Baudžiamoji byla Nr. 2K-223-495/2019
Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00191-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.3;
2.1.4.11.3.1; 1.1.10.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Ramūno Putino kasacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 30 d. nutarties.
Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, uždraudžiant naudotis specialiąja teise – vairuoti transporto priemones dvejiems metams.
Priteista iš AB,,Lietuvos draudimas“: E. K. – 3279,83 Eur turtinei ir 3400 Eur neturtinei žalai atlyginti, S. K. – 179,39 Eur turtinei ir 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, J. B. – 850 Eur neturtinei žalai atlyginti, E. K. – 283,71 Eur turtinei ir 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, D. K. – 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš A. S. neturtinei žalai atlyginti: 16 600 Eur E. K., 1650 Eur S. K., 4150 Eur J. B., 1650 Eur E. K., 150 Eur D. K..
D. K. pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Priteista iš A. S. proceso išlaidos: 1200 Eur E. K., 300 Eur S. K., 669,61 Eur E. K., 350 Eur D. K..
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 30 d. nutartimi nuteistojo A. S., nukentėjusiojo E. K., nukentėjusiųjų E. K. ir S. K. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. S. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 13 d. apie 15.45 val. Lazdijų r. Veisiejų sen. Šadžiūnų k., kelio Leipalingis–Lazdijai–Kalvarija 6-ajame kilometre, vairuodamas automobilį,,Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas link Leipalingio, pažeidė 2002 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 101 punktus, KET 3 priedo,,Kelių ženklinimas ir jo charakteristikos“ 1.1 punktą, t. y. būdamas neblaivus (kraujyje nustatyta 2,41 promilės etilo alkoholio koncentracija), prieš keisdamas važiavimo kryptį neįsitikino, kad tai daryti yra saugu ir jis nekliudys kitiems eismo dalyviams, siaura ištisine linija paženklintame kelio ruože kirto šią liniją, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą prieš artėjantį, link Lazdijų važiuojantį E. K. vairuojamą automobilį,,VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) taip sudarė neprognozuojamą pavojingą kliūtį. Dėl to E. K., vengdamas akivaizdžios grėsmės savo ir keleivės E. K. gyvybei bei sveikatai, siekdamas išvengti susidūrimo, įvažiavo į tuo metu laisvą priešpriešinio eismo juostą, kur staiga neprognozuotai į savo važiavimo krypties eismo juostą grįžus A. S. vairuojamam automobiliui įvyko eismo įvykis, jo metu automobilio,,Audi A4“ keleiviui J. B. ir automobilio,,VW Passat“ keleivei E. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, o automobilio,,VW Passat“ vairuotojui E. K. nesunkiai sutrikdyta sveikata.
II. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. ir jo gynėjas R. Putinas prašo teismų procesinius sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Kasaciniame skunde nurodoma:
3. Teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismų praktikos, tai sukliudė priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
4. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas A. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu apklausiant jį kaip liudytoją, t. y. duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos bei gautais nesilaikant BPK 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 28 straipsnio 3 dalies, 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies nuostatų.
4.1. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, A. S. buvo pripažintas nukentėjusiuoju, atitinkamai davė parodymus kaip liudytojas, tačiau nesuteikiant procesinės garantijos neduoti parodymų prieš save (nukentėjusysis privalo duoti parodymus, be to, atsako už melagingus parodymus kaip liudytojas). Pirmosios instancijos teismas perskaitė A. S. parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir šių parodymų pagrindu jį apklausė, be to, jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiais A. S. parodymais teismas negrindė jo kaltės, nepagrįsta. Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali būti veiksnys, formuojantis teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-592/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-592/2010">2K-592/2010</a>, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015, 2K-31-511/2018). Šiuo atveju teismai ne tik formavo savo vidinį įsitikinimą, bet ir A. S. liudijimus prieš save pripažino leistinu įrodymu. Be to, šiais jo parodymais buvo grindžiama tolesnė duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo analizė, grindžiamos išvados dėl jo parodymų patikimumo ir jų atmetimo. Maža to, pirmosios instancijos teisme buvo leista prokurorei, nukentėjusiesiems ir jų atstovams cituoti neteisėtų apklausų protokolus, remtis jų turiniu, uždavinėti jam klausimus. Apeliacinės instancijos teismas toleravo šį esminį BPK pažeidimą, nesilaikė teismų praktikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTIzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-523/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-523/2008">2K-523/2008</a>, 2K-65-976/2017), kurioje išaiškinta apie įtariamojo teisę tylėti, draudimą bet kokiu būdu versti asmenį duoti parodymus prieš save (BPK 21 straipsnio 4 dalis).
4.2. Pagal teismų praktiką, neleidžiama bloginti įtariamojo (kaltinamojo) padėties dėl to, kokį gynybos būdą jis pasirinko. Šiuo atveju teismai blogino A. S. teisinę padėtį, nes, jam tapus įtariamuoju (kaltinamuoju), ankstesni jo parodymai buvo naudojami kaip jo paties kaltę įrodantys duomenys, be to, jie buvo vertinami; tai esminė duomenų pripažinimo įrodymais ir nuosprendžio surašymo yda (BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies pažeidimai). Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Minėta, kad A. S., būdamas nukentėjusysis, privalėjo duoti parodymus, o E. K., apklaustas kaip įtariamasis (ir tik vėliau tapęs nukentėjusiuoju), įgijo procesinių privilegijų: kaip įtariamasis turėjo teisę į gynybą, galėjo duoti bet kokius, net ir melagingus, parodymus, kelti įvairias versijas, visą kaltę dėl eismo įvykio perkelti A. S., apkalbėti jį, žinodamas, kad už tai jam negali būti taikoma jokia atsakomybė. Beje, E. K., kaip įtariamojo, pasirinkta gynybinė versija tapo pagrindine kaltinimo versija ir A. S. nuteisimo pagrindu.
5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 178 straipsnio 5 dalies normą. Ikiteisminio tyrimo metu gynėjo iniciatyva buvo reiškiami prašymai atlikti nukentėjusiųjų parodymų patikrinimą vietoje. Gynėjo rašytinis prašymas buvo išreikštas skunduose, apygardos teismas pripažino tokio procesinio veiksmo būtinumą. Neužtikrinus A. S. gynybos teisių, iš esmės pažeista BPK 178 straipsnio 5 dalis, procesinio veiksmo rezultatai nepagrįstai pripažinti tinkamais įrodymais ir jais grįstas apkaltinamasis nuosprendis.
6. Teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y., tinkamai neįvertinę E. K. veiksmų KET reikalavimų laikymosi ir kilusių padarinių aspektu, kruopščiai nepatikrinę visų bylos duomenų jų patikimumo ir sąsajumo aspektu, netinkamai nustatė priežastinį ryšį ir nuteisė A. S. vadovaudamiesi prielaidomis (in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimas). Nors vairavimas esant neblaiviam yra smerktinas, netoleruotinas ir dėl to A. S. gailisi, tačiau tai savaime nereiškia, kad kito eismo dalyvio veiksmai neturėjo būti tiriami priežastinio ryšio aspektu. Šios kategorijos bylose esminis dalykas yra eismo dalyvio galėjimo ir turėjimo numatyti padarinius nustatymas, atsižvelgiant į teisėtą lūkestį, kad kiti eismo dalyviai laikysis KET (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgwLTUxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-380-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-380-511/2017">2K-380-511/2017</a>). Ekspertizės akte nustatyta, kad 35 km/h greičiu važiuojantis automobilis „Audi A4“ neturėjo techninės galimybės įvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą ir vėl sugrįžti į savo važiavimo krypties eismo juostą, jeigu šį automobilį nuo priešinga kryptimi 73 km/h greičiu judančio automobilio „VW Passat“ skyrė 7,10 m, 15 m, 30 m, 29,40 m atstumas. Specialisto išvadoje konstatuota: jeigu automobilio „Audi A4“ vairuotojas A. S. iki eismo įvykio buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, taip sudarydamas kliūtį automobilio „VW Passat“ vairuotojui E. K., <...> šiuo atveju tirti pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad automobilis „Audi A4“ prieš eismo įvykį buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tokias prielaidų pobūdžio išvadas, sprendė, kad pagrindiniai kaltinamojo kaltės įrodymai yra nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymai, kad jis buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą. Taigi teismai savo sprendimus grindė suinteresuotų asmenų parodymais (kurie, be kita ko, nėra nuoseklūs) ir prieštaringais specialistų ir ekspertinių tyrimų rezultatais. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, nuosprendį grindžiant specialisto išvada ar ekspertizės aktu, šie procesiniai dokumentai neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-245/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-245/2012">2K-245/2012</a>, 2K-2/2005, 2K-187/2005, 2K-6/2008, 2K-353/2013), juolab tinkamai nenustačius pagrindinės kilusių padarinių priežasties, eismo įvykio mechanizmo. Be šių įrodymų, teismai rėmėsi ir A. S. prieš save duotais liudytojo parodymais bei jo pasirinktu gynybos būdu, taip blogindami jo teisinę padėtį. Beje, nors pirmosios instancijos teismas sutiko, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl atstumų tarp automobilių iki eismo įvykio kito, tačiau šių gynėjo argumentų tinkamai teisiškai neįvertino. Teismų dėmesio nesulaukė ir E. K. padaryti KET pažeidimai: greičio viršijimas, nevažiavimas savo krypties eismo juosta arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, įvažiavimas į priešingos krypties eismo juostą, kertant ištisinę liniją, nesustojimas, jeigu, kaip teigiama, A. S. pavojingai manevravo po visą važiuojamąją kelio dalį ir kt.
7. Apeliaciniu skundu buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą, t. y. patikrinti E. K. parodymus atliekant eksperimentą, paskirti kompleksinę eismo įvykio ir transporto trasologinę ekspertizę ir kt., nes pirmosios instancijos teismas šios pareigos tinkamai neatliko. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą nemotyvuotai atmetė, taip pažeidė teisę į tinkamą apeliaciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 2 straipsnio 1 dalis), nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nesilaikė teismų praktikos išaiškinimų, pavyzdžiui, pateiktų kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYwLTMwMy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-260-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-260-303/2015">2K-260-303/2015</a>, kurioje keltas klausimas, kad itin svarbu tirti automobilių spidometrų duomenis, atskleidžiant eismo įvykio mechanizmą, kokiu intensyvumu buvo stabdyta transporto priemonė, o ne vien tik remtis liudytojų parodymais.
8. A. S. paskirta pernelyg griežta bausmė, neatitinkanti bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis), be to, ją skiriant nesilaikyta BK 60 straipsnio 2 dalies, nes A. S. neblaivumas (kurį jis pripažino ir dėl to gailėjosi) keletą kartų buvo naudojamas jo teisinei padėčiai pasunkinti (tiek bausmės griežtumo prasme, tiek ir netaikant BK 75 straipsnio nuostatų, esant visoms sąlygoms ir pagrindams). Nepaisant BK 55 straipsnio reikalavimų, pirmą kartą už neatsargų nusikaltimą teisiamam asmeniui parinkta reali laisvės atėmimo bausmė, viršijanti vidurkį, nevertinant A. S. asmenybės, nepaisant to, kad nenustatyta sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių (BK 61 straipsnio 2 dalis), teisinę padėtį bloginant dar ir tuo, kad jis pasirinko gynybos būdą neigti kaltę. Nors teismai vertino A. S. asmenybę, tačiau taip ir neaišku, kodėl jam buvo būtina skirti realų laisvės atėmimą, dėl ko jo asmenybė tokia neigiama. A. S. ilgą laiką buvo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnas, šiuo metu gauna pareigūnų ir karių pensiją, tarnybos metu ne kartą skatintas, apdovanotas, anksčiau neteistas, nebaustas ir administracine tvarka. Apkaltinamajame nuosprendyje akcentuojamas jo amžius ar juolab pasirinktas gynybos būdas negali būti motyvas skirti tokią itin griežtą bausmę. Tai, kad po eismo įvykio jis nepadarė daugiau jokių teisės pažeidimų, galėjo būti pagrindas skirti švelnesnę bausmę. Be to, net ir paskyrus laisvės atėmimo bausmę, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, toks sprendimas neprieštarautų teismų praktikai, suformuotai šios kategorijos baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTIyMi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-222/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-222/2016">2K-418-222/2016</a>, 2K-293-507/2016, 2K-329/2013, 2K-225-895/2016).
9. Nesant pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo būti tenkinami ir civiliniai ieškiniai. Teismų sprendimų dalys, kuriomis iš A. S. nukentėjusiesiems priteista neturtinė žala ir proceso išlaidos, yra nepagrįstos, nes teismai neatsižvelgė į kasaciniame skunde nurodytus argumentus, patvirtinančius, kad eismo įvykio padarinius lėmė ir kito eismo dalyvio – E. K. – neteisėti veiksmai arba bent jau ne vien tik A. S. veiksmai.
10. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo teismų sprendimus pakeisti – vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti bausmės vykdymą. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, t. y. netinkamai vertino bylos medžiagą, jį teigiamai apibūdinančias aplinkybes, bausmės individualizavimo principą, dėl to netinkamai nustatė jo resocializacijai būtiną bausmės dydį ir paskyrė neproporcingą bei neteisingą (per griežtą) bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA0LTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-204-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-204-942/2015">2K-204-942/2015</a>, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017). Aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį bei kaltės formą, jo asmenybę, suponuoja išvadą, kad jis nėra linkęs nusikalsti ir ateityje nusikalstamų veikų nedarys, laikysis įstatymų ir sieks atlyginti nukentėjusiesiems priteistą žalą (atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę tokios galimybės jis neturės). Jis neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, po įvykio nepadarė naujų nusikaltimų ar administracinių nusižengimų, nuteistas už neatsargų nusikaltimą (visa tai liudija nusikalstamo elgesio atsitiktinumą, o ne polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus), yra ilgametis Valstybės saugumo departamento darbuotojas, ne kartą skatintas ir apdovanotas už nuopelnus tarnyboje (liudijimai ir pažymėjimas pridedami). Taigi yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį.
11. Nukentėjusieji E. K. ir D. K. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad nuosprendis yra teisingas, paskirta bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo. A. S. vairavo būdamas visiškai girtas ir sunkiai orientavosi aplinkoje, medicinos terminais tariant – prekomos būsenos (būsena, kai asmens sąmonė tik retkarčiais praskaidrėja ir asmuo sugeba tik retkarčiais reaguoti į aplinką). A. S. kraujas tyrimui paimtas tik po trijų valandų ir nustatyta 2,41 promilės etilo alkoholio koncentracija, o 22.30 val. – 1,62 promilės. Taigi įvykio metu jo kraujyje buvo žmogui mirtina etilo alkoholio koncentracija (tai patvirtina ir A. S. pasirinktas maršrutas, kuris yra sudėtingesnis ir ilgesnis). A. S. elgesys yra pavojingas visuomenei, jis vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, neprisisegęs saugos diržu (keleivis taip pat), vairuodamas avėjo šlepetes (tai apsunkino vairavimą). A. S. šiurkščiai pažeidė KET, todėl jo veika padaryta ne dėl neatsargumo, o tyčia, t. y. netiesiogine tyčia. Nors jis savo pavojingos veikos padarinių nesiekė ar net jų nenorėjo, tačiau savo pavojingo elgesio nenutraukė ir nekeitė, nemąstė, kaip išvengti galimų pavojingų padarinių, todėl ir nebuvo jo pastangų išvengti padarinių. A. S. tikėjosi, kad padarinių nebus, tačiau tokia jo viltis niekuo nepagrįsta arba paremta tik abstrakčiais, subjektyviais, atsitiktiniais dalykais – sėkme, palankiu likimu ir pan. Tokia intelektinė valinė veikla rodo jo abejingumą galimiems pavojingiems padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo nusikalstamo pasitikėjimo. Be to, nuteistasis nenuoseklus – viename kasaciniame skunde prašo sušvelninti paskirtą bausmę, todėl reikia manyti, kad jis sutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau kitame skunde prašo bylą nutraukti. Nuteistasis siekia prisidengti prie kasacinio skundo pridėdamas apdovanojimus už nuopelnus ir pavyzdingą tarnybą. A. S. nuo pat įvykio pradžios aiškiai naudojosi savo pažintimis gydymosi įstaigoje, policijoje. Naudodamasis savo tarnybine padėtimi nuo pat pradžių klaidino tyrimą, nebuvo atviras (tai jis buvo blaivus, tai ne; kraujo tyrimo mėginiai buvo du, iš kurių vienas kažkodėl su pažeista plomba) ir pan. Taip pat A. S., galimai iš anksto susitaręs su sutuoktine, fiktyviai nutraukė santuoką, turėdamas tikslą išsaugoti turtą, nors iki šiol kartu gyvena ir puikiai sutaria. A. S. nepripažino kaltės, iki šiol neatsiprašė, neatlygino nė dalies padarytos žalos, nors tai padarius įstatymas nustato galimybę susitaikyti su nukentėjusiaisiais ir bylą nutraukti (BK 38 straipsnis), ir kaltininkas iš viso atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.
12. Nukentėjusiosios E. K. ir S. K. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti ir priteisti iš nuteistojo patirtas išlaidas surašant atsiliepimą (450 Eur, pinigų priėmimo kvitai pridėti). Atsiliepime nurodoma, kad teismai tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. S. kaltas dėl eismo įvykio. Kadangi A. S. nusikaltimą padarė būdamas sunkaus girtumo, jo parodymai buvo vertinami atsargiai ir teisingai. A. S. parodymų nenuoseklumą, įvykio faktų negalėjimą prisiminti arba vengimą duoti parodymus patvirtina bylos duomenys. Jis, kaip įtariamasis, naudojosi visomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise atsisakyti duoti parodymus. Šioje byloje nustatyti visi nusikaltimo sudėties požymiai, tarp jų ir priežastinis ryšys, A. S. kaltė. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad jo nuteisimas nulemtas neteisingo procesinio statuso suteikimo. Kitas eismo dalyvis E. K. nepažeidė KET reikalavimų, nes, siekdamas išvengti grėsmingos kliūties, priėmė vienintelį teisingą sprendimą, pasukdamas vairą į kairę. Švelninti bausmę A. S. nėra pagrindo. Atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, nebūtų pasiekti bausmės tikslai ir užtikrintas teisingumo principas. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad įvykio dieną ryte jis vairavo automobilį galimai būdamas dar girtesnis nei įvykio metu. Tokie veiksmai galėtų būti vertinami kaip tyčiniai, tęstinio pobūdžio. Be to, jis vairavo avėdamas šlepetes. Visa tai patvirtina ne tik buvus ypač didelį neatsargumą, bet netgi tyčinius nusikalstamus veiksmus. Būdamas neblaivus jis sudarė neišvengiamą kliūtį priešais atvažiuojančiam automobiliui, taip tyčia sukėlė eismo įvykį, sunkiai sužalojo asmenis. Todėl jam paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui. Tuo tarpu uždraudimas vairuoti transporto priemones 2 metams yra per mažas laikotarpis, nevisiškai atitinkantis protingumo, proporcingumo principus bei teismų praktiką. Kasaciniame skunde nurodoma teismų praktika netinkama, nes joje nustatytos aplinkybės nėra tapačios ar bent labai panašios į šios bylos aplinkybes. Nuteistasis pateikė du visiškai skirtingus, vienas kitam prieštaraujančius kasacinius skundus, t. y. prašo bylą nutraukti ir kartu sušvelninti bausmę (akivaizdu, kad neturi aiškios pozicijos). Prie kasacinių skundų pridėti priedai apie apdovanojimus už pavyzdingą tarnybą turėjo būti pateikti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Neturtinės žalos klausimas išspręstas teisingai, įvertinus visas tam reikšmingas aplinkybes. E. K. iki šiol gydosi, jaučia skausmus, nepatogumus, apsunkintas judėjimas, negali ilgiau sėdėti, nes tinsta kojos, laukia eilinės operacijos, be to, išgyvena, kaip patirti sužalojimai paveiks jos sveikatą ateityje, ar sužalojimų pasekmes pavyks galutinai pašalinti. A. S. jos neatsiprašė, iki šiol neatlygino žalos, po eismo įvykio tik sumažino savo turtą, t. y. išsiskyrė su žmona ir sau paliko tik 1996 metų automobilį. Santuokos nutraukimas – apsimestinis, nesąžiningas veiksmas, siekiant išvengti žalos atlyginimo, juolab jie kartu su žmona toliau kartu gyvena. Nors pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTU2LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-556/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-556/2008">2K-556/2008</a>) yra pagrindas priteisti žymiai didesnę neturtinę žalą, tačiau E. K. faktiškai sutinka su priteista žalos suma. Nors S. K. priteista neturtinės žalos suma faktiškai per maža, tačiau kasacine tvarka ji neprašo jos peržiūrėti. Tačiau sumažinus neturtinės žalos dydį būtų akivaizdžiai pažeistos jų teisės į teisingą teismą.
13. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje, įvertinus tai, kad eismo įvykis įvyko A. S. važiuojamojoje kelio dalyje ir todėl dėl eismo įvykio yra kaltas E. K., A. S. buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir apklaustas kaip liudytojas. Vėliau ikiteisminis tyrimas E. K. atžvilgiu buvo nutrauktas. Įvertinus A. S., kaip liudytojo, apklausą ikiteisminio tyrimo metu, darytina išvada, kad BPK normos, reglamentuojančios liudytojo apklausą, nepažeistos. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka pagarsintais A. S. parodymais, kuriuos jis davė apklausiamas kaip liudytojas. Tačiau įvertinus ne tik šiuos, bet ir kitus A. S., apklausto kaip liudytojo, parodymus matyti, kad iš esmės jis nieko reikšmingo apie eismo įvykio aplinkybes neparodė. Teismas iš esmės aptarė jo parodymus, susijusius su važiavimo greičiu, tačiau nesivadovavo jo parodymais, kurie galėtų įrodyti jo kaltę. Juolab įvertinus A. S., apklausto kaip liudytojo, parodymus matyti, kad jis save kaltinančių parodymų ir nedavė. Todėl nesutiktina su skundo argumentais, kad, perskaičius A. S., kaip liudytojo, duotus parodymus, jais buvo įrodinėjama jo kaltė, taip padarant esminį BPK pažeidimą, suvaržiusį kasatoriaus teises ar sukliudžiusį išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, ar A. S. buvo verčiamas duoti parodymus prieš save, t. y. apklausiamas kaip liudytojas parodė apie savo padarytą nusikalstamą veiką.
13.1. A. S. kaltė įrodyta išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Nukentėjusiųjų parodymai, kad A. S. netikėtai įvažiavo į jų važiuojamą kelio juostą, buvo nuoseklūs nuo pat pradžios. Teismai nė vienam įrodymui nesuteikė prioriteto, todėl skundo argumentai, kad A. S. nuteistas vadovaujantis vien tik nukentėjusiųjų parodymais ar prielaidomis, nepagrįsti. Atliekant nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymų patikrinimą vietoje, BPK pažeidimų nepadaryta, šiuo klausimu pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms. Teismas įvertino nukentėjusiųjų nurodytų atstumų skirtumus ir pagrįstai konstatavo, kad jie buvo nurodyti tik apytiksliai dėl greitai besikeitusios situacijos, nukentėjusiųjų subjektyvaus vertinimo ir išgąsčio. Priešingai nei teigia kasatoriai, eismo įvykio mechanizmas nustatytas, nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymai, kad būtent nuteistasis įvažiavo į priešingos eismo krypties juostą, taip sudarydamas nenumatytą kliūtį, nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. E. K. automobilį vairavo blaivus, byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų įvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą ir taip sudaręs kliūtį A. S. bei sukėlęs eismo įvykį. Įvertinus įvykio aplinkybes, darytina išvada, kad E. K. elgėsi pagal aplinkybes: matydamas į jo važiuojamą kelio juostą įvažiavusį A. S. vairuojamą automobilį, jis akimirksniu turėjo priimti sprendimą, kaip išvengti eismo įvykio, todėl pasuko į laisvą priešpriešinio eismo juostą (automobilio greitį buvo sulėtinęs ir važiavo laikydamasis arčiau dešiniojo kelio krašto anksčiau – kai A. S. įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą pirmą kartą). E. K. negalėjo prognozuoti, kad ir šį kartą A. S. vairuojamas automobilis laiku grįš į savo kelio juostą ir bus išvengta eismo įvykio. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad E. K. savo veiksmais KET nepažeidė.
13.2. Teismai tinkamai taikė BK 60 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio, 75 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 2 dalies normas. Byloje nustatytos ir įvertintos aplinkybės teismams leido pagrįstai manyti, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju gali pasiekti bausmės tikslus. Teismai svarstė, tačiau nerado galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio laikomas šiurkščiu KET pažeidimu ir dėl eismo įvykio kilus sunkioms pasekmėms iš esmės eliminuoja BK 75 straipsnio taikymo galimybę, t. y. teismai nepadarė išvados, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Skundo argumentai, kad administracinės nuobaudos negalioja, A. S. nelinkęs nusikalsti, nepadarė naujų pažeidimų, taip pat ir prie skundo pridėti dokumentai nėra išskirtinės aplinkybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad nukentėjusieji prašė skirti griežčiausią bausmę, nurodė, kad žala jiems neatlyginta. Teismai nenustatė nei lengvinančių, nei sunkinančių A. S. atsakomybę aplinkybių, todėl kasatoriai yra neteisūs teigdami, kad apsvaigimas nuo alkoholio nuteistojo A. S. nenaudai buvo įvertintas kelis kartus. Įvertinę bylos aplinkybes, teismai pagrįstai sprendė, kad tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali pasiekti bausmės tikslus: A. S. kaltu neprisipažino, kritiškai savo veiksmų neįvertino, nors ir turėjo galimybę, nesistengė atlyginti padarytos žalos, kaip jau minėta, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nusikalstama veika sukėlė sunkias, ilgą laiką trunkančias pasekmes. Teismai tinkamai motyvavo didesnės nei vidurkis laisvės atėmimo bausmės paskyrimą. Civiliniai ieškiniai išspręsti teisingai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
14. Nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato R. Putino bei nuteistojo A. S. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
15. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kadangi apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas BPK 178 straipsnio 5 dalies pažeidimo klausimas (A. S. apeliaciniame skunde jis nebuvo keliamas), jis negali būti nagrinėjamas ir kasacine tvarka.
Dėl BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų
16. Kasatoriai nurodo, kad A. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, nesuteikiant procesinės garantijos neduoti parodymų prieš save (BPK 80 straipsnio 1 punktas, 82 straipsnio 3 dalis); pirmosios instancijos teismas A. S. liudijimus prieš save pripažino leistinu įrodymu, perskaitė šiuos parodymus (BPK 276 straipsnio 4 dalis), jų pagrindu apklausė, vertino ir jais, t. y. duomenimis, neatitinkančiais įrodymų sampratos bei gautais nesilaikant BPK reikalavimų, grindė apkaltinamąjį nuosprendį.
17. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus. Pagal teismų praktiką draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka; kad pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais; ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2009, 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017).
18. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai daryti išvados, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, turi būti atsižvelgiama ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui nebuvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius duomenis. Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-183/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-183/2009">2K-183/2009</a>, 2K-597/2012).
19. Parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami kaip neturintys įrodomosios reikšmės, todėl jeigu teismas remiasi tokiais parodymais, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tačiau, be kita ko, pažymėtina ir tai, kad netgi nustačius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą tai nėra besąlygiškas (t. y. neatsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, nustatytas remiantis leistinais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, įrodymais) pagrindas teismų sprendimus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017).
20. Liudijimo imunitetai yra įstatyme nustatyti atvejai, kai tam tikri asmenys yra atleidžiami nuo pareigos duoti parodymus baudžiamojoje byloje. Liudijimo imunitetą pagrindžia: 1) galimybė tapti įtariamuoju arba tam tikri santykiai su įtariamuoju (kaltinamuoju); 2) profesija ar procesinis statusas. Imunitetas dėl galimybės tapti įtariamuoju reiškia, kad įtariamasis (kaltinamasis) negali būti apklausiamas kaip liudytojas baudžiamajame procese, pradėtame dėl jo galimai padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-303/2018, 2K-71-628/2019).
21. Nagrinėjamoje byloje pradėjus ikiteisminį tyrimą, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, nebuvo nustatytas, įvykio aplinkybės buvo neaiškios, todėl visi eismo įvykio dalyviai (tiek vairuotojai A. S., E. K., tiek jų keleiviai J. B., E. K.) apklausti kaip liudytojai. A. S. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas tris kartus: 1) 2014 m. birželio 19 d., įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, A. S. parodė, kad važiuodamas dešine kelio puse staiga pajuto smūgį į savo automobilio priekinę dalį; automobilį pastebėjo praktiškai smūgio metu; 2) 2014 m. rugpjūčio 8 d. parodė, kad staiga prieš save pamatė automobilį ir įvyko susidūrimas jo eismo juostoje, jis į priešpriešinę juostą įvažiavęs nebuvo; eismo įvykis įvyko galbūt dėl to, kad automobilio „VW Passat“ vairuotojas kelio vingiu atvažiavo dideliu greičiu ir nesuvaldęs automobilio įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kur ir įvyko susidūrimas; 3) 2015 m. kovo 30 d. parodė tik dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, nes 2015 m. kovo 24 d. įtarimas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį buvo pareikštas E. K. nustačius, kad jis įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su A. S. vairuojamu automobiliu (susidūrimas įvyko A. S. važiuojamojoje kelio dalyje). Tačiau vėliau 2016 m. kovo 30 d., 2017 m. sausio 26 d. prokuroro nutarimais ikiteisminis tyrimas E. K. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. 2016 m. balandžio 5 d. įtarimas padarius BK 281 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiką pareikštas A. S., kuris keturis kartus apklausiamas kaip įtariamasis parodymus duoti atsisakė. Bylą nagrinėjant teisme, A. S. kaltu neprisipažino ir iš esmės tvirtino tą patį, ką parodė liudytojo apklausos metu. Teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė A. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai jis buvo apklausiamas kaip liudytojas; A. S. parodė, kad šie jo parodymai iš esmės teisingi.
22. Reikia pripažinti, kad nors eismo įvykio aplinkybės nebuvo aiškios, t. y. nebuvo aišku, kuris vairuotojas kaltas dėl eismo įvykio, tačiau situacija, kai A. S. (taip pat ir E. K.) buvo apklaustas kaip liudytojas (įspėjant dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą), o vėliau dėl to paties eismo įvykio jam pareikštas įtarimas, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-441/2014). Tokioje situacijoje abu vairuotojai negalėjo būti apklausti kaip liudytojai, kadangi tai prieštarauja BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatai, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 straipsnio 3 dalyje nustatytus liudijimo ypatumus. Taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, perskaityti A. S. kaip liudytojo duotų parodymų ir nuosprendyje juos analizuoti bei vertinti. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, A. S. parodymus taip pat vertino ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino juos nenuosekliais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju padarytas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių, 80 straipsnio 1 punkto nuostatų pažeidimas, tačiau, priešingai nei teigia kasatoriai, nėra pagrindo nustatyto pažeidimo pripažinti esminiu. Nuteistojo A. S., ikiteisminio tyrimo metu apklausto kaip liudytojo, parodymų turinys rodo, jog jis jokių save kaltinančių aplinkybių nenurodė, todėl teismai, nors ir nepagrįstai vadovavosi BPK 276 straipsnio nuostatomis atlikdami įrodymų tyrimą, jo kaltės šiais parodymais negrindė. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimo pažeidimas šioje byloje nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl šis proceso pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, lėmusiu neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Aplinkybė, kad pirmuosius parodymus A. S. davė apklausiamas kaip liudytojas, nagrinėjamu atveju nepaneigia teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Kaip minėta, priešingai nei tvirtina kasatoriai, A. S. kaltė negrindžiama jo parodymais, duotais apklausiant jį kaip liudytoją (nors jie teismo apkaltinamajame nuosprendyje ir buvo vertinami). Tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. A. S. kaltė pagrįsta įrodymų visuma, t. y. nuosekliais nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymais, kuriuos patvirtina specialisto ir eksperto išvados, kita bylos medžiaga. Taigi kasatorių nurodytą BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų pažeidimą šiuo konkrečiu atveju pripažinti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu nėra teisinio pagrindo.
