Dėl išmokėtų sumų grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-415/2014

Proceso Nr. 2-01-3-07655-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

91.6, 91.7, 73.2.6.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl išmokėtų sumų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 2165,53 Lt išmokėtų išmokų ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 21 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonė – vilkikas VOLVO (valst. Nr. CRF145), sukabintas su priekaba (valst. Nr. CG066), apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą. Eismo įvykio metu vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė sutartimi, sudaryta 2011 m. sausio 10 d., buvo apdrausta draudiko AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, o priekabos valdytojo civilinė atsakomybė sutartimi, sudaryta 2010 m. gegužės 26 d., – draudiko UAB DK „PZU Lietuva“. Pagal atstovų Vokietijoje pateiktą pretenziją ieškovas išmokėjo 1254,36 euro, t. y. 4331,05 Lt draudimo išmoką. Ieškovo nuomone, jis, išmokėjęs draudimo išmoką, kompensuojančią 100 proc. nukentėjusiųjų patirtos žalos, įgijo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti pusę išmokėtos sumos, t. y. 2165,53 Lt. Ieškovo ir atsakovo ginčas kilo dėl regreso teisės, t. y. ar regreso teisei taikytina Lietuvos ar Vokietijos teisė ir ar ieškovas atsako vienas, ar bendrai su atsakovu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ 2165,53 Lt draudimo išmokos ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad žala dėl eismo įvykio atsirado Vokietijoje, todėl, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. liepos 11 d. reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (OJ L 199, 2007 7 31, p. 40–49) (toliau – reglamentas Roma II) 4 straipsnio 1 dalimi, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. IV ZR 279/08, vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų atsakomybė laikoma bendra, o vienam šių draudikų atlyginus žalą nukentėjusiajam, jis įgyja teisę reikalauti iš kito draudiko atlyginti pusę išmokėtos sumos, jei draudėjai nėra susitarę kitaip. Teismo nuomone, atsakovo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, kuriai taikoma Lietuvos teisė (Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. birželio 17 d. reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (OJ L 177, 2008 7 4, p. 6–16) (toliau – reglamentas Roma I) 7 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.37 straipsnio 6 dalis), pagrindu.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ), 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarymo transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal TPVCAPDĮ, jei ši apsauga yra didesnė. Teismo vertinimu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostata yra specialioji, todėl išmokos mokėjimui taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, šiuo atveju – Vokietijos, teisė. Teismo nuomone, pagal šią taisyklę nustatoma ir draudikų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams taikytina teisė. Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje netaikoma Lietuvos nacionalinės teisės nuostata, reglamentuojanti vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų mokamas išmokas, kai žalą eismo įvykio metu padaro velkanti transporto priemonė, sukabinta su velkama transporto priemone, kuriai nebūtinas vairuotojas (TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis).

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės klausimai turėtų būti sprendžiami transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, o reglamento Roma II nuostatos netaikytinos, nes, esant sudarytai privalomojo draudimo sutarčiai, nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių santykių atžvilgiu konstatuoti kilus civilinę deliktinę atsakomybę. Nustačius, kad atsakovo pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla iš transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, darytina išvada, kad šiai sutarčiai taikytina Lietuvos teisė. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas grindžia tuo, kad pagal Reglamento Roma I 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, sutarčiai, kuria apdraudžiama didelė rizika, taikoma šalių pasirinkta teisė, o tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, nebent konkrečiu atveju paaiškėja, kad sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe, tuomet taikoma tos kitos valstybės teisė. CK 1.37 straipsnio 6 dalyje taip pat nurodyta, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, TPVCAPDĮ nuostatose nėra įtvirtinta specialios taikytinos taisės nustatymo taisyklės, kuri būtų aktuali nagrinėjamoje byloje. Teismo nuomone, iš TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 3 dalies galima suprasti, kad kitų valstybių teisės aktai yra taikomi tik tais atvejais, kai skiriasi išmokų dydis, t. y. pagal šias teisės normas išmoka mokama pagal tos Europos Sąjungos (ES) valstybės narės teisę, kuri yra palankiausia tą išmoką gaunančiam (nukentėjusiam nuo eismo įvykio) asmeniui. Tai, teismo nuomone, reiškia, kad valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktai taikomi tik labai specifiniu atveju – kai Lietuvos teisės aktuose numatyta draudimo išmoka yra mažesnė už kitos ES valstybės narės teisės aktuose numatytą draudimo išmoką. Kadangi nagrinėjamoje byloje tokia situacija nesusiklostė, tai teismas taikė TPVCADĮ 16 straipsnio 5 dalies nuostatą, pagal kurią išmoka už velkamos transporto priemonės padarytą žalą pagal velkamos transporto priemonės (kuriai nebūtinas vairuotojas) valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį išmokama tik tuo atveju, kai velkama transporto priemonė (kuriai nebūtinas vairuotojas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės. Nagrinėjamos bylos duomenimis, eismo įvykio metu velkama transporto priemonė buvo sukabinta su ją velkančia transporto priemone, todėl atsakovui nekyla prievolės atlyginti 50 proc. ieškovo tretiesiems asmenims išmokėtos draudimo sumos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį, be kitų, išdėstyti šie prejudiciniam sprendimui priimti aktualūs argumentai:

Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju, sprendžiant ginčą dėl regresinių reikalavimų tarp draudikų, taikytina Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OJ L 263, 2009 10 7, p. 11–31) (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 14 straipsnio b punkto nuostata. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatoje, įgyvendinančioje Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punktą, įtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė, pagal kurią nustatoma ne tik eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų teisė į žalos atlyginimą, bet ir draudikų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams taikytina teisė. Ši nuostata nukreipia į vietos, kurioje įvyko eismo įvykis, šiuo atveju – Vokietijos, teisę. Pagal Vokietijos teisės nuostatas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. IV ZR 279/08 draudikų atsakomybė prieš nukentėjusiesiems yra bendra, o jų dalys prievolėje atlyginti žalą – lygios, t. y. po 50 proc., nebent draudėjai yra susitarę kitaip, todėl atsakovas turi atlyginti ieškovui pusę šio nukentėjusiam asmeniui išmokėtos sumos.

Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje draudikų atgręžtiniams reikalavimams taikytiną teisę nustatant pagal draudiko nuolatinę gyvenamąją ar verslo vietą (CK 1.37 straipsnio 6 dalis) byloje susiklostytų situacija, kai eismo įvykio kaltininkas prieš nukentėjusį asmenį privalėtų atsakyti pagal eismo įvykio vietos teisę, o draudikas – pagal Lietuvos teisę. Valstybių narių teisės aktų kolizijos atveju, pavyzdžiui, jei vilkikas būtų apdraustas valstybėje narėje, nustatančioje priekabos draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, o priekaba apdrausta valstybėje, kurios teisės aktai pareigą mokėti draudimo išmoką nustatytų vilkiko draudikui, transporto priemonės valdytojas ir nukentėjusysis liktų apskritai be jokios draudimo apsaugos, nes nė vienos iš junginio sudėtinių dalių valdytojų privalomosios civilinės atsakomybės draudikų neturėtų pareigos atlyginti žalą.

Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko pareiga atlyginti transporto priemonės valdytojo padarytą žalą kyla iš draudimo sutarties, o ne iš delikto, todėl taikytina teisė nustatoma pagal sutartinėms prievolėms taikytinos teisės taisykles. Taigi, atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos teisė, pagal kurią sutartinė prievolė mokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui kyla būtent ieškovui, todėl jo reikalavimas atsakovui atlyginti 50 proc. draudimo išmokos išlaidų yra nepagrįstas.

k o n s t a t u o j a :

Dėl šalių ginčo objekto ir jo sprendimo pagrindo (taikytinos teisės)

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra susijęs su tarp velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų susiklosčiusių santykių kvalifikavimu (ginčo santykiu) ir taikytinos teisės šiems santykiams nustatymu. Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinėse teisės sistemose įtvirtinti skirtingi velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybės padalijimo principai, kai eismo įvykio metu žala padaroma šių transporto priemonių junginiu. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip. Pagal Lietuvos Respublikos teisę, eismo įvykio metu velkančios ir velkamos transporto priemonių junginio padarytą žalą, jei eismo įvykio metu abi transporto priemonės liko sukabintos, atlygina velkančios transporto priemonės draudikas. Velkamos transporto priemonės draudikas yra įpareigotas žalą atlyginti tik tuo atveju, jei eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios transporto priemonės, ir tik velkamos transporto priemonės padarytą žalą. Taip pat skiriasi ieškinio senaties terminai ieškiniams dėl atgręžtinio reikalavimo pateikti. Taigi ieškovo teisių apimtis tiesiogiai priklauso nuo ginčo santykiui taikytinos nacionalinės teisės. Nors ankstesniuose teismo proceso etapuose ieškovas rėmėsi keletu teisinių pagrindų, kasaciniame teisme ieškovas iš esmės prašo jo teises ginti pagal nacionalinės teisės nuostatas, kuriose įgyvendintas Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punktas.

