Dėl skirtingų transporto priemonių - vilkiko ir priekabos - valdytojų draudikų prievolės atlyginti eismo įvykio Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau - ir Vokietija) metu padarytą žalą ir taikytinos teisės

Civilinė byla Nr. 3K-3-187-701/2016

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-07655-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.39.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (dabartinis pavadinimas – akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“) dėl išmokėtų sumų grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl skirtingų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – valdytojų draudikų prievolės atlyginti eismo įvykio Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir Vokietija) metu padarytą žalą ir taikytinos teisės.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2165,53 Lt (627,18 Eur) išmokėtų išmokų ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 21 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas VOLVO (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukabintas su priekaba (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadino kitiems asmenims priklausantį turtą. Eismo įvykio metu vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale, o priekabos – UAB DK „PZU Lietuva“. Pagal atstovų Vokietijoje pateiktą pretenziją ieškovė išmokėjo 1254,36 Eur (4331,05 Lt) draudimo išmoką. Ieškovės nuomone, ji, išmokėjusi draudimo išmoką, kompensuojančią 100 proc. nukentėjusiųjų patirtos žalos, įgijo teisę reikalauti iš atsakovės pusės išmokėtos sumos, t. y. 2165,53 Lt (627,18 Eur). Šalių ginčas kilo dėl regreso teisės, t. y. ar ieškovė dėl įvykusio draudžiamojo įvykio atsako viena, ar solidariai su atsakove, taip pat dėl to, ar Lietuvos, ar Vokietijos teisė taikytina.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovei AAS „Gjensidige Baltic“ 2165,53 Lt (627,18 Eur) draudimo išmoką ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad žala dėl eismo įvykio atsirado Vokietijoje, todėl vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. liepos 11 d. reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (toliau – ir reglamentas Roma II) 4 straipsnio 1 dalimi, iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Kelių eismo įstatymas, Draudimo sutarties įstatymas, Automobilių valdytojų privalomojo draudimo įstatymas, Potvarkis dėl automobilio draudimo nuo atsakomybės už padarytą žalą draudimo apsaugos) ir išaiškinimą Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų atsakomybė yra bendra, o vienas šių draudikų, atlyginęs žalą, turi teisę reikalauti atlyginti pusę išmokėtos išmokos iš kito draudiko.

Teismas pažymėjo, kad atsakovės pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (toliau – ir TPVCAPD sutartis) pagrindu, kuriai taikoma Lietuvos teisė (Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. birželio 17 d. reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (toliau – ir reglamentas „Roma I“) 7 straipsnio 2 dalis, CK 1.37 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos teisėje – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalyje – nustatyta, kad: atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarymo transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė; išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Teismo vertinimu, specialioji TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies norma nustato, kad išmokos mokėjimui taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, reglamentuojanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, šiuo atveju – Vokietijos teisė, o TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, reglamentuojanti vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudikų mokamas išmokas, netaikoma.

Teismas pažymėjo, kad pagal TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal TPVCAPDĮ, jei ši apsauga yra didesnė. Teismas padarė išvadą, kad dėl to priekabos valdytojo civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas turi suteikti tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja apdraustos transporto priemonės buvimo valstybės teisė. Priešingas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 ir 5 dalių aiškinimas reikštų, kad dėl vilkiko su priekaba junginio valdytojo padaryto delikto Vokietijoje nukentėję asmenys negalėtų reikšti reikalavimo Lietuvoje veikiančiam priekabos valdytojo atsakomybės draudikui, nors tokią teisę turėtų, jei priekabą būtų apdraudęs Vokietijoje ar kitoje valstybėje veikiantis draudikas, o tai neatitiktų nukentėjusių asmenų interesų. Be to, tai reikštų, kad vilkiko valdytojo atsakomybės draudikas išmokėtų didesnę draudimo išmoką, nei yra draudėjo civilinės atsakomybės apimtis. Taip pat galėtų susidaryti situacija, kai vilkiko atsakomybę apdraudęs Vokietijos ar kitos valstybės draudikas negalėtų įgyvendinti teisės susigrąžinti pusės draudimo išmokos iš priekabos atsakomybės draudiko, veikiančio Lietuvoje, nors tokią teisę turėtų, jei priekabos atsakomybės draudikas veiktų Vokietijoje ar kitoje valstybėje.

Teismas nustatė, kad atsakovė analogišku pagrindu yra kreipusis į ieškovę, reikalaudama iš jos, kaip priekabos valdytojos atsakomybės draudikės, 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų dėl eismo įvykių Vokietijoje, tai įprasta draudimo bendrovių praktika.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas prieštaringais argumentais, viena vertus, teigiant, jog nagrinėjamu atveju taikytinas reglamentas „Roma II“ dėl nesutartinėms iš delikto kylančioms prievolėms, kita vertus, pripažįstant, kad transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės pagrindas šiuo atveju yra privalomojo draudimo sutartis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės klausimai turėtų būti sprendžiami transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, o reglamentas „Roma II“ netaikytinas, nes esant sudarytai privalomojo draudimo sutarčiai nėra pagrindo konstatuoti kilus civilinę deliktinę atsakomybę. Nustačius, kad atsakovės pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu, šiai sutarčiai taikytina Lietuvos teisė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi neteisingu TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Šioje teisės normoje nėra nurodoma, kad privaloma taikyti valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę, taigi ji nėra imperatyvi.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės nustato teisę, taikytiną nustatant civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyta konvencija ir CK 1.44 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytini, nes ieškinio dalykas yra susijęs su transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties vykdymu, o ne su žalos atlyginimu dėl deliktinių teisinių santykių.

Reglamento „Roma I“ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad: draudimo sutarčiai, kuria apdraudžiama didelė rizika, kaip apibrėžta 1973 m. liepos 24 d. Pirmosios Tarybos direktyvoje 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo 5 straipsnio d punkte, taikoma šalių pagal šio reglamento 3 straipsnio pasirinkta teisė; tiek, kiek šalys nepasirinko taikytinos teisės, draudimo sutarčiai taikoma draudiko įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė; jei konkrečiu atveju iš visų aplinkybių paaiškėja, kad sutartis akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe, taikoma tos kitos valstybės teisė. CK 1.37 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Nors AAS „Gjensidige Baltic“ yra Latvijos Respublikoje registruota draudimo bendrovė ir jos nuolatinė buveinė yra Latvijoje, Rygoje, ji savo veiklą vykdo per Lietuvoje įsteigtą filialą, kuris įsteigtas 2007 m., filialo veikla yra nuolatinio pobūdžio, nenutrūkstama, dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovės verslo vieta yra ne Latvijos Respublika, kurioje ji yra registruota, bet Lietuvos Respublika, kurioje vykdo nuolatinę veiklą. Atsižvelgęs į tai apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos bendrosios taisyklės išimties, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

Iš kitų TPVCAPDĮ normų – 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 3 dalies, galima suprasti, kad kitų valstybių teisės aktai yra taikomi tik tada, kai skiriasi išmokų dydis, t. y., vadovaujantis šiomis teisės normomis, išmoka mokama pagal tos Europos Sąjungos valstybės narės teisę, kuri yra palankiausia tą išmoką gaunančiajam, tai reiškia, kad valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktai taikomi tik labai specifiniu atveju – kai Lietuvos teisės aktuose nustatyta draudimo išmoka yra mažesnė už kitos ES valstybės narės teisės aktuose nustatytą draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju ši situacija nėra aktuali.

TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad: išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone; jeigu velkama transporto priemonė (kuriai vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Byloje nėra pateikta duomenų, jog prieš įvykusį eismo įvykį velkama transporto priemonė, kurios draudikė yra atsakovė, atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, jog eismo įvykio metu velkama transporto priemonė buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Dėl to, esant nurodytam teisiniam reglamentavimui, darytina išvada, jog atsakovei nekyla prievolė atlyginti pusę ieškovės tretiesiems asmenims išmokėtos draudimo sumos, taigi ieškinys yra nepagrįstas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – ir direktyva 2009/103/EB) 14 straipsnio b punktą, ES valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus. Taigi, teigtina, kad kiekviena TPVCAPD sutartis kiekvienoje valstybėje, kurioje galioja draudimo apsauga, turi užtikrinti tokią apsaugą, kokios reikalaujama pagal tos valstybės (o ne draudimo sutarties sudarymo vietos valstybės) teisės aktus. Dėl to atsakovės sudarytos priekabų TPVCAPD sutartys už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius turi užtikrinti tokią draudimo apsaugą, kokios reikalaujama pagal Vokietijos, o ne Lietuvos teisės aktus. Dėl šios priežasties laikytini nepagrįstais apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad atsakovės atsakomybė už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius turi būti nustatoma vadovaujantis Lietuvos teisės aktais. CK 6.988 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Nagrinėjamos bylos atveju taikytinas TPVCAPDĮ, kuris laikytinas specialiuoju įstatymu, turinčiu viršenybę prieš bendrąsias teisės normas, išdėstytas Civiliniame kodekse. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Taigi, sprendžiant, ar atsakovei kyla atsakomybė išmokėti draudimo išmoką pagal priekabos TPVCAPD sutartį, turi būti vadovaujamasi Vokietijos (t. y. valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis) TPVCAPD reglamentuojančiais teisės aktais. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pasisakė, kad, vienam iš draudikų atlyginus visą žalą, kitas privalo jam grąžinti pusę išmokėtos sumos, nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykis įvyko priekabai esant sujungtai, ar atsiskyrusiai (20–24 pastraipos). Byloje pateiktos Vokietijos žaliosios kortelės biuro 2011 m. liepos 7 d. paaiškinamųjų raštų kopijos taip pat patvirtina ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Vadovaujantis į bylą pateiktais Vokietijos teisės aktais, draudikų atsakomybė prieš nukentėjusiuosius yra solidari, o jų tarpusavio solidariosios prievolės dalys yra lygios, t. y. po 50 proc. Atsakomybės pasidalinimas tarp draudikų analogiškais atvejais yra normali jų veiklos praktika. Tai patvirtina atsakovės pareikšti reikalavimai ieškovei analogišku teisiniu pagrindu, grindžiami tuo pačiu Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu.

Jei būtų vadovaujamasi CK 1.37 straipsnio 6 dalimi, tai nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio kaltininkas privalėtų atsakyti pagal žalos padarymo vietos teisę (CK 1.44 straipsnis, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3 straipsnis), o kaltininko civilinės atsakomybės draudikas – pagal Lietuvos Respublikos teisę. Valstybių teisės aktų kolizijos atvejais, pavyzdžiui, jei vilkikas yra draustas valstybėje, nustatančioje priekabos TPVCAPD draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką, o priekaba drausta valstybėje, kurios teisės aktai pareigą mokėti draudimo išmoką nustato vilkiko TPVCAPD draudikui, transporto priemonės valdytojas ir nukentėjusysis liktų apskritai be jokios draudimo apsaugos, nes nė vienos iš junginio sudėtinių dalių TPVCAPD draudikai neturėtų pareigos atlyginti žalą. CK 1.37 straipsnio 6 dalis negali būti taikoma dar ir todėl, kad tai nepagrįstai ir neteisėtai susiaurintų nukentėjusiųjų dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių teises – nustačius, kad eismo įvykio kaltininko draudiko nuolatinė buveinės vieta yra Lietuvoje, nukentėjusysis gautų ribotą neturtinės žalos atlyginimą, nes TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas maksimalaus 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo limitas.

Byloje nėra pagrindo teigti, kad atsakovės TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies pagrindu kilusi prievolė pasibaigė. Kadangi žalą nukentėjusiajam visiškai atlygino viena iš solidariųjų skolininkių (ieškovė), ji įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę iš kitos solidarios skolininkės (atsakovės) reikalauti grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.9 straipsnio, 6.114 straipsnio 3 punktas).

Skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas taip pat dėl jo neatitikties reglamentui Roma II, kurio 18 straipsnyje nustatytas ieškinio pareiškimas draudikui, o 19 ir 20 straipsniuose nurodyta, kad tiek atgręžtiniai reikalavimai, tiek daugeto atsakomybė turi būti nustatomi pagal kreditoriaus (šiuo atveju – nukentėjusio asmens) ir skolininko tarpusavio prievoles reglamentuojančios valstybės (šiuo atveju – Vokietijos) teisę.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko pareiga atlyginti transporto priemonės valdytojo padarytą žalą kyla iš draudimo sutarties, o ne iš delikto, todėl pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį abiejų draudikų sudarytoms draudimo sutartims yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį sutartinė prievolė mokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui kilo būtent kasatorei, todėl jo reikalavimas atsakovei atlyginti 50 proc. draudimo išmokos išlaidų yra nepagrįstas.

Pavienis kasatorės pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas negali būti laikomas pakankamu Vokietijos teisės turinio įrodymu, be to, nurodytu sprendimu išspręstos bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Nė viena iš kasatorės pateiktų Vokietijos teisės aktų ištraukų tiesiogiai nenustato vilkiko ir priekabos draudikų solidariosios atsakomybės. Byloje esantys duomenys nepakankami išvadai padaryti, kad ieškovės nurodomas atsakomybės pasidalijimas tarp draudikų analogiškais atvejais yra jų veiklos praktika.

IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. sausio 21 d. nutartimi nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

Ar Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu.

Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies prasme? Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnio taisykles.

Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Roma II“ ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu taikytiną teisę nustatant pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento „Roma II“ 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę.

ESTT 2016 m. sausio 21 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad:

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje neįtvirtinta specialioji kolizinė norma, pagal kurią nustatoma vieno draudiko atgręžtiniam reikalavimui kitam draudikui taikytina teisė tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėse bylose.

2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) ir 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) reikia aiškinti taip, kad teisė, taikytina vilkiko draudiko, atlyginusio žalą per šios transporto priemonės vairuotojo sukeltą įvykį nukentėjusiems asmenims, atgręžtiniam reikalavimui per šį įvykį vilktos priekabos draudikui, nustatoma pagal Reglamento Nr. 593/2008 7 straipsnį, jeigu šiam įvykiui taikytinos deliktinės atsakomybės taisyklės pagal Reglamento Nr. 864/2007 4 ir paskesnius straipsnius numato pareigos atlyginti žalą paskirstymą.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinėse teisės sistemose įtvirtinti skirtingi velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybės padalijimo principai, kai eismo įvykio metu žala padaroma šių transporto priemonių junginiu. Pagal Lietuvos Respublikos teisę, eismo įvykio metu velkančios ir velkamos transporto priemonių junginio padarytą žalą, jei eismo įvykio metu abi transporto priemonės liko sukabintos, atlygina velkančios transporto priemonės draudikas; velkamos transporto priemonės draudikas yra įpareigotas žalą atlyginti tik tuo atveju, jei eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios transporto priemonės, ir tik velkamos transporto priemonės padarytą žalą (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalis). Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip.

Nagrinėjamoje byloje aktualios abiejų transporto priemonių draudimo sutartys buvo sudarytos vėliau nei 2009 m. gruodžio 17 d., o eismo įvykis Vokietijoje įvyko 2011 m. sausio 21 d., todėl šiam ginčui išspręsti laiko atžvilgiu taikytinos reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ nuostatos, kuriomis suvienodintos atitinkamai sutartinėms ir nesutartinėms prievolėms civilinėse bei komercinėse bylose taikytinos teisės kolizinės normos (reglamento „Roma I“ 28 straipsnis, reglamento „Roma II“ 31 ir 32 straipsniai). Reglamentai yra visuotinai ir tiesiogiai taikomi teisės aktai (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalis), todėl, nepažeidžiant reglamento „Roma I“ 23 ir 25 straipsniuose ir reglamento „Roma II“ 27 ir 28 straipsniuose nurodytų teisės normų, nagrinėjamoje byloje taikytina teisė nustatoma vadovaujantis reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ nuostatomis.

Dėl Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkto ir jį įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatų

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, kiek tai susiję su draudikų atgręžtiniais reikalavimais, Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte nėra įtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė, palyginti su reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ nuostatomis. Teisingumo Teismas nurodė, kad nei iš Direktyvos 2009/103 teksto, nei iš jos tikslų nematyti, kad ja būtų siekiama nustatyti kolizines teisės normas (prejudicinio sprendimo 38, 40 punktai).

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje nustatytas įpareigojimas valstybėms narėms imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad transporto priemonių draudimo sutartys sumokėjus vienkartinę įmoką ir visą sutarties terminą galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje ir, sumokėjus šią įmoką, užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Direktyvos 2009/103 14 straipsnyje reglamentuojami tik draudimo apsaugos geografinė apimtis ir lygis, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga, todėl negalima daryti išvados, kad taip nustatyti valstybės narės įstatymai reglamentuoja atsakomybės paskirstymą tarp draudikų (prejudicinio sprendimo 41–42 punktai).

