Dėl teisės normų, reglamentuojančių daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimo tvarką pakuočių pardavėjams, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-292-1075/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18548-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.2., 2.6.1.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno alus“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimo tvarką pakuočių pardavėjams, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė dokumentinio proceso tvarka pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 9840,52 Eur (vėlesnėse bylos nagrinėjimo stadijose sumažino ieškinio reikalavimą, prašydama priteisti 9622,44 Eur) savo patirtų pakartotinio (daugkartinio) naudojimo pakuočių (butelių) surinkimo išlaidų, jas grįsdama laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. kartą per mėnesį išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose užfiksuota už konkretų ataskaitinį laikotarpį atsakovės mokėtina suma, skaičiuojant po 0,013 Eur plius PVM už kiekvieną naudojant taromatus surinktą pakartotinio naudojimo butelį, iš viso už 611 724 vnt. daugkartinio naudojimo pakuočių (butelių).

3. Ieškovė nurodė, kad ji suteikė atsakovei paslaugas, kurias privalėjo teikti vykdydama Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir kituose teisės aktuose nustatytą pareigą tvarkyti gamintojo į rinką išleistas ir iš vartotojų priimtas daugkartinio naudojimo pakuotes.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė ieškovei iš atsakovės 9840,52 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Kauno apylinkės teismas, priėmęs atsakovės prieštaravimus ir išnagrinėjęs bylą, 2018 m. liepos 30 d. galutiniu sprendimu pakeitė savo 2017 m. rugsėjo 19 d. priimtą preliminarų sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 9622,44 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo 14 d.) ieškovė, naudodamasi taromatais, surinko 611 724 vnt. atsakovės išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių). Iš to kiekio ieškovė perdavė atsakovei 65 056 vnt. jos išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių), o likusį kiekį (t. y. 546 668 vnt.) ieškovė perdavė kitiems alaus gamintojams ir šio kiekio faktiškai nebeturi. Pareikštu ieškinio reikalavimu ieškovė prašė padengti pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) automatizuoto surinkimo infrastruktūros mokestį (0,013 Eur už 1 vnt.), skaičiuojamą nuo visų 611 724 vnt. ieškovės per taromatus surinktų pakuočių, kurias į apyvartą buvo išleidusi atsakovė.

7. Teismas konstatavo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė yra užstato už daugkartines pakuotes sistemos dalyvės. Ieškovė laikytina pakuočių pardavėja ir platintoja (Įstatymo 2 straipsnio 17 ir 18 dalys), o atsakovė laikytina pakuočių gamintoja (Įstatymo 2 straipsnio 16 dalis). Nurodytos sistemos esmė apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje, pagal kurią užstato sistemos tikslas yra pakuočių vartotojams grąžinti gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtą užstatą, o gamintojams ir (ar) importuotojams grąžinti daugkartines pakuotes, kad jos būtų pakartotinai panaudotos.

8. Teismas nustatė, kad ieškovė neprekiauja atsakovės produkcija, tačiau, vykdydama jai Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytas pareigas, per ieškovei priklausančiose parduotuvėse esančius taromatus surenka atsakovės išleistas pakartotinio naudojimo pakuotes (butelius) ir dėl to patiria atsakovės išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) surinkimo išlaidų.

9. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta viena iš pagrindinių pakuočių gamintojų pareigų apmokėti visas dalyvavimo užstato už vienkartines pakuotes sistemoje išlaidas, susijusias su užstato sistemoje surenkamų vienkartinių pakuočių atliekų sutvarkymu ir užstato už vienkartines pakuotes sistemos administravimu.

10. Pakartotinio naudojimo butelių surinkimo išlaidų dydį nustato užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorius, t. y. VšĮ „Desa“, kuri yra įsteigta Lietuvos Respublikoje veikiančių alaus gamintojų – UAB „Švyturys-Utenos alus“, UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“, AB „Ragutis“ (dabar AB „Volfas Engelman“), AB „Kauno alus“ bei Čygo-Kalkio TŪB „Rinkuškiai“. Įstatymo 11¹ straipsnio 2 punktas nustato, kad būtent užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorius turi pareigą organizuoti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimą tokių pakuočių pardavėjams.

11. VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 1509 „Dėl kompensacijos už pakartotinio naudojimo butelių surinkimo prekybos vietose tarifo dydžio keitimo nuo 2016 m. vasario 1 d.“ nustatė, kad tiekėjas (nagrinėjamos civilinės bylos atveju – atsakovė) kompensuoja pirkėjui (nagrinėjamos civilinės bylos atveju – ieškovei) pakartotinio naudojimo butelių surinkimo išlaidas, sumokėdamas 0,015 Eur plius PVM už kiekvieną pirkėjų grąžintą pakartotinio naudojimo pakuotę (butelį) ir papildomai 0,013 Eur (plius PVM) už kiekvieną grąžintą pakartotinio naudojimo butelį, naudojant taromatus su presavimo funkcija, pagal kartą per mėnesį pateikiamą ataskaitą.

12. Teismas pripažino ieškovės teisę gauti per jos administruojamus taromatus ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo 14 d.) surinktų 611 724 vnt. atsakovės išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) surinkimo išlaidų atlyginimą iš atsakovės. Šią išvadą teismas grindė Įstatyme įtvirtinta ieškovės prievole surinkti visas pakuotes, už kurias nustatytas užstatas, ir grąžinti užstatą, nepaisant to, ar ieškovė parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), ir dėl to atsiradusiomis ieškovės išlaidomis (nurodytas kiekis butelių ieškovės lėšomis buvo išimamas iš taromatų, rūšiuojamas, saugomas ir t. t.).

