Baudžiamoji byla Nr. 2K-211-1073/2019
Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00540-2016-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.2.2.2; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
nuteistajam R. J. (vaizdo konferencijos būdu) ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk),
nuteistajai E. J. ir jos gynėjui advokatui Nikolajui Voinovui (Nikolaj Voinov),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo pakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalis.
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu E. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. birželio 1 d. laikas.
R. J. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 259 straipsnio 2 dalį trisdešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. laikas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 14 d. nuosprendžiu nuteistojo R. J. bei jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintas, nuteistosios E. J. bei jos gynėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalis pakeista:
– Nuteistųjų R. J. ir E. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nurodytas veikas ir nuoširdžiai gailisi.
– Nuteistajam R. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė ir bausmė, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, subendrinta apėmimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams, ją paskirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. laikas.
– Nuteistajai E. J. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams, taip pat paskirti draudimai ir įpareigojimai (laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22 val. iki 5 val.; per laisvės apribojimo laiką neatlygintinai išdirbti 200 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis nustatytų draudimų; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus). Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. birželio 1 d. laikas, dvi laikinojo sulaikymo dienas prilyginant keturioms laisvės apribojimo dienoms. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti S. T., J. V. ir A. K., tačiau dėl šių nuteistųjų apeliacinių skundų nebuvo gauta ir dėl jų abiejų instancijų teismų sprendimai kasacine tvarka neskundžiami.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios E. J. ir jos gynėjo Nikolajaus Voinovo, nuteistojo R. J. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Palamarčuko, prašiusių prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. J. ir R. J. nuteisti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, neteisėtai iki 2016 m. gegužės 30 d. 14.30 val. laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, t. y. ne mažiau kaip 9,844 g heroino ir 0,07838 g karfentanilio, kurių dalį, t. y. ne mažiau kaip 0,019 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,001 g narkotinės medžiagos – heroino ir karfentanilio, jie kartu išplatino, t. y. 2016 m. gegužės 30 d. ne vėliau kaip iki 14.00 val. prie (duomenys neskelbtini), automobilyje „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) už 72 Eur pardavė J. V.. Kitą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 9,843 g heroino ir 0,07838 g karfentanilio laikė iki tos pačios dienos 21.45 val., kai prie pastato (duomenys neskelbtini), jie kartu buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie tą pačią dieną 22.29 val. atliktos kratos metu bute (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė antrą dalį narkotinių medžiagų: 9,748 g heroino ir 0,07766 g karfentanilio, o likusi dalis narkotinių medžiagų, t. y. 0,095 g heroino ir 0,00072 g karfentanilio, buvo rasta 2016 m. gegužės 31 d. 00.25 val. E. J. asmens kratos metu.
2. Be to, R. J. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos, būtent: jis iki 2016 m. gegužės 30 d. apie 22.29 val. bute (duomenys neskelbtini), laikė nedidelį kiekį – 0,034 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžemines dalis), kuri tą pačią dieną 22.29 val. atliktos kratos metu bute buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl nuteistųjų E. J. ir R. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo ir jiems paskirtos bausmės esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nuteistųjų R. J. bei E. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo klausimą ir, skirdamas šiems nuteistiesiems bausmes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK bendrosios dalies normas), dėl to jiems paskyrė neteisingas, aiškiai per griežtas bausmes.
3.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino R. J. ir E. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kuri nurodyta kaltinamajame akte (kad šie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi), ir priimtame apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstė jokių motyvų (apie juos apeliacinės instancijos teismas sprendė tik iš nuosprendžio aprašomosios dalies bendro turinio). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad abu nuteistieji teisme duotuose savo parodymuose kai kurias dalyvavimo nusikalstamose veikose aplinkybes nurodė kitaip, jas tikslino, nėra esminis parodymų keitimas ir dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistieji nepripažįsta kaltės ir bando išvengti baudžiamosios atsakomybės. Abiejų nuteistųjų pareiškimai, kad jie kaltais prisipažįsta tik iš dalies, t. y. kad jie, neturėdami teisinių žinių, su dalimi kaltinime nurodytų aplinkybių nesutinka, nereiškia, kad jie nepripažįsta esminių nusikalstamų veikų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas teisme duotus R. ir E. J. parodymus, padarė išvadą, kad šie nuteistieji dalį neesminių aplinkybių neigia, bet esmines nusikalstamų veikų aplinkybes pripažįsta. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis R. J. iš esmės pakeitė parodymus dėl lankstinukų su narkotine medžiaga nepardavimo J. V., nes lygiai tokias pačias aplinkybes jis nurodė tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į abiejų nuteistųjų elgesį ikiteisminio tyrimo metu bei jų bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, t. y. kad E. J. nuo 2016 m. birželio 6 d., o R. J. nuo 2016 m. gruodžio 6 d. ne tik prisipažino patys dalyvavę padarant nusikalstamas veikas, bet ir bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis bandydami padėti nustatyti kitus nusikalstamose veikose dalyvavusius asmenis ir jų organizatorius. Teismo vertinimu, tai, kad abu nuteistieji, aktyviai bendradarbiavę su teisėsaugos institucijomis, netgi atliko šioje byloje nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, rodo ne tik jų pačių kaltės pripažinimą, bet ir kritišką požiūrį į savo nusikalstamus veiksmus ir jų nuoširdų gailėjimąsi. Dėl to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šią nuosprendžio dalį pakeitė ir nuteistųjų R. J. ir E. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šių nuteistųjų padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginti su tipinių tokių nusikaltimų pavojingumu, yra mažesnis. Nors kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų narkotinių medžiagų kiekis, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis (BK 269 straipsnio 2 dalis), laikomas labai dideliu, tačiau šis kiekis nėra didelis, palyginti su kiekiais, nustatomais kitose analogiškose baudžiamosiose bylose. Skundžiamame nuosprendyje atkreiptas dėmesys ir į tai, kad, nagrinėjamoje byloje nenustačius R. ir E. J. kitų bendrininkų, o prokurorei priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kitiems asmenims (A. B. ir A. K.) pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, nuteistiesiems R. ir E. J. nebuvo taikyta BK 39¹ straipsnio 1 dalis, jie nebuvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pirmosios instancijos teismas į nuteistųjų R. ir E. J. ilgalaikį bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis ir pagalbą siekiant nustatyti kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis bei dėl to E. J. patirtą žalą visiškai neatsižvelgė ir nuosprendyje apie tai net nepaminėjo. Dėl to teisėjų kolegija padarė išvadą, kad minėtos aplinkybės, susijusios su abiejų nuteistųjų bendradarbiavimu su teisėsaugos institucijomis ikiteisminio tyrimo metu, šioje byloje yra pripažintinos išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas R. J. bei E. J. aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo R. J. ankstesnį teistumą ir nuteistosios E. J. mažiau aktyvų vaidmenį padarant nusikaltimą, į galimą tokio jos elgesio ir įsitraukimo į nusikalstamą veiką priežastį (įtakos galėjo turėti jos sutuoktinio nusikalstami veiksmai) bei duomenis, apibūdinančius jos asmenybę (anksčiau neteista, dirba, charakterizuojama teigiamai), vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas abiem nuteistiesiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti jiems švelnesnes bausmes, nei nurodyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje.
III. Kasacinio skundo argumentai
4. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 21 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems E. J. ir R. J. taikytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatų yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis, 382 straipsnio 4 dalis).
4.2. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad pripažįstant šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jei šie nuteistieji kaltais prisipažįsta tik iš dalies, tai nereiškia, kad jie nepripažįsta esminių nusikalstamų veikų aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad teismų praktikoje, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, yra vertinama, jog kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką. Prokuroro teigimu, teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl lengvinančių aplinkybių nuteistųjų veiksmuose vertinimo ir pripažinimo. Aptardamas šių nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, prokuroras pažymi, kad šie parodymai keitėsi būtent teisminio nagrinėjimo metu, t. y. keičiant parodymus buvo siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir tai pagrįstai konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Juolab kad nuteistojo R. J. paaiškinimai, duoti apeliacinės instancijos teisme, atskleidžia šio nuteistojo motyvą pakeisti parodymus, t. y. jis paaiškino, kad tik šios instancijos teisme suprato, jog yra draudžiamas net ir neatlygintinas narkotinių medžiagų perdavimas kitam asmeniui („pavaišinimas“), todėl mano, kad yra skirtumas, kai už narkotinių medžiagų perdavimą gaunama pinigų ir kai negaunama, ir baudžiamoji atsakomybė turėtų būti tik tuomet, kai narkotinėmis medžiagomis prekiaujama (kai jos perduodamos už pinigus). Nors abu nuteistieji (E. ir R. J.) iš esmės pripažino kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, tačiau, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, dalį aplinkybių interpretuoja subjektyviai ir taip siekia „neutralizuoti“ savo nusikalstamus veiksmus. Juolab kad teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes; lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad jis neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų bei stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir tai parodo jo požiūrį į nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nenustatyta, abu minėti nuteistieji pripažino tik tas aplinkybes, kurios buvo nustatytos tiesiogiai policijos pareigūnų ir nepriklausė nuo jų (nuteistųjų) valios, todėl abiejų nuteistųjų parodymai negali būti laikomi prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą nusikalstamą veiką.
4.3. Skundžiamame nuosprendyje neteisingai vertinama aplinkybė, kad nėra svarbu nustatyti, ar nuteistieji narkotines medžiagas platino už pinigus, ar tiesiog savanoriškai „pavaišino“, ar atsidėkojo už suteiktas paslaugas. Prokuroras teigia, kad tokios aplinkybės yra esminės, vertinant nuteistųjų veiksmų padarymo tikslus, motyvus, veiksmų sistemingumą ir pan. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistųjų veika nebuvo atsitiktinė, spontaniška ar geranoriškas pasidalijimas narkotinėmis medžiagomis, kad tai buvo iš anksto planuotas siekimas gauti turtinės naudos užsitikrinant pragyvenimo šaltinius, versliškas noras iš platinimo pasipelnyti, apgalvotas ir kryptingas veikimas bei būdas pačiam nuteistajam R. J. iš gaunamų pajamų padengti savo vartojimui skiriamų narkotinių medžiagų įsiskolinimus. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistųjų R. J. ir E. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
4.4. Prokuroras ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl išimtinių aplinkybių nustatymo bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistiesiems E. ir R. J.. Aptardamas bausmės paskirtį, nurodytą BK 41 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 5 punkte, prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas šiems nuteistiesiems bausmes, nepagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir kaip išimtinę aplinkybę nustatė tai, kad šie nuteistieji bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis ikiteisminio tyrimo metu. Prokuroro teigimu, nagrinėjamoje byloje surinktų duomenų visuma patvirtina priešingą išvadą, dėl kurios skundžiamame nuosprendyje iš esmės nepasisakyta, t. y. dėl kokios priežasties ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymai yra priešingi apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms. Be to, byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad nuteistųjų išreikštas noras išaiškinti narkotinių medžiagų platintoją, kurio narkotines medžiagas pastarieji platino, buvo imitacinis, manipuliacinio pobūdžio, siekiant pakeisti R. J. kardomąją priemonę – suėmimą. Aptardamas teismų praktikos taisykles dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, prokuroras teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas minėtas nuostatas taikė iš esmės remdamasis aplinkybėmis, susijusiomis su nuteistųjų bendradarbiavimu su teisėsauga bei apibūdinančiomis nuteistųjų asmenybes, t. y. nuteistojo R. J. ankstesnį teistumą, E. J. vaidmenį padarant nusikaltimą ir ją charakterizuojančius duomenis. Tačiau toks apeliacinės instancijos teismo BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas negali būti pripažintas tinkamu ir atitinkančiu bausmės paskirtį bei jos skyrimo pagrindus. Dėl to kasaciniame skunde teigiama, kad šiems nuteistiesiems netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimo klausimus, ir jiems paskirtos neteisingos bausmės, neatitinkančios teisingumo ir proporcingumo principų.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą nuteistiesiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas grindė dar ir tuo, kad teismui yra suteikta galimybė švelninti bausmę ir pagal BK 62 straipsnio nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu ar kokia nors unikalia teisine ar kitokia socialine situacija, rodančia, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Prokuroras nesutinka su tokia teismo išvada, taip pat ir su išvada dėl nusikalstamos veikos pavojingumo, nes abiejų nuteistųjų disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų nebuvo atsitiktinio pobūdžio, vienkartinis, geranoriškas dalijimasis, narkotinėmis medžiagomis jie disponavo pakankamai ilgą laiką, siekdami patenkinti savo poreikius, ir visa tai darė suvokdami baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo riziką. Juolab kad nuteistųjų aktyvūs veiksmai (dalį narkotinių medžiagų laikė, dalį suvartojo R. J., dalį pardavė) patvirtina, kad ši nusikalstama veika nebuvo padaryta atsitiktinai, rodo dėsningą ir sąmoningą nuteistųjų pasirinkimą, turint konkretų narkotinių medžiagų realizavimo planą, ir tokie duomenys jokiu būdu nesumažina abiejų nuteistųjų nusikalstamų veiksmų pavojingumo. Juolab kad nuteistojo R. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis rodo, jog nusikaltimas, už kurį jis nuteistas, yra dėsninga jo ankstesnio gyvenimo pasekmė, todėl jo asmenybės pavojingumas visuomenei yra didelis.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad nuteistųjų R. ir E. J. padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginti su tipinių tokių nusikaltimų pavojingumu, yra mažesnis, nes mažesnį kaltininko ir veikos pavojingumą rodo ir narkotinių medžiagų kiekis, kuris nėra didelis, palyginti su kiekiais, nustatomais kitose analogiškose baudžiamosiose bylose. Prokuroro nuomone, tokie teismo argumentai svarbūs skiriant bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio, tačiau ne parenkant kitą bausmės rūšį ar žymiai sumažinant jos dydį, mažesnį už sankcijoje įtvirtintą minimumą. Nors skundžiamame nuosprendyje įvertinti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, nurodyti BK 54 straipsnio 2 dalyje, teismas, spręsdamas nuteistajam R. J. skirtinos bausmės dydžio klausimą, nurodė jo ankstesnio teistumo faktą ir nemotyvavo, kodėl tai neturi įtakos konstatuojant nuteistojo atžvilgiu esančias išimtines aplinkybes. Juolab kad šis nuteistasis anksčiau buvo teistas būtent dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, tačiau išvadų nepadarė, buvo abejingas visuomenėje galiojančioms elgesio bei įstatymų normoms ir ėmėsi pavojingesnių nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu labai didelio kiekio disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Dėl to prokuroras teigia, kad nagrinėjamu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas prieštarauja proporcingumo ir teisingo nubaudimo principams. Be to, nepagrįstai nuteistajai E. J. paskyrus švelnią bausmę, nesusijusią su terminuotu laisvės atėmimu, jos sąmonėje susiformuoja lengvo baudžiamosios atsakomybės išvengimo modelis, o tai prieštarauja ne tik bausmės tikslams, bet ir baudžiamosios teisės prigimčiai. Teismų praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad teisingumo principas reiškia, jog kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidas nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
6. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistųjų E. J. ir R. J. baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai, kad šie nuteistieji prisipažino padarę jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir dėl jos nuoširdžiai gailisi.
7. Nuoseklioje teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Remiantis minėta teismų praktikoje suformuota taisykle, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016 ir kt.).???
8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu, visų apklausų metu apklausiami kaip įtariamieji, taip pat ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, abu nuteistieji R. ir E. J. prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, davė išsamius parodymus, t. y. jau sulaikymo metu abu nuteistieji pareigūnams iš karto pripažino savo kaltę dėl neteisėtai su savimi laikomų narkotinių medžiagų, o E. J. nurodė ir vietą, kur nuomojamame bute buvo laikomos likusios draudžiamos medžiagos. Kaltinamajame akte nurodyta, kad E. J. ir R. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (5 t., b. l. 51). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje R. J. savo kaltę pripažino visiškai, iš jo parodymų turinio matyti, kad jis nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 110, 115–118). Šiame teismo posėdyje E. J. nurodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, t. y. kad kai kuriuos faktus žinojo, tačiau iš jos parodymų turinio taip pat matyti, kad ji nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (4 t., b. l. 26–29; 5 t., b. l. 109–115). Kolegijos nuomone, nors tokiais parodymais buvo palengvinta pirmosios instancijos teismo užduotis procese pagrįsti nusikalstamų veikų padarymą, tačiau, kaip teisingai pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, apkaltinamajame nuosprendyje nenurodyti jokie motyvai, dėl ko teismas nepripažino kaltinamajame akte nurodytos R. ir E. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje jų baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.
9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio argumentus ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo abiejų nuteistųjų nusikalstamą veiką, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarytą bendrininkų grupe, tačiau netinkamai vertino abiejų nuteistųjų parodymus, kaip neatitinkančius BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė vertindamas tiek abiejų nuteistųjų R. ir E. J. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. kad jie neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, tiek ir šių nuteistųjų elgesį iš karto juos sulaikius ir vėliau ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir jų parodymus viso proceso metu. Skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo šių nuteistųjų savanorišką prisipažinimą (sulaikyti iš karto savanoriškai prisipažino dėl narkotinių medžiagų laikymo ir nurodė šių medžiagų laikymo vietas), viso proceso metu jų iš esmės nuoseklius parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei tai, kad ikiteisminio tyrimo metu šie nuteistieji ilgą laiką aktyviai bendradarbiavo su pareigūnais ir dalyvavo atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus siekiant išsiaiškinti asmenis, pardavinėjusius narkotines medžiagas R. J. ir galimai buvusius šių nusikaltimų organizatoriais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji E. J. dar kartą prašė pripažinti jos kaltės prisipažinimą bei bendradarbiavimą su policijos pareigūnais jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir sušvelninti jai paskirtą bausmę, o nuteistasis R. J. taip pat pripažino savo kaltę ir davė iš esmės analogiškus parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas iš dalies E. J. ir jos gynėjo apeliacinį skundą, o nuteistojo R. J. ir jo gynėjo apeliacinį skundą – visiškai, konstatavo, kad abu nuteistieji iš esmės pripažino faktines įvykio aplinkybes, tokios išvados nepaneigia jų nesutikimas su dalimi (neesminių) kaltinime nurodytų aplinkybių, ir abiejų nuteistųjų kaltės prisipažinimą bei gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas sprendė, kad tai, jog R. J. ar E. J. kitaip interpretuoja narkotinių medžiagų neteisėtą disponavimą („pavaišinimas“ narkotinėmis medžiagomis ar atsidėkojimas šiomis medžiagomis už suteiktas paslaugas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir pan.), nereiškia, kad jie nepripažįsta esminių nusikalstamos veikos aplinkybių. Toks faktinių bylos aplinkybių vertinimas gali būti paaiškinamas skirtingu subjektyviu savo veiksmų suvokimu ir interpretavimu, nei buvo nustatyta bylos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, ar teisinių žinių stoka, tačiau tai nepaneigia viso baudžiamojo proceso metu pareikšto kaltės (R. J. – visiško, E. J. pirmosios instancijos teisme – iš dalies) pripažinimo, kritiško požiūrio į savo nusikalstamus veiksmus ir jų nuoširdaus gailėjimosi fakto reikšmės. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažino, kad minėtų aplinkybių visuma leidžia pripažinti esant visas sąlygas, būtinas E. J. ir R. J. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nurodytai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatuoti. Šios teismo išvados nepaneigia ir prokuroro kasacinio skundo argumentai, beje, kuriuos nurodydamas ir pats prokuroras pripažįsta, jog abu nuteistieji iš esmės pripažino kaltinime nustatytas faktines aplinkybes. Nesutikti su aptariama ir bylos medžiaga pagrįsta bei teisiškai tinkamai motyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.
10. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi ir teismų praktika, kurioje nurodoma, kad nenukrypstama nuo teismų praktikos, kai teismai, esant kitoms sąlygoms, pripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia. Taigi, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuostatas ir jas taikydamas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir paskirtos bausmės
11. Kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl išimtinių aplinkybių nustatymo, nesutinka su nuteistųjų R. ir E. J. asmenybių ir jų padaryto nusikaltimo, nurodyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumo vertinimu bei jiems paskirtų pernelyg švelnių, neteisingų bausmių.
12. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Tai viena iš principinių BK nuostatų, kuria siekiama subalansuoti, suderinti įstatymo apribojimus ir teismo diskreciją, vertinant konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Ar kaltininkui paskirta teisinga bausmė, patikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-259/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-259/2011">2K-7-259/2011</a> ir kt.).
13. Pagal BK bendrosios dalies nuostatas, teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais, t. y. pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti skiriama švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, jeigu tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas privalo, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, motyvuoti švelnesnės bausmės paskyrimą. Taip pat privaloma įvertinti, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos.
14. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu, tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTczLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-173/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-173/2012">2K-173/2012</a> ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, ir kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, jog straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės (net ir švelniausios) paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2012, 2K-348/2013, 2K-204-942/2015 ir kt.).
15. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą R. J. paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų, o E. J. – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus patikrinęs jų argumentus ir dėl nuteistiesiems R. ir E. J. paskirtų bausmių teisingumo, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas bei abiem nuteistiesiems paskyrė neteisingas, aiškiai per griežtas bausmes. Šioje nutartyje jau pasisakyta, todėl nebekartojama, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino faktinių bylos aplinkybių dėl šių nuteistųjų ilgalaikio bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis ir jų pagalbos siekiant nustatyti kitus nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pastarąsias aplinkybes ir duomenis, apibūdinančius nuteistųjų elgesį, jų asmenybes ir veikos mažesnį pavojingumą, šis teismas vertino kaip išimtines, leidžiančias nuteistiesiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Todėl apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems R. ir E. J. paskirtų bausmių pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, jiems pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam R. J. pagal minėtą BK straipsnį paskyrė laisvės atėmimą septyneriems metams, o nuteistajai E. J. – laisvės apribojimą dvejiems metams.
16. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo teiginio, kodėl nuteistųjų padaryta nusikalstama veika yra mažiau pavojinga už tipines tokio pobūdžio veikas, tačiau vertinant veikos pobūdį nuteistųjų asmenybių ir jų elgesio ikiteisminio tyrimo metu kontekste pripažintina, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Atitinkamai kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, paremta bylos duomenų visuma, dėl šią veiką padariusių nuteistųjų asmenybių mažesnio pavojingumo, t. y. nuteistųjų elgesys juos sulaikius (nuo pat sulaikymo momento abu nuteistieji savanoriškai prisipažino laikantys narkotines medžiagas ir nurodė jų laikymo vietas, viso proceso metu nurodė iš esmės tokias pačias nusikalstamos veikos aplinkybes) ir ikiteisminio tyrimo metu (nuo pat šio tyrimo pradžios ilgą laiką bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis). Teismas atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes (byloje nustatyta abiejų nuteistųjų atsakomybes viena lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybės; nuteistoji anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, dirba, charakterizuojama teigiamai, jos vaidmuo padarant nusikaltimą buvo mažiau aktyvus; nuteistasis anksčiau teistas už analogišką nusikaltimą (neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis), baustas administracine tvarka, nustatytas priklausomybės nuo narkotinių medžiagų sindromas) ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei skirti ir jos rūšiai bei dydžiui nustatyti. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, nuteistųjų ilgalaikį bendradarbiavimą su teisėsaugos pareigūnais (nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2017 m. vasario 5 d. atliekant BPK 158, 159 straipsniuose reglamentuojamus veiksmus) pagrįstai vertino kaip išimtines aplinkybes, leidžiančias pripažinti abiejų nuteistųjų asmenybes kaip mažiau pavojingas ir jiems skirti švelnesnes bausmes už jų padarytą labai sunkų nusikaltimą.
17. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kasacinio skundo teiginius, kad minėtas bendradarbiavimas buvo imitacinis ir manipuliacinio pobūdžio, siekiant pakeisti nuteistajam paskirtą kardomąją priemonę. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad aptariamas bendradarbiavimas buvo ilgalaikis – nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, t. y. teismo 2016 m. birželio 6 d., 2016 m. rugsėjo 2 d. ir vėlesnėmis nutartimis buvo sankcionuoti visi prokurorės prašymai leisti atlikti būtent nuteistiesiems R. ir E. J. veiksmus, reglamentuojamus BPK 158, 159 straipsniuose, beje, juos atlikti leista net iki 2017 m. vasario 5 d., o ikiteisminio tyrimo pareigūnams – atlikti ir BPK 154 bei 160 straipsniuose nustatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tačiau tiek šios nutartys, tiek prokuroro 2016 m. lapkričio 30 d. nutarimas pakeisti nuteistajam R. J. paskirtos kardomosios priemonės griežčiausią rūšį į švelnesnes (4 t., b. l. 106–117) niekada nebuvo skundžiami BPK nustatyta tvarka ir juose sankcionuotų veiksmų vykdymas nebuvo sustabdytas ar nutrauktas, nors tai turėjo būti neabejotinai ir nedelsiant daroma nustačius, kaip kad teigia kasatorius, neteisėtus nuteistųjų ar kitų ikiteisminio tyrimo subjektų, ar proceso dalyvių veiksmus. Todėl šiuo atveju tai, kad R. ir E. J. nurodžius asmenis, galimai organizavusius narkotinių medžiagų prekybą, ir atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus visgi nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie šių asmenų nusikalstamus veiksmus (prokurorės 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas šiems asmenims nutrauktas), neduoda jokio pagrindo teigti, kad abu nuteistieji E. ir R. J. tik imitavo savo norus padėti pareigūnams, gera valia aktyviais veiksmais nesistengė ir (ar) nedėjo jokių pastangų padėti išaiškinti jų padarytas nusikalstamas veikas ir (ar) joje dalyvavusius asmenis. Šiuo aspektu atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas aiškiai reglamentuoja būtent prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos – tačiau ne įtariamojo, kaltinamojo ar kito proceso dalyvio – įrodinėjimo pareigą, t. y. kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis), inter alia (be kita ko), vadovaujantis visapusiško, išsamaus ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo bei nekaltumo prezumpcijos principais (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 1 straipsnis, 44 straipsnio 6 dalis ir kt.). Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir įtariamasis ar kaltinamasis, be kitų BPK reglamentuojamų teisių, turi tik teisę pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus ir kt. (BPK 21, 22 ir kt. straipsniai).
18. Nepagrįstas yra ir kitas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė priežasties, dėl kurios šio teismo išvada dėl nuteistųjų bendradarbiavimo prieštarauja kaip liudytojų apklaustų ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymams. Skundžiamo nuosprendžio 36–38 punktuose išsamiai ir motyvuotai aptarti apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip liudytojo papildomai apklausto ikiteisminio tyrimo pareigūno parodymai, šio pareigūno vertinimas dėl E. J. elgesio ir kitos nustatytos svarbios faktinės bylos aplinkybės (tarp jų ir tai, kad byloje nenustatytas nuteistųjų tikslas apkalbėti asmenis, kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, dėl ilgalaikio bendradarbiavimo E. J. patirta žala bei nuostoliai ir kt.).
19. Taigi kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su minėtomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis, beje, kurios priimtos nenukrypstant nuo nuosprendžio 34–35 punktuose itin išsamiai išanalizuotos teismų praktikos nuostatų dėl bausmės paskirties, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, BK 54 straipsnio 3 dalies bei individualizuotos bausmės principo taikymo. Kartu tai reiškia, kad kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies normų ir nuteistiesiems paskirtų neteisingų bausmių yra nepagrįsti.
20. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteistiesiems R. J. ir E. J. paskirdamas bausmes, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskyrė tinkamai individualizuotas bausmes, kurios nėra aiškiai per švelnios ir neprieštarauja teisingumo principui. Taigi nagrinėjamoje byloje baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl tenkinti prokuroro kasacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Sigita Jokimaitė
Eligijus Gladutis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