Atsižvelgiant į tai, kasatorės argumentai, kad Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte ir jį įgyvendinančiose TPVCAPDĮ nuostatose įtvirtintos specialiosios kolizinės normos draudikų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams, atmestini.

Dėl atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės

Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė aspektus, į kuriuos reikia atsižvelgti sprendžiant dėl vilkiko draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, padengiančią nukentėjusiojo žalą, patirtą dėl įvykio, kuriame dalyvavo vilkiko ir prie jo prikabintos priekabos junginys, galimybės pareikšti atgręžtinį reikalavimą priekabos draudikui.

Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė, kad reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ vartojamos „sutartinės prievolės“ ir „nesutartinės prievolės“ sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnyje daromą atskyrimą tarp bylų dėl sutarties ir bylų dėl civilinės teisės pažeidimo, delikto arba kvazidelikto (prejudicinio sprendimo 43 punktas). ESTT taip pat pažymėjo, kad draudikus ir atitinkamai vilkiko ir priekabos valdytojus sieja sutartinės prievolės pagal reglamentą „Roma I“, tačiau tarp dviejų draudikų sutartinio įsipareigojimo nėra. Be to, pareigos išmokėti draudimo išmoką pagrindinėse bylose egzistavimas ir apimtis pirmiausiai priklauso nuo deliktinio pobūdžio vertinimų, neturinčių ryšio su sutartiniais santykiais, siejančiais draudikus su atitinkamais draudėjais (prejudicinio sprendimo 47–48 punktai).

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad priekabos valdytojo žalos atlyginimo pareiga laikytina „nesutartine prievole“ reglamento „Roma II“ prasme ir šiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamentą „Roma II“. Pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė.

Nagrinėjamoje byloje taikoma šalies, kurioje dėl įvykio tiesiogiai patirta žala, teisė, todėl prievolės atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui skolininkus ir atitinkamą jų indėlį padarant žalą nukentėjusiam asmeniui reikia nustatyti atsižvelgiant į tiesioginės žalos atsiradimo vietos teisę – Vokietijos teisę (prejudicinio sprendimo 50–53 punktai).

Teisingumo Teismas nurodė, kad nacionalinis teismas pirmiausia turi nustatyti, kaip nukentėjusiems asmenims mokėtinas žalos atlyginimas pagal nacionalinę teisę, nustatytą vadovaujantis reglamento „Roma II“ nuostatomis (nagrinėjamu atveju – pagal Vokietijos teisę), turi būti paskirstytas vilkiko vairuotojui bei valdytojui ir priekabos valdytojui (prejudicinio sprendimo 61 punktas). Pagal reglamento „Roma II“ 15 straipsnio a ir b punktus Vokietijos teisė reglamentuoja atsakomybės pagrindą, apimtį ir šios atsakomybės pasidalijimo pagrindus.

Byloje pateikti įrodymai, pagrindžiantys Vokietijos teisės turinį: Kelių eismo įstatymo, Draudimo sutarties įstatymo nuostatos, kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. IV ZR 279/08. Šiame sprendime pateiktas aiškinimas, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus dėl pagal „Roma II“ taikytinos teisės ir į Vokietijos teisės turinį patvirtinančius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra.

Dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką ir draudimo išmoką, padengiančią nukentėjusio asmens žalą, išmokėjusio draudiko atgręžtiniam reikalavimui taikytinos teisės

Prejudiciniame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad draudiko pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui kyla ne iš šiam padarytos žalos, o iš draudiką su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Taigi tokia žala atlyginama remiantis sutartine prievole, o tokiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamento „Roma I“ nuostatas. Reikia išsiaiškinti vilkiko draudimo sutarčiai ir prie jo prikabintos priekabos draudimo sutarčiai taikytiną teisę, ar draudikai pagal šias sutartis privalėjo išmokėti išmokas dėl šių transporto priemonių sukeltų įvykių nukentėjusiems asmenims (prejudicinio sprendimo 54–55 punktai).

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad klausimas, ar vilkiko draudikas, išmokėjęs išmoką nukentėjusiajam, prireikus turi atgręžtinio reikalavimo teisę pareikšti ieškinį priekabos draudikui, spręstinas vadovaujantis reglamento „Roma II“ 19 straipsniu, kuriame atskiriami deliktinei ir sutartinei sritims priskirtini klausimai. Pagal „Roma II“ 19 straipsnį galimą atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimą reglamentuoja civilinės atsakomybės draudiko prievolei atlyginti žalą nukentėjusiajam taikytina teisė. Draudiko pareiga padengti draudėjo civilinę atsakomybę kyla iš sutarties, sudarytos su draudėju, taigi sąlygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per įvykį nukentėjusio asmens turimas teises į už įvykį atsakingus asmenis, priklauso nuo draudimo sutartį reglamentuojančios nacionalinės teisės, kuri nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnį (prejudicinio sprendimo 56–58 punktai).

Reglamento „Roma I“ 7 straipsnis taikomas draudimo sutartims, kuriomis apdraudžiama didelė rizika, nepriklausomai nuo to, ar draudžiama rizika yra valstybėje narėje, taip pat visoms kitoms draudimo sutartims, kuriomis apdraudžiama rizika yra valstybėje narėje (1 dalis). Reglamento „Roma I“ 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės tiems atvejams, kai valstybė narė nustato pareigą apsidrausti nuo tam tikrų rizikų. Tokiais atvejais valstybė narė gali nustatyti, kad draudimo sutarčiai taikoma pareigą apsidrausti nustačiusios valstybės narės teisė. Pareigą apdrausti ginčo transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos teisė.

TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvos Respublikoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 punktą, įprastinė transporto priemonių buveinės vieta yra teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą turi transporto priemonė. Iš byloje pateiktų vilkiko ir priekabos draudimo polisų matyti, kad abi šios transporto priemonės yra registruotos Lietuvos Respublikoje.

TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kiek šis įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Draudimo įstatymo nuostatos, kurio 134 straipsnyje nustatyta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė. Draudimo įstatymo 134 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos Sąjungos valstybės narės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Analogiškos Draudimo įstatymo nuostatos galiojo ir eismo įvykio metu. Nagrinėjamos bylos atveju pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nustato Lietuvos Respublikos teisė, todėl tiek vilkiko, tiek priekabos valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims nagrinėjamoje byloje taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas turi pareigą išmokėti išmoką nukentėjusiajam, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad nagrinėjamu atveju vilkiko ir priekabos valdytojams kilo bendra civilinė atsakomybė (žr. nutarties 34 punktą), todėl pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, neperžengiant jų apdraustų asmenų civilinės atsakomybės ribų, atsirado abiejų transporto priemonių draudikams. Byloje nenustatyta įstatyme ar sutartyje įtvirtintų aplinkybių, panaikinančių iš priekabos valdytojo ir jos draudiko sudarytos draudimo sutarties kylančią draudiko prievolę sumokėti nukentėjusiajam priklausančią draudimo išmoką.

Nesutiktina su atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad tokioje situacijoje kaip nagrinėjamoje byloje taikytina TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis. Kadangi atsakingi asmenys ir civilinės atsakomybės apimtis nagrinėjamoje byloje nustatomi pagal Vokietijos teisę, už eismo įvykį atsakingus asmenis ir civilinės atsakomybės padalijimą tarp šių asmenų nustatančios Lietuvos Respublikos teisės nuostatos, inter alia, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, nagrinėjamoje byloje netaikomos.

Pagal vilkiko draudimo sutarčiai taikytiną teisę, nagrinėjamos bylos atveju – Lietuvos Respublikos teisę, reikia nustatyti, ar ir kiek vilkiko draudikas, sumokėjęs visą draudimo išmoką, gali atgręžtinio reikalavimo būdu įgyvendinti nukentėjusio asmens teises į priekabos draudiką (prejudicinio sprendimo 62 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę reikalauti iš kito draudiko dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis).

Taigi vilkiko draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė padengtų 50 proc. nukentėjusiajam sumokėtos sumos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacine tvarka priimtas sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, perskirstytinos teismo ir šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasatorė už pateiktą kasacinį skundą sumokėjo 54 Lt (15,64 Eur) žyminio mokesčio, jo atlyginimas jai priteistinas iš atsakovės. Prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei tai patvirtinančių įrodymų kasatorė nepateikė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiančiai per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222) iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) 15,64 Eur (penkiolika Eur 64 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė