinį dėl R. K. reputacijos vertinimo), neva šmeižiantys R. K., D. D. knygose buvo panaudoti (perrašyti) arba iš, kaip jau buvo minėta, anksčiau paskelbtos informacijos kitose visuomenės informavimo priemonėse, arba iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio (šiuo atveju nurodant ir pateikiamos informacijos šaltinį), neiškraipant turinio esmės, taip pat ir konkrečių faktų. Pavyzdžiui, tekstas „Visi kaltinamieji buvo teisiami pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą, kuriame numatytos lengvesnės bausmės, o K. po minėto nužudymo daugiau nebuvo padaręs jokio nusikaltimo“; „Vyrai (<...> ir R. K., pravarde K., kuriam dėl senaties pavyko išvengti bausmės dėl šio nužudymo) iš anksto tinkamai pasiruošė – Kulautuvos miške iškasė duobę“ buvo skelbtas: 2011 m. sausio 20 d. D. S. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ (portalas „Delfi“); tokios aplinkybės nustatytos ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu (nuosprendžio 3, 10–23 puslapiai; t. 1, b. l. 124–125). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. K. tam tikrą bylai aktualių knygų tekstą interpretuoja subjektyviai, nepagrįstai sau prisiskirdamas frazes, kurios iš esmės jo neliečia. Pavyzdžiui, sakinys tekste: „Šiame bylos etape įtarimai dėl žmogžudysčių, neteisėto ginklų laikymo ir dalyvavimo nusikalstamame susivienijime pateikti praeityje kelis kartus teistiems ryškiausiems D. gaujos veikėjams: E. A., pravarde G., ir R. Z., pravarde D.. Taip pat policijos bendradarbiais tapusiems V. S.-V., V. V., abejotinos reputacijos verslininkui R. K.. <...>; Teismas buvo gana atlaidus ir <...> V. S. <...>. Tokia palyginti švelnia bausme V. nuteistas todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu su V. V. sutiko bendradarbiauti su tyrėjais ir šiems padėjo atskleisti kitus sunkius bei garsius D. šutvės nusikaltimus.“ (t. 1, b. l. 11–12); taip pat sakinys tekste: „Smaugė visi paeiliui nužudyme dalyvavę asmenys.“ (t. 1, b. l. 25). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvuotai pasisakė, kodėl R. K. minėtas frazes sau priskiria nepagrįstai. Pritardama šio teismo sprendimo argumentams, teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad kaltinime nurodytos frazės negali būti vertinamos jas atskiriant nuo visos pastraipos (ar net knygos skyriaus) konteksto.

5.5. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, taip pat svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, todėl jai netaikomas tiesos kriterijus. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla. Šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad knygos tekste esanti frazė, kaip antai „<...>, abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“, taip pat frazė, kad R. K. „dėl senaties pavyko išvengti bausmės dėl šio nužudymo“, tėra D. D. vertinamasis samprotavimas apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais (R. K. buvo pareikštas kaltinimas dėl nužudymo; baudžiamoji byla jam nutraukta 2011 m. sausio 20 d. teismo nuosprendžiu, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui; buvę verslo ryšiai su nusikalstamo pasaulio atstovais V. V., V. S.; L. N. straipsnis dienraštyje „Kauno diena“; liudytojo Š. K. parodymai dėl, jo nuomone, nesąžiningo verslo sandorio, susijusio su nekilnojamuoju turtu), kurios leido D. D. susidaryti tiek apie R. K., kaip verslininką, tiek ir kitas aplinkybes (pvz., kas būtų, jei ne R. K. taikytas senaties institutas) savo nuomonę. Pažymėtina, kad iš EŽTT praktikos taip pat matyti, jog žurnalisto nuomonės, kad asmuo, dėl kurio baudžiamasis procesas buvo nutrauktas, turėtų būti nuteistas, paskelbimas, vadovaujantis tokio proceso metu surinkta tikra informacija ir lydimas aiškios nuorodos, kad asmuo iš tikrųjų nėra nuteistas, savaime paprastai nėra pagrindas riboti žurnalisto teisę į saviraiškos laisvę (pvz., 2007 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Falter Zeitschriften Gmbh prieš Austriją, peticijos Nr. 26606/04). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, prieš tai aptartos D. D. nuomonės apie R. K. pareiškimas knygose neperžengė teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų.

Tai, kad D. D. knygos buvo išleistos 2011 m. balandžio 22 d. ir 2011 m. lapkričio mėnesį, t. y. neįsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiui, nagrinėjamos bylos kontekste neturi esminės reikšmės. Knygų tekste yra aiškiai apibrėžta ne tik R. K. teisinė padėtis, buvusi vienu ar kitu metu, bet ir nurodytos teismuose nagrinėtos baudžiamosios bylos dėl E. B. nužudymo stadijos (pvz., autorius tekste nurodė, kad „<...> teismuose pradėtos nagrinėti dviejų asmenų – <...> ir 2000-aisiais nužudyto G. namo prižiūrėtojo E. B. žmogžudystės“; „Šiame bylos etape įtarimai <...> pateikti <...>. Taip pat <...>, abejotinos reputacijos verslininkui R. K.“; nurodyta ir tai, kad 2011 m. sausio 20 d. buvo paskelbtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, kuriuo „<...> R. K. byla nutraukta dėl senaties“). Kad minimas apygardos teismo nuosprendis šių knygų išleidimo metu nėra įsiteisėjęs, taip pat ne kartą pabrėžta (pvz., „<...> pasigirdo kalbų, kad minėta <...> byla bus grąžinta Lietuvos apeliaciniam teismui <..>“; <...> šiuo metu E. B. žmogžudystės byla iš naujo nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme, <...>“; „Galutinis taškas šioje istorijoje dar nepadėtas“ (t. 1, b. l. 10–25).

5.6. Priešingai negu skunde teigia kasatorius, EŽTT praktikoje dėl Konvencijos 10 straipsnio taikymo pozicija, pagal kurią vienintelis būdas patvirtinti teiginį, kad kažkas padarė nusikalstamą veiką, yra įrodyti, kad tas asmuo buvo dėl to nuteistas, saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo kontekste traktuojama kaip nepriimtina (pvz., 2011 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Kasabova prieš Bulgariją, peticijos Nr. 22385/03, § 62, ir jame nurodoma EŽTT praktika; Didžiosios kolegijos 1999 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Dalban prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28114/95). Nors galutinis apkaltinamasis nuosprendis iš esmės prilygsta nenuginčijamam įrodymui, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, toks teiginių apie nusikalstamą elgesį įrodinėjimo būdo apribojimas šmeižimo byloje yra aiškiai nepagrįstas, net ir turint omenyje, kad turi būti atsižvelgiama į tokio asmens nekaltumo prezumpciją, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Teiginiai (kaltinimai) spaudoje negali būti prilyginami kaltinimams baudžiamajame procese (pvz., Kasabova prieš Bulgariją, § 62; taip pat su atitinkamais pakeitimais Yordanova ir Toshev prieš Bulgariją, § 53).

5.7. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, nenustatyta D. D. tiesioginė tyčia (suvokimas) skleisti melagingą, prasimanytą, t. y. tikrovės neatitinkančią, informaciją apie R. K.. Tuo tarpu kaltininko suvokimas, kad skleidžia melagingą, prasimanytą informaciją, yra būtinas BK 154 straipsnyje aprašyto nusikaltimo sudėties požymis, o nenustačius bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamoji atsakomybė už šią veiką negalima (BK 2 straipsnio 4 dalis). Tai, kad knygų autoriaus pasirinkta tema, kaip kad skunde nurodo kasatorius, buvo siekiama knygų perkamumo ir komercinės sėkmės, niekaip negali patvirtinti D. D. tiesioginės tyčios jį apšmeižti.

5.8. Taigi, darytina bendra išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos sprendimus reikėtų naikinti ar keisti.

Dėl proceso išlaidų

6. Kasatorius skunde taip pat prašo priteisti jam iš D. D. bylinėjimosi išlaidas, tačiau šio prašymo nedetalizuoja.

6.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme. Tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-410/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-410/2008">2K-410/2008</a>, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010, 2K-599/2010, 2K-20/2011, 2K-233/2011 ir kt.).

6.2. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje, viena vertus, D. D. yra išteisintas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, kita vertus, R. K. kasacinis skundas atmestas. Todėl priteisti iš D. D. kasatoriaus patirtas proceso išlaidas nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) R. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Alvydas Pikelis

Audronė Kartanienė