13. Teismas nurodė, kad toks aiškinimas atitinka ir VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. 1509 „Dėl kompensacijos už pakartotinio naudojimo butelių surinkimo prekybos vietose tarifo dydžio keitimo nuo 2016 m. vasario 1 d.“ 2 punkto b.1 papunktyje nustatytą tvarką, pagal kurią pirkėjas (nagrinėjamos civilinės bylos atveju – ieškovė), gavęs iš USAD ataskaitą apie tiekėjo naudojantis taromatais su kompaktoriais surinktus butelius, papildomai išrašo tiekėjui (nagrinėjamos civilinės bylos atveju – atsakovei) PVM sąskaitą faktūrą ir joje nurodo paslaugos pavadinimą („automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokestis, surenkant pakartotinio naudojimo butelius“), taromatais su kompaktoriais surinktų butelių skaičių, mokestį už surinktos pakuotės vieneto surinkimą (0,013 Eur), bendrą paslaugos apmokestinamąją vertę ir PVM. Ši nuostata reiškia, kad sąskaita išrašoma už taromatais su kompaktoriais surinktų butelių skaičių, priešingai nei to paties rašto 2 punkto a.1 papunktyje nurodyti mokesčiai (0,015 Eur mokestis už grąžinamo pakuotės vieneto surinkimą ir 0,10 Eur grąžinamas depozitas), kurie išrašomi tik už depozitinių butelių grąžinamą kiekį.

14. Teismas nesivadovavo VšĮ „Desa“ 2018 m. balandžio 13 d. rašte suformuluotu išaiškinimu, kad pirkėjas, gavęs iš USAD ataskaitą apie tiekėjo naudojantis taromatais su kompaktoriais surinktus bendro naudojimo (BBH) butelius, papildomas 2.1 punkte minimas PVM sąskaitas faktūras išrašo tiems tiekėjams (gamintojams ar importuotojams), kurie tuo laikotarpiu (už kurį pateikiami USAD duomenys) realiai šiuos butelius pasiėmė, t. y. kuriems realiai buvo grąžinti bendro naudojimo buteliai. Kadangi nurodytu raštu buvo pakeista ankstesniu VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 1509 nustatyta tvarka, jis negali būti taikomas iki jos priėmimo tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams.

15. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta gamintojo pareiga apmokėti visas dalyvavimo užstato sistemoje išlaidas, pripažino, kad atsakovė privalo padengti ieškovei per taromatus surinktų visų 611 724 vnt. pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) surinkimo mokesčius.

16. Teismas ieškovės veiksmus, kai per jos administruojamus taromatus surinktas atsakovės išleistų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) kiekis (t. y. 546 668 vnt.) buvo perduotas kitiems gamintojams, laikė neatitinkančiu įstatymo reikalavimų (Įstatymo 2 straipsnio 28 dalis). Tačiau nesant pareikšto savarankiško atsakovės reikalavimo, kad ieškovė grąžintų jai visus per taromatus surinktus butelius arba kompensuotų dėl jų negrąžinimo patirtus nuostolius, teismas dėl to plačiau nepasisakė ir nevertino, dėl kurios iš ginčo šalių kaltės nevyko sklandus per taromatus surinktų pakartotinio naudojimo pakuočių (butelių) perdavimas (grąžinimas).

17. Pirmosios instancijos teismas galutiniu sprendimu ieškovės prašomą priteisti 9622,44 Eur išlaidų atlyginimą sumažino 58,08 Eur dydžio suma, nes nustatė, kad ši suma pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. IKI CB175961 yra priteista iš atsakovės Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. preliminariu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-27725-959/2017, ir jau yra sumokėta.

18. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 11 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinį sprendimą: priteisė ieškovei iš atsakovės 1023,33 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

19. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, susiedamas atsakovės pareigą sumokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį tik su ieškovės pareigos surinkti butelius įvykdymu ir neatsižvelgdamas į tai, kad ieškovė neįvykdė pareigos surinktus 546 668 vnt. daugkartinio naudojimo butelių grąžinti atsakovei ir jau neturi tokios galimybės, nes juos perdavė kitiems gamintojams, neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas.

20. Įstatymo 7 ir 8 straipsniai, reglamentuodami užstato dalyvių teises ir pareigas, nenustato tvarkos, kuri reglamentuotų užstato sistemoje dalyvaujančių asmenų tarpusavio pareigų vykdymo tvarką. Todėl šios teisės normos turėtų būti aiškinamos sistemiškai su užstatą reglamentuojančiomis teisės normomis.

21. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 punktą, užstatas yra pinigų suma, pateikta už gaminio pakuotę, siekiant užtikrinti, kad pakuotės ar jų atliekos būtų grąžintos gamintojui ir (ar) importuotojui ir naudojamos pakartotinai ar tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais. Įstatymas įpareigoja atsakovę imti užstatą iš pakuočių platintojų ar pakuočių pardavėjų ir jį grąžinti pakuočių pardavėjams, kai šie grąžina pakuotes, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, supakuotus į daugkartinę pakuotę, kuriai taikoma užstato už daugkartines pakuotes sistema (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai aiškindamas šią normą kartu su Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis dėl atsakovės pareigos mokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį, padarė išvadą, kad mokėjimai turi būti atliekami pakuočių pardavėjams grąžinus pakuotes gamintojams ir importuotojams. Kitoks teisės normų aiškinimas būtų neteisingas, nukreiptas tik vieno užstato sistemos dalyvio naudai bei nepasiektų tikslų grąžinti pakuotę gamintojui ir (ar) importuotojui, nes pakuotės pardavėjas gautų apmokėjimą jų negrąžinęs.

22. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, nes skundžiamame sprendime nepateikė argumentų dėl byloje liudytoju apklausto VšĮ „Desa“ direktoriaus S. Galadausko parodymų vertinimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Šis liudytojas paaiškino dėl užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimų dėl pakartotinio naudojimo pakuočių surinkimo ir jo išlaidų apmokėjimo, kuriuos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino.

23. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. ir 2018 m. balandžio 13 d. išaiškinimuose, kurie buvo duodami Lietuvos prekybos įmonėms, vykdančioms prievolę surinkti pakartotino naudojimo butelius, buvo nurodyta tvarka, kurios turėjo laikytis kiekvienas pardavėjas, reikalaudamas iš gamintojo kompensuoti jam daugkartinių pakuočių surinkimo išlaidas.

24. VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinimo 2 punkte nurodyta, kad gamintojas (tiekėjas) kompensuoja pardavėjui (pirkėjui) pakartotinio naudojimo butelių surinkimo išlaidas, papildomai sumokėdamas ginčo 0,013 Eur plius PVM automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokestį už kiekvieną grąžintą butelį, naudojant taromatus su presavimo funkcija pagal kartą per mėnesį pateiktą ataskaitą (2 punkto b papunktis). Išaiškinimo a.1 ir b.1 papunkčiai tik detalizuoja to paties išaiškinimo 2 punkto a ir b papunkčius, kuriuose neginčijamai yra nurodyta, jog tiekėjas (gamintojas) kompensuoja pardavėjui išlaidas, turėtas už jam grąžintų pakartotinio naudojimo pakuočių kiekvieno vieneto surinkimą. Išaiškinime pabrėžta, kad sąskaita už surinkimo išlaidas išrašoma tik grąžinant (perduodant) butelius. Šio išaiškinimo 2 punkto a.1 ir b.1 papunkčiuose nurodyta, kokie duomenys turi būti nurodyti PVM sąskaitose faktūrose, ir pažymėta, kad papildomą sąskaitą dėl 0,013 Eur automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokesčio, surenkant pakartotinio naudojimo butelius, pardavėjas gali išrašyti tik gavęs iš USAD ataskaitą apie tiekėjo (gamintojo) surinktus butelius naudojantis taromatais su kompaktoriais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šio išaiškinimo turinį, padarė išvadą, kad jame yra aiškiai įtvirtinta sąlyga, jog sąskaitos išrašomos tik po to, kai gamintojui grąžinami (perduodami) daugkartinio naudojimo buteliai.

25. VšĮ „Desa“ 2018 m. rugpjūčio 13 d. rašto 2.1.1 punkte nurodyta, kad papildomas PVM sąskaitas faktūras pardavėjas išrašo tiekėjams (gamintojams), kurie tuo laikotarpiu, už kurį pateikiami USAD duomenys, realiai pasiėmė bendro naudojimo butelius (kuriems šie buteliai realiai buvo grąžinti). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad šio išaiškinimo negalima taikyti tarp ginčo šalių susiklosčiusiems santykiams, tačiau pabrėžė, kad jame nurodyta tvarka, kuria mokamas 0,013 Eur infrastruktūros mokestis, liko tokia pati, kaip ir nurodyta VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. rašte, kai pardavėjas gali išrašyti gamintojui PVM sąskaitą už surinkimo išlaidas tik grąžindamas (perduodamas) butelius.

26. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo buvo padarytos neįvertinus byloje surinktų įrodymų visumos, t.y. nepasisakius dėl 2018 m. liepos 10 d. teismo posėdyje kaip liudytojo apklausto VšĮ „Desa“ direktoriaus S. Galadausko parodymų vertinimo, kuris paaiškino, kad reikalauti iš atsakovės sumokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį ieškovė galėjo tik grąžinusi daugkartinio naudojimo universalias (BBH) pakuotes (butelius), kaip ir buvo nurodyta 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinime. Šis liudytojas patvirtino, kad, ieškovei neperdavus (atsakovei nepasiėmus) BBH butelių, jis dalyvavo surandant kitus gamintojus, kuriems ieškovė ir perdavė atsakovės daugkartinio naudojimo butelius. Kadangi kitas gamintojas gavo naudą, įgydamas galimybę butelius panaudoti pakartotinai, todėl atsakovė neturi pareigos atsiskaityti už jai neperduotus butelius.

27. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ta pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalis, kuria iš atsakovės priteistas 0,013 Eur plius PVM infrastruktūros mokestis už jai neperduotus 546 668 vnt. daugkartinių universalių (BBH) pakuočių (butelių), yra neteisinga, todėl pakeistina. Teismas skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą 9622,44 Eur skolą sumažino iki 1023,33 Eur, skaičiuodamas ją nuo atsakovei grąžinto daugkartinio naudojimo pakuočių (butelių) skaičiaus (65 056 vnt. x 0,013 Eur = 845,73 Eur + 177,60 Eur (845,73 Eur x 21 proc. PVM).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinį sprendimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

28.1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad gamintojas ir (arba) importuotojas turi pareigą atlyginti pakuočių pardavėjui daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidas tik tada, kai šios pakuotės yra jam grąžinamos, netinkamai aiškino Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir kitas šio įstatymo nuostatas:

28.1.1. teismas nepagrįstai sutapatino užstato už pakuotę ir jo grąžinimo procesą su daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo išlaidų atlyginimu bei nepagrįstai taikė tą patį režimą dviem skirtingiems mokesčiams;

28.1.2. įgyvendinant Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetą bei „gamintojo atsakomybės“ principą, gamintojas ir (arba) importuotojas yra atsakingas už jo vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, nustatytų gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymą, informacijos apie gaminius, pakuotes ir jų atliekų tvarkymą teikimą šių gaminių naudotojams ir atliekų tvarkytojams, grąžinamų produktų ir juos panaudojus susidarančių atliekų priėmimą, tvarkymą ir finansinę atsakomybę už tokią veiklą (Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 366 redakcijos), 68, 69 punktai);

28.1.3. tiek „gamintojo atsakomybės“ principas, tiek Įstatymo 7 straipsnis įpareigoja atsakovę, kaip gamintoją ir (arba) importuotoją, finansuoti atliekų tvarkymo išlaidas. Šios išlaidos susidaro ieškovei tvarkant iš vartotojų priimtas daugkartines pakuotes, už kurias nustatytas užstatas: jas išrūšiuojant pagal gamintojus ir (arba) importuotojus, sudedant į dėžes, saugant, kol gamintojas ir (arba) importuotojas jas pasiims;

28.1.4. pakuotės atliekų tvarkymo mokestis, kuris nustatomas atsižvelgiant į daugkartinės pakuotės užstato administratorės VšĮ „Desa“ nustatytus prekybos vietose iš vartotojų surinktos daugkartinės pakuotės tvarkymo įkainius, yra atlygis prekybininkui, kaip tarpininkui tarp pakuotes grąžinančio vartotojo ir gamintojo ir (arba) importuotojo, už suteiktas daugkartinių pakuočių tvarkymo paslaugas, kurias jis privalo suteikti pagal Įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą ir nėra susijęs su daugkartinių pakuočių grąžinimu gamintojui ir (arba) importuotojui.

28.2. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą nepagrįstai neįvertinęs, kad atsakovė, kaip gamintoja ir (arba) importuotoja, nesąžiningai vengė vykdyti savo įstatymu nustatytą pareigą pačiai ar per kitus asmenis pasiimti ieškovės, kaip pakuočių pardavėjos, surinktas pakuotes. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkėlė atsakovės neteisėto neveikimo pasekmes ieškovei, konstatuodamas, kad, gamintojui ir (arba) importuotojui nevykdant pareigos atsiimti butelius, pakuočių pardavėjas turi kreiptis į teismą dėl pakuočių sandėliavimo išlaidų atlyginimo, bet ne išrašyti sąskaitas faktūras už neperduotas daugkartinio naudojimo pakuotes (butelius). Toks aiškinimas prieštarauja protingumo principui bei neužtikrina apdairaus ir efektyvaus veikimo verslo srityje, kaip kad nagrinėjamu atveju, kai dėl atsakovės neatsiimtų daugkartinio naudojimo pakuočių priėmimo buvo susitarta su kitais pakuočių gamintojais, kartu įgyvendinant pagrindinį atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetą – pakartotinį produktų, tapusių atliekomis, panaudojimą.

29. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

29.1. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje sistemiškai aiškindamas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį bei 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas dėl atsakovės pareigos sumokėti automatizuotų butelių surinkimo infrastruktūros mokestį, priėjo prie pagrįstos ir teisėtos išvados, jog mokėjimai atliekami pakuočių pardavėjui grąžinus pakuotes gamintojui ir importuotojui.

29.2. Daugkartinio naudojimo universalioji (BBH) pakuotė, dėl kurios šioje byloje tarp šalių ir kilo ginčas, pati savaime yra vertinga, nes gamintojo yra naudojama ne vieną kartą. Taigi daugkartinio naudojimo buteliai negali būti prilyginami pakuočių atliekoms.

29.3. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 28 punktą, užstato sistemos tikslas yra pakuočių vartotojams grąžinti gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtą užstatą, o gamintojams ir (ar) importuotojams grąžinti daugkartines pakuotes, kad jos būtų pakartotinai panaudotos. Todėl užstato sistemos esmė ir vienas iš prioritetinių tikslų bei veikimo principų yra siekis, kad gamintojams būtų grąžintos (sugrįžtų) išrūšiuotos daugkartinės pakuotės, ir už tai gamintojai privalo kompensuoti pardavėjams šių pakuočių surinkimo per taromatus bei išrūšiavimo išlaidas, priešingu atveju daugkartinių pakuočių užstato sistema netektų prasmės. Taigi, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pakuotės turi būti grąžintos gamintojui, kad jis šias pakuotes turėtų galimybę pakartotinai panaudoti pagal paskirtį.

29.4. Daugkartinio naudojimo pakuočių užstato sistema veikia grąžinimo principo pagrindu, kurį įgyvendinus atsiranda pardavėjo teisė reikalauti iš gamintojo atlyginti jo išleistų ir jam grąžintų daugkartinio naudojimo pakuočių surinkimo per taromatus išlaidas, o gamintojui – pareiga tokias pardavėjo išlaidas kompensuoti. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad mokėjimai atliekami būtent pakuočių pardavėjui grąžinus pakuotes gamintojui ar importuotojui.

29.5. VšĮ „Desa“ 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinimo 2 punkte nurodė, kad gamintojas (tiekėjas) kompensuoja pardavėjui (pirkėjui) pakartotinio naudojimo butelių surinkimo išlaidas, papildomai sumokėdamas 0,013 Eur plius PVM automatizuoto butelių surinkimo infrastruktūros mokestį už kiekvieną grąžintą butelį, naudojant taromatus su presavimo funkcija pagal kartą per mėnesį pateiktą ataskaitą (2 punkto b papunktis). Kaip teisingai nustatė apeliacinės instancijos teismas, minėtame išaiškinime pabrėžta, kad sąskaita už surinkimo išlaidas išrašoma tik grąžinant (perduodant) butelius. Taigi, teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinime yra aiškiai įtvirtinta sąlyga, kad sąskaitos išrašomos tik gamintojui grąžinus (pasiėmus) daugkartinio naudojimo butelius. Išsamiai ir visapusiškai bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog 2018 m. balandžio 13 d. VšĮ „Desa“ raštas neprieštarauja 2015 m. gruodžio 11 d. išaiškinimui bei Įstatymo 11 straipsnio 1 daliai, kuri pareigą grąžinti užstatą pakuočių pardavėjams taip pat sieja su pakuočių grąžinimu.

29.6. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų atsisakiusi ar kitaip vengusi priimti pakuotes iš ieškovės ar kad ieškovė būtų sudariusi sąlygas atsakovei tarą atsiimti ginčo ar vėlesniu laikotarpiu. Kita vertus, byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovei nebuvo perduota visa per taromatus surinkta tara, nes, nesusitarus su atsakove dėl likusios dalies perdavimo, ta dalis buvo perduota kitiems alaus gamintojams, kurie ją priėmė. Taigi, ieškovė net ir objektyviai negalėjo perduoti pakuočių atsakovei, o atsakovė – atsiimti jų iš ieškovės, kadangi ieškovė minėtus 546 668 vnt. daugkartinių universalių (BBH) pakuočių (butelių) perdavė kitam alaus gamintojui – UAB „Kalnapilio-Tauro“ grupei.

29.7. Ieškovė Įstatymo nustatyta tvarka turi teisę reikšti reikalavimą dėl 8599,11 Eur sumos sumokėjimo subjektui, kuriam ir perdavė 546 668 vnt. daugkartinių universalių (BBH) pakuočių (butelių), t. y. UAB „Kalnapilio-Tauro“ grupei. Vien tai, kad ieškovė reiškia reikalavimą dėl 8599,11 Eur sumos sumokėjimo ne tam subjektui, t. y. ne tam, kam perdavė pakuotes (butelius), jokiu būdu negali reikšti, jog ieškovė patyrė nuostolių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimo tvarkos pakuočių pardavėjams

30. Europos Sąjungos lygmenyje pakuočių tvarkymą reglamentuoja 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Direktyva 94/62/EB), taip pat 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/12/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – Direktyva 2004/12/EB).

31. Vienas iš pagrindinių Direktyvos 94/62/EB tikslų – apsaugoti aplinką nuo pakuočių ir pakuočių atliekų poveikio ir tą poveikį sumažinti, taip užtikrinant aukštą aplinkosaugos lygį (preambulės pirmoji konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 1 dalis). Direktyvos 94/62/EB 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad šiuo tikslu direktyvoje nustatomos priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai, tarp jų pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų, kurios atsirado siekiant užtikrinti pakartotinį pakuočių panaudojimą, padengimo šias išlaidas patyrusiam pakuočių pardavėjui.

33. Pakartotinio pakuočių naudojimo atžvilgiu Direktyvos 94/62/EB 5 straipsnyje įtvirtinta galimybė valstybėms narėms, nepažeidžiant Sutarties, skatinti tokių pakuočių, kurias galima pakartotinai naudoti nekenkiant aplinkai, pakartotinio naudojimo sistemas.

34. Pažymėtina, kad Direktyva 94/62/EB nereglamentuoja priemonių, teikiančių pirmenybę pakartotiniam pakuočių panaudojimui, organizavimo bei neatlieka šioje srityje priimtų nacionalinių priemonių derinimo. Šios direktyvos tikslus atitinkančių pakuočių tvarkymo sistemų, užtikrinančių pakartotinį pakuočių panaudojimą, sukūrimas priskirtas kiekvienos valstybės narės diskrecijai. Šią išvadą patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kuris savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Direktyvos 94/62/EB 5 straipsnis išsamiai nesuderina nacionalinių sistemų, skirtų pakartotiniam pakuočių naudojimui skatinti (žr. ESTT 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Radlberger Getränkegesellschaft mbH & Co. ir S. Spitz KG prieš Land Baden-Württemberg, C-309/02, 56 punktą; 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-463/01, 44 punktą).

35. Pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, valstybės narės imasi reikiamų priemonių garantuoti, kad būtų sudarytos sistemos, užtikrinančios ne tik tai, kad panaudotos pakuotės ir (ar) pakuočių atliekos būtų grąžinamos ir (ar) surenkamos iš vartotojų, kitų galutinių naudotojų ar iš atliekų srauto ir kad joms būtų pritaikyti tinkamiausi atliekų tvarkymo būdai, bet ir tai, kad pakuotės ir (ar) surinktos pakuočių atliekos būtų naudojamos, pakartotinai naudojamos ir perdirbamos (Direktyvos 94/62/EB 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktai).

36. Remiantis Direktyvos 94/62/EB 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, Taryba yra įgaliojama priimti ekonominius instrumentus, skatinančius šios direktyvos tikslų įgyvendinimą, o jei tokie instrumentai nepriimami – priemonių, reikalingų šiems tikslams įgyvendinti, gali imtis valstybės narės, kurios tai darydamos turi laikytis Bendrijos aplinkosaugos principų, inter alia (be kita ko), principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, kaip pirminės teisės šaltinio.

37. Direktyvos 94/62/EB 15 straipsnyje minimas principas „teršėjas moka“, kaip vienas iš pagrindinių ES politikos aplinkos apsaugos srityje principų, yra įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje, o jo turinys detalizuojamas konkrečiuose antrinės teisės aktuose. Remiantis minėtu principu, finansinė atsakomybė tenka subjektui, kurio veikla sukėlė žalą arba neišvengiamą tokios žalos grėsmę. Principo „teršėjas moka“ turinys apima ne tik teršimo prevencijos ir kontrolės priemones (pavyzdžiui, priemonės mokesčių už aplinkos teršimą srityje) bei atsakomybės už aplinkai padarytą žalą atlyginimo sritį, bet ir priemones, skirtas tam, kad būtų galima kontroliuoti pakuočių poveikį aplinkai per visą jų būvio ciklą, tokiu būdu išplečiant gamintojų ir importuotojų atsakomybės ribas.

38. Lietuvos Respublikoje pakuočių (įskaitant ir daugkartinių pakuočių) apskaitos, ženklinimo, surinkimo, naudojimo reikalavimus, taip pat gamintojų, importuotojų, pardavėjų, vartotojų atliekų tvarkytojų teises ir pareigas tvarkant pakuotes nustato Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas. Šiuo Įstatymu buvo įgyvendinta 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/62/EB ir kitos ją iš dalies keičiančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis, 2 priedas).

39. Įstatymų leidėjas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtindamas pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo prioritetus, pakartotinį pakuočių naudojimą išskyrė kaip vieną iš svarbiausių prioritetų, kuris pagal savo svarbą yra išsidėstęs po pakuočių atliekų prevencijos priemonių, skirtų pakuočių atliekų susidarymui mažinti, naudojimo.

40. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad pakuotes ir supakuotus gaminius Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantys gamintojai ir importuotojai privalo imtis visų priemonių, kad tuščios prekinės, grupinės, transporto pakuotės ir šių pakuočių atliekos būtų tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais prioritetais. Be to, to paties straipsnio 3 dalis nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

41. Įstatymų leidėjas daugkartinį pakuočių naudojimą (arba pakartotinį naudojimą) apibrėžia kaip operaciją, kai pakuotės (sukonstruotos taip, kad naudojimo laikotarpiu galima būtų transportuoti daugiau nei vieną kartą) yra vėl pripildomos naudojant pripildant reikalingus papildomus rinkoje esančius produktus ar jų nenaudojant ar panaudojamos tam pačiam tikslui, kuriam jos buvo pagamintos (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), o daugkartinę pakuotę – kaip pakuotę, kuri yra skirta naudoti pagal paskirtį daugiau nei vieną kartą (Įstatymo 2 straipsnio 21 dalis). Jei tokios daugkartinės pakuotės daugiau nebenaudojamos pagal paskirtį, jos tampa pakuočių atliekomis (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

42. Pakartotinį pakuočių naudojimą visų pirma užtikrina visuma priemonių, skirtų daugkartinių pakuočių sutvarkymui, apimančiam jų surinkimą (paėmimą iš vartotojų, rūšiavimą) bei grąžinimą gamintojui ar importuotojui. Efektyvų daugkartinių pakuočių tvarkymo sistemos veikimą užtikrina užstato už daugkartines pakuotes sistema. Remiantis Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 28 dalimi, užstato sistema – visuma organizacinių, administracinių, finansinių, informacinių ir kitų priemonių, įgyvendinamų užstato sistemos administratoriaus, siekiant, kad pakuočių vartotojams būtų grąžintas gaminių, už kurių pakuotę nustatytas užstatas, pardavimo metu sumokėtas užstatas, gamintojams ir (ar) importuotojams grąžintos daugkartinės pakuotės būtų pakartotinai panaudotos, o vienkartinių pakuočių atliekos būtų sutvarkytos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais. Užstatas – pinigų suma, pateikta už gaminio pakuotę siekiant užtikrinti, kad pakuotės ar jų atliekos bus grąžintos gamintojui ir (ar) importuotojui ir naudojamos pakartotinai ar tvarkomos vadovaujantis šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytais pakuočių atliekų tvarkymo prioritetais (Įstatymo 1 straipsnio 27 dalis). Taigi užstato ir užstato už daugkartines pakuotes sistemos tikslas yra užtikrinti, kad daugkartinė pakuotė būtų grąžinta gamintojui ir (ar) importuotojui tam, kad ji galėtų būti vėl pakartotinai panaudojama.

43. Užstato sistemos veikimą užtikrina jos dalyviai (gamintojai, importuotojai, pakuočių pardavėjai, pakuočių vartotojai bei užstato sistemos administratorius), įgyvendindami jiems teisės aktais nustatytas ar kitu teisiniu pagrindu atsiradusias teises ir pareigas. Atsakovė šioje byloje yra prekių, tiekiamų daugkartinėse pakuotėse, gamintoja (Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis), o ieškovė – pakuočių pardavėja (Įstatymo 2 straipsnio 17 dalis), kuri, vykdydama įstatymo jai nustatytą pareigą, surinko daugkartines pakuotes iš vartotojų.

44. Daugkartinių pakuočių tvarkymo procese susiklosto sudėtingi kompleksiniai teisiniai santykiai: tarp gamintojų ir (ar) importuotojų bei pardavėjų – dėl prekės su daugkartine pakuote tiekimo, užstato už daugkartinę pakuotę paėmimo ir grąžinimo; tarp pardavėjų ir vartotojų – dėl prekės su daugkartine pakuote pirkimo–pardavimo, sumokant produkto kainą ir užstatą už daugkartinę pakuotę, daugkartinės pakuotės ir užstato už daugkartinę pakuotę grąžinimo; tarp pardavėjų ir gamintojų ir (ar) importuotojų – dėl daugkartinės pakuotės surinkimo ir grąžinimo bei išlaidų, susijusių su daugkartinės pakuotės tvarkymu, padengimo pardavėjams; tarp gamintojų ir (ar) importuotojų ir (ar) pardavėjų bei užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriaus – dėl daugkartinės pakuotės tvarkymo išlaidų padengimo organizavimo ir kt. Visi šie teisiniai santykiai gali atsirasti skirtingu teisiniu pagrindu (įstatymo, sutarties, kitu teisiniu pagrindu, pvz., steigiant tam tikrą juridinį asmenį ir pan.).

45. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnis reguliuoja pakuočių pardavėjų pareigas užstato sistemoje, įskaitant pareigą priimti daugkartines pakuotes iš vartotojų, už kurias nustatytas užstatas, ir grąžinti šį užstatą vartotojams, nepaisant to, ar parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne (Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Akivaizdu, kad Įstatymo nustatytų pareigų, susijusių su užstato sistemos funkcionavimu, vykdymas sukelia papildomų sąnaudų pakuočių pardavėjams. Tačiau į paties užstato dydį daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimas nėra įtrauktas.

46. Nors Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme eksplicitiškai nėra įtvirtinta gamintojo ir (ar) importuotojo pareiga apmokėti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidas (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti išlaidas eksplicitiškai apima tik vienkartinių pakuočių atliekų tvarkymo išlaidų apmokėjimą), vis dėlto šios nutarties 40 punkte aptartas Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas bei principas „teršėjas moka“ leidžia daryti išvadą, kad ši pareiga tenka gamintojui ir importuotojui. Pažymėtina, kad šios pareigos neginčija ir pati atsakovė, gaminanti ir tiekianti prekes, supakuotas į daugkartinę pakuotę. Atsakovė neginčija ir to, kad ieškovė patiria atsakovės išleistų daugkartinio naudojimo pakuočių surinkimo iš vartotojų ir kitų su tuo susijusių jų tvarkymo išlaidų. Atitinkamai ieškovė neginčija VšĮ „Desa“ nustatytų daugkartinės pakuotės surinkimo kompensacijos dydžių. Ieškovė su atsakove nesutaria tik dėl to, už kokį daugkartinių pakuočių kiekį gamintojas turi mokėti kompensaciją už daugkartinės pakuotės tvarkymą – už pardavėjo surinktą daugkartinių pakuočių kiekį ar už pardavėjo fiziškai grąžintą gamintojui daugkartinių pakuočių kiekį.

47. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas nustato gamintojų, importuotojų, pardavėjų ir vartotojų teises bei pareigas užstato už daugkartines pakuotes sistemoje: vartotojų pareigą naudotis organizuotomis pakuočių tvarkymo sistemomis, pakuočių pardavėjų pareigą priimti grąžinamas daugkartines pakuotes ir jas grąžinti gamintojams ir (ar) importuotojams, užstato sistemos dalyvių pareigą grąžinti užstatą reikalavimo teisę turintiems subjektams. Iš Įstatymo 8 straipsnio, taip pat 11 straipsnio ir kitų šio Įstatymo nuostatų galima daryti išvadą, kad pardavėjas turi pareigą priimti iš vartotojų jų grąžinamą daugkartinę pakuotę ir ją grąžinti gamintojui ar importuotojui, nepriklausomai nuo to, ar jis parduoda gaminius, supakuotus į tapačią pakuotę, ar ne, o gamintojas ar importuotojas turi pareigą tokią daugkartinę pakuotę priimti. Įstatymas neapibrėžia ir nedetalizuoja šių pareigų turinio (t. y. ar pardavėjo pareiga grąžinti daugkartinę pakuotę gamintojui ar importuotojui reiškia pardavėjo pareigą fiziškai grąžinti pakuotę gamintojui ar importuotojui, ar tik pareigą surinkti, išrūšiuoti daugkartines pakuotes ir pranešti gamintojui ar importuotojui apie surinktą daugkartinių pakuočių kiekį bei sudaryti sąlygas gamintojui ar importuotojui pasiimti pakuotes iš pardavėjo), jų įgyvendinimo tvarkos, vykdant šias pareigas atsiradusių daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų atlyginimo klausimų, taip pat šių pareigų neįvykdymo pasekmių.

48. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 111 straipsnio 2 punktas įtvirtina, kad gaminių, už kurių daugkartinę pakuotę nustatytas užstatas, gamintojai, importuotojai ir pardavėjai gali paskirti užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorių, pavedant jam atlikti daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų padengimo tokių pakuočių pardavėjams organizavimo funkciją. Ši Įstatymo norma leidžia daryti išvadą, kad, skirtingai nuo teisinio reguliavimo, susijusio su vienkartinės pakuotės tvarkymu (Įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas), daugkartinės pakuotės tvarkymo atveju pardavėjai turi teisę pasirinkti, ar veikti kolektyviai ir paskirti užstato už daugkartinės pakuotės sistemos administratorių, ar patiems, veikiant individualiai, užtikrinti Įstatymo 111 straipsnyje nustatytų funkcijų vykdymą. Kolektyvus daugkartinių pakuočių tvarkymo organizavimas suteikia galimybę pakuočių gamintojams, importuotojams ir pardavėjams detalizuoti savo teises ir pareigas, veikiant kaip šiam tikslui įsteigto užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriaus steigėjams, dalyviams ar pavedimo sutarties pagrindu pavedant minėtam administratoriui organizuoti daugkartinių pakuočių tvarkymą, patiems vykdant visas ar dalį pareigų, susijusių su pakuočių tvarkymu, netampant užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratoriaus dalyviais. Individualus daugkartinių pakuočių tvarkymo organizavimas suteikia galimybę pakuočių gamintojams, importuotojams ir pardavėjams detalizuoti savo teises ir pareigas sutartinių teisinių santykių pagrindu.

49. Taigi gamintojų ir importuotojų teisiniai santykiai su pakuočių pardavėjais dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo gali būti grindžiami skirtingais teisiniais pagrindais (teisės akto, sutarties, juridinio asmens dalyvio teisių ir pareigų įgyvendinimu ar kt.). Atsižvelgiant į tai, teisinio pagrindo nustatymas, iš kurio ieškovė nagrinėjamu atveju kildina savo, kaip pardavėjos, reikalavimo teisę atsakovei (gamintojai) dėl daugkartinės pakuotės, kuriai taikoma užstato už daugkartines pakuotes sistema, tvarkymo išlaidų padengimo, turi esminę reikšmę sprendžiant kilusį ginčą nagrinėjamoje byloje.

50. Byloje nustatyta, kad penki didžiausi Lietuvos Respublikoje veikiantys alaus gamintojai, įskaitant ir atsakovę, užstato už daugkartines pakuotes sistemai administruoti įsteigė VšĮ „Desa“, veikiančią kaip šios sistemos administratorių. Ieškovė, kuri užstato už daugkartines pakuotes sistemoje veikia kaip pakuočių pardavėja, nėra šio viešojo juridinio asmens dalyvė. Bylą nagrinėję teismai nenustatė bylai teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, leidžiančių tinkamai kvalifikuoti, kokiu pagrindu tarp ieškovės, atsakovės ir (ar) užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės susiklostė teisiniai santykiai dėl daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo ir dėl šios tvarkymo veiklos turėtų išlaidų apmokėjimo; kaip, kokiu būdu pardavėjui tapo privaloma užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės VšĮ „Desa“ nustatytas kompensacijos už pakartotinio naudojimo butelių surinkimą dydis ir šios kompensacijos mokėjimo tvarka. Tik nustačius daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo teisinių santykių atsiradimo teisinį pagrindą, ginčo atveju būtų galima nustatyti pakuočių pardavėjo pareigos grąžinti daugkartinę pakuotę gamintojui ir gamintojo pareigos priimti daugkartinę pakuotę turinį bei šios pareigos įvykdymo (neįvykdymo) faktą.

51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog ginčo šalių daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo teisiniai santykiai grindžiami sutarties pagrindu (pvz., pardavėjui prisijungus prie užstato už daugkartines pakuotes sistemos administratorės VšĮ „Desa“ patvirtintos tvarkos, kaip standartinių sutarties sąlygų), ginčo šalių pareigų (atitinkamai pakuočių pardavėjo pareigos grąžinti daugkartinę pakuotę gamintojui ir gamintojo pareigos priimti grąžinamą daugkartinę pakuotę) turinys bei atitinkamų pareigų įvykdymo faktas turėtų būti nustatytas remiantis sutarčių aiškinimo principais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad minėtų daugkartinio naudojimo pakuočių tvarkymo teisinių santykių dalyvių pareigų turiniui bei jų įvykdymo faktui nustatyti gali turėti reikšmės, ar kompensacijos už daugkartinės pakuotės surinkimą dydis apima išlaidų už daugkartinės pakuotės fizinį pristatymą gamintojui padengimą, taip pat kitos aplinkybės: įprasta kitų gamintojų ir importuotojų praktika santykiuose su pardavėjais, įskaitant ir praktiką dėl paties užstato grąžinimo, taip pat tarp ginčo šalių susiklosčiusi praktika dėl užstato grąžinimo ir kompensacijos už pakuočių tvarkymą sumokėjimo kitų pakuočių atžvilgiu.

52. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė aplinkybių, turinčių teisinę reikšmę ieškovės reikalavimui dėl kompensacijos priteisimo išnagrinėti ir įvertinti. Kadangi šios aplinkybės gali būti nustatytos tik pirmosios instancijos teisme, tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turi patikslinti įrodinėjimo dalyką ir pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis).

53. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjama byla ir joje keliamas klausimas dėl daugkartinių pakuočių tvarkymo išlaidų atlyginimo gali būti reikšmingi visos užstato už daugkartines pakuotes sistemos funkcionavimui, todėl gali būti tikslinga į nagrinėjamą bylą kaip proceso dalyvį įtraukti valstybės instituciją, atsakingą už pakuočių ir pakuočių atliekų sistemos valdymą, išvadai duoti (CPK 49 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54. Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, buvo gautas ieškovės prašymas priteisti 1952,58 Eur bei atsakovės prašymas priteisti 1089 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kurias ginčo šalys patyrė bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu, atlyginimą. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta.

55. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 11 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas