Dėl teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečiam vaikui priteisto ir išieškoto išlaikymo lėšų grąžinimą, nepagrįstą praturtėjimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-291-916/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09396-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.5.2.1; 2.6.9.2; 3.2.4.8.2; 3.3.3.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Z. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovei M. P. dėl nepagrįsto praturtėjimo; trečiasis asmuo M. Z., išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečiam vaikui priteisto ir išieškoto išlaikymo lėšų grąžinimą, nepagrįstą praturtėjimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas L. Z. ieškiniu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo priteisti iš atsakovės M. P. 4068,58 Eur kaip nepagrįstai įgytą turtą, 444,63 Eur nuostolių atlyginimą, 50,86 Eur palūkanas už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. kovo 18 d., 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka, nustatyta šalių nepilnamečių vaikų S. Z. bei M. Z. gyvenamoji vieta su motina M. P., o iš ieškovo priteistas išlaikymas. Antstolis išieškojo iš ieškovo 5428,64 Eur, šios sumos dalį – 1360,05 Eur sudaro išlaikymo įsiskolinimas S. Z., likusi nepagrįstai iš ieškovo išieškota ir atsakovei perduota suma yra 4068,58 Eur. Šie pinigai iš ieškovo išieškoti nepagrįstai, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10194-726/2013 pripažinta, kad ieškovas yra įvykdęs savo prievolę teikti išlaikymą M. Z., todėl iš atsakovės priteistinas be pagrindo įgytas turtas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 4068,58 Eur, 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo teisme dienos (2014 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5. Teismas nustatė faktines aplinkybes, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka, nustatyta šalių nepilnamečių vaikų S. Z. ir M. Z. gyvenamoji vieta su motina (atsakove), o iš ieškovo priteistas išlaikymas po 144,81 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki vaikų pilnametystės. Vykdomojo dokumento pagrindu iš ieškovo ginčo laikotarpiu išieškota 516,95 Eur ir 5428,64 Eur, iš kurių 1360,05 Eur sudaro išlaikymo įsiskolinimas S. Z., likusi dalis (4068,58 Eur) nepagrįstai išieškota ir perduota atsakovei. Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-10194-726/2013 pripažinta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu mokėti sūnui M. Z. išlaikymą kasmėnesinėmis periodinėmis 500 Lt (144,81 Eur) dydžio išmokomis, taip pat nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė su vaiku M. Z. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį.

6. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo laikotarpiu buvo susidaręs nepilnamečio vaiko M. Z. išlaikymo įsiskolinimas. Nors atsakovė tiek šioje nagrinėjamoje byloje, tiek civilinėje byloje dėl išlaikymo prievolės įvykdymo teigė, kad ieškovas išlaikymo prievolės nevykdė tinkamai ir kad ji viena rūpinosi nepilnamečių vaikų išlaikymu, tačiau teismas, įvertinęs atsakovės į bylą pateiktą pažymą apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas 2011 metais, nustatė, kad atsakovės atlyginimas per 2011 metus buvo 1821,41 Eur, taigi, teismo vertinimu, ji negalėjo įvykdyti savo ir ieškovo prievolės išlaikyti nepilnamečius vaikus.

7. Iš į bylą pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 11 d. akto Nr. A715-4592/14(2.13.2.12-AD15) nustatyta, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai telefonu susisiekus su atsakove pastaroji paaiškino, jog apie 2027,34 Eur gautų pinigų panaudojo sūnaus S. Z. poreikiams tenkinti, o likusius pinigus panaudojo mažamečio sūnaus M. Z. poreikiams tenkinti (detaliau paaiškinti negalėjo).

8. Teismas pasiūlė atsakovei pateikti banko sąskaitos išrašą, kuris galimai pagrįstų, kaip buvo naudojamos išlaikymui priteistos lėšos. Tačiau atsakovė jokių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas konstatavo, kad atsakovė, neegzistuojant nepilnamečio vaiko M. Z. išlaikymo įsiskolinimo, pateikė antstolei vykdyti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir lėšas, išieškotas kaip išlaikymo įsiskolinimą, panaudojo ne M. Z. poreikiams tenkinti, todėl sprendė, kad ieškinys tenkintinas ir iš atsakovės priteistina ieškovo naudai 4068,58 Eur nepagrįstai įgytų lėšų.

9. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 444,63 Eur nuostolių (antstoliui sumokėtų vykdymo išlaidų) atlyginimą, nes vykdymo išlaidos susidarė išieškant ne tik M. Z. išlaikymo įsiskolinimą, be to, šių vykdymo išlaidų dalis yra apskaičiuota ir už 516,95 Eur išlaikymo išieškojimą, kurio ieškovas neginčijo. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi bei 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės ieškovo naudai nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014 m. kovo 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už priteistą 4068,58 Eur sumą taip pat priteistos 5 proc. metinės palūkanos.

10. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės M. P. apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 11 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo L. Z. ieškinį atmesti.

11. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDYtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-246-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-246-378/2016">3K-3-246-378/2016</a> konstatavo, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovo prašoma priteisti iš atsakovės pinigų suma yra išieškota iš ieškovo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris nėra pakeistas ar panaikintas, pagrindu, o tai suponuoja išvadą, kad nėra būtinųjų prielaidų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

12. Ieškovas ir atsakovė su vaiku M. Z. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. tiesiogiai piniginėmis išmokomis nemokėjo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui M. Z. Tačiau Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu priteisto išlaikymo piniginėmis išmokomis būdas nebuvo pakeistas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų įvykdęs sūnui M. Z. išlaikymo pareigas, t. y. sumokėjęs tokią pat sumą, kokia buvo priteista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu dėl išlaikymo. Nors ieškovas įrodinėjo, kad bendru sutarimu išlaikymą vaikams teikė tiesiogiai tenkindamas visus vaikų poreikius, tačiau tai nėra laikoma tinkamu išlaikymo prievolės įvykdymu, nes nebuvo tokio šalių susitarimo dėl lėšų tikslinės paskirties. Nenustatyta, kad, įvairia forma skirdamas šeimai lėšas, jas ieškovas teikė tik išimtinai sūnaus M. Z. interesais ir tik jam vienam.

13. Tai, kad atsakovė nepateikė banko sąskaitos išrašo, rodančio, kad ji išieškotas kaip išlaikymo įsiskolinimą lėšas panaudojo kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti, vien ši aplinkybė negali būti laikoma pakankamu pagrindu daryti išvadą, jog antstolio išieškotas išlaikymo įsiskolinimo sumas atsakovė panaudojo ne M. Z. poreikiams tenkinti. Tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, kad išieškotos ir skirtos nepilnamečiam M. Z. lėšos buvo perduotos kitam sūnui – pilnamečiam S. Z., byloje nėra. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė banko sąskaitos išrašą, kad ji 2011–2013 metais mokėjo buto komunalinius mokesčius, už vaikų darželį, t. y. lėšas skyrė nepilnamečio M. Z. poreikiams.

14. 2013 m. sausio mėnesį buvo vykdomas tolesnis išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas iš ieškovo, o po 2013 metų gruodžio mėnesio laikotarpio iki vykdomosios bylos užbaigimo 2015 metais nebuvo išieškotas išlaikymas iš ieškovo, tai rodo, kad ieškovas ir toliau tinkamai nevykdė pareigos teikti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui M. Z.

15. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė išlaikymo sumą panaudojo ne sūnaus M. Z. poreikiams tenkinti, todėl ieškinį atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

16. Kasaciniu skundu ieškovas L. Z. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 11 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Ieškovas nepateikė į bylą atsiliepimo į atsakovės paduotą 2017 m. lapkričio 27 d. apeliacinį skundą. Teismo pranešimas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo ieškovui L. Z., kuriam pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatė O. Daminaitytė, įteiktas 2017 m. gruodžio 5 d., tačiau tuo metu advokatei O. Daminaitytei jau buvo iškelta drausmės byla, iš praktikuojančių advokatų sąrašo ji išbraukta 2018 m. vasario 20 d., jos atstovavimo santykiai buvo pasibaigę, ieškovas apie tai nežinojo, atstovė advokatė jam nepranešė, todėl dėl objektyvių priežasčių praleido terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti. Dėl to pažeista ieškovo teisė į teisminę gynybą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalyje, 118 straipsnio 2 dalyje, 318 straipsnyje.

16.2. Vilniaus apygardos teismas nesilaikė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nustatančio, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10194-726/2013 konstatuota, kad ieškovas nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu, mokėti po 500 Lt (144,81 Eur) dydžio išlaikymą periodinėmis mėnesinėmis išmokomis. Tai reiškia, kad atsakovė, gavusi iš antstolio vaikui išlaikyti 4068,58 Eur ir jų negrąžinusi ieškovui L. Z., lėšas įgijo nepagrįstai ir be teisinio pagrindo.

16.3. Atsakovė naudojo ginčo lėšas ne nepilnamečio sūnaus poreikiams tenkinti, o sumokėjo pilnamečio sūnaus skolas. Tai laikytina netinkamu lėšų naudojimu ir ne pagal paskirtį. CK 3.186 straipsnio 1 dalis nustato, kad tėvai privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais. Atsakovė pripažino aplinkybę, kad pusę sumos panaudojo sūnaus S. skoloms dengti, kaip nurodyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 11 d. akte. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai netaikė CK 6.237 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.

17. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė M. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta:

17.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDYtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-246-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-246-378/2016">3K-3-246-378/2016</a> išaiškinimais ir motyvais. Kasacinis skundas grindžiamas tapačiais argumentais, dėl kurių jau išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.

17.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDYtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-246-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-246-378/2016">3K-3-246-378/2016</a> konstatavo, kad ieškovo prašoma priteisti iš atsakovės pinigų suma yra išieškota iš ieškovo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris nėra pakeistas ar panaikintas, pagrindu, o tai suponuoja išvadą, kad nėra būtinųjų prielaidų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Nors ieškovas remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu, tačiau juo nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų įvykdęs sūnui M. Z. išlaikymo pareigas, t. y. sumokėjęs tokią pat sumą, kokia iš jo buvo išieškota, t. y. teismas nenustatė, jog ieškovas kitais būdais būtų teikęs išlaikymą, koks yra priteistas teismo sprendimu dėl išlaikymo.

17.3. Atsakovė 2011 m. liepos 8 d., 2012 m. sausio 10 d. kreipėsi į antstolę, nurodydama, jog ieškovas nevykdo prievolės mokėti priteistą išlaikymą vaikams nuo pat santuokos nutraukimo teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu. Iš ieškovo buvo išieškota 5428,64 Eur (dalį – 1360,05 Eur sudarė išlaikymo įsiskolinimas kitam šalių sūnui S. Z.). Taigi, atsakovė įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu pagrįstai kreipėsi į antstolį, t. y. ji atliko teisėtus veiksmus tam, kad ieškovas vykdytų jam privalomą išlaikymo prievolę – mokėjimus periodinėmis išmokomis. Be to, ta aplinkybė, jog 2013 metais sausio mėnesį buvo vykdomas tolesnis išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas iš ieškovo, o po 2013 metų gruodžio mėnesio laikotarpio iki vykdomosios bylos užbaigimo 2015 metais nebuvo išieškotas išlaikymas iš ieškovo, rodo, kad ieškovas ir toliau tinkamai nevykdė pareigos teikti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui M. Z. Atsakovė pateikė pakankamai rašytinių įrodymų, kurie paneigia, kad lėšos, išieškotos kaip išlaikymo įsiskolinimas, būtų panaudotos ne M. Z. poreikiams tenkinti.

17.4. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo nustatyta konkreti šalių sūnui teikiamo kasmėnesinio išlaikymo suma, t. y. 500 Lt (144,81 Eur). Todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovas, gyvendamas kartu su atsakove, galimai atliko veiksmus, kurie paprastai yra atliekami tvarkant bendrą ūkį, nelaikytina patvirtinančia ieškovo tinkamą prievolės mokėti išlaikymą vaikui atlikimą, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu nenustatė, jog šiuos veiksmus ieškovas atliko vieno išlaikomo asmens, t. y. tik sūnaus M. Z., interesais ir tik jam vienam.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio teismo nutarties išaiškinimų reikšmės teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis)

18. CPK 362 straipsnio 2 dalis nustato, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

19. Bylą pirmą kartą kasacine tvarka nagrinėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDYtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-246-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-246-378/2016">3K-3-246-378/2016</a> buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Pirmą kartą bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje atkreipė dėmesį, kad ginčas byloje susijęs su CK 6.242 straipsnyje išvardytomis sąlygomis, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko.

20. Byloje nustatyti teisiškai reikšmingi faktai: 1) ieškovo prievolė išlaikyti nepilnametį vaiką nustatyta teismo sprendimu; 2) išlaikymas nustatytas periodinėmis išmokomis; 3) nutraukę santuoką ieškovas ir atsakovė susitaikė, toliau gyveno ir tvarkė bendrą ūkį kartu; 4) ieškovas tiesiogiai tenkino vaikų poreikius, t. y. mokėjo būsto išlaikymo mokesčius, pirko maistą, drabužius ir avalynę vaikams, mokėjo už televiziją ir internetą, spaudos prenumeratą, vaikų darželį, degalus, elektrą ir kt.; 5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10194-726/2013 nustatytas turintis juridinę reikšmę faktas, kad ieškovas nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDYtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-246-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-246-378/2016">3K-3-246-378/2016</a>, 29 punktas).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovo prašoma priteisti iš atsakovės pinigų suma yra išieškota įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, todėl nėra būtinųjų prielaidų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Kartu nutartyje pažymėta, kad jeigu būtų nustatyta, kad pinigų išieškojimo metu vaiko išlaikymo įsiskolinimas neegzistavo ir šias lėšas savo poreikiams tenkinti panaudojo uzufruktatorius (atsakovė), galėtų būti sprendžiama ir dėl nepagrįsto praturtėjimo normų taikymo. Atsakovei, kaip uzufruktatorei, tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti faktines aplinkybes ir įvertinti reikšmę Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo, kuriuo nustatytas prievolės atitinkamu laikotarpiu įvykdymo faktas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas to neatliko, tai dėl šios priežasties, taip pat faktinėms bylos aplinkybėms dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimo atsiradimo ir išlaikymo išieškotų lėšų panaudojimo nustatyti byla perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (nurodytos nutarties 30–33 punktai).

22. Atsižvelgdamas į kasacijos dalyką (CPK 353 straipsnio 1 dalis – kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinis teismas), tikrindamas apskųsto teismo sprendimo ar nutarties teisėtumą, aiškina materialiosios ir proceso teisės normas, atskleisdamas jų tikrąją prasmę ir reikšmę. Jei pagal atskleistą teisės normos tikrąją prasmę ir jos taikymo ribas teismo nustatytų faktų nepakanka tam, kad norma ginčo santykiui galėtų būti taikoma, kasacinis teismas apeliacinės ar pirmosios instancijos teismui gali nurodyti, kokias bylos aplinkybes reikia papildomai aiškintis nagrinėjant bylą iš naujo, jas nustatyti ir teisiškai įvertinti. Į konkrečioje byloje pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus turėtų atsižvelgti teismas, kuriam perduota iš naujo nagrinėti byla.

23. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažinta, kad ieškovas įvykdė išlaikymo nepilnamečiam sūnui M. Z. prievolę už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d., nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu, t. y. skyrė sūnaus M. Z. išlaikymui po 500 Lt (144,81 Eur) kas mėnesį.

24. Nagrinėjamoje byloje pirmą kartą priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDYtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-246-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-246-378/2016">3K-3-246-378/2016</a> teismas nurodė apeliacinės instancijos teismui nustatyti faktines aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti, siekiant išaiškinti, kaip panaudotos vaiko išlaikymui skirtos sumos po 2012 m. gruodžio 21 d. Tačiau iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas tyrė išlaikymo laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 21 d., nors dėl laikotarpio nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu nustatyta, kad ieškovas įvykdė išlaikymo prievolę.

Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės reikšmės

25. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažinta, kad ieškovas įvykdė išlaikymo nepilnamečiam sūnui M. Z. prievolę už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 21 d. Šio teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė nei ieškovas, nei atsakovė, šiuo sprendimu nustatyto juridinio fakto neginčijo, teismo sprendimas įsiteisėjo, įgydamas privalomą galią.

26. Teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Aiškindamas CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos galutinio teismo sprendimo) galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214/2008">3K-3-214/2008</a>). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-582/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-582/2012">3K-3-582/2012</a>).

27. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2008">3K-3-37/2008</a>; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTktNDAzLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-499-403/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-499-403/2017">3K-3-499-403/2017</a>, 16 punktas; kt.). Tinkamą teismo procesą atitiktų toks procesas, kai, be kita ko, asmenų materialiosios teisės ir pareigos vienų kitiems nustatomos užtikrinant jiems galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis priemonėmis ir garantijomis, o dėl asmens materialiųjų teisių sprendžiama pagal tokiame kitoje byloje priimtame teismo sprendime nustatytus prejudicinius faktus (išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims), dėl kurių šis asmuo turėjo galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis priemonėmis ir garantijomis, be kita ko, įrodinėti sau palankius faktus ir (ar) ginčyti oponuojančių asmenų įrodinėjamus faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTEtNzAxLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-111-701/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-111-701/2018">3K-3-111-701/2018</a>, 42 punktas).

28. Nagrinėjamoje byloje aktualiu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu nustačius išlaikymo prievolės įvykdymo faktą laikotarpiu iki 2012 m. gruodžio 21 d., apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti nustatytu išlaikymo teikimo faktu (ar jį iš naujo nustatyti ar persvarstyti) kaip prejudicine aplinkybe, nes toje byloje buvo tiriamos tos pačios aplinkybės, kurios yra reikšmingos ir šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas neištyrė, kaip buvo panaudotos išieškotos ir paskirstytos antstolės P. Kisielienės 2013 m. spalio 14 d. ir gruodžio 11 d. patvarkymais išlaikymui skirtos sumos už laikotarpį po 2012 m. gruodžio 21 d., nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDYtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-246-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-246-378/2016">3K-3-246-378/2016</a>, siekdamas, kad tai būtų nustatyta, bylą perdavė iš naujo nagrinėti.

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarties 31 punkte nurodė ištirti faktines aplinkybes, kaip buvo panaudotos išlaikymui skirtos lėšos: jeigu būtų nustatyta, kad pinigų išieškojimo metu vaiko išlaikymo įsiskolinimas neegzistavo ir šias lėšas savo poreikiams tenkinti panaudojo uzufruktatorius (atsakovė), galėtų būti sprendžiama ir dėl nepagrįsto praturtėjimo normų taikymo. Teismo nutartyje taip pat pažymėta, kad atsakovei, kaip uzufruktatorei, tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai (32 punktas).

30. Reikalavimas sąžiningai tvarkyti išlaikymui skirtas lėšas, jas panaudoti vaiko išlaikymo poreikiams susijęs su byloje pareikštu ieškinio reikalavimu dėl nepagrįstai įgytų išlaikymo lėšų grąžinimo. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta sumos, be pagrindo išmokėtos kaip išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Todėl, sprendžiant reikalavimo dėl išlaikymo lėšų kaip nepagrįsto praturtėjimo grąžinimo pagrįstumą, reikšmingos aplinkybės dėl išlaikymo lėšų gavėjo veikimo sąžiningumo. Byloje liko teismų neišaiškintos aplinkybės dėl to, ar uzufruktatorė (atsakovė), gavusi daugiau lėšų, negu priklausė, jas iš tiesų panaudojo išlaikymui, atsižvelgiant ir į tai, kad tuo pat metu ji savo lėšomis turėjo skirti išlaikymo lėšų atitinkamą dalį. Kad būtų galima taikyti nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, svarbu nustatyti, ar atsakovė elgėsi sąžiningai gaudama ir naudodama lėšas, t. y. ar faktinės aplinkybės patvirtina atsakovės sąžiningumą – ar ji turėjo matyti, kad išieškotos lėšos yra ne per didelės, ir ar ji neturėjo pareigos nepriimti išlaikymo išieškotų lėšų, taip pat ar atsakovė veikė sąžiningai, kai ieškovas geranoriškai išlaikė vaikus tuo laikotarpiu, kai ieškovas ir atsakovė dar gyveno kartu, kaip nustatė teismas prejudiciniu sprendimu, priimdama išlaikymo lėšas. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisiškai pagrįstas.

31. Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl išlaikymo prievolės įvykdymo reikšmę (jis turi prejudicinę galią remiantis pirmiau nutartyje nurodytomis proceso teisės normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutarties 25–28 punktai)), nenustatė ir neįvertino faktinių aplinkybių, kurias ištirti nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, t. y. tyrė neaktualų išlaikymo lėšų skyrimo ir panaudojimo laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 21 d., nors turėjo ištirti už laikotarpį po 2012 m. gruodžio 21 d.

32. Dėl nepagrįstą praturtėjimą iš išlaikymui skirtų lėšų, teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, taip pat kasacinio teismo išaiškinimų privalomumą reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo, neatsižvelgimo į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis) ir trūkstamoms bylai teisingai išspręsti faktinėms aplinkybėms nustatyti byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Kadangi kasacinis teismas nutarė perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2019 m. vasario 11 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski

Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė