Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-319-248/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26092-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.4; 2.5.8.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Gedimino Sagačio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui I. J. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pabaigą, sutartinės atsakomybės taikymą pažeidus preliminariosios sutarties nuostatas, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 19 694,16 Eur (68 000 Lt) nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad jis 2007 m. spalio 3 d. sudarė su A. J. sutartį, pagal kurią A. J. įsipareigojo iki 2012 m. spalio 3 d. parduoti ieškovui žemės sklypą, o šis – sumokėti 9847,08 Eur (34 000 Lt), kurie vėliau būtų įskaityti į žemės sklypo kainą. Sutartyje šalys susitarė, kad tuo atveju, kai ketinamo parduoti daikto savininkė atsisako parduoti žemės sklypą, pirkėjas turi teisę atgauti iš daikto savininkės sumokėtą 9847,08 Eur (34 000 Lt) sumą, o daikto savininkė – pareigą grąžinti minėtą sumą bei sumokėti 19 694,16 Eur (68 000 Lt) baudą už netinkamą prievolės vykdymą. 2011 m. spalio 26 d. A. J. mirė. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas jo ir A. J. sudarytą preliminariąją sutartį pripažinti pagrindine, tačiau teismas prašymo netenkino. Tuomet ieškovas 2014 m. liepos 7 d. per notarą kreipėsi į A. J. teisių perėmėją (atsakovą), kad šis atvyktų į notarų biurą ir sudarytų pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Kadangi atsakovas neatvyko sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties, tai laikytina, kad tokia sutartis nesudaryta dėl atsakovo kaltės ir ieškovas turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas nurodė, kad ieškovas 2007 m. spalio 3 d. sudarė su A. J. preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią A. J. įsipareigojo iki 2012 m. spalio 3 d. parduoti žemės sklypą, o ieškovas – sumokėti 9847,08 Eur sklypo kainą; preliminariojoje sutartyje šalys nustatė, kad jeigu ketinamo parduoti daikto savininkė atsisakys parduoti žemės sklypą, tai ji privalo grąžinti 9847,08 Eur sumą bei sumokėti 19 694,16 Eur baudą už netinkamą prievolės vykdymą; nuosavybės teisė į žemės sklypą jai atkurta 2011 m. balandžio 18 d.; 2011 m. spalio 26 d. A. J. mirė; ieškovas apie tai sužinojo tik 2012 m. birželio 27 d., kada atsiėmė visus reikiamus dokumentus, todėl jis kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, prašydamas jo ir A. J. sudarytą preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti pagrindine; teismas minėto prašymo netenkino; ieškovas kreipėsi į notarą ir prašė, kad A. J. teisių perėmėjas atsakovas atvyktų į notarų biurą ir sudarytų pagrindinę sutartį; atsakovas nesudarė pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties.

Byloje nustatyta, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Žemės sklypo pardavėja mirė nesuėjus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, o jos teisių perėmėjas nevykdė preliminariosios sutarties ir nesudarė pagrindinės, todėl ieškovas turi teisę į patirtų nuostolių atlyginimą. Teismas neteikė reikšmės aplinkybei, kad ieškovas ieškinyje nenurodė fakto apie tai, jog Širvintų rajono 1-ajame notaro biure 2007 m. spalio 3 d. A. J. buvo išdavusi įgaliojimą ieškovui atlikti visus veiksmus, susijusius su žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimu ir jo įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ir veikė pagal įgaliojimą, tačiau nuosavybės atkūrimas priklausė ne nuo jo, o nuo institucijų, atsakingų už šią veiklą, veiksmų bei įstatymų nustatytų terminų. Faktas, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą atkurta 2011 m. balandžio 18 d., pardavėjai dar esant gyvai, o dokumentus ieškovas atsiėmė tik 2012 m. birželio 27 d., neįrodo ieškovo neatsakingumo, žemės sklypo teisių atkūrimo proceso vilkinimo, siekio nevykdyti preliminariosios sutarties.

Teismas, remdamasis sutartį tvirtinusios notarės parodymais ir sutarties tekstu, nustatė, kad ieškovas perdavė pardavėjai A. J. preliminariojoje sutartyje nurodytą sumą. Kadangi sutartis patvirtinta notaro, tai teismas neabejojo pardavėjos galėjimu suvokti savo veiksmus. Nors atsakovas nurodė, kad jis visą laiką gyveno su A. J., ja rūpinosi, tačiau byloje nepateikta duomenų, galinčių įrodyti pardavėjos negalėjimą suvokti savo veiksmų, taip pat kad atsakovas ar kitas asmuo būtų paskirtas pardavėjos globėju, turėtų įstatymo nustatytas teises už ją sudaryti sandorius, atlikti kitus veiksmus.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-27068-734/2013, atnaujintas I. J. praleistas terminas palikimui priimti po A. J. mirties; byloje nurodyta, kad 2003 m. lapkričio 7 d. oficialiuoju testamentu A. J. visą turtą paliko savo sūnui atsakovui; šis po motinos mirties sužinojo apie jos turtinę teisę atkurti nuosavybės teisę į senelio turėtą žemę; 2013 m. gruodžio 19 d. Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarė P. J. išdavė paveldėjimo pagal testamentą liudijimą, jo pagrindu atsakovas paveldėjo visą turtą, taip pat ir ginčo žemės sklypą; taigi, atsakovas žinojo apie pareigas, kylančias iš A. J. su ieškovu sudarytos sutarties. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė preliminariąją sutartį, o ieškovas prarado teisę įsigyti preliminariojoje sutartyje nurodytą žemės sklypą, tai atsakovas turi atlyginti ieškovo nuostolius, apibrėžtus sutartimi (19 694,16 Eur). Teismas taip pat iš atsakovo priteisė 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kolegija nurodė, kad pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2012 m. spalio 3 d. dienos. Ieškovas pirmą kartą dėl pagrindinės sutarties sudarymo kreipėsi 2014 m. liepos 7 d., kai atsakovas jau neturėjo prievolės sudaryti šios sutarties. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudaro pagrindinės sutarties, tai pasibaigia prievolė sudaryti šią sutartį. CK 6.165 straipsnio 5 dalies nuostata yra imperatyvi. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kad ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl pagrindinės sutarties sudarymo, kad šalys būtų pratęsusios šį terminą. Ieškovo pareiškimas atsakovui, teiktas per notarą, patvirtina tik aplinkybę, kad jis kreipėsi į atsakovą jau pasibaigus preliminariojoje sutartyje nurodytam terminui. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas ilgą laiką delsė, nesikreipė į atsakovą ir praleido terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Dėl pagrindinės sutarties nesudarymo atsakingas pats ieškovas, o atsakovui jokia atsakomybė nekyla.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl preliminariojoje sutartyje nustatyto naikinamojo termino – jį praleidus baigiasi prievolė sudaryti pagrindinę sutartį. Tačiau šis teismas neįvertino aplinkybės, kad viena sandorio šalis visiškai įvykdė pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. sumokėjo visą kainą. Avansą arba pinigų sumą, reikalingą preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti, sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti ją grąžinti visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-868/2002, kt.). Byloje nenustatyta, kad sudaryti sutartį atsisakė kasatorius, todėl jis turi teisę reikalauti atlyginti dėl sutarties neįvykdymo atsiradusius nuostolius.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino šalių sąžiningumą esant ikisutartiniams santykiams. Sudarytoje preliminariojoje sutartyje šalys nustatė gana ilgą 5 metų terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Kasatoriaus nuomone, šalims neturėjo reikšmės konkreti pagrindinės sutarties sudarymo data, tokia buvo nustatyta atsižvelgiant į neprognozuojamai ilgai trunkančią nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Nuosavybės teisės į pirkimo–pardavimo objektą 2011 m. spalio 26 d. dar nebuvo visiškai atkurtos, nes sklypas nebuvo registruotas VĮ Registrų centre. Žemės sklypas įregistruotas 2012 m. liepos 9 d., tačiau, įstatyme nustatyta tvarka niekam nepriėmus palikimo, kasatorius neturėjo galimybės preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu išsiaiškinti pardavėjos teisių perėmėjo ir sudaryti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Tik atnaujinus terminą palikimui priimti ir atsakovui priėmus palikimą atsirado objektyvi galimybė spręsti preliminariojoje sutartyje aptartus klausimus. Kasatorius per protingą teminą kreipėsi į atsakovą dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Atsakovo veiksmai laiku nepriimant A. J. palikimo traktuotini kaip nesąžiningas vengimas vykdyti šalies įsipareigojimus, o tai pagrindžia atsakovo kaltę dėl nesudarytos pagrindinės sutarties.

Šalių sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartį. Atsakovas neįvykdė sutarties, todėl kasatorius turi teisę reikalauti sutartyje nustatytų netesybų.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorius ieškinyje nereiškė reikalavimo grąžinti pagal sutartį sumokėtą 9847,08 Eur (34 000 Lt) sumą, dėl jo nepasisakė bylą nagrinėję teismai. Ieškinyje nebuvo teikiamas ir reikalavimas priteisti palūkanas nuo šios sumos, šis reikalavimas nenagrinėtas teismų. Ieškinys paduodamas tik dėl netesybų.

Kasatoriaus reikalavimas priteisti nuostolius yra nepagrįstas. Kasatorius su A. J. sudarė ne tik preliminariąją sutartį, ši jam išdavė ir įgaliojimą. Taigi tarp jų susiklostė pavedimo teisiniai santykiai. Kadangi šios sutartys sudarytos vienu metu, tai jos traktuotinos kaip vientisas dokumentas, išreiškiantis bendrą valią ir atsakomybę. Preliminariosios ir pavedimo (įgaliojimo) sutarčių sąlygų analizė leidžia teigti, kad įgaliotojos (ketinamo parduoti daikto savininkės) teisės į atkuriamą nuosavybę, sutarties nutraukimą yra itin suvaržytos, nes už kiekvienos sąlygos pažeidimą nustatytas ne tik avanso grąžinimas, bet ir dvigubai didesnė bauda, nors visas sutarties vykdymas priklausė nuo žemės grąžinimo procedūros. Tokios sąlygos prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimams, pažeidžia ketinamo parduoti daikto savininkės interesus, reiškia būsimo pirkėjo piktnaudžiavimą savo teisėmis. Kasacinio teismo praktikoje neginamos asmenų, nesusijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, sudariusių pavedimo sutartis, teisės reikalauti iš pretendentų neprotingai didelių baudų ir už mažesnę kainą pasiimti tiems asmenims grąžinamą turtą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-461/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-461/2010">3K-3-461/2010</a>). Kasatoriaus reikalavimas priteisti baudą iš atsakovo yra nepagrįstas, prieštaraujantis sąžiningumo, teisingumo principams.

Kasatorius, mirus A. J., per tris mėnesius nepareiškė mirusiosios įpėdiniams reikalavimo, todėl negali būti tenkinamas jo ieškinys, nes praleistas terminas, nustatytas CK 5.63 straipsnyje. Terminas kreditoriui pareikšti reikalavimą palikėjo įpėdiniams gali būti atnaujinamas, tačiau tokio nėra pareikšta.

Tarp kasatoriaus ir A. J. buvo susiklostę atstovavimo teisiniai santykiai, kurie grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, atstovo lojalumu atstovaujamajam, kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu, sąžiningu pareigų atlikimu. Kadangi kasatoriui įgaliojimas išduotas ilgam terminui (penkeriems metams), įgaliotoja buvo itin senyvo amžiaus, įgaliotinio veiksmai ir pasiektas rezultatas turėjo ypatingą reikšmę įgaliotinės interesams (lėmė jos pareigą mokėti baudą), todėl įgaliotinis privalėjo bendradarbiauti ir teikti jai visą informaciją. Kasatorius apskritai su ja nebendravo, o tai patvirtina aplaidų jo pareigų vykdymą, tokie jo veiksmai nulėmė teisinius padarinius – jis laiku nesužinojo apie įgaliotinės mirtį, praleido galimybę įstatyme nustatyta tvarka ginti savo teises.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti

Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CPK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

Preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnis). Vienas esminių preliminariosios sutarties bruožų yra terminas, iki kurio turi būti sudaryta pagrindinė sutartis (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Pagrindinės sutarties sudarymo terminas, kaip ir kitos sutarties sąlygos, nustatomas suderinus šalių valią, vadovaujantis sutarties laisvės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; kt.). Pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Toks teisinis reguliavimas nereiškia, kad pasibaigus šalių sutartam terminui pagrindinės sutarties sudaryti nebegalima, esant suderintai šalių valiai pagrindinė sutartis gali būti sudaryta ir vėliau.

Nagrinėjamu atveju 2007 m. spalio 3 d. preliminariosios sutarties pagrindu ketinamo parduoti daikto savininkė įsipareigojo iki 2012 m. spalio 3 d. parduoti būsimam pirkėjui 12,74 ha žemės sklypą Vilniaus rajone, į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės; būsimasis pirkėjas įsipareigojo iki nurodyto termino nupirkti šį sklypą. Šalys sutartyje nustatė gana ilgą, aiškiai apibrėžtą 5 metų terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti, įvertinusios nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikėtiną ilgą trukmę. Nors pagrindinės sutarties sudarymas buvo siejamas su nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimu, pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo apibrėžtas kaip metais nurodomas laikas (CK 1.117 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorius dėl pagrindinės sutarties sudarymo į atsakovą, kaip mirusios preliminariosios sutarties šalies teisių perėmėją, kreipėsi 2014 m. liepos 7 d., padarė išvadą, jog jis praleido preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas neturi prievolės sudaryti pagrindinę sutartį ir jos nesudarius jam nekyla sutartinė atsakomybė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju CK 6.165 straipsnio 5 dalies normą aiškino ir taikė neatsižvelgęs ir neįvertinęs nustatytų nagrinėjamos bylos aplinkybių konteksto. Teismų byloje nustatyta, kad pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta iki 2012 m. spalio 3 d.; 2011 m. spalio 26 d. mirė preliminariosios sutarties šalis A. J.; Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovui atnaujintas terminas priimti palikimą; 2013 m. gruodžio 19 d. atsakovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Taigi nagrinėjamu atveju dar nepasibaigus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti mirė sutarties šalis ir iki preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pabaigos nebuvo aiškus jos turto paveldėtojas. Dėl to kasatoriui nebuvo objektyvios galimybės nei sudaryti pagrindinę sutartį, nei šalių sutarimu spręsti dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo. Tik po to, kai teismo nutartimi atsakovui buvo atnaujintas terminas palikimui priimti ir išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, atsirado galimybė kreiptis į preliminariosios sutarties šalies teisių perėmėją dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šalių sulygto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti trukmės neturi lemti šioje byloje nustatytos objektyvios, nuo sutarties šalių valios nepriklausančios priežastys. Priešingu atveju būtų nepagrįstai apribota sutarties šalies teisė sudaryti pagrindinę sutartį ir pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai kaip nagrinėjamoje byloje situacijai, būtų teisinga, sąžininga ir protinga (CK 1.5 straipsnis) pripažinti, kad kasatorius turėjo teisę kreiptis į atsakovą dėl pagrindinės sutarties sudarymo per tokį terminą nuo paveldėjimo teisės liudijimo šiam išdavimo, koks buvo likęs nuo preliminariosios sutarties šalies A. J. mirties iki termino pabaigos, t. y. per 11 mėnesių ir 23 dienas.

Dėl atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą teikiamo argumento, kad kasatorius kaip palikėjos kreditorius praleido terminą reikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams (CK 5.63 straipsnis), pasakytina, kad šis terminas kasatoriui atnaujintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas CK 6.165 straipsnio 5 dalies normą aiškino neatsižvelgęs į tai, jog penkerių metų terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, pradėtas skaičiuoti nuo preliminariosios sutarties sudarymo, buvo sustabdytas dėl objektyvių priežasčių (mirus preliminariosios sutarties šaliai ir nepaaiškėjus jos teisių perėmėjams) ir tęsėsi išnykus priežastims, dėl kurių jis buvo sustabdytas, t. y. po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti jau kasatoriui kreipiantis į atsakovą buvo pasibaigęs, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės. Apeliacinės instancijos teismo netinkamai aiškintos ir taikytos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios preliminariosios sutarties sudarymą ir terminų skaičiavimą byloje nustatytų aplinkybių kontekste, sudaro pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl sutarties šalies pareigos atlyginti nuostolius, jei pagrindinė sutartis nesudaryta dėl jos kaltės

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, konstatavęs, kad pagrindinė sutartis nesudaryta dėl atsakovo kaltės.

CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti; gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių. Be to, minėta, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-209/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-209/2007">3K-3-209/2007</a>).

Dėl to ir šiuo atveju turi būti patikrinta, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė sutarties nesudarymo priežastis, kitas bylai reikšmingas aplinkybes, ar tinkamai įvertino tiek atsakovo, tiek ir paties kasatoriaus elgesį. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį konstatavęs, jog preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu kasatorius nepareikalavo atsakovo sudaryti pagrindinę sutartį, ir nepasisakė bei nevertino atsakovo atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį pagrįstumo, o kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas turi atlikti pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimą faktiniu ir teisiniu pagrindu (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, bylos duomenimis, preliminariosios sutarties 6 punkte sandorio šalys nustatė, jog jei ketinamo parduoti daikto savininkė atsisakys parduoti minėtą daiktą, tai ji privalo grąžinti būsimam pirkėjui jo sumokėtą 9847,08 Eur (visą pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą sumą) avansą ir sumokėti 19 694,16 Eur baudą už prievolės nevykdymą bei atlyginti visus dėl prievolės nevykdymo atsiradusius nuostolius. Šioje byloje kasatorius kreipėsi į teismą tik dėl netesybų (baudos forma) priteisimo.

Pagal bendrąją taisyklę netesybos yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, dėl kurių šalys susitaria sudarydamos sutartį ir kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą nereikia įrodinėti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjctOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-267-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-267-916/2015">3K-3-267-916/2015</a>).

Vis dėlto ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-578/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-578/2012">3K-3-578/2012</a>; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUtNjkwLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235-690/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235-690/2016">3K-3-235-690/2016</a>, ir joje nurodytą praktiką). Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar šalių preliminariojoje sutartyje aptartos netesybos nėra neprotingai didelės, ir priteisė visą prašomą sumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 5,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Gediminas Sagatys

Janina Stripeikienė