Dėl BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų ir BK 281 straipsnio 4 dalies taikymo
24. Kasatoriai nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. išsamiai nepatikrino visų bylos duomenų jų patikimumo ir sąsajumo aspektu, tinkamai neįvertino E. K. veiksmų, jo padarytų KET pažeidimų, todėl neteisingai nustatė priežastinį ryšį ir nuteisė A. S. vadovaudamiesi prielaidomis (in dubio pro reo principo pažeidimas). Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai atmetė prašymą atlikti įrodymų tyrimą, taip pažeidė teisę į tinkamą apeliaciją (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šie teiginiai atmestini.
25. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
26. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio.
27. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys (nuteistojo A. S., nukentėjusiųjų E. K., E. K. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, specialistų ir ekspertų išvados, kiti dokumentai) buvo ištirti, nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (kuriais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išdėstyti. Pažymėtina, kad teismas tenkino A. S. gynėjo prašymą ir 2017 m. spalio 30 d. nutartimi paskyrė eismo įvykio ekspertizę (2017 m. gruodžio 22 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2182(17)). Taigi nuteistojo A. S. kaltė pagrįsta įrodymais, o ne prielaidomis, kaip teigiama kasaciniame skunde. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymais, nes jie dėl esminių eismo įvykio aplinkybių, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuoseklūs, nekelia abejonių, juos patvirtina objektyvūs įrodymai – eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, specialisto išvados dėl automobilių susidūrimo vietos ir įvykio mechanizmo, eksperto atlikti skaičiavimai dėl,,Audi A4“ techninių galimybių manevruoti. Pažymėtina, kad teismas išdėstė išsamius nukentėjusiųjų parodymų vertinimo motyvus specialistų ir ekspertų išvadų kontekste. Taip pat teismas įvertino ir nukentėjusiųjų parodymus dėl nurodytų atstumų tikslumo ir pažymėjo, kad netiksliai nurodyti atstumai nėra pakankamas pagrindas jų parodymus vertinti kaip nepatikimus (turint omenyje eismo įvykio aplinkybes, išgąstį), juolab kad ekspertizės aktas patvirtina, kad jų nurodomas atstumas techniniu požiūriu neprieštarauja automobilių susidūrimo mechanizmui. Kasatorių teiginiai, kad specialistų ir ekspertinių tyrimų rezultatai prieštaringi, niekuo nepagrįsti, t. y. deklaratyvūs, be to, toks argumentas nebuvo nurodytas nuteistojo apeliaciniame skunde, kuriame nuteistasis buvo nurodęs tik tai, kad tiek išvados, tiek ekspertizės aktas pagrįsti hipotetine prielaida.
28. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad A. S., vairuodamas automobilį, įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą prieš artėjančią E. K. vairuojamą transporto priemonę, taip sudarydamas neprognozuojamą, grėsmę keliančią kliūtį, dėl to E. K., vengdamas susidūrimo, įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur, staiga į savo važiavimo krypties eismo juostą grįžus A. S. vairuojamam automobiliui, įvyko eismo įvykis. Teismas nenustatė, kad E. K. pažeidė KET 127, 128 punktų reikalavimus. A. S. vairuojamo automobilio staigus įvažiavimas į priešpriešinę, E. K. važiavimo krypties, eismo juostą negali būti pripažintas iš anksto numatoma kliūtimi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad E. K. nepasirinko saugaus greičio (KET 127 punktas). E. K. sprendimas apvažiuoti staiga atsiradusią kliūtį įvažiuojant į tuo metu laisvą priešingos krypties eismo juostą sprendimo priėmimo momentu buvo saugus ir nekeliantis grėsmės eismo saugumui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jis pažeidė KET 128 punkto reikalavimus. Taigi E. K. veiksmai susidariusioje situacijoje neprieštaravo kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimams.
29. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus ir nustatydamas eismo įvykio aplinkybes esminių BPK pažeidimų nepadarė, BK 281 straipsnio 4 dalį taikė tinkamai – esminė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo A. S. veiksmai. Šios instancijos teismas pritarė nukentėjusiųjų E. K. ir E. K. parodymų vertinimui, taip pat pasisakė dėl nukentėjusiųjų parodymų apie atstumus tarp automobilių iki eismo įvykio. Atsakydamas dėl priežastinio ryšio nustatymo, teismas vertino ir E. K. galimai padarytus KET pažeidimus, jų nenustatė ir konstatavo, kad būtent A. S. padarė itin šiurkščius KET pažeidimus, nurodytus 14, 101 punktuose, 3 priedo 1.1 punkte, kurie buvo pagrindinė ir būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis. Jeigu analogiškoje situacijoje A. S. būtų laikęsis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs.
30. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017). Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-509/2010, 2K-P-9/2012, 2K-135/2013, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-165-648/2015, 2K-348-303/2015, 2K-174-788/2017 ir kt.).
31. BPK
32. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolų turinio matyti, kad nuteistojo gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą – paskirti kompleksinę eismo įvykio ir trasologinę teismo ekspertizę, sudarant galimybę bylos nagrinėjimo dalyviams raštu pateikti klausimus ekspertams, motyvuotai atmestas, t. y. dėl to, kad prašomos tirti aplinkybės buvo tiriamos pirmosios instancijos teisme; taip pat atmestas prašymas į teismo posėdį šaukti ekspertą, nes nenurodoma, kokias aplinkybes reikia nustatyti apklausiant ekspertą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvuotai pasisakė ir dėl to, kodėl nuo eismo įvykio praėjus daugiau nei ketveriems metams nėra tikslinga skirti atlikti eksperimentą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad atlikus prašomos apimties įrodymų tyrimą gauti nauji duomenys leistų teismui nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes nėra pagrindo teigti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nesiėmė priemonių bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti ar kad pažeidė nuteistojo teisę į tinkamą apeliaciją.
33. Netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas kasaciniame skunde iš esmės argumentuojamas netinkamu įrodymų vertinimu, teigiant, kad eismo įvykio padarinius lėmė E. K. neteisėti veiksmai arba bent jau ne vien tik A. S. veiksmai. Nesant padarytų esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines aplinkybes, taigi nesant pagrindo kvestionuoti teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 4 dalis – A. S. veiksmams pritaikytas tinkamai. Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai tenkinti ir nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai.
Dėl paskirtos bausmės
34. Kasatoriai nurodo, kad A. S. paskirta neproporcinga ir pernelyg griežta laisvės atėmimo bausmė, taip pat nurodo, kad yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
35. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).
36. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. S. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalimi, įvertino, kad jis padarė neatsargų nusikaltimą, dėl kurio nukentėjo penki asmenys, du iš jų sunkiai, nukentėjusiesiems E. K. ir J. B. padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala, kuri visiškai neatlyginta, ir apskritai nesistengta nukentėjusiųjų atsiprašyti. Teismas taip pat įvertino, kad A. S. neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų (anksčiau baustas už greičio viršijimą), po nusikalstamos veikos padarymo naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų nepadarė, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas skyrė A. S. laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei sankcijoje nustatytas jos vidurkis, nes, teismo įsitikinimu, tik tokia bausmė atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Taip pat teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnis). Teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, šiurkščiai pažeisdamas KET, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonės ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų. A. S. padarė šiurkščius KET pažeidimus, vairavo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (2,41 promilės etilo alkoholio), pavojingai manevravo, tai rodo itin didelį jo neatsargumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams, dėl jo kaltės dviem asmenims sunkiai sutrikdyta sveikata, jie neteko dalies darbingumo, tačiau A. S. dėl savo veiksmų neapgailestavo. Aplinkybė, kad A. S. po eismo įvykio pakankamai ilgą laiką nepadarė kitų teisės pažeidimų, negali būti sureikšminta sprendžiant BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą.
37. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, o paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio klausimo nekėlė. Apeliacinius skundus padavę nukentėjusieji E. K., E. K. ir S. K. prašė netaikyti A. S. bausmės vykdymo atidėjimo ir uždrausti jam vairuoti transporto priemonę maksimaliam laikotarpiui. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentus, kad A. S. paskirta per švelni bausmė, konstatavo, kad, įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, A. S. paskirta tinkamo dydžio laisvės atėmimo bausmė. Taip pat šios instancijos teismas padarė išvadą, kad sprendimas netaikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų yra motyvuotas ir teisingas, teismo išvada, kad tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę galima tikėtis teigiamų A. S. elgesio pokyčių, pagrįsta ištirtų įrodymų visuma ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę.
38. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teismai, skirdami nuteistajam bausmę, tinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, įvertino visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė A. S. teisingą bausmę. Abiejų instancijų teismų išvada, kad bausmės tikslai šiuo atveju negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, išsamiai motyvuota. Pažymėtina, kad, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją ir paskirtos bausmės dydį, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sunkinančių aplinkybių nebuvimas ar teigiama A. S. charakteristika nėra tos aplinkybės, kurios būtų pagrindas taikyti BK 75 straipsnį.
Dėl nukentėjusiųjų E. K. ir S. K. prašymo priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti
39. Nukentėjusiosios E. K. ir S. K. prašo priteisti iš nuteistojo A. S. 450 Eur patirtų išlaidų surašant atsiliepimą į kasacinius skundus, t. y. priteisti E. K. 225 Eur ir S. K. 225 Eur (2019 m. birželio 21 d. pinigų priėmimo kvitai, serija LAT, Nr. 920526, 920525, pridėti prie atsiliepimo).
40. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012, 2K-303/2014, 2K-153-696/2015, 2K-177-696/2015, 2K-143-696/2017).
41. Nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiųjų interesais, todėl E. K. ir S. K. kreipėsi į advokatę I. Leketienę teisinės pagalbos surašant atsiliepimą. Kasaciniai skundai atmetami. Dėl to nukentėjusiųjų prašymas priteisti patirtas išlaidas advokato darbui apmokėti už atsiliepimo parengimą tenkintinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Ramūno Putino kasacinius skundus.
Iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajai E. K. priteisti 225 Eur, S. K. priteisti 225 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjai Eligijus Gladutis
Vytautas Masiokas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
