Dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, daikto pripažinimą pagrindinio daikto priklausiniu, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-257-706/2016

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06785-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.2; 2.1.2.1; 2.3.2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. K. ieškinį atsakovui A. R. (A. R.) dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovo A. R. priešieškinį bei trečiųjų asmenų J. B. ir V. V. savarankiškus reikalavimus dėl patalpų bendraturčių sudaryto prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, daikto pripažinimą pagrindinio daikto priklausiniu, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė I. M. K. ieškiniu prašė teismo iškeldinti atsakovą A. R. su jam priklausančiu turtu iš rūsio patalpų (pažymėtų plane indeksais 01, nuo 04 iki 09; bei rūsio laiptinės patalpos, kas atitinka UAB „Jungtinės pajėgos“ parengtame plane patalpas, žymimas indeksais: 1; 1a, 1b; 1c; 4, o K. Š. firmos parengtame plane patalpas, žymimas indeksais nuo 001 iki 008) Neringoje, Juodkrantėje, (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo patalpos, ginčo rūsys).

Atsakovas A. R. priešieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą (susitarimą), sudarytą pastato Juodkrantėje, (duomenys neskelbtini), bendraturčių, ir nustatyti rūsio patalpų naudojimosi tvarką, nurodant, kad atsakovas A. R. naudosis rūsio patalpomis, žymimomis plane, parengtame UAB „Jungtinės pajėgos“, indeksais: 1, 1a, 1b, 1c, 4 (atitinkamai K. Š. firmos parengtame rūsio plane žymimomis nuo 001 iki 006 bei papildomai sukurtomis ir plane žymimomis 007, 008).

Tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais V. V. ir J. B. prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą (susitarimą), sudarytą pastato Juodkrantėje, (duomenys neskelbtini), bendraturčių.

1997 m. balandžio 16 d. varžytynėse ieškovės sutuoktinis R. K. (šiuo metu miręs) įsigijo valgyklą su virtuve bei priestatais (bendras plotas – 550,72 kv. m) Juodkrantėje, (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – Juodkrantė, (duomenys neskelbtini)). 1997 m. liepos 29 d. R. K. ir J. B. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl 82/100 dalių (368,58 kv. m) valgyklos su dviem priestatais ir rūsiu pardavimo. Trečiasis asmuo J. B. 1998 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi dėl 52/100 dalių valgyklos su dviem priestatais, rūsiu perleido atsakovui A. K. (šiuo metu – A. R.) patalpas, kurių bendras plotas 236,63 kv. m. Atsakovas A. R. perleido pirkimo–pardavimo sutartimi A. R. 41/100 dalį patalpų (184,12 kv. m). A. R. perleido 2002 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi V. V. 41/100 dalį patalpų, t. y. 184,12 kv. m.

Pasak ieškovės, 2001 m. pradėjus pastato Juodkrantėje, (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, jos vyras leido atsakovui A. R. neatlygintinai naudotis pastato rūsiu neterminuotą laiką žodinės panaudos sutarties pagrindu. Pagal R. K. ir A. R. susitarimą rūsio patalpos turėjo būti naudojamos bendrai. 2009 m. balandžio mėn. ieškovė pastebėjo, kad rūsys užrakintas, pakeista spyna, todėl ji neturi galimybės patekti į šias patalpas. Ieškovė 2012 m. vasario 15 d. išsiuntė atsakovui pretenziją dėl išsikraustymo iš negyvenamųjų patalpų, tačiau 2012 m. kovo 28 d. gavo iš atsakovo atstovo atsakymą į pretenziją, kuriame nurodyta, kad atsakovas atsisako išsikraustyti iš rūsio patalpų.

Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad rūsio patalpos buvo bendrai valdomos pagal jo susitarimą su ieškovės vyru R. K.. 2005 m. gruodžio 1 d. pastato Juodkrantėje, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai A. R., J. B., R. K. ir V. V. pasirašė prašymą (susitarimą) dėl bendraturčių valdomų pastato dalių perskaičiavimo, šis prašymas (susitarimas) buvo pateiktas VĮ Registrų centrui. Jame buvo nurodyta, kad, patikslinus pastato kadastrinius duomenis ir įtraukus rūsio plotą (117,48 kv. m), bendras pastato plotas tapo 569,67 kv. m. Tačiau 2002 m. nekilnojamojo turto pažymėjime bendraturčių valdomos dalys apskaičiuotos nuo 452,17 kv. m. Kadangi bendraturčiai nebuvo pasidaliję pastate esančio rūsio ploto (117,48 kv. m), jie prašė perskaičiuoti jų valdomas dalis.

Įrašas Nekilnojamojo turto registre padarytas tuomet, kai R. K., remdamasis visų pastato bendraturčių susitarimu dėl pastato dalių perskaičiavimo, pateikė prašymą Nekilnojamojo turto registrui, jo pagrindu 2011 m. gegužės 20 d. buvo pakeista R. K. valdoma pastato dalis, įrašant, kad nuosavybės teise jam priklauso 201,09 kv. m. Kiti bendraturčiai nepateikė prašymo įregistruoti susitarimą. Atsakovas ir kiti bendraturčiai nesutinka su 2005 m. gruodžio 1 d. susitarimu, nes jis sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų, susitarime nustatytos bendraturčių nuosavybės teise valdomos pastato dalys neatitinka tikrovės, todėl šis susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu atmetė ieškovės I. M. K. ieškinį, atsakovo A. R. priešieškinį ir trečiųjų asmenų V. V. bei J. B. reikalavimus.

Teismas nurodė, kad 1997 m. liepos 29 d. sutarties 1 punkte nurodytas jos dalykas. Kituose punktuose sutarties dalykas nebuvo nustatytas. Sutarties 3 punkte nurodyta tik naudojimosi konkrečiomis patalpomis tvarka, bet ne sutarties dalykas. Teismas sprendė, kad ieškovės argumentas, jog ji perdavė atskiras patalpas, yra klaidingas, nes norimos pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti konkrečios patalpos turėtų būti atidalytos, teisiškai įregistruotos ir kiekvienai iš jų turi būti suteiktas unikalus numeris. Šiuo atveju rūsys buvo perleistas ir priklauso kiekvienai bylos šaliai bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Teismas pažymėjo, kad 1997 m. liepos 29 d. ir 1998 m. balandžio 17 d. sutartyse minimos pastato dalys (82/100 ir 52/100) apima ir rūsio plotą. Kol minimos patalpos nėra atidalytos bei teisiškai įregistruotos, tikslus šalims priklausantis plotas nėra konkrečiai nustatytas, ieškovė neturi teisinio pagrindo kelti reikalavimą iškeldinti atsakovą iš dalies rūsio patalpų. Rūsys yra bendro naudojimo patalpos, ir visi bendraturčiai turi vienodą teisę jomis naudotis.

Teismas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 1 d. prašymas (bendraturčių susitarimas) nėra naikinamas, nes iki šio prašymo sudarymo atsakovas valdė 52,52 kv. m, J. B. – 131,95 kv. m, V. V. – 184,12 kv. m. Teismas pažymėjo, kad nė vieno bendraturčio valdomų patalpų dydis nesumažėjo. Byloje nebuvo pateikti reikiami duomenys dėl naudojimosi tvarkos nustatymo (VĮ Nekilnojamojo turto registrų centro atliktas pastato patalpų padalijimo projektas, pasirašytas visų bendraturčių). Tai, kad atsakovo lėšomis yra padarytas rūsio patalpų (kuriomis jis naudojosi) remontas, nesuteikia jam pirmenybės prieš kitus bendraturčius.

Teismas sprendė, kad byloje pateiktos schemos, projektai bei kiti duomenys (tarp jų – 2002 m. gegužės 30 d. UAB „Jungtinės pajėgos“ atlikta patalpų Neringoje, Juodkrantės gyv., (duomenys neskelbtini), rūsio eksplikacijos schema) neatitinka įstatymo įtvirtintų reikalavimų (Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų taisyklės; Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnis). Todėl nei ieškovė, nei atsakovas neturi teisinio pagrindo kelti ieškinio ir priešieškinio reikalavimus.

Teismas konstatavo, kad 2005 m. gruodžio 1 d. VĮ Registrų centrui pateiktas prašymas dėl pastato bendraturčių valdomų dalių buvo pateiktas ir pasirašytas bendraturčių susitarimu, kurio pagrindu buvo pakeistos bendraturčių valdomos pastato dalys. Šis susitarimas nebuvo nuginčytas ir nepriskirtinas prie nekilnojamojo daikto suvaržymo sandorių, kuriems išimtinai reikalinga susitarimą patvirtinanti notarinė forma (CK 4.75 straipsnis). Todėl trečiųjų asmenų savarankiškas reikalavimas pripažįstamas nepagrįstu.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės I. M. K. ir atsakovo A. R. apeliacinius skundus, 2015 m. spalio 23 d. pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinis, ir patenkino dalį A. R. priešieškinio, pripažindamas negaliojančiu 2005 m. gruodžio 1 d. bendraturčių J. B., A. K. (šiuo metu A. R.), R. K., V. V. prašymą (susitarimą), pateiktą VĮ Registrų centrui. Kolegija paliko nepakeistą kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl atsakovo A. R. iškeldinimo iš rūsio patalpų bei priešieškinio reikalavimas dėl rūsio patalpų naudojimo tvarkos nustatymo.

Kolegija nurodė, kad, analizuojant 1997 m. liepos 29 d. ir 1998 m. balandžio 17 d. sutartis, sudarytas atitinkamai tarp R. K. ir J. B. bei J. B. ir A. R., dėl pirkimo–pardavimo dalyko (objekto) matyti, jog R. K. įsigijo ginčo statinį iš varžytynių. Šį statinį sudaro valgykla, du priestatai ir rūsys, kuris sutarties pažodiniame tekste nėra nurodytas. Kolegija, vadovaudamasi sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, padarė išvadą, kad, įsigyjant nekilnojamąjį daiktą, jo priklausinys eina kartu su nekilnojamuoju daiktu, o nekilnojamojo turto priklausiniai pagal Nekilnojamojo turto registre tuo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą neregistruojami kaip atskiras nekilnojamasis turtas.

Kolegija nustatė, kad valgyklos patalpos yra pagrindinis, savarankiškas objektas, o rūsys tarnauja kaip papildoma, pagalbinė patalpa pagrindiniam objektui: ši patalpa nepritaikyta gyventi, joje yra tik daiktai. Įsigijęs valgyklos patalpas pirkėjas savaime įgyja teises į rūsio patalpas (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Kolegija sprendė, kad, pirkėjui įsigijus 52/100 dalis nekilnojamojo turto ploto, buvo nustatyta, kuria konkrečiai nekilnojamojo turto dalimi pirkėjas įgijo teisę naudotis, o proporcinga rūsio dalis pereina savaime. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui dėl rūsio nepripažinimo atskiru nekilnojamojo turto objektu bei negalimumo iškeldinti atsakovo prieš tai neatidalijus bendraturčių turto iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Kolegija pripažino, kad 2005 m. gruodžio 1 d. prašymu, paduotu R. K. VĮ Registrų centrui, jo valdomo pastato bendraturčiai suvaržė savo daiktines teises į jiems priklausančią rūsio dalį. 2005 m. gruodžio 5 d. prašyme nurodyta, kad rūsio patalpos priklauso R. K.. Kadangi tokiu prašymu buvo suvaržytos bendraturčių teisės į rūsį, toks sandoris turėjo būti patvirtintas notaro. Kolegija konstatavo, kad 2005 m. gruodžio 1 d. susitarimas nepatvirtintas notaro, todėl yra pripažįstamas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms. Prašymas (susitarimas), keičiantis bendraturčiams priklausančio nekilnojamojo turto dydžiui, turėjo būti keičiamas tokia pat tvarka, kokia buvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. notarine (CK 6.192 straipsnio 4 dalis).

Kolegija nurodė, kad bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – per teismą, gali būti nustatyta naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka (CK 4.75 straipsnis). Toks naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas dažnai vadinamas daikto realiųjų dalių nustatymu. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos ir įregistruotos viešame registre idealiosios bendro turto dalys. Atsižvelgiant į tai, kad byloje kilo ginčas dėl turto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, siekiant nustatyti realiąsias turto dalis, idealiosios turto dalys turi būti nustatytos įstatymo nurodyta tvarka, įregistruotos viešame registre. Norint nustatyti naudojimosi turtu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką, minėto turto dalys turi būti tiksliai nustatytos bendraturčių sutikimu. Šioje byloje nėra nustatyta kiekvienam bendraturčiui tenkanti rūsio dalis (idealioji dalis), todėl ir naudojimosi rūsiu tvarkos nustatyti neįmanoma.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė I. M. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria atsakovo A. R. priešieškinis patenkintas iš dalies, pripažinus negaliojančiu 2005 m. gruodžio 1 d. bendraturčių J. B., A. K. (šiuo metu R.), R. K. ir V. V. pateiktą VĮ Registrų centrui prašymą (susitarimą), ir priimti naują sprendimą atmesti šią atsakovo priešieškinio dalį; panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas, ir priimti naują sprendimą patenkinti ieškinį bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino CK 4.12–4.14 straipsnių, 4.19 straipsnio 1 dalies normas, pastato priklausinio sąvoką. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad rūsys yra valgyklos priklausinys. Vadovaujantis statybos techninių reglamentų STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimo pagal jų naudojimo paskirtį“, 5.32, 5.35 punktais, STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punktu, rūsys yra pastato (valgyklos) dalis, kuriai netaikomos CK 4.19 straipsnio nuostatos.

Teismai neteisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių formą (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4.77 straipsnis, 4.81 straipsnis ir 6.192 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad 2005 m. gruodžio 1 d. ginčo pastato savininkų prašymas yra negaliojantis, nes toks susitarimas turėjo būti notarinės formos. 2005 m. gruodžio 1 d. susitarimas buvo sudarytas ne siekiant suvaržyti daiktinę teisę, o nustatyti naudojimosi tvarką, perskaičiavus bendraturčių faktiškai valdomas dalis.

Teismai pažeidė taisykles, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Teismai nepasisakė ir nevertino argumentų bei įrodymų, susijusių su sutarčių aiškinimo taisyklėmis, galimu jų pažeidimu, netinkamu šalių sudarytų sutarčių ir jų sąlygų aiškinimu. Teismai nevertino šių byloje reikšmingų įrodymų: pastato suplanavimo, pateikto prie 1997 m. liepos 29 d. sutarties, 1997 m. birželio 18 d. R. K. užsakyto pastatų dalių apskaičiavimo projektų, atsakovo ir trečiųjų asmenų veiksmų per įsigyto turto valdymo laikotarpį, V. V. 2006 m. birželio 1 d. pareiškimo, jo 2012 m. balandžio 15 d. atsiliepimo į A. R. 2012 m. kovo 19 d. skundą, A. R. 2005 m. gruodžio 19 d. prašymo, notarės paliudijimo, trečiųjų asmenų 2014 m. sausio 21 d. savarankiškų reikalavimų, 2005 m. gruodžio 1 d. susitarimo. Teismai tinkamai neįvertino įrodymo, patvirtinančio tikrąją 1997 m. liepos 29 d. sutarties šalių valią – Pastato dalių apskaičiavimo projekto, kuriame nenurodytos rūsio patalpos. Didelę šio dokumento reikšmę, aiškinant šalių ketinimus, pripažino ir 1997 m. liepos 29 d. sutartį patvirtinusi notarė. Teismai nemotyvavo savo sprendimų, nepasisakė dėl kitų byloje esančių įrodymų pagrįstumo ar nepagrįstumo, dėl to byla buvo išnagrinėta neteisingai, padaryta klaidinga išvada, kad 1997 m. liepos 29 d. ir vėlesnėmis sutartimis buvo parduotos ir rūsio patalpos (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).

Teismai neteisingai byloje pritaikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 296 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK taisykles, reguliuojančias žyminio mokesčio apmokėjimo tvarką, t. y. nagrinėjo priešieškinio reikalavimus, nenurodęs pašalinti priešieškinio trūkumus dėl trūkstamo žyminio mokesčio už antrąjį priešieškinio reikalavimą sumokėjimo. Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė priešieškinį, nors vienas iš jo reikalavimų turėjo būti paliktas nenagrinėtas, nes už jį nebuvo sumokėtas žyminis mokestis.

Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose dėl daikto kvalifikavimo kaip priklausinio ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu, dėl šalių sudarytų sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismai, netinkamai aiškindami 1997 m. liepos 29 d. ir 1998 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatas, neteisingai nustatė sutarčių objektą, vertino sutarties sąlygas atsietai nuo kitų pačios pirkimo–pardavimo sutarties normų ir tikrųjų šalių ketinimų (sutarčių 1, 3 punktai).

Atsiliepimais į kasacinį skundą atsakovas A. R. bei tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, J. B. ir V. V. prašo atmesti kasatorės skundą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutartį bei priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:

Pagal byloje esančius šalių elgesio po 1997 m. liepos 29 d. sutarties sudarymo įrodymus, priešingai nei teigia kasatorė, būtent atsakovas, įsigijęs patalpas iš J. B., rūpinosi rūsio patalpomis, pripažino save teisėtu rūsio savininku, pirkdamas statybines medžiagas rūsiui pagerinti, R. K. neprieštaravo tokiems A. R. veiksmams, todėl galima daryti išvadą, kad jis sutiko su tuo, kad rūsys priklauso atsakovui.

2005 m. gruodžio 1 d. susitarimu buvo sumažinta atsakovo ir kitų bendraturčių įsigyta nuosavybės dalis. Toks susitarimas, nepatvirtintas notaro, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

Priešingai nei teigia kasatorė, notarė, tvirtinusi 1997 m. liepos 29 d. sutartį, nenurodė, kad šalys ketino įsigyti tik tas patalpas, kurių naudojimosi tvarka buvo aptarta pastato dalių apskaičiavimo projekte. Šio projekto duomenys buvo perkelti į 1997 m. liepos 29 d. sutarties 3 punktą, nustatantį objekto naudojimąsi, tačiau ne į sutarties 1 punktą, nustatantį sutarties objektą.

Ieškovės pateikti įrodymai nepaneigė teismų padarytų išvadų dėl pirkimo–pardavimo sutarčių objekto. Iš teismų sprendimų motyvuojamosios dalies aišku, kodėl tam tikri ieškovės pateikti byloje įrodymai buvo atmesti.

Teismai tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193–6.195 straipsniuose. Tai, kad 1997 m. liepos 29 d. sutartyje nebuvo apibrėžta, jog R. K. priklauso nuosavybės teise ir rūsys bei priestatai, sprendžiant dėl to, koks turtas buvo parduotas J. B., neturi reikšmės. Pagal 1997 m. liepos 29 d. sutarties sudarymo metu galiojančius teisės aktus priklausiniai nebuvo registruojami kaip atskiras nekilnojamasis turtas, todėl apskritai galėjo būti nenurodomi sutarties tekste.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pirkimo– pardavimo sutarčių aiškinimo

Bylos šalys nuosavybės teises įgijo 1997–1998 m. pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. Šie nekilnojamojo turto sandoriai buvo sudaryti galiojant 1964 m. CK. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnyje nurodyta, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui.

CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos. Pagal konkrečios bylos aplinkybes sprendžiama, kaip sutartyje ar atskirose jos sąlygose atitinkamus klausimus reglamentuoja teisės normos – imperatyviai ar dispozityviai, t. y. kai šalys gali susitarti kitaip, negu nustatyta įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-271-415/2015).

Nagrinėjamoje byloje teismams nustačius, kad šalių sutartys sudarytos 1997 m. liepos 29 d., 1998 m. balandžio 17 d. (t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo), byloje aiškinant šių sutarčių dalyką (susitarimą dėl konkretaus pirkimo–pardavimo objekto), turėjo būti vadovaujamasi imperatyviosiomis įstatymo normomis, galiojusiomis sutarčių sudarymo metu, t. y. 1964 m. CK. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ginčo rūsio statusą, nepagrįstai vadovavosi teisės normomis ir jas aiškinančia teismų praktika, kurios negaliojo 1997 m. liepos 29 d. ir 1998 m. balandžio 17 d. sutarčių sudarymo metu. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.7 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka.

Aiškinant tikrąją šalių valią 1997 m. liepos 29 d. ir 1998 m. birželio 17 d. sandorių sudarymo metu, būtina vadovautis 1964 m. CK nuostatomis, reglamentavusiomis bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimą ir perleidimą.

CK 121 straipsnio 1 dalyje (1964 m. CK redakcija, galiojusi nuo 1994 m. birželio 10 d.) nustatyta, kad bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.

CK 127 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas techninės inventorizacijos biure, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis.

CK 153 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita.

1999 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 310 patvirtinto STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ III dalies 7 punkte nurodyta, kad rūsys – ūkinėms ir techninėms reikmėms skirta apatinė pastato dalis, kurioje patalpų grindys iš visų pusių yra žemiau projektinio arba nusistovėjusio žemės paviršiaus ir jose nėra langų, o jei langų yra – pusė arba daugiau grindų ploto įgilinta daugiau kaip 0,9 m nuo projektinio arba nusistovėjusio žemės paviršiaus.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo (redakcija, galiojusi 1997 m. liepos 29 d. ir 1998 m. balandžio 17 d. sutarčių sudarymo metu) 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojamas šis nekilnojamasis turtas: 1) žemės sklypai; 2) pastatai ir statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) kitos patalpos ir inžineriniai įrenginiai, kurie jų savininko rašytiniu prašymu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure yra inventorizuoti kaip nekilnojamasis turtas. Šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad žemės sklypų ir kitų nekilnojamojo turto objektų priklausiniai Nekilnojamojo turto registre neregistruojami kaip atskiras nekilnojamasis turtas. Priklausiniams galioja tos pačios teisės, taip pat ir daiktinės teisės svetimame turte kaip ir pagrindiniam daiktui.

Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojo kita NTRĮ redakcija, kurioje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami šie nekilnojamieji daiktai, jeigu jie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris: 1) žemės sklypai; 2) statiniai; 3) butai daugiabučiuose namuose; 4) patalpos (NTRĮ 9 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą (NTRĮ 10 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalus numeris (NTRĮ 10 straipsnio 4 dalis).

Pagal byloje esančių 1997–1998 m. pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo praktiką matyti, kad perduodamų patalpų idealiosios dalys buvo skaičiuojamos kaip santykis bendrojo parduodamo daikto ploto su konkrečiai tenkančiomis konkrečiam savininkui patalpų plotu. Teismų nustatyta, kad J. B. įsigijo iš R. K. 82/100 dalis patalpų, kurių plotas 452,17 kv. m (1997 m. liepos 29 d. sutartis), A. R. įsigijo iš J. B. 52/100 dalis patalpų, kurių plotas 452,17 kv. m (1998 m. balandžio 17 d. sutartis), A. R. įsigijo iš A. R. 41/100 dalį patalpų, kurių plotas 452,17 kv. m (1998 m. gegužės 5 d. sutartis).

Sutarčių sudarymo praktika, nurodyta 33 punkte, lėmė tai, kad idealiosios dalys atitikdavo toms dalims realiai tenkantį patalpų plotą. Patalpų pirkimo–pardavimo sutarčių 1 punktas, apibūdinantis bendrąsias bendro daikto charakteristikas, konkretizuojamas sutarčių 3 punktu, kuriame nurodama, kokias konkrečias bendro daikto patalpas įgyja bendraturtis. Tokiu būdu sutartyse nurodžius tiksliai naudojamas patalpas, nebekilo klausimų dėl naudojimosi bendru daiktu, nebent kai kurios patalpos būtų paliktos naudotis bendrai.

Atsakovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais sutartyse nebuvo susitarta, kad tam tikros pastato patalpos bus naudojamos bendrai, jose nebuvo nurodyta, kad jie įsigyja ir rūsio patalpas. Teismai neturėjo pagrindo pripažinti ginčo rūsio nei bendro naudojimo patalpomis, nei valgyklos priklausiniu, nes pradinis patalpų savininkas R. K., parduodamas sau priklausančių valgyklos patalpų dalį, nurodydamas, kad parduodamos dalys skaičiuojamos nuo 452 kv. m ploto, bet ne nuo 550 kv. m ploto, aiškiai išreiškė valią parduoti patalpų dalį be rūsio (1997 m. liepos 29 d. sutarties 1, 3 punktai). Tai neprieštaravo tuo metu galiojusioms teisės normoms (CK 153 straipsnio 1 dalis), juolab kad valgykla nebuvo gyvenamoji patalpa, butas 1964 m. CK 127 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl sutartyse nebuvo pagrindo susitarti dėl atskirų izoliuotų patalpų naudojimo pagal CK 127 straipsnį. Asmenys, kurie vėliau įsigijo patalpų dalis, suvokė, kad perima šias patalpas be rūsio. Tokią išvadą suponuoja ir sutarčių turinys, ir turto, perimto šių sutarčių pagrindu, naudojimo praktika. Nė vienas iš bendraturčių (išskyrus A. R.) nesinaudojo rūsio patalpomis.

Pastato bendro ploto perskaičiavimas, pasikeitus nuosavybės išviešinimo (registravimo) tvarkai (31, 32 punktai), nėra teisinis pagrindas įgyti papildomai patalpų (šiuo atveju rūsio), jeigu tokių patalpų nebuvo įgyta pirkimo ir pardavimo metu. 1964 m. CK 153 straipsnis dėl priklausinių nesuteikė teisės į rūsį įstatymo pagrindu, nes sutartyse nurodyta, kokias konkrečias patalpas bendraturčiai perka, tarp jų rūsys nebuvo paminėtas.

Byloje nustatyta, kad rūsio patalpomis naudojosi ieškovė ir atsakovas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo lėšomis buvo atliktas rūsio patalpų, kuriomis jis naudojasi, remontas. Ieškovė teigė, kad atsakovas naudojosi rūsio patalpomis žodinės panaudos sutarties su jos sutuoktiniu pagrindu. Atsakovas teigė, kad jis naudojosi rūsio patalpomis kaip savo įsigytų patalpų dalimi.

Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai tinkamai neištyrė ir neišnagrinėjo aplinkybės, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas A. R. naudojosi rūsio patalpomis ir atliko jų remontą. Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju yra reikšminga, kadangi, nors byloje konstatuota, kad R. K., perleisdamas J. B. dalį valgyklos patalpų, neperleido rūsio patalpų, tai nesudaro pagrindo teigti, jog vėliau šios ginčo patalpos negalėjo būti naudojamos atsakovo A. R. kitu (nei jo nurodytu) teisėtu pagrindu, juolab kad ieškovė teigė, jog atsakovas neįleido jos į rūsio patalpas nuo 2009 m., o ji pareiškė pretenziją 2012 m., t. y. praėjus beveik trejiems metams. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė toleravo tokį A. R. elgesį gana ilgą laikotarpį, o siekdama jį iškeldinti, turi įrodyti ieškinio pagrindą bei buvusio susitarimo nutraukimo padarinius.

Neištyrus aplinkybių, nurodytų šios nutarties 38 punkte, byloje negali būti priimtas teisingas sprendimas dėl ieškovės reikalavimo iškeldinti atsakovą A. R. iš ginčo rūsio pagrįstumo. Todėl bylos dalis dėl ieškovės ieškinio reikalavimo iškeldinti atsakovą iš ginčo rūsio patalpų grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bendraturčių prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu

CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi 2005 m. gruodžio 1 d. susitarimo sudarymo dieną) buvo nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi: daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

CK 4.77 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos (1 dalis). Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims (2 dalis).

CK 4.81 straipsnyje nustatyta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (1 dalis). Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis (2 dalis).

CK 4.254 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešame registre turi būti registruojami sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad notarinę sandorio formą nustatančiose teisės normose neatskleidžiama, kas laikytina teisiškai reikšmingu (reikalaujančiu įforminti sandorį notarine tvarka) nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių suvaržymu. Įstatymo analogijos pagrindu (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) aiškinant šią teisinę sąvoką taikytinos privalomąjį sandorių registravimą reglamentuojančios teisės normos. Pagal CK 4.254 straipsnio 1 dalį teisiškai reikšmingi (sandorio formos aspektu) yra ne bet kokie, o esminiai daiktų ar daiktinių teisių suvaržymai – sandoriai ar sprendimai, kuriais,,iš esmės“ keičiamos daikto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stats kamps“ v. V. B., bylos Nr. 3K-3-200/2008).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas kvalifikavo 2005 m. gruodžio 1 d. bendraturčių prašymą (susitarimą) kaip sandorį, pakeičiantį daiktinių teisių apimtis ir naudojimosi tvarką, kuriam taikoma CK 4.81 straipsnio 2 dalis (t. y. privaloma notarinė forma).

Kolegija konstatuoja, kad 2005 m. gruodžio 1 d. bendraturčių prašymas, pateiktas VĮ Registrų centrui, kuriame nurodyta, jog R. K. priklauso rūsys, savo turiniu keitė tik bendraturčių daiktinių teisių idealių dalių perskaičiavimą po kadastrinių duomenų patikslinimo. Pateikus ir įregistravus šį prašymą VĮ Registrų centrui, nepasikeitė nė vieno iš bendraturčių idealiosios dalys CK 4.77 straipsnio nustatytais pagrindais, nes nė vienas iš minėto susitarimo dalyvių (tarp jų – R. K.) nedidino turimo daikto ir jo vertės.

Teismų nustatyta, kad ieškovės sutuoktinis įgijo nuosavybės teises į 550 kv. m statinį – valgyklą su priestatais, o pardavinėjo to paties nekilnojamojo daikto dalis sutartyse nurodydamas valgyklos plotą – 452 kv. m, t. y. neįskaičiuodamas į šį plotą ginčijamo rūsio patalpų ploto. Tokie ieškovės sutuoktinio nuosavybės teisių registravimo netikslumai negali būti prilyginami bendraturčio bendro daikto padidėjimui, nes realiai daiktas buvo toks pat, tik keitėsi teisių į šį daiktą išviešinimo tvarka. Tačiau Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nenulemia daikto paskirties ir jo ryšių su kitais daiktais.

Teisinis reglamentavimas, galiojęs 1997 m. liepos 29 d., 1998 m. balandžio 17 d. sutarčių sudarymo metu (32 punktas), nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo rūsys turi būti suprantamas kaip bendro naudojimo patalpos ar priklausinys vien dėl to, kad jis sutarčių sudarymo metu nebuvo registravimo Nekilnojamojo turto registre objektas. Pasikeitęs teisinis reglamentavimas (33 punktas) įtvirtino galimybę registruoti kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus ir turto priklausinius bei dalis. Tačiau, pabrėžtina, šis reglamentavimas nustatė teisę, bet ne pareigą įregistruoti nekilnojamojo turto dalis ir priklausinius.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, teismams nebuvo pagrindo pripažinti rūsį nei valgyklos priklausiniu, nei bendro naudojimo patalpomis, nes šalys, sudarydamos sutartis, neišreiškė valios perduoti ir perimti ginčo rūsio dalį, proporcingą įsigytai valdomai patalpų daliai. 2005 m. susitarimu nebuvo keičiama bendraturčių dalies valgyklos pirkimo–pardavimo sutartyse nustatyta naudojimosi tvarka. Dalių perskaičiavimo tvarka nekeitė iš esmės bendraturčių daiktinių teisių turinio, todėl tokiam susitarimui imperatyviai nekeliami notarinės formos reikalavimai (CK 1.74 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, norint rūsį pripažinti atskiromis patalpomis, jos turėtų būti atidalytos, teisiškai įregistruotos ir kiekvienai iš jų turi būti suteiktas unikalus numeris. Tačiau tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė, taikydamas CK normas ir jas aiškinančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, galiojusias po 1997 m. liepos 29 d., 1998 m. balandžio 17 d. sutarčių sudarymo. Tačiau vien tas faktas, kad rūsys 1997 m. liepos 29 d., 1998 m. balandžio 17 d. sutarčių sudarymo metu nebuvo atidalytas, teisiškai įregistruotas ir jam nebuvo suteiktas unikalus numeris, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad rūsio patalpos nebuvo atskiros ir imperatyviai turėjo būti perleistos valgyklos bendraturčiams.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiu 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą (susitarimą), pažeidė materialiosios teisės normas (CK 1.74, 4.81 straipsniai). Dėl to naikintina skundžiamos teismo nutarties dalis, kuria patenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl 2005 m. gruodžio 1 d. prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu, ir paliekama nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria šis priešieškinio reikalavimas atmestas.

Dėl priešieškinio reikalavimo palikimo nenagrinėto

CPK 296 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu yra pareikšta keletas reikalavimų, o žyminis mokestis sumokėtas tik už dalį iš jų, – neapmokėtų reikalavimų dalyje (8 punktas). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 8 punkto pagrindu ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą laikotarpį trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme.

Bylos duomenimis, atsakovas priešieškinyje nurodė du atskirus reikalavimus: 1) pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą (susitarimą); 2) nustatyti rūsio patalpų naudojimosi tvarką. Atsakovas sumokėjo žyminį mokestį už vieną neturtinį priešieškinio reikalavimą (143 Lt / 41,42 Eur). Pirmosios instancijos teismas priėmė tokį priešieškinį, nenustatęs jo trūkumų. Ieškovė neprašė atsiliepime į priešieškinį bei proceso pirmosios instancijos teisme metu palikti atsakovo priešieškinio dalį nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismui nenustačius priešieškinio trūkumų dėl žyminio mokesčio dalies nesumokėjimo, ieškovei nekėlus priešieškinio palikimo nenagrinėto klausimo CPK 296 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu pirmosios instancijos teisme, byloje nebuvo pagrindo dalį priešieškinio palikti nenagrinėtą.

CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė argumentą, kad vienas atsakovo priešieškinio reikalavimas neapmokėtas žyminiu mokesčiu, todėl turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neatsakė į šį argumentą, neminėjo jo ieškovės apeliacinio skundo aprašyme.

Sistemiškai aiškinant CPK 296 straipsnio 2 dalį, 306 straipsnio 2 dalį, galima daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas galėjo nenagrinėti šio ieškovės apeliacinio skundo argumento, nes ši aplinkybė nebuvo ginčo dalykas pirmosios instancijos teisme. Nors apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šio apeliacinio skundo argumento, tačiau tai neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Dėl to negali būti naikinama teismų sprendimų dalis, susijusi su atsakovo A. R. priešieškinio reikalavimų nagrinėjimu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui nutarus grąžinti dalį bylos nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, kuria paskirstytos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos, naikintina.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 10,55 Eur. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti dalį bylos nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 3 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria patenkintas priešieškinio reikalavimas dėl 2005 m. gruodžio 1 d. prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu, ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas šis priešieškinio reikalavimas dėl 2005 m. gruodžio 1 d. prašymo (susitarimo), sudaryto tarp R. K., J. B., V. V. ir A. K., pripažinimo negaliojančiu.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis atmesti I. M. K. reikalavimą iškeldinti A. R. iš rūsio patalpų Neringoje, Juodkrantėje, (duomenys neskelbtini), panaikinti ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria A. R. priteista iš I. M. K. 372,92 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 15,62 Eur žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Informaciją apie priimtą teismo nutartį perduoti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Janina Stripeikienė

Donatas Šernas