Civilinė byla Nr. 3K-3-96-916/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01122-2014-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 69 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Entafarma“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Entafarma“ ieškinį atsakovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl pirkimo sąlygų pripažinimo neteisėtomis, dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Viešųjų pirkimų tarnybai.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Entafarma“ (toliau – ieškovė, kasatorė, tiekėja) kreipėsi į teismą prašydama pripažinti neteisėtu atsakovės Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – atsakovė, VLK, perkančioji organizacija) 2014 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 4K-3796 dėl ieškovės pretenzijos dėl konkurso sąlygų patikslinimo; pripažinti neteisėta atviro konkurso sąlygų techninės specifikacijos sąlygą, kuria nustatyta, kad pirmoje Konkurso dalyje yra perkamas vaistinis preparatas Infliximab konkrečiu firminiu pavadinimu Remicade 100 mg N1; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad atsakovė vykdė atvirą konkursą,,Tumoro nekrozės faktoriaus alfa inhibitorių reumatoidiniam, psoriatiniam, juveniliniam artritui, ankilozuojančiam spondilitui, crohno ligai, opiniam kolitui ir sunkiai psoriazei gydyti pirkimas“ (pirkimo Nr. 150601) (toliau – Konkursas), apie jį 2014 m. balandžio 24 d. paskelbė Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (toliau – CVP IS) priemonėmis. Ieškovė CVP IS priemonėmis 2014 m. balandžio 14 d. atsakovei pateikė prašymą patikslinti Konkurso sąlygų techninę specifikaciją, nenurodant vaisto Infliximab konkretaus firminio pavadinimo. Atsakovė 2014 m. balandžio 15 d. pateikė ieškovei atsakymą ir ją informavo, kad pirmoje Konkurso dalyje vaistas Infliximab bus perkamas pacientų gydymui užtikrinti, o konkuruojančios yra ketvirta, penkta, septinta ir aštunta Konkurso dalys, kuriose tiekėjai galės siūlyti visus registruotus vaistinius preparatus pagal bendrinį pavadinimą. Ieškovė 2014 m. balandžio 25 d. pateikė pretenziją, reikalaudama, kad atsakovė patikslintų konkurso sąlygų techninės specifikacijos pirmą Konkurso dalį ir išbrauktų iš jos vaistinio preparato firminį pavadinimą Remicade. Atsakovė 2014 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 4K-3796 pretenzijos netenkino, nurodydama, kad pirkimo specifikacija pirmoje Konkurso dalyje atitiko perkančiosios organizacijos pirkimo objektui keliamus būtinus reikalavimus. Ieškovės teigimu, atsakovė, nepagrįstai techninėje specifikacijoje nurodydama konkretaus firminio vaisto pavadinimą, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 25 straipsnio 8 dalį. Atsakovė, nurodydama tik konkretų vaisto pavadinimą Remicade, tačiau nenurodydama, kad gali būti pateikiami lygiaverčiai šiam preparatui vaistų pasiūlymai, o rinkoje tik kelios įmonės pardavinėja nurodytą vaistą, sudarė palankesnes sąlygas tam tikriems tiekėjams dalyvauti ir laimėti pirkimą, o kitų tiekėjų, siūlančių vaistinius preparatus, lygiaverčius Remicade (kurių veiklioji medžiaga taip pat yra Infliximab), pasiūlymai būtų atmesti kaip neatitinkantys konkurso sąlygose nustatytų reikalavimų.
Ieškovė nurodė, kad Europos Bendrijos vaistinių preparatų registre yra įregistruoti trys vaistiniai preparatai, kurių prekiniai pavadinimai Remicade, Inflectra ir Remsima, o veiklioji medžiaga yra Infliximab. Atsižvelgdama į tai, ieškovė Remsima laikė lygiaverčiu vaistiniu preparatu Remicade.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Ji nurodė, kad tiekėjams Konkurso sąlygų skyriuje „Pastabos“ paaiškino, jog pirmoje Konkurso dalyje nurodyti perkami vaistai Infliximab (Remicade) buvo perkami tik pacientų gydymui tęsti. Atsakovė, remdamasi Europos vaistų agentūros (European Medicines Agency) (toliau – EMA) rekomendacijomis, teigė, kad panašūs biologiniai preparatai negali būti laikomi identiškais referenciniam preparatui ir apie konkretaus preparato paskyrimą pacientui turi spręsti kvalifikuotas priežiūros specialistas. Atsakovė pažymėjo, kad iki šiol pirko tris TNF inhibitorius – vaistus Infliximab (Remicade), Etanercept ir Adalimumab, todėl, rengiant konkurso techninę specifikaciją, pirmoje ir antroje Konkurso dalyse buvo nustatytas atitinkamų vaistų kiekis, būtinas pacientų gydymo tęstinumui užtikrinti.
Atsakovė nurodė, kad, EMA vertinimu, panašūs biologiniai vaistiniai preparatai nėra generiniai. Panašaus biologinio vaisto veiklioji medžiaga yra panaši į biologinio referencinio vaisto veikliąją medžiagą, tačiau gali būti skirtumo dėl jų sandaros kompleksiškumo ir gamybos procesų, todėl biologiniams vaistams negali būti taikomos tos pačios tarpusavio pakeičiamumo taisyklės, kaip generiniams vaistams, kurių cheminės struktūros paprastesnės ir kurie laikomi tapačiais originaliems vaistams. Be to, EMA ir Europos Komisijos teigimu, dėl konkretaus preparato paskyrimo pacientui sprendžia kvalifikuotas sveikatos priežiūros specialistas.
Atsakovės nuomone, pacientams, gydomiems referenciniu vaistu, esant geram gydymo poveikiui, būtų nesaugu keisti vaistą kitu, biologiškai panašiu vaistu, nes tai keltų grėsmę pasiektam ligos kontrolės efektyvumui ir (ar) saugumui.
Išvadą byloje teikianti institucija Viešųjų pirkimų tarnyba sutiko su atsakove bei jos pozicija dėl pirkimo pirmos dalies specifiškumo, nes perkamo vaisto pavadinimo nurodymas techninėje specifikacijoje yra svarbus perkančiosios organizacijos vykdomai veiklai įgyvendinti, taip pat susijęs su visuomenės narių sveikata. Ji pažymėjo, kad tam tikrų reikalavimų pirkimo objektui nustatymas yra perkančiosios organizacijos diskrecijos teisė, tačiau techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovė, ginčydama Konkurso sąlygų techninės specifikacijos sąlygą, nustatančią, jog pirmoje Konkurso dalyje yra perkamas vaistinis preparatas Infliximab konkrečiu pavadinimu Remicade 100 mg N1, iš esmės nepateikė jokių konkrečių įrodymų dėl galimybės pacientų gydymą biologiniais referenciniais vaistais automatiškai pakeisti gydymu panašiais biologiniais vaistais. Teismo vertinimu, ieškovė, pateikdama į bylą duomenis apie atliktus tyrimus, nepateikė duomenų apie automatinio vaistų Remsima keitimo į Remicade gydymo metu galimybes.
Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovės parengtos Konkurso sąlygos, kurių techninės specifikacijos pirmoje Konkurso dalyje nurodyta, jog perkamas vaistinis preparatas Infliximab konkrečiu prekiniu pavadinimu Remicade 100 mg N1, yra teisėtos ir pagrįstos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2014 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, sutikdama su jame išdėstytais motyvais.
VPĮ 25 straipsnis reglamentuojama techninė specifikacija. Techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų (VPĮ 25 str. 2 d.). VPĮ 25 straipsnio 3 dalies 1 punkte taip pat nustatomas reikalavimas, kad techninėje specifikacijoje apibūdintas pirkimo objektas būtų pateikiamas kartu su žodžiais „arba lygiavertis“. Be to, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas ar prekės ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti. Toks nurodymas yra leistinas išimties tvarka, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal VPĮ 25 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Šiuo atveju nurodymas pateikiamas įrašant žodžius „arba lygiavertis“ (VPĮ 25 str. 8 d.).
Centralizuotai perkamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių specifikacijų rengimo bei šių vaistų ir priemonių viešojo pirkimo konkurso pasiūlymų vertinimo komisijos sudarymo bei pasėdžių su gydytojais specialistais (ekspertais) organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto atsakovės direktoriaus 2011 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. IK-237 (toliau – Aprašas), 4 punkte nustatyta, kad centralizuotai perkamo vaisto specifikacijoje gali būti nurodomas vaisto bendrinis pavadinimas, vaisto stiprumas ir farmacinė forma, galiojimo terminas, planuojamas įsigyti preliminarus šių vaistų kiekis. Aprašo 7 punkte nurodyta, kad apibūdinant pirkimo objektą centralizuotai perkamo vaisto specifikacijoje negali būti nurodomas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas ar prekės ženklas, patentas, tipai, kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti. Šie duomenys gali būti pateikiami tik išimties tvarka, jei pirkimo objekto neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti. Šiuo atveju specifikacijoje įrašomi žodžiai „arba lygiavertis“ ir po šių žodžių nurodomi minėti duomenys.
Teisėjų kolegija, įvertinusi VPĮ ir Aprašo nuostatas, sutiko, kad juose nenustatyta galimybės pirkti konkretaus pavadinimo objekto be teisės siūlyti lygiavertes prekes, tačiau pažymėjo, jog išimtiniais atvejais, kuriuos pateisina sutarties dalyko specifika, apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje leidžiama nurodyti konkretų modelį ar šaltinį, konkretų procesą ar prekės ženklą, patentą, tipą, konkrečią kilmę ar gamybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010).
Nagrinėjamu atveju nustatytų reikalavimų specifiškumas kyla dėl byloje esančio viešojo intereso – pacientų, sergančių sunkiomis lėtinėmis, uždegimus ir neįgalumą sukeliančiomis sąnarių, žarnyno ir odos ligomis, kuriems sunkios autoimuninės kilmės ligos pažeidžia daugelį organizmo sistemų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad gydymas biologiniais vaistais iš esmės pagerino tokiomis ligomis sergančių asmenų gyvenimo kokybę, darbingumą, sumažino neįgalumą ir pagerino ligos prognozę, todėl gydymo nutraukimas, sustabdymas ar bet koks šių pacientų būklės sveikatos pabloginimas yra nepateisinamas jokiais (medicininiais, moraliniais ar ekonominiais) aspektais ir tai gali turėti neigiamos įtakos tolesnei šių sunkių ligų kontrolei. Į bylą pateiktas vaistu Remicade gydomų pacientų sąrašas patvirtina, kad 2014 m. sausio–spalio mėnesiais šiuo vaistu, skiriamu tęstiniam gydymui, yra gydomi 226 pacientai, gydymas yra efektyvus ir keisti jį kiti panašiu vaistu nėra klinikinių indikacijų.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad viešieji pirkimai neturi būti laikomi išimtinai formaliomis procedūromis, atliekamomis be savo vidinių turiningųjų tikslų (pvz., konkurencijos skatinimo). Perkančiosios organizacijos veiksmai, pro forma neatitinkantys VPĮ ar konkretaus pirkimo dokumentų nuostatų, nepripažintini viešųjų pirkimų principų pažeidimu, todėl teismų neturi būti kvalifikuojami kaip neteisėti ir naikinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2010).
Kadangi atsakovė, pirmoje Konkurso dalyje nurodydama konkretų vaistą prekiniu pavadinimu Infliximab (Remicade), siekė jį įsigyti tik tęstiniam pacientų, kuriems šis vaistas buvo veiksmingas, gydymui, teisėjų kolegija darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog ji pažeidė VPĮ 25 straipsnio 8 dalies reikalavimus, nustatančius, kad atsakovės parengtos konkurso sąlygos, kurių techninės specifikacijos pirmoje pirkimo dalyje nurodytas vaistinis preparatas Infliximab konkrečiu prekiniu pavadinimu Remicade 100 mg N1, yra teisėtos ir pagrįstos, nėra pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai ir tikslai.
Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliantė neįrodė, jog nagrinėjamu atveju yra galimas panašių biologinių vaistų ir biologinių referencinių vaistų keitimas gydymo metu ir jos siūlomas vaistas Remsima pagal konkurso sąlygas atitinka VPĮ 25 straipsnio 8 dalyje nurodytą reikalavimą „arba lygiavertis“ (CPK 178, 185 straipsniai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Entafarma“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl draudimo techninėje specifikacijoje nurodyti perkamo vaistinio preparato konkretų pavadinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad perkančiajai organizacijai yra suteikta teisė nustatyti ir apibrėžti pirkimo objektą apibūdinančius reikalavimus, kurie, jos nuomone, yra būtini siekiant užtikrinti sėkmingą pirkimo sutarties įvykdymą, tačiau tai ji turi daryti nepažeisdama VPĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 25 straipsnio nuostatų. Perkančiajai organizacijai yra draudžiama specifikacijoje nurodyti konkretų prekės firminį pavadinimą, priešingas elgesys laikytinas pažeidžiančiu VPĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija Konkurso sąlygose nurodė, kad pirmoje pirkimo dalyje ji perka ne vaisto veikliąją medžiagą Infliximab, o konkretų vaistinį preparatą Remicade. Tokia sąlyga pažeidžia VPĮ 25 straipsnio 8 dalies nuostatas, diskriminuoja rinkoje veikiančius tiekėjus, galinčius pasiūlyti lygiaverčius vaistiniam preparatui vaistus, bei neužtikrina sąžiningos tiekėjų konkurencijos (VPĮ 25 straipsnio 2 dalis).
Aprašo 4 punkte nustatyta, kad centralizuotai perkamo vaisto specifikacijoje gali būti nurodomas vaisto bendrinis pavadinimas, vaisto stiprumas ir farmacinė forma, galiojimo terminas, planuojamas įsigyti preliminarus vaistų kiekis; 7 punkte – kad apibūdinant pirkimo objektą centralizuotai perkamo vaisto specifikacijoje negali būti nurodomas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas ar prekės ženklas, patentas, tipai, kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti. Šie duomenys gali būti pateikiami tik išimties tvarka, jei pirkimo objekto neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti. Šiuo atveju specifikacijoje įrašomi žodžiai „arba lygiavertis“ ir po šitų žodžių nurodomi minėti duomenys.
Perkančioji organizacija pažeidė VPĮ ir Aprašo nuostatas, dėl to lygiaverčiai tiekėjų pasiūlymai buvo atmesti kaip neatitinkantys pirkimo dokumentų reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas, t. y. privalo egzistuoti bent viena iš šių sąlygų: ypatinga perkamo objekto svarba, objekto specifinė paskirtis arba viešasis interesas bei poreikis jį apsaugoti.
Kasatorės įsitikinimu, ne bet kokie atvejai gali pateisinti imperatyviųjų VPĮ 25 straipsnio reikalavimų nesilaikymą ir konkurencijos ribojimą, ir vien aplinkybė, kad byloje egzistuoja viešasis interesas (dėl to, kad perkamas vaistas bus skiriamas sunkiai sergantiems ligoniams), nesudaro teisėto pagrindo nesilaikyti imperatyviųjų įstatymo nuostatų, nes visi pirkimai iš esmės yra susiję su viešuoju interesu. Taigi, vien tai, kad pirkimo objektas yra visuomenei reikalingi vaistai, nesuteikia pagrindo nesilaikyti VPĮ imperatyviųjų nuostatų ir varžyti tiekėjų galimybę siūlyti lygiavertes prekes.
Neabejotina, kad tuo atveju, jei lygiavertis vaistinis preparatas gali būti skiriamas pradedant gydymą (kai reikia didžiausio gydomojo efekto poveikio), jis gali būti skiriamas pacientui ir gydymo metu (nebent objektyvūs duomenys patvirtintų priešingą aplinkybę). Tiek pirmoje, tiek ketvirtoje Konkurso dalyse perkami vaistai, siekiant gydyti ligonius, sergančius ta pačia liga, abiejų Konkurso dalių tikslas yra vienodas, perkamais vaistais siekiama pašalinti tas pačias indikacijas. Lietuvos apeliacinio teismo argumentas, kad sutarties dalyko specifiškumą lemia tai, jog perkami vaistai skirti jau paskirtam gydymui tęsti, yra nepagrįsti, nes gydymą galima tęsti nusipirkus lygiaverčius vaistus vaistiniam preparatui Remicade.
Kasatorė pateikė teismui itin daug įrodymų, kad biologiškai panašus vaistas Remsima yra laikomas lygiaverčiu referenciniam vaisiui Remicade (abiejų šių vaistų veiklioji medžiaga yra ta pati) ir gydymas vaistiniu preparatu Remsima yra lygiai toks pat efektyvus, kaip ir Remicade. Kasatorė tinkamai pagrindė bei įrodė savo ieškinio reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Be to, vaisto Remsima ekvivalentiškumą (lygiavertiškumą) Remicade patvirtina atlikti oficialūs tyrimai; vaistinį preparatą Remicade galima sėkmingai pakeisti Remsima ir tai nesukels jokių neigiamų padarinių; Remsima yra sėkmingai vartojamas kitose Europos Sąjungos valstybėse. Taigi, šioje byloje, priešingai nei aiškino apeliacinės instancijos teismas, negali būti konstatuotas išimtinis atvejis, leidžiantis netaikyti imperatyviųjų įstatymo normų.
Dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad ne atsakovė privalėjo pagrįsti, jog referencinių vaistų keitimas biologiškai panašiais gali būti nesaugus, keliantis grėsmę ligonių sveikatai ar nepraktikuojamas, o ieškovei kilo pareiga įrodyti ieškinyje išdėstytas aplinkybes, t. y. ji, siūlydama vaistinį preparatą Remsima, privalėjo įrodyti, kad vaistai gydymo metu galėjo būti saugiai keičiami. Taip Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą ieškovei, nes pareiga pateikti konkurenciją ribojančių reikalavimų įtikinamą pagrindimą tenka perkančiajai organizacijai (CPK 178 straipsnis). Atsakovė nagrinėjant bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pirmos Konkurso dalies sutarties dalyko išskirtinumą bei specifiškumą, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, kad Konkurso sąlyga, nustatanti, jog tiekėjai gali siūlyti tik konkretaus firminio pavadinimo vaistą Remicade, yra teisėta ir pagrįstai varžanti tiekėjų konkurenciją.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tiekėjas, siūlantis lygiavertį pirkimo objektą, turi pateikti perkančiajai organizacijai priimtinus tai patvirtinančius įrodymus. Tokiais įrodymais gali būti įvairūs kokybę liudijantys dokumentai, mokslinės išvados ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalga Nr. 31). Ieškovė nagrinėjamoje byloje pateikė daug rašytinių įrodymų: mokslinių išvadų, įvairių tyrimų rezultatų, mokslinių konferencijų medžiagos ir kt., tačiau teismai dėl jų nepasisakė, taip pažeisdami CPK 183, 185 straipsnių nuostatas.
Dėl viešųjų pirkimų tikslo pažeidimo. Atsižvelgdama į pirkimo sąlygų priede nurodytus kiekius ir pasiūlytas kainas, atsakovė įsigijo vaistus, kurie yra daugiau kaip 2 milijonais litų brangesni, todėl akivaizdu, kad pirkdama tik vaistinį preparatą Remicade ji neracionaliai naudoja pirkimui skirtas lėšas ir taip pažeidžia viešųjų pirkimų tikslą (VPĮ 3 straipsnio 2 dalis), kuris yra svarbus per se (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009, 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2011).
Vadovaujantis VPĮ, Direktyva Nr. 2004/18, kasacinio ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, viešųjų pirkimų principais ir tikslu, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo priimti sprendimai yra neteisėti, todėl naikintini.
Atsiliepimu atsakovė su kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartį.
Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nurodė, kad teisės aktuose nenustatyta galimybės pirkti konkretaus pavadinimo objekto be teisės siūlyti lygiavertes prekes, tačiau pažymėjo, kad šios nuostatos išimtiniais atvejais, kuriuos pateisina sutarties dalyko specifika, apibūdinant pirkimo objektą techninėje specifikacijoje, leidžia nurodyti konkretų modelį ar šaltinį, konkretų procesą ar prekės ženklą, patentą, tipą, konkrečią kilmę ar gamybą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad VPĮ įtvirtintas reikalavimas užtikrinti lygias sąlygas visiems tiekėjams dalyvauti pirkimo procedūrose, draudimas juos diskriminuoti ar riboti konkurenciją negali būti suprantamas kaip visiškai absoliutus, tačiau bet koks perkančiosios organizacijos potencialus ar faktinis tiekėjų dalyvavimo viešojo pirkimo konkurse varžymas turi atitikti tokio varžymo tikslingumo ir pagrįstumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010).
Konkurenciją riboja pernelyg aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai, kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams. Perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas. Tokiu įrodymu gali būti ypatinga perkamo objekto svarba ar sutarties, kuria siekiama įsigyti šį objektą, specifinė paskirtis, arba tai, kad aukštą reikalavimą pateisina viešojo intereso apsauga
Atsakovė dėl Konkurso pirmoje Konkurso dalyje perkamo vaistinio preparato Remicade ypatingos svarbos, specifikos ir viešojo intereso yra pasisakiusi atsiliepimuose į ieškinį ir į apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad TNF inhibitoriai yra biologiniai vaistai, tai reiškia, kad į jų sudėtį įeina viena ar daugiau veikliųjų medžiagų, kurias gamina gyvi organizmai arba kurios išgautos iš gyvų organizmų. Panašus biologinis vaistas – tai biologinis vaistas, sukurtas taip, kad būtų panašus į egzistuojantį biologinį vaistą (referencinį vaistą). Panašūs biologiniai vaistai ir biologiniai referenciniai vaistai yra panašūs, bet netapatūs. Referencinis vaistas Infliximab (Remicade), kurio patento apsauga yra pasibaigusi, šiuo metu turi du registruotus panašius biologinius vaistus (analogus) prekiniais pavadinimais Remsima ir Inflectra. Panašūs biologiniai vaistai nėra tas pats, kaip generiniai vaistai, kurie yra referencinių vaistų kopijos ir kurie laikomi identiškais referenciniams vaistams. Panašaus biologinio vaisto veiklioji medžiaga yra panaši į biologinio referencinio vaisto veikliąją medžiagą, tačiau gali būti skirtumų dėl jų sandaros kompleksiškumo ir gamybos procesų. Todėl biologiniams vaistams negali būti taikomos tos pačios tarpusavio pakeičiamumo taisyklės, kaip generiniams vaistams, kurių cheminė struktūra paprastesnė ir kurie laikomi identiškais originaliems vaistams.
Būtina pabrėžti, kad, atsižvelgiant į pirkimo objekto specifiką, siekiant viešojo pirkimo tikslo, Konkurso techninę specifikaciją parengė VLK direktoriaus sudaryta komisija iš 17 narių –gydymo įstaigų vadovų paskirtų aukštos kvalifikacijos gydytojų specialistų – ekspertų, turinčių ilgametę pacientų, kuriems gydyti skiriami perkami vaistai, gydymo patirtį. Komisijai įsakymu buvo pavesta parengti Konkurso specifikaciją, užtikrinant konkurso dalyvių lygiateisiškumo ir nediskriminavimo bei skaidrumo principų laikymąsi. Vykdydama nurodytą pavedimą komisija, atsižvelgusi į EMA ir Europos Komisijos rekomendacijas bei išdėstytą poziciją dėl perkamų vaistinių preparatų pacientams skyrimo, pagal kurias panašūs biologiniai preparatai negali būti laikomi identiškais referenciniam preparatui ir apie konkretaus preparato paskyrimą pacientui turi spręsti kvalifikuotas sveikatos priežiūros specialistas, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos gastroenterologų draugijos ir Lietuvos reumatologų asociacijos teikiamą nuomonę dėl biologinių ir panašių biologinių vaistų skyrimo bei įvertinusi pacientams (tiek gydomiems tęstiniu gydymu, tiek naujiems) gydyti būtiną TNF inhibitorių poreikį, parengė Konkurso techninę specifikaciją, ją sudarė aštuonios Konkurso dalys. Tik vienoje Konkurso dalyje buvo vertinamas visų tiekėjų siūlomas vaistinis preparatas Remicade, perkamas dėl ypač svarbių priežasčių, užtikrinant pacientų tęstinį gydymą. Ketvirtoje–aštuntoje Konkurso dalyse siūlomi vaistai buvo perkami naujiems pacientams gydyti ir pasiūlymai šiose Konkurso dalyse buvo vertinami pagal mažiausią vieno paciento 52 savaičių gydymo kainą.
Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu centralizuotai pirktais TNF inhibitoriais yra gydoma apie 1015 pacientų. Gydymo nutraukimas, sustabdymas ar koks šių pacientų būklės sveikatos pabloginimas yra nepateisinamas jokiais aspektais ir tai turi neigiamos įtakos tolesnei jų sunkių ligų kontrolei. Tai, kad keičiant vaistus gydymo metu gali pablogėti pacientų sveikatos būklė, nurodė ir kasatorė, ji teigė, kad vaistinis preparatas Remsima yra lygiavertis techninėje specifikacijoje nurodytam Remicade ir neturės jokio didesnio poveikio pacientų gydymo tęsimo rezultatams.
Atsakovė dėl objektyvių priežasčių, esant išskirtomis aplinkybėmis, negalėjo įvykdyti VPĮ 25 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo (taip pat nurodyti „arba lygiavertis“), nes, siekdama tęsti pacientų, pradėtų gydyti vaistiniu preparatu Remicade gydymą, buvo priversta pirmoje Konkurso dalyje nurodyti vienintelį tuo metu vartotą tinkamą referencinį biologinį vaistą Remicade.
Pažymėtina, kad vykdant 2013 m. gruodžio 20 d. Europos Komisijos įgyvendinimo direktyvą 2012/52/ES buvo pakeistos Receptų rašymo ir vaisių bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) gyventojams taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112, kurių 13.2.1.2 punkte pažymima, jog skiriant biologinius vaistus nurodomas bendrinis pavadinimas, o skliaustuose – prekinis pavadinimas. Tai patvirtina, kad atsakovės pozicija dėl biologinių vaistų keitimo gydymo metu yra teisinga, pagrįsta ir taikoma kitose Europos Sąjungos šalyse.
Kasatorės teismui pateikti įrodymai pagrindžia tik tai, kad gydymas vaistiniu preparatu Remsima yra toks pat efektyvus kaip ir Remicade, o įrodymų apie vaistų pakeičiamumą gydymo metu pateikta nebuvo.
Atsakovė teismams pateikiamuose procesiniuose dokumentuose nurodė priežastis, aplinkybes ir pagrindė, kodėl būtina Konkurso pirmoje Konkurso dalyje nurodyti konkretų vaistinio preparato Remicade pavadinimą, o šiuo metu įrodymų dėl vaistų keitimo gydymo metu pateikti negali nė viena proceso šalis, nes patikimų ir išsamių tyrimų ir įrodymų, kuriais galėtų remtis gydytojai specialistai, keisdami vaistinius preparatus, kol kas nėra.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas tikrina skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; vykdydamas kasacijos funkciją, nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, paprastai neperžengia kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nebent dėl viešojo intereso apsaugos gali išspręsti šalių ginčą aiškindamas ir taikydamas teisę ne tik dėl proceso dokumentuose nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų argumentų, t. y. tokiu atveju turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Šalys iš esmės nesutaria dėl Konkurso Techninės specifikacijos nuostatos, kurioje nurodyta, kad pirmoje Konkurso dalyje yra perkamas vaistinis preparatas Infliximab konkrečiu firminiu pavadinimu Remicade 100 mg N1 (toliau – ginčo Konkurso sąlyga). Pagrindinis ieškovės ir atsakovės nesutarimo objektas – ginčo Konkurso sąlygos teisėtumas VPĮ 25 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, atsižvelgiant į aplinkybę, kad tikrinio (firminio) vaisto pavadinimo Remicade nurodymas šalia veikliosios medžiagos Infliximab perkančiosios organizacijos grindžiamas siekiu užtikrinti veiksmingą ligonių gydymo tęstinumą.
Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo aspektais pagal šioje byloje nustatytus duomenis sprendžia dėl: a) perkančiosios organizacijos teisės Konkurso sąlygose nurodyti tikrinį (firminį) vaisto pavadinimą VPĮ 25 straipsnio nuostatų taikymo aspektu; b) tiekėjos pasiūlytų prekių (vaistų) lygiavertiškumo perkančiosios organizacijos siekiamiems įsigyti produktams vertinimo; c) perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių.
Dėl perkančiosios organizacijos teisės Konkurso sąlygose nurodyti tikrinį (firminį) vaisto pavadinimą VPĮ 25 straipsnio nuostatų taikymo aspektu
Kasatorė ginčo Konkurso sąlygą dėl VPĮ 25 straipsnio taikymo pirmiausia kvestionuoja dviem aspektais: dėl to, kad perkamas vaistas nurodytas ne tik bendriniu pavadinimu (t. y. pateikiant tik veikliąją jo medžiagą), bet kartu su firminiu pavadinimu, be to, šalia tikrinio (konkretaus) vaisto pavadinimo nebuvo nurodyta „arba lygiavertis“. Kaip nurodyta pirmiau, tokį ginčo Konkurso sąlygos įtvirtinimą perkančioji organizacija grindžia siekiamo tikslo specifiškumu – ligonių gydymo tęstinumu. Pastarosios teigimu, veiksmingo gydymo tęstinumą gali užtikrinti tik jau vartojamas vaistas, todėl jam iš esmės nėra lygiaverčio pakaitalo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai su tokia atsakovės pozicija iš esmės sutiko. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl šios bylos dalies (VPĮ 25 straipsnio nuostatų galimo pažeidimo) iš esmės nepasisakė, o akcentavo atsakovės argumentus, susijusius su panašių biologinių vaistų ir referencinių vaistų netapatumu, o šią aplinkybę kvalifikavo kaip pateisinančią ginčo Konkurso sąlygą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su ieškove, kad nei pagal VPĮ, nei Aprašo nuostatas nebūtų galima pirkti vaisto konkrečiu pavadinimu be papildomo nurodymo „arba lygiavertis“, tačiau vertino, jog perkamo objekto specifika – sunkių ligonių veiksmingo gydymo tęstinumu – pateisinama šių teisės aktų netaikymo išimtis. Teismas konstatavo, kad atsakovė dėl objektyvių priežasčių, esant išskirtinėms aplinkybėmis, negalėjo įvykdyti VPĮ 25 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo (taip pat nurodyti „arba lygiavertis“), kadangi, siekdama tęsti pacientų gydymą, buvo priversta nurodyti vienintelį, iki Konkurso paskelbimo jau vartotą referencinį vaistą Remicade.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, dėl šios ginčo dalies sutikdama su kasacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentai dėl VPĮ taikymo, vertinant atsakovės veiksmus ginčo Konkurso sąlygoje nurodyti konkretų (firminį) vaisto pavadinimą, taip pat šalia jo nepridėti įrašo „arba lygiavertis“, nepagrįsti, akivaizdžiai prieštarauja teisiniam reguliavimui ir jį aiškinančiai teismų praktikai, todėl šie teismų motyvai atitinkamai keičiami.
Kasacinio teismo pažymėta, kad VPĮ 25 straipsnyje yra sukonkretintas bendrasis nediskriminavimo principas, kiek jis aktualus perkančiosios organizacijos veiksmams, susijusiems su techninėmis specifikacijomis; teismai, nagrinėdami tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčus, ex officio sprendžia dėl VPĮ 25 straipsnio taikymo; draudimas diskriminuoti tiekėjus – pamatinė viešųjų pirkimų teisės nuostata, todėl jos vertinimas neturi išimtinai priklausyti nuo šalių, nes tokio pobūdžio ginčai peržengia privačių santykių ribas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kanalų valymas“ v. UAB „Aukštaitijos vandenys“, bylos Nr. 3K-3-231/2011); nesuvaržyta tiekėjų konkurencija – iš VPĮ implicitiškai išplaukiantis reikalavimas, jo neįtvirtinimas įstatyme expressis verbis nepaneigia šio perkančiajai organizacijai keliamo reikalavimo, nes vienas svarbiausių viešųjų pirkimų procedūrų reglamentavimo siekių – užtikrinti konkurenciją; atsižvelgiant į tai, teismai šalių ginčus turi spręsti ir pagal šį pagrindą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Leonhard Weiss RTE AS“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84-248/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPĮ 25 straipsnyje perkančiosioms organizacijoms expressis verbis įtvirtintas reikalavimas techninių specifikacijų nuostatomis užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų (VPĮ 25 straipsnio 2 dalis). Šie imperatyvai įgauna konkretų turinį kitose šio straipsnio nuostatose, kuriose įtvirtinamos pareigos perkančiosioms organizacijoms nustatant reikalavimus pirkimo objektui ir vertinant tiekėjų pasiūlymų atitiktį šiems reikalavimams: nepažeidžiant privalomų nacionalinių techninių reikalavimų tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, techninė specifikacija gali būti parengta, inter alia, nurodant standartą, techninį liudijimą ar bendrąsias technines specifikacijas; kiekviena nuoroda pateikiama kartu su žodžiais „arba lygiavertis“ (3 dalies 1 punktas), apibūdinant norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus (3 dalies 2 punktas); apibūdinant pirkimo objektą, techninėje specifikacijoje negali būti nurodytas konkretus modelis ar šaltinis, konkretus procesas ar prekės ženklas, patentas, tipai, konkreti kilmė ar gamyba, dėl kurių tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams būtų sudarytos palankesnės sąlygos arba jie būtų atmesti; toks nurodymas yra leistinas išimties tvarka, kai pirkimo objekto yra neįmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal standartą, techninį liudijimą, bendrąsias technines specifikacijas, norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus; šiuo atveju nurodymas pateikiamas įrašant žodžius „arba lygiavertis“ (8 dalis). Be to, VPĮ 3 priede įtvirtinta, kad prekių ar paslaugų pirkimo atveju techninė specifikacija – pirkimo dokumentu nustatyti produktui ar paslaugai apibūdinti reikalingi duomenys, tokie kaip kokybės lygio, poveikio aplinkai rodiklių, visų reikalavimų (taip pat ir galimybės naudotis neįgaliesiems) ir jų atitikties įvertinimo atlikimo, eksploatacinių savybių, produkto vartojimo (naudojimo), arba duomenys, apimantys produktui taikytinus reikalavimus, būtent: pavadinimas, kuriuo produktas parduodamas, terminologija, simboliai, bandymai ir bandymų metodai, pakavimas, žymėjimas ir ženklinimas, vartojimo (naudojimo) instrukcijos, gamybos procesai ir metodai ir atitikties įvertinimo tvarka.
Dėl VPĮ 25 straipsnio nuostatų taikymo kasacinio teismo konstatuota, kad perkančiajai organizacijai paliekama teisė nuspręsti, kokius reikalavimus nustatyti pirkimo dokumentuose, tačiau tai ji turi daryti nepažeisdama VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų viešųjų pirkimų principų, šio įstatymo 25 straipsnyje nustatyto draudimo dirbtinai riboti konkurenciją ir laikydamasi šiame straipsnyje nurodytų pirkimo objekto apibūdinimo taisyklių; pirkimo sąlygose perkamų daiktų savybės gali būti apibūdinamos tiksliais duomenimis, tačiau pagal nediskriminavimo principą draudžiama perkančiajai organizacijai viešojo pirkimo dokumentuose nurodyti konkrečius prekių pavadinimus, ženklus ar tipus, technines specifikacijas, jei tai suteiktų galimybę pirkime dalyvauti tik konkrečiam tiekėjui ar keliems tiekėjams, ir apribojant kitų potencialių tiekėjų dalyvavimą; taip perkančioji organizacija yra įpareigojama rinktis iš visų galimų tam tikrus funkcinius reikalavimus atitinkančių pirkimo objektų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba v. Akmenės rajono savivaldybės administracija, UAB „Affecto Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-507/2011).
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog pirkimo objekto nebuvo įmanoma tiksliai ir suprantamai apibūdinti pagal bendrąsias technines specifikacijas, norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus (VPĮ 25 straipsnio 8 dalis), juolab kad kitoms Konkurso dalims perkančioji organizacija nurodė tik vaistų veikliąsias medžiagas. Vadinasi, bendrasis, nenukreipiantis į konkretų gaminį prekės pavadinimas buvo galimas ir šia galimybe atsakovė pasinaudojo kitose Konkurso dalyse, todėl VPĮ 25 straipsnio 8 dalies išimtis netaikytina. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į teismų nevertintus byloje esančius duomenis apie tai, kad tarp šalių tapatus nesutarimas kilo prieš ginčo Konkursą, kai atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį su ieškove, laimėjusia centralizuotai vykdytą pirkimą dėl vaistų, kurių veiklioji medžiaga – Infliximab, o vėliau siekė nutraukti per CPO LT elektroninį katalogą paskelbtą šių vaistų užsakymą, nors pati nurodė jo sąlygas (T. 1, b. l. 81–87).
Kita vertus, net jei ir būtų priešingai (t. y. nebūtų įmanoma suformuoti reikalavimų prekei pagal bendrąsias savybes (žr. VPĮ 3 priedą), perkančioji organizacija bet kokiu atveju, kaip reikalaujama, nenurodė, kad priimamos lygiavertės prekės. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) konstatuota, kad tai, jog po konkrečios prekės aprašymo specifikacijose nėra pridėti žodžiai „arba lygiavertė“, gali ne tik atgrasyti ūkio subjektus, tiekiančius panašias prekes, nuo dalyvavimo konkurse, bet ir trikdyti importą Europos Sąjungos vidaus prekyboje, galimybę sudaryti sutartį paliekant tik Konkurso dalyviams, ketinantiems naudoti konkrečiai nurodytą prekę (žr. Teisingumo Teismo 1995 m. sausio 24 d. sprendimą Komisija prieš Nyderlandus, C-359/93, ECLI:EU:C:1995:14). Iš tiesų perkančioji organizacija, nors dėl to byloje šalys atskirai ginčijosi, ginčo Konkurso sąlyga eliminavo galimybę nagrinėti prekių lygiavertiškumą, nes iš anksto preziumavo ir tai įtvirtino Techninėje specifikacijoje, kad joks prekių lygiavertiškumas negalimas. Kita vertus, net jei atsakovė ir laikytų, kad ieškovės pasiūlytos prekės lygiavertės, ji negalėtų jų vertinti kaip tinkamų, nes tokios galimybės ginčo Konkurso sąlygoje nenustatyta, o priešingi veiksmai lemtų jos pakeitimą de facto ir tiekėjų lygiateisiškumo bei skaidrumo principų pažeidimą (dėl šio aspekto žr. Teisingumo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Komisija prieš Nyderlandus, C-368/10, ECLI:EU:C:2012:284, ir jame nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad VPĮ 25 straipsnio nuostatos aiškios, tikslios, iš esmės nepaliekančios taikymo laisvės, t. y. išimties. Pavyzdžiui, pirmiau nurodytame Teisingumo Teismo 2012 m. sprendime Komisija prieš Nyderlandus konstatuota, kad aiškių ir konkrečių reikalavimų ekologinius standartus atitinkančioms prekėms nenurodymas nepateisinamas didelės apimties šių reikalavimų aprašymu, todėl tik nuoroda į atitinkamą teisės aktą, kuriame būtų reglamentuojamas ekologinio prekės ženklo standartas, tiekėjų konkurencijos neužtikrina. Dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių taip pat pažymėtina, kad kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog bendrųjų įstatymo normų – viešųjų pirkimų principų (ar bendrųjų teisės principų) – taikymas, taip pat siekis užtikrinti viešąjį interesą nepateisina praktikos, kuria būtų akivaizdžiai nukrypta nuo teisinio reguliavimo, iškreipta įstatymo leidėjo valia sureguliuoti atitinkamus teisinius santykius (žr., pvz., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, bylos Nr. 3K-3-713/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Apeliacinės instancijos teismas savo poziciją dėl VPĮ 25 straipsnio nuostatų taikymo išimties grindžia kasacinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartimi, priimtoje UAB „15 minučių“ byloje (Nr. 3K-3-126/2010). Viena vertus, pastarojoje nutartyje pateiktas išaiškinimas ne dėl konkretaus reguliavimo, o tuo metu (kaip ir dabar) VPĮ neįtvirtinto pirkimo objektų atskyrimo (sujungimo) instituto, dėl kurio sprendžiama taikant svarbių priežasčių ir šių pateisinamumo kriterijus; antra vertus, vienoje naujausių kasacinio teismo išnagrinėtų viešųjų pirkimų bylų pirmiau nurodytos 2010 m. gegužės 4 d. nutarties ratio decidendi buvo išsamiai atskleista ir paaiškinta išplėtotos jurisprudencijos kontekste: viešojo intereso apsauga – ne besąlygiškai, o viena iš galimų perkančiosios organizacijos teisėtus veiksmus pagrindžiančių aplinkybių, vertintina pagal visus byloje surinktus duomenis; kasacinio teismo pozicija šiuo klausimu palaipsniui griežtėjo; be to, plėtojama praktika dėl viešojo intereso sudėtinių elementų (pirkimo objekto ir tiekėjų varžymosi) konkurencijos, taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad socialiai jautrių ar visuomenei labai reikalingų viešųjų pirkimų objektų įsigijimo teisėtumas dėl savo svarbos per se neturi būti vertinamas kitaip nei dėl kitų įsigijimų, o tiekėjų sąžiningas varžymasis dėl to neturi būti vertinamas mažiau palankiai; galimybė viešąjį interesą pirkimo objektu iškelti aukščiau už viešąjį interesą tiekėjų sąžiningu varžymusi turi būti aiškinama ir taikoma siaurai, išimtinai (žr. pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-84-248/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinės instancijos teismo motyvus ir atsakovės argumentus, susijusius su galimu tiekėjų konkurencijos varžymu, viešojo intereso svarba, aukštų ir specifinių reikalavimų pateisinamumu ir pan. Nekvestionuojama šio pirkimo reikšmė pacientų gydymui ir gyvenimo kokybei, taigi ir gydomų ligonių bei visuomenės suinteresuotumu šiais gėriais, tačiau tai per se nepateisina nukrypimo nuo aiškių ir imperatyviųjų VPĮ teisės normų. Tai bet kokiu atveju, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nelaikytina pažeidimu pro forma, nors ir būtų nustatytos išskirtinės tokį atsakovės sprendimą galbūt pateisinančios aplinkybės. Kasacinio teismo jau pasisakyta, kad tam tikrais atvejais aukšti ar VPĮ arba kitiems teisės aktams prieštaraujantys perkančiosios organizacijos reikalavimai nepateisinami jokiais atvejais, inter alia, kai dėl jų neįmanoma pateikti patikimo ir įtikinamo pagrindimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011). Kita vertus, paties Lietuvos apeliacinio teismo panašaus pobūdžio ginče dėl gydymo proceso tęstinumo (tiesa, ne dėl pacientų, kuriems buvo skirtas atitinkamas vaistas, o perkamų vaistų atitikties perkančiosios organizacijos turimai gydymo įrangai) spręsta, kad dėl šios aplinkybės nepateisinamas nukrypimas nuo VPĮ 25 straipsnio nuostatų ir nelegalizuojama perkančiosios organizacijos valia įsigyti konkrečią prekę (žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vitafarma“ v. VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė, bylos Nr. 2A-1686/2013).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad perkančioji organizacija turėjo galimybę ypatingos svarbos tikslų pasiekti laikydamasi VPĮ 25 straipsnio ir Aprašo nuostatų. Kaip nurodyta pirmiau, šioje VPĮ nuostatoje įtvirtinta, kad perkamos prekės gali būti apibūdintos pagal norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, veiksmingo ligonių gydymo tęstinumo tikslas pirmiau nurodytus apibūdinimus atitinka, todėl galėjo ir, esant atsakovės poreikiui, turėjo būti įtvirtintas Techninėje specifikacijoje prie bendrinio vaisto pavadinimo (Infliximab). Tokia galimybe perkančioji organizacija iš dalies ir pasinaudojo „pastabų“ grafoje nurodžiusi, kad vaistai perkami tik pacientų gydymo tęsimui. Vis dėlto dėl nagrinėjamo ginčo vien ši informacija gali būti vertinama kaip nepakankama ir galėtų būti papildyta kitais kokybiniais duomenimis (gydymo veiksmingumu, vaistų pakeičiamumu ir jų priimtinumo pacientams lygiu ir pan.).
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, perkančiosios organizacijos nustatyta ginčo Konkurso sąlyga pažeidžia VPĮ 25 straipsnio nuostatas, viešųjų pirkimų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus, todėl kasacinis teismas ją kvalifikuoja kaip neteisėtą. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikinami priimant naują sprendimą tenkinti ieškovės ieškinį.
Dėl tiekėjos pasiūlytų prekių (vaistų) lygiavertiškumo perkančiosios organizacijos siekiamiems įsigyti produktams vertinimo
Kaip nurodyta pirmiau, perkančioji organizacija sprendimą nustatyti ginčo Konkurso sąlygą, inter alia, grindė aplinkybe, kad tęstiniam ligonių gydymui vartojamas vaistas Remicade iš esmės nepakeistinas į kitus, analogiškus preparatus (dėl to tarp šalių taip pat kilo ginčas). Tokia atsakovės pozicija a fortiori plėtojama, atsižvelgiant į referencinių (Remicade) ir panašių biologinių vaistų (ieškovės pasiūlytų Remsima) neidentiškumą. Perkančioji organizacija atsakyme į pretenziją nurodė, kad techninė specifikacija parengta, atsižvelgiant į Viešojo pirkimo komisijos (toliau – Komisija) narių nuomonę ir patirtį bei gydymo įstaigų atstovų deklaruotą poreikį; Komisija savo poziciją grindžia EMA rekomendacijomis, asocijuotų organizacijų nuomone dėl referencinių ir panašių biologinių vaistų skirtumų; EMA ir Europos Komisija nepateikia automatinio šių vaistų keitimo rekomendacijų. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šią atsakovės poziciją vertino kaip pagrįstą, taip pat pasisakė dėl ieškovės pasiūlytų ir perkančiosios organizacijos norimų įsigyti vaistų lygiavertiškumo ir netapatumo įrodymų, kuriuos procese pateikė šalys, taip pat dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo.
Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad nors ieškovė byloje įrodinėjo referencinių ir panašių biologinių vaistų panašumą, tačiau ji iš esmės nepateikė jokių konkrečių įrodymų (neįrodė) dėl galimybės šiuos vaistus automatiškai pakeisti, tokių įrodymų objektyviai pateikti negali nė viena proceso šalis. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad, remiantis VPĮ 25 straipsnio 4, 5 dalimis, ieškovė turėjo įrodyti siūlomos prekės lygiavertiškumą, todėl ne atsakovė privalėjo pagrįsti, jog referencinių vaistų keitimas biologiškai panašiais gali būti nesaugus, keliantis grėsmę ligonių sveikatai ar nepraktikuojamas, o būtent tiekėja turėjo įrodyti, kad automatinis vaistų keitimas saugus, tačiau to nepadarė; tik gydantis gydytojas gali pagal vaistų skyrimo indikacijas, ligų gydymo metodikas, rekomendacijas skirti vaistinius preparatus pacientams ir tik jiems tenka atsakomybė dėl pacientui skiriamo gydymo, bet ne vaistus parduodančios įmonės, kurioms nesuteikta teisė skirti pacientui konkretų gydymą.
Teisėjų kolegija, sutikdama su kasatorės argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo, VPĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo bei dėl to įrodinėjimo naštos paskirstymo, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai dėl šios ginčo dalies nepagrįsti. Kasacinis teismas taip pat vertina, kad teismai iš esmės nesprendė dėl proceso šalių pateiktų įrodymų reikšmės ginčui (pasisakė dėl vieno tyrimo, nors ieškovė procese pateikė daugybę papildomų duomenų, kuriais grindė savo poziciją), todėl dėl šios nesutarimo dalies bylos esmė neatskleista. Atsižvelgiant į tai, skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini, byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nors dėl vaistų lygiavertiškumo teisėjų kolegija šioje nutartyje nesprendžia iš esmės, tačiau pasisako dėl kai kurių reikšmingų ir pirmosios instancijos teismui galbūt svarbių teisės aiškinimo aspektų.
Kasacinis teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad šalių ginčo dalis dėl vaistų lygiavertiškumo susijusi tiek su teisės aiškinimo ir taikymo, tiek su medicinos teoriniais ir praktiniais aspektais. Teisėjų kolegijos vertinimu, abu šie aspektai byloje svarbūs. Vis dėlto teismai šioje byloje pernelyg didelę reikšmę suteikė medicininiam ginčo aspektui, a fortiori neišsamiai išnagrinėję šalių pateiktus įrodymus, ir taip iš esmės paneigdami teisinį (t. y. spręsdami dėl referencinių ir biologiškai panašių vaistų lygiavertiškumo pagal VPĮ 25 straipsnio nuostatas) aspektą. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas akcentavo gydančio daktaro atsakomybę skiriant konkrečius vaistus pacientui, į tai, jog nurodė nesant medicininio pagrindo (klinikinių indikacijų) keisti jau vartojamus referencinius vaistus; taip pat į pirmosios instancijos teismo kaip svarbią vertintą aplinkybę dėl ieškovės siūlomų ir atsakovės siektų įsigyti vaistų skirtingo pobūdžio bei Komisijos kompetencijos.
Dėl šių argumentų pažymėtina, kad klinikinės indikacijos nenustatymas keisti vienus vaistus kitais per se nereiškia, jog savo pobūdžiu, poveikiu pacientams lygiaverčiai vaistai tokiais nepripažintini VPĮ 25 straipsnio taikymo aspektu, juolab kad ieškovė byloje pateikė duomenis apie kitų šalių praktiką šioje srityje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į paties Lietuvos apeliacinio teismo ankstesnę praktiką, kurioje konstatuota, kad, priešingai nei privačių gydymo įstaigų atveju, kai gydytojai gali pasirinkti, kurios gydymo priemonės pačiam specialistui labiau tinka, nagrinėjamu atveju šios yra perkamos už valstybės biudžeto lėšas, todėl perkančioji organizacija yra įpareigota vienodai kruopščiai įvertinti visus pateiktus pasiūlymus, galimas gydymo priemones: tiek tas, kurias yra pirkusi anksčiau, tiek naujas pasiūlytas, taip pat jų lygiavertiškumo, analogiškumo aspektu, – kad valstybė už tas pačias lėšas galėtų išgydyti kuo daugiau pacientų, nes toks yra viešųjų pirkimų tikslas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vitafarma“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, bylos Nr. 2A-1901/2012).
Dėl pirmosios instancijos teismo argumentų dėl referencinių ir biologiškai panašių vaistų skirtumų (šios pozicijos visą laiką nuosekliai laikėsi atsakovė), t. y. panašus biologinis vaistas – tai biologinis vaistas, sukurtas taip, kad būtų panašus į egzistuojantį biologinį vaistą (referencinį vaistą), todėl panašūs biologiniai vaistai ir referenciniai vaistai yra panašūs, bet ne tapatūs, pažymėtina, kad taikant VPĮ 25 straipsnio nuostatas nebūtina nustatyti prekių tapatumo (identiškumo), nes įstatyme įtvirtinta pirkimo objektų lygiavertiškumo koncepcija. Jei būtų priešingai, iš dalies ar visiškai prarastų prasmę įstatymo nuostatos dėl techninės specifikacijos apibūdinimo ir siūlomos prekės savybių vertinimo. Atsižvelgiant į tai, tiekėjams kyla pareiga įrodyti siūlomų prekių lygiavertiškumą perkančiosios organizacijos apibūdintam pirkimo objektui ir išviešintiems jo įsigijimo tikslams, bet ne šių identiškumą, inter alia, kaip nurodė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, galimybę vieną prekę automatiškai pakeisti kita. Jei perkančioji organizacija vertina, kad tiekėjo pateikiamais duomenimis neįrodytas siūlomos prekės lygiavertiškumas, ji šią poziciją turi detaliai pagrįsti, inter alia, pateikdama jos turimus įrodymus, o teismai turi išsamiai visus byloje pateiktus duomenis vertinti tarpusavyje.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi VPĮ 25 straipsnio aiškinimo ir taikymo pozicijos, kad perkančiosios organizacijos negali atmesti tiekėjo pasiūlymo tik tuo pagrindu, kad siūlomi pirkimo objekto savybės, parametrai ar sprendimai nėra identiški nurodytoms pirkimo sąlygoms (techninei specifikacijai), tačiau dalyvis savo pasiūlyme bet kokiomis perkančiajai organizacijai tinkamomis priemonėmis įrodo, jog jo pasiūlyti sprendimai yra lygiaverčiai perkančiosios organizacijos siekiamam rezultatui ir atitinka techninėje specifikacijoje keliamus reikalavimus; nors neginčytina perkančiosios organizacijos siekiamų tikslų svarba, tačiau dėl jos neturi esmingai skirtis VPĮ 25 straipsnio nuostatų taikymas; jei tiekėjo siūlomas pirkimo objektas iš tiesų lygiavertis perkančiosios organizacijos siekiamiems tikslams ir funkciniams reikalavimams, tokiu jis ir turi būti pripažįstamas, nepriklausomai nuo prekių, paslaugų ar darbų svarbos; neidentiškais parametrais apibūdinto pasiūlymo pateikimas VPĮ 25 straipsnio prasme savaime nereiškia kitų tiekėjų teisių pažeidimo, priešingai – atspindi jų konkurenciją; lygiateisiškumo principas viešųjų pirkimų srityje reiškia reikalavimą vienodai vertinti tiekėjų pasiūlymus, kurie yra lygiaverčiai ar iš esmės vienodai konkurencingi, nebent skirtingą jų vertinimą būtų galima pateisinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Eurovia Lietuva“ v. Ukmergės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-12/2014).
Dėl neteisėtų atsakovės veiksmų padarinių ir procesinės bylos baigties
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad ginčo Konkurso sąlyga neteisėta, pažeidžia VPĮ 25 straipsnio nuostatas ir lygiateisiškumo, nediskriminavimo principus. Dėl to spręstina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė nepagrįstus sprendimus, kurie negali būti paliekami galioti, todėl atitinkamos jų dalys naikinamos ir priimamas naujas sprendimas – tenkinti ieškovės UAB „Entafarma“ ieškinį ir ginčo Konkurso sąlygą pripažinti neteisėta. Teisėjų kolegija atskirai nesprendžia dėl ginčijamo atsakovės 2014 m. gegužės 7 d. atsakymo į pretenziją, kuria nuspręsta netikslinti Konkurso sąlygų, nes jis (atsakymas) nėra savarankiškas, atskiras perkančiosios organizacijos sprendimas. Kasacinio teismo jau konstatuota, kad viešųjų pirkimų ginčuose teismui, pripažinus ieškovo pagrindinio reikalavimo pagrįstumą ir tenkinus ieškinį ar jo dalį, perkančiosios organizacijos sprendimai, kuriais tiekėjo pretenzija (-os) buvo atmestos, netenka teisinės reikšmės ir teismui nereikia dėl jų atskirai spręsti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Raso“ v. AB Lietuvos paštas, bylos Nr. 3K-3-411/2014).
Byloje nustatytos ir įvertintos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad Konkurso procedūros vyko neteisėtai, pažeidžiant imperatyviąsias VPĮ nuostatas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja išvadą pripažinti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir UAB „Oriola–Vilnius“ 2014 m. liepos 11 d. viešojo prekių pirkimo sutarties sudarymą neteisėtu bei prielaidas ją panaikinti kaip niekinį sandorį. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinę praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu ir taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK1.78 straipsnio 5 dalis). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes, tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“, bylos Nr. 3K-3-505/2009).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad į procesą nėra įtrauktas kitas nurodytos viešojo prekių pirkimo sutarties kontrahentas – UAB „Oriola–Vilnius“, todėl kasacinis teismas negali spręsti iš esmės dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), pripažindamas šią sutartį negaliojančia ar VPĮ 952 straipsnio pagrindu dėl viešojo intereso palikdamas ją galioti ir perkančiajai organizacijai skirdamas vieną iš alternatyviųjų sankcijų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, naikindama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, perduoda bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kuris, į procesą įtraukęs antrą sandorio šalį, turėtų nuspręsti, kokius neteisėtai sudaryto sandorio padarinius joms taikyti – sutarties pripažinimą niekine ir negaliojančia ar jos išsaugojimą bei vienos iš alternatyviųjų sankcijų taikymą. Nurodytas proceso teisės pažeidimas gali būti ištaisytas tik pirmosios instancijos teisme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „G4S Lietuva“ v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-94/2013).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš principo neatskleidė dalies bylos esmės dėl biologiškai panašių ir referencinių vaistų lygiavertiškumo, todėl iš naujo šalių ginčą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas turi spręsti ne tik dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių sudarytai viešojo pirkimo sutarčiai, tačiau ir dėl prekių lygiavertiškumo ginčo Konkurso sąlygoje nurodyto tikslo – vaistų pirkimo pacientų gydymui tęsti – atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo atskleista dalies bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai yra neteisėti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o pirmiau nurodyti proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti nei kasacinės, nei apeliacinės instancijų teismuose, todėl ir šiuo aspektu bylos dalis turi būti iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).
Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad, nors pagal šios nutarties motyvus viešojo prekių pirkimo sutarties sudarymas pripažintas neteisėtu ir ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o ginčo Konkurso sąlygos pripažinimas neteisėta – res judicata (CPK 279 straipsnis), tačiau bylos dalies, susijusios su vaistų lygiavertiškumu, nagrinėjimas iš naujo dėl to nėra savitikslis, nes tai, inter alia, gali turėti įtakos teismui sprendžiant dėl atitinkamo atsakovės neteisėtų veiksmų padarinio (sandorio panaikinimo arba jo išsaugojimo ir alternatyviosios sankcijos skyrimo) taikymo, be to, nusprendus, kad pagal byloje susidėjusias aplinkybes kyla poreikis išsaugoti sandorį, perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų turinys neišvengiamai lems ir alternatyviosios sankcijos apimtį (didesnį ar mažesnį sandorio trukmės sutrumpinimą arba baudos dydį).
Pažymėtina ir tai, kad neišsprendus ieškovės pasiūlytų ir atsakovės siekiamų įsigyti prekių lygiavertiškumo, labai tikėtina, jog panašaus pobūdžio ginčas (ne dėl pirkimo sąlygos, o ieškovės ar kitų tiekėjų pasiūlymų vertinimo) kiltų ir ateityje, todėl, siekiant proceso koncentruotumo ir viešojo teisės vienodumo tikslo, reikšminga šį šalių nesutarimo aspektą išspręsti šiame procese. Teisėjų kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių ir teisinio viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo ir šių santykių reguliavimo teismai, spręsdami šiuos ginčus, ribojami nutraukti procesą kitais atvejais leistinomis priemonėmis (pvz., taikos sutarties tvirtinimu) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą sujungtose civilinėse bylose AB Panevėžio statybos trestas v. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, UAB „Pireka“, bylos Nr. 3K-3-436/2011).
Dėl prekių (vaistų) lygiavertiškumo vertinimo teisėjų kolegija taip pat atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad, ypač atsižvelgiant į skirtingos reikšmės ir turinio proceso šalių pateiktus įrodymus, dėl šio nagrinėjamo klausimo sudėtingumo ir išskirtinumo, jis įvertintų galimybę paskirti teismo ekspertizę (CPK 160 straipsnio 1 dalies 4 punktas) atsakant į klausimus, reikalaujančius specialių žinių technikos, amato ar kitose srityse (CPK 212 straipsnis) (dėl šio aspekto žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Požeminiai darbai“, Stulz-Wasser und Prozestechnik GmbH v. Utenos rajono savivaldybės administracija, UAB „Arginta“, Kruger A/S, UAB „Utenos vandenys“, bylos Nr. 3K-3-407/2011).
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Atsižvelgdamas į tai, kad bylą grąžinama į pirmosios instancijos teismą, kasacinis teismas nesprendžia dėl proceso šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Dėl to turės spręsti pirmosios instancijos teismas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės UAB „Entafarma“ ieškinį atsakovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos patenkinti. Pripažinti neteisėta viešojo pirkimo „Tumoro nekrozės faktoriaus alfa inhibitorių reumatoidiniam, psoriatiniam, juveniliniam artritui, ankilozuojančiam spondilitui, crohno ligai, opiniam kolitui ir sunkiai psoriazei gydyti pirkimas“ techninės specifikacijos sąlygą dėl pirmos Konkurso dalies, kurioje nurodyta, kad perkamas vaistas firminiu pavadinimu Remicade 100 mg N1.
Bylos dalį dėl neteisėtų atsakovės veiksmų padarinių perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Gediminas Sagatys
Dalia Vasarienė