Nagrinėjamoje byloje abiejų transporto priemonių draudimo sutartys buvo sudarytos vėliau nei 2009 m. gruodžio 17 d., o eismo įvykis įvyko 2011 m. sausio 21 d., todėl laiko atžvilgiu taikytinos reglamentų Roma I ir Roma II nuostatos, savo reguliavimo srityje pakeičiančios nacionalines kolizines taisykles (reglamento Roma I 28 straipsnis, reglamento Roma II 31 ir 32 straipsniai). Atsižvelgiant į ginčo santykio specifiką, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant ginčo santykiams taikytiną teisę taip pat gali būti reikšmingos draudiminio įvykio metu galiojusios Direktyvos 2009/103/EB nuostatos. Siekiant tinkamai nustatyti transporto priemonių draudikų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, būtina įvertinti, ar šie santykiai priskirtini sutartinių ar nesutartinių prievolių sričiai, kaip šios sąvokos autonomiškai aiškinamos reglamentuose Roma I ir Roma II, taip pat svarbu nustatyti byloje aktualių Direktyvos 2009/103/EB nuostatų santykį su reglamentų kolizinėmis taisyklėmis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs reglamentų Roma I ir Roma II bei Direktyvos 2009/103/EB nuostatų taikymo praktikos nagrinėjamoje byloje reikšmingais aspektais, tokių išaiškinimų nėra pateikęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas), taigi bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo išaiškinimų toliau nurodytais klausimais.

Dėl specialiosios taikytinos teisės nustatymo taisyklės Direktyvoje 2009/103/EB

Bendrosios sutartinėms ir nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės nustatymo taisyklės Europos Sąjungos lygmeniu įtvirtintos reglamentuose Roma I ir Roma II. Reglamentuose taip pat nurodyta, kad nors ir turėtų būti vengiama situacijų, kai kolizinės teisės normos išskaidomos dokumentuose ir skiriasi, tačiau reglamentų nuostatos nepanaikina galimybės, kad kolizijos taisyklės būtų įtrauktos į Bendrijos teisės nuostatas, reglamentuojančias konkrečias sritis (reglamento Roma I 40 konstatuojamoji dalis ir 23 straipsnis, reglamento Roma II 27 straipsnis). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas nuostatas, galima situacija, kad kolizinė norma, taikytina transporto priemonių junginio draudikų tarpusavio santykiams, susijusiems su prievole mokėti draudimo išmoką už apdraustos transporto priemonės eismo įvykio metu padarytą žalą, yra įtvirtinta Direktyvoje 2009/103/EB.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, šiuo atveju aktualios Direktyvos 2009/103/EB I skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 3 straipsnyje „Pareiga apdrausti transporto priemones“ įtvirtintos nuostatos, pagal kurias valstybės narės imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė (1 dalis); kiekviena valstybė narė imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad draudimo sutartis taip pat užtikrintų apsaugą pagal kitose valstybėse narėse galiojančius teisės aktus – tų valstybių teritorijoje patirtos žalos atveju (3 straipsnio 3 dalies a punktas). Direktyvos 2009/103/EB 5 skyriaus „Specialios nukentėjusių asmenų kategorijos, išimties sąlygos, vienkartinė įmoka, iš vienos valstybės narės į kitą išsiunčiamos transporto priemonės“ 14 straipsnio („Vienkartinė įmoka“) b punkte įtvirtinta jau nurodytas Direktyvos 2009/103/EB nuostatas papildanti taisyklė, jog valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutartys tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės narės įstatymus, arba draudimo apsaugą pagal įstatymus, privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė.

Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje direktyvų dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo nuostatos, kodifikuotos Direktyva 2009/103/EB, įgyvendintos TPVCAPDĮ, į kurį direktyvų nuostatos buvo perkeltos 2004 m. kovo 5 d. įstatymu Nr. IX-2041 ir 2007 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. X-1137. Nagrinėjamam ginčui aktualios direktyvų nuostatos į nacionalinę teisė perkeltos taip:

„10 straipsnis. Draudimo sutarties galiojimo teritorija

Įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. <...>

11 straipsnis. Draudimo sumos ir įmokos

<...>

3. Už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės.

16 straipsnis. Išmokos mokėjimo principai

1. Atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

<...>“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant teisingai išnagrinėti bylą, svarbu išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto nuostata, kad turi būti užtikrinama draudimo apsauga, kurios reikalaujama pagal valstybės narės, kurioje įvyko eismo įvykis, įstatymus arba pagal įprastinės transporto priemonės vietos valstybės narės įstatymus, jei ši apsauga yra didesnė, turėtų būti laikoma taikytinos teisės taisykle ne tik nukentėjusių nuo eismo įvykių asmenų apsaugos atveju, bet ir sprendžiant klausimus, susijusius su transporto priemonių junginį apdraudusių draudikų tarpusavio santykiais.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje nėra pateikęs Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkto ir 3 straipsnio 3 dalies a punkto turinio išaiškinimų nagrinėjamoje byloje aktualiais aspektais. Tokių išaiškinimų ESTT taip pat nėra pateikęs ir dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimo suderinimo (OL L 103, 1972 5 2, p. 1) (toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 2 dalies įžanginės dalies ir 3 straipsnio 2 dalies pirmos įtraukos bei Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 129, 1990 5 19, p. 33) (toliau – Trečioji direktyva) 2 straipsnio 2 įtraukos, iš kurių į Direktyvą 2009/103/EB perkeltos nagrinėjamoje byloje aktualios nuostatos.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, aiškinant Europos Sąjungos teisės nuostatą, reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Csonka ir kt., C-409/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 23 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika). ESTT, aiškindamas ankstesnių motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės direktyvų nuostatas, yra nurodęs, kad Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis siekiama: pirma, užtikrinti laisvą ir transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Bendrijos teritorijoje, ir jose esančių asmenų judėjimą; antra, garantuoti, kad nukentėjusieji šių transporto priemonių sukeltuose eismo įvykiuose būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Bendrijos teritorijos vietą, kurioje įvyko eismo įvykis (minėto Sprendimo Csonka ir kt. 23 punktas, 2005 m. birželio 30 d. Sprendimo Candolin ir kt., C-537/03, Rink. 2005 I-05745, 17 punktas, 2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Marques Almeida, C-300/10, paskelbto Skaitmeniniame rinkinyje, 26 punktas ir jame nurodyta praktika). Pagal Teisingumo Teismo pateiktus aiškinimus, įvertinus Trečiosios direktyvos ketvirtą ir penktą konstatuojamąsias dalis, jos tikslas buvo panaikinti spragas, susijusias su privalomojo motorinių transporto priemonių keleivių draudimo apsauga tam tikrose valstybėse narėse, ir apsaugoti ypač pažeidžiamą galimų nukentėjusiųjų kategoriją, taip pat garantuoti, jog su nukentėjusiaisiais eismo įvykio metu bus elgiamasi vienodai, nepaisant to, kurioje Bendrijos valstybėje įvykis atsitiko (2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Farrell, C-356/05, 2007 I-03067, 24 punktas). Dėl to Pirmąja direktyva, patikslinta ir papildyta Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, valstybės narės buvo įpareigotos užtikrinti, kad motorinių transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jų teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta, ir, be kita ko, buvo patikslintos žalos rūšys ir tretieji žalą patyrę asmenys, kuriuos šis draudimas turi apimti (minėto Sprendimo Csonka ir kt. 24 punktas, minėto Sprendimo Marques Almeida 27 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika).

Teisingumo Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad iš Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų tikslo ir jų teksto išplaukia, kad direktyvomis nesiekiama suderinti atsakomybės sistemų valstybėse narėse ir kad galiojančioje Sąjungos teisėje valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės sistemą. Pareiga, kad civilinės atsakomybės draudimas apimtų tretiesiems asmenims motorinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, nėra tas pats, kas šios žalos atlyginimo remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe apimtis (minėto Sprendimo Carvalho Ferreira Santos, 32 ir 36 punktai, Sprendimo Marques Almeida 28 punktas ir jame nurodyta Teismo praktika, Sprendimo Candolin ir kt. 24 ir 28 punktai ir Farrell 33 ir 34 punktai).

Atsižvelgiant į nurodytą ESTT praktiką, suprantama, kad tiek Direktyvos 2009/103/EB 3 straipsnio 3 dalies a punkto nuostata, tiek ir ją papildanti 14 straipsnio b punkto nuostata numato valstybėms narėms pareigą užtikrinti, kad civilinės atsakomybės draudimas tretiesiems asmenims kiekvienoje valstybėje narėje garantuotų tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės narės įstatymus, arba draudimo apsaugą pagal transporto priemonės įprastinės buvimo vietos įstatymus, jei ši apsauga yra didesnė. Šios nuostatos taip pat neapriboja valstybių narių laisvės nustatyti skirtingas eismo įvykiuose taikomas civilinės atsakomybės sistemas transporto priemonių junginiams.

Vis dėlto nei iš Direktyvos 2009/103/EB nuostatų lingvistinio aiškinimo, nei iš ESTT pateiktų išaiškinimų negalima prieiti prie išvados, ar, atsižvelgiant į direktyvos tikslus užtikrinti laisvą transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra ES teritorijoje, bei jose esančių žmonių judėjimą, taip pat privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu apdraustųjų asmenų apsaugą, gali būti suprantama kaip specialioji kolizinė taisyklė, pagal kurią nustatoma taikytina teisė už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingo transporto priemonių junginio draudikų tarpusavio santykiams (draudikų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams).

Bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą būtina, kad ESTT atsakytų į klausimą:

Ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose Roma I ir Roma II nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu.

Dėl reglamentų Roma I ir Roma II nuostatų taikymo

Jei atsakymas į pirmąjį pateiktą klausimą būtų neigiamas, taikytinai teisei nustatyti aktualus tarp už žalą atsakingo transporto priemonių junginio draudikų susiklostančių santykių kvalifikavimas ir jų priskyrimas sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių sričiai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas be užsienio teisės elemento ir vertindamas panašius teisinius santykius tarp nacionalinių subjektų, kai vienas nukentėjusiam asmeniui žalą atlyginęs draudikas pateikia reikalavimą žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, yra nurodęs, kad tarp šalių susiklosto draudimo, t. y. sutartiniai, teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės draudiką, tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad draudiko pareiga žalą padariusio asmens (apdraustojo) civilinės atsakomybės atveju išmokėti draudimo išmoką kyla iš draudiką ir žalą padariusį asmenį siejančios draudimo sutarties, nustatančios šalių teises ir pareigas, o šių teisių ir pareigų apimtis lemia nukentėjusiojo teisės reikalauti atlyginti žalą iš draudiko įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. O kai nukentėjusiajam žalą atlyginęs draudikas tokį reikalavimą pareiškia žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp šalių susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UADB „Industrijos garantas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Ny8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-67/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-67/2013">3K-3-67/2013</a>; Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-368/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-368/2012">3K-7-368/2012</a>; 2013 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. P. v. VĮ Anykščių miškų urėdija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-133/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-133/2013">3K-3-133/2013</a>; 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „If P&C Insurance“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15/2013">3K-3-15/2013</a>). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs tik vieną bylą su užsienio teisės elementu, kurioje susiklosčiusi situacija buvo iš esmės analogiška situacijai šioje byloje ir kurioje buvo sprendžiamas draudikų tarpusavio santykiams taikytinos teisės klausimas. Vis dėlto pabrėžtina, kad nagrinėtoje byloje laiko atžvilgiu nebuvo taikomi Europos Sąjungos reglamentai Roma I ir Roma II, todėl tarp draudikų susiklostę santykiai buvo vertinami atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad tokie santykiai laikomi draudimo teisiniais santykiais, todėl taikytina teisė buvo nustatyta pagal draudiko verslo vietą (CK 1.37 straipsnio 6 dalis), t. y. ginčui taikyta Lietuvos teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-292/2014).

Reglamentams Roma I ir Roma II savo reguliavimo srityje pakeitus nacionalines kolizines taisykles ir siekiant nustatyti pagrindinėje byloje tarp draudikų susiklosčiusiems santykiams taikytinos teisės taisyklę, tarp draudikų susiklosčiusių santykių priskyrimas „sutartinių prievolių“ ar „nesutartinių prievolių“ sričiai turi būti vertinamas atsižvelgiant į reglamentuose vartojamų „sutartinių prievolių“ ir „nesutartinių prievolių“ sąvokų turinį ir šių sąvokų aiškinimą. Reglamento Roma II 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reglamentas įstatymų kolizijos atvejais taikomas nesutartinėms prievolėms civiliniuose ir komerciniuose santykiuose, o 11 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad dėl valstybėse narėse egzistuojančių nesutartinės prievolės sąvokos skirtumų, „nesutartinė prievolė“ turėtų būti suprantama kaip savarankiška sąvoka. Reglamentas Roma I teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose (1 straipsnio 1 dalis). Nors reglamente Roma I nėra aiškiai nurodyta, kad jame vartojama „sutartinių prievolių“ sąvoka turi būti suprantama ir aiškinama kaip autonomiška Europos Sąjungos teisės sąvoka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, prie tokios išvados galima prieiti atsižvelgiant į reglamentų Roma I ir Roma II 7 konstatuojamųjų dalių nuostatas, kuriose numatyta, kad šių reglamentų dalykinė (materialinė) taikymo sritis ir nuostatos turėtų būti suderintos tarpusavyje ir atitikti 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001 1 16, p. 1) (toliau – reglamentas Briuselis I) nuostatas. Tokį aiškinimą suponuoja ir Teisingumo Teismo praktika, kad reglamento Briuselis I nuostatos turi būti aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į šio reglamento sistemą ir tikslus (žr., pavyzdžiui, 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Zuid Chemie, C-189/08, Rink. p. I 6917, 17 punktą ir jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C-509/09 ir C-161/10, Rink. p. I 10269, 38 punktą, 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Pinckney, C-170/12, dar nepaskelbto Rinkinyje, 23 punktą).

Atsižvelgiant į aiškiai išreikštą reglamentų Roma I ir Roma II suderinamumo su reglamentu Briuselis I siekį, aiškinant reglamentuose Roma I ir Roma II įtvirtintų „sutartinių prievolių“ ir „nesutartinių prievolių“ sąvokų turinį ir apimtį, gali būti naudingi ESTT pateikti reglamento Briuselis I 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje ir 3 punkte įtvirtintų sąvokų „bylos dėl sutarties“ ir „bylos dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ išaiškinimai. Teisingumo Teismas, aiškindamas reglamento Briuselis I 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje įtvirtintą „bylos dėl sutarties“ sąvoką, yra nurodęs, kad byloms dėl sutarčių nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymas galimas tais atvejais, kai yra nustatyta laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kito asmens atžvilgiu, ir neturėtų būti suprantamas kaip apimantis situacijas, kai tokio laisvai prisiimto įsipareigojimo nėra (žr., pavyzdžiui, 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo ÖFAB, C-147/12, dar nepaskelbto rinkinyje, 33 punktą ir jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką). Šia taisykle ESTT vadovavosi ir aiškindamas reglamento Briuselis I 5 straipsnio 3 punkte įtvirtintą bylos „dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ sąvoką. Teisingumo Teismas nurodė, kad tokiomis bylomis laikytini visi ieškiniai, kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kurie nėra susiję su „byla dėl sutarties“ (minėto Sprendimo ÖFAB 32 punktas ir jame nurodyta Teisingumo Teismo praktika).

Pagal Teisingumo Teismo praktiką reglamento Briuselis I 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio aspektu bylų dėl sutarčių sąvoka suprantama ir aiškinama siaurai, o bylų dėl civilinės teisės pažeidimų, deliktų arba kvazideliktų sąvoka suprantama ir aiškinama plačiai. Nors šių sąvokų aiškinimas ir gali būti indikatyvus aiškinant reglamentuose Roma I ir Roma II įtvirtintas „sutartinų prievolių“ ir „nesutartinių prievolių“ sąvokas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tiek reglamento Roma I pavadinime, tiek ir 1 straipsnio 1 dalyje vartojama ne sutarties, o „sutartinių prievolių“ sąvoka, kuri yra platesnė, bylą nagrinėjantis teismas nėra tikras, ar, spręsdamas galimo nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių teisinių santykių priskyrimo „sutartinėms prievolėms“ reglamento Roma I prasme klausimą, galėtų vadovautis pirmiau pateiktais Teisingumo Teismo išaiškinimais. Tokią kasacinio teismo poziciją, be kita ko, lemia ir tai, kad reglamento Roma I 7 straipsnyje yra įtvirtintos specialios taikytinos teisės nustatymo taisyklės draudimo sutartims, kuriomis draudžiama rizika yra valstybių narių teritorijoje (1 dalis). Nors nagrinėjamoje byloje draudikų nesieja tiesioginiai sutartiniai santykiai (sutartis), tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, kad draudikų prievolės vienas kitam yra ne sutartinio pobūdžio. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką visais atvejais kyla iš sudarytos draudimo sutarties ir gali būti įgyvendinama tik sutartyje numatyta apimtimi ir sąlygomis. Prievolė draudikui atlyginti apdraustos transporto priemonės eismo įvykio metu tretiesiems asmenims padarytą žalą yra sutartinio pobūdžio pareiga, o eismo įvykis draudimo teisinių santykių prasme – draudiminis įvykis, kaip jis apibrėžiamas draudiko ir draudėjo sudarytoje civilinės atsakomybės draudimo sutartyje. Taigi pareiga transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui išmokėti draudimo išmoką visais atvejais yra sutartinio pobūdžio, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad vieno draudiko prievolė atlyginti kitam dalį šio išmokėtos draudimo išmokos yra deliktinė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą reikalinga, kad Teisingumo Teismas atsakytų į klausimą:

2. Ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento Roma I 1 straipsnio 1 dalies prasme. Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento Roma I 7 straipsnio taisykles.

Jeigu į pirmiau nurodytus klausimus būtų atsakyta neigiamai, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu išsiaiškinti, ar tokie kaip pagrindinėje byloje tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostę teisiniai santykiai patektų į reglamente Roma II įtvirtintą autonomiškai aiškinamą „nesutartinės prievolės“ sąvoką, taip pat kai kurių kitų bendrųjų reglamento Roma II nuostatų turinį.

Reglamentu Roma II siekiama užtikrinti didesnį ginčų baigties nuspėjamumą ir tikrumą, laisvą teismo sprendimų judėjimą, tinkamą ir visoje Europos Sąjungoje vienodą teisės taikymą ir taip padidinti galimybes numatyti teismo sprendimus, užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp traukiamų atsakomybėn asmenų bei žalą patyrusių asmenų interesų (6 ir 16 konstatuojamosios dalys). Pagal bendrąją deliktams nustatytą kolizinę taisyklę, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies, kurioje atsirado žala teisė, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir kur atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių, nebent kitose reglamento Roma II nuostatose numatyta kitaip (1 dalis). Būtent susiejimas su šalimi, kurioje atsirado tiesioginė žala, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo nuomone, išlaiko teisingą pusiausvyrą tarp žalą sukėlusio asmens bei žalą patyrusio asmens interesų (reglamento Roma II 16 konstatuojamoji dalis). Kadangi reglamento Roma II 28 straipsnyje įtvirtinta taisyklė dėl reglamento santykio su kitomis tarptautinėmis konvencijomis nagrinėjamoje byloje neaktuali, o specialių kolizinių taisyklių, taikytinų eismo įvykio metu sukeltos žalos atlyginimui, reglamente nenustatyta, už eismo įvykio metu padarytą žalą atsakingas asmuo nukentėjusiam asmeniui turėtų atsakyti pagal eismo įvykio vietos, nagrinėjamoje byloje – Vokietijos, nacionalinę teisę. Žalą padariusio asmens atsakomybės pagrindas šiuo atveju yra deliktas, todėl tarp už žalą atsakingo asmens ir nukentėjusiojo susiklosto deliktiniai santykiai. Draudimo teisiniai santykiai, susiklostantys tarp draudėjo ir draudiko, yra tiesioginiai ir neabejotinai sutartinės kilmės, tačiau tiek teisiniai santykiai, susiklostantys tarp žalą patyrusio asmens ir už žalą atsakingo asmens draudiko, tiek tarp atsakingų už žalą asmenų draudikų susiklostantys santykiai yra išvestiniai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, svarbu išsiaiškinti, ar tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys santykiai pagal reglamentą Roma II būtų priskirtini nesutartinėms prievolėms, atsirandančioms eismo įvykio (delikto) pagrindu ir todėl draudikų atgręžtiniams reikalavimams taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento Roma II 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Jei nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę santykiai priskirtini „nesutartinėms prievolėms“ (nesutartiniams teisiniams santykiams), kaip ši sąvoka autonomiškai suprantama ir aiškinama reglamento Roma II prasme, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, taip pat svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems santykiams taikytinos kitos bendrosios reglamento Roma II nuostatos, taip pat šių nuostatų turinį, nes nagrinėjamu atveju ieškovas, išmokėjęs visą eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimą nukentėjusiajam, siekia įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę į dalį išmokėtos žalos atlyginimo iš velkamos transporto priemonės draudiko. Manytina, kad nagrinėjamu atveju taip pat gali būti aktualus reglamento Roma II V skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės daugeto atsakomybės atveju taikymas. Taisyklėje nurodyta, kad tuo atveju, jei kreditorius turi reikalavimą keliems skolininkams, kurie yra atsakingi pagal tą patį reikalavimą, ir jeigu vienas iš skolininkų visiškai ar iš dalies šį reikalavimą patenkino, tai to skolininko teisę reikalauti kompensacijos iš kitų skolininkų reglamentuoja teisė, taikytina to skolininko turimai nesutartinei prievolei kreditoriaus atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, reglamento Roma II 20 straipsnyje įtvirtinta daugeto sąvoka taip pat gali būti laikoma savarankiška sąvoka, kuri turėtų būti aiškinama autonomiškai. Tokį vertinimą suponuoja tai, kad ši sąvoka įtvirtinta kolizinėje taisyklėje, nukreipiančioje į nacionalinę teisę. Kas yra laikoma skolininkų daugetu, turėtų būti aišku dar iki nacionalinės teisės nuostatų taikymo. Pirma, iš reglamento Roma II 20 straipsnyje pateiktos formuluotės negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar skolininkais pagal šią nuostatą galėtų būti laikomi tik tiesiogiai už žalą atsakingi asmenys, ar į skolininkų sąvoką patektų ir už žalą atsakingų asmenų draudikai, kuriems prievolė atlyginti kreditoriaus patirtą žalą kyla ne iš delikto, o iš sutarties, kuria apdrausta tiesiogiai žalą sukėlusio asmens civilinė atsakomybė. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, taip pat svarbu išsiaiškinti tikslų reglamento Roma II 20 straipsnyje vartojamos sąvokos „atsakingi pagal tą patį reikalavimą“, lemiančios daugeto atsakomybę reglamento Roma II prasme, turinį. Svarbu, ar sąvoka „atsakingi pagal tą patį reikalavimą“ aprėpia tik tokius atvejus, kai skolininkai yra solidariai atsakingi už padarytą žalą,

t. y. jų prievolių dalys padarytos žalos aspektu nenustatytos ir skolininkai tarpusavyje negali iš anksto susitarti dėl kreditoriui vykdytinos prievolės dalies dydžio. Ar nurodyta sąvoka gali aprėpti įvairias skolininkų civilinės atsakomybės rūšis (įvairius civilinės atsakomybės tarp skolininkų padalijimo principus), taip pat ir dalinę skolininkų atsakomybę, kai nesutartinės prievolės kreditoriui dalis skolininkai gali nustatyti tarpusavio susitarimu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nėra pateikta išaiškinimų pirmiau nurodytais klausimais, į juos negali būti atsakyta ir įvertinus reglamento Roma II parengiamuosiuose darbuose pateiktą informaciją.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, būtina, jog ESTT atsakytų į šiuos klausimus:

3. Ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą Roma II, ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu taikytiną teisę nustatant pagal reglamento Roma II 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento Roma II 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės iš viso arba iš dalies neatitinka Teisingumo Teismo sprendimuose analizuotų Direktyvos 2009/103/EB ir reglamentų Roma I ir Roma II teisės nuostatų aspektų. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Taip pat pažymėtina, kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose Roma I ir Roma II nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu.

Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento Roma I 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento Roma I 7 straipsnio taisykles.

Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą Roma II ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu taikytiną teisę nustatant pagal reglamento Roma II 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento Roma II 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę.

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė